Fransis Godvinas. Žmogus mėnulyje arba Nepaprasta ispanų nuotykių ieškotojo Dominyko Gonzaleso kelionė, arba Oro pasiuntinys

Šioje 17 a. anglų vyskupo vyskupas F. Godvino romano ištraukoje pagrindinis veikėjas, grįždamas iš Indijos į tėvynę, netikėtai patenka į Šv. Elenos salą.

Atsidūriau šalyje, kur maniau esąs saugus. Laimei, mane nuplukdė į tą salos dalį, kurioje buvo aukštas kalnas. Jo viršūnę dengė sniegas ir dėl savo aukštumo jis buvo neprieinamas žmonėms ir žvėrims. Ant jūros kranto ir ypač upės žiotyse aptikau daugybę laukinių gulbių, kurios maisto ieškojo visos kartu. Jos maitinosi žuvimi ir smulkiais paukščiais, juos suplėšydamos aštriais nagais.

Tačiau vienas dalykas mane nustebino: viena jų koja buvo su nagais, panašiais į erelio, o kita koja kaip paprastos gulbės. Jos čia pat, ant kranto, perėjo jauniklius. Atrinkau 30-40 gulbiukų ir prisijaukinau. Iš dalies dariau savo malonumui, iš dalies dėl tam tikro tikslo, kilusio mano mintyse ir kurį vėliau man pavyko įgyvendinti.

Mačiau, kad šitie stambūs, stiprūs paukščiai gali ilgai skristi ir pradėjau tuo, kad ėmiau pratinti skristi prie jauko ir grįžti pagal mano signalą – besiplaikstantį baltos drobės draiskalą. Plutarchas tvirtina, kad plėšrūs paukščiai – patys paklusniausi. Taip ir buvo. Nedrįsčiau tuo jūsų įtikinėti, jei nebūčiau atlikęs vieno eksperimento. Jaunikliams tebuvo vos 3 mėnesiai, kai po mažumėlę įpratinau juos pernešti nedidelius svorius, atitinkančius jų jėgoms. Kai išsiaiškinau, kad jie tai gali, kuo buvo nelengva patikėti, pasiekiau, kad kiekvienąkart, kai negras Diego duodavo jiems ženklą, mosuodamas ore balto audeklo skiaute, jie tučtuojau pakildavo ir skrisdavo pas jį, nunešdami vyno, mėsos ar bet kokį daiktą, kurį jam siunčiau. O kai tik juos pašaukdavau, jie skrisdavo pas mane atgalios.

Man atėjo į galvą mintis į kinkinį pakinkyti kelias gulbes ir išmokyti jas skristi su sunkesniu kroviniu. Jei man tai pavyktų, galėčiau priversti jas nunešti mane kur tik noriu, nesibaiminant dėl savo gyvybės.

Prie kiekvienos laukinės gulbės pririšau gabalėlį kamštinio medžio žievės, per ją prakišęs ilgą virvutę, On Swan kurios viename gale buvo pririšta maždaug 8 svarų lenta, o kitame gale – 2 svarų. Tada daviau ženklą keturiems mano paukščiams, kurie iškart pakilo, nunešdami lenteles į nurodytą vietą.

Sėkmė įkvėpė mane naujam eksperimentui; prie lentelių pritvirtinau nemažą ėriuką. Turiu prisipažinti, kad jam pavydėjau: juk tai buvo pirmas gyvas sutvėrimas, kuriam pavyko toks retas ir nepaprastas skrydis. Po kelių bandymų jau negalėjau sulaikyti pagundos pakilti pats...

Savo užmačios įgyvendinimui aš su visa įranga užsiropščiau į uolos, stūksančios prie upės žiočių, viršūnę ir paliepiau Diego, kol neprasidėjo potvynis, duoti paukščiams įprastą signalą. Jie iškart pakilo, viso 24, ir pernešė mane ant kitos uolos, esančios nuo kranto už 4 ljė.

Po metų prie salos atplaukė laivas, į kurį Dominykas Gonzalesas sėdo kartu su paukščiais ir skraidymo aparatu

Ketvirtadienį, 1599-ųjų birželio 29 d. laivas pakėlė bures ir išplaukė į jūrą, kursu į Ispaniją. Iš anksto pasistengiau patogiai įkurdinti paukščius ir rasti vietą skraidymo aparatui – vežėčioms, kurias dėl gremėzdiškumo kapitonas buvo linkęs palikti krante. Vos nepaklausiau jo patarimo, tačiau mano geroji fortūna patvarkė kitaip, kas man išgelbėjo gyvybę. Be to, ji man davė nutikimą, už kurį atiduočiau tūkstantį gyvybių, jei tik jas turėčiau...

Buvome per pusę mylios nuo kranto, kai laivas užlėkė ant uolos, ėmė leisti vandenį ir sparčiai grimzti. Buvau viršutiniame denyje ir tai pastebėjau ne iškart. Rankovėje paslėpęs dėžutę su brangenybėmis, pakinkiau gulbes į vežėčias ir įsitaisiau patogiau, laikydamas (kas, laimei, ir nutiko), kad kai tik laivas skęs, paukščiai, net ir negavę signalo, nedels skristi iki kranto, kad išsigelbėtų, nes kiekvienas gyvis turi savisaugos instinktą. Tikrovė pranoko visus mano lūkesčius. Padėkojęs viešpačiui, daviau laisvę gulbėms, ir jos, pakilę vienu metu, akimirksniu nunešė mane iki kranto, kuo, kaip suprantate, neapsakomai džiaugiausi.

Iš mano vietos buvo galima buvo galima apžvelgti visą prieš mane plytinčią lygumą, o pakrantėje pamačiau baltuojančią aikštelę, kuri man pasirodė tinkama mano sugalvotam planui. Tikėjausi, kad baltumas bus mano paukščiam signalu ir jie nuneš mane į ten, iš kur galėsiu nusigauti iki kokio nors ispano būsto...

Todėl aš vėl sėdau į aparatą ir daviau valią paukščiams, kurie, laimei, visi nuskrido viena kryptimi, tiesa, ne visai ta, kuria tikėjausi. Tačiau ne tai svarbu.

Dabar pasiruošk, skaitytojau, dėmesingai išklausyti mane, nes papasakosiu neįprasčiausią ir nuostabiausią nuotykį, kada nors nutikusį žmogui. Jei nepatikėsi tuo, tai bent patikėk mano garbės žodžiu...

... Mano paukščiai, tarsi žirgai, įsikandę žąslus, nulėkė iš visų jėgų, skrosdami orą nepaprastu greičiu. Veltui kreipiau juos į tą pusę, kur baltavo lygi aikštelė; jie kilo vis aukščiau ir nunešė mane į 15 ljė aukštį, š viršūnę, kurioje dar niekada nežengė žmogaus koja. Mielai aprašyčiau šią vietą, jei nereiktų pasakoti apie kur kas svarbesnius dalykus. Paukščiai taip pavargo, kad sunkiai gaudė orą, tad nusprendžiau leisti jiems kiek pailsėti ir jų neskubinti. Tačiau dėl nenumatytų aplinkybių viskas įvyko kitaip, nei tikėjausi.

Buvo ruduo. Tuo metu migruojantys paukščiai dažniausiai skraido būriais, tarsi kregždės Ispanijoje. Mano paukščiai, visi vienu metu, pakilo paskui juos. Buvau labai nustebintas, tačiau mano nuostaba dar padidėjo, kai pastebėjau, kad praėjo jau visa valanda, o jie kyla vis aukštyn, tiesiai į viršų, iššautos strėlės greičiu. Pamažu tas neįtikėtinas greitis sulėtėjo. Tada kažkokiu stebuklingu būdu paukščiai visai sustojo ir sustingo nejudėdami, tarsi tupėtų ant karčių. Virvės kabojo savaime, tad visas aparatas ir aš pats sustingome, tarsi neturėtume svorio.

Šio išbandymo metu padariau atradimą, apie kurį filosofai iki šiol net nepagalvodavo: sunkūs daiktai nėra traukiami prie Žemės kaip savo įprastos vietos, juos greičiau traukia kažkokia specifinė Žemės rutulio savybė arba kažkas, kas yra giliai jame, panašiai, kaip magnetas traukia geležį. Taip, be jokia materialios atramos, tie paukščiai pakibo ore, tarsi žuvys ramiame vandenyje... Buvo taip baisu, kad, prisipažinsiu, tikriausiai būčiau numiręs iš baimės, jei neturėčiau ispaniško ryžtingumo ir drąsos, vertos jos...

Jei paklausite, kuo maitinosi tie paukščiai, atsakysiu: nors jie ir buvo tarpusavyje suraišioti virvėmis, vis tik įsigudrindavo gaudyti įvairias muses ir net paukštelius... Beje, tai tik mano prielaidos, nes, tiesą sakant, niekada nemačiau, kad jie ką nors lestų...

Dabar noriu jums aprašyti grožį vietos, kurioje buvome, o tiksliau, erdvės, plytinčios tarp manęs ir Žemės. Čia nebuvo nei dienos, nei nakties, o žvaigždžių šviesa visada buvo vienoda ir ryški. Jos nemirkčiojo kaip įprasta, o spindėjo kažkokia blyškia šviesa, tarsi Mėnulis anksti ryte. Jų buvo nedaug, tačiau jos atrodė, kiek galėjau spręsti, dešimteriopai didesnės nei matomos Žemės gyventojams. Nakties šviesulys (po dviejų dienų turėjo prasidėti pilnatis) buvo bauginančio dydžio...

Nereikia užmiršti, kad žvaigždės čia pasirodydavo tik vienoje pusrutulio, atgręžto į Mėnulį, pusėje ir artėjant vis didėjo. Turiu dar pasakyti, kad, kai kabojau arba lėkiau pirmyn, visąlaik buvau tarp Mėnulio ir Žemės...

Oras buvo ramus: nesijautė jokio vėjelio dvelksmo, nei šalčio, nei karščio – ar tai todėl, kad Saulės spinduliai čia nesiekė, ar tai todėl, kad jūra ir sausuma buvo toli nuo čia.

Nuostabus dalykas: palikus Žemę nė karto nesinorėjo nei gerti, nei valgyti, tai buvo dėl oro grynumo, o gal ir dėl kitos kokios priežasties, kuri, prisipažinsiu, man liko nežinoma. Tačiau jaučiausi visiškai sveikas siela ir kūnu, o mano jėgos netgi sustiprėjo...

Tuo tarpu mano paukščiai vėl skrido aukštyn link Mėnulio tokiu neįtikėtinu greičiu, kad man atrodė, kad jie lekia 50 ljė per valandą greičiu. Su kiekviena minute Mėnulis artėjo ir darėsi vis didesnis. Tuo tarpu Žemė pasidengė kažkokiu rūkeliu ir pradėjo panašėti į Mėnulį. Ir kaip šiame įžvelgiame tamsias dėmes, tokias mačiau ir Žemėje. Tų dėmių forma keitėsi kas valandą. Spėju, kad priežastis tame, kad dėl savo judėjimo (čia dabar turiu sutikti su Koperniku) Žemė sukasi apie savo ašį iš rytų į vakarus ir tą kelią nueina per 24 valandas.

Žemės centre pastebėjau dėmę, panašią į kriaušę, beje, viena jos buvo tarsi buvo nukąsta. Be abejo, tai buvo Afrikos žemynas.

Tada šią vieną paskandino šviesi ir plati juosta. Tai, žinoma, buvo Atlanto vandenynas. Netrukus prieš mano akis atsivėrė nauja ovalo formos dėmė – taip atrodo Amerika pasaulio žemėlapyje.

Aptikau kitą plačią blizgančią erdvę, kuria yra Rytų vandenynas ir, pagaliau, neaiškų, neatskiriamą dėmių samplaiką, panašią į įvairias Vakarų Indijos šalis.

Atrodė, kad prieš mane lėtai suka milžinišką gaublį, kuriame per 24 valandas prieš mano akis praslenka visos mūsų gyvenamos Žemės šalys – tai buvo vienintelis būdas, kuriuo skaičiavau dienas ir matavau laiką.

Man norėtųsi, kad visi matematikai ir filosofai dabar pripažintų savo užsispyrimą ir aklumą. Iki šio jie įtikinėjo pasaulį, kad Žemė nejuda. Įrodinėdami jie privalėjo kiekvienam dangaus kūnui priskirti du skirtingus ir visiškai priešingus judėjimus – iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus.

Tačiau kas patikės, kad tie milžiniški kūnai (kalbu apie nejudančias žvaigždes, kurių kai kurios dešimt kartų didesnės už mūsų Žemę) gali apsisukti per tokį trumpą laiko tarpą, tarsi kokio nors vežimo vinys ratlankyje! Tuo tarpu, jų tvirtinimu, turi praeiti 30 tūkstančių metų, kol jas dengiantis dangaus skliautas nukeliaus iš rytų į vakarus (tai ie vadina natūraliu judėjimu), nors, vėl jų teigimu, Mėnulis apsisuka per 27 dienas, Saulė, Venera ir Merkurijus – per metus ar panašiai, Marsas – per 3 metus, Jupiteris – per 12-a ir Saturnas – per 30-mt. Tad šiems kūnas priešingų judėjimų vienu metu priskyrimas yra visiška nesąmonė... Ir dar kvailiau yra įsivaizduoti, kad to paties dangaus skliauto su nejudančiomis žvaigždėmis judėjimas, kuriam prireikia 30 tūkstančių metų, gali įvykti per 24 valandas!

Francis Godwin. Man in the Moone Tačiau įsivėliau į ginčą, vietoje to, kad laikyčiausi savo pasakojimo rėmuose.

Dabar leiskite grįžti prie pasakojimo apie mano kelionę, trukusią jau 11 ar 12 dienų, kurių metu mane be paliovos mane traukė prie Mėnulio tokia jėga, kad ir išsireikšti neįmanoma. Joks, net sparčiausias sūkurys, nei sviedinys, išlekiantis iš patrankos vamzdžio ir skrodžiantis orą, negali prilygti tokiam greičiui... Tačiau mane labiau stebino tai, kad mano paukščiai niekad per visą valandą nesumosuodavo sparnais ir, juos išskleidę, tik retkarčiais juso pajudindavo, tarsi ereliai ar pesliai, pakibę ore, prieš neriant žemyn prie laimikio.

Spėju, kad tų pauzių metu jie snaudė, nes niekada nemačiau, kad jie miegotų. Taip elgiausi ir aš, ne baimindamasis kritimo, tvirtai prisirišęs prie aparato ir, drįstu sakyti, kaip bebūtų mažai tikėtina, toje pozoje puikiai ilsėjausi, tarsi gulėčiau ant pūkinio čiužinio.

Po 11-os dienų nenutrūkstamo skrydžio pastebėjau, kad artėju prie kitos, iki šiol nežinomos Žemės, jei tik taip galima pavadinti dangaus kūną, kurį vadiname Mėnuliu.

Mėnulis man prisistatė kaip milžiniška bekraštė jūra. Sausuma buvo tik ten, kur buvo truputį tamsesnės vietos. Kas dėl tų dangaus kūno sričių, nuo kurių krenta akinančiai ryški šviesa, tai, ne abejonių, buvo vientisas vandenynas, nusėtas tokiomis mažytėmis salomis, kad jų nebuvo galima įžvelgti iš tolo, tad šviesa, spindinti naktį, yra ne kas kita, o saulės spindulių atspindys vandenyje tarsi veidrodyje, kas, kaip puikiai žinau, ne visai dera su mūsų filosofinių mokyklų aiškinimais... Per visą laiką, praleistą Mėnulio pasaulyje, oras buvo visada vienodai ramus, be vėjų, be lietaus ir rūkų, be karščių ir šalčių. Kas dėl ugninio rajono, dėl kurio triukšmavo mūsų filosofai, spėdami ten esant pragarišką karštį, tai visi tie įsivaizdavimai išsisklaidė, kai tik įsitikinau, kad yra priešingai.

Žemė spėjo apie savo ašį apsisukti 12 kartų, kol pasibaigė mūsų skrydis. Pagal mano skaičiavimą, o jis pasirodė teisingas, tai įvyko antradienį, rugsėjo 200-ąją, dvi dienos po pilnaties, kai Mėnulis buvo Balanso 20-me laipsnyje. Prieš mano akis atsivėrė keisti ir negirdėti dalykai. Pirmiausia pastebėjau, kad Žemės rutulys iš čia atrodo gerokai didesnis, nei mums Mėnulis per pilnatį. Daiktai čia nepalyginai platesni ir ilgesni.

Vos atsistojau Mėnulyje, kaip pajutau baisų alkį. Tad, pririšęs paukščius ir skraidymo aparatą prie pirmo pasitaikiusio medžio – jis pasitaikė trečdaliu aukštesnis už mūsiškius ir penkiskart storesnis, - tik ir mąsčiau, kaip prikimšti savo skrandį. Pasiknisau po kišenes, kad išsitraukčiau su savimi pasiimtas atsargas. Tačiau vietoje kurapkų ir radau tik sausų lapų pluoštą, avių mėšlą ir kitokį purvą. Tas pats nutiko ir su mano Kanarų vynu, kuris virto dvokiančiu šlykščiu skysčiu, primenančiu arklių šlapimą. Jūs, aišku, suprantate, kad tai buvo piktų dvasių darbeliai.

Tuo tarpu išgirdau keistą triukšmą, kurį kėlė mano paukščiai; mosuodami sparnais jie godžiai apipuolė kažkokį krūmą, atsitiktinai patekusį į jų akiratį erdvėje tarp virvių. Mane tai tiesiog nustebino: juk niekada nemačiau, kad jie ką nors lestų. Nuskyniau lapą ir ėmiau jį kramtyti su malonumu, nes skonis buvo puikus: tie lapai man, kaip ir paukščiams tapo puikiu skanėstu.

Vos užbaigęs valgymą, pamačiau, kad mane supa žmonių grupė, kurių išorė, ūgis ir drabužiai man pasirodė visai neįprasti. Dauguma jų buvo dukart didesni už žemiečius, jų veido spalva buvo alyvų spalvos. Negaliu jums paaiškinti jų drabužių nei formos, nei audinio. Galiu tik pasakyti, kad visi jie buvo apsirengę vienodai, tačiau audinys nebuvo panašus nei į drobę, nei į šilką. Dar labiau mane nustebino tų drabužių spalva, kurios negaliu ne aprašyti, nei nusakyti, - nei balta, nei juoda, nei raudona, nei žalia, nei geltona, nei mėlyna, nei jokia kita, sudaryta iš mums žinomų spalvų. Ir jei vis tik versite, kad jums ją apibrėžčiau, tai atsakysiu, kad tai spalva, kurios nėra Žemėje. Ir jo apibrėžti neįmanoma nepamačius savo akimis, kaip kad aklajam nuo gimimo sunku paaiškinti skirtumą tarp mėlynos ir žalios. Tačiau galiausiai, padėjęs ranką ant širdies, galiu pasakyti, kad man būnant Mėnulio pasaulyje aš neregėjau nieko malonesnio akiai nei toji spalva...

Man beliko aprašyti šios nežinomos šalies gyventojų papročius. Žmonės prie mane atsirado, kaip sakiau, netikėtai. Ir taip keistai, kad kurį laiką stovėjau tarsi žaibo trenktas ir vos nepraradau sąmonės, ir, nors jie buvo nustebę ne mažiau už mane, virbėjau iš baimės. Jie gi, išsiskleidę prieš mane, reiškė pagarbą ir nuolankumą, iškėlę rankas į viršų ir sakydami kažkokius nesuprantamus žodžius. Aukščiausias jų, prisiartinęs, mane labai švelniai apkabino ir nurodė, kiek sugebėjau suprasti, kad jo žmonės pasaugotų mano paukščius, o tada, paėmęs už rankos, nusivedė į kalno papėdę ir įvedė į savo namus, esančius pusė ljė nuo vietos, kur pirmąkart žengiau Mėnulio paviršiumi. Nieko panašaus nei dydžiu, nei grožiu už šį namą nemačiau pas mus – vėliau mačiau ir kitus, tačiau jie niekaip nebuvo palyginami su šiuo ir, kokie geri bebūtų, atrodė šiaudais dengtomis lūšnelėmis... Mažiausios šių rūmų durys buvo 30 pėdų aukščio ir 12-ka pločio. Kambariai buvo nuo 40 iki 50 pėdų. Ir visa kita atitiko proporcijas. O ir stebėtis nereiktų. Pats namo šeimininkas buvo 30 pėdų aukščio, o svoris buvo 25-30 kartų didesnis už stipriausio mūsų pasaulio žmogaus svorį. Kai pailsėjau, jis nusivedė mane į kunigaikščio, šalies valdytojo rūmus.

Tas kunigaikštis, dar aukštesnis nei tasai, apie kurį ką tik sakiau, vadinosi Pilonas. Vėliau sužinojau, kad šis vardas reiškia „Pirmasis“... ir jis yra galingiausias šios provincijos žmogus.

Šalyje dar yra vyriausias Suverenusis Monarchas – viso Mėnulio pasaulio valdovas. Čia egzistuoja tikėjimas, kad pirmasis jų protėvių atvyko iš Žemės ir tapo šios imperijos valdytoju; jo palikuonys valdė čia 4 tūkstančius mėnulius, t.y., 3077 metus.

Pirmasis Mėnulio imperatorius vadinosi Irdonozuras ir tą vardą palikuonys išlaikė iki šiol. Jie tvirtina, kad, laikęs skeptrą 400 mėnulių ir pagimdęs vaikus, grįžo į savo tėvynę – Žemę. Tačiau nepasako, kokiu būdu tai padarė. Nereikia abejoti, kad visa tai padavimai, kokių gausu ir pas mus...

Istorines tradicijas atitinka ir ilgas Mėnulio gyventojų amžius – jis siekia 30 tūkstančių mėnulių, tai yra 1000 metų ir ilgiau.

Dar vienas bendras pastebėjimas: kuo žmonės didesni ir aukštesni, tuo šviesesnis jų protas ir ilgesnė gyvenimo trukmė. Mėnulio gyventojų ūgis svyruoja: pasitaiko ir nedaug aukštesnių už mus – tokie gyvena ne ilgiau 1000 mėnulių, t.y. tik 80 mūsų metų.

Tačiau nuostabiausias buvo priėmimas, mums surengtas Pilono rūmuose.

Atvykus į rūmus, mums padavė po dvi plunksnų vėduokles, panašias į tas, kurias nešiojasi mūsiškės ispanų damos, mosuodamos, kad atsivėsintų. Prieš paaiškindamas vėduoklių paskirtį, turiu pranešti, kad Mėnulis ne visai netekęs traukos, tik ji silpnesnė nei žemiškoji. Tad jei žmogus iš visų jėgų pašoks tarsi cirkininkas cirko arenoje, tai gali pakilti į 50-60 pėdų aukštį ir pasilikti ten įveikdamas Mėnulio traukos jėgą. Šių vėduoklių, tarsi pakeičiančių sparnus, pagalba galima ore išsilaikyti kurį tai laiką ir perskristi, kur nori, tiesa, ne tokiu greičiu, kaip paukščiai. Mosuodami dvigubomis vėduoklėmis mes nuskridome nuo rūmų 5 ljė per 2 valandas.

Valdantysis kunigaikštis laukė mūsų prabangioje salėje, sėdėdamas soste kartu su žmona ir vyresniuoju sūnumi. Puoliau prie jų kojų, išreikšdamas didžiausią pagarbą. Jis buvo nepaprastai malonus, pats mane pakėlė.. Aš jam padovanojau kelis brangakmenius – deimantą, safyrą, ametistą, smaragdą, rubiną ir opalą, kuriuos jis priėmė nustebęs ir džiugiai, nes iki tol nebuvo matęs nieko panašaus...

Draugiškumo ženklan jis apkabino mane ir uždavė daug klausimų. Aiškinomės gestais. Tačiau matydamas, kad ne visada jį suprantu, pavedė mane rūmų milžinų globai, liepęs jiems tenkinti mažiausią mano norą ir išmokyti mane jų kalbos; tuo pačiu Mėnulio nykštukams, apie kuriuos kalbėta anksčiau, buvo uždrausta prie manęs artintis net per žingsnį.

Ir nors jaučiausi kaip rojuje, o geriau, atrodo, ir trokšti nebuvo galima, prisiminimai apie žmoną ir vaikus kankino mane, o jų vaizdai nuolat šmėkščiojo akyse.

Vis tik viltis grįžti neužgeso mano širdyje, tad paliepiau gerai prižiūrėti mano paukščius ir pats ilgas valandas sėdėjau šalia jų, siekdamas juos užimti.

Artėjo metas, kai veikiant kažkokiai paslaptingai gamtos jėgai, vos pasibaigia diena ir pateka Mėnulis, visi žemiečių ūgio žmonės nedelsiant suminga tokiu kietu miegu, kad jų niekaip nepažadinsi. Tai nutiko ir man. Šis reiškinys trunka 14 ar 15 dienų, o tiksliau, paskutinįjį Mėnulio ketvirtį... Prabudęs, tęsiau savo reikalus.

Ėmiausi įnirtingai mokytis mėnuliečių kalbos. Negali įsivaizduoti, kokia ji sunki. Pirmiausia, ji nepanaši nė į vieną ir nesudaryta iš žodžių ir raidžių, o iš keistų garsų, kurių negalima išreikšti raidėmis. Mėnuliečiai turi labai nedaug žodžių, tačiau išreiškia įvairiausias sąvokas, ir atskirti jas galima tik pagal toną, nes žodžiai čia ne tariami, o tarsi išdainuojami...

Ėjo jau aštuntas mano buvimo Mėnulyje mėnuo, kai didysis Irdonozuras pašaukė mane. Aš jam padovanojau man likusius brangakmenius, o jis man mainais pasiūlė brangakmenius, kurie buvo vertingesni už aukso krūvą ir, aplamai, galima sakyti, buvo neįkainojami. Žemiečiams jie nežinomi, o Mėnulyje juos vadina poleastusu, makrubusu ir eboliusu. Pirmasis, dydžio sulig riešutu, turi neįtikėtinų savybių: įkaitintas išsaugo šilumą (beje, visai nepastebimai) tol, kol jo neapliesi specialiu skysčiu. Šio akmens karštis tok didelis, kad nuo jo lydosi bet koks metalas; jei jį įdėsi į židinį, tai tasai iškart įsikurs ir duos tiek šilumos, tarsi būtų užkurtas didelis laužas.

Makrobusas, esantis topazo spalvos, vertingesnis už kitus. Nors dydžiu ne didesnis už pupą, tačiau toks ryškus, kad įnešus į didelę bažnyčią, joje pasklis šviesa tarsi šviestų šimtai lempų. Tačiau, drįstu sakyti, trečiasis akmuo, eboliusas, savybėmis pranoko visus kitus. Jį priglaudus prie nuogo kūno, nuimami visi rūpesčiai, o kūnas tampa besvoriu. Tačiau vos pasukus jį kita puse, jis sustiprina žemės trauką ir kūnui suteikia dvigubai didesnį svorį... Another World

Čia visko yra gausiai, ypač javų ir visokiausių rūšių vaisių, viskas auga savaime, tad mėnuliečiams visai nereikia pastangų derliaus nuėmimui. Reikia pasakyti, kad Mėnulio pasaulio gyventojai pasižymi nepaprasta švara ir dora. Čia nežino, kas yra žmogžudystė, o ir kaip ji yra galima, kai bet kuri, netgi mirtina žaizda Mėnulyje greitai sugyja. Mėnuliečiai tikina (ir linkęs patikėti), kad net nukirsta galva gali priaugti prie kūno, jei trijų mėnulių laikotarpyje priglausi prie kūno, patekęs ypatingos žolės sultimis.

Ir senas, ir jaunas neapkenčia ydų ir lygiai taip pat garbina gerumą. Jie gyvena taip, kad niekas negali sutrikdyti jų ramybės. Jei pas vaiką pastebi polinkį ydai, tai man nežinomu būdu išsiunčia į Žemę, pakeisdami jį kitu...

Bet jei, iš smalsumo, manęs klausite kitų klausimų, pavyzdžiui apie policiją, tai pasakysiu: koks bausmės poreikis, jei čia niekada nedaromi nusikaltimai; nėra poreikio ir įstatymams, juk Mėnulio žmonės niekada nepradeda procesų, nesibara!

Klimatas čia toks palankus, be lietaus ir audrų, kad nėra jokių ligų ir viešpatauja amžinas pavasaris. Kai gyvenimas ateina į pabaigą, mėnuliečiai miršta be kančių, tarytum užgęsta žvakė...

Ir vis tik, koks nuostabus bebuvo gyvenimas Mėnulyje, aš ne kartą kreipiausi į Piloną su prašymu paleisti mane, tačiau jis atkalbinėjo nuo tokio ketinimo, nurodydamas nepaprastą tokios kelionės pavojų. Tačiau, kokie stiprūs bebuvo jo prieštaravimai, prisiminimai apie žmoną ir vaikus temdė viską...

Daugiau atidėlioti grįžimo į Žemę buvo neįmanoma. Aš supratau, kad jeigu dabar nekilsiu į kelią, tai liksiu čia amžinai. Baiminausi, kad mano paukščiai gali pamiršti, kaip reikia skraidyti, gali žūti, kaip per tą laiką žuvo trys jų, - ir tada viltis grįžti dings.

Pagaliau Pilonas pakluso mano maldavimams ir sutiko mane paleisti.

Tuo tarpu mano paukščiai, išvydę mane, tiesė kaklus ir žiojo snapus, tarsi duodami suprasti, kad jie nekantrauja traukti į kelionę.

1602 m. kovo 29-ą, ketvirtadienį, trys dienos po pabudimo, patikrinau skraidymo aparatą ir tvirtai-tvirtai prisirišęs ir paėmęs, be man Irdonozuro dovanotų akmenų (kurių naudingumas dar nebuvo man pakankamai žinomas), daugiau provizijos, buvau pasirengęs palikti Mėnulį.

Atsisveikinęs su Pilonu dalyvaujant dideliai miniai, susirinkusiai pažiūrėti mano išskridimo, ir visiškai pasitikėdamas paukščiais, daviau jiems visišką laisvę. Rovę visi kartu, mano gulbės pakilo aukštyn ir akimirksniu dingo iš mėnuliečių akių, nusinešdami mane su skraidymo aparatu.

Skridimo metu, kaip ir anksčiau, nejutau nei alkio, nei troškulio. Sunku įsivaizduoti, kaip nekantriai mano paukščiai stengėsi grįžti į Žemę, kad nepraleistų momento, kai Žemės trauka didesnė už Mėnulio.

Pirmas 8 dienas paukščiai lėkė pirmyn be sustojimo. Tačiau 9-ąją, panirdamas į debesis, pajutau, kad dar truputis – ir neišvengiamai trenksimės į žemę.

Buvau nesavas iš baimės, minutė po minutės laukdamas, kad paukščiai, kurių mažiau, netekę jėgų, kris žemyn, nusitempdami mane kartu.

Pamąstęs nusprendžiau, kad dabar, kaip niekad, yra akimirka pasinaudoti eboliusu, vienu man dovanotų akmenų. Priglaudžiau jį prie nuogo kūno ir iškart pajutau, kad paukščiai, išsivadavę baisaus svorio, skrenda pirmyn nepalyginamai didesniu greičiu nei anksčiau ir lėkė tol, kol nenusileido ant aukšto kalno. Taip po 9-ių dienų skrydžio vėl atsidūriau Žemėje.

Papildomai skaitykite:   >>>>

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Bėgimas į kosmosą
Volteras. Mikromegas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Mėnulio urvų pabaisos
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Atgalinė kelionė prie pasakų
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Sapnas: Keplerio pomirtinis rašinys apie Mėnulio astronomiją
A. Čechovas. Skraidančios salos
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Vitoldas Zegalskis. Patrulių tarnyba
Pirmieji žmonės pirmajame plauste
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Noutbukas planetininkui Bykovui
Ant sparnų bei dievų valia
Didžioji Marso revoliucija
Mėnulis: Pirmoji raketa
Kosminė opera ir Marsas
Mėnulio kronikos kine
Mėnulis ir jo ypatybės
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė