|
S. Lemas. Setauro medžioklė
Tris dienas trankytis aplink Mėnulį tik dėl to, kad pavedė armatorius! Pirksas paprasčiausiai nežinojo kaip paprieštarauti, tačiau laiku prisiminė kolektyvinę sutartį. Na o kai koziriavo profsąjungų nustatyta buvimo kosmose norma, Valdyba pradėjo nusileisti. Žinoma, dabar ne Ramios Saulės metai. Radiacijos dozės nėra nekenksmingos. Teks manevruoti, nuo Saulės slėptis už Mėnulio, žaisti slėpynes eikvojant kurą, o kas sumokės? Aišku, kad ne armatorius. Gal kosmouosto Valdyba? O žinote, kiek kainuoja 10 min. pilna reaktoriaus trauka, kai galingumas 70 mln. kilovatų? Galiausiai jis gavo leidimą stovėti, tačiau tik artimiausias 72 val. plius 4 val. viso to prakeikto mėšlo pasikrovimui ir nė minutės ilgiau! Gali pagalvoti, kad jam daro malonę. Tarsi tai jo kaltė. O juk jis atvyko minutės tikslumu, nors iš Marso skriejo visai ne po tiesumai, na, o jeigu armatorius... Per visa tai Pirksas visai pamiršo, kur randasi, ir taip stipriai paspaudė durų rankeną, kad šoktelėjo iki palubės. Jam pasidarė nejauku, jis apsidairė, tačiau arti nieko nebuvo. Mėnulio miestas tarsi išmiręs. Tiesa, 200 km į šiaurę, tarp Hipatėjos ir Toričeli, prasidėjo dideli darbai. Inžinieriai ir technikai, kurie prieš mėnesį čia būriavosi, jau išvyko į Statybas. Stambus JTO projektas, Selena-11, iš Žemės traukė vis naujus žmones. Šįkart bent nebus rūpesčių dėl viešbučio, - pagalvojo Pirksas, besileisdamas eskalatoriumi į patį apatinį požeminio miesto aukštą. Plafonai, uždegti kas antras, skleidė šaltą dienos šviesą. Taupo! Pastūmęs stiklines duris, įėjo į nedidelę salę. Laisvų numerių buvo, kaip gi ne. Kiek tik nori. Pas portjė paliko savo lagaminėlį, labiau jau neseserą. Pirksas sunerimo: Ar patikrins Tindalis, kaip mechanikai nušlifuos centrines žiotis? Juk dar Marse jos spjaudėsi ugnimi tarsi Viduramžių mitralietė*)! Geriau jau pačiam prižiūrėti, vis tik šeimininko akis... Tačiau Pirksui visai nesinorėjo vėl kilti į 12 a., tuo labiau, kad greičiausiai visi jau išsiskirstė. Tikriausiai sedi prekybiniame kosmouosto salone ir klauso naujų plokštelių. Pirksas ėjo pats nežinodamas į kur; viešbučio restoranėlis buvo visai tuščias, tarsi nedirbtų, tik už baro sėdėjo rudaplaukį mergina ir skaitė knygą. P gal užsnūdo su ja? Jos cigaretė virto ilga pelenų lazdele ant marmuro plokštės... Prisėdęs Pirksas nusistatė vietinį laiką; ir iškart tapo vėlu, dešimta vakaro. O ką tik, prieš pora minučių, laive buvo pusiaudienis. Amžina laiko šuolių karuselė buvo tokia pat kankinanti, kaip ir pradžioje, kai jis dar tik mokėsi skraidyti. Pirksas suvalgė pietus, tapusius vakariene, ir užgėrė juos mineraliniu vandeniu, kuris buvo, ko gero, šiltesnis už sriubą. Padavėjas, liūdnas ir apsnūdęs, kaip tikras lunatikas, suklydo skaičiuodamas, tačiau ne savo naudai, kas buvo jau pavojingu simptomu. Pirksas patarė jam vykti atostogų į Žemę, išėjo yliai, stengdamasis nepažadinti merginos, paėmė pas durininką raktą ir pasikėlė į savo numerį. Jis ne iškart pasižiūrėjo į pakabuką ir patyrė kažkokį keistą pojūtį, išvydęs skaitmenis 173: tame numeryje jis buvo apsistojęs kai pirmąkart skrido į tą pusę. Atidaręs duris, jsi vis tik įsitikino, kad tai arba kitas kambarys, arba ją iš esmės pertvarkė. Ne, matyt, apsiriko toji buvo didesnė; jis pasuko visus jungiklius tamsa jam pabodo pažvelgė į spintą. Ištraukė mažo rašomojo stalo stalčių, tačiau nepradėjo kraustyti lagamino, o tik numetė pižamą ant lovos, dantų pastos tiubelę ir dantų šepetuką padėjo virš praustuvės. Nusiplovė rankas vanduo, kaip priklauso, buvo pragariškai šaltas, keista, kad ji neužšąla. Pasuko karšto vandens kraną išlašėjo vos keli lašai. Nuėjo prie telefono, kad paskambintų administratoriui, tačiau vėl persigalvojo. Žinoma, tai skandalas. Mėnulį įsisavino, o karšto vandens viešbutyje neprisiprašysi! Įsijungė radiją. Kaip tik transliavo vakaro žinias. Pirksas beveik nesiklausė, mąstydamas, ar nereiktų nusiųsti telegramos armatoriui. Žinoma, jo sąskaita. Beje, ir tai nieko neduos. Romantiški kosmonautikos laikai ja senai praėjo, dabar tu paprasčiausias vežėjas, priklausomas nuo tų, kurie krauna prekes į tavo vežimą! Prisišvartavimas, draudimas, mokestis už prastovą... Radijas kažką nerišLiai bambėjo. Palauk, ką jie sako?!.. Per lovą pasiekė aparatą ir pasuko reguliatorių - ...matyt,
Leonidų spiečiaus**) likučiai, - kambarį užpildė minkštas
diktoriaus baritonas, - Tik vienas gyvenamasis sektorius buvo pažeistas tiesioginiu pataikymu ir išsihermetino.
Jame gyvenę žmonės, laimingo atsitiktinumo dėka, buvo likę darbe. Kiti meteoritai nepadarė rimtesnių pažeidimų,
išskyrus vieną, pramušusį apsauginę sandėlių perdangą. Kaip praneša mūsų korespondentas, 6 universalieji
automatai, skirti darbui Statybų teritorijoje, buvo visiškai sunaikinti. Taip pat buvo pažeistos aukštos įtampos ir
telefono linijos, tačiau per 3 l, jas pavyko sutvarkyti. Pirksas išjungė radiją ir prisėdo. Meteoritai? Kažkos spiečius? Aišku, dabar Leonidų metas, tačiau juk prognozuotojai visada prikranksi bėdą, visai kaip Žemėje sinoptikai... Statyba, - tikriausiai toji, kur šiaurę. Tačiau atmosfera yra atmosfera jos nebuvimas stipriai pasimato. Šeši automatai.. štai jums, prašau! Gerai, kad bent žmonės nenukentėjo. Kvaila istorija, vis tik, - pramušta apsauginė perdanga! Na tam projektuotojui... Pirksas pasijuto visai pavargęs. Laikas su juo sužaidė pokštą. Tarp Marso ir Žemės jiems, matyt, iškrito
antradienis po pirmadienio iškart atėjo trečiadienis; tad trūko vienos ir nakties. Reiikia išsimiegoti, ir dar su
Tai buvo paskutinė jo mintis; atsimerkęs jis ne iškart suprato, kur randasi. Tvyrojo egiptietiška tamsa. Tindalai!
jam norėjosi pasikviesti padėjėją ir staiga, visai netikėtai, jis prisiminė, kaip padėjėjas, kartą iš kajutės išlėkė vien su
pižamos kelnėmis ir nesvietiškai sušuko budėtojui: Drauguži! Meldžiu, pasakyk kuo aš vardu?! Vargšelis
kvaištelėjo, nes, išsigalvojęs kažkokią ligą, patvarkė visą butelį romo. Šiuo aplinkiniu keliu Pirkso mintis iškart
sugrįžo į realybę. Jis atsikėlė, įjungė lempą, palindo po dušu, prisiminė apie vandenį ir pradžioje paleido mažytę
srovelę vanduo buvo šiltokas; jis atsiduso, nes svajojo apie karštą vonią, tačiau po minutės, veidą čaižant
srovelėms, ėmė net dainuoti. Vilkosi švarius marškinius, kai garsiakalbis Pirksas ir supratimo neturėjo, kad toks
dalykas randasi viešbutyje, - pradundeno bosu: Pirksas taip nustebo, kad visą minutę sėdėjo vien tik su marškiniais ir su kojinėmis. Kas tai? Balandžio pirmosios pokštai? Galinčius nešioti ginklą? Gal jis tebemiega? Mostelėjęs rankomis, kad greičiau apsivilktų marškinius, užsigavo į stalo kraštą o dar ir taip, kad išmušė karštis. Ne, tai ne sapnas. Tada kas gi? Užpuolimas? Marsiečiai puola Mėnulį? Kokie niekai! Bet kuriuo atveju, reikia eiti... Jis movėsi kelnes, o kažkoks balsas šnabždėjo jam, kad būtent tai ir turėjo nutikti, .... jei jau jis čia. Toks jau jo likimas traukti nuotykius... Kai Pirksas išeidinėjo iš numerio, laikrodis rodė aštuntą. Jis norėjo iš pirmo sutiktojo sužinoti, kas gi nutiko, tačiau koridoriuje nieko nebuvo, ant eskalatoriaus taip pat, tarsi ką tik įvyko visuotinė mobilizacija, tarsi visi jau velniai žino kur, kaunasi priešakinėse... Jis užbėgo viršun eskalatoriumi, kuris ir taip judėjo gana greitai. Skubėjo, tarsi iš tikro bijotų, kad praleidžia progą atlikti herojišką poelgį. Viršuje pastebėjo ryškiai švytintį stiklinį laikraščių kioską, pribėgo prie langelio, kad pagaliau paklaustų, tačiau viduje nieko nebuvo. Laikraščius pardavinėjo automatas. Jis nusipirko cigarečių ir laikraštį, kurį pervertė nelėtindamas žingsnio, tačiau jame nerado nieko be meteoritinės katastrofos aprašymo. Gal kas dėl jos? O tada kam ginklai?... Ne, žinoma. Ilgu koridoriumi priėjo Valdybą ir pagaliau pamatė žmones. Kažkas kaip tik įeidinėjo į 318 kabinetą, kažkas ėjo prie jo iš priešingos koridoriaus pusės. Dabar jau nieko nesužinosiu, nespėsiu, - pamanė Pirksas, pasitaisydamas kitelį ir įeidamas. Tai buvo
nedidelę patalpa su trimis langais, už kurių matėsi dirbtinis nemalonios įkaitusio gyvsidabrio spalvos Mėnulio
peizažas. Siauresnėje trapecijos formos kambario pusėje stovėjo du rašomieji stalai, o visa likusi dalis buvo
apstatyta kėdėmis, atneštomis, greičiausia, paskubomis: beveik visos jos buvo skirtingos. Kambaryje buvo 14-15
žmonių, daugiausia vidurinio amžiaus vyrų ir keli jaunuoliai su kosmoso navigacijos kursantų ženklais. Atskirai
sėdėjo kažkooks nebejaunas komandoras, kitos kėdės buvo tuščios. Piksas prisėdo greta kursanto, kuris iškart
papasakojo jam, kad išvakarėse atskrido šešiese, kad atliktų praktiką Mėnulio toje pusėje, tačiau savo nuožiūrooje
teturėjo mažą aparatą, taip vadinamą blakę, kuris paėmė tik tris, o likusiems teko laukti savo eilės, o tada netikėtai
nutiko ši istorija. Ar ko nežino navigatorius?.. Tačiau navigatorius pats nieko nežinojo. Pagal veido išraiškas buvo
galima spėti, kad ir likusiesiems tai netikėtas iškvietimas, - ko gero, visi jie atskubėjo iš viešbučio. Kursantas,
prisiminęs, kad privalo prisistatyti, padarė keletą gimnastikos pratimų, tuo pačiu vos nenuversdamas kėdės.
Pirksas pagavo kėdė už atlošo, tačiau tuo metu durys atsidarė ir įėjo neaukštas vyras tamsiais plaukais su žilės
užgriebtais smilkiniais; jo skruostai buvo nuskusti iki melsvumo, vešlūs antakiai ir nedidelės skvarbios akys.
Tylėdamas praėjo tarp kėdžių prie rašomojo stalo, išvyniojo prie lubų suvyniotą ruloną su tos pusės žemėlapiu,
kurio mastelis 1: 000 , ir delnu patrynęs mėsingą nosį, tarė be jokios įžangos: Dalyvaujantys sujudo, tačiau Pirksas ir toliau visai nieko nesuprato; net nežinojo, kas toks Setauras. - Kurie klausė radiją, žino, kad čia, - Aganianas liniuote parodė Hipatijos ir Alfragano apylinkes, - vakar iškrito meteoritų lietus. Nekalbėsiu apie kitų meteoritų padarytus nuostolius; štai vienas jų, ko gero stambiausias, prakirto B7 ir R7 sandėlių perdangas beje antrajame jų buvo Sentaurų, iš Žemės pristatytų vos prieš 4 dienas, partija. Pranešimuose skelbta, kad visi jie sunaikinti, tačiau tai neatitinka tikrovės. Kursantas, sėdėjęs greta Pirkso, klausė išplėtęs ausis, net burną pravėrė, lyg bijodamas praleisti bent žodelį.
Aganianas pasakojo toliau: Pirksas susiraukė. Jam įkyriai atrodė, kad jis dalyvauja kažkokiame spektaklyje, nes tokie įvykiai negalėjo vykti tikrovėje. Violetinis lazeris. Nejaugi?! Gal jį perrėžė marsiečių šnipas? Tačiau inžinierius-kapitonas nebuvo panašus į žmogų, kuris rytais surenka viešbučio gyventojus, kad jiems iškrėstų kvailą pokštą. - Pirmiausia atstatė telefono liniją, - pasakojo Aganianas, - o tuo metu nedidelis avarinė tarnybos visureigis, pasiekęs vietą, kur buvo perrėžtas kabelis, prarado radijo-telegrafinį ryšį su Mėnulio-miesto valdyno centru; trečią ryto tapo aišku, kad visureigis apšaudytas iš lazerio ir, kelis kartus pataikius, užsidegė. Vairuotojas ir jo pagalbininkas žuvo, o du ekipažo nariai, kurie, laimei, jau buvo užsidėję skafandrus, spėjo iššokti ir pasislėpti dykynėje, t.y. Mare Tranquilitatis, apytiksliai čia, - Aganianas liniuote parodė į Ramybės jūros rajoną, nutolusį per 400 km nuo nedidelio Arago kraterio. -Nė vienas jų, kiek man žinoma, nematė užpuoliko. Tiesiog tam tikru laiko momentu jei pajuto pernelyg stiprų šiluminį smūgį, ir visureigis užsidegė. Jie iššoko anksčiau nei sprogo suspaustų dujų balionai, juos išgelbėjo atmosferos nebuvimas, nes sprogo tik dalis degalų, kuri galėjo susijungti su deguonimi visureigio viduje. Vienas tų žmonių žuvo esant kol kas nenustatytomis aplinkybėmis o kitam pavyko sugrįžti į Statybų teritoriją. Jis su skafandru nubėgo apie 140 km ir išnaudoja visas oro atsargas; prasidėjo anoksija deguonies badas; laimei, jį paėmė, tad dabar jis ligoninėje. Apie tai, kas jam nutiko, mes sužinojome iš jo pasakojimo, ir tas žinias reikia patikrinti. Įsivyravo mirtina tiesa. Pirksas ėmė suprasti, ką visa tai reiškia, tačiau dar netikėjo, nenorėjo patikėti... - Jūs, be abejo, įtariate, - lygiu balsu tęsė juodaplaukis, kuris anglies tamsumo siluetu išsiskyrė mėnulio gyvsidabriu žėruojančio peizažo fone, - kad perrėžusiu telefono ir aukštos įtampos linijas bei užpuolusiu visureigį buvi išlikęs Setautas. Tai mažai ištirtas modelis, serijinei gamybai atiduotas tik praeitą mėnesį. Su manimi turėjo ateiti inžinierius Klarneris, vienas Sentauro konstruktorių, kad nuodugniai paaiškintų visas šio modelio galimybes, bei apie priemones, kurias dabar reiktų panaudoti, kad jį nukenksmintumėm arba sunaikintumėm... Greta Pirkso sėdėjęs kursantas tyliai sucypė iš džiaugsmo. Tai buvo didžiausias džiaugsmas, net nebandantis užsidėti siaubo kaukės. Jaunuolis nepastebėjo smerkiančio navigatoriaus žvilgsnio. Beje, niekas dabar jau nieko nepastebėjo ir negirdėjo, išskyrus inžinieriaus-kapitono balsą. - Aš ne intelektronikas ir negaliu papasakoti apie Setaurą. Tačiau tarp dalyvaujančių turėtų būti daktaras Makkorkas. Jis čia? Priekyje atsistojo aukštas ir liesas žmogus su akiniais. - Aš čia. Aš nedalyvavau projektuojant Setaurus, žinau tik mūsiškę, anglišką modelį, artimą amerikiečių, tačiau ne tapatų su ja. Vis tik skirtumai nelabai dideli. Galiu būti naudingu... - Puiku... Prašau jus, daktare, ateikite čia.... Aš tik trumpai pavaizduosiu trumpai aplinką: Setauras randasi randasi kažkur čia, - liniuotės galu Aganianas parodė Ramybės jūros pakraštį, - t.y. 30-80 km atstumu nuo Statybų teritorijos. Kaip ir visi Setaurai, jis skirtas kalnakasybos darbams labai sunkiomis sąlygomis, esant aukštai temperatūrai, esant padidintai griūčių rizikai, todėl modelis turi masyvų korpusą ir uždengtas storais šarvais... Tačiau apie tai smulkiau papasakos daktaras Makkorkas. Kokias turime priemones, kad nukenksmintume Setaurą? Visų Mėnulio bazių vadovai mums skyrė tam tikrą sprogmenų dinamito ir oksilikvito***) kiekį, o taip pat artimo veikimo rankinių lazerių bei kalnakasybos lazerių, tačiau, žinoma, nei tie sprogmenys, nei tie lazeriai neturi kovinių priemonių savybių. Grupėms, pasiųstoms sunaikinti Setaurą, bus duoti artimo ir vidutinio veikimo spindulio visureigiai, tame tarpe dvi mašinos, padengtos lengva priešmeteoritine danga. Tik tokios mašinos atlaiko lazerio spindulio smūgį maždaug kilometro atstumu. Tiesa, tie duomenys taikomi Žemėje, kur atmosfera stipriai sugeria spinduliavimo energiją. Čia atmosferos nėra ir, vadinasi, šie visureigiai lyginant su kitais bus tik truputį saugesni. Taip pat gausim daug skafandrų ir deguonies; bijau, kad tai jau viskas. Apie pusiaudienį iš rusų sektoriaus atskris blakė su trijų žmonių ekipažu; ji gali skraidinti iki 4 žmonių ir perkelti juos nedideliu atstumu į rajono, kuriame randasi Setauras, gilumą. Kol kas tuo ir baigsiu. Prašau jus įskaitomai užrašyti pavardę ir specialybę šiame popieriaus lape. Tuo tarpu, galbūt, daktaras Makkorkas norės tarti kelis žodžius apie Setaurą. Svarbiausia, kaip manau, rasti Achilo vietą... Makkorkas stovėjo šalia Aganiano. Jis buvo dar liesesnis, nei pasirodė Pirksui pradžioje, - išsikišę ausys, nežymiai trikampės formos galva, vos pastebimi antakiai, nenuspėjamos spalvos ševeliūra ir kartu Makkorkas kėlė stiprų simpatijos jausmą. Pirmiausia jis nusiėmė akinius, tarsi jie jam maišytų, padėjo juos ant stalo krašto priešais save ir tik tada prakalbo. - Aš sumeluočiau, jei imčiau tvirtinti, kad mes numatėm panašius atvejus. Tačiau, be formulių, kibernetiko galvoje privalėjo būti bent jau intuicijos užuomazgos. Štai kodėl iki šiol mes nesiryžome atiduoti mūsų modelį serijinei gamybai. Laboratoriniai tyrimai rodė aukštą Mefisto taip vadinosi mūsų mašina efektyvumą. Setauras nuo jo skiriasi geresniu sujaudinimo ir slopinimo balansavimu. Bent jau, taip maniau iki šiol, remdamasis raštiškais šaltiniais, - dabar tuo jau nesu taip įsitikinęs. Pavadinime yra mitologijos prieskonis, tačiau tai tik Saveprogramuojančio elektroninio trejybinio automato su recemine atmintimi santrumpa. Jo smegenims panaudoti tiek dešininiai, tiek kairiniai pseudokristalų monomerai. Šiuo momentu tai, matyt, neturi reikšmės. Automatas turi violetinį lazerį kalnakasybos darbams, šviesos impulsams energiją tiekia mikrokatilas, kurio veikimas pagrįstos šaltosios branduolinės reakcijos principu, ko dėka Setauras, kiek prisimenu, gali pasiekti 45 tūkst. kilovatų galingumą. - Koks jo veikimo laikas? kažkas paklausė. - O iš kur atsirado toji ardomoji programa? paklausė tas pats balsas. Aganianas papurtė galva. Jis paėmė sąrašą, spėjusį grįžti pas jį, ir ėmė jį skaityti prie pavardžių dėliodamas mažus ženkliukus. - Aišku, pakankamai stipraus užtaiso sprogimas sunaikintų Setaurą, - ramiai tęsė Makkorkas, tarsi kalbėtų apie
kasdieninius dalykus. Tačiau juk pirmiausia tokį užtaisą reikia prinešti prie jo, o aš baiminuosi, kad tai bus
nelengva užduotis. Kažkas paklausė, ar negalima automato sunaikinti iš kosminio laivo. Makkorkas prisipažino esąs dėl to
nekompetetingu. Aganianas, pažvelgęs į sąrašą, pasakė: Pirksas atsistojo: Makkorkas linktelėjo. - Tačiau tai grynai spekuliatyvūs samprotavimai, - vėl prakalbo Pirksas. Juk reiktų prisitaikyti laivu, o toks mažas taikinys kaip Setauras, vos žmogaus ūgio, sugebės pasprukti, jei nebus suvaržytas jo judėjimas, nes šoninis prie paviršiaus manevruojančio laivo greitis dangaus kūno traukos lauke labai mažas ir net kalbos negali būti apie aukštąjį pilotažą. Tad lieka tik mažųjų laivų panaudojimas, tarkim Mėnulio kabotažinio laivyno. Tačiau jų gana silpna čiurkšlė su gana neaukšta temperatūra, o tai reiškia, kad naudojant tokį laiviūkštį kaip bombarduotoją tikėtina... juk tiksliam bombardavimui būtini specialūs prietaisai, taikikliai, kurių Mėnulis neturi. Nepalaikau tokios galimybės. Aišku, galima ir net būtina panaudoti tas mašinas, tačiau tik žvalgybai, t.y., automato aptikimui. Jis jau norėjo sėsti, tačiau staiga jam į galvą šovė nauja mintis. - O tikrai, - tarė jis, reaktyvinės kuprinės. Jas galima panaudoti. Tiksliau, jas gali panaudoti žmonės,
mokantys su jomis elgtis. Aganianas atsistojo: Pakilo dvi rankos. Vėliau dar viena. - Tik trys?... nutęsė Aganianas. A, ir jūs taip pat, - pridūrė, pamatęs, kad susiorientavęs Pirksas tik dabar kilstelėjo ranką. Viso, tada, 4. ko gero, mažoka... Paieškosim dar tarp kosmodromo personalo. Kalbam, aišku, tik apie savanorišką dalyvavimą. Būtent nuo šito man ir reikėjo pradėti. Kas iš jūsų nori dalyvauti operacijoje? Kilo triukšmas, nes visi dalyvaujantys pakilo iš vietų. - Dėkoju vadovybės vardu, - pasakė Aganianas. Tai gerai... Taigi, turime 17 savanorių. Mums užtikrinta trijų
Mėnulio laivyno skyrių parama ir, be to, turime 10 visureigių vairuotojų ir radistų. Prašau visus likti vietoje, - o jus, -
kreipėsi į Makkorką ir Pirksą, - prašau su manimi eiti pas vadovybę...
Apie 4-ą po pusiaudienio Pirksas sėdėjo didelio vikšrinio visureigio, šokčiojančio nuo staigių trūkčiojimų, bokštelyje; jis buvo su skafandru, ant kelių pasidėjęs šalmą, kurį galėjo užsidėti pirmo pavojaus signalo metu, ant kaklo kabojo sunkus lazeris, kurio rankena nemaloniai stukseno Pirksui į krūtinę; kairėje rankoje laikė mikrofoną, o dešine sukiojo periskopą, stebėdamas į ilgą virtinę išsitęsusį visureigių būrį; tarsi jachtos, jos sūpavosi nelygiose Ramybės jūros bangose. Ta tuščia jūra nuo vieno horizonto iki kito spindėjo Saulės šviesos atšvaitais. Pirksas priiminėjo ir perdavinėjo pranešimus, kalbėjosi su Selena-1, kitų mašinų vadais, žvalgybinių laivų pilotais kartais jų nežymus variklių pliūpsnis pasimatydavo tarp žvaigždžių juodame danguje; ir vis tik kartais jis negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad tai kažkoks painus ir kvailas sapnas. Įvykiai vystėsi vis audringiau. Ne vienam Pirksui atrodė, kad Statybų vadovybė pasidavė kažkokiai panikai; ką galiausiai galėjo padaryti vienintelis automatas, nevisaprotis, kad ir ginkluotas spinduliuotuvu? Todėl, kai pusiaudienį įvykusiame antrame aukščiausio lygio pasitarime kažkas pasiūlė kreiptis JTO arba ... bent jau paprašyti Saugumo tatybos specialios sankcijos artilerijos atgabenimui )o dar geriau, kovinių raketų) o, galbūt, ir atominių sviedinių, Pirksas kartu su kitais užprotestavo: po tokio prašymo jie taps visos Žemės pašaipos objektu. Beje, buvo aišku, kad panašaus tarptautinio organo sprendimo būtų tekę laukti daug dienų; per tą laiką išprotėjęs robotas galėjo nusibastyti velniai žino kur, o iki pasislėpusio neprieinamuose Mėnulio plotos plyšiuose jau nepasieks jokie pabūklai; todėl reikėjo veikti greitai ir ryžtingai. Tuo tarpu paaiškėjo, kad didžiausi sunkumai yra su ryšiu visų operacijų Mėnulyje skausmas. Buvo apie 3000 patentų įvairiems išradimams, bandantiems pagerinti tą ryšį, nuo seisminio telegrafo (kaip signalus naudojant mikrosprogimus) iki Trojos stacionarių palydovų. Tokie palydovai buvo pakelti į orbitą dar praeitais metais, tačiau tai niekaip nepagerino padėties. Praktikoje ryšio problemą sprendė ultra trumpųjų bangų siųstuvais, iškeltiems į stiebus; tai ;abai panašėjo į senąsias televizijos retransliacijos linijas Žemėje. Tokia sistema buvo patikimesnė už palydovinį ryšį, nes inžinieriai tebelaužė galvas, kaip orbitinius siųstuvus padaryti nejautrius Saulės vėjui. Bet koks Saulės aktyvumo šuolis ir jo sukeltas įelektrintų aukštų energijų dalelių, skrodžiančių kosmosą, uraganas iškart sukeldavo trikdžius, trunkančius kartais kelias dienas. Šiuo metu taip tik siautėjo vienas tokių Saulės taifūnų, todėl bendravimas tarp Selena-1 ir Statybomis vyko antžeminėmis linijomis ir Setauro operacijos sėkmė nemaža dalimi priklausė nuo to, ar maištininkas nesumanys sunaikinti stiebus, kurių 45-i buvo dykynėje, skiriančioje Mėnulio miestą su kosmodromu nuo Statybų teritorijos. Aišku, esant sąlygai, kad automatas ir toliau risnos tose apylinkėse. Setauras turėjo visišką manevravimo laisvę, jam nereikėjo nei degalų, nei deguonies, nei miego ar poilsio; jis buvo tieka autonomiškas, kad daugelis inžinierių tik dabar suvokė, kokią tobulą mašiną jie sukūrė tolimesnio jos elgesio niekas negalėjo nuspėti. Tuo tarpu, aišku, tęsėsi dar ankstų rytą pradėtos Mėnulio ir Žemės derybos tarp operacijos vadovybės ir Kibertronikso firmos Setauro konstruktorių štabo, tačiau iš ten nepavyko sužinoti nieko daugiau, nei pasakė daktaras Makkorkas. Tik profanai dar bandė įkalbėti specialistus galingos skaičiavimo mašinos pagalba nuspėti, kokią taktiką pasirinks automatas.
Tad niekas, iš esmės, negalėjo nuspėti, ko imsis Setauras. Aišku, iš visur, tame tarpe ir iš Žemės, specialistai telegrafavo savo rekomendacijas; tik bėda buvo tame, kad jie buvo diametraliai priešingi. Vieni siūlė, kas Setauras pabandys sunaikinti dirbtinius objektus, kaip kad elektros ar retransliacijų stulpai, o kiti, atvirkščiai, manė,kad jis savo energiją švaistys naikinimui visko, kas pasitaikys jo kelyje, kas tai bebūtų, uola ar visureigis su žmonėmis. Pirmieji linko prie Stauro užpuolimo nedelsiant, o antrieji siūlė išbandyti laukimo taktiką. Nuomonės sutapo tik tame, kad reikia nuolat sekti Setauro judėjimą. Štai kodėl 12 mažųjų laivų jau nuo ryto patruliavo virš Ramybės jūros ir be paliovos siuntė informaciją grupei, ginančiai Statybų teritoriją ir esančiai nuolatiniame ryšyje su kosmodromo Valdyba. Buvo sunku surasti Setaurą; tą metalo gabalą plačioje uolėtoje dykynėje, pilnoje griūčių, plyšių, pusiau užpiltų duobių bei daugybės nedidelių kraterių. Kad bent būtų pranešama, kad Setauras rastas! O juk patruliai ne kartą sukeldavo pavojaus signalą, kad beprotis surastas, kai pasirodydavo, kad tai tik neįprastos formos uola ar lavos luitas, spindintis Saulės spinduliuose. Net feroindukcinių ieškiklių panaudojimas kartu su lokatoriais nelabai padėjo; juk nuo pirmojo Mėnulio užkariavimo laikų uolėtose Mėnulio dykynėse liko daugybė metalinių bakų, apdegusių raketinių šovinių gilzių ir visokio kitokio šlamšto, vis tampančio naujų pavojaus signalų priežastimi. Tad operacijos vadovybė vis labiau troško, kad Setauras atakuotų kokį nors objektą, kad jis pasireikštų; tačiau paskutinį kartą jis pasireiškė tik nedidelio avarinės techninės elektrikų pagalbos visureigio ataka prieš 9 val. ir nuo to laiko tarsi prasmego po Mėnulio paviršiumi. O kadangi niekas nelaikė, kad verta laukti elektros Statyboms reikėjo nedelsiant operacija, vykstanti 900 km2 plote, buvo paremta tuo, kad dvi visureigių bangos, važiuojančios viena prieš kitą iš šiaurės ir pietų, šukavo tą teritoriją. Nuo Statybų vykstančiai grandinei vadovavo vyr. technologas Stribras, o nuo kosmodromo navigatorius kapitonas Pleidaras, o abiejų pusių veiksmų koordinatoriumi buvo Pirksas. Jis puikiai suprato, kad bet kurią akimirką rizikuoja praleisti Setaurą, beslepiantį, tarkim, giliame tektoniniame plyšyje; jie jo nepastebės, net jei jis tebus paprasčiausiai apipiltas šviesiu Mėnulio smėliu; Makkorkas, kaip patarėjas intelektronikas važiavo su Pirksu, buvo tos pačios nuomonės. Visureigį blaškė į šonus baisia jėga; jie važiavo tokiu greičiu, prie kurio, kaip įspėjo vairuotojas, anksčiau ar vėliau išteka akys. Jie buvo rytinėje Ramybės jūros pusėje ir mažiau nei valanda skyrė juos nuo rajono, kuriame greičiausiai radosi automatas. Kertant tą sąlyginę ribą visas ekipažas privalėjo užsidėti šalmus, kad galėtų iškart palikti visureigį įvykus netikėtam jo pažeidimui, gaisrui ar hermetiškumo netekimui. Visureigį perdarė į kovinę mašiną: mechanikai ant jo rutulio formos bokštelio sumontavo galingą kalnakasybos lazerį, tačiau su jo tikslumu buvo prastai. Pirksas jį laikė visiškai iliuzoriniu, ypač lyginant su Setauro taiklumu, turinčio automatinį nutaikymą; jo fotoelektrinės akys buvo sujungtos su lazeriu ir jis galėjo akimirksniu smogti į objektą, esantį jo apžvalgos lauke. O visureigyje įtaisė kažkokį keistą taikiklį, perdarytą, matyt, iš seno kosminio tolimačio, kurį išbandė išvažiuojant iš Mėnulio miesto, pašaudant į horizonte esančias uolas. Uolos buvo gana stabios, atstumas neviršijo kilometro, ir vis tik į jas pataikyti pavyko tik iš ketvirto karto. Čia įtaką tuirėjo Mėnulio ypatybės, nes lazerio spindulys kaip nutįsusi gija matomas tik sklaidančioje terpėje, pvz., Žemės atmosferoje; vakuume bet kokio intensyvumo spindulių pluoštas nematomas tol, kol nesusiduria su kokia nors kliūtimi. Todėl Žemėje iš lazerio galima šaudyti taip, kaip šaudo trasuojančiomis kulkomis, koreguojant ugnį pagal matomas jų skrydžio trasas. Mėnulyje spinduliuotuvas be taikiklio neturi praktinės naudos. Pirksas apie tai pasakė Makkorkui, kai vos tik kelios minutės juos skyrė nuo spėjamos pavojingos zonos... - Ir nepagalvojau apie tai, - atsakė jam inžinierius ir pridūrė su šypsenėle: - Kodėl, tiesą sakant, man tai
sakote? Jie nutilo, nes visureikį pradėjo mėtyti tarsi kamuolį, amortizatoriai trankėsi ir girgždėjo, bet kurią akimirką juose galėjo užvirti alyva. Visureigis dūmė nuokalne, nusėtą aštriomis uolų nuolaužomis. Priešingas šlaitas blizgėjo pemzos baltumu. - Žinote, ko labiausiai bijau? pradėjo Pirksas, kai visureigio trūkčiojimai kiek aprimo (jis tapo neįtikėtinai
plepus). Ne Setauro, visai ne jo... Tų visureigių nuo Statybų: bus linksma, jei vienas jų tave palaikys Setauru ir
ims atidarinėti lazeriu. Greta radisto sėdintis kursantas persilenkė per savo sėdynės atlošą ir Pirksui perdavė kažkaip sukeverzotą radijo telegramą. - Įėjome į pavojingą 20 retransliacinio bokšto pavojingą zoną kol kas nieko taškas Stribras taškas, - garsiai perskaitė Pirksas. Greitai ir mums teks užsidėti šalmus. Kildama į šlaitą mašina sumažino greitį. Tada Pirksas pastebėjo, kad nemato kairiojo kaimyno tik dešinysis visureigis dėmele šliaužė šlaitu aukštyn. Jis liepė iškvieti kairiąją mašiną per radiją, tačiau atsakymo nebuvo. - Pradedam išsisklaidyti, - ramiai pasakė jis. Šito ir laukiau. Ar negalima iškelti antenos aukščiau? Ne? Blogai. Jie užsiropštė ant kalvos viršūnės. Iš už horizonto savo dantytą keterą iškišo Toričeli krateris, esantis beveik už 200 km; užlietas saulės, jis ryškiai išsiskyrė juodame dangaus skliaute. Beveik visa Ramybės jūra liko už nugaros. Pasirodė gilūs tektoniniai plyšiai, iš po rupaus smėlio kai kur kyšojo bazalto plokštės, per kurias visureigis persiropšdavo sunkiai, užriesdamas nosį, tarsi jachta plaukdama per bangą, o tada sunkiai smuko žemyn, tarsi ruošdamasis verstis kūlversčia į bedugnę prarają. Pirksas pastebėjo retransliacinį bokštą, mestelėjo akį į prie kelio prispaustą planšetę celiulioidiniu apvalkalu ir visiems įsakė užsidėti šalmus. Dabar jie galėjo kalbėtis tik vidiniu telefonu; atrodė, kad dykynė visureigį ėmė blaškyti smarkiau galva makalavosi šalme tarsi riešuto kevalas tuščiame lukšte. Kai pagaliau nusileido žemiau nuokalne, dantyta Toričeli ketera dingo, paslėpta artimiausių kalvų ir beveik tuo pat metu iš akiračio dingo ir dešinysis kaimynas. Dar dvi minutes jie girdėjo jo šaukinius, tada nuo uolų iškreiptos bangos dirgo ir prasidėjo radijo štilis. Žiūrėti per periskopą su šalmu buvo nepatogu; Pirksui atrodė, kad jis arba išdauš iliuminatorių, arba sudaužys okuliarą. Jis darė, kiek įstengė, bandydamas pakartotinai nesižvalgyti; uolų nuolaužomis nusėta lyguma šokinėjo kartu su mašina. Prieš akis chaotiškai šmėkščiojo juodi tarsi anglis šešėliai ir akinantys uolų paviršiai. Netikėtai nedidelis oranžinis liepsnos liežuvis šoktelėjo į dangų tolumoje, suvirpėjo, subiro ir dingo. Ir vėl švystelėjimas, šįkart ryškesnis. Pirksas sušuko: Dėmesio! Matau kažkokį sproginėjimą! ir ėmė staigiai sukioti periskopo rankenėlę, nustatydamas azimutą pagal skaidrias stiklinės skalės atžymas. - Keisti kursą! riktelėjo. 47 kablelis 8, visu greičiu pirmyn! Vairuotojas jį suprato, nors taip įsakinėja, tiesą sakant, kosminiame laive; visureigio korpusas ir visi mazgai spazmiškai sutrūkčiojo ir, apsisukusi beveik vietoje, mašina rovė į priekį. Pirksas kilstelėjo iš krėslo, nes sėding smūgiai jį atitraukdavo nuo okuliaro. Naujas blyksnis šįkart avietinės spalvos. Tačiau šaltinis buvo už akiračio ribų, užstotas kalnagūbrio, į kurį jei ropštėsi. - Dėmesio! paliepė Pirksas. Parenkite asmeninius lazerius! Daktare Makkokai, prie liuko; man įsakius arba užpuolimo atveju jį atidarykite. Vairuotojau, mažink greitį! Kalva, į kurią ropštėsi mašina, buvo iškilusi virš dykynės, tarsi kažkokios Mėnulio pabaisos kulnas, pusiau įsmukusi į rupų smėlį; savo glotnumu ši uola iš tikro priminė nupoliruotą skeletą arba milžinišką kaukolę; Pirksas nurodė vairuotojui pakilti į viršūnę. Vikšrai subraškėjo, tarsi gremžtų stiklą. Stok! šūktelėjo Pirksas: visureigis, staigiai stabdydamas, nosimi bakstelėjo į uolą, susiūbavo, amortizatoriai sudejavo iš įtampos ir mašina sustingo. Pirksas žvalgėsi po negilią daubą, iš dviejų pusių spaudžiamą tarsi spinduliai nusitęsusių senovinių magmos srautų liežuviais; du trečdaliai plačios įdubos buvo ryškiai apšviesti saulės, o trečdalį dengė absoliučius tamsos skraistė. Šios aksominės tamsos fone, tarsi šėtoniška brangenybė, raudonai geso pusiau perrėžti kažkokios mašinos likučiai. Be Pirkso, ją matė tik vairuotojas, nes šarvuotos iliuminatorių uždangos buvo nuleistos. Pirksas, tiesą sakant,, nežinojo ką daryti. Tai kažkoks visureigis, - mąstė jis. Kur jis važiavo? Į pietus? Matyt iš Statybų grupės, tačiau kas jį pamušė? Setauras? Tokiu atveju mes čia stovime tarsi kretinai, reikia slėptis. Tačiau kur visi likę visureigiai, iš šiaurės ir pietų? - Pasirengęs! šūktelėjo radistas. Jis perjungė į vidinį ryšį taip, kad visi galėtų girdėti priimamus signalus. - Ašinė portatyvioji griūtis. Visabaltė siena pakartotinas pakartojimas nereikalingas pasiekiamumas azimutu polikristalinė metamorfizacija... Pirkso ausinėse sugaudė balsas, aiškaii tariantis žodžius, tačiau be jokios intonacijos... - Tai jis! suriko Pirksas. Setauras! Radiste! Skubiai pelenguok! Duok pelengą! Po velnių! Kol jis transliuoja! Jis staugė taip, kad jį apkurtino jo paties riksmas, sustiprintas uždaros šalmo ertmės; nelaukdamas, kol
atsitokės radistas, jis pašoko, susilenkęs po kupolu, griebė dvigubą sunkaus lazerio rankeną ir ėmė jį sukioti kartu
su bokšteliu, akimis prilipęs prie taikiklio okuliaro. Tuo pat metu šalme gaudė tas pats žemas vienodas balsas: - Kur tas, po velnių, pelengas?! Pirksas, neatitraukdamas akių nuo taikiklio, išgirdo neaiškų triukšmą: tai Makkorkas puolė į priekį, nnustūmęs
radistą, prasidėjo kažkoks sąmyšis, ir iškart ausinėse pasigirdo ramus kibernetiko balsas: Bokštelis sukiojosi rankenėlių sukimu; ir jis jas sukiojo taip, kad vos neišsinarino rankų. Raudonas brūkšnelis
perlipo 40.
Netikėtai Setauro balsas perėjo į tęsiamą cypimą ir nutilo. Tą pačią akimirką Pirksas nuspaudė gaiduką puskilometriu žemiau, ties pačia šviesos ir šešėlio riba, uola blykstelėjo už saulę ryškesniu blyksniu. Storomis pirštinėmis velniškai sunku nulaikyti rankeną vietoje. Už saulę ryškesnė liepsna plykstelėjo apie 10 m šalia neriančio į tamsą iškyšulio, stabtelėjo ir kibirkščiuodama prasibrovė toliau, išsviesdama du kibirkščių spiečius. Ausinėsė kažką burbuliavo. Pirksas, nekreipdamas dėmesio, rėžė vis toliau tos baisios ugnies linijos, kol ji nesubyrėjo kibirkščiuojančiu kamuoliu į kažkokį akmeninį stulpą. Akyse didėdami plėtėsi raudoni ratai, tačiau pro jų šokį Pirksas pastebėjo akinančiai žydrą akį, mažesnę nei adatos smaigalys, kuris atsimerkė pačioje tamsos gelmėje, kažkur šone, ne ten, į kur jis šaudė, ir, anksčiau nei jis spėjo paspausti lazerio rankeną, kad ją pasuktų kartu su bokšteliu, uola prie pat mašinos į juos spjovė skysta saule. - Pilnu atgal! sukriokė Pirksas, reflektyviai surietęs kojas ir dėl to liovęsis ką nors matęs, - beje, jis nieko ir nebūtų pamatęs, be tų tamsiau rausvų, lėtai šliaužiančių ratų, tai juodėjančių, tai tampančių auksiniais. Variklis sugaudė, juos mestelėjo taip, kad Pirksas nulėkė ant visureigio dugno ir nusirito tarp radisto ir kursanto kelių; balionai, pritvirtinti išorėje, atsiliepė skambiu žvangesiu. Mašina rovė atbuline eiga, kažkas baisiai sutraškėjo po vikšrais, visureigis pasuko, metė į šoną akimirką jau atrodė, kad jis ima verstis, tačiau vairuotojas, konvulsiškai spausdamas pedalą, stabdydamas įveikė tą klastingą slydimą, mašiną tarsi kratė mėšlungis; ir jie sustojo. - Kaip hermetiškumas?! riktelėjo Pirksas, kildamas nuo grindų. Laimei, kad paklotas putoplastu, - pagalvojo jis. - Tvarkoje! Makkorkas brovėsi į savo vietą. - Ačiū, daktarė, - pasakė Pirksas, jau prigludęs prie periskopo. Ei, vairuotojau, nusileisk žemyn tuo pačiu keliu, kuriuo mes kilom. Ten tokios nedidelės uolos, tarytum arkos, - štai, štai, įvažiuokite į šešėlį tarp jų ir sustokite... Lėtai, tarsi su padidintu atsargumu, visureigis įvažiavo į pusiau smėliu užneštą nišą tarp uolų nuolaužų ir sustojo jų šešėlyje, padariusiu jį nematomu. - Nuostabu! beveik linksmai pasakė Pirksas. Dabar man reikia dviejų, eisiančių su manim į žvalgybą... Makkorkas atsiliepė beveik kartu su kursantu. - Gerai. Dėmesio! Jūs, - kreipėsi į likusius, - likite čia. Nesitraukite iš šešėlio, net jei Setauras artės tiesiai į jus, - lindėkite tyliai. Na, nebent jis lįs prie visureigio, tada ginkitės, turite lazerį, tačiau tai mažai tikėtina... - Padėkite, - kreipėsi į vairuotoją, - šiam jaunuoliui nuimti nuo šarvų dujų balionus, o jūs, - sakė jau telegrafistui, - kvieskite Selena-1, kosmodromą, Statybas, patrulius, - ir pirmam atsiliepusiam praneškite, kad Setauras sunaikino vieną visureigį, matyt iš Statybų, ir kad trys žmonės iš mūsų mašinos išėjo jo medžioti. Tegul ten liekas nelenda su lazeriais, nepleškinai aklai ir panašiai... O dabar, eime. Kadangi kiekvienas galėjo panešti tik po vieną balioną, jie su savimi pasiiėmė keturis. Pirksas draugus nuvedė
ne ant kaukalės viršaus, o kiek toliau, ten, kur ėmė žemyn leistis negilioji dauba. Jie nuėjo, kiek buvo galima,
pastatė balionus po didžiuliu luitu, o tada Pirksas patarė vairuotojui grįžti. Pats gi, kilstelėjęs virš akmens, ėmė per
žiūronus apžiūrinėti daubą. Intelektronikas ir kursantas tupėjo greta jo; pagaliau Pirksas prakalbo: Pirksas slinko žiūronus milimetras po milimetro, įdėmiai apžiūrinėdamas kiekvieną saulės apšviestos zonos gūbrį. - Jie nespėjo iššokti. Pasilenkęs jis užtempė balioną ant akmens ir, stumdamas jį prieš save, murmėjo pro dantis:br> - Štai jos, tos istorijos apie indėnus, apie kurias svajojau. Balionas pakrypo; prilaikydamas jį už ventilio, atsigulęs ant akmens, Pirksas mestelėjo: Iš visų jėgų pastūmė balioną, kuris pradžioje lėtai, o tada greitėdamas nusirito skardžiu. Visi trys pasirengė šaudyti; balionas nusirito jau 200 m ir ritosi vis lėčiau, nes mažėjo statumas. Kartą ar du pasirodė kad jį sustabdys išsikišę akmenys, tačiau balionas persirisdavo per juos, atrodantis vis mažesniu ir blyškiai pablykčiojančia dėmele jau artinosi prie daubos dugno. - Neišdegė, - nusivylė Pirksas, - arba jis protingesnis nei maniau, arba neatkreipė dėmesio, arba... Pirksas nebaigė. Šlaite po jaus kažkas plykstelėjo. Liepsna beveik iškart virto sunkiu purvinai geltonu debesiu, kurio centras ruseno ugnimi, o kraštai sklaidėsi, kabindamiesi už uolų nuolaužų. - Chloras, - pakomentavo Pirksas. Kodėl nešaudėte? Nieko nesimatė? Jis užkėlė antrą balioną ir pasiuntė jį iš paskos pirmajam. Pradžioje balionas riedėjo kaip ir pirmasis, tačiau kažkur pusiaukelėje pasisuko ir sustingo. Pirksas nežiūrėjo į jį visą dėmesį sutelkė į tamsų trikampį, kuriame slėpėsi Setauras. Lėtai slinko sekundės. Staiga šlaitas sudrebėjo nuo sprogimo ir tolumoje tarsi krūmas, pakilo dujų debesis. Vietos, kurioje tūnojo automatas, Pirksui nepavyko pastebėti, tačiau jis pastebėjo šūvio liniją, kuri materializavosi į akinančią giją, kirtusią pirmojo debesies likučius. Pirksas iškart nuvedė taikikliu palei tą švytinčią trajektoriją, kuri jau gęso, ir kai tamsos kratelis pasirodė į taikiklio susikirimą, paspaudė gaiduką. Matyt kartu su juo tai padarė ir Makkorkas, o po akimirkos prisijungė ir kursantas. Trys saulės zuikučiai lakstė po juodą daubos dugną, ir staiga kažkokios įkaitusios durys užsitrenkė priešais šaudančius jų akmeninė užtvara sudrebėjo, nuo jos kraštų lėkė miriadai kibirkščių, išsilydęs kvarcas taškė skafandrus ir šalmus, momentaliai virsdamas mikrokospinėmis ašarėlėmis; Makkorkas ir Pirksas gulėjo ant pilvo už uolos, o virš jų iki baltumo įkaitintu pleištu nugriaudėjo antras ir trečias šviesos užtaisai, nugludindami uolos paviršių, kuri iškart pasidengdavo stiklo burbuliukais. - Visi sveiki? nepakeldamas galvos paklausė Pirksas. - Mums liko du balionai, po vieną kiekvienam. Daktare, dabar pakeisime poziciją. Prašau būti atsargiu ir gerai slėptis, nes jis jau prisitaikė į mūsų skardį... Su tais žodžiais Pirksas pakėlė balioną ir, pasinaudodamas šešėliais, kuriuos metė didelės uolų nuolaužos, kuo greičiau patraukė į priekį. Nuėję 20 žingsnių, jie įsitaisė magninės nuošliaužos įduboje. Kursantui, kuris jau pabuvojo prie visureigio, ne iškart pavyko juos rasti. Jis sunkiai kvėpavo, tarsi būtų nubėgęs mylią. - Ramiau, nedega, - apramino Pirksas. Na, kas ten girdėti? Pirksas linktelėjo, tarsi sakydamas: Taip ir mainiau. - Kas dar? Kur mūsų grupė? Tačiau kursantas, tikriausiai, nieko negirdėjo, nes strimgalviais nuskuodė atgal. - Geriausiu atveju jie čia bus po pusvalandžio, jei pavyks užmegzti ryšį, - pratarė Pirksas. Makkorkas patylėjo. Pirksas mąstė, ką daryti. Laukti ar nelaukti? Aišku, jei visureigiai iššukuos daubą, tai sėkmė garantuota, tačiau su nuostoliais. Visureigiai, priešingai nei Setauras, buvo stambiu taikiniu, bevukriu tad jie privalo pulti darniai, nes kitaip dvikova baigsis taip, kaip su Statybų mašina. Pirksas bandė sugalvoti kokią nors gudrybę, kuri išviliotų Setaurą į apšviestą plotą. Jei į Setaurą būtų nukreiptas tuščias televaldomas visureigis ir automatas šaudomas iš kitos vietos, tarkim viršaus... Jam atėjo į galvą, kad visai nereikia nieko laukti, nes jie patys turi visureigį. Tačiau planas kažkaip nesikonkretizavo. Paleisti mašiną aklai nebuvo prasmės. Setauras ištaškys ją į šipulius, o pats iš vietos nepajudės. Nejaugi jis supranta, kad būtent šešėlis, kuriame glūdi, suteikia jam pranašumą?.. Tačiau juk Setauras ne mūšiui, su visomis šio taktikomis, sukurta mašina... Toje beprotybėje yra sistema, tačiau kokia? Jie tūnojo, susirietę į kamuolį, prie akmens luito, pasislėpę jo šešėlyje. Staiga Pirksui pasirodė, kad jis elgiasi kaip paskutinis asilas. Būtų jis Setauro vietoje, ką jis darytų? Pirksas iškart pajuto nerimą, nes neabejojo, kad Setauras pabandys pulti. Pasyvus laukimas negali duoti jokios naudos. Tai gal automatas jau sliūkina pas juos? Būtent dabar! Juk jis gali pasiekti vakarinius skardžius visą laiką likdamas šešėlyje, o toliau tiek daug stambių riedulių ir nuskilusių bazalto luitų, kad tame labirinte galima slapstykis kiek tik nori... Pirksas buvo beveik įsitikinęs, kad Setauras būtent taip ir pasielgs, ir jo jie gali sulaukti bet kurią minutę. - Daktare, aš baiminuosi, kad jis mus užklups netikėtai, - tarstelėjo Pirksas, staigiai pašokdamas ant kojų. O
ką tu manai? Jie užtempė balionus į kalvos viršūnę ir, stengdamiesi išlikti nematomais iš daubos, beveik vienu metu numetė abu metalinius cilindrus. Gaila, dėl oro nebuvimo nebuvo galima išgirsti, kaip jie ritasi ir ar aplamai ritasi. Pirksas apsisprendė ir, jausdamasis keistai tarsi nuogas visiškai nuogas, tarsi jo galvos neslėptų plieninis apvalkalas, o kūno trisluoksnis, visai ne iš lengvųjų, skafandras stipriai prisiglaudęs prie uolos, atsargiai iškišo galvą. Slėnyje niekas nepasikeitė, Nebent mašinos likučiai tapo nematomi jos atvėsę likučiai susiliejo su užslinkusia tamsa. Šešėlis apėmė erdvę netaisyklingo, stipriai ištempto trikampio pavidalu, pagrindu besiremiančio į aukščiausią, vakarinę uolų keterą. Vienas balionas sustojo už 100 m nuo jų, nes atsitrenkė į akmenį, pasukusį jį šonu. Kitas dar dardėjo, vis lėčiau, kol nesustojo. Ir tai, kuo visa tai baigėsi, visai nepatiko Pirksui. Jis ir iš tikro nekvailas, - pagalvojo Pirksas. Jis nenori šaudyti į taikinius, kuriuos jam pakišinėja. Pirksas pabandė surasti vietą, iš kur prieš kokias 10 min. Sentautas parodė savo spinduliuotuvo akį, tačiau tai pasirodė nelengva. O ką, jei šešėlyje jo jau nėra? svarstė Pirksas. Jis gali pasitraukti tiesiai į šiaurę, gali judėti lygiagrečiai, daubos dugnu arba vienu tų plyšių magmos sraute... Jei jis pasieks skardžius, tą labirintą, tai pradings tarsi akmuo vandenyje... Lėtai, apčiuopomis, jis pakėlė lazerio buožę ir atpalaidavo raumenis. - Daktare Makkorkai, - tarė jis, - prieikite. Ir kai daktaras prišliaužė, pasakė: Makkorkas nieko neklausdamas iškart patraukė žemai pasilenkęs į nurodytą pusę. Pirksas nekantriai laukė. Jei
Setauras nors kiek panašėja į žmogų, jis privalo būti smalsus bet kuri protinga būtybė yra smalsi ir tas
smalsumas paskatins jį veikti, kai nutiks kažkas netikėta...
Pirksas jau nematė daktaro. Jis uždraudė sau žiūrėti į balionus, kurie turėjo sprogti iššovus Makkorkui, o visą
dėmesį sutelkė į saulės apšviestą akmenuotą juostą tarp šešėlio zonos ir skardžių. Pirksas prie akių prisidėjo
Akies krašteliu Pirksas pastebėjo liepsną, plykstelėjusią apačioje, ant šlaito. Po ilgoko tarpo sprogo ir antrasis
balionas. Tyla. Tik pulsas stuksi šalme, pro kurį saulė bando įsukti savo spindulius į jo kaukolę. Pirksas objektyvą
vedžiojo po netvarkingai išmėtytas nuolaužas. Kažkoks judesys. Pirksas sustingo. Virš aštraus tarsi skustuvas
plokštės, panašios į milžiniško skilusio akmeninio kirvio gabalą, krašto išsikišo pusapvalis daiktas, spalva
primenantis tamsią uolą, tačiau turintis rankas, kurios apglėbė akmenį iš abiejų pusių, ir tada Pirksas išvydo jį iki
pusės.Jis neatrodė begalviu, labiau panašėjo į žmogų, užsidėjusį Afrikos burtininko kaukę, dengiančia veidą, kaklą
ir pečius, tarsi suspaustą ir todėl pabaisišką. Dešinės rankos alkūne Pirksas apčiuopė lazerio buožę, tačiau dabar
jam ir į galvą nešovė šaudymas. Rizika buvo per didelė, o šansas pažeisti Setaurą iš sąlyginai silpno ginklo iš tokio atstumo niekingai mažas.
Sustingęs Setauras tarsi žvalgėsi savo vos išsikišusia virš pečių galva į dujų debesų liekanas, kurie leidosi
šlaitu ir bejėgiškai sklaidėsi tuštumoje. Tai truko gana ilgai. Atrodė, kad jis supranta, kad įvyko, ir abejoja, kaip
pasielgti. Toje jo abejonėje, tame neužtikrintume, kurį Pirksas puikiai suprato, buvo kažkas taip artima žmogui, kad
Pirksui užspaudė gerklę. Ką padaryčiau jo vietoje, apie ką pagalvočiau? Kas iššovė į visai tokius pat objektus, į
kuriuos visai neseniai šaudžiau pats, ir, matyt, tai ne priešas, o greičiau jau sąjungininkas. Tačiau aš juk žinočiau,
kad neturiu jokių sąjungininkų... O jei tas kažkas toks pat kaip aš?
Setauras krustelėjo. Jo judesiai buvo plastiški ir nepaprastai greiti. Netikėtai jis iškilo visas, išsitiesė ant
vertikaliai stovinčio akmens, tarsi vis dar ieškodamas paslaptingos dviejų sprogimų priežasties. Tada pasisuko ir,
nušokęs žemyn, nubėgo nežymiai pasilenkęs į priekį; kartais jis dingdavo Pirksui iš akiračio, tačiau ne ilgiau kaip
kelioms sekundėms Setauras vėl išbėgdavo į saulės šviesą kokioje nors bazalto labirinto atšakoje.
Taip jis artėjo prie Pirkso, nors visą laiką bėgo daubos dugnu; juos jau teskyrė šlaitas, ir Pirksas svarstė, ar
neiššauti. Tačiau Setauras šmėkščiojo tik siauruose šviesos juostose ir vėl pradingdavo tamsoje, o kadangi jis
nuolat keitė kryptį, rinkdamasis kelią tarp nuolaužų, ir buvo neįmanoma iš anksto numatyti, kur išnirs kitą kartą, kad
blykstelėtų metalu ir vėl išnyktų; jo rankos kaip bėgiko, naudojamos lygsvaros palaikymui.
Netikėtai žaibo zigzagas perplėšė akmens mozaiką, iškirsdamas kibirkščių spiečius tarp uolų nuolaužų, kaip tik
ten, kur bėgo Setauras. Kas šovė? Pirksas nematė Makkorko, tačiau ugnies linija atėjo iš priešingos pusės
šaudyti galėjo tik kursantas, tas geltonsnapis, tas asilas! Pirksas mintyse keikė kursantą, nes tasai, aišku, nieko
nepasiekė metalinė nugaro sekundės daliai šmėkštelėjo kažkur toliau ir visai dingo. Ir dar be to šovė jam į
nugarą! piktai pagalvojo Pirksas, visai nejusdamas savo kaltinimo beprasmiškumo. O Setauras net nepabandė
atsakyti ugnimi; kodėl? Pirksas bandė vėl jį pamatyti tačiau veltui. Greičiausiai šlaitas jį užstojo savo vingiu. Visai
įmanoma... tokiu atveju judėti dabar nesaugu.
Pirksas nušliaužė nuo savo akmens, supratęs, kad iš tos vietos jau nieko neįžvelgs, ir kiek pasilenkęs nubėgo
pačiu šlaito pakraščiu, prabėgo pro kursantą, kuris prigulė kaip šaudykloje, - išskėtęs kojas ir prispaudęs jas prie
uolos, ir pajuto norą spirti koja jam į užpakalį, juokingai pakilusiu ir išdidintu blogai pritaikyto
skafandro.
Tai buvo tarsi koks tektoninis tarpeklis, toks senas, kad jo kraštai apiro, neteko kampuotumo, ir jis tapo
panašus į erozijos paveiktą kalnų tarpeklį. Pirksas suabejojo. Jis nematė Setauro; beje, ko gero, iš čia ir negalėjo jo
matyti. Jis ėjo tarpekliu, laikydamas parengtą lazerį, puikiai suprasdamas savo užmačios beprotybę ir vis tik
negalėjo jai pasipriešinti, nes kažkas jį traukė į ten. Jis įtikinėjo save, kad nori tik pamatyti Setaurą, kad sustos
iškart, aki tik galės gerai apžiūrėti apatinę šlaito dalį ir visą labirintą po juo ir, galbūt, pats tuo tikėjo, kol bėgo, vis
dar pasilenkęs, o akmenukai ritosi iš po jo padų. Beje, tomis sekundėmis jis apie nieką negalvojo.
Jis buvo Mėnulyje ir tesvėrė tik 15 kg, tačiau didėjant statumui jam vis tiek linko kojos. Jis dabar bėgo
aštuonmetriais šuoliais, bandydamas sulėtinti greitį. Beveik šlaito viduryje plyšys virto negilia griova; saulėje,
maždaug 100 m žemiau, gulėjo pirmieji lavos srauto luitai, juodi šešėlio pusėje ir spindintys iš saulėtos pusės.
Įkliuvau, - pagalvojo jis; iki labirinto, po kurį klaidžiojo Setauras, buvo ranka pasiekiama. Pirksas greitai
apsidairė nieko; kalnagūbris, likęs aukštai virš jo, grandiozine siena kilo į juodą dangų; anksčiau jsi galėjo
pažvilgčioti į koridorius tarp akmenų tarsi iš paukščio skrydžio, dabar artimiausios uolų nuolaužos nuo jo slėpė
plyšių tarp uolų tinklą. Prasti reikalai, - pagalvojo, - reiktų grįžti. Tačiau, neaišku kodėl, jis žinojo, kad to nepadarys.
Stovėti vietoje buvo negalima. Keli žingsniai žemiau gulėjo atsiskyręs bazalto luitas greičiausiai magmos
ežero pakraštys. Pirksas paskutine koridoriaus dalimi pasiekė tą įdubą. Neturint nieko geriau, ji galėjo pasitarnauti
priedanga. Jis ją pasiekė vienu šuoliu, o ypač nemaloniu buvo tas ilgas sklendimas, sulėtintas, tarsi sapne,
skrydis, prie kurio jis taip ir nesugebėjo priprasti. Pasislėpęs už os kampuotos uolos, Pirksas iškišo galvą ir
pamatė Setaurą, pasirodžiusį iš už dviejų nedidelių smailų piramidžių, aplenkusį trečiąją, brūkštelėjus ją metaliniu
pečiu, ir sustojusį. Pirksas jį matė iš šono, apšviestą tik pusiau dešinioji Setauro ranka atsispindėjo tamsiu riebiu
blizgesiu, kaip gerai sutepta mašinos detalė, likusią kūno dalį užklojo šešėlis. Pirksas jau kėlė lazerį, kad
prisitaikytų, kai Setauras, tarsi apimtas nelauktos nuojautos, dingo tarsi nupūstas vėjo. Greičiausiai jis vis dar
tebestovėjo ten, tik pasislėpęs šešėlyje...
Gal iššauti į tą šešėlį? Pirksas jau pagavo jį savo šešėlyje, tačiau net neuždėjo piršto ant gaiduko. Atpalaidavo
raumenis, lazerio vamzdis nusileido. Laukė. Setauras nesirodė. Sąvartos tęsėsi į apačią tarsi pragariškas labirintas,
ten ištisas valandas buvo galima žaisti slėpynes: sustiklėjusi lava tekėjo suformuodama geometriškai taisyklingas
ir kartu keistas figūras. Kur gi Setauras? tebegalvojo Pirksas. Jei būtų galima ką nors išgirsti, tačiau tas
prakeiktas vakuumas, tarsi kokiame košmare... Jei leisčiaus žemyn, tai, galbūt, pavyktų pašauti Setaurą. Ne, to
nepadarysiu, aš ne išprotėjęs... Bet kuk galvoti galima apie bet ką skardis ne daugiau 20-ies metrų, vis tik kaip
nušokti iš dviejų metrų Žemėje; atsidurčiau šešėlyje po skardžiu, būčiau nematomas ir galėčiau eiti palei jį, visą
laiką iš už nugaros apsaugotas uolos, o jis anksčiau ar vėliau pasirodytų taikiklyje...
Akmeniniame labirinte niekas nesikeitė. Žemėje per tą laiką jau būtų pasislinkusi Saulė, o čia tebebuvo ilga
Mėnulio diena, kuri tarsi sustojo vienoje vietoje, priblaususi artimiausias žvaigždes. Jį supo juoda tuštumos
Jis jau rengėsi palikti savo poziciją, kai nutiko du įvykiai, abu vienodai netikėti. Pro akmeninius vartus, tarp
dviejų bazalto sienų, kurios užstojo daubą iš rytų, jis išvydo vienas paskui kitą lekiančius visureigius. Jie buvo dar
toli, tikriausiai toliau nei už kilometro, ir važiavo visu greičiu, po savęs pakėlę ilgą pakilusių dulkių šleifą. Ir tuo pat
metu dvi didelės, panašios į žmogaus, tačiau su pirštinėmis rankos pasirodė ant skardžio krašto, o iš paskos
joms, tai greitai, kad Pirksas nespėjo pasitraukti, pasirodė Setauras. Juos skyrė ne daugiau nei 10 m. Virš
masyvių pečių Pirksas pamatė galvą pakeičiantį iškilimą, kuriame negyvai švytėjo optinių angų linzės, tarsi dvi
juodos, toli viena nuo kitos atskirtos akys, o tarp jų po tuo metu nuleistu voku buvo trečia baisus spinduliuotuvo
vyzdys. Pirksas ir pats rankoje laikė lazerį, tačiau automato reakcija buvo nepalyginamai greitesnė, todėl jis net
nepabandė prisitaikyti, o tiesiog sustingo ryškiuose saulės spinduliuose, be to dar ir sulinkusiomis kojomis, toje
padėtyje, kurioje jį užklupo, kai jis kėlėsi nuo žemės; ir jie žvelgė vienas į kitą žmogaus ir mašinos esybės,
apvilktos metalu. Netikėtai siaubingas blyksnis perplėšė erdvę priešais Pirksą, ir nuo šiluminio smūgio jis sukniubo.
Griūdamas jis neprarado sąmonės ir tą sekundės dalį jautė tik nuostabą, nes galėjo prisiekti, kad į jį šovė ne
Setauras, nes iki paskutinis akimirkos jis matė tamsią ir aklą lazerio akį.
Pirksas buvo nesužeistas, nes smūgis buvo šalia, nors taikėsi, be abejo, į jį; po akimirksnio blyksnis
pasikartojo ir, taškydamas skysto mineralo lašus, belekiant virtusius akinančiu voratinkliu, nuskėlė dalį akmeninės
piramidės, kuri pridengė Pirksą, tačiau dabar jį išgelbėjo tai, kad taikėsi į jo ūgio aukštį, o jis gulėjo ant žemės, - tai
buvo pirmasis visureigis, tai iš jo pylė lazeriu. Pirksas apsivertė ant šono ir pamatė Setauro nugarą, kuris,
stovėdamas vietoje, tarsi nulietas iš bronzos, du kartus plykstelėjo violetine saule. Net iš tokio atstumo buvo
matyti, kaip priekiniam visureigiui nukrito vikšras jkartu su sukančiu ratu: pakilo toks dulkių ir dujų debesis, kad
antras visureigis buvo apakintas ir negalėjo šaudyti.
Sunaikinto visureigio ekipažas liko nesužeistas žmonės nepatyrė net nudegimų, - ir Pirksas sužinojo, tiesa gerokai
vėliau, kad jie šaudė į jį, nes Setauro, tamsaus skardžio fone, aplamai nepastebėjo. Nepatyręs taikytojas
neatkreipė dėmesio net į tai, kad siluetas, į kurį jis nusitaikė, skiriasi aliumininio skafandro
spalva. Pirksas buvo beveik įsitikinęs, kad kitas šūvis būtų lemiamas. Jį išgelbėjo Setauras, tačiau ar tai suprato mašina? Daug kartų
mintyse Pirksas grįždavo prie tų lemiamų sekundžių, ir kaskart jame stiprėjo įsitikinimas, kad robotas buvo ten, iš
kur galėjo įvertinti, kad iš tikro yra apšaudymo taikinys. Ar tai reiškia, kad jis norėjo jį išgelbėti? Į šį klausimą dabar
niekas negali atsakyti.
Intelektronikai visa tai laikė aplinkybių sutapimu ir nė vienas nesiėmė pagrįsti šį miglotą teiginį. Iki šiol jie
nebuvo susidūrę su niekuo panašiu, tokie atvejai nepateikti specialioje literatūroje. Visi pripažino, kad Pirksas veikė
kaip priklauso, tačiau tai jo netenkino. Per ilgus metus jam išliko prisiminimai apie tas sekundžių dalis, kai jis
prisilietė prie mirties, tačiau vis tik liko gyvas, tam, kad niekada nesužinotų visos tiesos; ir kartus, tarsi sąžinės
graužimas, buvo jo suvokimas, kad smūgiu į nugarą, tokiu pat niekšišku, kaip ir būtinu, jis nužudė savo išgelbėtoją. *) Mitralietė (pr. mitrailleuse) - 19 a. antroje pusėje naudotas greitašaudis
daugiavamzdis pabūklas, šaudantis šautuvo šoviniais.
**) Leonidai - meteoritų srautas, kurį Žemė kerta lapkričio 13-14 d. Gausūs
meteorų lietūs stebimi kas 33 m.
***) Oksilikvitas - sprogstamoji medžiaga, sudaryta iš porėtos anglingos medžiagos, suvilgytos skystu deguonimi.
Fantastikos skyrius | |
Iš kosmouosto Valdybos Pirksas išėjo piktas tarsi biesas. Ir reikia gi kad tai nutiktų būtent jam! Armatorius
nepristatė krovinio nepristatė, ir viskas. Valdyboje nieko nežinojo. Aišku, atėjo telegrama: Vėlavimas 72
valandos, sutartas netesybas pervedu į jūsų sąskaitą - Enstrandas. Nė žodelio daugiau. Prekybos atstovybėje jis
irgi nieko nepasiekė. Uoste darėsi ankšta, o Valdybos netenkino sutartos netesybos. Prastova kaip prastova,
tačiau geriau jau tegu navigatorius startuoja ir sukasi orbitoje. Variklius galima išjungti, jokių kuro sąnaudų, palauksi
tas tris dienas ir grįši. Kodėl to nepadarius?
atsarga - pagalvojo, atsistojo ir mašinaliai žingtelėjo mažytės vonios link, tačiau prisiminęs apie ledinį vandenį,
krūptelėjo, staigiai apsisuko ir po minutės jau gulėjo pataluose. Kur ten jiems iki laivo lovos! Ranka automatiškai
paieškojo diržų antklodės pritvirtinimui; neradęs jų Pirksas šyptelėjo jis ir užmiršo, kad viešbutyje netikėtas svorio
jėgos netekimas negresia...
Ar Setauras turėjo protą? Žinoma, tačiau savaip. Tas perteklinis, dabar žalą keliantis mašinos protingumas
kėlė pyktį operacijos dalyviams: jie negalėjo suprasti, kam inžinieriai mašinai, skirtai tik kalnakasybos darbams,
suteikė tokią veiksmų laisvę bei savarankiškumą. Makkorkas ramiu balsu paaiškino, kad intelektualinis perviršis yra
dabartiniame technikos lygmenyje kaip ir papildomas patikimumas, kurį, kaip taisyklė, turi ir tradicinės mašinos
bei varikliai. Tai avarinis rezervas, padidinantis funkcionavimo saugumą ir patikimumą, nes neįmanoma iš anksto
nuspėti, kokiose sąlygose atsidurs mašina.
žiūronus ir nukreipė žvilgsnį į lavos srautų sritį; stikle lėtai praplaukė groteskinės formos, tarsi ištrūkę iš kokių nors
skulptoriaus abstrakcionisto dirbtuvių suplonėję, sraigtu susukti obeliskai, gyvatiškai įskilimais išmargintos
plokštės, ryškių plokštumų ir vinguriuojančių šešėlių chaotiška betvarkė, kuteno akies tinklainę.
Pirksas sulėtino žingsnį, tačiau tik tam, kad šūktelėtų: Nedrįsk man šaudyti, girdi?! Mesk lazerį! Ir anksčiau nei
tasai, pasisukęs ant šono, ėmė jo ieškoti priblokštu žvilgsniu, nes ausinėse skambantis balsas nerodė krypties,
nubėgo toliau, bijodamas, kad praras laiką; jis spartino žingsnį kiek pajėgė ir pagaliau atsidūrė prie plataus plyšio,
per kurį nelauktai atsivėrė daubos vaizdas.
'
aureolė, papildyta skystu oranžiniu dūmeliu... Pirksas iki pusės išsikišo iš u- savo akmens. Nieko. Tai ėmė jį erzinti.
Kodėl vis dar nėra visureigių? Nejaugi iki šiol neužmegztas radijo ryšis?.. Galbūt, jie išvytų jį iš šių griuvenų...
Pirksas pažvelgė į laikrodį po storu lanksčiu stiklu pažastyje ir nustebo: po pokalbio su Makkorku praėjo vos 30
min.
Dvimetrinis milžinas ramiai pažvelgė į gulintį žmogų, kuris tebespaudė savo ginklą, pasisuko ir, kiek
sulenktomis kojomis, norėjo šokti atgal į ten, iš kur atėjo, tačiau Pirksas, gulėdamas ant šono, iššovė iš
nepatogios padėties, norėdamas tik pataikyti į Setauro kojas, tačiau, spustelėjus gaiduką, jo alkūnė krustelėjo,
ugninis peilis perrėžė gigantą nuo viršaus iki apačios, ir tasai įkaitusio metalo krūva barškėdamas krito į labirinto
dugną.