|
L. Dilovas. Lagranžo taškas Artėjo iškilmės pirmojo miesto už Žemės ribų dešimtmečio progai. Žmonės turėjo teisėtą dingstį džiaugsmui: grandiozinis dirbtinio miesto sukūrimo eksperimentas pateisino visus lūkesčius. Nuo gyventojų gausos Žemė jau seniai braškėjo per siūles. 20 mlrd. burnų vos spėjo gaudyti kvapą ankštai susispaudę, o reali kitų planetų kolonizacija vis dar atrodė utopija. Atšiaurios tų planetų sąlygos reikalavo kelių amžių sunkaus darbo ir nesuskaičiuojamų resursų, kuriuos skirti buvo nelengva, nes kiekvienas naujas milijardas gyventojų gimdavo su teise gerai gyventi. Jau senai atlikti paskaičiavimai parodė, kad kelis kartus greičiau ir pigiau yra apgyvendinti tarpplanetinę erdvę. Ten nėra žmoniško Veneros slėgio, nesiautėja Marso smėlio audros, neliepsnoja neužgesinamas Merkurijaus židinys, nelyja Mėnulio meteoritų lietūs. O mirtinas vakuumo šaltis nėra didelis trikdis: pakanka nuo jo atsiriboti tinkama siena ir saulė ima džiuginti tiek šiluma, tiek šviesa bei elektra. Be to, vakuume išsivystė nauja pramonės šaka, kas kosmoso gyventojus aprūpino darbu. Aišku, viskas nebuvo taip paprasta, kaip aiškino ekskursijų gidai, lankytojams aprodantys eksperimentinį miestą. Tačiau Žemė jau turėjo orbitinių stočių amžiaus patirtį ir reikiamą pramonę, o didelio skirtumo tarp orbitinės stoties šimtui ir milijonui žmonių nebuvo... Tad visai ne techninės problemos lėmė eksperimentinį šio miesto pobūdį. Svarbiausi buvo medicininiai ir socialiniai-psichologiniai veiksniai. Juk Kosmose turi nuolat gyventi ir dirbti ne specialiai atrinkti ir apmokyti kosmonautai, o ištisas milijonas žmonių. Jei bandymas pavyktų, tai per trumpą laiką būtų pastatyti panašūs miestai dešimčiai, dvidešimčiai ir penkiasdešimčiai milijonų gyventojų, kurių projektai buvo galutinai atšlifuojami konstruktorių biuruose. Štai kodėl, artėjant dešimtmečiui, kosminį miestą užplūdo visokiausios mokslinės komisijos, kurios, tarsi skruzdės, ropinėjo po miestą, tirdamos dvasines, socialines ir technines miesto gyvenimo puses. Miestas jas sutikdavo priešiškai, nes jo gyventojams nepatiko amžini klausinėjimai ir įkyrus mokslininkų smalsumas. Tai buvo nuo savo jaunumo svaigstantis linksmas ir energingas miestas, kurio gyventojai turėjo reikalų iki kaklo. Jie gaudė asteroidus, skaldė juos ir pristatydavo į artimiausias metalurgines gamyklas, kurios iš rūdos išgaudavo didelius kiekius nikelio, geležies, sidabro ir kitų retesnių metalų, beje tokio grynumo, koks visai neseniai net nebuvo įsivaizduojamas. Štai jau keletą metų miestas tiekė Žemei beveik visus pagrindinius metalus, užbaigęs tūkstantmetinę jų rausimo iš Žemės gelmių praktiką bei Žemės bei jos atmosferos taršą. Jau vien tai pateisino išlaidas jo sukūrimui. Štai apie ką pasakojo jaunasis miesto meras susitikime su eiline žurnalistų grupe. Vadovaudamas pasirengimui iškilmėms, jis apsiginklavo ir privaloma kantrybe, bandydamas patenkinti šurmuliuojantį daugiatūkstantinių lankytojų iš motinos-Žemės smalsumą.
Žurnalistai tai žinojo ir, bendrai, norėjo panaudoti tą susitikimą, kad išreikštų susižavėjimą viskuo, ką pamatė ir, tokiu būdu, gautų tinkamą nuotaiką būsimiems reportažams. Tokio gyvenimo sąlygų komforto, transporto priemonių, darbo vietų ir poilsio Žemė nežinojo. Visas miestas sudarė vientisą meno kūrinį, sukurtą žmogiškojo genijaus vaizduotės. Tai turėjo kompensuoti tų žemiškųjų privalumų, kurių paprastai ir nepastebi, tačiau netikėtai liūdi dėl jų, netekimą. Pasiuntiniai, daugiausia jaunimas, lengvai prisitaikę prie naujų sąlygų, juose atsirado savotiška patriotizmo dvasia, kuri jungė juos į draugišką kolektyvą, o hidroponinių parkų aikštelėse jau linksmai čiauškėjo pirmieji nauji miesto gyventojai. Štai kodėl žurnalistai daugiau dairėsi į juos supančius gražumus, nei klausėsi mero žodžių. Jis specialiai pakvietė juos į šį vaizdingą kampelį, o ne į savo kabinetą, nes čia pati aplinka skatino smalsumą. Vieninteliu panoraminės terasos apšvietimu buvo du nuostabūs žibintai Mėnulis ir Žemė, - esantys vienodu atstumu nuo miesto. Mėnulis švietė ramia atspindėta Saulės šviesa, o dukart didesnė Žemė, kuri, tarytum kvėpavo savo pūkiniu atmosferos kailiu, panašėjo į spalvingą kamuoliuką ant ryškaus žvaigždėto grindinio. - Kodėl miestas pastatytas čia, o ne arčiau Žemės, paklausė vienas žurnalistų, tarytum būtų nepatenkintas šiuo stebuklingu vaizdu. Smailianosis ir žvitriaakis, jis buvo vyriausias grupėje. Visos kelionės metu jis nuolat įkyrėdavo štai tokiais nemandagiais klausimais, todėl prieš jį nusistatė nemažai kolegų. Meras turėjo teisę atrėžti, kad apie rašoma visuose astronomijos vadovėliuose, tačiau
jis,kaip buvo sakyta, apsišarvavo mandagia kantrybe: Meras nesuprato klausimo, jo nesuprato ir kiti žurnalistai ir todėl nuo jų veidų dingo besivaipančios grimasos, kurias sukėlė pirmasis kvailas senioko klausimas. - Štai ką noriu pasakyti: jūs - meras, tačiau ar nepretenduoja į šį postą kiti miesto gyventojai? Ar nėra kokio nors nepasitenkinimo jumis, valdymo sistema? Meras plačiai nusišypsojo, nuo ko pasirodė esąs dar jaunesnis: - Tarkim, be ceremonijų pertraukė smailianosis. O kokią naudą iš to turite? Žurnalistai jo pokštą sutiko pritariančiu juoku, jausdami, kad jam pavyko užvožti įkyruoliui
per nosį. Tačiau tasai visai nesumišo ir atrodo, kad jo klausimams, vienas už kitą kvailesniems, nebus galo: Mero balse pasigirdo vos juntamas šaltukas: Su laimėtojo mina senasis žurnalistas pašoko ir užrietė aukštyn nosį, tad pasirodė esąs aukštesnis: Meras įsispitrino į jį iš nuostabos, apstulbo ir kiti žurnalistai. Įkyrusis žurnalistas patampė savo nosį, o kai patraukė ranką nuo veido, visi išvydo, kad jis šypsosi pirmąkart šiame mieste. - Vadinasi, jūsų visai nebaugina tokia galimybė? Tai ir norėjau išgirsti. Dėkoju jums! Daugiau klausimų neturiu. Jis atsisėdo patenkinta veido išraiška žmogaus, gerai atlikusio savo darbą. Klausimų neturėjo ir kiti žurnalistai. Jiem buvo gėda ir nepatogu už savo kolegą, todėl jie skubėjo atsisveikinti su jaunuoju meru, kuris buvo aiškiai pasimetęs. Norėdami bent kaip nors išsklaidyti tą niūroką nuotaiką, kuri galėjo likti po susitikimo su jais, žurnalistai dar kartą su padidintu patosu jam išreiškė savo nuostabą viskuo, ką pamatė, ir nedelsdami išvyko į Žemę. Po dešimties dienų Planetos taryba buvo sušaukta neeilinei sesijai ryšium su visus nustebinusiu pirmojo dirbtinio miesto mero reikalavimu atsiųsti specialiai apmokytų žmonių oro tiekimo sistemos apsaugai. Vietoje to, į miestą atvyko nauja komisija, kuri po kruopščių patikrinimų pranešė, kad oro tiekimo įrangai niekas ir negrėsė, kad jų techninė apsauga pakankama ir, kad, matyt, meras neteko psichologinės pusiausvyros, neatlaikęs rūpesčių dėl artėjančių iškilmių naštos. Merą atleido iš užimamų pareigų dėl ligos ir patikėjo medikų globai, kurie per kelias savaites medikamentais ir psichoterapija iš jo dvasios išvijo tą nereikalingą baimę. Iškilmės praėjo šauniai ir plačiai. Kartu su visais džiūgavo ir buvęs meras, tačiau po mėnesio, kartu su septynerių miestelėnų grupe, jis kelioms minutės sustabdė oro tiekimą pagrindiniu ortėkiu. Per radiją jis paskelbė, kad neduos oro, jei jam nedelsiant neperduos visos valdžios mieste. Jo žodžiais, miestui reikia stiprios rankos, galinčios dar užuomazgose nuslopinti tamsiąsias jėgas, grasinančias jo egzistavimui. Valdžią jis gavo. Sekę Žemės įkalbinėjimai ir grasinimai efekto neturėjo. Jis, dabar jau vienvaldis valdytojas, nes jo žmonės kiaurą parą budėjo prie deguonies ventilių, pareiškė, kad sunaikins visą milijoną gyventojų, jei ti Planetos taryba pabandys atimti iš jo postą. Tada jis paskelbė įkvėptą deklaraciją, kuria paskelbė miesto nepriklausomybę ir pasiūlė Žemei pradėti derybas dėl diplomatinių ir prekybinių santykių užmezgimo. Jo pavaldiniai, jo bijodami, su džiaugsmu sutiko nepriklausomybę ir ją atžymėjo naujomis iškilmėmis.
Papildomi skaitiniai: | |
- Taigi, draugai, - ištarė jis po trumpos įžanginės kalbos, - jūs, taip sakant, įspaudėte
mane į kampą, tad pusvalandį galite manimi naudotis. Tik neužmirškite, kad netrukus bus
paskelbtos mokslininkų išvados, kuriose rasite išsamesnius atsakymus į visus tuos klausimus,
kurie, tikiuos, jus domina.