Julija Zonis. Megido. Vartiklis

Niekas iš tikro nežino,
Kur išėję į nežinią!
Į keturias ar šešias puses,
Nes juk be žemės pakraščių
Į Geheną irgi kelias ves,
O kitas sieks dangaus aukščių.
Ir ten, ir kitur žmonės gyvena,
Ir nieks nežino jų skaičių.
Borisas Chersonskis

Ir dabarties jau amžiams pakilsite į dangų ir žemėje jus saistys visas pasaulio dienas:
toks nuosprendis paskelbtas.
Enocho knyga, 3:19

Vyriausias vadas: Tai kaip ten su mažyliais?
Štabo viršininkas: Bijau, reali kampanijos sėkmė neatitinka mūsų lūkesčių.
(Juokas auditorijoje)
Vyr. vadas: Ir kaip tai paaiškinsite?
Štabo virš.: Mat geriausiai veikia nekaltų, tačiau jau save suvokiančių kaip asmenybes kūdikių kraujas. Tai yra ne kūdikių, o pusantrų-dvejų metų vaikų. Bėda tame, kad viena kažkaip paslaptingai susiję su kita – bent jau taip tvirtina mūsų psichologai.
(Juokas stiprėja)
Vyr. vadas: God dammit! O ką siūlote?
Štabo virš.: Genetikai ties tuo dirba. Tikimės artimiausiu metu gauti naują kartą be gebėjimo atskirti gėrį ir blogį, - tad pagal apibrėžimą dar nekaltą. Kol kas tenkinamės tuo, kas yra, ir organizuojame švento vandens gamybą.
Užnugario virš.: Velniai griebtų! (Juokas drebina sienas) Žadėjote mažylių klausimą išspręsti dar praeitą ketvirtį. Ar bent įsivaizduojate, kiek mums kainuoja jūsų šventas vanduo? Juk ją reikia palaiminti tiesiog skrydyje, nes kitaip ji netenka galios. Su kiekvienu kroviniu tenka numesti šventikus; ir ar žinote, kas jiems nutinka? (Salė plyšta juokais) Teisingai, niekas nesugrįžta. Mes tą šventiką išauginam, maitinam, apmokom...
Finansų ministras: Taip, programa suėda trečdalį federalinio biudžeto. Rytoj ministrų kabineto susirinkime pasiūlysiu perskirstyti lėšas. Mažylių panaudojimas man atrodo gerokai ekonomiškesnis...
(Salėje isterika)
Užnugario virš.: Va-va. Pagaliau išsiaiškinkite dėl mažylių...
Štabo virš.: Kodėl turiu aiškintis su mažyliais? Genetikai pavaldūs švietimo ministerijai.
Švietimo ministras: Tik nereikia nuo ligotos galvos ant sveikos...
(Kvatojimas, švilpimas)
Štabo virš.: Jūs geriau su chemikais pasitartumėt, jie jau kaip pusmetis žada išvesti ilgalaikio švento vandens formulę...
Švietimo ministras: Prie ko čia chemikai...
(Šūksniai iš salės: „Chemikus į rūgštį!“)
Švietimo ministras pastebi, kad jo reitingas tablo sparčiai ritasi žemyn. Jis užšoka ant stalo ir sunkiai atsistoja ant rankų. Jo švarkas nusvyra atidengdamas solidų pilvuką. Susižavėjimo šūksniai salėje. Reitingas grįžta į pradinę padėtį. Ministras nušoka nuo stalo ir nusilenkia, nosine šluostydamas plikę. Šūksniai salėje: „Chemikai rulezzz!“
Vyr. vadas: Na, pakaks. Kas ten su Michailu? Vis dar tylenį vaidina?
Žvalgybos vadas: N, kodėl gi. Po to, kai mano žmonės su juo padirbėjo, kalba ir gana noriai. (Isteriškas juokas) Ji tvirtina, kad dangus neturi jokio ryšio su tuo, kas vyksta. Anot jo, mus puola ne demonai, o tai, kas pas mus vyksta, visai ne Armagedonas.
Vyr. vadas: Ir kas gi?
Žvalgybos vadas gūžteli pečiais)
Žvalgybos vadas: Jis sako, kad nežino.
Salėje gaudesys. Į žvalgybos vadą lekia apipešiota katė)
Vyr. vadas (suirzęs): Blogai dirbat, labai blogai. Viską tenka daryti pačiam. Poryt paruoškite jį asmeniniam pokalbiui. (Visiems likusiems:) Dėkoju jums, ponai. Tęskite dabartinius darbus, apie rezultatus praneškite po savaitės. Pasitarimas baigtas.
(Salė nusivylimo šūksniai ir švilpinas)
Vedantysis: Ponai, ponai, nesiskirstykite, dar 5 min. iki reklamos.
Vyr. vadas: Susikišk jas sau į užpakalį!
(Salė patenkinta atsidūsta, Plonas balselis iš paskutinių eilių užtraukia himną, likusieji pasigauna. Vedantysis karštligiškai stuksena nagu per laikrodžio ciferblatą, brūkšteli pirštu per kaklą ir graso kumščiu operatoriui. Operatorius šaipydamasis filmuoja)

Į tėvą Paulių smogė oro banga ir susuko. Jis paklusniai nusispjovė, tiksliai taip, kaip mokė stovykloje, tačiau kur nuskriejo spjūvis – aukštyn ar žemyn – taip ir nepamatė. Visai tikėtina, kad spjūvis ištiško ant tėvo Pauliaus pakaušio. Šventikas nepatenkintas susiraukė, ir tada virš kalvos pliaukštelėdamas išsiskleidė parašiutas. Bakeliai su vandeniu, iki tol sparčiai lėkę į viršų, pakibo šalia. Tėvas Paulius pasitaisė komžą ir iš kišenės išsitraukė adaptuotos Biblijos tomelį. Sudėjęs pirštus, šventikas neskubėdamas persižegnojo, peržegnojo bakelius ir užtraukė: „Viešpatie mūsų, pašventink Jordano srovę...“. Ramiame ore balsas sklido toli ir tėvui Pauliui atrodė, tarsi žodžiai ramia srovele teka po debesimis, teka ir tekės ir tada, kai paties tėvo Pauliaus jau ir nebus. Po kojomis lingavo ruda apdegusi žemė, o akys savaime žvairavo į ten, apačią, ieškodamos priešo spiečių. Tačiau lyguma buvo tuščia, tik nuo tolimos kalvos šiaurėje slinko dulkių viesulai ir girdėjosi vientisas „bu-u-bu-u“ sunkiosios artilerijos sprogimų gaudesys.

„Prašovė“, - pagalvojo tėvas Paulius, ir akimirkai jam tapo apmaudu, kad dėl kvailos piloto klaidos jis žūsta va taip, veltui. Vanduo susigers į dirvą anksčiau nei biesų pulkai nusiris nuo kalvos į lygumą. Šventikas net norėjo nutraukti šventinimą ir, galbūt, išsikeikti ar patraukti parašiuto laikiklį, kad vėjas jį nuneštų toliau nuo žudynių vietos. Nuvijęs gundančias mintis, tėvas Paulius atsiduso ir tęsė maldą. „Būk palaimintas per amžius“, - jau baiginėjo, ir tada viršuje kažkas trakštelėjo ir bakeliai vėl nulėkė aukštyn ir į šoną, o pro šalį, kaip atrodė, nuskrido tas pats spjūvis. „Amen!” – riktelėjo tėvas Paulius pavymui bakeliams ir dar suspėjo pagalvoti „krentu“ ir apie tai, ar suveiks ar ne paskubom suriktas „amen“, o dar norėjosi atsisveikinti su motuše (keista, kaip lėtai slenka laikas tame švilpiančiame skrydyje), - ir Tada pagaliau ir nutiko baisiausia, ir tapo tamsu.

Vichristyi, bystrym glazom kosit, srazu vidat‘ – postrelenok escio tot Tėvas Paulius miegojo ir sapnavo. Sapnavo kaimo koplytėlę. Vakaro įžambūs spinduliai taip ir brovėsi pro cerkvės kupolo langelį čiupinėdami juodą žemę. O kupolas perėmė jų spalvą, užlietas variu ir auksu, ir - guu-duu-om! – gaudžia didysis varpas. Medžių lapija dar visai šviežia, taigi, lauke gegužė. Kaimiečiai traukia maldai. Jis, tėvas Paulius, stovi cerkvės tarpdury, greta žemas tarnas. O margoje minioje, tarp marškinių ir suknelių raudonuoja kažkas ir auksu bei kibirkštimis prabėga per tvenkinį ir beržų viršūnėmis. Kas ten raudonuoja? Tėvas Paulius stengiasi įžvelgti, merkia akis, kad vos nebėga ašaros, tačiau tasai puikus, ryškus slysta, palikdamas tik raukšlelę virš vokų ir gumulą gerklėje. Guuu-u. Duu-u.

Tėvas Paulius sunkiai pramerkė apsunkusius vokus. Kažkas jį purtė už pečių, paleisdavo ir vėl papurtydavo. Pasukęs galvą Paulius pastebėjo, kad vis dar prisegtas prie parašiuto. Pūsčiojo vėjas ir parašiutas tempė šventiką per lygią, sausą, dagiais ir akmenėliais nusėta žeme. Greta lėtai žingsniavo kažkieno kojos senuose kareiviškuose batuose. Pažvelgęs aukštyn jo akys susidūrė su batų savininko akimis. Tai buvo apie 40 m. amžiaus žmogus, įdegęs, liesas, išblukusia ir dulkėta Sąjungos desantininkų apranga. Ant peties maskatavo senas kaip pasaulis automatinis šautuvas. Šviesios akys aprėmintos raukšlelių įdėmiai žvelgė į tėvą Paulių.

Šventikas pakosėjo ir kaip galima mandagiai paprašė:
- Ar negalite man padėti atsegti?

Nesakydamas nė žodžio žmogus batu primynė išsipūtusį geltoną kupolą. Tėvas Paulius nuo pilvo nusitraukė atsarginį parašiutą, tada atsegė pagrindinį parašiutą ir su palengvėjimu nusimetė diržus. Atsikratęs parašiuto jis atsisėdo ir kruopščiai save apčiupinėjo. Tarytum niekas nesulaužyta ir niekur netgi neskaudėjo. Kol šventikas save apžiūrinėjo, jo gelbėtojas iš kišenės išsitraukė pakelį cigarečių ir, pridengęs delnu nuo vėjo, užsirūkė. Kelis kartus užtraukęs, jis ištiesė cigaretę šventikui.

Pritūpęs jis įsižiūrėjo į veidą šventikui. Šviesiai žydros akys blizgėjo tarsi akmenukai upelio dugne:
- O žinai, brolau, tai juk aš tave pašoviau.

Tėvas Paulius sumišo. Matyt žmogui nejauku – juk vos nenužudė savo artimo, taip sakant, ginklo draugo. Reikia jį kažkaip padrąsinti. Šventikas pakosėjo ir tarė:
- Tai atleistina klaida, mano sūnau... Demonų kova

Desantininkas vyptelėjo. Jo dantys buvo nepaprastai balti ir lygūs:
- Jokia tai ne klaida, ... tėve mano. Aš šaudžiau visai sąmoningai. Į tave, o ne į parašiutą. Tik štai šautuvo taikiklis visai nuvažiavo. Reiks paderinti.

Žmogus nusimetė nuo peties šautuvą ir akimirkai šventikui pasirodė, kad tasai dabar į jį, tėvą Paulių, suvarys visą dėtuvę. Tačiau desantininkas tik kažką pasukiojo šautuve, pakėlė jį prie peties ir iššovė į tarp dviejų akmenų styrantį išdžiūvusį krūmą. Viršutinė krūmo šakelė trakštelėjo ir išsilakstė skutais.

- Štai dabar normaliai, - patenkintas pastebėjo desantininkas ir vėl užsimetė šautuvą ant nugaros.

Pasisukęs į šventiką jis plačiai nusišypsojo ir ištiesė ranką. Skersai delno buvo platus randas, o pirštų galiukai buvo apvynioti tamsiomis medžiagos juostelėmis.

Tėcvas Paulius, kiek paabejojęs, ranką paspaudė. Pulkininko paspaudimas buvo stiprus - ko gero, netgi per stiprus.

- Tu ne skystablauzdis, nors ir ilgaskvernis, - pastebėjo pulkininkas, atitraukdamas ranką. – Na ką, kelkis, šventasis tėve. Atvykom. Toliau teks pėdinti pėsčiomis.

Liepsna laižė sausas šakas. Godžiai traškėjo melsva liepsna, ieškojo ir nerado maisto. Dagiai ir krūmas sudegė greitai, tad nuolat teko į laužą pamėtyti žabų. Kai pulkininkas Žeraras eilinį kartą išniro iš tamsos su šakelių glėbiu, tėvas Paulius nedrąsiai pasiūlė:
- Gal pabandom duoti signalą? Gyvenvietėje galėjo išlikti siųstuvas ar kas nors...

Pulkininkas numetė sausuolius, prisėdo turkiškai prie laužo ir numykė:
- Ko jus ten mokė, toje stovykloje? Teisingai nukristi ant neprieteliaus galvos? Demonai visais dažniais blokuoja signalus. Kitaip čia žurnalistų pribėgtų daugiau nei biesų.

Tėvas Paulius paniuro:
- Ir nė karto nebandėte susisiekti su mūsiškiais?
- Kokiais – mūsiškiai? - Pulkininko akys atspindėjo raudonį, o veidas susiliejo su tamsa. – Kokio velnio man su jais susisiekinėti? Pirma, mane iškart sušaudys kaip dezertyrą, o antra...

Jis pasilenkė, mestelėjo kelias šakeles į ugnį ir vėl paniro į tamsą:
- O antra, ar tu, šventasis tėve, niekada nesusimąstei, kas čia aplamai vyksta?

Šventikas nustebės pažvelgė į kariškį:
- Ką ten mąstyti, sūnau ma...., t.y. pulkininke Žerare? Tai Armagedonas, paskutinis mūšis, o kaunamės mes su velnio gretomis. Apie tai rašoma Šventajame rašte...

Žeraras nelinksmai išsišiepė. Pasimuistė, ieškodamas šiltesnės vietelės. Į nugarą jiems pūtė ledinis dykumos vėjas. Pagaliau pulkininkas įsitaisė taip, kad šiluma sruvo į jo pusę, o dūmai nelindo į veidą, ir tik tada atsakė:
- Žinai, šventasis tėve. Kai skaičiau visas tas šventąsias knygas – o jas skaičiau labai įdėmiai, gali manim patikėti – tad štai, man visad atrodė, kad žmonės sugalvojo dievą kaip didžiausią blogį. Juk pasaulyje yra tiek baisybių, kad jei baiminsiesi visko, išeisi iš proto. Štai jie ir sugalvojo barzdotą senioką debesyse, kad bijotų tik jo. Tačiau man niekad neatėjo į galvą, kad gali būti ir atvirkščiai.

Šakelė lauže sutraškėjo, ir tėvas Paulius išsigandęs apsidairė – jam pasirodė, kad jam į nugarą įdėmiai ir labai nedorai spokso kažkieno akys. Tačiau aplink buvo tuščia, tik vėjas žeme rideno grumstelius, o ir ties šviesos ir tamsos riba retkarčiais prabėgdavo sparčios falangos. Tuo tarpu pulkininkas pakedeno laužą virbu ir tęsė:
- Atsimeni, ten Šventajame Rašte kalbama apie pirmąją angelų kovą? Ką ąia aš, tu gi popas, aišku, atsimeni. Tad štai, Viešpats nelaimėjo. Karas aplamai nesibaigė. Jis vyksta dabar. Pagal mane buvo taip: kai dievas išmetė visus tuos maištingus angelus iš dangaus, jis suvokė, kad jo pusėje kovot, iš esmės, nėra kam. Tu gi matei Michailą? Na, matei greičiausia naujienose, didelis toks vaikinas su sparnais ir kvailu snukiu? Tad štai, ten visi tokie. Visi, kurie pasiliko. O tie, puolę, - o, jie puikūs kariai. Grįžtų jie į dangų, dievo kariaunai duotų parūkyti. Pradėjo su Kūrėju amžiną karą, o ir neaišku – ar susitvarkytų jis su jais šįkart? Ir štai tada Kūrėjas padarė vienintelį prieinamą dalyką – jis sukrovė barikadą. Apsauginę sieną. Vadink kaip nori. Jis jiems ant kelio numetė tūkstančius pasaulių, o juose apgyvendino gyventojus ir dar visokius tvarinius, tad puolusiesiems nori-nenori teko su jais kautis. Aš nežinau, kad ten dėjosi pirmuosiuose pasauliuose, tačiau mūsiškis tikriausiai paskutinis. Paskutinis laiptelis į dangų, supranti? Mus teko tempti 100 ar 200 tūkstančius metų, tačiau galiausiai tapome tuo didžiuoju blogiu, kurį numetė po kojomis mažesniajam. Nes nė vienas angelas ar demonas iki to nesusiprotės – mėtyti į puolančiuosius šešių mėnesių mažylius ar bukus šventikus. Todėl pagal visas taisykles mes turime laimėti.

Kariškio skruostai trūkčiojo. Tėvas Paulius žiūrėjo į jį nustebęs ir prisibijodamas. Tokios mintys galėjo ateiti į galvą nebent tik apsėstam:
- Kodėl šaudei į mane?

Pulkininkas – ant jo skruostų plytėjo dvi tamsios dėmės, ar tai nuo šilumos, ar tai iš susijaudinimo, - staigiai mostelėjo galva:
- Norėjau nupilti tave anksčiau nei baigsi maldą. Tas tavo šventas vanduo tampa nepakenčiamai karčiu.

Tėvas Paulius nesusivokdamas sumirksėjo. Pulkininkas nukabino nuo diržo gertuvę ir pakratė ją ore. Gertuvėje suteliūskavo:
- Iš kur, kaip manai, gaunu vandens? Čia visi šuliniai užpilti žeme arba lavonais. Šautuvą rasti lengviau nei gurkšnį vandens ar kąsnį duonos.

Šventikas atsargiai pasidomėjo:
- Kuo gi ... maitinatės?
- Na jau randu kuo, - vyptelėjo pulkininkas.

Žvilgsnis, kurį tasai metė į šventiką, buvo tokiu įvertinančiu, kad tasai atšlijo. Pulkininko šypsena tapo platesne:
- Nebijok, tavęs ėsti nesiruošiu. Vakar aptikau numuštą pilotą, jo kuprinė pilna šokolado ir kramtomosios gumos. Imk, perkąsk, - ir mestelėjo tėvui Pauliui šokolado plytelę.

Kol šventikas šiukšdeno įpakavimą, Žeraras į laužą įmetė dar kelias šakeles ir išsitiesė ant žemės, ant galvos užsimetęs striukę. Iš po striukės dusliai atsklido:
- Reikia pamiegoti. Prieš pusiaudienį čia tampa gana karšta, tad kelsimės prieš auštant. Pabandysim pasiekti kaimą. Jei nepasiseks, pasuksim į šiaurę. Ten prieš dvi paras įstrigo tankų kolona, tikriausiai bus kuo pasistiprinti.

Tėvui Pauliui pasirodė, kad jo palydovas suknarkė jau po minutės. Pats jis ilgai negalėjo užmigti ir, apsikabinęs kelius, spoksojo į ugnį.

„Demonas“ – apimtas siaubo suprato tėvas Paulius ir, kišenėje apčiuopęs rožančių, pasirengė melstis.

Tik tada demonas atkreipė į jį dėmesį. Liūdnos akys nuslydo šventiko veidu, stabtelėjo ties rožančiumi ir vėl nuklydo į niekur.

- Neskubėk melstis, šventasis tėve, - atsisukęs šventikas pamatė, kaip Žeraras nusimeta striukę, rąžosi ir pagaliau atsisėda. Pulkininko ranka gulėjo ant šautuvo buožės, tačiau šauti jis neskubėjo.

- Auštant su jais paliaubos. Neutrali valanda.
- Paliaubos... su šitais? – burbtelėjo šventikas. Nuo susijaudinimo jo gerklė perdžiūvo.
- Kartais čia būna velniškai vieniša. Džiaugiesi bet kokia kompanija. Ne kasdien man iš dangaus krinta popai.

Neįtikėtina, tačiau Žeraras šypsojosi. Tėvui Pauliui nieko neliko, kaip laikinai susitaikyti su demono draugija. Tuo tarpu pulkininkas jau sudėjo nuo vakaro užsilikusias šakas ir čirkštelėjo žiebtuvėliu. Plonus virbus ugnis pagavo iškart. Ryto šviesoje blyški ugnelė vos neužspingo dūmais, tačiau atsikosėjo ir linksmai nubėgo pakura. Pulkininkas liovėsi pūtęs laužą ir atsisuko į svečią.

- Na, ką ten turi?
- Mažai, - atsiduso demonas. – Švarios žemės lieka vis mažiau.

Jis pasirausė kelnių kišenėje ir ištraukė ne pirmo šviežumo suvyniotą nosinę. Kai demonas atrišo mazgą, nosinėje pasimatė arbata:
- Puiku, - apsidžiaugė pulkininkas. – Šimtą metų arbatos negėriau, - ir pasisukęs į šventiką: - Ei, palaimintasis, gersi arbatą?

Tėvas Paulius norėjo atsisakyti – dar biesų arbatos jam betrūko, - tačiau pagalvojo, kad tai atrodys kaip nepagarba pulkininkui. Juk tasai siūlo iš širdies. O arbatą bus galima nepastebint ir išpilti. Tad tėvas Paulius linktelėjo ir įlindo į pulkininko kuprinę katiliuko ir puodelių. Kai jis vėl atsisuko į laužą, demonas žvelgė į jį.

Tėvą Paulių taip ir traukė peržegnoti nelabąjį, bet kas iš to? Stovykloje kalbėjo: nuo paprastos žegnonės, net arkivyskupo, biesams nei šilta, nei šalta.

Demonas per laužą ištiesė leteną. Ant pirštų žvilgčiojo nedideli, tačiau iš pažiūros aštrūs, nagai. Tėvas Paulius sustingo. Pultininkas iš jo paėmė katiliuką, pripylė vandens ir pakabino ant virbo virš laužo. Tik tada Žeraras mestelėjo demonui:
- Neerzink jo. Jis dar visai šviežutis, vakar iš stovyklos. Jų ten nemokė spaudinėti rankas potencialiems priešininkams.
- Atleiskite, - nusišypsojo demonas. – Nenorėjau jūsų užgauti.

Tėvas Paulius pajuto, kad padarys kažką baisaus, tarkim puls demoną ir jo snukį sukiš į laužą ar nušaus iš šautuvo. Laimei, atriedėjo mažas poreikis, ir taip smarkiai, kad, netaręs nė žodžio, šventikas šmurkštelėjo į krūmus. Kai jis grįžo, vanduo jau buvo užviręs. Pulkininkas gausiai įbėrė arbatos ir įpylė į puodelius. Tėvas Paulius paėmė savo, apsidegino ranką, susilaikė nenusikeikęs ir pastatė puodelį ant žemės. Pulkininkas ir demonas ramiai gurkščiojo gėralą.

- Kas naujesnio? Kaip ten jums su statyba?
- Statom pamažu, - demonas gūžtelėjo pečiais. – Mes jau seniai būtume užbaigę ir išėję, jei ne jūsų tos... kontr-priemonės. Štai tu, Žerarai, kariškis, steb...

Žeraras nerangiai mostelėjo ranka ir pusė puodelio verdančio skysčio kliūstelėjo tiesiai demonui ant kelių. Demonas nutilo vidury žodžio ir liūdnai sužiuro į tamsią dėmę, besiplečiančią ant kelnių. Pulkininkas susirūpino, siūlydamas demonui tai nosinę, tai pridėti peilį prie nudegintos vietos. Tėvui Pauliui beliko tik spėlioti, ką rengėsi pasakyti nelabasis ir kodėl Žeraras nepanoro, kad tai būtų pasakyta. Tai sumaištis su kelnėmis aprimo, biesas sau įsipylė dar arbatos ir tęsė:
- Aš, tiesą sakant, ir jūsų, tėve Pauliau, norėjau paklausti, Kaip šventiką...

Tėvas Paulius neprisiminė, kad jis būtų prisistatęs demonui, Beje, ko čia stebėtis?

- Tad štai norėjau pasidomėti. Kodėl, tavo nuomone, žmonės pradėjo šį karą?

Šventikas, kuris susimąstęs kaip tik gurkštelėjo iš puodelio, užspringo ir užsikosėjo. Žeraras paslaugiai patapšnojo jam per nugarą ir iškart atitraukė ranką. Kratydamas ore sutrenktą ranką, jis sumurmėjo:
- Velnias, palaimintasis, na ir nugara tavo.

Tačiau tėvui Pauliui ne tai rūpėjo. Prunkštelėjęs tarsi katinas įsispoksojo į demoną. Šventikui atrodė, kad teisuoliškas pyktis, sutelktas jo žvilgsnyje, turėjo jei ne susvilinti nelabąjį vietoje, tai bent priblokšti. Tačiau tasai dėmesio nekreipė ir ramiai gurkšnojo arbatą. Megido kalva

- Mes?! – tėvo Pauliaus balsas geržgė, tačiau – dėkui globėjai Jekaterinai – nors nevirpėjo. – Tai mes pradėjom šį karą?
- Žinoma, mes, - kaip ne keista, atsakė ne demonas, o pulkininkas: - Jie ramiai sau marširavo danguje, na, galbūt, sudegino du-tris kaimus ar, tarkim, 4-5 miestus, tačiau tai jau šalutinis efektas...

Pasirodė r iš tikro pulkininko balse nuskambėjo ironija? Tėvas Paulius pažvelgė į kariškį kaip tik laiku, kad pastebėtų, kaip Žeraras jam slapukiškai pamirkčiojo. Demonas, atvirkščiai, paniuro:
- Juokaujate?

Tyliame ir ramiame tone nuskambėjo grasinimas:
- O juk jūs teisus, pulkininke. Manote, kad šaipotės iš manęs, o sakote tiesą. Mes tiesiog norime pareiti namo. Mes sūnūs palaidūnai. Jis...

Čia demonas pakėlė akis aukštyn, į ten, kur aukštai blyškiame danguje gimė dulkių viesulai:
- Jis niekad nesielgė su jumis kaip savo vaikais, niekada. Jūs – įrankiai, botagas. Jūs galite įskaudinti. Tačiau botagu išplaks ir jį sulaužys, o vaikai susitaikys su tėvu. Jūs jau pralaimėjote...

Tėvą Paulių užplūdo keistas dvilypumo jausmas. Iš vienos pusės jis jautė, kad sėdi prie laužo blėstančioje prieblandoje, jo rankoje arbatos puodelis, o priešais – demonas ir pulkininkas. Iš kitos, jis tarsi stovi šalia. Demono balsas sklido iš tolo; ir sulig kiekvienu kalbantysis atrodė tam, pirmajam tėvui Pauliui, vis puikesnis ir tobulesnis. Kartu antrasis tėvas Paulius aiškiai matė, kaip išsivynioja stori gyvatės žiedai, kaip blykčioja žvynai. Jis matė, kad kiekvienas demono žodis krenta ant smėlio ir virsta vikšru, o tie paskubomis ir susitelkę šliaužia į Žeraro pusę. Štai pirmasis pasiekė batą, ropščiasi dantytu padu ir įsisiurbia į nuogą kojos odą tarp kelnių ir kulno. Jį paseka antras, trečias – ir štai Žeraras jau virsta ant smėlio ir raitosi traukuliuose, iš burnos teka kraujas, o vikšrai vis šliaužia ir šliaužia. Antrasis tėvas Paulius suprato, kad reikia pulti ir pritrenkti demoną, atitraukti Žerarą nuo laužo, į kurį jis ritosi, tačiau antrajam tėvui Pauliui trukdė pirmasis – sėdėjo nepajudinamu kalnu ir spoksojo į demoną, tarsi tasai dėstytų velniai žino kokias tiesas.

Neaišku, kas būtų nutikę, tačiau tą akimirką smėlis šonuose sujudo, pažiro į šonus, ir iš ten iššoko žemutės figūros.

Šaukdami „traiškyk bjaurybes“ jie pribėgo prie laužo ir ėmė kojomis mindžioti vis dar šliaužiančius vikšrus. Jų balsai skambėjo kažkaip keistai; ir praėjo kelios sekundės, kol tėvas Paulius susivokė – tai vaikų balsai. Tuo tarpu demonas sušnypštė ir ėmė nušliaužinėti. Jis jau beveik buvo bedingstąs tarp pilkų smėlio kalvelių, kai maža sandalu apauta koja primynė jį ir sutraiškė, tarsi sunokusią šilkmedžio uogą. Tik tada nustebęs tėvas Paulius suprato. Kad ir demonas buvo vikšru. Kažkas pastūmė katiliuką ir tasai nuvirto užpildamas liepsną. Karštos anglys sušnypštė. Šoktelėjo juodi dūmai. Pasaulis sekundei išplaukė prieš akis, o vėliau abu tėvai Pauliai susiliejo, ir tasai tėvas Paulius pagaliau pašoko ir puolė prie Žeraro.

Tą jau apsupo 5-6 vaikai įvairiais, tačiau gerai pritaikytais chaki. Vienas berniukas. Liesutis, juodaplaukis, klūpėjo ir prilaikė pulkininko galvą, kad tasai neužspringtų kraujais. Dar du užvirto ant rankų ir kojų, prispausdami mėšlungiškai trūkčiojantį kūną prie žemės. vyresnis, šviesiaplaukis vaikinukas su išsikišusiais skruostikauliais ir smakru, nuo diržo nusikabino audeklu apvyniotą gertuvę. Vaikai veikė taip sparčiai ir suderintai, kad buvo aišku – tai jiems ne pirmąkart.

- Pasitraukite, - balsas nuskambėjo iš apačios. Tėvas Paulius pamatė, kad paauglys su gertuve stovi greta jo. Saulėje nugairintas pakaušis stovėjo trumpu ežiuku ir vos siekė tėvo Pauliaus krūtinę. – Pasitraukite, argi nematote, kad trukdote.

Berniuko balse skambėjo ramus nuovargis ir įprotis komanduoti. Ir paklusdamas tam tonui tėvas Paulius pasitraukė. Įsikišo jis tik kai paauglys atsuko gertuvės kamštį ir pridėjo kakliuką prie barškančių Žeraro dantų:
- Kas tai?
- Nuodai, aišku.

- Tu, ką, idiotas? Nežinai, kas išvaro demonus? Tai šventas vanduo. Ne tas šlapalas, kurį jūs mėtote, o tikras. Ją tėvas Gerasimas pašventino.

Prieš spėjant tėvui Pauliui paklausti, kas toks Gerasimas, berniukas pražiodė Žeraro dantis ir prakišo gertuvės kakliuką į burną. Pasigirdo teliūskavimas. Pulkininkas akimirkai sustingo, o tada užsikosėjo ir persilenkė pusiau. Jį sulenkė taip stipriai, kad į rankas ir kojas įsikibę vaikiūkščiai išsilakstė į šonus. Kurį laiką pulkininkas klūpėjo, kosėdamas ir trūkčiodamas, o tada pradėjo vemti. Tėvas Paulius pasibaisėjęs žiūrėjo, kaip kartu su kraujais ir vėmalais lenda rožinės vikšrų uodegos. Jų buvo daug. Labai daug. Per daug vienam žmogui.

- Trisdešimt tūkstančių demonų lengvai sutelpa ant adatos smaigalio, ar ne, šventasis tėve? O jis gerokai didesnis už adatos smaigalį ir net auselę...

Vaikų vadas šaipėsi ir tėvas Paulius pastebėjo, kad jam trūksta dviejų dantų, o apatinė lūpa neseniai sumušta ir ant jos pridžiūvęs kraujas. Staiga šventikas suprato, kad jis visai negali nustatyti, kiek berniukui metų. 10? 14? Tai buvo keista. Negi jis niekad nematęs vaikų? Nuvijęs tą kvailą mintį, šventikas atsikosėjo ir ištarė:
- Ačiū. Jūs išgelbėjote mano draugą...
- Tai jūsų draugas> Na-na. Štai nusinešim jį pas save ir pažiūrėsim, koks jis draugas.

Vaikiščias mostelėjo saviems ir ketvertas stipresnių, kiek pavargę, užsivertė pulkininką ant pečių. Pulkininko galva bejėgiškai kybojo, iš burnos tekėjo siaura srovelė.

- Jis pasveiks?
- Jūsų draugas? O kas jam nutiks? Tik gaila, kad gero vandens netekom. Mūsų atsargos beveik baigiasi.

Vaikinukas gražino gertuvę ant diržo, prisidėjo delną prie akių ir apžvelgė dykumą. Pasisukęs į šventiką paaiškino:
- Reikia iš čia nešdintis, o tai, kai atšliaužia vienas, paskui jį atseka dar pora dešimčių. Daugiau nei su 2-3 mes nesusitvarkysime. O ir bjauru.

Vaikinas trūktelėjo pečiais ir nužingsniavo kolonos priekyje. Tėvas Paulius atsiduso, paėmė pulkininko šautuvą, striukę ir kuprinę ir pasekė paskui vaikus.

Migo tėvas Paulius labai sunkiai. Sename bunkeryje buvo tvanku. Šventiką įkurdino viršutinėje lovoje, kur už 5-6 cm tįsojo neveikiančios komunikacijos juodi laidai. Dešinėje rūdijo didelis oro ventiliatoriaus propeleris, apatinėse lovose švilpčiojo – ten miegojo pavargę nešikai.

Bunkeris buvo likęs nuo kažkurio senų laikų karo. Ant kalvos virš sugriautos gyvenvietės vis dar stūksojo sutrūkinėję betoniniai įtvirtinimai ir seni kulkosvaidžių lizdai. Už betoninės dėžutės į dangų vėpsojo šuniški zenitinių pabūklų snukiai, tačiau jau senai nebuvo nei sviedinių, nei pačių zenitininkų. Požeminė bunkerio dalis, kaip bebūtų keista, išsilaikė neblogai. Netgi ant sienų kabėjo kažkokios lentelės: pageltusios nuo laiko, su užrašais nesuprantama kalba. Instrukcijos naujokui, šyptelėjo šviesiaplaukis vadas. Jis nuvedė šventiką pro du niūrius jaunuolius su automatais – sudėjus jų metus, galbūt, ir gautųsi tiek, kiek dabar yra tėvui Pauliui. Pulkininką įtaisė ant odinės sofos centriniame skyriuje. Žeraras vis dar neatsigavo ir tik silpnai padejuodavo. Be sofos kambaryje stovėjo stalas, o ant stalo netgi juodu laku pablizgėdavo negyvo telefono ragelis. Žemas lubas užtraukė pelėsis. Ventiliacija neveikė.

Viso bunkeryje buvo įsitaisę tuzinas vaikų. 11 berniukų, viena mergaitė. Mergiotė, ištįsusi, negraži, ne tik gamino maistą, skalbė, siuvo, bet ir ėjo lygiai su kitais į medžiokles. Ją vadino Vendi.

„Kur tavo Piteris?“ – pajuokavo šventikas ir pagal nesusivokiantį žvilgsnį suprato, kad jo nesuprato. Šitie vaikai neskaitė pasakų. Vargu ar jie netgi sugebėjo skaityti.

Piterį vadino Jonatanu. Joni Kastelo, šviesiaplaukis vadas, vienintelis, kuris nenusisukdavo nuo šventiko ir nemykė beprasmiškai atsakydamas į jo klausinėjimus. Kai visi įsitaisė prie stalo – pietums buvo sausi paplotėliai ir košė, nepakenčiamai dvokianti mašinine alyva, o tuščioje telefono dėžutėje buvo druska ir skardinė su garstyčiomis – berniūkščiai netgi įsikalbėjo.

- Aš čia pirmas atėjau. Tada Andžėjus, - tasai šaukštu parodė juodaplaukį bernioką, laikiusį pulkininko galvą, - Luka, Pablo, Marikas, Jaška, Semionas...

Jis vardino vardus. Berniokai nežymiai linktelėdavo ir sugrįždavo prie savo pokalbių.

Vaikai nutilo ir visi kaip vienas sužiuro į jį. Šventikui pasidarė nejauku.

Pirmąja prunkštelėjo Vendi, po jos tamsiaodis Andžejus, o netrukus kvatojo jau visas tuzinas. Košės dribsniai lėkė į visas puses, geležiniai puodeliai ir lėkštės skimbčiojo. Sukruto netgi Žeraras ant sofos, taip dar ir neatsigavęs.

Kažkuris, atrodo Luka, susigriebė už pilvo ir susmuko po stalu. Joni prasitrynė nuo juoko ašarojančias akis ir staiga surimtėjo. Jis trinktelėjo delnu per stalviršį, ir linksmumas ėmė rimti – nors tai šen, tai ten dar pratrūkdavo juokelis.

Jis pasisuko į tėvą Paulių, prikando lūpą:
- Gyvenvietėje niekas neišliko. Visoje apygardoje vien numirėliai. O mes... Girdėjai apie vaikus, kuriuos iš lėktuvų mėto ant demonų? Atseit, kiekvienas nekalto kraujo lašas nužudys vieną priešą ir kitokius kliedesius. Tai štai mes iš tų, išmestųjų.

Tėvui Pauliui užėmė kvapą. Jis truktelėjo apykaklę, bet taip stipriai, kad sutraškėjo tvirtas audinys. Akyse šoko spalvoti ratai. Apmetusiu regėjimu šventikas pamatė, kaip Joni persiveria per stalą ir susirūpinęs žvelgia jam į veidą.

- Ko jūs taip? Nepergyvenkite taip, mes juk išgyvenome. Greta demonų kartais būna šitos... gravitacinės anomalijos. Krenti, o vėliau oras sutankėja tarsi smėlis, iki žemės brautis tenka. Taip daugelis išgyvena.

Vaikiščias nusišypsojo, prisimindamas:
- Pradžioje buvo sunku, žinoma, kai mūsų tebuvo trys. O dabar jau normalu. Kai tėvas Gerasimas su mumis gyveno, aplamai puiku buvo.

Šventikas atgavo amą. Jis nesuprato, kas su juo dedasi. Ir pulkininkas, ir Joni kalbėjo apie nužudytus vaikus kaip visuotinai žinomą dalyką, ir tėvui Pauliui dabar atrodė, kad ir jis pats kažkur girdėjo – ar matė – kažką panašaus. Ir vis tik tai negali būti tiesa. Kitaip tiesa tampa ir daug kitų dalykų, apie ką šventikui dabar nesinorėjo galvoti. Jis pernelyg pavargo. Nusišluostęs nuo kaktos prakaitą, jis sumurmėjo:
- Aš dar norėjau... Ach, taip. Tėvas Gerasimas. Atrodo, kad jis gerai šventino vandenį?
- Šventino. Jis numirė prieš mėnesį.

Vėl mirtys, pagalvojo tėvas Paulius, kada visa tai baigsis – tikiesi sutikti gyvų, o susiduri su mirusiaisiais.

- Mes jį paėmėm, panašiai kaip jus, - tebetęsė šviesiaplaukis Joni. – Jo parašiutas neišsiskleidė ir jis susilaužė koją. Kelias dienas pragulėjo dykumoje. mes jį į čia parnešėme, gydėm kaip mokėjome, tačiau jam jau prasidėjo gangrena. Andžejus sakė, kad jam reikia nupjauti koją, tačiau tėvas Gerasimas nenorėjo likti be kojos. Ir aplamai jis buvo klasiškas. Tikras šventikas, ne kaip kai kurie.

Ir vėl tėvui Pauliui tapo nejauku. O Joni tęsė:
- Jis mane skaityti išmokė, paprastai ir lotyniškai. Ir daug ką papasakojo. Iš Biblijos ir iš kitų knygų. Mes juk aplamai nesupratome, kas vyksta. Matom – kirminai. Suaugusieji nuo jų miršta, o mes juos traiškom, bet kai jų daug, taip pat galim mirti. Tai buvo paprasti biesai, kaip kokie eiliniai. O tvirtovėje...
- Palauk, - tėvo Pauliaus smegeninėje kažkas ėmė virti. – Tai jūs kaunatės su demonais?

Vaikiščiai susižvalgė. Šviesiaplaukis lėtai papurtė galvą:
- Kam mums su jais kautis?
- Kaip kam?

Joni panardino pirštus į savo ežiuką:
- Tai štai. Kam? Tėvas Gerasimas irgi kalbėjo: kovokite su jais ir nugalėkite, jūs dievo kariauna, Viešpats jums suteikė galią. Ir mes pradžioje taip manėme. Mušėmės su jais kaip idiotai. O tada man dašilo. Dėl ko mes mušamės? Dėl suaugusių, kurie mus į čia numetė? O jūs žinote, kad mes visi čia – ne iš vaikų namų? Mūsų mamos ir tėtės atidžiai pasirašė pažymas ir gavo iš ministerijos ... kaip tai vadinasi? Pinigines kompensacijas. Už mylimų vaikų netekimą. Vardan visos žmonijos, Ką, nežinote?

Tėvui Pauliui suskambo smilkiniuose ir burnoje atsirado bjaurus rūgštus prieskonis.

Šventikas nurijo rūgštų gumulą ir pabandė surasti atsakymą:
- Gerai. Kol jūs vaikai, demonai jums nebaisūs. O kas vėliau? Juk užaugsite?

Joni nesveikai šyptelėjo:
- Kai mes užaugsime, demonai jau bus išėję. Prieš tai taip išjudinę visų šalių valstybes, kad jas bus galima nuspirti vienu spyriu. Tai čia mūsų dvylika. O gretimame bunkeryje - dar dvylika. O visame rajone per tūkstantį. O visoje Žemėje.. norite paskaičiuoti?

Berniukas nemirksėdamas žiūrėjo į šventiką ir tamsiose nevaikiškose akyse netikėjai jam pasivaideno kažkas negera... kažkas jau matyta ten, prie laužo. Ar tikrai demonai bejėgiai prieš vaikų sandalus? O jei šis berniukas... Šventikas papurtė galvą. Nereikia taip galvoti. Tai tik vaikas, ant viso pasaulio supykęs vaikas. Jis dar turės laiko apsigalvoti.

- Ačiū už pietus, - šventikas stojosi remdamasis į stalą. – Negalėtumėte parodyti, kur palaidotas tėvas Gerasimas? Norėčiau pasimelsti prie jo kapo.

Vaikai keistai susižvalgė. Šventikas laukė, ką atsakys Joni, tačiau prabilo mergaitė:
- Pas mus labai mažai maisto. Juk jis negyvas, jam vis vien, suprantate?

Šventiko pasaulis vėl susiūbavo, tačiau valios pastangomis jis jį vėl sugražino į vietą. Mažai maisto. Kam prarasti mėsą? Viskas teisingai. Paprasta išgyvenimo logika.

- Gerai, - sunkiai ištarė jis. – Parodykite, kur palaidojote kaulus.
- O kaulai – kalcio šaltinis, - tarstelėjo mažylis (Luka? Tomas?) tolimame stalo gale. – Jūs gi patys sakėte – mums reikia augti.

Šventikas minutę apžiūrinėjo į jį sužiurusius vaikų veidus – tiesa ar jie juokiasi, o gal tai tik pasirodė? - o tada apsisuko ir nuėjo.

Tėvas Paulius migo sunkiai, tačiau pagaliau užmigo, ir susapnavo sapną.
Jis stovėjo ant kalvos. Neaukštos kalvos virš kažkada derlingos, o dabar išdegintos ir tuščios lygumos. Ant kalvos buvo ne vienas. Greta stovėjo pulkininkas Žeraras. Jo marškinių apykaklė buvo ištepta tamsiai, tačiau dantys pašaipiai blizgėjo. Iš kitos pusės Joni ir 11 jo apaštalų (12, jei skaičiuosime mirusį tėvą Gerasimą, o jis irgi buvo ten) žvelgė į ateinančią tamsą. Iš lygumos pučiantis vėjas šiaušė jų plaukus. Vėjas nešiojo šakeles, lapus ir smulkius šapus, visa tai raitėsi ir degė nepakeliamo karščio srautuose, tačiau saujelė žmonių ant kalvos dar laikėsi.

- Atstovėsim? – pro vėjo šėlsmą prarėkė Žeraras.
- Aišku, atstovėsim, - ramiai atsakė miręs tėvas Gerasimas, ir viskas būtų gerai, tik mirusiojo veidas buvo tarsi sugraužtas pelės dantų.

Iš lygumos ritosi tamsus debesis ir tame debesyje vaidenosi keistos figūros. Sparnai? Nagai? Iltys? Ne, nieko, ką pajėgi įsivaizduoti žmogaus fantazija nebuvo debesyje, visa buvo pernelyg svetima ir kitoniška.

- Mes kausimės, - pasakė Joni, ir blyškiame veide aiškiai išsikišo skruostikauliai ir maža, kietai sučiaupta burna. – Mes kausimės, tik nežinom kaip. Juk mes dar vaikai.

Tėvas Paulius uždėjo ranką jam ant galvos, tikėdamasis po pirštais pajusti dygų ežiuką, - tačiau vietoj to jo ranka paniro į kietas garbanas. Pažvelgęs žemyn jis pamatė, kad ne Joni stovi greta jo, o strazdanotas patarnautojas iš cerkvės ir nėra jokios kalvos, o aplink saulėlydis, ir skambus varpų skambėjimas, ir parapijonys skuba į mišias. Visai ne karštas, o gaivus vėjelis šiurena beržų lapiją; lapai pasisuka į vėją švelniausia, blizgančia puse ir linksmai blizga. Ir sklando šis blizgesys virš minios, ir darosi vis ryškiau, ir niekaip negalima to sulaikyti bei suprasti, kas tai per blizgėjimas...

Tėvas Paulius atsisėdo ir skaudžiai atsitrenkė galva į lubas. Iš akių pasipylė kibirkštys.

Kažkas jį purtė už rankovės ir įsižiūrėjęs šventikas suprato, kad tai čiuplutis Andžejus. Aplink buvo tamsu, tik berniuko rankose švietė žibintuvėlis-pieštukas. Siauras šviesos spindulys šokinėjo sienomis, kol nepasiekė šventiko akių ir jų neapakino.

- Kelkitės pagaliau. Jūsų draugas pabudo. Joni nori, kad jūs pažiūrėtumėte.
- Pažiūrėti? Į ką?
- Tiesiog eikite paskui mane.

Krenkšdamas šventikas nusliuogė nuo lovos ir nusekė priekyje bėgantį palydovą. Tėvo Pauliaus kojos stingo, galva gaudė iš neišsimiegojimo, ir pora kartų vos neatsitrenkė į sieną. Iš tamsos šmėkščiojo kažkokios grotos, dujokaukės mirkčiojo sudaužytais akių stiklais, kyšanti armatūra taip ir stengėsi užkabinti šonkaulius. Padvelkė gaiviu oru ir pūškuodamas šventikas įveikė paskutinius laiptelius, vedančius iš bunkerio. Andžejus vėl sugriebė tėvą Paulių už rankovės ir, pridėjęs pirštą prie lūpų, sušnypštė: „Tssss“.

Už sugriautos gyvenvietės vos švito nelygi horizonto linija – vadinasi auš jau greitai. Nuo šalčio per šventiko rankas bėgiojo skruzdėlytės, o dantys nejučia sucackėjo. Andženus nutempė vyresnįjį prie už poros žingsnių nuo įėjimo baltuojančių maišų su smėliu krūvos. Prasibrovę sį ten ir nugriuvęs ant žemės, šventikas pamatė, kad už maišų jau slepiasi Joni, Vendi ir tiedu, su automatais saugantys bunkerį. Jie ir dabar buvo su automatais. Joni atsisuko į šventiką. Prieblandoje jo veidas buvo dar blyškesnis nei dieną.Jis tylomis parodė pirštu į kažką, susirietusį ant žemės už 10 m nuo jų slėptuvės. Įsižiūrėjęs tėvas Paulius suprato, kad tai žmogus. Suaugęs, Pulkininkas Žeraras.

- Ką jis daro? – sušnibždėjo šventikas.
- Mane irgi tai labai domina, - pro dantis iškošė vaikiščias ir davė ženklą automatininkams. Tie be garso nuslinko aplink maišus ir toliau, slėpdamiesi už žemų apkasų pylimų. Paskui juos nusekė mergina.

Joni atsistojo visu ūgiu. Po sekundės prie jo prisijungė Andžejus ir šventikas – ir trejetas patraukė pas pulkininką. Tasai taip buvo užsiėmęs savo veikla, kad ne iškart išgirdo jų žingsnius, o kai išgirdo, ėmė paskubomis trinti tai, kas buvo parašyta. Andžejus sugriebė jį už rankos tik tam, kad nuskrietų į šalį ir trinkteltų galvą į akmeninį užtvarą.

- Juodas smėlis, - nutęsė Joni. – Neblogai. Demonų darbeliai? Kam tai ir ką perdavėte?

Pulkininkas kelias sekundes žvelgė į Joni ir šventiką, tarsi kažką apmąstydamas. O tada iš kišenės išsitraukė nedidelį plokščią pistoletą. Tėvas Paulius žingtelėjo pirmyn, savimi uždengdamas berniuką. Jis tai padarė nesąmoningai, net nekeldamas klausimo – kodėl? Joni už šventiko nugaros sukikeno. Pulkininkas nusikeikė – ir čia pat jam po kojomis pasirodė Vendi ir dūrė paralyžiuotoju ten, kur mažoms mergaitėms badyti visai nepridera. Žeraras suriaumojo ir krito ant kelių, delnus prispaudęs prie šakumo. Iš paskos pribėgo automatininkai ir vienas jų, plačiai užsimojęs, pavaišino pulkininką buože per galvą. Tasai nugriuvo, pora kartų sutrūkčiojo ir nutilo.

Joni nustūmė šventiką, priėjo prie nugriuvusio ir prispaudė pirštus prie jo kaklo.

- Gyvas. Tempkite jį vidun. Ir Andži, - jis pasisuko į juodaplaukį, kuris trynė sumuštą galvą ir vos neverkė, - kitą kartą, kai nerasi ginklo apieškodamas, gali iškart vykti į Megido.

Tėvas Paulius nenorėjo dalyvauti tardyme. Jį jau vimdė – nuo šių vaikų, ir nuo pulkininko, ir nuo sudvisusio bunkerio oro. Ir vis tik jis pasiliko. Pirma, tam, kad sutrukdytų vaikams prisiimti nuodėmę už nelaimingo Žeraro sielą. Antra, tam, kad sutrukdytų Žerarui išsilaisvinti ir nužudyti kurį nors vaikų. Trečia, jis tiek pavargo, kad mintis vėl ropštis į lovą buvo šlykšti.

Surištą pulkininką pririšo prie stalo izoliacine juosta, prieš tai kruopščiai apieškoję. Nuo jo nutraukė striukę ir marškinėlius ir gelsvoje šviesoje aiškiai matėsi kraujosruvos po šonkauliais. Vaikiščiai išmano savo darbą, liūdnai pagalvojo šventikas. Kokie ten demonai? Po 5-6 m. demonai atrodys saldžiu sapnu, kai šie išlys iš savo urvų.

Mintis kvepėjo erezija, tačiau tėvui Pauliui jau buvo vis vien. Sunkiai kilnodamas kojas, jis nuo stalo paėmė puodelį su vandeniu ir priėjo prie pulkininko. Kai šventikas prisiartino, Žeraras pakėlė galvą ir sužiuro į jį.

- Štai, - pasakė tėvas Paulius, prie sumuštojo lūpų pridėdamas puodelį ir jausdamasis paskutiniu idiotu. – Jūs, tikriausiai, norite gerti.

Kraujuojančios lūpos virptelėjo. Pulkininkas į burną įtraukė vandens, pateliūskavo ir toli po stalu išspjovė raudoną skystį. Tada vėl pakėlė akis į tėvą Paulių ir sušnabždėjo:
- Ištrauk mane iš čia.
- Ką? – šventikui pasirodė, kad jis neteisingai išgirdo.
- Ištrauk mane iš čia.
- Kaip? – tėvas Paulius pakratė galvą. – Tu neišprotėjai? Išėjimą saugo automatininkai. Net jei išsigausime iš bunkerio, apšaudomas visas šlaitas.
- Ištrauk mane iš čia, - trečiąkart pakartojo pulkininkas, keistai pabrėždamas Š ir Č.

Tėvo Pauliaus pasaulis vėl susidvejino. Viena jo dalis nustebusi stebėjo, kaip antroji lengvai plėšia storą izoliacinės juostos sluoksnį (kaip? tai neįmanoma), atplėšia pulkininką nuo kėdės (aš ką tik vos bepastovėjau ant kojų?) ir velka prie durų. Prie durų ėmė rėkauti. Pulkininkas irgi suriaumojo ir jo riksmas griaustiniu nuaidėjo tėvo Pauliaus galvoje. Visai už ausies, akaip atrodė, sutarškėjo automato serija, ir kažkas lengvai stumtelėjo tėvą Paulių į krūtinę, dar ir dar, o plonas mergaitiškas balsas cypė: „Jūs ką, nematote, tai juk droidas! Išjunkite jį! Spauskit kirtikl....“ Smilkiniuose negarsiai tarkštelėjo ir šviesa tėvui Pauliui dingo.

Šįkart tvorą supo guobos. Tamsi jų lapija kėlė snaudulį. Netoliese čiurleno vanduo. Saulės dėmės prasiskverbdavo pro lapiją ir šoko ant užmerktų tėvo Pauliaus akių. Šventikas atsimerkė. Taku ėjo procesija su Dievo Motinos ikona. Tėvas Paulius tikrai žinojo, kad procesija eina prie eketės, nes šiandien Krikštynos ž o kokios Krikštynos be maudymosi? Tai, kad upėje visai nėra ledo, jam neatrodė keista, juk sapne ir ne to būna. Šventikas negalėjo suprasti, kas per nepaprasta šviesa mirga virš minios, ir blizga, ir sruvena, ir plečiasi iš dangaus krentantis spindulys. Spindulys pasiekė sinevy, o aukštumos prasiskyrė r tėvas Paulius vos nesušuko iš džiaugsmo – tad štai iš kur toji dangaus šviesa – tai stebuklingas Jeruzalės miestas plaukia virš minios. Džiaugsmo ašaros ištryško iš šventiko akių – ir tą akimirką jis suprato, kad joks tai ne dangus, o diskų įrenginio dangtis, o spindintis spindulys – tai lazerio spindulys, užrašinėjantis informaciją į diską.

Netoli sugriautos gyvenvietės į žemę įsirėžė lėktuvas. Įsirėžė, bet nesprogo ir kažkodėl neužsidegė, o taip ir liko kyšoti iš smėlio į dangų iškėlęs uodegą. Prie tos uodegos ir pririšo pulkininką. Jis kabojo žemyn galva, rankos buvo išskėstos į šalis, ir tėvas Paulius pagalvojo, kad tai primena apverstą nukryžiavimo sceną. Prie pririštojo veido prikepė tamsus kraujas. Jis duso. Kai tėvas Paulius priėjo arčiau, pulkininkas kilstelėjo galvą – tikriausiai regėjimą jam buvo sunku sutelkti. Tik jo balsas kaip ir anksčiau skambėjo pašaipiai.

- O kibernetinis padrė. Atėjai pažiūrėti, kaip atiduodu galus? Ar, galbūt, nori mano išpažinties?

Tėvas Paulius prisėdo ant akmens po lėktuvo sparnu. Sparno šešėlyje buvo vėsiau, o saulėje oras jau sluoksniavosi ir plaukė miražais.

Nesulaukęs atsakymo tęsė:
- Aš juos šimtą kartų perspėjau, kad ta užmačia su genų modifikacija nueis į šoną. Reikėjo, kaip anksčiau, mėtyti įprastinius nuogašiknius mažylius. Tie ištikšdavo kaip slyvos, ypač į užpakalį įkišus gerą sprogmenų užtaisą. Sakau tau, padre...

Čia jis pabandė pasukti kaklą taip, kad pažvelgtų į šventiką, o kai jam tai pavyko, įpyko:
- Ko ten susėdai? Tai, galiausiai, nemandagu. Aš su tavimi kalbu.
- Bijau, kad vėl gaudysite mane ant kodo, - šyptelėjo šventikas.
- Labai juokinga, - pulkininkas piktai suirzo. – Niekšeliai iš manęs atėmė kortelę. Be jos aš kad ir duetu dainuočiau, tau nieko nenutiktų.

Tėvas Paulius rankose pavartė garso kortelę. Įdomu, kur ją paslėpė pulkininkas, dar ir taip, kad ją atrado tik po trečios apžiūros? Vienoje kortelės pusėje buvo gana grubus holografinis DNR spiralės modelis, o kitoje – pulkininko nuotrauka, vardas, pareigos ir kompanijos pavadinimas. „Jintronics“. Transgenus ir androidus gaminanti korporacija, kaip tėvui Pauliui paaiškino viršuje, bunkeryje. Tasai, vadinęs save pulkininku Žeraru, buvo kompanijos testuotoju. Tikrino naujus modelius lauko sąlygomis.

- Pasakykite, pulkininke. Vadinsiu jus pulkininku, man taip labiau įprasta. Kur buvo nuostabi mintis? Pagaminti į žmogų panašų robotą, prikimšti jam galvą netikrų prisiminimų...
- Ne „panašų į žmogų robotą“. Ko tu taip apie save, padre.

Pulkininkas nusišaipė. Apverstam pašaipa atrodė baisokai, tarsi pulkininkas šieptų kaktą:
- Ne panašų žmogui, o žmogų su geležiniu skeletu, didele atsparumo atsarga ir tvirtomis moralinėmis nuostatomis. Matai, padre, net geriausieji iš tos jūsų dvasinės akademijos pasavo prieš demonus. Paprasčiau sakant, siųsk biesams patį švenčiausią teisuolį ar apsirūkiusį bomžą iš artimiausio sąvartyno, - jokio skirtumo. O štai tu – kitas reikalas. Tu, šventasis tėvas, visad rinksies tai, kas teisinga, ir darys tai visiškai sąmoningai ir savanoriškai.
- Rinktis? Tarp ko ir kam? Gyventi pasaulyje, kur suaugusieji siunčia vaikus mirti vietoj savęs, arba pasaulyje, kur vaikai valgo savo globėjų kūnus?
- Ką, nepatinka?

Pulkininkas vėl pasimuistė ir šventikas ne iš karto suprato, kad Žeraras juokiasi.

- Nesinori rinktis? Na tada eik pas demonus, gal jie tau pasiūlys trečią variantą.

Matėsi, kad pulkininkui vis sunkiau sekasi kalbėti. Tamsus kraujas jį dusino. Kraujagyslės akyse sutrūkinėjo ir tinklainė buvo raudona. Jis sutrūkčiojo, patampydamas virves, pabandė kilstelėti ir vėl bejėgiškai trinktelėjo galva į fiuzeliažą. Šventikas žiūrėjo į jį ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl šis blogas, aštrialiežuvis ir tikriausiai parsiduodantis žmogus jam gerokai artimesnis nei tie, bunkeryje. Nejaugi dėl amžiaus? Tačiau ką reiškia amžius androidui? Gal jis tik užvakar nuvažiavo nuo konvejerio, o visa kita – melas, falsifikacija, holograma, tokia pat grubi, kaip piešinys ant kortelės. Demonų kova

Tuo tarpu pulkininkas vis tik įsigudrino išsirangyti savo virvėse ir dabar žiūrėjo tiesiai į šventiką.

- Nori mįslės, padre?
- Ne.
- Vis tiek užduosiu. Štai paklausyk. Greta Kristaus nukryžiuoti du plėšikai. Vienas – Dismas, kitas – Gestas. Dismas prieš mirtį atgailavo už nusidėjimus, o Gestas iki pabaigos šventvagiškai rėkavo. Klausimas: kurį Viešpats paėmė į dangų?
- Dismą.
- Ne.
- Gestą?
- Ne. Nė vieno. Atsakymas – nė vieno.

Pulkininkas nusikvatojo, bet jo juokas iškart perėjo į duslų kosulį. Ir taip aptinęs veidas paraudo. Jis kosėjo, duso ir vis dar kosėjo, kai tėvas Paulius nupjovė virves ir nutempė jį žemyn.

Stovėti pulkininkas negalėjo – ir kurį laiką tiedu svyravo, įsikibę vienas į kitą. Tėvas Paulius jau žinojo, kad jei kaip reikia įsispirs kojomis, tai jo iš vietos nepajudins net užtvanką pralaužusi upė – ir vis tik jis svyravo tarsi girtas, kaip brolį prilaikantis brolis.

Dykuma skambėjo tarsi įkaitęs geležies lakštas. Oras buvo tyras ir sausas, ir gėrė vandenį tarsi kempinė. Per penkias ėjimo valandas pulkininkas tarsi neteko pusės savo svorio. Netoli gyvenvietės jie aptiko pusiau užpustytą smėliu lavoną. Prie jo buvo šautuvas ir kuprinė, bet kurinėje, deja, nei maisto, nei gertuvės – užtat, dideliam Žeraro džiaugsmui, pasitaikė pradarytas cigarečių pakelis. Kartu jis nuo numirėlio nutraukė striukę, ir tai buvo labai laiku – po svilinančia saule pulkininko oda jau įgavo nesveiko pomidoro atspalvį. Atiduoti šautuvą tėvui Pauliui Žeraras kategoriškai atsisakė.

Taip jis dabar ir ėjo, semdamas smėlį į batus ir svyruodamas nuo nešulio. Tai tapo aišku, kad dar truputis – ir šventikui teks tempti ne tik šautuvą, bet ir patį pulkininką, priekyje pasirodė krūmais apaugusi kalva. Su palengvėjimo atodūsiu keliautojai virto į belapių, tačiau tankiai susipynusių šakų pavėsį. Pulkininkas išsitraukė cigaretes, užtraukė dūmą ir palaimingai užsimerkė. Šventikas žvelgė į šakų padalintą dangų.

- Radai ko liūdėti. Eik į rytus, - jis parodė cigarete už nugaros, - bus tau demonų.

Tėvas Paulius pažvelgė į rytus, kur palei horizontą kilo dūmų stulpai. O gal tai buvo ne dūmai, o juodas smulkus smėlis. Tai priminė šventikui apie praėjusią naktį.

- Ką ten perdavinėjai?
Kai mane vaikiščiai aptiko? Koordinates mūsų bombonešiams. Reikia sudeginti lizdą, kol niekšeliai nepasklido po visą apylinkę.

Žeraras patikrino laikrodį ir susiraukė:
- Kažko jie neskuba. Dar truputį pakrutins ausis – ir ieškok vėjo laukuose.

Raukydamasis jis iškvėpė cigaretės dūmą. Pilki debesėliai užkibo už šakų, o tada išsitiesė ir lėtai, tačiau nenukrypstamai nuplaukė į rytus.

Testuotojas gūžtelėjo pečiais. Nesuprantamos vietinės gravitacijos ypatybės jam, tarytuum, nebuvo įdomios.

Pulkininkas atsisėdo po savimi parietęs kojas:
- Prieš karą? Iki karo turėjau kompiuterių firmą.
- O vėliau?
- O tada ėmiau žaisti ir visai prasilošiau. Tada mane metė žmona – ir aš taip supykau, kad nusprendžiau tapti profesionaliu žaidėju. Ir tapau, netgi laimėjau pora turnyrų.

Išvydęs nesuvokiančią išraišką šventiko veide, jis paaiškino:
- Pokeris. Žinai? - Šventikas papurtė galvą. – Nė velnio tu nežinai. Trumpiau sakant, pasistačiau namą, vėl vedžiau. Sofi buvo gražuolė, tačiau kvaila kaip reta. O aš ją mylėjau. Tada mes eilinį kartą susipykome, ir ji išvažiavo į pajūrį, į Sin iškyšulį.

Šventikas vėl nesuvokdamas suraukė antakius, o pulkininkas pridūrė:
- Pirmoji vieta, į kur prasiveržė demonai.
- Ji žuvo?
O kaip manai?

- Tada prasidėjo sumaištis, ir aš įstojau į Legioną, bet dezertyravau po mėnesio, o dar po dviejų mane pričiupo. O jau kalėjime pas mane pribuvo „Kiberio“ vaikinai ir pasiūlė dirbti jiems. Ir aš sutikau. Štai ir visa istorija. Nedaug ilgesnė už tavąją, šventasis tėve, tačiau tokia pat idiotiška.

Dangus virš horizonto pratrūko ir ties garso bangos riba pralėkė bombonešių grandis. Jie skrido į ten, iš kur prieš 5 val. išėjo pulkininkas su šventiku. Žeraras palydėjo juos žvilgsniu ir mostelėjo ranka:
- Vėlu. Gerai, tegu bent tą velnio bunkelį ištaško, vienu šakalų urvu bus mažiau.

Po minutės žemė suvirpėjo, o po kurio laiko atsklido duslus sprogimų gausmas. O tada bombardavimo dundesį pramušė aštrus tarškėjimas už kalvos, ir tiesiai prieš juos iškilo purvinai pilkas malūnsparnio pilvas. Tėvas Paulius pašoko. Pulkininkas sugriebė jį už rankovės ir suriko: „Nereikia!” – tačiau tėvas Paulius lengvai išsilaisvino ir nubėgo paskui malūnsparnį:
- Ė-ei! Ė-je-jei! Mes čia! Paimkite mus iš čia!

Jis bėgo mosikuodamas rankomis ir rėkė visiškai įsitikinęs, kad malūnsparnis tuoj nuskris ir jie vėl liks dykumoje vieni. Tačiau malūnsparnis apsisuko. Pilkas laumžirgis pakibo virš žemės keli metrai nuo tėvo Pauliaus, taip arti, kad jis jo kabinoje matė dviejų jaunų pilotų veidus ir vienodos spalvos šalmus. O tada pro tarškėjimas prasimušė kitas garsas ir į tėvo Pauliaus krūtinę kažkas trenkė. Pradžioje jis nesusi[prasdamas žiūrėjo, kaip kulkos į skutus drasko drabužius ir audinius, apnuogindami matiškai blizgantį metalą. O tada šventikas apsisuko ir nubėgo. Pirmus kelis žingsnius jis bėgo link kalvos su krūmais, tačiau beveik iš karto suprato, tad taip malūnsparnį atves tiesiai prie pulkininko, tad pasuko, maudamas per lygumą, aukštai kilnodamas kojas. Kartais šalia aukštyn išaudavo dulkių fontanėliai, o kartais kulkos smigo jam į nugarą, meiliai tarsi šunyčiai. Jis vinguriavo, lankstėsi, stengdamasis laikytis kuo toliau nuo kalvos. Linksmai dūgzdamas malūnsparnis sekė iš paskos. Galiausiai lakūnams pabodo gainiotis nepažeidžiamą bėglį ir už nugaros pasigirdo švilpimas. Į tėvą Paulių trenkė gerokai stipriau, jis pajuto karštį ir baisų skausmą pakaušyje. Jį parvertė, kilstelėjo ir vėl bloškė į žemę dulkių debesyje. Pradžioje jis gulėjo nejudėdamas, o tada sujudo ir vargiai apsivertė ant nugaros – kaip tik laiku, kad pamatytų, kaip iš krūmų iššoka pulkininkas ir prie peties pakelia šautuvą. „Nereikia“, - sumurmėjo tėvas Paulius, tačiau pulkininkas jau iššovė, malūnsparnis trūktelėjo ir ėmė nuožulniai kristi – ir vis tik anksčiau, nei trenkėsi į žemę ir praingo sprogimo chrizantemoje, jis spėjo iššauti antrą raketą

„Nepataikyk“, - meldė tėvas Paulius. - „Viešpatie, padaryk, kad nepataikytų“.

Tačiau raketa pasiekė tikslą. Kai tėvas Paulius šlubuodamas pribėgo prie kalvos, jį pasitiko rūkstančios duobės žiotys. Duobėje vinguriavo dūmai, matėsi sulenktas šautuvo vamzdis ir kažkokie skudurai, o daugiau nieko nebuvo. Nieko. Tėvas Paulius beprasmiškai ačiupinėjo duobės kraštus, palingavo galva – kaklas judėjo sunkiai, - persižegnojo ir pradėjo:
- Viešpatie, priimk sielą savo tarno...

Tačiau taip ir nebaigęs frazės prisėdo ant žemės šalia duobės, rankomis užsidengė veidą ir pravirko.

Tėvas Paulius ėjo į rytus. Nežinia, kiek valandų, dienų ar savaičių truko jo kelionė. Pradžioje jis buvo vienas, tačiau vėliau pastebėjo, kad šonuose jį seka kiti. Kiti judėjo keista, trūkčiojančia eisena, vilkdami kojas ir palinkę pirmyn, tarsi juos tempė už šonkaulių pririštomis gijomis. Tik po kurio laiko tėvas Paulius suprato, kai einantys šonuose yra mirusieji. Atrodo, kad pilkas dykumos smėlis pakilo ir nuėjo banga, sutankėdamas į žmogaus figūras. Numirėliai buvo įvairūs – ir sudžiūvę, neaišku kaip besilaikantys skeletai, ir visai nauji, su plėštinėmis žaizdomis, baltais bukais veidais. Iš visų pusių sklido šiurenimas. Tėvas Paulius neišsigando, nes ir pats mažai skyrėsi nuo mirusiojo. Sprogimo nudeginta nugara maudė – ar tai ten gijo žaizda, ar tai puvo paskutiniai audiniai – bet tai jo nedomino. Šventiko žvilgsnį traukė tvirtovė ant neaukštos kalvos. Tuščios numirėlių akiduobės taip pat neatsitraukdamos buvo nukreiptos į ten. Me-gi-do – sklandė virš minios. Megido.

Geltonas akmuo apaugo piktžolėmis, tačiau tvirtovė neatrodė esanti sugriauta. Tiksliau, kadaise ji buvo sugriauta ir, tikėtina, netgi palaidota po žemėmis, tačiau kažkokia jėga vėl į šviesą ištraukė perdangas ir įtvirtinimus, perdarė ir sudėliojo tik jai vienai suprantama tvarka. Už pirmos įtvirtinimų eilės ėjo antra, o toliau jau įsiterpė bokšto pagrindas. Kartu su numirėlių srautu šventikas praėjo pro keistus statinius – mūrais, sumūrytais neįtikėtinu kampu, nemetančiais šešėlio, į žemę įkastas kolonas, milžiniškus sparnuotus bareljefus. Niekas nepabandė jiems užkirsti kelio ir netrukus jie išėjo į aikštę. Čia mirusieji nuskubėjo į dešinę, prie bokšto. Kairėje, ant padengto sutrūkinėjusia ir išblukusia mozaika plotelio, šmėkščiojo keli aukšti siluetai. Įsižiūrėjęs šventikas suprato, kad ten stovintys nėra žmonės. Aukštesni už žmones ir, įdėmiai įsižiūrėjus, tampantys dar aukštesniais, siūbavo, keitėsi. Tamsūs siauri veidai, pailgi akių ovalai, judesiai greičiau kaip vabzdžių nei žmonių. Smarkiai nariuotos galūnės vedžiojo, mosikavo ore, tarsi diriguotų milžinišku orkestru. Kol tėvas Paulius žiūrėjo, vienas jų atsiskyrė nuo grupės ir prisiartino prie šventiko. Jo eisena buvo minkšta, tarsi demonas ne ėjo, o sklendė ore – ką tik buvo ten, o jau čia. Ilgas – delnas? čiuptuvas? letena? – nusileido ant tėvo Pauliaus peties. Nuo demono silpnai dvelkė sausa žole, dulkėm ir mėšlu. Šventikas atsitraukė, ir tada tamsus vaizdinys suvirpo, ištirpdamas ore. Po akimirkos priešais tėvą Paulių stovėjo neaukštas žmogus plačiais drobiniais marškiniais, liūdnomis akimis tamsaus gymio siaurame veide. Vėjas nuo veido ginė ilgus plaukus, nors aplink nebuvo vėjo. Megiso kalva

- Natanielis?
- Natanielis^*) buvo vienu mano mažųjų. Mano vardas – Legionas.

Jo balsas šiureno ir traškėjo, susiliedamas iš daugelio balsų.
Demonas vėl uždėjo ranką ant tėvo Pauliaus peties, ir šįkart buvo įprastinė ranka, įdegusia oda ir baltomis nagų juostelėmis.

- Matau, tu pavargai, ir sergi, ir sumišęs. Jei nori, atsakysiu į tavo klausimus.

Mintys šventiko galvoje sukosi lėtai, tarsi blogai sujungti laikrodžio krumpliaračiai. Jis pamąstė ir paklausė:
- Ką jūs statote?
- Laiptus. Mes statome laiptus.

Šventikas apsidairė. Ant senų juodų nuolaužų, ant iš po gelsvo kalkakmenio išlindusių bazalto sluosnių kilo bokštas. Išskyrus pirmuosisu, akmeninius sluoksnius, bokštas statės savaime. Numirėliai ropštėsi ant savo pirmtakų pečių, sruvo į viršų nenutrūkstamu pilku srautu, ir jų grandinė jau siekė debesis.

- Kodėl čia?
- Čia Jokūbas išvydo kopėčias, vedančias į Rojų, bei jomis kylančius ir besileidžiančius angelus. Čia arčiausia nuo žemės iki dangaus.

„Ir vėl man meluoja, - pavargęs pamanė tėvas Paulius. – Viešpatie, kiek gi galima – kodėl man visad ir visi meluoja?“

Šventikas vėl apžvelgė bokštą ir uždavė paskutinį klausimą:
- Kas bus mums, kai jūs grįšite?

Prieš atsakydamas, demonas patylėjo, judindamas lūpas. Jo veidu ritosi bangos. Jis nuolat kito, kaip vėjo banguojamas kviečių laukas.

- Daugelis žus. Mums nepatinka šis pasaulis, kurį sukūrė Jis. Jo garsioji valios laisvė pridarė daug bėdų, ir tvarinį reikia pataisyti. Daugelis žus, tačiau daugelis, panašių į tave, liks.
- Kiborgai?
- Kiborgai, žmonės ir kitos būtybės, linkę į gėrį ir tvarką. Argi tu nesieki to?

Tėvas Paulius neturėjo ką atsakyti. Demonas šyptelėjo beveik meiliai ir patraukė ranką nuo jo peties.

Šventikas palydėjo demoną žvilgsniu. Kai tasai vėl atsistojo greta savo gentainių, tėvas Paulius nužingsniavo prie bokšto.

Bazalto sienų pavėsyje buvo gana vėsu. Tėvą Paulių ėmė krėsti drebulys. Labai norėjosi apsisukti ir eiti šalin. Nusileisti nuo kalvos ir klaidžioti po svilinančią dykumą tol, kol viskas baigsis. Vietoj to jis trūktelėjo pečiais ir žengė po sunkiais skliautais.

Viduje buvo dar šalčiau, tačiau centre nelygia dėme buvo šviesos plotas. Iš viršaus sklido krebždėjimas ir krito smulkūs akmenukai, smėlis ir šiukšlės. Numirėliai darbščiai ropštėsi aukštyn. Užvertęs galvą tėvas Paulius pamatė milžinišką, vis siaurėjančią duobę ir jam rodėsi, kad stovi viesulo akyje.

Vėsias sienas dengė drožiniai. Nustebęs šventikas suprato, kad tai ne tiesiog nuo žemės pakelti bazalto luitai – ne, tai jau buvę kadaise statiniu, senoviniu, tačiau aiškiai žmogaus rankų.Graikų abėcėlės, lotyniškos raidės, dantiraštis. Tėvas Paulius vyptelėjo.

Kie muziejų jiems teko apiplėšti, kad į čia sutemptų šiuos akmenis? O gal nereikėjo nieko apiplėšinėti – tiesiog bokšto sienos snaudė žemėje ir laukė savo valandos?

Salės viduryje stūksojo stulpas, o nuo jo tįso sijos, prilaikančius kitus lygius. Tėvas Paulius priėjo arčiau. Kolonos paviršius buvo glotnus ir juodas. Matiškai blizgantis akmuo labiau panešėjo į kaulą – tarsi milžiniško harpūno ašmenys prakirto bokšto kaklą ir įsirėžė į dangų.

Šventikas prie kolonos pridėjo ranką ir pajudo virpesį bei tolimą gaudimą, tarsi pati žemė buvo įtempusi pečius nuo stulpo svorio. Jis spustelėjo stipriau. Stūmė jau abiem rankom, o tada įsirėmė į stulpą nugara ir ėmė stumtis kojomis. Per jo kaktą upeliu sruveno prakaitas. Prisiminė legendą apie Samsoną ir tėvas Paulius grybštelėjo ant pakaušio, tarsi tikėdamasi ten apčiuopti ataugusias garbanas – tačiau ranka užčiuopė tik krauju išteptą metalą. Jis užgulė stipriau ir jam pasirodė, kad stulpas pasiduoda. Vos vos, vos pastebimai. Iš aikštės atsklido garsūs balsai – gerklinės, spragsinčios kalbėsenos, kurioje buvo mažai kas žmogiška. Tėvas Paulius suprato, kad reikia skubėti. Jis įsitempė, paskutine pastanga išpylė visą pyktį, ir kartėlį, ir buką paskutinių dienų nuovargį. Stulpas sujudėjo. Viršuje sutraškėjo; ant grindų nukrito bazalto gabalas. „Dar truputį“, - sau tarė tėvas Paulius ir stumtelėjo dar, jau už savo jėgų ribų. Dusliai pokšėdami trūkinėjo audiniai, apnuogindami metalą. Stulpas susvyravo. Iš viršaus pabiro trupėsiai, spiegdamas pralėkė kažkas stambaus, nudegino šventiką sparnu ir dingo po krentančiomis nuolaužomis. Sijos subraškėjo; ir bokštas pradėjo smegti savaime, laidodamas miriadus negyvėlių, ir oras, ir akmenys – visa griaudėdami užvirto ant šventiko, palaidodami jį. Kurį laiką geležis dar atlaikė, o tada šonkauliai įlinko. Supliuško kaukolė, gesindama gyvybę ir atmintį, - tačiau mirštančiam Pauliui atrodė, kad tai gaudžia varpas, kviesdamas parapijonis vakaro mišioms. Šis varpas. Varpas...

^*) Natanielis („Dievo dovana“) – vienas aukštesniojo rango, ugnies angelas, baudėjas, archangelo Gabrieliaus galingiausias serafinas.