Janušas Zaidelis. Avarija (iš lenkų kalbos)

Apie autorių

Janušas Andžėjus Zaidelis (1938-1985, Janusz Andrzej Zajdel) – lenkų viduriniosios kartos fantastas. Gimė Varšuvoje, Varšuvos universitete įgijo fiziko-atomininko specialybę. Dirbo Varšuvos Centrinėje radiologinės apsaugos laboratorijoje. Parašė daug mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Fantastikos srityje debiutavo 1961 m. Išleido 5 apsakymų rinkinius, apie 10 romanų ir apysakų.

Sektoriuje buvo vėsu, tačiau ant Gajaus kaktos blizgėjo prakaito lašeliai. Silvija beprasmiškai spoksojo į vitalizatoriaus pultą:
- Ir kas dabar bus?

Nors klausimas tebuvo retorinis, Gajus įsiuto:
- Tau dar neaišku? Variklis – pusė bėdos, reikalai kur kas prastesni. Jei Vitis negyvas, jei mums nepavyksta jo atgaivinti, tai su kitais, tikriausiai, bus tas pats. Visi iš pirmų kartų mirę, supranti? Bent jau į gyvenimą jie negrįš…
- Tu tikras?
- Norėjau… - Gajus susvyravo. – pabandyti atgaivinti dar du. Rezultatas tas pats, tai yra nesėkmingai. Smegenų veikla neatsistato, sąmonė neprabunda.
- Manai, kad sugedo vitalizatorius?
- Galbūt. Tačiau greičiau sutriko anabiozės aparatūra. Joje niekas nesusigaudo, netgi niekas iš pirmos kartos. Ir bet koks įsikišimas į jos veikimą uždraustas.
- Vadinasi… - Silvija užsičiaupė, nedrįsdama ištarti to, apie ką pagalvojo.
- Taip. Nėra prasmės save apgaudinėti, - tvirtai tarė Gajus. – Niekas iš jų nepabus iš anabiozės.

Jie ilgai tylėjo, žvelgdami į grindis.
- Mes apie tai pasakysime, Gajau?
- Ne. Jokiu būdu! Juk visa ketvirtoji karta artimiausiais metais turės pasekti trečiąja. Jei sužinos, niekas nenorės rizikuoti, įsiplieks panika…
- Gajau, bet juk mes patys iš ketvirtosios kartos!
- Būtent todėl reikia viską apsvarstyti prieš nusprendžiant. Apgalvoti visas galimas pasekmes.

Situacija buvo tikrai bjauri. 94-ais kelionės metais, likus šimtui su trupučiu metų iki tikslo, biostatinių įrenginių operatorius Gajus IV Mesonas aptiko, kad biostatinėse kamerose esantys ekipažo nariai neatgyja po įprastinės reglamento nurodytos vitalizacijos procedūros. Žmonės kamerose buvo protėviai dabar esančių laive, tačiau skrydžiui tai galėjo ir neatsiliepti – jei tik gyvieji, jų vaikai, anūkai ir dar tolimesni palikuonys neturėtų (pagal programą) irgi užimti jiems skirtas vietas anabiozinėse kamerose.

Kelionė į Banginio Tau buvo suplanuota su kartų kaita, pagal Bulingo-Rodeso schemą. 32 ekipažo nariai, startavę iš Saulės sistemos, sudarę pirmąją kartą, pirmuosius 25 m. turėjo aptarnauti laivo sistemas ir auklėti antrą kartą. Vaikai gimė, augo, įgydavo skrydžiui reikalingą specialybę. Viskas buvo paskaičiuota iki smulkmenų. Kruopščiai atrinktų pagal fizinius ir intelektualinius kriterijus 60 vyrų ir 60 moterų išvyko į kelionę, kurios tikslą turėjo pasiekti jų palikuonys su įspūdingu priešdėlių "pra-" kiekiu. Kiekvienai tėvų kartai buvo skirta išauklėti po sūnų ir dukrą. Buvo taikomi, be abejo, patys pažangiausi santuokinių porų atrankos ir vaikų planavimo metodai. Išbuvę 25 m., 50-mečiai tėvai turėjo perduoti savo pareigas 25-mečiams vaikams, o patys panirti į miegą be sapnų ir prabusti jau Žemėje, po 400 su trupučiu metų kelionės.

Šis metodas (nelabai humaniškas, kaip tvirtino jo priešininkai) buvo racionaliausias sprendžiant visas problemas. Šiuolaikinių žvaidždėlėkių greitis didelis, tačiau dar toli iki šviesos greičio, ir tik kartų kaita leidžia pasiekti žvaigždes. Anabiozėje žmonėms nereikia vandens, maisto ir oro. O vėliau visi grįš į Žemę 50-mečiais, pilni jėgų ir energijos…

Kadangi normaliai gyveno tik dvi kartos, ekipažą nuolat sudarė apie 64 žmonės, - ir būtent šiam skaičiui buvo paskaičiuota oro, vandens ir maisto regeneracija. Iki 4 kartos viskas ėjosi sklandžiai.

O dabar atsirado sutrikimų variklyje ir prireikė konsultacijos su pirmos kartos specialistu. Tokia galimybė buvo numatyta. Pirmos kartos astronautus, apmokytus dar Žemėje ir todėl geriausiai žinančius laivo įrangą, prireikus buvo galima vitalizuoti, - laikui, kuris reikalingas sutrikimui pašalinti. Per ilgus skrydžio metus toks poreikis atsirado pirmąkart; tai liudijo, iš vienos pusės, žvaigždėlėkio patikimumą, o iš kitos – aukštą apmokymo lygį pačiame laive. Tačiau tik dabar išaiškėjo antroji avarija: pavedė vitalizacijos įranga. Arba net pati gyvybės palaikymo anabiozės kamerose sistema…

Gajus apkabino žmoną, glostė jos plaukus:
- Ašaros nepadės, Silvija. Tai galėjo nutikti; ir apie tai žinojome. Gimėme laive ir, matyt, čia mirsime. Bet ir Žemėje yra taip. Žemė – irgi kartų laivas. Vieni ateina, kiti išeina, o kelionės tikslas nepasiekiamas. Ji pati – tikslas. Tarki, kad ir mes…
- Tačiau mes dar tokie jauni! Kodėl turime užmigti rizikuodami neprabusti?! Kodėl negalime nugyventi savo gyvenimo, kad ir čia, iki galo? Aš nenoriu, Gajau! Nenoriu į kamerą, iš kurios negrįžtama!
- Tačiau Silvija, brangioji! Juk negalime kitaip! – Jis vis dar kalbėjo švelniai ir ramiai, nors suprato, kad negali įtikinti net savęs.
- O vaikai? Ką pasakysi Rėjai ir Danui? Leisi, kad jie žūtų kaip mes, kaip visi?

Gajus tylėjo, mintyse pasverdamas visus variantus. "Jei paskelbsi, kad aparatūra sugedus, niekas nenorės anabiozės. Kas tada? Tarkim, 5 karta atsisako vaikų, kad nepasmerktų jų beprasmiam gyvenimui kosmose. Tokiu atveju resursų pakaks visiems, tačiau … 6 kartos jau nebus. Laivas ištuštės nepasiekęs tikslo… Net sustabdžius laivą ir pasukus atgal, į Žemę tesugrįš saujelė senių… Visos ankstesnių kartų pastangos dings… Arba bus kitaip: netekę gyvenimo prasmės ir vilties grįžti, žmonės liausis laikęsi instrukcijų. Pradės gimdyti vaikus, nepaisydami jokių taisyklių ir apribojimų. Pusiausvyra sutriks, bus gyventojų perteklius ir badavimas. Niekas nepanors mokyti ir mokytis, nes kam tai? Ne, rizikuoti negalima. Reikia elgtis taip, tarsi nieko neįvyko. Pasakysiu vadui, kad su varikliu susitvarkysime savo jėgomis. Kam mums patarėjas iš pirmos kartos? Rasiu kokį kabiuką instrukcijoje. Taip. Tai mano pareiga".

Spaceship crash - Silvija! – Gajus stipriau apkabino žmoną. – Nieko neatsitiko. Mes nieko nežinome. Negalime pažeisti žaidimo taisyklių. Kitaip prasidės tokie…
- Ne! Aš negalėsiu. Tarkim, kad visi, taipogi ir mūsų vaikai, sulaukę 50-ies eina nusižudyti? Tikėdami, kad gyvenimo likutį praleis Žemėje?! Tai žiauru, Gajau!
- Pasakyti tiesą taip pat žiauru.
- Tačiau Rėja ir Danas.. Tegu bent jie sužino, tegu patys nusprendžia.
- Ne, Silvija. Suprask, Silvija, tikslo išsižadėti negalima. Palikus viską kaip yra, niekas, galbūt, nieko ir neįtars. Ir paskutinė karta parskraidins laivą į Žemę…
- Ir parveš šimtus užšaldytų lavonų? Nieko sau tikslas!
- Suprask gi, Silvija… - vėl pradėjo Gajus, tačiau ji išsiveržė iš jo glėbio. Jis nespėjo jos sulaikyti. Ji išbėgo iš kajutės.

Gajus žiūrėjo jai iš paskos, į durų tarpą. Jis nesujudėjo, nors ir žinojo, ką ji ruošiasi daryti. Po minutės į kajutę įsiveržė Danas:
- Ar tai tiesa, tėti?
- Uždaryk duris.

Danas nepaklausė. Jis beveik rėkė:
- Reiškia, tiesa! Ir nori ją laikyti paslaptyje! Mums nuo vaikystės aiškino, kad sugrįžimas garantuotas, o dabar… Mus pagimdėte neklausę mūsų sutikimo. Kas leido mus pasmerkti tokiam gyvenimui? Augalo vegetavimui, apribotam erdvėje ir laike? Tai… tai tiesiog niekšiška. Niekšiška ir nežmoniška.
- Sūneli…
- Kas leido jiems… aš jums?! – Dano balsas suvirpėjo. Jis stovėjo prie sienos, nežiūrėdamas į tėvą.
- Žemėje irgi neklausia, ar žmogus nori gimti, - tyliai atitarė Gajus.
- Tačiau ten… Ten tikras gyvenimas! Tas, kurį mums žadėjo… Ir kas? Kažkoks kvailas nesklandumas kažkokios idiotiškos aparatūros viską sužlugdo?! Pasakyk visiems, tegu žino. Tegu nepuoselėja iliuzijų. Galima pagyventi tikrą gyvenimą ir čia. Mokslas! Pažinimas! Kam to reikia? Likusiems Žemėje? Vadinasi, mes jiems kažką dar skolingi? Ne! Tai mūsų pasaulis, ir tegu jis lieka mūsų…
- Nurimk, sūneli. Tu nesivaldai…

Gajus nutilo. Tęsti buvo beprasmiška. Danas jo jau neklausė.

Frėjus prasispaudė tarp stovų, painiodamasis tarp nutraukytų laidų. Aparatūros skyriuje buvo tamsu. Jis žinojo – čia, toki nuo oro ir maisto sintezatorių, gana saugu. Panelėje prieš jį oranžine šviesele švietė vienintelė neono lemputė. Tolumoje negarsiai skambtelėjo metalas. Frėjus sustingo, įtempdamas nusilpusią klausą. Jį apakino ryškus žibintuvėlio spindulys.

- Štai kur jis! Na gi, išlįsk! Bėk čia, Korai, čia radau vieną. Atrodo, iš 8 kartos. Judinkis, seniena! Seniai kamera tavęs laukia. Korai, greičiau, o tai ištrūkti nori…

Du paaugliai anabiozės skyriaus link nuvilko besispyriojantį senioką.

- Žiūrėk tu man, pasislėpė! Užteks, seni, kvėpuoti mūsų oru. Įstatymas yra įstatymas. Jei nebus tvarkos, kas bus su mūsų pasauliu, a?..

Avu spyriu nusviedė kažkokį jauniklį, kas nesipainiotų po kojomis. Pasikasė plaukuotą krūtinę. Plačiomis šnervėmis įtraukė oro. Tamsoje slėpėsi kažkas svetimas. Avu suspaudė sunkią, išplėštą valdymo svirtį.

- Ho-ho-ho! – šūktelėjo jis. – Va-hūū?

Aplink buvo tylu.
- Va-hūū? – pakartojo jis garsiau. Ir šoktelėjo į priekį – iš kur pasigirdo vos girdimas šnaresys.
- Ach-hrrrrr! – suriko jis grėsmingai.
- Jo hū-hū-hū! – atsiliepė riksmas kairėje. Jam trenkė į galvą …

 

 

Galaktinės erdvės valdymo valdyba
Objekto Nr. 0789432-A apžiūros protokolas

Tipas: nepilotuojamas zondas; kilmė: žvaigždės F-5189941 planetų sistema (17-o galaktikos sektoriaus pakraštys); skrydžio tikslas: nenustatytas; numatoma užduotis: eksperimentas, nutrauktas praradus valdymą.

Ypatingi požymiai: Objekto konstrukcija būdinga vidurinio lygio civilizacijoms, nekeliaujančioms už savo planetų sistemos ribų. Objekte rasti primityvūs bandomieji organizmai, kurių gyvybė pagrindas yra anglis. Testai neparodė jokių intelekto užuomazgų. Laivo įranga smarkiai sugadinta – matyt dėl laisvės, kurią gavo bandomieji gyvūnai, bei jų neribojamo dauginimosi. Dalis gyvūnų buvo anabiozės būsenoje – matyt, į eksperimento tikslus įėjo ilgalaikio kosminio skrydžio poveikio šio tipo organizmams tyrimas (tiek gyviems, tiek užšaldytiems).

Išvados: pagal Galaktikos konvencijos XXIII straipsnio p.66:4a, objektui suteiktas numeris ir jis antspauduotas Valdymo kontrolės antspaudu, klasifikuojant kaip "zondas, netekęs valdymo palikus patikimo ryšio zoną" ir, nieko nepakeitus, pasiųstas atgal ta pačia trajektorija.

 

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
S. Lemas. Patrulis
Tikras vyriškumas
S. Lemas. Gera pyla
Anatolijus Radovas. Georkas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Vitoldas Zegalskis. Avarija
M. Jako. Protingumo testas
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
Naujasis kolonizavimo protokolas
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
Žvaigždžių karų belaukiant
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Šiluminė Visatos mirtis
R. Jarovas. Vėjas nuo viršūnių
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
S. Lemas. Mokomasis skrydis
V. Baalis. Eksperimentas
Civilizacijos kaina
R. Moore. Erdvė
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė