Į kur pakvietė Aelita? Vartiklis

„Sergejaus Pavlovičiaus Koroliovo Marso projektas“, anot V.J. Bugrovo^*), tarpplanetinio laivo konstruktoriaus, turėjęs pristatyti tarybinius kosmonautus į Marsą,taip pat vadinosi „Aelita“. O vienas artimiausių S. Koroliovo bendražygių Borisas J. Čertokas^**) ne kartą sakė, kad „į kosmosą jį pašaukė Aelita“ - jis omenyje turėjo Jakovo Protazanovo filmą (1924; zr. >>>>>).

Nemažai astronomų ir kosmonautikos veikėjų, mokslininkais ir konstruktoriais ar kosmonautais tapo nemaža dalimi dėl literatūrinės ar kinematografinės fantastikos. Kosmonautas A. Lazutkinas pasakojo, kokį neišdildomą įspūdį vaikystėje jam padarė filmas „Andromedos ūkas“ (1967). Būtent jis sudomino moksline fantastika ir paskatino tapti kosmonautu.

G. Tiščenko. Soliario sukūrimas

Dabar, kai Rusijoje baigėsi darbų paskata iš vaikiškų svajonių, ir imta dirbti vien dėl pinigų, prasidėjo „Protonų“ avarijos, o „Fobos-grunt“ nepasiekia Marso palydovo Tumo, kaip jį vadino patys „Aelitos“ marsiečiai (daugiau apie Aelitį, o taip pat šiame puslapyje).

Praktiškai dingo ir mokslo populiarinimo literatūra (ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje), paskaitos. Apie tokios visuomenės disharmonija perspėdavo fantastai, tame tarpe Strugackiai apysakoje „Plėšrūs amžiaus daiktai“ bei I. Jefremovas paskutiniame savo romane „Jaučio metas“.

„Aelita“ marsiečių kalboje reiškia „Paskutinį kartą regima žvaigždės šviesa“. Vardą sugalvojo Aleksejus Tolstojus – poetiškai ir liūdnai! Žurnalistinis romano variantas su paantrašte „Marso saulėlydis“ išspausdintas 1922-23 m. žurnale „Krasnaia novj“. 1923 m. “raudonojo grafo” romanas atskira knyga išėjo Leipcige. Tai buvo vienintelis leidimas senąja ortografija. Jo 50-mečiui G. Tiščenko parengė apie šimtą piešinių, ketindamas parengti diafilmą.

1924 m. įvyko pirmo tarybinio multfilmo „Tarpplanetinė revoliucija“ premjera. Pradžioje norėta multfilmo kadrus panaudoti Protazanovo filme, tačiau tos minties atsisakė dėl stilistinės įvairovės (daugiau apie tai >>>>>).

1923 m. 4-i menininkai (P. Fatejevas, V, Pšeseckaja-Runa, A. Sardanas, B. Smirnovas-Ruseckis) sudarė „Kvadriga“ grupę, kuri, prisijungus S. Šigoliovui ir V. Černovolenko, persivadino „Amaravella“ (šį pavadinimą sugalvojo A. Sardanas – išvertus iš sanskrito tai gali reikšti „nemirtingųjų gyventojas“ ar „nemirtingumo ūgliai“, o taip pat „nešantis šviesą“). Jiems didelę įtaką padarė N. Rericho kūryba. Jie savo paveiksluose siekė sujungti mokslą ir meną. Pirma jų paroda surengta 1924 m., o jų darbų parodą surengti 1927 m. Niujorke ir Čikagoje padėjo N. Rerichas. Paskutinė grupės paroda įvyko 1929 m. „Amaravella“ potencialas buvo milžiniškas, tik jis nebuvo pilnai realizuotas. Menininkų likimas susiklostė tragiškai. 1930 m. suimta Vera Pšeseckaja (Runa) ir jos meninis palikimas dingo (išliko tik 5 portretai). Tada trumpam areštuotas Sardanas, po to metęs tapybą. Černovolenko buvo priverstas pereiti į gamybą. Šigoliovus tapo multiplikatoriumi, tačiau 1942 m. buvo represuotas (kur ir kada žuvo, nežinia). 1941 m. suimtas B. Smirnovas-Ruseckis, kalintas 14 m.

P. Fatejevas gyveno visiškai uždarą gyvenimą neieškodamas kompromisų su valdžia. Bet jis būtent buvo grupės įkūrėju ir lyderiu, o jo parankine knyga buvo F. Nyčės „Taip kalbėjo Zaratustra“. Pirmą paveikslą Zaratustros tema nutapė 1915 m. („Aukščiau žvaigždžių“ – tai žmogaus, arba jo palikuonio, metažmogaus kosminėje erdvėje portretas; jis be skafandro – neribotų žmogaus galimybių iliustracija; 1895 m. K. Ciolkovskis „Mintyse apie Žemę ir dangų“ aprašė zoofitus, gyvenančius asteroidų juostoje be jokių aparatų ir skafandrų – beje ši mintis kartojama ir vėlesniuose jo kūriniuose), o paskutinį – 1949 m.

Vyriausias „Amaravella“ narys B. Smirnovas-Ruseckis savo paveiksluose sukūrė žavų, vientisą Visatos vaizdinį, įtraukęs skirtingų laikmečių žmonių idėjas ir svajones. Jo „Kosminėje geometrijoje“ atsiveria spinduliuojantis žvaigždžių pasaulių audinys, vilioja stebuklingas „Tolimos žvaigždės šviesa“, į anapusybę nuveda kalnų „Laiptai“, danguje atsispindi „Ugninės mintys“. Ilgam įsimena jo paslaptinga „Žalioji planeta“, žydrosios „Pusferės“, veržlus „Startas“...

Tos kartos menininkus domino ir kosminių reiškinių, vykstančių Žemėje, suvokimas. Prikausto S. Šigoliovo fantazijos polėkis „Kosmoso laboratorijoje“ bei lyriškai filosofinės drobės iš „Kelio“ ciklo, atspindėjusios žmogaus veržimąsi pažinti nežinomybę.

[ nedidelėje esė „Vestoje“ K. Ciolkovskis išsakė įsitikinimą, kad tankioje terpėje (vandenyje) kilusi gyvybė evoliucijos eigoje įsisavina mažiau tankią terpę (planetų atmosferas), o protingoje stadijoje prisitaiko gyventi vakuume. Jau tarybiniais laikais pasirodžiusioje apysakoje „Už Žemės“ aprašo Mėnulio zoofitus. O traktate „Gyvenimas tarpžvaigždinėje terpėje“ rašo: „Kol kas priimame, kad žmogus nemiršta nei nuo tuštumos ir deguonies trūkumo, nei nuo žudančių saulės ultravioletinių spindulių. Arba mes laikome, kad vystydamasis žmogus virs būtybe, kuriai nesvarbios visos tos naujos gyvavimo sąlygos“.

V. Černovolenko. Prie sidabrinio ežero

O ar reikia pridurti, kad praėjus 70 m. po “Minčių...“ S. Lemas traktate „Technologijų suma“ (1964) pagrindė protingų būtybių autoevoliucijos neišvengiamumą. Kiti rašytojai nuėjo dar toliau – 8-o dešimtm. pradžioje P. Amnuelis apsakyme „Trasoje“ aprašo, kaip iš tikro pragariškomis Veneros sąlygomis testuojamas žmogus, sugebantis valdyti savo genetinį aparatą ir transformuoti organizmą, pritaikant praktiškai bet kokioms sąlygoms. Jo rankraštį perskaitęs G. Tiščenko per pora vakarų nutapė didelį (70x120 cm) paveikslą, vaizduojantį apsakymo herojų, įveikiantį lavos srautą
O mūsų dienomis vis populiaresnis transhumanizmas, kurio tikslu žmogų padaryti praktiškai nemirtingu, panaudojant biologijos, medicinos, genetikos ir kibernetikos pasiekimus; skaitykite Ateities žmogus ]

1974 n. Baku įvyko 24-as tarptautinis astronautikos kongresas, kurio metu didžiausiose Azerbaidžano sostinės salėse (Lenino muziejaus!) atsidarė paroda „Rytdienos kosmosas“, kurią surengė žurnalas „Technika jaunimui“. Jos atidaryme dalyvavo Dailininkų sąjungos pirmasis sekretorius T Salachovas, kosmonautas V. Sebastjanovas ir dailininkas A. Sokolovas, tuo metu kartu su kosmonautu A. Leonovu jau išleidęs kelis spalvingus albumus ir atviručių rinkinius, skirtus kosmoso įsisavinimui. T. Salachovas pareiškė apie naujo vaizduojamojo meno žanro (Fantastinės tapybos ir grafikos) užgimimą. Iki tol „Technika jaunimui“ buvo skelbti P. Fatejevo kūriniai, o taip pat Pamaskvės ir Ust-Kamenogorsko dailininkų A. Belovo ir A. Klimovo, bakiečio A. Klimovo ir kt., tarp jų ir iš užsienio darbai.

Apie parodą įspūdžiais pasidalijo ir „Leonardo“ žurnalo redaktorius F. Malina, be kita ko pareiškęs: „... skulptoriaus galimybėms Menulyje gali tik pavydėti! Ten be jokių ypatingų pastangų galima kurti paminklus, kurie tarsi Egipto piramidėms lemta tapti praktiškai amžinoms, Kinetiniai vėjo judinami objektai Mėnulyje neįmanomi, tačiau saulės šviesos energija vakuume irgi priverčia judėti kinetines skulptūras. Kokios formos jos bus? Ir kokios spalvos? Ar nuspindės fosforizuojančia šviesa ar bus nušviestos iš vidaus? Į šiuos klausimus atsakys netolima ateitis“.

Deja, planetų užkariavimas pasirodė sunkesnis, nei tada tikėta: Mėnulyje ir šiandien dar nėra ne tik parodų salių, bet ir gyvenviečių, o Marse aplamai dar nežengė žmogaus koja (nebent tik dervišo Chodžos!?). Ir nemažai dėl to kaltos ne techninės galimybės, o susidomėjimo kosmosu sumažėjimas.

Kažkiek kosminės tematikos trūkumą Rusijoje kompensavo „Kosminių menų festivalis“, vykęs nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. (per K. Ciolkovskio gimtadienį) iki spalio 4 d. (“Sputnik”), kurio iniciatorius Interaktoriumas “Mars-Tefo”, įsikūręs VDNCh „Kosmos” paviljone. Jo metu veikė dailininkų-fantastų kūrinių paroda, vyko susitikimai su menininkais, mokslininkais, konstruktoriais, dirbančiais kosmoso srityje. Demonstruoti mokslo populiarinimo, meniniai ir multiplikaciniai filmai apie kosmosą, buvo pardavinėjamos mokslinės fantastikos knygos. Surengti ir kino seansai „Ne visiems“, demonstruojant A. Tarkovskio „Soliarį“ ir „Stalkerį“, S. Babajano „Tryliktąjį apaštalą“, eksperimentinį G. Tiščenko „Ir atsilieps aidu“ ir kitus „sudėtingus“ filmus.

Sugrįžtant prie „Aelitos“ Aelita: A.Pasekos iliustracija

„Aelita“ skirta paaugliams, o ką jis įsimins iš jos?
Dviejų smarkuolių skrydis į kaimyninę planetą. Joje – ne visiškai pavykusi revoliucija, kurioje realiai dalyvauja tik vienas iš žemiečių, o antrasis „mergiotiškai“ įsimyli ir tik aplinkybių verčiamas prie jos prisideda. Valdžios trokštantis Tuskubas, kuriam taip tinka jo niūrus vardas; ir ne mažiau niūrūs karalienės Magros požemiai knibždantys vorų. Užburiantys puikiai sugalvotos kalbos garsai: „elijo utara geo“. Vyresniuosius skaitytojus nuvilia romano pabaiga. „Kur tu, kur tu, Dangaus sūnau?“ – per kosmoso bedugnę girdi Losis ir ... negi jis nestatys naujo, dar tobulesnio laivo, neskubės ten, kur laukia nesulaukia nežemiška meilė Aelita?!

Atrodo, tai ir viskas, kas išliks hipotetinio paauglio galvoje. O už kadro – ar ten neliks daug to, ko nesugeba suvokti tam per jaunas skaitytojas?

A. Tolstojus klojo pamatus tarybinei fantastikai, visiškai besiskiriančiai nuo Ž. Verno, H. Velso ir daugybės jų pasekėjų. Štai aparato kūrėjas Losis, seno raugo inteligentas, praėjęs sunkų kelią, kol susigaudė revoliucijos vingiuose.

- Iš kokių lėšų pastatytas laivas? – paklausė Skailsas.
Losis su tam tikra nuostaba pažvelgė į jį:
- Iš respublikos lėšų...

Kaip savaime suprantamą dalyką jis priima valstiečių ir darbininkų valstybės rūpestį technikos ir mokslo vystymu. O Tuskubas? Mes tiesiog privalome pagauti autoriaus priešiškumą technokratiniam visuomenės modeliui, taip traukusį anglų fantastą (H. Velsą). O štai raudonarmietis Gusevas, naujas tipažas fantastikoje. Greta jo nublanksta net kapitonas Nemo, kurio pagalba kovotojams už laisvę buvo gana simbolinio pobūdžio. Gusevas – kovotojas iš prigimties, vedamas širdies; dar visai jaunas (26-27 m.), o Žemėje įvedęs 4 respublikas, jis skrenda į Marsą ne „atsikvėpti“, o suorganizuoti „Marso planetos prijungimą“. Ir nuoširdžiai išgyvena sukilimo nesėkmę...

Galiausiai Aelita. Gležnas žiedelis, išaugęs šiltnamio sąlygomis, tačiau pralaužiantis luomų ledus. Meilė žemiečiui jai – iššūkis tamsioms jėgoms, grasinančioms visai planetai. Įdomus ir skambus jos vardas!? Gal jis išvestas ne iš marsiečių žodžių „ae“ir „lita“, o graikiško neiginio „a-“ ir šaknies „elita“. Gal iš čia tas Aelitos protestas (o ir paties A. Tolstojaus atsišliejimas nuo emigrantiškos „elitos“ – visgi romanas kurtas sunkiu rašytojui metu)?!

^*) Vitalijus Bugrovas (1938-1994) – rusų kritikas, bibliografas, fantastas ir fantastikos istorikas (ypač prieškarinės). Daugelį metų nuo 1966 m. buvo „Uralo pėdsekio“ redaktoriumi. Buvo vienu iškiliausių mokslinės fantastikos propaguotųjų, vienu iš „Aelitos“ festivalių ir premijų organizatorių. Daugybė jo straipsnių surinkta į rinkinius „Rytdienoas paieškose“ (1981) ir „1000 svajonės veidų“ (1988). Po mirties išleistas jo apsakymų rinkinys „Antroji Fileso Fogto kelionė“ (1997).

^**) Borisas Čertokas (1912-2011) – iš Lenkijos kilęs rusų elektrotechnikas, konstruktorius, akademikas (nuo 2000 m.), artimas S. Koroliovo bendražygis. Iš Lenkijos dėl karo tėvai pasitraukė 1914 m. ir apsistojo Maskvoje. 1930–38 dirbo Maskvos aviacijos gamykloje, dalyvavo rengiant lėktuvus skrydžiui į Arktį. Karo metais dirbo greitaeigių bombonešių Bandomajame konstravimo biure. Į MTI-88 įsiliejo 1946 m. Kartu užsiėmė ir pedagogine veikla. Nuo 1974 buvo mokslinio gamybinio susivienijimo „Energija“ generalinio konstruktoriaus pavaduotoju. Svarbiausia jo darbų sritis – raketų ir kosminių aparatų valdymo sistemų kūrimas. Buvo raketų valdymo teorijos ir praktikos vienu iš pradininkų. Jam betarpiškai dalyvaujant buvo sukurtos pirmosios TSRS balistinės raketos, pirmasis Žemės palydovas, parengtas pirmasis žmogaus į kosmosą skrydis, stotys į Mėnulį, Venerą, Marsą, pirmieji ryšio palydovai, pirmosios orbitinės stotys it t.t. Paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių darbų, kurių dauguma daugeliui metų buvo įslaptinti. 1994-99 m. su žmona J. Golubkova rengė 4 t. tarybinės kosmoso industrijos istoriją. Buvo ateistinių pažiūrų. Jo garbei pavadintas asteroidas 6358.