Stanislovas Lemas. Mokomasis skrydis

Prisimenu, šį apsakymą skaičiau senai, berods „Moksle ir gyvenime“ ar „Moksle ir technikoje“, - tada jis man padarė didelį įspūdį. Tačiau dabar jo nebegaliu surasti, tad nusprendžiau pats pateikti sutrumpintą vertimą...
Taip pat skaitykite Kosmoso musės ir musytės

Apie autorių

Stanislovas Lemas (Stanisław Lem, 1921-2006) – žydų kilmės lenkų fantastas-rašytojas. Jis gimė 1921 m. rugsėjo 12 d. Lvove. Čia studijavo mediciną. Karo metu persekiotas dėl savo kilmės, nes turėjo netikrus dokumentus. 1946 m. persikėlė į Krokuvą, kur Jogailos un-te baigė medicinos fakultetą. Kad išvengtų karo gydytojo tarnybos, Lemas nelaikė baigiamųjų egzaminų, todėl tik gavo pažymėjimą, kad studijas baigė. Dirbo asistentu mokslinėje institucijoje. 1981 metų gruodžio mėnesį Lenkijos Liaudies Respublikoje įvedus karinę padėtį, S. Lemas išvyko į Berlyną, o paskui išvažiavo į Vieną ir grįžo tik1988-aisiais. Mirė 2006 m. kovo 27 d. Krokuvoje.

Literatūrinę veiklą pradėjo po karo (eilėraščiai, apsakymai, romanas „Neprarastas laikas“ apie lenkų inteligentiją karo metais). 1950 m. parašė fantastinį romaną „Astronautą“ ir perėjo išimtinai į mokslinės fantastikos sritį: romanai „Magelano debesis“ (1955), apsakymų rinkiniai „Sezamas“ (1955), „Aldebarano įsiveržimas“ (1959), „Edenas“ (1959) ir kt. Ypač kūrybingi buvo 1961-ieji, kai pasirodė trys labai skirtingi pagal temas ir stilių romanai: garsusis “Soliaris”, “Sugrįžimas iš žvaigždžių”, „Vonioje rastas dienoraštis“, o taip pat apsakymų rinkinys „Robotų knyga“. Vėliau dar pasirodė apsakymo ir telepjesių rinkiniai „Mėnulio naktis“, „Medžioklė“ (1965), romanas „Nenugalimasis“ (1964), „kibernetinių pasakojimų“ ciklai „Robotų pasakos“ (1961), „Cyberiada“ (1965) ir kt.
Kartu S. Lemas – aštrus ir subtilus kritikas. Jo įvairių metų straipsniai surinkti į „Išėjimas į orbitą“ (1962). Įdomūs ir jo filosofiniai kūriniai: „Dialogai“ (1957), „Summa Technologiae“ (1964), „Literatūra ir kibernetika“.
Taip pat skaitykite apie vėlesnės S. Lemo veiklos pasikeitimą...

Čia pateikiama sutrumpinta skyriaus iš „Piloto Pirkso nuotykių“ (1973) versija.
Šis kūrinys – gana unikalus reiškinys fantastikoje. Realistiškai įvairiapusiai veikėjai reti, net pas H. Velsą, plačiai naudojusio realizmo elementus, ne taip daug individualumą turinčių herojų (ryškiausias Grifinas iš „Nematomo žmogaus“. O Pirksas dar kartu ir besivystantis – pradžioje storuliukas, vaikiškai svajingas (pvz., apie monetą, kad nueitų į kiną) kursantas, išsisukantis iš kvailų situacijų („Mokomasis skrydis“, „Sąlyginis refleksas“, „Patrulis“), kai jam visad padeda stipri psichika ir sveikas protas. „Terminuse“ ir „Setauro medžioklėje“ jis jau patyręs, energingas, ryžtingas pilotas. Tačiau jis nėra tiesmukiško sveiko proto įsikūnijimas. Jo išgyvenimai sudėtingi ir stiprūs. Labai realistiškai vaizduojama ir Pirksą supanti aplinka: mokomojo skrydžio aprašymas, Mėnulis ir stotis jame, patruliavimas kosmose (žr. Patrulis >>>>), stebima kito kosminio laivo žūtis, mūšis Mėnulyje – visa tai lydi gausios „buitinės“ detalės.

Visai kitais principais sukurtos „Robotų pasakos“, kurių ištakos, matyt, „Vienuoliktojoje Jono Tyliojo kelionėje“, kurioje pasakojama apie raketos Pagrindinį Kalkuliatorių, kuris ėmė maištauti, neatlaikęs pašaipų, išmetė visą laivo ekipažą, nusileido negyvenamoje planetoje, kurioje įkūrė robotų valstybę (kuri, tiesa gyvavo neilgai). Matyt Lemas panoro įsivaizduoti kitą variantą – o jeigu robotų kolonija egzistuotų? Jeigu jie sukurtų savąją kultūrą?

„Vienuoliktoje kelionėje“ robotai leidžia savo laikraštį. Rašo ir kalba archaiška kalba ir pasižymi grubumu – kadangi Pagrindinis Kalkuliatorius jų sukūrimui panaudojo laivo biblioteką, kurioje buvo gausu detektyvų ir lingvistikos knygų. Robotai nekenčia žmonių, laiko juos tironais, negailestingai engiančiais vargšus robotus. Tad tai privalėjo pereiti ir į „pasakas“; kaip ir samprata apie Konstruktorių – visų priežasčių priežastį. Šis motyvas Lemui patiko – Konstruktoriai pasirodo ir „Kiberiadoje“. Jie sumąsto daugybę nepaprastų dalykų, pvz, susidoroja su kosmoso piratu (grobusiu ne materialias vertybes, o informaciją), sukūrę „Antros rūšies demoną“, siurbiantį iš visur informaciją ir piratą paskandinantį informacijos vandenyne. „Pasakos“ pasižymi neišsenkančia fantazija, tai „aukščiausio lygio pasilinksminimas“. Jos suteikia maisto smalsiam protui, tačiau kartu ir leidžia pailsėti – kas gi geriau nei linksmas juokas!

- Kursante Pirksai!

Oslėjaus Lojačkos balsas nutraukė Pirkso svajones apie dviejų kronų monetą, kuri, kaip jam pasirodė, guli senų kelnių kišenėlėje. Sidabrinė, skambi, užmiršta. Dar prieš minutę jis tikrai žinojo, kad ten nieko nėra, nebent suglamžytas pašto kvitas. Tačiau pamažu įtikėjo, kad moneta iš tikro gali būti! Kai jį iškvietė Oslėjus Lojačka, jis beveik matė, kaip ji pradrėskusi kišenėlę. Galima būtų nueiti į kiną ir dar pusė kronos liktų. O jei tik „Dienos naujienoms“ – tai pusantros. Kroną atidedam, o už pusę kronos sužaidžiam.

Lektorius pagal įprotį rankomis už nugaros paklausė:
- Ką darytum patruliavimo metu susidūręs su kitos planetos laivu?

Kursantas Pirksas dusliai sudundeno:
- Prisiartinčiau.

Visi sustingo nujausdami kažką įdomesnio nei paskaita.

- Puiku, - tėviškai atitarė Oslėjus Lojačka, - na, ir kas toliau?
- Užkirsčiau kelią, - burbtelėjo Pirksas, karštligiškai stengdamasis prisiminti bent vieną punktą iš „Elgesio taisyklių Kosmose“. Pasigirdo kursanto Smigo šnibždesys. Ir greičiau, nei sufleravimo prasmė pasiekė sąmonę, Pirksas garsiai atkartojo. – Prisistatyčiau.

Kursas aiktelėjo tarsi vienas asmuo. Oslėjus Lojačka sekundę vaipėsi, o tada neišlaikė – garsiai prunkštelėjo. Tačiau greitai susitvardė.

- Rytoj užeik su navigacine knygute! – ir pakvietė kitą: - Kursante Berstai!

Pirksas atsisėdo. Jis nepyko ant kvailo pasufleravimo: toks jau tas Smigas – nepraleis progos pasijuokti. Ką atsakinėjo Berstas, Pirksas negirdėjo. Berstas lentoje braižė kažkokias kreives, o Oslėjus Lojačka, kaip visada, slopino elektroninio kalkuliatoriaus parodymus, tad galiausiai atsakantysis susipainiodavo skaičiuodamas. Taisyklės leido naudotis skaičiuotuvu, tačiau Oslėjus Lojačka tuo klausimu turėjo savą teoriją: „Kalkuliatorius – irgi žmogus ir gali atsijungti“.

Po skambučio grupė paklusniai paliko auditoriją. Pirksas ėjo tarp stiklinių spintų, prikimštų dangaus gaubliais, eilių ir sulig kiekvienu žingsniu vis labiau silpo viltis rasti kišenėje dvi kronas.

Vestibiulyje stovėjo Berstas, Smigas ir Pajardas.

- Tau rytoj bandomasis skrydis, - tarstelėjo Berstas, kai Pirksas priėjo prie jų.
- Tvarkoj, - atsiliepė Pirksas, taip lengvai jo nenupirksi.
- Netiki, perskaityk! – Berstas bakstelėjo pirštu į lapelį skelbimų lentoje.

Lapelyje juodu ant balto buvo parašytos trys pavardės: tarp jų „Kursantas Pirksas“.

Akyse patamsėjo. Tada Pirksas išgirdo, tarsi iš toli, savo balsą:
- Na ir kas? Gi sakiau – tvarkoj!

Išėjęs iš vestibiulio, nuėjo alėja. Internatas buvo kitoje parko pusėje, prie ežero. Dešinysis pastato sparnas su akmeninėmis kolonomis buvo iškilęs virš vandens. Kažkas paskleidė gandą, kad tos kolonos atgabentos iš Mėnulio. Niekai, žinoma. Tačiau pirmakursiai pagarbiai ant jų palikdavo savo inicialus. Ten puikavosi ir Pirkso vardas: išbraižė prieš 4 metus.

Atėjęs į savo maža kambarėlį, Pirksas ilgai nesiryžo atidaryti spintelės. Jis puikiai prisiminė, kur guli senos kelnės. Dėvėjimui jos jau netiko. Pirksas užsimerkė, per pravertas dureles įkišo ranką ir pačiupinėjo kišenėlę. Na, žinoma. Tuščia!

* * *

Pirksas stovėjo ant plieninio tiltelio po salės kupolu. Abi rankos buvo užimtos. Vienoje – navigacinė knygutė, o kitoje – nedidelis Smigo paskolintos špargalkės ritinėlis. Pirksas svarstė, ar jį apieškos. Tai, deja, pasitaikydavo. Kursantai į skrydį kartais imdavo pačius netinkamiausius dalykus – nuo plokščių gertuvių su vynu iki kramtomojo tabako ar pažįstamų merginų nuotraukų. Į kur sukišti špargalkę? Į batą, vidinę kombinezono kišenę, nedidelį žvaigždžių atlasą (tokie atlasai buvo leistini)? Neblogai būtų paslėpti akinių futliare, tačiau, pirma, reikia labai didelio futliaro, o antra, jis nenešiojo akinių. Po kiek laiko jis susivokė: jei nešiotų, nebūtų priėmę į Astronavigacijos institutą.

Pagaliau pasigirdo žingsniai.

Instruktoriai ir Šefas buvo, kaip įprasta, pilna paradine forma, o jis, kursantas Pirksas, kombinezonu, todėl panašus į regbio vartininką. Nuo apykaklės leidosi ilgi laidų sujungimai. Ant kaklo kabaldavo žarna, pasibaigianti deguonies aparato vamzdeliu. Nugarą slėgė atsarginis deguonies balionas. Dviguboje apsauginėje aprangoje buvo nepakenčiamai karšta.

Tiltelis suvirpėjo, ant jo užlipo Berstas lygiai tokiu pat kombinezonu.

- Skrendi? – nustebo Pirksas. – Tavęs gi nebuvo sąraše!
- Susirgo Brendenas. Skrendu vietoj jo!

Berstas buvo ne tik gabiausias kurse (Pirksas tai jam atleido ir net gerbė už jo matematinius gabumus), bet ir buvo iš turtingos šeimos. Tad išvis galėjo negalvoti apie dvi kronas, atsitiktinai užsilikusias senose kelnėse. Be to, Berstas buvo puikus lengvaatletis, šokinėjantis tarsi velnias, neįtikėtinai šoko ir .... a, ką ten besakysi!

Praėjimus prie liukų buvo užtvėrę mažos raudonos vėliavėlės. Pirksas žinojo, kad turės patraukti vėliavėlę, kai jo paklaus, ar pasiruošęs vykdyti užduotį. O jei staiga, ją patraukdamas, užklius už lyno ir apsivers? Tokių atvejų pasitaikydavo. Jei kažkam jau buvo, tai jam tikrai nutiks. Juk jam taip nesiseka. Lektoriai jį vadindavo: drimba, kerėpla. Jis kur jiems žinoti, kad jis paprasčiau fantazuotojas, svajoklis?

Pradėjo nuo Bersto. Tai irgi ne paprasčiausias atsitiktinumas. Tiksliau, atsitiktinumas ne Pirkso naudai: jau geriau, kaip sako, iškart, nei nervuotis ir laukti pakvietimo.

Išsitempęs tarsi styga, Berstas atsakinėjo sparčiai, taip greitai, kad Pirksas nieko negalėjo susigaudyti, o kai Šefas kreipėsi į jį, kažkodėl prisiminė, kad skristi šiandien turėjo trys> O kur tas trečias? Laimei, Pirksas vis tik išgirdo Šefo žodžius ir paskutinę akimirką išpylė:<> - Kursantas Pirksas skrydžiui pasiruošęs!
- Hm...taip. – nutęsė Šefas, - kursantas Pirksas tvirtina, kad yra sveikas kūnu ir dvasia... savo galimybių ribose?

Šefas mėgo įprastas frazes papuošti žiedeliais. Jis galėjo tai sau leisti. Jis buvo Šefas.

- Skrydžio laikotarpiui jus skiriu pilotu, - ištarė Šefas. – Užduotis: vertikalus startas. Išėjimas į elipsės B- 68 orbitą. Orbitoje laukia du IO-2 tipo laivai. Leistina radarinio kontakto sfera – palydovas PAL. Pradinis pagreitis – 2,2 g. Galutinis pagreitis po 83 minučių – nulis. Nepaliekant girdimumo ribų, pilotuoti abu IO-2 “trikampe rikiuote” iki Mėnulio, jo pusiaujo zonoje pereiti į laikiną orbitą ir, ją palikus, grįžti į nuolatinė PAL palydovo rajone. Ten laukti tolimesnių nurodymų.

Kurse pakalbėdavo, kad netrukus vietoje įprastinių špargalkių atsiras elektroninės – vyšnios kauliuko dydžio mikrosmegenys, kurias bus galima paslėpti ausyje ar net po liežuviu. Na jos jau nepaves! Beje, Pirksas tuo netikėjo, laikydamas, kad tada ir kursantų nebus. Na o kol kas jis buvo priverstas kartoti užduotį ir tik kartą suklydo, supainiojęs laiko minutes ir sekundes su platumos minutėmis ir sekundėmis. Papartoti pakartojo, tačiau prasmė to, ką sakė, iki sąmonės neatėjo.

Paduodamas navigacinę knygutę, jis kairėje rankoje sugniaužė špargalką. Žodinė užduotis buvo tiesiog tradicija: viskas buvo surašoma. Šefas voką su užduotimi įkišo po knygutės apvalkalu ir, gražinęs ją Pirksui, paklausė:
- Ar pilotas Pirksas startui pasiruošęs?
- Pasiruošęs! – atsakė Pirksas. Jis teturėjo vieną norą: greičiau atsidurti kabinoje ir atsisegti kombinezoną.

Šefas žingtelėjo žingsnį atgal ir šūktelėjo didingu, plieniniu balsu:
- Į sviedinius!

Pirksas padarė pasisukimą „aplink“, užkliuvo už lyno, paskutinę akimirką išlaikė pusiausvyrą ir, tarsi molinis Goliamas, žengė ant tiltelio. Jis dar tebuvo pusiaukelėje, kai Berstas (iš nugaros panašus ne į Berstą, o į futbolo kamuolį) jau lindo į savo raketą.

Sugriebęs masyvų liuko sutvirtinimą, Pirksas į vidų įkišo kojas, nusileido elastingomis kopėčiomis, kojomis neliesdamas jų skersinių, ir ėmė uždarinėti liuką. Tūkstančius kartų jam tai teko daryti su muliažais, su tikru liuku, išimtu iš raketos ir įrengtu mokymo salėje.

Pirksas pagalvojo, kad Berstas, tikriausiai, jau senai sėdi stikliniame rutulyje, o jis, Pirksas, dar tik baiginėja sandarinimą. O kur skubėti? Startas atskirai, su 6 min. skirtumu, skubėti, tiesą sakant, nėra kur. Tačiau vis tiek geriau sėdėti vietoje, įjungus radiofoną: bent jau girdėsi komandas, perduodamas Berstui. Įdomu, kokią užduotį jis gavo?

Kai tik Pirstas užsklendė vidinį liuką, kabinoje automatiškai įsižiebė šviesos. Baigęs su traukėmis ir rankenėlėmis, jis nuėjo prie krėslo.

Vienvietės raketos pilotas sėdi skaidriame trimetriniame rutulyje, kuris, aišku, ne iš stiklo, o iš storo elastingo plastiko. Per „burbulo“, kaip jį vadino pilotai, sieneles matosi ciferblatai, rodyklės, priekinis, užpakalinis, šoniniai ekranai, abiejų skaičiuotuvų ir astrografo tablo, trajektometras, iškiliame matiniame diske brėžiantis laivo kelią. Abiejose krėslp pusėse buvo pagrindinio reaktoriaus ir vairuojančių žiočių svirtys, šešios mažojo pilotažo svirtelės, įsibėgėjimo ir atbulinės eigos šturvalai. Prie pat grindų – klimato ir deguonies apatūros diskas, reaktoriaus išmetimo rankena (tam atvejui, jei jame prasidėtų nenutrūkstama grandininė reakcija), o po kojomis – stabdžių pedalai bei reaktyvinis saugiklis, kurio pagalba galima išsviesti „burbulą“ kartu su piloto krėslu ir parašiutais.

Įsitaisęs krėsle, Pirksas su vargu pasilenkė, kad sujungtų iš kombinezono kyšančius vamzdelius, kabelius ir laidus su atitinkamais sujungimais krėsle. Ir, aišku, supainiojo garsinio ryšio kabelį su šildymo kabeliu. Apie klaidą suprato, kai išmušė septintas prakaitas. Pagaliau, atsilošęs, ėmė užsiseginėti diržus ant šlaunų. Dešinysis užsisegė iškart, o kairysis strigo.

Ausinėse pasigirdo duslus balsas:
- ... Pilote Berstai iš AMU-18! Startas pagal garso ryšio komandą momentu „nulis“. Dėmesio! Pasirengęs? - Pilotas Berstas iš AMU-18 startui pagal garso ryšio komandą momentu „nulis“ pasiruošęs! – nuskambėjo atsakymas.
- 23 iki starto. 22 iki starto, dvid... - aidėjo ausinėse.

Atrodo, kartą buvo taip, kad išgirdę griaudžiantį „Nulis!”, vienu metu startavo du kursantai: tas, kuriam buvo duota komanda, ir tas, kuris laukė savo eilės. Nuo tada uždegimo kabelį įjungia paskutinę akimirką. Tai padaro pats raketodromo viršininkas. Tad atskaita buvo gryniausiu blefu.

- Nulis! – sugriaudėjo ausinėse. Tą pačią akimirką Pirksas išgirdo prislopintą nusitęsiantį gausmą, krėslas nežymiai sulingavo, lempų atspindžiai pažaidė skaidriu rutulio paviršiumi.

Ir staiga jo plaukai pasišiaušė.

„Dieve mano! Juk aš skrisiu! Aš, ir dabar staiga skrisiu!“

Pirksas paskubomis ėmė perjunginėti svirtis į startinę padėtį, skaičiuodamas: pirma, antra, trečia... O kurgi ketvirta? Taip. Tada pedalas... Raudonas, žalias... tada automatas. Taip O gal žalias prieš raudoną?

- Pilote Pirksai iš AMU-27! – jo svarstymus nutraukė griaudžiantis balsas. - Startas pagal garso ryšio komandą momentu „nulis“. Dėmesio! Pasirengęs?

„Ne, dar ne!!!” – norėjo surikti Pirksas, tačiau vietoje to sulemeno:
- Pilotas Be... e... Pilotas Pirksas iš AMU-27 pasirengęs ... e ... startui pagal garso ryšio komandą “nulis”!

Jis vos neištarė „pilotas Berstas“, nes tie žodžiai jam stipriai įsirėžė į atmintį.

Automatas skaičiavo:
- ... Iki starto 16, 15, 14....

Pilotas Pirksas suprakaitavo. Bandė prisiminti kažką velniškai svarbaus, tačiau negalėjo.

- ... 6, 5 iki starto, 4...

Pirksas prakaituojančiais pirštais suspaudė svirtį.

Ausinėse nugriaudė:
- Nulis!

Ranka pati, visiškai pati, patraukė svirtį. kažkas suriaumojo. Tarsi elastingu presu suspaudė krūtinę, galvą. Akyse aptemo. Nesmarkiai ir neilgam. Kai regėjimas atsistatė, ekranais tekėjo pienas.

- Aha, kertu debesis.

Debesys dingo. Dangus kol kas buvo žydrokas, kiek atskiesta juoduma. Atrodo, matėsi žvaigždės. Ar tai žvaigždės? Taip, žvaigždės. Rodyklytės judėjo prietaisų ciferblatuose, kiekviena kažką rodė. Reikėjo visa tai matyti, o akių tik viena pora.

Ranka pati – vėl pati! – patraukė reikiamą svirtį. Greitis – 7,1 per sekundę, aukštis 201 km. Duota starto kreivė baigiasi. Pagreitis – 1,9.

Pirksas lėtai atsilošė prie krėslo atlošo. Sugniaužė svirtį. Krėslas palinko. Ir staiga Pirksą išpylė karštis:
- Kur špargalka?

Ji voliojosi po krėslu. Diržai, aišku, neleis. Su žmogaus, krintančio į prarają, pojūčiu, Pirksas atvertė navigacinę knygutę, iš ten išsitraukė voką su užduotimi. Atplėšė. Kur, velniai griebtų, orbita B-68? Aha! Štai ji!

Jis pažvelgė į trajektometrą ir ėmė pamažu pervesti raketą kreive. Keista! Reikalai klostosi gerai.

Elipsėje skaičiuotuvas apdairiai pateikė duomenis korekcijai. Pirksas ėmė manevruoti stipriai pristabdęs. 10 sekundžių skrido su pagreičiu minus 3 g. nieko nenutiko. Fiziškai Pirksas buvo labai ištvermingas („Tau tokius smegenis kaip bicepsus, - sakė Oslėjus Lojačka, - tada, galbūt, būtum tikru pilotu!”). Pagaliau po korekcijos išėjo į tikrą orbitą, perdavė duomenis skaičiuotuvui. Skaičiuotuvas tylėjo. „Ach, velnias, pamiršau prijungti kabelį!” Diske ėmė šokčioti skaičiai. Orbitoje! Tačiau apsisukimo periodas 4 valandos 29 minutės vietoje 4 ir 26. jis nežinojo, ar tai leistina paklaida. Teks atsegti diržus: juk špargalkė po krėslu! Netikėtai prisiminė profesoriaus Kilio žodžius: „Orbitos paskaičiuojamos su 0,3% paklaida“. Dėl visa ko užklausė skaičiuotuvą. Jis atsakė: „Nuokrypis leistinose ribose“.

„Būtų reikaliukas“, - pagalvojo Pirksas ir tik dabar kaip reikiant apsidairė.

Viršutinis ekranas – žvaigždės, žvaigždės ir rudas kleckas apatiniame dešiniajame kampe. Šoniniai – nieko. Tik tamsa ir žvaigždės. Apatinis – aha! Jį užpildę vaizdai. Raketa skrido virš Grenlandijos. Ar tai Grenlandija? Nespėjo susivokti – sviedinys atsidūrė virš šiaurės Kanados. Prie poliaus liepsnojo sniegynai, o vandenynas – tamsiai violetinis, iškilus. Lygus, tarsi nulietas iš metalo. Nepaprastai mažai debesų!

Pažvelgė į laikrodį: 17-a skrydžio minutė. Laikas gaudyti PAL signalus. Pirksas pažvelgė į lapelį su užduotimi ir pasuko derinimo reguliatorių. Krūva garsų, traškėjimų. PAL? Kokie jo šaukiniai? Įtempė klausą, pažvelgė į ekranus. PALo nebuvo. Nei kvapo, nei garso!

Pagaliau suzvimbė.

„PAL? - pagalvojo Pirksas, tačiau iškart atmetė tą mintį. – Idiotizmas! Palydovai nezvimbia. O kas tada zvimbia? Niekas nezvimbia. Tada kas čia? Avarija?!“

Jis netgi neišsigando. Kokia avarija, jei variklis išjungtas? Raketos korpusas plyšta, ar ką? O gal trumpas sujungimas? Užtrumpinimas? Punktas ... Kad tave kur!...

„Kaip musė statinėje“, - pagalvojo Pirksas, akim perbėgdamas strėlytes ir ciferblatus. Ir tada pamatė JĄ.

Tai buvo didelė musė, tamsiai žalia, iš tos bjaurios musių padermės, kuri su sutverta tik tam, kad žmonėms gadintų gyvenimą. Įkyri, kretiniška, per kažkokį stebuklą (o kaip kitaip!) patekusi į raketą, ji skraidė anapus skaidraus rutulio, atsitrenkdama į švytinčius ciferblatus.

Kai musė prisiartino prie skaičiuotuvo, Pirksas ausinėse girtėjo keturių variklių lėktuvo gausmą. Virš skaičiuotuvo rėmo buvo mikrofonas. Rezervinis, dėl visa ko. Tokių prietaisų „dėl visa ko“ raketoje pilna.

„O gaila, kad į ten negalima prileisti kokio DDT!”

Suzvimbė taip, tad net susiraukė. Musė ropojo po skaičiuotuvą, valėsi sparnus. Na ir bjaurybė!

Ausinėse pasigirdo ritmiškas tolimas pypsėjimas: tris taškai – brūkšnys, du taškai – du brūkšniai, trys taškai – brūkšnys. PAL!

Dabar dėmesio!

Visi 4 ekranai prieš akis. Radaro ekrane tuščia, tačiau kažkas šaukia ausinėse: - A-septyni Terraselena. A-septyni Terraselena, sektorius III, kursas 130, kviečias PAL pelengas. Priimu.

„Dabar bus mano IO“, - pasimetė Pirksas.

Musė suzvimbė ausinėse ir pradingo. Po sekundės ji ropojo stikliniu rutuliu.

- A-septyni Terraselena, kviečiu PAL pelengą...

Pasigirdo interkomo cypimas, skęstantis zvimbesyje. Pro cypimą prasiskverbė žodžiai:
- IO Terraselenai, du IO Terraselenai. Kviečiu AMU-27, AMU-27. Priimu.

„Įdomu, ką jie kviečia? – pagalvojo Pirksas ir iškart pašoko krėsle. – Mane?“

„AMU“, - norėjo jis surikti, tačiau užkimusi gerklė neišleido nė garso. Ausyse zvimbė musė. Jis užsimerkė.

- Terraselena AMU-27 ir du IO. Aš kvadrante 4, sektorius PAL. Įjungiu pozicinius.

Pirksas įjungė pozicines šviesas – dvi raudonas šonuose, dvi žalias priekyje, mėlyną užpakalyje – ir laukė.

Abu IO prakalbo staiga ir kartu. Jis įjungė eiliškumo selektorių, kad nuslopintų vieną. Tačiau ausinėse vėl suzvimbė. Musė! Jos neišjungsi!

„Pasikarsiu!” – pagalvojo Pirksas, visai pamiršęs, kad nesvarumo būklėje tai visiškai neįmanoma.

Radaro ekrane pasirodė du taškai. IO! Laivai skrido paskui jį kursais ne toliau nei 9 km vienas nuo kito. Abipusiškai draudžiama sfera! Jo, kaip vedančiojo, pareiga buvo nurodyti jiems nutolti iki leistino atstumo 14 km. Pirksas radare pasitikslino laivus žyminčių taškų padėtis, kai ant vieno jų nutūpė musė. Jis paleido į vabzdį navigacine knygute. Knygutė, nenuskridusi iki tikslo, atsitrenkė į sienelę ir vietoje to, kad nuslinktų žemyn, nulėkė aukštyn, link skaidraus rutulio kupolo. Prakeiktas nesvarumas! O musė net nemanė nuskristi...

- AMU-27 Terraselena IO du, IO du bis. Matau jus. Pereiti į lygiagrečius kursus su korekcija nulis kablelis nulis.

Taškai radare ėmė lėtai skirtis. Navigacinė knygutė pleveno virš galvos, skrebėdama lapais. Dūzgė musė.

Taip!!! Tai galėjo nutikti tik jam. Musė! Pirksas įsivaizdavo, kaip juoktųsi Smigas su Berstu, sužinoję apie tą prakeiktą musę. Tačiau samprotauti nebuvo kada: jie trikampiu skrido jau 5 minutes.

- AMU-27 IO du, IO du bis Terraselena. Dvidešimt nulis septyni. Išėjimo į parabolę manevras. Pradedam 12:10. Kursas 111, - skaitė iš lapelio, kurį prieš minutę pavyko akrobatiniu triuku pagauti ore.

Laivai atsakė. PAL jau nebuvo matyti. Netikėtai dūzgimas tarsi padvigubėjo. Pirksas pasitrynė akis. Na taip! Jų jau dvi! Iš kur atsirado antroji? „Dabar jos mane pribaigs, - pagalvojo jis visiškai ramiai, - tad ar verta karščiuotis ir gadinti sau nervus?“

Pirksas pažvelgė į laikrodį: laikas pradėti manevrą. Žiūrėdamas į trajektometrą, suėmė abi svirtis, pirma pajudino kairiąją, tada dešinę. Dusliai atsiliepė variklis. Kažkas švilptelėjo virš galvos. Navigacinė knygutė trenkėsi tiesiai į kaktą, ties pačia šalmo briauna, prisiplojo prie veido. Pašalinti jos neįmanoma – rankos užimtos. Ausinėse musių ant skaičiuotuvo meilės dūzgesys. „Skrydžiui privalo išduoti revolverį“, - pagalvojo Pirksas, jausdamas didėjančio pagreičio poveikyje navigacinė knygutė spaudžia nosį. Jis privalo, privalo pamatyti trajektometrą!

Pagaliau knygelė barkštelėjo nukrisdama ant grindų. Abu IO sekė jį, atsilikę 80 km.

2 g – niekai. Pirksas dabar tesvėrė tik 142 kg. Smulkmena. Bandymų metu tekdavo po pusvalandį pasėdėti centrifugoje veikiant 4 g. Žinoma, mažas malonumas: rankos, kojos, galva tarsi švininiai.

Radare patikrinęs jį sekančių laivų padėtis, Pirksas pagalvojo apie Berstą. Kino herojus! Tiesi nosis, pilkos akys. Ir jau, žinoma, be špargalkių. Tarkim, ir jam špargalkės neprireikė.

Dūzgimas ausyse susilpnėjo: musės vaikštinėjo rutulio paviršiumi. Bjaurastis!

- Proveržis 8 Arijasselena kviečia Terraselena trikampį. Jūs susiliečiančiame kurse. Prašau pasitraukti. Priimu.

„Asilas, lekia tiesiai į mane. Juk mano: aš rikiuotėje“

- AMU-27, vedantis Terraselena trikampį, kviečia Proveržį 8 Arijasselena. Skrendu rikiuote, kurso nekeičiu. Atlik aplenkiantį manevrą. Baigiau.

Kur tas naglasis Proveržis? Štai jis! Ne toliau nei už 1500 km.

- Proveržis 8 Arijasselena AMU-27 Terraselenai. Mano pramuštas gravitacinis skirstytuvas. Nedelsiant atlikite lenkimo manevrą. Priimu.
- AMU-27 Proveržiui 8. Atlieku aplenkimo manevrą. Nuokrypis į šiaurę, Mėnulio sektorius vienas nulis kablelis šeši, - tai sakydamas Pirksas įjungė lenkimo žiotis.

Abu IO iškart atsakė, pasitraukė; žvaigždės ėmė slinkti ekrane, Proveržis padėkojo. Pirksas jam palinkėjo sėkmingai nusileisti. Tai buvo laikoma geru tonu. Tada grįžo į orbitą. Siaubas! Nėra nieko lengviau kaip nukrypti nuo kurso. O štai grįžti, rasti reikiamą parabolės gabalėlį! Beveik neįmanoma. Skaičiuotuvas bevertis: po jį ropoja musės.

Vargais negalais po 20 min. vis tik grįžo į pradinį kursą.

„O Berksui, tikriausiai, kelias dulkių siurbliu išsiurbtas. Ech, ar ne vis vien!” – Pirksas įjungė reduktoriaus automatą ir staiga išvydo tai, nuo ko sudrėko net jo vandeniui nepralaidus kostiumas. Paskirstymo skydą dengiantis dangtelis slinko į šalį milimetras po milimetro. Matyt, pritvirtinimai susilpnėjo perkrovų metu. Pagreitis vis dar viršijo 1,7 g ir dangtelis šliaužė, tarsi kažkas jį trauktų už nematomo siūlo. Galiausiai, ji nukrito. Sublizgo aukštos įtampos laidai.

„Ko aš, tiesą sakant, išsigandau? – pamanė Pirksas. – Su dangteliu, be dangtelio – argi ne vis vien?“

Tačiau nerimas augo: dabar nušoko dangtelis, o tada, žiūrėk, atitruks ir korpusas! O juk dar laukia 27 min. skrydžio su pagreičiu...

Pirksas žvilgsniu paieškojo musių. Jos sukiojosi ant rutulio paviršiaus, tada nutūpė ant saugiklių. Žvilgtelėjo į radaroskopą: abu IO skrenda pagal kursą. Priekiniame ekrane milžiniškas, per pusę dangaus, Mėnulio diskas. Pabandė išoriniame Archimedo šlaite surasti ,,Mėnulio Pagrindinė“ stotį. Tačiau iš laivo tebuvo galima įžiūrėti tik raketodromo aikštelę su signalinėmis šviesomis, bet ir tai tik naktį. Dabar gi Archimedas buvo užlietas saulės šviesos. Mėnulis atrodė taip, tarsi jame niekad nebūtų žengusi žmogaus koja. Nuo Mėnulio alpių į Lietų jūros lygumą krito ilgi šešėliai.

Mėnulio diskas lėtai plėtėsi ekrane, išstumdamas juodą dangų.

Keista: musės jau nedūzgė. Pirksas žvilgtelėjo į šalį ir apmirė: viena jų, tupėdama ant saugiklio, ramiai sau valėsi sparnus. Keli milimetrai nuo jos blizgėjo laidas.

Užbaigusi tualetą, musė nuropojo nuogu laidu. O jeigu jai šaus į galvą perskristi ant kito? Taip ir nutiko. Padūzgusi, musė nutūpė ant kraštinės varinės gijos. Nebuvo jai kitos vietos! O jei priekinės letenėlės atsidurs ant vienos jungties, o užpakalinės ant kitos? Na ir kas! Blogiausiu atveju įvyks trumpas sujungimas. Tada automatas akimirksniu išjungs srovę, musė sudegs, srovė iš naujo įsijungs. Viskas eis kaip turi būti, tik musės neliks!

Tarsi užhipnotizuotas Pirksas žvelgė į aukštos įtampos skirstytuvą. Trumpas sujungimas! Velniai žino, kas gali nutikti. Variklis su silpstančia trauka veiks dar 7 min. Tada viskas!

Pirksas kaip tik žvelgė į laikrodį, kai kažkas plykstelėjo ir šviesa užgeso. „Musė!” – švystelėjo galvoje. Sulaikęs kvėpavimą jis laukė, kada automatas įjungs srovę. Automatas suveikė. Lempos įsižiebė silpna oranžine šviesa. Ir iškart automatas išjungė srovę. Įjungė. Išjungė. Ir taip be galo. Kas tokio? Pirksas per trumpus nušvitimus įžiūrėjo: iš musės – angliukas, tačiau vis tik įsiterpęs tarp laidų! – lavonas, jungiantis abu laidus.

Nepasakysi, kad Pirksas buvo labai išsigandęs. Susijaudinęs? Taip. bet argi nuo starto akimirkos jis turėjo nors minutę ramybės? Iki variklio išjungimo liko 4 min. čia nėra ko nerimauti: reduktoriaus automatas pats išjungs variklį. Šalta srovelė nubėgo nugara: kaip gi automatas išjungs? Juk trumpas sujungimas! O reaktorius? Reaktorius juk aprūpintas?.. reaktorius, taip. bet ne automatas. Konstruktoriai nenumatė, kad į kabiną gali patekti musė, kad dangtelis nušoks ir įvyks sujungimas – toks sujungimas!

Lempos mirkčiojo be paliovos. Reikėjo kažką daryti. Tačiau ką?

Aišku. Perjungti pagrindinį kirtiklį. Ten. Po kojomis, už krėslo. Kirtiklis išjungia pagrindinį maitinimą ir pajungia avarinį. Ir viskas bus tvarkoje. Ne taip jau kvailai sukonstruota raketa. Viskas numatyta.

Įdomu, ar Berstas irgi taip greitai susivoktų? Reikia manyti, kad taip. O galbūt?..

Pirksas pašoko. Visai užmiršo apie IO. Jis nespės atlikti manevro.

- AMU-27, vedantis Terraselena, IO du, IO du bis. Pas mane trumpas sujungimas. Išėjimo į laikiną orbitą virs pusiaujo zonos manevrą atliksiu su vėlavimu ... neapbrėžtam laikui. Atlikite manevrą vienas. Priimu.
- IO du bis vedančiajam AMU-27 Terraselena. Manevrą atliksiu kartu su IO du. Tu rezerve turi 19 min. iki Mėnulio disko. Linkiu sėkmės. Baigiau.

Pirksas vos išklausė. Atsuko radiofono kabelį, deguonies žarną. Atsistojo. Reduktoriaus automatas nušvito rubinu – kabina tai išplaukdavo iš tamsos, tai panirdavo į tamsiai oranžinę prietemą.

Variklis neišsijungė. Raudona lemputė spoksojo į Pirksą iš tamsos, tarsi prašydama pagalbos. Pasigirdo tolydus gaudimas – avarinis signalas.

Pagrindinis kirtiklis buvo kasetėje, įmontuotoje į grindis. Kasetė uždara. Aišku. Kur raktas? Rakto nebuvo. Pasižvalgė. Nėra! Atsistojo. Pažvelgė į ekranus. Priekiniame švytėjo jau ne sidabrinis, o baltas, tarsi kalnų sniegas, milžiniškas Mėnulio diskas. Dantyti kraterių šešėliai šliaužė paviršiumi. Pasigirdo radaro altimetro pypsėjimas. Iš prieblandos šokčiojo žali skaičiai. Iki paviršiaus liko 21 tūkst. km. Sulig kiekviena sekunde Mėnulis traukė vis smarkiau.

Ką daryti? Ką daryti?

Pirksas koja trenkė į kasetės dangtelį. Plienas net nesuvirpėjo.

Dieve! Kaip jis galėjo užmiršti! Prie pat įėjimo, ten, kur skaidri siena siaurėjančiu tuneliu pereina į įėjimo įdubą, yra specialus svertas su lentele: TIK PASKIRSTYTOJO AVARIJOS ATVEJU. Pakanka jį pasukti – ir „burbulas” pasikelia beveik metro. Bus galima išlįsti į kitą pusę! O ten jau kokiu nors izoliatoriumi išvalys laidus ir ...

Pirksas vienu šuoliu atsidūrė prie raudonojo sverto. Truktelėjo taip, kad sugirgždėjo sąnariai. O rutulys net nesujudėjo. Pirksas bukai žiūrėjo į „burbulą“ ir ekranų gilumoje matė žėruojantį Mėnulį. Virš galvos mirkčiojo šviesos. Jis patraukė rankeną dar kartą. Veltui...

Raktas! Raktas kirtiklio kasetei! Pirksas krito ant grindų, pažvelgė po krėslu. Špargalkė. Ir daugiau nieko!

Lempos be paliovos mirkčiojo. Saugiklis sistemingai išjunginėjo srovę.

„Galas! – švystelėjo galvoje. – iššokti kartu su ‘burbulu’? Beprasmiška. Parašiutai nepadės. Mėnulyje nėra atmosferos”.

Norėjosi šaukti: „Padėkite!“, tačiau nebuvo kam padėti. Ką daryti? Privalo būti išeitis.

Vėl prišoko prie rankenos – vos neišsinarino rankos. Iš bejėgiškumo norėjosi verkti. Taip kvaila, taip kvaila... kur raktas? Kodėl neveikia mechanizmas? Altimetras: 9500 km. Įkaitusiame fone aiškiai išryškėjo uolieti Timochario pjūklai. Pasivaideno, kad regi vietą, į kurią rėšis laivas. Smūgis, sprogimas ir ... Žvilgsnis užkliuvo už paskirstytojo skydo. Ten juodavo iš musės likusi krūvelė pelenų, jungianti laidus.

Atstatęs petį, Pirksas puolė pirmyn. Baisus smūgis. Rutulio sienelės jį atsviedė ant grindų, tarsi pripūstą automobilio kamerą. Jis vėl pašoko, sunkiai kvėpuodamas, ir vėl puolė skaidrią sieną. Tas pat rezultatas.

Pažvelgė žemyn: mažojo pilotažo svirtis trumpalaikiams manevrams, iki 10 g. O kas, jei?...

Pirksas puolė prie svirties, krisdamas ją sugriebė, truktelėjo. Jį trenkė į grindis. Truktelėjo dar kartą. Staigus raketos truktelėjimas. Galva trenkėsi į krėslą. Jei ne šalmo putoplastikas, kaukolė būtų trūkus.

Saugiklis trakštelėjo. Mirkčiojimas akimirksniu liovėsi. Kabiną užliejo vienoda, rami šviesa.

Dvigubas staigių pagreičių smūgis išjudino ir išmetė musės lavonėlį ir tarpo tarp laidų. Trumpas sujungimas pašalintas. Jausdamas kraujo skonį iš lūpos, Pirksas krito į krėslą, tarsi nerdamas nuo tramplino.

Pradėjęs veikti automatas išjungė variklį. Sunkumo pojūtis dingo. Dabar laivas skriejo iš inercijos, tarsi akmuo krisdamas į uolėtas Timochario nuolaužas.

Altimetras: 1800 km. Ar suspės sustabdyti? Neįmanoma! 45 km/sek! reikia pasukti, išeiti iš pikiruojančio skrydžio. Tik taip! Pilna trauka posūkiui! Liepsnojantis gyvsidabriu, tarsi įlituotas į ekraną, diskas suvirpėjo ir vis greičiau ėmė slinkti į apačią. Krėslas girgždėjo nuo sunkėjančio kūno. Laivas brėžė kreivę ties pačiu Mėnulio paviršiumi. Svirtis laikėsi tvirtai, užlaužta iki galo. Pirksas duso. Šonkauliai lindo į vidų, pilki ratilai plaukė prieš akis. Radaro altimetre šokinėjo skaičiai: 990, 900, 840, 760...

Pirksas žinojo, kad iš variklių išspausta viskas, ir vis tiek stengėsi dar kiek paspausti svirtį. Aukštis krito. Akies krašteliu jis pažvelgė į trajektometrą. Aparato diskas, be laivo brėžiamos kreivės ir jos punktyrinio tęsinio, rodė ir Mėnulio paviršiaus profilį. Abi kreivės – laivo skrydžio ir mėnulio paviršiaus – beveik lietėsi. Trajektometras veikė su 7-8 km paklaida, ir Pirksas negalėjo tiksliai nustatyti, eis kreivė 3 km virš uolų ar žemiau jų.

Akyse aptemo. 5 g darė savo. Jis mėšlungiškai traukiojo svertus, jausdamas, kaip nuo jo svorio linksta krėslo amortizatoriai. Lūpos neklausė, jis skaičiavo jų nejudindamas: 21, 22, 23, 24... 50-ą sekundę šmėkštelėjo mintis: dabar smūgis, jei jis išvis bus!

Jam pasidarė bloga: uždusimas, zvimbesys ausyse, akyse kruvina migla. Pirštai patys paleido svirtį. Nieko nesigirdi, nesimato... pamažu pradeda šviesėti. Kvėpuoti darosi lengviau...

Gravitometre – 2 g. priekinis ekranas tuščias: žvaigždėtas dangus, Mėnulio nė pėdsakų. Kur dingo Mėnulis? Mėnulis apačioje, po kojomis. Iš mirtino pikiravimo jį išmetė aukštyn, ir dabar laivas tolo nuo Mėnulio, pamažu lėtėdamas. Kaip arti paviršiaus jis praskrido? Altimetras užfiksavo. Tačiau dabar galvoje kita. Tik dabar Pirksas suvokė, kad visą laiką gaudęs avarinis signalas nutilo. Brangiai jis atsieina, tasai signalas. Jau geriau palubėje pakabinti varpą. Jei jau kapas, tai kaip kapas!

Kažkas tyliai suzvimbė ausinėse. Musė! Antra musė! Gyva, bjaurybė!

Jis užsisegė apsauginį diržą, uždėjo rankas ant svirčių. Ką gi, teks pranešti apie avariją. O gal nutylėti? Velniai žino! Ne, reikia pranešti. Juk registratorius viską surašė į juostą: ir mechanizmų gedimus ir kovą su avarine svirtimi.

Tačiau laikas raportuoti. Kam, jis neturėjo supratimo. Atsegė diržą, nulindo špargalkės. Bent jau dabar pravers.

Ir čia išgirdo, kaip kažkas sugirgždėjo, tarsi atsidarytų kažkokios durys. Jokių durų nėra – jis tai žinojo. Ir vis tik ant ekrano krito siaura šviesos juosta. Žvaigždės nubluko ir Pirksas išgirdo pažįstamą balsą:
- Pilote Pirksai!

Pirksas pabandė stotis, tačiau susmuko. Atrodė, kad eina iš proto. Tarp kabinos sienos ir skaidraus „burbulo“ apvalkalo pasirodė Šefas. Sustojo priešais Pirksą, pažvelgė į jį ir nusišypsojo!

Pirksas nesuvokė, kas vyksta!

Skaidrus apvalkalas pakilo į viršų. Jis mėšlungiškai puolė atsiseginėti diržą. Ekranai už Šefo nugaros staiga užgeso.

- Labai gerai, pilote Pirksai, - tarė Šefas. – Labai gerai.

Nieko nesuprasdamas, Pirksas išsitempė priešais Šefą, kaip to reikalauja statutas, ir staiga padarė tai, kas neleistina: pasuko galvą, kiek tai leido pusiau pripūsta apykaklė

Praėjimas kartu su liuku atsitraukė į šoną, tarsi raketa būtų skilusi pusiau toje vietoje.

Vakaro prietemoje buvo matyti tiltelis, ant jo stovintys žmonės, lynai, keltuvai. Pirksas, praverta burna, pažvelgė į Šefą.

- Eikš čia, vaikine, - pasakė Šefas, lėtai tiesdamas jam ranką. Pirksas mašinaliai ją paspaudė.
- Dėkoju už tarną, - Šefas stipriai paspaudė Pirkso ranką, - o iš savo pusės prašau atleisti. Tai yra... na taip. O dabar einam. Pas mane... – ir jis pasisuko, kad nueitų.

Pirksas nuėjo iš paskos, žengdamas sunkiai, netvirtai.

Buvo vėsu. Pūtė silpnas vėjelis, patenkantis į salę pro pusiau atvirą stogo dalį.

Abu laivai stovėjo ankstesnėse vietose. Tad tai buvo tik antžeminis patikrinimas?! Visa kaip tikrame skrydyje, tik ... žemėje.

Instruktorius kažką pasakė Pirksui. Su šalmu nebuvo nieko girdėti.

- Ką? – perklausė Pirksas.
- Orą! Išleisk orą iš kombinezono! - A, oras... – jis pasuko ventilį. Sušnypštė.

Antrojo laivo liukas buvo atidarytas. Pasigirdo negarsus trakštelėjimas ir iš liuko išsirito kažkoks rudas, neaiškios formos kamuolys, iš kurio sklido riksmai. Nuo galvos nusiplėštas šalmas, baltas, be jokio kraujo veidas...

Tas žmogus...

Berstas įsirėžė į Mėnulį.

Fantastikos skyrius
Dirbtinis protas?
S. Lemas. Soliaris
S. Lemas. Patrulis
S. Lemas. Setauro medžioklė
S. Lemas. Albatroso nelaimė
Mėnulio urvų pabaisos
J. Zaidelis. Avarija
Mėnulis: Pirmoji raketa
Kosmoso musės ir musytės
S. Lemas. Cave Internetum
Mėnulio kronikos kine
S. Lemas. Robotų psichologija
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Strugackiai. Smėlio karštinė
Robertas Silverbergas. Musės
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Mėnulis: Septintasis kontinentas
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Terra Incognita ir Terra Fantastica
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
S. Lemas. Trumpas sujungimas
S. Lemas. Kosminis kazino
Planetų judėjimo pakeitimai
Kosminės operos bangomis
H. Velso pranašystės
S. Lemas. Gera pyla
Suprų sukilimas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis