|
Janušas A. Zaidelis. Riba Pirma dalis | Antra dalis | Trečia dalis | Ketvirta dalis Apie autorių Janušas Andžėjus Zaidelis (1938-1985, Janusz Andrzej Zajdel) lenkų viduriniosios kartos fantastas. Gimė Varšuvoje, Varšuvos universitete įgijo fiziko-atomininko specialybę. Dirbo Varšuvos Centrinėje radiologinės apsaugos laboratorijoje. Parašė daug mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Fantastikos srityje debiutavo 1961 m. Išleido 5 apsakymų rinkinius, apie 10 romanų ir apysakų. Argolandas fantastikos srities šalis. Tačiau jos gyventojų gyvenimas mums taip suprantamas, kad J. Zaidelio romaną galime laikyti realistiniu kūriniu. Mokslo ir technikos pasiekimai Argolande pasiekę tobulybės ribą. Tačiau kyla nerimas dėl vartojimo visuomenės, kurioje mažai vietos paprastiems žmogiškiems jausmams, dvasinės harmonijos paieškoms... Virš vandens tvyrojo lengvas skaidrus rūkas plonas apdangalas, suminkštinantis miesto, kuris iš čia matėsi kaip pilka siaura juosta, viršuje rantyta fantastiškais dantukais ir išsirietusi palei vandens ir dangaus ribą, kontūrus. Valtis nežymiai siūbavo nuo smulkių bangelių, ritmingai teliūškuojančių į jos šoną. Siūbavimo ir vandens teliūškavimo ritmas veikė atpalaiduojančiai. Žmonės perdaug reikalauja iš gyvenimo, - mąstė Snejeras*), išsidrėbęs valties priekyje. Visi suprakaitavę ir, kaip taisyklė, nerezultatyviai bando pasiekti tai, ką, iš principo, galima gauti ir lengviau. Ieško laimės ir pasitenkinimo, pradžioje nepabandę suprasti, ką aplamai reiškia tie žodžiai... Aš. Pavyzdžiui, jaučiuosi beveik laimingas, kai taip supuosi ant bangų, atidengęs krūtinę saulės spinduliams... ir tikrai jaučiu praeinantį laiką. Bangų ritmas sukelia iliuziją, tarsi vienintelis judėjimas aplinkui tai laiko tėkmė, gryno, švaraus laiko, nesutepto niekuo, o tik bangų teliūskavimu į bortą. Jei gali leisti neskaičiuoti bangų smūgių ir nubėgančių minučių, jei laiko bėgimas nekelia panikos tu tikrai laimingas. Jis prasimerkė ir, nepasukdamas galvos, žvilgsniu nubėgo per ežerą. Panašu, kad tik keleto iš milijonų Argolando gyventojų požiūriai apie laimę buvo panašūs. Snejero akiratyje siūbavo keli burlaiviai ir dvi motorinės valtikės, tingiai dreifuojančios išjungtais varikliais. Kiti laimės ieškotojai spiečiasi, nepalikdami pilkos draskytos juostos, skiriančios tamsų Tibigano ežero mėlynumą nuo šviesios giedro dangaus žydrynės vakarų horizonte. Vis tik gerai, kai žmogus gali neskaičiuoti nubėgančių minučių, - pagalvojo Snejeras. Kai visiems pakanka maisto, drabužių, būstų ir net pasilinksminimų pats laikas tampa vertybe ir sudaro jau ne vien judrų gyvenimo foną, antrąjį planą, negrįžtamai nubėgantį už važiuojančio traukinio lango. Laikas svarbiausias tikrovės elementas, neatskiriama būties dalis. Ir vis tik žmonės to tarytum nepastebi, negali įvertinti laiko svarbos ir reikšmės. Vis dar gyvena visi pagal senąją maksimą: Laikas pinigai. Pinigai tapo tuščiu garsu, išnyko visuomenės pertvarkų metu, o neprotingas, primityvus požiūris į laiko problemą tebebujoja visuotinėje sąmonėje. Kodėl? Matyt todėl, - sau pastebėjo Snejeras, - kad didžioji žmonių dalis yra, iš esmės, nemąstančios ir primityvios būtybės. Nes negi būtų taip sunku pastebėti akivaizdžią tiesą, kurią jis, Snejeras, suvokė jau senai senai, dar tebebūdamas studentu: laikas tai paprasčiausiai tiesiog gyvenimas. O gyvenimas baigtinė laiko atkarpa, padovanota tau, tarsi švarus popieriaus lapas, kurį gali nuspalvinti arba išteplioti, suglamžyti ir išmesti į šiukšliadėžę. Jei laikas gyvenimas, tai gyvenimas kiekvienam žmogui tokia didelė ir unikali vertybė, kad ją kvaila perskaičiuoti į kokias nors materialines gėrybes... Na, o kai tos sąvokos laikas ir gyvenimas susiję taip tampriai, kad vieno žmogaus gyvenimo atkarpoje reiškia tą patį, tada laisvas laikas ir yra laisvas gyvenimas. Laisvas laikas tas, kurį gali tvarkyti savo nuožiūra. Didžiausiu turtu žmogui yra tas laikas, kuris lieka iš gyvenimo, atmetus valandas, skirtas visuomeninėms pareigoms ir neišvengiamiems rūpesčiams užsitikrinant materialinę egzistenciją. Tad laisvės idealu reiktų laikyti situaciją, kai žmogus tvarko visą savo laiką. Snejeras palaipsniui artėjo
prie šio idealo: pareigomis visuomenei jis neapsunkintas dėl Argolande esančios padėties. Jo laipsnis
neužtikrino, bet ir nereikalavo privalomo darbo, paties polinkiai ir talentas leido iki minimumo sumažinti
rūpesčius, susijusius su priemonių, užtikrinančių malonų laiko leidimą (t.y., laisvą gyvenimą), gavimu.
Jam nebuvo gėda manyti, kad šiame pasaulyje sekasi geriau ir jis gyvena gerokai komfortabiliau, nei kito to paties laipsnio pagrindinis visuomeninės sistemos, kurioje jis gimė ir gyvena, tikslas, išreikštas žodžiais: maksimumas patogumų ir laisvės su minimumu pastangų ir prievolių - gyventojai. Snejeras laikė, kad jis tik žingsniu... na, gal dviem, aplenkia visuomenės vystymąsi, kiek aplenkęs vidutinį ketvirtoką, judantį tiesa, lėčiau ta pačia kryptimi. O juk, žinia, istorija išaukština žmones, aplenkusius savo laiką, net jei jų ir nepripažįsta amžininkai. Šoninis vėjo šuoras stipriau susiūbavo valtį. Snejeras, gulėdamas ant nugaros, nevalingai į šonus ištiesė rankas, kad neatsidurtų šaltame ežero vandenyje. Ranka palietė saulė įšildytą merginos, apie kurią jis per savo apmąstymus buvo beveik užmiršęs, kūną. Faktiškai, toji mergina buvo nereikalingas rekvizitas jachtoje. Snejeras neketino ką nors kviesti į šiandienos pasiplaukiojimą. Laisvo laiko tėkmę kartais norisi jausti vienumoje. Bendravimo su žmonėmis, o ypač merginomis, Snejeras turėjo pakankamai ten, krante, kaukiančiose Argolando džiunglėse, perpildytuose baruose, gatvėse, viešbučių kabinose... Snejeras paprasčiausiai pamojavo ranka, pagavęs jo judesius stebinčių merginų žvilgsnius, kai šiandien vidurdienį atsišvartavo nuo molo jacht-klube. Jis iškart pasigailėjo, tačiau jau buvo vėlu: merginai spėriai sukišo pliažo krepšį į saugojimo kamerą, niurktelėjo nuo krantinės į vandenį ir po kelių sekundžių išnėrė prie valties borto. Ji buvo gana patraukli jauna, daugiausia 20-ies, gražiai įdegusi ir dailių formųm tačiau Snejeras pažinojo pakankamai panašių egzempliorių, kad užsidegtų tiesiog dabar, išvydęs gražuolę, vienišą vaikštinėjančią prieplaukoje. Laimei, keleivė pasitaikė neįkyri. Tiesa, nelaukdama raginimo, nusitraukė viršutinę aprangos dalį, kai tik valtis išplaukė už bangolaužio, - matyt, tai laikydama minimaliu mokesčiu, priklausančiu kelionės organizatoriui tačiau vėliau, degindama jachtos priekyje greta Snejero, ji netemdė jo minčių eigos, nebent tik savo biusto patrauklumu. Iš kelių frazių, kuriomis jiedu apsikeitė per kelias sūpavimosi ant bangų valandas, Snejeras sužinojo, kad merginos vardas Gracija, kad ji studijuoja istoriją ir specializuojasi naujausiojo laikotarpio etikos idėjų istorijoje. Mergina buvo perpus už jį jaunesnė ir jos originalūs, gana drąsūs pasisakymai etikos tema Snejerui atrodė esą netinkami šiai situacijai. Kitomis temomis pokalbis nesiklijavo ir Snejeras vėl paniro į apmąstymus. Mėgavimasis grynu, niekuo neužstotu laiku jį taip užėmė, kad tik atsitiktinis prisilietimas prie merginos rankos jam priminė, kad jis ne vienas jachtoje. Mergina jo prisilietimą palaikė kaip kažkokį kvietimą didesniam artumui ir atsakė rankos paspaudimu, tačiau Snejeras žaidimo netęsė. - Grįžtam, - šaltai tarstelėjo. Kiek praalkau. Bet jau kitą akimirką pasigailėjo tai ištaręs, nes mergina visai nesivaržydama paklausė į kur jiedu trauks užkąsti. Snejeras nebuvo skūpas, kartais netgi mėgdavo permokėti gerame restorane už pietus su gera mergina tai pakeldavo jį jo rato kolegų akyse ir būdavo nurašoma reklamos sąnaudoms. Tačiau jis žinojo, kuo tai baigsis: mergina buvo puikių manierų ir ji tiesiog degte degė troškimu atsilyginti paslauga už puikiai praleistą dieną, beje atsižvelgiant į studentiškas pajamas, tai galėjo būti išreikšta vienu vieninteliu, visiškai akivaizdžiu būdu. O kaip tik šiandien Snejeras nebuvo nusiteikęs damų bendrijai viešbučio kabinoje. - Na, ką gi... burbtelėjo jis, tarsi netyčia Raktą laikydamas taip, kad ji galėtų pamatyti jo laipsnio simbolį. Užbėgsim kur nors bulvare... Jo ketvertas nesuglumino Gracijos. Netgi atvirkščiai. - Maniau, kad tu mažiausiai dvejetukas. Gyvenime nebuvau sutikusi ketvertuko, kuris nuomotų jachtą 6- ioms valandoms, - nusišypsojo ji, o Snejeras tik dabar pastebėjo, kad jos žavios pilkai žalios akys. Matyt, tu smarkiai išradingas ketvertukas, jei gali taip puikuotis! Sprendžiant iš visko, ji buvo pasirengusi bet kokiems susipažinimo su pasitaikiusiais vyriškiais variantams, nes, kai krante iš krepšio išsitraukė aptrintus džinsus ir pigią trikotažo palaidinę, iš jo iškrito dantų šepetukas. - Man, - tarė ji rengdamasi, - laipsnis neturi reikšmės. Pagal specialybę galėjau tapti mokytoja... Na, gal, televizijos žurnaliste, tačiau tai jau reikalavo laipsnio aukščiau... Tad noriausiai norėjau gauti ketvertuką ir turėti laiko... - Hm, - pašaipiai iškošė Snejeras. Jei žmogus jaunas ir žavus, pakanka ketvertuko ir trupučio pasitikėjimo. - Niekas neturėjau didelių reikalavimų, - pasakė, gūžtelėjusi pečiais, o tada, įdėmiai pažvelgusi į Snejero veidą, pridūrė: - Kažkodėl man attrodo, kad nelabai tau patinku? Tikriausiai, labiau vertini intelektuales. Sejeras jos balse pagavo pasimetimo natą, o kadangi buvo geros širdies, tai apkabino merginą ir jeidu patraukė į miestą. Būdamas ketvirtuku, jis negalėjo teisintis, kad reikia anksti keltis, kad eitų į darbą... Merginai, bendrai paėmus, buvo gana nebloga ir, galbūt, ji tikrai neturėjo punktų pietums. Snejeras puikiai prisiminė savo studentiškų laikų finansines problemas, o į jaunimą ypač daliosios lyties visada žiūrėjo geranoriškai. * * * Filipas prabudo vėliau nei įprasta, kaip įprastai žvilgtelėjo į laikrodį ir akimirksniu jį nuliejo šaltas prakaitas. Kaip buvo kaskart, kai įsitikindavo, kad pavėlavo į darbą ir neišvengs būtino aiškinimosi su vadovybe. Tą mintį visada palydėdavo nedidelis blogumas. Filipo padėtis buvo ne per geriausia, nuolat buvo pakalbama apie atleidimą, apie problemas su darbu tokiems kaip jis. Kai jis baigė kursą, viskas buvo paprasčiau: net kai kuriuos ketvertukus įtraukdavo į darbus. Dabar ir trejetukas nieko negarantavo. Vidinis balsas jam sakė, kad šiandien ne išeiginė. Galva veikė tarsi lėtais apsisukimais ir buvo įtartinai sunki. Tik praėjus nemažai laiko, kai jis vaizduotėje jau baikščiai sliūkino pro viešininko kabinetą ir beveik iki galo apgalvojo originalų pasiaiškinimą dėl pavėlavimo... netikėtai prisiminė, kad gali ramiai pasisukti veidu į sieną ir nusnūsti dar kelias minutes tas pačias geriausias minutes, kai galima, suraukus antakius, atmintyje užfiksuoti matyto sapno epizodus... Jau kelias dienas Filipas buvo atostogose. Tiesa, leido jis jas čia, Argolande, nes kelionė kur nors kitur viršijo jo finansines galimybes, bet ir taip buvo gera: miegok, kiek lenda, tada visą dieną bastykis po aglomeratą, aplankydamas rajonus, kuriuose nebuvai metų metus, pusdienį vaikštinėk palei Tibigano ežerą su trupučiu pavydo pažvilgčiodamas į tuos, kurie nuomuojasi dailius burlaivius ir motorines valtis, kad paplaukiotų įdegusių merginų bendrijoje. Suvokimas, kad šiandien nelaukia susitikimas su viršininku, leido Filipui vėl panirti į pusiaumieges svajas. Nemalonūs fiziniai pojūčiai nutolo, skrandžio raumenys atsipalaidavo ir tik lengvas spaudimas smilkiniuose trikdė malonių minučių tėkmę. Ką galėtų reikšti tas nežymus galvos skausmas? Filipas bandė prisiminti praeitos dienos įvykius, tačiau jį vėl apėmė snaudulys, užpildydamas atminties spragą fantastiniais vaizdais. Atrodo, buvo alus. Daug alaus, - švystelėjo jo galvoje prieš jam visiškai panyrant į snaudulį. Galutinai pabudo apie 9-ą, iš miego į tikrovę peršokdamas taip staigiai, kaip į paviršių iššoka į vandenį panardintas kamuoliukas. Jis valios pastangomis dar bandė sulaikyti sapno kraštelį, tačiau miego karalystė jį stūmė lauk ryžtingai ir be atsikalbinėjimų. Prabudo su keistu nusivylimo ir nuoskaudos jausmu: nepavyko iki galo peržiūrėti malonią istoriją, kurią jis, būdamas pagrindiniu veikėju, jautė taip realistiškai. Visada taip!, - pagalvojo, gulėdamas užmerktomis akimis. Sapnas nutrūksta įdomiausioje vietoje, o žmogus nors ir žino, kad tai tik sapnas, beviltiškai bando pratęsti jį bent minutėlei... - ir tai niekada nepavyksta. O tada, net jei užmigsi, pamatysi kažką visai kita. Sapnas iš tikro buvo malonus. Filipas prisiminė jį mėgaudamasis juo taip, kad net pamiršo vis dar neatstojantį galvos skausmą. Staiga jis atsimerkė ir peržvelgė kambarį. Drabužiai buvo nepaprastai rūpestingai sudėti ant kėdės, batai padėti lygiai... Taip, matyt, alaus buvo pakankamai. Jis ir sukeldavo Filipui tokį pedantiškumo protrūkį. Studentiškų laiko įprotis, kai tėvas priekaištaudavo už pasisėdėjimus su draugais prie alaus ir vėlyvus grįžimus namo. Tvarkingai sudėti drabužiai turėjo parodyti, kad Filipas buvo visiškai blaivus... Dabar tėvas jau nekreipė dėmesio į tuos, beje, gana retus, vėlyvus sūnaus grįžimus iš baro, tačiau refleksas liko ir tuo stipresnis, kuo daugiau bokalų buvo praleista. Bet juk tai buvo iš tikra! Filipas kilstelėjo ant alkūnės ir, patrynęs kaktą ranka, pabandė atskirti tikrovę nuo sapnų vaizdų. Tas vyras, tas automatas... Akimirksniu jis viską prisiminė. Tokia pat nuostabi buvo tikrovė, atsikartojusi sapne. Vakar... vakar.... Taip. Jis, vadinasi, grįžinėjo namo po praleistos dienos pliaže, kur slapčiomis pro primerktus vokus žvalgėsi į dailias praeinančių merginų figūras. Institute prasidėjo atostogos, pliaže buvo pilna studenčių džiugių, atsipalaidavusių po įtemptos vasaros sesijos, saulei ir vėjui išstatančių viską, ką tik galima atidengti... Filipas, marškinėliais pridengdamas savo baltus, nusėtus strazdanėlėmis, pečius, raustelėjusius nuo įdegio, svajojo apie tapimą vienu tų aukštų tamsiaodžių juodaplaukių vaikinų, jachtomis raižančių ežerą. Arba bent galėti išsinuomoti valtį, bent valandai ar dviem kartą antrą-trečią dieną... Jis žinojo, kad tai visiškai nerealu prie jo uždarbio, jo kuklių pareigų... Vaizduotėje jis tai galimybes gauti aukštesnes pareigas, o tuo pačiu ir pajamas, tai išsigalvodavo visokiausius neįtikėtinus nutikimus, atnešančius jam neapsakomą gerbūvį... kartu puikiai žinodamas, kad nieko panašaus negali nutikti. Visų pirma, todėl, kad dar niekam nepasisekė gulinėjant pliaže ir prisigalvojant pačių nerealiausių savo ateities variantų,... o antra, - jis aiškiai tai suprato jam, kaip taisyklė, trūko drąsos, kad įgyvendintų bent mažiausią iš savų sumanymų. Filipas bijojo visko - net to, ką pateikdavo kasdienybė. Šiame, kaip besakytum, saugiame pasaulyje jis bijojo garsiai kalbėti, kad kas nors netyčia neišgirstų jo balso, išsiskiriančio iš bendro minios šurmulio. Jis bijojo šefo, ir tai buvo rytinių blogavimų priežastimi, kai jam tekdavo mintyse regzti įtikinamą istoriją, paaiškinačia nežymų pavėlavimą į darbą, istoriją, visiškai nepanašią į anksčiau sugalvotas... Filipas dažnokai nekęsdavo savęs už tokį bailumą. Jis ne kartą sau pasižadėdavo kada nors drąsiai pareikšti, kad jis paprasčiausiai pramiegojo, ... tačiau ir toliau bijojo... Ten, pliaže, jis irgi nuolat jautė drąsos trūkumą. Jis negalėjo prisijungti prie kamuoliu žaidžiančių studentų, užkalbinti kurią nors merginų... Jis jautėsi mažas, silpnas, nevertas dėmesio... Va, jei turėtum vienetuką! Na, bent dvejetuką! svajojo jis, regėdamas save už motorinės valties vairo, su Raktu, nerūpestingai kabančių ant juostelės, prisegtos prie trumpikių, kad visi galėtų matyti, su kuo turi reikalą... Jis tikėjo, kad net dvejetukas sukelia įspūdį, kurio jis su savo trejetuku nepajėgus sukelti... Kai saulė pasislėpė už aukštų pastatų, lanku supančių pliažą, jis apsirengė ir nusivilko gatvėmis, nesitikėdamas, kad nutiks kokia nors iš tų nepaprastų istorijų, kurias jis sukurdavo, - nuotykis, pakeisiantis jo gyvenimą. Alus buvo tokios permainos pakaitalas, Suvartotas dideliu kiekiu, jis leisdavo trumpam užmiršti baimę. Po kelių bokalų Filipas jausdavosi tarsi studentiškais laikais. Sujaudintas prisimindavo savo studendišką kuklų Raktą, turintį tik kuklią stipendiją... kurią išmokėdavo vien raudonaisiais... Raktas, kuris dar nebuvo paženklintas laipsniu, atrodė esąs raktu nuo tikro, laimingo gyvenimo: jis žadėjo potencialiai neribotas galimybes... Tuščia vieta galėjo, teoriškai, užsipildyti aukščiausio laipsnio simboliu, o tuo metu tušti rejestrai apvaliomis žalių ir geltonų punktų sumomis... Studentaudamas jis neįvertino tokios stebuklingos savojo Rakto savybės. Svajojo, kaip greičiau atsikratyti mokymosi, gauti laipsnį (žinoma, aukštą tais laikais tai atrodė realu), turėti daugybę taip mielų širdžiai žalių ir geltonų punktų. Daug ką jis šiandien atiduotų, kad susigražintų tą palaimingą tikrumo savimi jausmą... Per egzaminus jis vos pasiekė trečiąjį laipsnį; ir tai buvo jo kompleksų pradžia... Likusią dalį padarė nuolatinio balansavimo ant briaunos, skiriančios dirbančius nuo rezervo, suvokimas. Šiandien trejetukas jau negarantavo darbo, o žaliųjų perkamoji galia krito kasmet... Nykstamai mažas geltonųjų skaičius, kuriuos gaudavo kas mėnesį, tirpo žaibiškai... Pasakyčiau šefui, ką apie jį galvoju, - teisinosi jis sau, praeidamas pro baro vitriną, - tačiau tada jis, tikriausiai, pirma proga, kad atsikratytų manęs... Ir, reiškia... Jis žinojo, ką tai reiškia. Nedirbantys neturi geltonų punktų. O vien žaliais ir raudonais toli nenuvažiuosi. Paskutiniu laiku net alaus automatus pritaikė geltoniems. Už žalius gali gauti tik kokį nors kartoką birzgalą, greičiausiai, sintetinį... Nekalbant jau apie tokią prabangą, kaip sumuštinis su kumpiu ir, pagaliau, burlaiviai Tibigano ežere; be geltonų neįmanoma naudotis normaliais patogumais, kuriuos Argolandas siūlo gyventojams, uždirnabtiems geltonus punktus. Na, o kaip pakviesi merginą į barą, jei neturi geltonų? O jei staiga ji panors ką nors suvalgyti, išgerti? Juk nepasiūlysi jai sumuštinio su sūriu ar mėtų arbatos vienintelius dalykus, kurie galimi už žalius baruose išrinktiesiems prieplaukoje... Tai būtų pirmas ir paskutinis pasimatymas... Taip. Antras laipsnis suteiktų Filipui tokį trokštamą gerai savijautai saugumo pojūtį. Dvejetukas garantavo stabilumą ir dar negreit ateitų laikas, kai prie dvejetukus sušmėžuotų nedarbo pamėklė. Tokie nelinksmi apmąstymai nuvedė Filipą bare prie imbiero alaus automatų. Jis ryžtingai pastatė bokalą po dozatoriumi ir į plyšį įkišo Raktą. Velniai nematė, kelis geltonus. Vis tiek ir per šimtą metų nesutaupysi to nedidelio kiekio, apie kurį svajoju... sumurmėjo stebėdamas, kaip rusvas skystis pildo stiklinį indą. Paskubomis išgėrė, vėl prisipylė bokalą ir prisėdo greta žaidimų automato. Žemas, apvalaus veido ir gerokai praplikęs vyras stovėjo priešais automatą ir žvelgė į mirkčiojančius užrašus, kviečiančius žaisti. Išbandyk laimę pagausink punktų, - perskaitė Filipas.
Dešimt geltonų! pagalvojo Filipas. - Tiek gaunu darbe už mėnesį,,, Jis neužtikrintai smiliumi palietė geltoną tašką Rakto panelėje. Langelyje įsižiebė žali skaičiai. - Na, na! Nemažai pritaupėte! tarė plikis, pažvelgęs Filipui pro petį. 50 geltonų, tai ne svaras razinų! Jis įdėmiai pažvelgė į Raktą ir pridūrė: - Pabandysiu, - sulemeno Filipas, nors ir bijojo rizikuoti. Tačiau ne daugiau nei vieną punktą. Jis įstatė raktą į automato plyšį, paspaudė klavišą ir truktelėjo rankeną. - Na štai, prašau! apsidžiaugė plikis. Laimėjot tris už vieną. Irgi neblogai. Verta statyti dar kartelį.
Toliau viskas ėjo kaip svajonėje! Automatas suskambo, sužibo šviesomis. - Šimtas už vieną! užspringo iš nuostabos atsitiktinis sirgalius, o likę baro lankytojai į juos atsisuko. Filipas spoksojo į geltonus skaičius skaitliuke, tarsi norėdamas įsitikinti, ar jie nedings, kaip neretai nutikdavo sapnuose apie didį nuotykį. Trys šimtai geltonų! karštligiškai kartojo jis sau. Du su puse metų darbo! Per paskutinius 5 m. jam vos pavyko sutaupyti 50-mt... 300 geltonų tikras lobis tokiam jaunam žmogui. Tačiau Filipas puikiai suvokė, kad net pati didžiausia suma išnyks be pėdsakų, jei jos periodiškai nepapildysi. Pora kartų jam jau pavyko be didesnio vargo išleisti po dešimtuką per vakarą. Tai visai nesunku. Keli bare buvę žmonės jau stovėjo greta, nustebę ir su pavydu pažvelgdami tai į jį, tai į automatą, kuris vis dar burzgė ir mirkčiojo užrašu: Drąsuoliui sekasi tu patikėjai ir bandyk dažniau!` - Na, drauguži... Aš, sakyčiau, vis tik užsidirbau bent bokalą! tarstelėjo plikis, ropšdamasis ant taburetės prie baro. Atsaku buvo visuotinio pritarimo gaudesys, gėrė už laimėtoją, Filipas buvo patenkintas, tuo labiau, kad vaišėms teišleido vieną geltoną punktą kaip tik tą, kuris buvo pasmerktas praradimui, kai nusprendė žaisti... Po trečio bokalo jau buvo tu su plikiu, kuris pasivadino Karlu, su Filipu bendravo širdingai ir visai neatrodė kaulytoju. Greičiau jau Filipas įkalbinėjo Karlą paimti dar ir trečią bokalą, kol tasai ėmė maldauti jį baigti su savo dosnumu. Visa, kas buvo vėliau, Filipas prisimena sunkiai. Prisėdęs ant lovos, jis bandė sudėlioti faktus. Galiausiai iš ant kėdės atlošo kabėjusios striukės kišenės išsitraukė Raktą. Viskas teisingai. Iki 354 geltonų punktų, kurie buvo po žaidimo, trūko nepilnų 7-ių. Beveik du išleido bare, o likę penki... Jis dar kartą įkišo ranką į kišenę ir užčiuopė standaus popieriaus papelį: Jis mašinaliai pažvelgė į Raktą. Šiandien antradienis, 9:10 Vadinasi, viskas tiesa, - pagalvojo jis. Nebent Karlas paprastas apgavikas. Bet net jei taip... tai išleidau nedaug. Didelis čia dalykas penki geltoni. Dar vakar, vertindamas šią sumą pasiplaukiojimui valtimi arba automobilio nuomai, jis taip nebūtų pagalvojęs. Dabar viskas pasikeis, - jis prisiminė sąmonėje užstrigusią pokalbio su Karlu nuotrupą. Kas tasai neišvaizdus žmogėnas, gana draugiškas ir lipšnus, tačiau atrodęs daugiausia ketvertuku? Ir ar tikrai jis gali padėti? Reikia būti neblogu psichologu, kad taip tiksliai nuspėtų Filipo poreikius, praleidęs su juo vos tris valandas prie alaus. - Žinau vieną žmogų, - pradėjo Karlas apie karjeros reikalus, kai jie jau buvo susipažinę, - kuris gali padaryti bet kokį laipsnį. Filipas šiek tiek nustebo, nors ir buvo girdėjęs, kad tokie tipai egzistuoja. Tačiau, iš kitos pusės, buvo žinoma, kad laipsniuotojai yra ypatingoje Syskomo kontrolėje ir niekas negali daryti jiems įtakos. - Kaip tai daroma? pašnibždomis jis paklausė, palinkęs prie Karlo. Būtent tada Karlas ir padavė Filipui savo vizitinę kortelę. Ji kėlė pagarbą. Tokią kortelę galima gauti tik tuo atveju, jei numeris viešbutyje apmokėtas mėnesiui į priekį. Kosmose tai turėjo kainuoti apie 50 geltonų. Karlas nebuvo panašus į žmogų, galintį leisti tokią prabangą, jis neslėpė, kad trūksta punktų ir visada užsimindavo, kad vos sunkiai suduria galus, tačiau, matyt, kartais gaudavo apvalių sumelių. Filipas, aišku, neklausinėjo, kuo jis užsiima be tarpininkavimo raiseriams1) su jų klientais. O gal Karlas buvo raiseriu tuo, kur mažesni. Tokius vadino džekeriais2). Karlas iš tikro nebuvo įkyrus ir paliko neblogą įspūdį. Penki punktai, kuriuos Filipas pervedė jo Raktui, kai išeidinėjo iš baro, jis laikė avansu, o likusią dalį turėjo gauti baigus operaciją. Viskas atrodė pakankamai aišku, bent jau vakar vakare, kai alus ūžė galvoje ir pasaulis atrodė paprastesnis ir linksmesnis. Dabar, ryte, mintimis grįždamas prie vakarykščio pokalbio su Karlu, Filipas vėl save pagaudavo, kad prabudo įprastinės kasdienės baimės, kiek susilpnintos to, kad Rakte atsirado trys šimtai su trupučiu geltonųjų punktų. 200 plius 40 Karlui, - skaičiavo jis, jau stovėdamas po dušu. Baisi suma... Tačiau vis tik išsileistų be pėdsakų. Jis dar kartą prisiminė tėvo žodžius, kuriuos tas ne kartą kartojo, kai Filipas dar buvo moksleivis ir vėliau, kai tapo studentu: Filipas ne su viskuo, vertinant problemą, sutikdavo su tėvu. Labai dažnai tikrovė prieštaraudavo tėvo maksimai. Filipas pažinomo daug jaunų žmonių, kuriems žemas laipsnis ir darbo neturėjimas netrukdė švaistyti geltonus punktus. Tačiau jis suprato, kad geltonojo jaunimo, kaip juos vadino, pajamos teka iš aukštus postus užimančių tėvų-nuliukų arba kitų, neaiškių šaltinių. Filipo tėvai tebuvo trejetukai, o tai neleido ypatingai išlaidauti. Būdamas studentu, Filipas iš jų gaudavo vieną, kartais du geltonuosius per mėnesį, ir to turėjo pakakti visiems malonumams, nepasiekiamiems už raudonuosius iš studentiškos stipendijos ir tuos kelis žalius, kurių kartais pavykdavo uždirbti. Aukštesnio laipsnio, geresnės padėties ir bent jau 30-ies geltonų per mėnesį miražas kėlė jo nuotaiką ir suteikdavo drąsos. Netrukus jis liovėsi galvoti apie išlaidas, susijusias su sumanyta operacija. Galiausiai juk tie punktai vis tiek nukrito iš dangaus... Ar sugebės jis gavęs dvejetuką, susitvarkyti su darbu, Filipas visai nesvarstė, įsitikinęs, kad visiškai nusipelno antrojo intelektualinio laipsnio. * * * Karlas atsikėlė gerokai po devynių. Merginos jau nebuvo, matyt, išbėgo patyliukais, kol jis miegojo. Užmokėjo jis jai dar vakar, prieš įeinant į viešbučio kabiną. Atsiėjo ji lygiai tuos 5 punktus, kurios gavo bare iš jauno laimingojo. Jis atsikėlė ir akimis permetė viešbučio kabiną. O, šaunu, kad apmokėjau būstą iš anksto, - pagalvojo ir atsiduso. Patikrino Raktą. Liko dar truputis žalių pakankamai, kad pragyventum kelias dienas. Raudonųjų visai nebuvo. Paprastai jis juos iškart iškeisdavo į žalius pagal einamąjį juodosios rinkos kursą. Jo rate buvo laikoma blogu tonu pietauti antrarūšėse užkandinėse ir gyventi pigiuose namuose. Iki šiol, užsiimdamas smulkiu raisingu, nejautė materialinių sunkumų. Tačiau nuo to momento, kai leidosi įkalbamas gana įtartinam reikalui, teko užmesti įprastus užsiėmimus. Velniava! nusikeikė, slėpdamas Raktą. - Kas mane vertė lįsti į tą aferą? Jam knietėjo pabandyti patyliukais pasidarbuoti džekerizmo srityje; ir jis su malonumu kilstelėtų kokį nors ketvertuką ar net penketuką už kelias dešimtis geltonųjų... Bet kuriuo atveju geriau, nei nieko... Tačiau jis žinojo, kad dabar rizikuoti negali. Reikėjo atrodyti tvarkingu piliečiu ir nesiimti jokios įtartinos veiklos. Juk būtent už tai jis paėmė 200 geltonųjų ir buvo linkęs dar paimti gerokai daugiau... Punktai ištirpo per nepilną savaitę. Prabangus viešbutis, puikūs restoranai, merginos už 5 ir daugiau geltonųjų... To reikalavo žmonės, kurių planų jis net nebandė sužinoti. Ryžęsis bendradarbiauti su jais, jis žinojo, kad tas reikalas gerokai pradvisęs mėšlu, tačiau guodėsi, kad tai, kuo užsiiminėjo iki šiol, irgi kvepėjo nusikaltimu, nors rizika buvo susijusi su gerokai mažesne nauda. Jam pažadėjo tūkstantį, ir jis sutiko ilgai nesvarstęs. Su savo tikruoju laipsniu jis negalėjo tikėtis didelių pajamų iš džekerizmo. Penketukai ir šešetukai ne tie klientai, iš kurių gali susikrauti kapitalą. Jie renka savo geltonuosius, supirkdami juso barbarišku kursu, o tada su kiekvienu punktu išsiskiria grieždami dantimis. Ypač dabar, kai ketvertukas negarantuoja, kad gausi darbą, mažai kas atiduodavo geltonuosius už galimybę pakilti iki to laipsnio dėl kelių papildomų žaliųjų. Smulkus džekerizmas žemame lygyje neišvengiamai pasibaigs, - kalbėjo jis sau, prieš veidrodį šukuodamas retas sruogas ant plinkančio apvalainos galvos pakaušio. Liks tik stambūs rykliai, aukštos klasės specialistai... Nuliuko suorganizavimas kainuoja, manau, ne mažiau tūkstančio geltonųjų, o už tokią sumą galima be rūpesčių pagyventi ilgoką laiko tarpą... Ir konkurencija maža.... Na kiek gali būti Argolande raizerių su tikru nuliu? Trys, keturi? Jis prisiminė Filipą, penkis geltonuosius, išleistus merginai, ir galimybę uždirbti dar 35-is. Pažvelgė į laikrodį. Beveik 10. Pats laikas ką nors pagauti mieste, - pagalvojo, baigdamas tvarkytis.
Suskambo telefonas. Karlas pakėlė ragelį ir kurį laiką klausė naujausių instrukcijų, kurias skaitė moters balsas. - Tvarka. Būsiu per valandą, - pasakė jis ir padėjo ragelį. Taigi jau! Reikia imtis reikalo, kitais žodžiais, pakišti sprandą už tuos, kurie žadėjo mokėti tūkstančius.... Jis pajuto silpnumą, prisėdo ant kėdės prie staliuko su telefonu ir, nekeldamas ragelio, nervingai rinko aparato skaičius. Jam baisiai norėjosi paskambinti sutartu numeriu ir pasakyti, kad atsisako dalyvauti jų aferoje. Tačiau jis jautė, kad tai beviltiška. Jis žinojo perdaug, o be to, jam neliko nė punkto iš to, ką sumokėjo avansu. Kelio atgal nebuvo. Karlas iš kišenės išsitraukė Raktą ir ėmė jį įdėmiai apžiūrinėti, tarsi pirmąkart matytų ploną, pasibaigiančią jungtimi, stačiakampę plastiko plokštelę, kurios langelyje mirkęiojo nueinančio laiko skaitmenys. Iki šiol jis net nebandė suprasti, kaip veikia Raktas, - kaip niekada nesusimąstydavo apie telefono ar kalkuliatoriaus veikimą. Jis laikė, kad niekas valstybėje išskyrus kelias kiaušinio formos galvas nežino ir nesupranta, kas vyksta tefloninės plokštelėje, kuri kartu buvo ir tapatybės pažymėjimas, kredito kortelė, laikrodis, kalkuliatorius, diplomas, intelektualinio laipsnio sertifikatas ir dar dievai žino kas. Jis nevalingai ėmė prisiminti, kad kadaise girdėjo apie Rakto konstrukciją ir savybes. Kažkokie puslaidininkiai, integralinės schemos, cilindriniai domenai, dipoliai, skysti kristalai... Ne, pernelyg painu Karlui. O vis tik atsirado gudručių reikia manyti, irgi nuliukų, kurie perkando šį sudėtingą įtaisą... Karlas žinojo, kad išardyti Rakto negalima. Dingęs arba pažeistas Raktas visa krūva rūpesčių ir visiškas sukauptų punktų praradimas... O kartais ir būtinybė iš naujo patvirtinti laipsnį... Punktų netekimas jam negrėsė; savo formaliai žemoką laipsnį jis irgi, matyt, apsigintų nesunkiai daugiametis raiserizmas leido jam išlaikyti bet kurį testą už ketvertuką, tačiau Karlas niekada neturėjo ketinimų pasižiūrėti į Rakto vidų, nes žinojo, kad ten nieko įdomaus nepamatys. Jis su kai kuria nuoskauda žvelgė į plastiko kortelę su apvaliu disku su piršto antspaudo linijomis, kuris Karlą paversdavo labai individualiu objektu. Jis žinojo, kad atėjo laikas išsiskirti su šiuo gerbiamu daikčiuku ir mainais gauti kitą, kurį pagamino paslaptingi kombinatoriai, patys nenorėję rizikuoti bandydami savo dirbinį. - Puikus daikčiukas! springo iš susižavėjimo tipas, prieš savaitę įtraukęs Karlą į šią istoriją. prisimeni pasaką Staltiese, pasidenk! arba kitą, apie tokį maišą, kuriame, vos jį pakratydavai, rasdavosi dukatai? Na, tai juk tai būtent toks daiktas! Karlas neįsivaizdavo, kaip tai galima. Netikras Raktas? Taip, pasitaikydavo visai neblogi padirbiniai, tačiau dažniausiai jie tetiko, kad įjungtum alaus automatą arba praeitum į metro. Tačiau pagaminti tikrą Raktą, su viskuo, kas priklauso? Jis puikiai prisiminė bandymus, kuriuos, dar būdamas studentu, atlikinėjo su draugais, kai gavo savo pirmuosius studentiškus Raktus. Svetimas Raktas, įkištas į automatą, iškart imdavo skleisti klaikų signalizacijos garsą, o jau apie tai, kad gautum kažką daugiau nei yra sąskaitoje nevertėjo ir galvoti: automatas visad atsakydavo raudonu užrašu, pranešančiu, kiek ir kokių punktų trūksta, kad būtų išpildytas kliento noras... Karlas bendrais bruožais buvo susipažinęs su punktų apskaitos principais. Jis net išstudijavo, nors ir nelabai kruopščiai, prekybos ekonomiką. Todėl žinojo, kad egzistuoja skirtingų tipų automatai: prekybiniai, kasos, atsiskaitymo. Visi jie veikė reaguodami į Raktą. Automatas įsijungdavo tada, jei ant Rakte užkoduotos piršto antspaudo linijos atitiko savininko piršto linijas, na, ir, aišku, Rakte buvo pakankamai punktų operacijai atlikti. Karlui niekada neteko apgaudinėti automato ir jis šventai tikėjo, kad tai neįmanoma. Kiti bandė kartais pavykdavo, tačiau visada liko rizika gerokai įklimpti už kokį nors kvailą cigarečių pakelį... Tačiau juk turi būti kokia silpna vieta kontrolės sistemoje, kažkoks Achilo kulnas, leidžianti apgauti Banką, - mąstė Karlas, susimąstęs žvelgdamas į mirksinčius laikrodžio skaitmenis. O tie vikruoliai, matyt, rado būdą, kaip užrašyti kažką papildomai į banko sąskaitą ir į Raktą... Jis puikiai suprato, kad pats savaime kažko įrašymas į Raktą net jei tai būtų įmanoma - nieko nelemia. Syskomas pakankamai supratingas, kad leistų tokius gana naivius triukus. Beje, o kas gi drįstų eksperimentuoti su savo asmenišku Raktu? Juk tam būtina žinoti vidinį automatų kodą, o tasai laikas nuo laiko savaime keisdavosi. Vienas netikslus magnetinis impulsas galėjo visiškai sugadinti įrašą Rakto atmintinėje, tasai paduos kažkokią nesąmonę ir tu įkliuvai! Karlas prisiminė savo senų laikų draugužį, auksarankį, kuris, bandydamas kažką sukombinuoti, paveikė magnetu savo Raktą ir taip sukombinavo visai padorų pabendravimą su policija. Karlas giliai atsiduso ir tingiai pakilo iš krėslo. Pusė vienuoliktos išėjo iš kabinos. Užtrenkęs duris, staiga sustojo. O, velnias! Juk durų užraktas suveikia nuo Rakto, iš kurio paimti punktai apmokant kabiną! O naujas Raktas... gali netikti, - pagalvojo jis, tačiau čia pat prisiminė, kad naujas Raktas bus prikištas geltonųjų, tad dabar galima dalinai atsisakyti rezervacijos ir administracijos automate gauti likusius punktus. Jis apsidžiaugė: taip gavo per 30 geltonųjų, kas, tarp kitko, reiškė galimybę papietauti aukščiausios klasės viešbučio automatiniame bare, kuriame priima tik geltonuosius! Priešais baro duris išvydo žalią uniformą ir iškart pasuko prie hole pastatytų krėslų. Atsisėdęs nugara į policininką, jis kurį laiką jį stebėjo, žvilgčiodamas į veidrodiškus sienos apmušalus. Jautė, kaip tuksi smilkiniuose, girdėjo pulsą ausyse, delnai sudrėko. Nervai! pyktelėjęs pastebėjo. Policininkas žvelgė į baro gilumą, kur aplink automatus sukiojosi merginos tos, kurios visada sukiojasi ieškodamos pinigingų svečių. Policininkais akivaizdžiai stovėjo čia tam, kad aštria akimi atskirtų nuolatines viešbučio baro lankytojas nuo atsitiktinai atėjusių susirasti, kas sumokėtų už pietus. Karlas matė, kaip tvarkos saugotojas minutei dingo restorano viduje ir išvedė dvi jaunutes merginas, akivaizdžiai nepilnametes. Tos paklusniai išėjo. Policininkas dar kartą apsidairė ir lėtai pasuko link išėjimo. Matyt pasipinigauja iš vietos damų už konkurenčių išvijimą, - spėjo Karlas, įeidamas į barą. Kiekvienas aria, kaip moka. Ko baiminiesi, senas asile! apibarė save. Kol kas nėra priežasčių. Tavo kišenėje tavo, tikrasis Raktas. Be to su minimaliu punktų kiekiu, kas šioje visuomenėje laikoma geriausiu tavo lojalumo įrodymu! Bare už aukštų staliukų palei sieną sėdėjo merginos, išsirėdžiusios gėlėtomis suknelėmis, tarsi manekenės iš aukščiausios klasės drabužių parduotuvių. Kai kurios pasuko galvas, skubotai ir vertindami peržvelgdami Karlą, tačiau, matyt, nusprendė, kad jis ne pernelyg storai prisigrūdęs geltonųjų. Reikės apsirengti kažkaip ... prabangiau, - pagalvojo jis praeidamas, - jei ruošiuosi čia pagyventi ilgėliau!... Jis suprato žmonių, turėjusių jam įteikti eksperimentui netikrą Raktą, ketinimus. Čia, padoriame, pakankamai brangiame viešbutyje, žmonės, išleidžiantys pakankamai dideles geltonųjų punktų sumas, nekėlė įtarimų. Sunku būtų tikrinti neribotas Rakto galimybes vidutinės klasės viešbučiuose ir pigiose užkandinėse, kur dauguma automatų suderinti žaliesiems. Karlas apžvelgė barą. Be triukšmingų ir margų, tarsi papūgos, merginų, čia, kaip įprasta tokiu dienos metu, sėdėjo daugybė subjektų, kurių profesijas galima buvo iškart ir neklystamai priskirti prie nelegalių. Jis pastebėjo du raiserius, tiesa, juos pažinojo tik iš veido, o to buvo nepakankama, kad pradėtum pokalbį Filipo reikalu. Kampe sėdėjo pažįstamas pagyvenęs kymeikeris3), tačiau Karlas pagalvojo, kad dabar su šių profesijų žmonėmis geriau į sąlytį neiti.Todėl patraukė į priešingą kampą, įkišo Raktą į automatą, nuo pasirodžiusio padėkliuko paėmė kelis sumuštinius, pažvelgė į geltonus skaičiukus, pasirodžiusius langelyje, ir tyliai nusikeikė. Keturi sumuštiniai kainavo beveik vieną geltonąjį. Jis įdėmiau įsižiūrėjo. Sumuštiniai buvo su juodaisiais ikrais. Reikia pratintis, - pagalvojo. O geriau visai nežiūrėti į kainą... Jis išgirdo, o tiksliau, pajuto, kažką už nugaros. Atsargiai pasuko galvą, kad akies kampeliu įvertintų situaciją. Viso labo, tik viena merginų. - Mėgsti ikrus? pradėjo ji. Jis lėtai peržvelgė ją ir šyptelėjo: Ji prisėdo greta ir kuį laiką tylėdama kramtė. Tada tarė: Kai jis po minutės grįžo su dviem skardinėm dvigubo alaus, ji baiginėjo jau antrąjį sumuštinį. - Ar man ką nors paliksi? kandžiai paklausė. Karlas nušoko nuo sėdynės ir merginai atnešė taurę konjako. Tai jam atsiėjo pusę geltonojo, tačiau informacija buvo to verta. Tik reikia rasti ir ... įkalbėti, - pagalvojo, išeidamas į gatvę. Raktas rodė penkias minutes dvyliktos. Jis prisiminė apie paskirtą susitikimą ir paspartino žingsnį, žvalgydamasis Snejero. Dabar jam buvo svarbūs net ne likę 35 Filipo geltonieji. Artimiausiu metu jis apsieis ir be jų, o tada... Tada jų bus kiek širdis geidžia... Jei, žinoma, viskas prasisuks tinkamai. Dabar tai tebuvo paprastas profesionalus tvarkingumas. Be to, jis jautė tam tikrą simpatiją tam, kiek suvaržytam jaunuoliui. * * * Kaip paprastai prieš pusiaudienį, bare buvo susigrūdimas ir šurmulys, tačiau beveik niekas neužsisėdėdavo ilgiau, nei reikėjo išgerti puodukui kavos ar bokalui alaus. Snejeras palaukė kelias minutes, kol atsilaisvins jo įprasta vieta kampe, tada prisėdo ant aukštos kėdės ir įmerkė ūsus į putą. Pirmąkart šiandien gurkštelėjęs gero Pilzeno alaus, pamažu aprimo. Padažnėjęs pulsas grįžo į normą. Truputis alkoholio praskaidrino mintis. Būtent čia, daugybės persidengiančių pokalbių, skambčiojančių bokalų ir gėrimų dozatorių burbuliavimo triukšme jautėsi puikiai. Čia jis buvo saugus, patikimai paslėptas po daugybe nuolat besikeičiančių veidų, pačiame miesto centre. Kaip maža gudri gyvatė tropikų džiunglėse, pasinaudojanti jai suteikta mimikrijos galimybe, jis šliaužė, nepastebimas nei priešų, nei tų, kurių dėka galėjo egzistuoti. Jis visada išgerdavo savo vidurdienio alaus, žinodamas, kad jei panorės, galės gauti ir antrą, ir trečią, ir net ketvirtą bokalą. Tačiau paprastai neimdavo daugiau dviejų. Jis pernelyg vertino savo šviesų, skvarbų protą (kuris, beje, buvo ir šio alaus dėka), kad jį užtemdytų per didele alkoholio doze. Tačiau tai, kad jis, esant būtinybei, galėjo savęs nevaržyti, suteikė ypatingą pasitenkinimą. Šito suvokimas buvo vienu pagrindinių elementų, nuo kurių priklausė saugumo jutimas šiame bare, šiame mieste ir, aplamai, šiame pasaulyje. Kruopščiai parinktu lėtumu jis laikas nuo laiko lėtai pasukdavo galvą, kai skambutis pranešdavo kokiam
klientui, kad jo mėnesinis alaus ar dar ko nors limitas išseko su ankstesne porcija. Kartais, kai jis būdavo
ypač geros nuotaikos, o lankytojas jam patikdavo, Snejetas tarsi nenoromis nuslinkdavo nuo savo aukštos
kėdės kampe (nuolatinė vieta irgi priklausė elementams, užtikrinantiems saugumą: jis mėgo, kad būtų saugus
užnugaris ir vienas sparnų) ir lėtai nustumdavo į šalį nelaimėlį vartotoją, kuris paprastai su kvailoka mina
spoksodavo į automatą. Tada įkišdavo savo Raktą į plyšį ir įpildavo du didelius bokalus alaus. Juos
gaudavo visada nesvarbu, pirmadienis ar šeštadienis ir nerūpestingai vieną pastumdavo į nustebusio
svečio panosę arba, lengvai sudaužęs bokalus, pasakydavo kokį nors tostą, kai taisyklė, nei į tvorą, nei į mietą.
Šiandien tokie numeriai jo nedomino. Sulig ketvirtu bokalu pastebėjo, kad net alus neteikia malonumo. Galvoje truputį ūžė, o aplinkiniai balsai pradėjo susilieti į monotonišką gaudesį. Snejeras pastatė neišgertą bokalą ir nemąstydamas žvelgė pro vitriną į pro barą srūvantį žmonių srautą. Jis buvo suirzęs ir išerzintas pačiu bjauriausiu būdu, beviltiškai, nes viskuo kaltas buvo pats... Gerokai lengviau pakelti bet kokį nusivylimą, kai dėl jo galima apkaltinti ką nori, tik ne save... Kaip paskutinis idiotas! Kaip suknistas šešetukas! pyko ant savęs. Leidausi pagaunamas primityviausiu būdu, užkibau ant tokio triuko! Nuo tada, kai ėmėsi verstis raiserizmu, puikiai žinojo, kad laikas nuo laiko kuris nors pakliūva dėl kokios nors priežasties. Tačiau iki šiol tai buvo labai reti atvejai. Tarp jo kolegų ryšium su tuo sklandė įvairiausių legendų ir anekdotų. Tokia nesėkmė visada iš tų, apie kurias po to ilgai pasakoja. O čia prašau! Kvailas, idiotiškas reikalas... Snejeras dar kartą mintyse perbėgo šiandieninį rytą (jei taip galima vadinta laiką tarp dešimtos, kai išsiropštė iš lovos, ir dvyliktos). Diena prasidėjo normaliai. Jis prabudo vidutinės klasės nakvojimo kabinoje (jo versle nepageidautina turėti nuolatinę gyvenamąją vietą, o naudojantis geriausiais viešbučiais galima sukelti įtarimus), o tada be tikslo patraukė į miesto centrą, apžiūrinėdamas parduotuvių vitrinas ir merginų kojas. Užsuko į kirpyklą, nusiskuro su automatu ir atliko elektromasažą, kad 40-mečio veidas atrodytų kaip 30-mečio. Tiesą sakant, šiandien daryti nebuvo ko. Paskutinis klientas gana dosniai atsiskaitė. Tai leido bent mėnesį neapsunkinti savęs, tačiau Snejeras nemėgo pernelyg ilgai dykaduoniauti. Visai ne iš gobšumo. Tiesiog tokia užsiėmimo atmaina suteikė jam be lėšų patogiam ir pakankamai nerūpestingam gyvenimui ypatingas emocijas, nepadirbtą jaudulio virpėjimą, kas buvo retenybe jo sutvarkytame ir beveik idealiai suorganizuotame pasaulyje. Trumpai kalbant, jis išėjo pasivaikščioti prieš pietus, išgerti kasdieninio alaus Šiaurinės ir Saturno kampe; tada buvo numatytas susitikimas su žmogumi, jam skolingu kelias dešimtis geltonųjų. Vienu žodžiu, nieko rimta, jokių pavojingų operacijų. Jis ėjo atsipalaidavęs, ramus, tyras tarsi ašara, ir staiga netikėtai tas subjektas... Kaltas, aišku, buvo Snejeras. Tiesiog pernelyg atsipalaidavo, pernelyg draugiškai nusiteikė pasauliui ir žmonėms ir minutei užsimiršo, kad tarp šių draugiškų žmonių visada gali įsitrinti koksai spyglys, toks fileris, inspektoriukas, tfu! Ir aplamai, neaišku kodėl jis sustojo priešais vitriną, kurioje buvo išdėlioti naujausi informacinių mikroschemų pavyzdžiai... Koks jam, ketvertukui, reikalas dėl tų mikro... ko ten? Vienai prakeiktai akimirkai jis susimąstė, suklupo, nesukontroliavo savo pasąmonės, leido prasiveržti jai į paviršių, prasimušti pro tvirtą apvalkalą, kuriuo jis apsupo save ir kuriame jam buvo gera. Kaip tas niekšelis pagavo jo pasimetimo akimirką? Nejaugi idealiai atidirbta, vidutiniško kvailumo mina pasirodė pernelyg protinga? Tai galėjo būti paprastu atsitiktinumu, tačiau Snejeras žinojo, kad tokie atsitiktinumai beveik niekada nenutinka atsitiktinai. Galų gale, niekas neprikimba prie pirmo sutikto praeivio, kad kvaila mina užduotų atrodytų nekaltą klausimiuką... Tai, be jokios abejonės, buvo provokacija, tik kodėl nutaikyta būtent į jį? O gal jis padarė kokią klaidą? Gal paskundė kuris klientas? Ne! Snejeras visada buvo labai atsargus, klientus rinkosi rimtai ir niekada nesiimdavo abejotinų reikalų. Niekada negrasino, nešantažavo, nevertė... Daugių daugiausia nesiimdavo reikalo, kartais nutempdavo honoraro gavimą ar net atsisakydavo kai kurių pajamų. Sunku tarti, kad kuris klientas pakišo jį iš asmeninių paskatų. Jis visus juos laikė kumštyje, be to, kiekvienas jų puikiai suprato, kad anksčiau ar vėliau jam vėl gali prireikti kartą nustatyto ryšio su aukštos klasės meistru. Tokias pažintis labai vertino tie, kurie dėka tokių specų kaip Snejeras iškildavo aukščiau, nei leido jų makaulė. Ir vis tik buvo, matyt, kažkoks skundas, anoniminis ar kažkas panašaus. Gal kas iš savų? Konkurentas? Mažai tikėtina. Konkurencijos beveik nėra: klientų pakanka, galima rinktis. Snejeras save laikė elitu: imdavosi tik aukštų užsakymų, jis tam buvo pajėgus. Nedidelis apkrovimas, aukšti honorarai, niekada jokios pigios masuotės, chaltūros, džekeravimo netikėliams. Jis nesiėmė lengvų dalykų, jokio penketuko ketvertukui ir net ketvertuko trejetukui. Dažniausiai jis dirbo tarp trejetuko ir vienetuko. Vienas, du reikaliukai per mėnesį ne daugiau. Nevertėjo pernelyg dažnai rizikuoti, viešintis, pasinerti į rutiną. Snejeras buvo linkęs kiekvieną reikalą spręsti individualiai, pamažu, apgalvotai ir išradingai. Jis didžiavosi tuo, kad retai kartojo tą patį sprendimą. Jautėsi esąs menininku, o ne kokiu nors amatininku. Šiandieninis nutikimas jš visai išmušė iš vėžių. Jis nenuėjo į susitikimą su skolininku, jis nebaigė gerti paskutinio alaus bokalo. Velniai žino, kas iš to gausis, - mąstė jis, vis dar prisimindamas, kas nutiko prieš pora valandų. Ką jis gali padaryti? Neištarė nė žodžio, tik apžiūrėjo Raktą, kažką užsirašė, mandagiai padėkojo ir nuėjo... Gal reikėjo eiti iš paskos, ką nors pasiūlyti... Snejeras įstengė papirkti visą būrį tokių landūnų-agentėlių, tačiau bet koks bandymas duoti tokiam į Raktą buvo tapati prisipažinimui kažkuo... Ir tada jau visai neaišku, kokį pokštą toks tipas iškrės... Galbūt, geriau oficiali reikalų eiga nei šantažas... Perdaug gerai buvo, pernelyg sklandžiai viskas ėjo, - mąstė eidamas iš baro. Taip visada nutinka netikėčiausią akimirką ir, atrodytų, mažiausiai lauktos pusės. Snejeras mašinaliai apsidairė, tarsi baimindamasis, kad jo jau atėjo, nors puikiai žinojo, kad tai neįmanoma. Dabar tikriausiai ims tikrinti, - samprotavo eidamas šaligatviu ir nesižvalgydamas į praeinančių mergino kojas. Labas, saldusis gyvenime! Įtvatins trejetuką, būk sveika... Kur ten trejetuką! čia pat susigriebė. Gerai, jei nesužinos visos tiesos... Jie pernelyg gerai žinojo tyrimo metodus, kad galvotų, kad galima nuslėpti paslaptį. Vienas dalykas įprastinis testas, visai kita įtarimo patikra. Įdomu, ką man įsakys daryti? jis svarstė blogiausią atvejį. Jis tai įsivaizdavo labai vaizdžiai. Susiraukė vien nuo minties, kad teks keltis septintą, bėgti pusdieniui į vieną tų nuobodžių pastatų... o tai, ir dar blogiau... Artų tarsi arklys, negaudamas ir pusės to, kiek dabar. Ne, negali būti ir kalbos! Negalima tai leisti! Jis ėjo gatve, nematydamas ir negirdėdamas nieko aplink. Ieškojo tos vienintelės, nelemtos minutės, kai padarė klaidą ir dabar jau neabejojo,kad ją padarė. Tas fileris, akivaizdu, laukė būtent jo. Žinoma, įrengė pasalą įprastinėje Snejero trasoje, kaip senovės medžiotojas žvėrių take prie vandens. Snejeras turėjo pripažinti, kad triukas buvo vykęs, nors ir idiotiškai paprastas. Nejaugi policija nusprendė pagaliau rimtis raiserių ir Snejeras yra naujų metodų auka? Kodėl būtent aš? klausė savęs ir, pasiguosdamas, atsakė: - Todėl, kad aš tas, su kuriuo skaitosi, o ne koks ten smulkus raiseris. Džekeris. Pradėję iš apačios, jie, matyt, pasiektų kiekybinio rezultato, tačiau prisigaudytų mailiaus, o stambesnės žuvys taptų atsargesnėmis. Griebdami tokius, kaip aš, jie nusprendė pagąsdinti kitus... Kažkas palietė jam petį. Jis apsidairė, gal kiek ir nervingai, tačiau nesulėtino žingsnio. - Turiu kai ką tau, - pašnibždomis tarė plikšis rubuilis, eidamas iš paskos. Snejeras jį pažino. Tai, kaip ten jį, Promas. Ne, Pronas. Smulkus raiseris ir džekerių, patempiantis kokius nors penketukus ar šešetukus. Mizeris. Snejeras iš esmės nesiterlino su tokiais. Tačiau šis kartais mesteldavo neblogų klientų. - Turiu trejetą dvejetui. Imčiausi pats, tačiau man tai aukštoka, o tau pats tas. Žadantis tipas. 200 iš tikro daug, net labai daug, ypač jei visi geltonais. Snejeras įsivaizdavo begalinę eilę bokalų su gintariniu turiniu, kuriuos būtų galima už tai gauti. - Nesupratai? Pronas net sustojo, tada pavijo Snejerą ir įsikibo į alkūnę. Tu ką?... Paėmei atostogas, ar ką? Tonas, kuriuo buvo tai pasakyta, ir iš orbitų iššokę Prono akelės pakuteno Snejero savimeilę. Kelias akimirkas jautė dėkingumą prikibusiam tipui už tą nuostabą, liudijusią apie tai, kas Snejero nesėkmė jo supratime atrodė kažkuo neįtikėtina. - Mane! patvirtino Snerejas, žodį palydėdamas gestu, tarytum liudinančiu Na ir kas čia ypatinga? Net geriausiems nutinka! Štai kas. Būtent šituo skiriasi apatinių sluoksnių raiseriai nuo elito, kuriam priklausė Snejeras. Tiems trenkti buvo savaime suprantama išeitis, kuri Snejerui net neatėjo į galvą. Beje, taip buvo visada. Anksčiau, bankų ir šarvuotų seifų eroje, nė vienas rimtas, save gerbiantis meškėnas nėjo šlapiam reikalui, o koks nors kišenvagis be jokių principų iškart griebdavosi skustuvo. - Dvi savaitės marios laiko, - tęsė Pronas. Ką nors dėl tavęs sugalvosiu, o tu mainais man padaryk
paslaugą paimk mano klientą už dvi šimtines. Atvirai sakant, jis man atseikėjo keletą geltonų avansu, nes
pažadėjau įkalbėti geriausią meistrą. Tikėjausi tavęs. Tu gi mane pažįsti. Niekada tavęs nepavedžiau, ką? Na kaip, sutinki? Galvok, galvok, broliuk. Savo ketvirtojo laipsnio galvele ne ką sugalvosi. O man nepakenks kažkiek santaupų kuodai dienai. Kas Rakte tas mano. Net jei patikrins ir perkoduos, bet kokiu atveju privalo pervesti visus punktus. Nebent prisiūtų raisingą.... Tada blogiau, gerokai blogiau. Bet jie neturi įrodymų. Daugiausia ką gali nubaus už sąmoningą tikrojo laipsnio nuslėpimą. O ir tai, berods, ne, atrodo, kad tokio straipsnio nėra... Pronas pasuko į pirmą šalutinę gatvę. Žvelgdamas jam pavymui, Snejeras susimąstė, koks to visažinio laipsnis iš tikro. Glaudžiame raiserių rate tokie klausimai laikomi netaktiškais. Snejeras pamažu artėjo Kosmoso viešbučio link. Su klientu jam reikėjo susitikti tik po valandos. Tai įėjo į profesinį ritualą: klientas neturi pagalvoti, kad raiseris bet kurią akimirką pasirengęs darbui. Tad jis dar nelabai žinojo, kaip praleisti laisvą valandą. Klaidžiodamas centro pakrasščiais, jis staiga išvydo pažįstamą veidą. Matas, draugelis, dar nuo instituto laikų. Ir netgi neblogas draugelis. Tasai buvo linkęs nusimuilinti, tačiau vis tik po kelių minučių jiedu sėdėjo nedideliame bistro ant kampo. Snejeras jautė poreikį paplepėti su kuo nors, atitrūkti nuo sunkių šiandienos minčių. - Neturiu geltonųjų, - atvirai prisipažino Matas prie alaus automato. Jie prisėdo prie staliuko kampe. Snejeras žiūrėjo į draugą, prisimindamas gerus laikus prieš geras dvi dešimtis metų. - Kaip einasi, Matai? pradėjo jis, tačiau iškart dėl to pasigailėjo. Tokių klausimų neužduoda žmogui, neturinčiam geltonųjų alui. Snejeras tylėdamas palingavo galva. Gali pagalvoti, kad žmonės neturi rimtesnių problemų! - Vadinasi, nieko neveiki? Matas žvelgė į bokalą. - Ar tu ką nors visame tame supranti? netikėtai jis pašnibždomis paklausė ir kartu atsargiai apsidairė. Aš, pavyzdžiui, visai tame pasimečiau. Snejeras nemėgo pokalbių apie politiką, tuo labiau viešoje vietoje. Tačiau draugui aiškiai reikėjo paramos. Gal net labiau nei jam pačiam šiandien. - Viskas tvarkoje, Matai, - jis pasakė. Taip turi būti, ir taip yra. Pagal pirminius principus. - Neblogai tu čia nupiešei, - kandžiai pastebėjo Matas. Tik reikia pastebėti, kad už raudonuosius gali
gauti tik pagrindinius gyvybei palaikyti būtinus dalykus: drabužius, prasčiausią maistą ir kuklų būstą... Matas žvelgė į Snejerą, vis dar negalėdamas nustatyti, ar tasai tikrai gina esamą visuomeninę sistemą, ar tik šaiposi iš jos.
- O kaip tu laikai? paklausė jis tiesmukai. Tokie klausimai būdavo užduodami tik labai artimiems draugams, tačiau Snejeras nemanė pykti. - Tu gi žinai, kad galima pakeisti žalius į geltonus... - Aš tau kai ką pasakysiu.. Matas sumišo ir ilgai tylėjo, žvelgdamas į stalo paviršių. Aš vertas mažų
mažiausia dvejetuko. Netgi jį turėjau. Tik.. buvo toks dalykas... Tiesiog man kai ką pasiūlė, o aš atsisakiau, ir štai dabar... Pats matai. Snejeras susimąstė. Jei nutinka tokių dalykų, vadinasi, ne viskas gerai Argolande... _ Man visada atrodė, kad mūsų pasaulyje klesti pavyzdinė, kompiuteriškai-objektyvi tvarka. Valdžia neužsiima atskirais piliečiais. Valdomi visuomeniniai procesai, o ne individai. Visa rodė tai. Aš jau daug metų naudojuosi tokia padėtimi. Tačiau, matyt, kartais būna ir taip, kaip tau nutiko... Tai reiškia asmens laisvės pažeidimą. Argolande nustatyta visuomeninė tvarka visada garantavo asmens laisvę... - Laisvę? prunkštelėjo Matas, paspringęs alumi. Tu tai vadini laisve? Klausyk, kokiame pasaulyje tu gyveni? Gal tau akis aplipino geltoni punktai? Ar kaip? Nežinau, kuo tu užsiimi, tačiau turėtum pastebėti elementarų sąryšį tarp tvarkos ir laisvės: jos negalimos vienu metu. Jei realus faktas laisvė, tai tvarka tik atrodanti, ir vice versa4)! Tas pats vaizdas kaip lygybės ir teisingumo atveju, kurį minėjai: lygus gėrybių paskirstymas niekada nebus teisingas, ir atvirkščiai. Pagalvok apie tai. - Tame kažkas yra, Matai.... Aš gi sakiau, man patogu egzistuojančioje sistemoje. Bent taip buvo iki šiol. Suprantu, tokia padėtis tenkina ne visus... Tai akivaizdu. Mano užsiėmimas specifinis. Galima sakyti, kad mano profesija socialinės Argolando sistemos ligos. Arba... galbūt, loginis tokios sistemos neišvengiamumas... Snejeras nutilo, apžvelgdamas aludę. Prie gretimo staliuko trys įgirtę vyrai gyvai kalbėjosi. Nereikėji jų ilgai klausytis, kad suprastum, kad jie šešetukai. Kitoje pusėje vienišas nosimi į alų knapsojo kažkoks jaunuolis. Snejeras pagavo jo greitomis mestą žvilgsnį, pernelyg žvitrų apgirtusiam. - Kuo užsiimi? pusbalsiu paklausė Matas. Jei tik gali pasakyti. Skaitykite tęsinį (2 dalis) Trečia dalis *) Snejeras - angl. sneer pajuoka, pašaipa. 1) Raiseris - nuo rise (angl.) pakelti, išaukštinti, pakilti. 2) Džekeris - nuo jack (angl.) keltuvas, domkratas, o taip pat vaikinas. 3) Kymeikeris - rankų gamintojas, iš anglų key raktas ir make gaminti. 4) Vice versa (lot.) atvirkščiai. PRIEDAS Alfredas Tenisonas Alfredas Tenisonas (Alfred Tennyson, 1809-1892) garsus anglų poetas. Karalienė Viktorija jam davė barono titulą, kas vadintis Anglijos peru (arba lordu). Jo poezijoje atsispindėjo vaizdingos gimtinės vietos. Gimė 1809 m. rugpjūčio 6 d. Linkolnšyre klebono 12-os vaikų šeimoje. Gavo gerą išsilavinimą. Pradžioje 4 m. mokėsi Louth gramatikos mokykloje (1816-20), o vėliau kitas mokyklas ir 1827 m. įstojo į Kembridžo Trejybės koledžą kur įstojo į slaptą Koledžo apaštalų draugiją. Kembridže sutiko Artūrą Halamą. Tapusį artimiausiu draugu. Pirma (bendra su vyresniuoju broliu Čarlzu) publikacija buvo eilėraščių rinkinys Dviejų brolių eilėraščiai (1827). 1829 m. buvo apdovanotas Kembridžo aukso medaliu už pjesę Timbuctoo. 1830 m. paskelbė Daugiausia lyriškus eilėraščius.
Į 1842 m. rinkinį įėjo jo žinomiausia lyrika: Lady Clara Vere de Vere, The Blackbird, The Beggar Maid, The Two Voices ir kt. Jis sukėlė visuotiną susižavėjimą ir A. Tenisoną padarė garsiu poetu. Rinkinyje atsiskleidė visos stipriosios poeto pusės: gili lyrika, gamtos pajautimas, gebėjimas aprašyti anglų gyvenimą su visais jos atspalviais tiek baronų pilis, tiek valstiečių buitį. Melodingas eiliavimas susilieja su filosofiniu turiniu, atspindinčiu poeto laikmečio Anglijos idėjinį gyvenimą pozityvaus mokslo varžymąsi su spiritualizmo apraiškomis. Išryškėjo poeto menas kurti poetinius moterų portretus. 1847 m. išėjo Princesė, originali ilga poema, kurioje poetas stojo kaip moters teisių gynėjas. 1850 m. A. Tenisonas vedė ir anonimiškai išleido In Memoriam A.H.H., tačiau niekas neabejojo, kad tik A. Tenisonas galėjo ją sukurti. Tai elegiški eilėraščiai po A. Halamo mirties. Poetas romantine aureole apgaubė mirusį jaunąjį draugą. Pagrindinė šių eilių nuotaika meilės ir netekties akordas. Autoriaus mintis niekada nepalieka kapo, tačiau yra perėjimas prie paguodos, kurią suteikia nuo skepticizmo gelbstintis tikėjimas. Kitas stambus A. Tenisono kūrinys poema Maud (1855), tragiškos meilės istorija, perteikta nelaimingo herojaus vardu, sakančiu ugningas kalbas prieš aplinkinio pasaulio bjaurastį ir šlovinantį karą kaip priemonę kilnių jausmų sužadinimui. Kūrybos viršūne tapo Karališkosios idilijos (1859-1885). Visumoje jos sudaro poemą, pasakojančią karaliaus Artūro bei Apvaliojo stalo riterių klestėjimo ir nuopuolio istoriją. Iš vėlesniųjų kūrinių pažymėtini Aylmers Field, Northern Farmer, Baladės ir kitos eilės; dramos Queen Mary, The Cup ir kt. Pagal romaną Enoch Arden Kubos kompozitorius E. Sančesas 1901 m. sukūrė poemą Laivo sudužimas. Paskutiniu eilėraščiu, parašytu dieną prieš mirtį, buvo Crossing the Bar religinės eilės, kalbančios apie susitaikymą su mirtimi. Mirė 1892 m. spalio 6 d. Jo pageidavimu laidotuvės turėjo šviesų, iškilmingą pobūdį; gebėjimas buvo pakeistas baltos spalvos drabužių dominavimu ir Vestminsterio abatijos papuošimu. Tenisonas ir gyvenime ir kūryboje retas pusiausvyros ir harmonijos pavyzdys. Jis yra išgyvenęs gėlą, tačiau bendrai imant jo gyvenimas buvo ramus ir laimingas. Gyveno su šeima ir tarp draugų, pradžioje Faringtone, o vėliau Susekse, gaubiamas visos Anglijos ir kitų šalių garbinimo. Jis tikras anglų dvasios įsikūnijimas: optimistas, pakankamai religingas, kad susitaikytų su mirtimi, tačiau kartu ir pozityvistas, tikintis mokslu ir kultūra, jautrių jausmų, kiek sentimentalus, nemaištingas, susitaikantis su įvykių eiga, be drąsių stichiškų proveržių. Jo poezija atspindi tą jo dvasios gyvenimą. Jis būtent todėl populiariausias Anglijoje, kad jo poezijoje jauku, gražu, ir net liūdesys ir tragizmas turi patrauklią formą. Jis vidurinioko poetas, tačiau pasaulinėje literatūroje užima garbingą vietą dėl savo meninių sugebėjimų. Papildomi skaitiniai: | |
- Trisdešimt už vieną! tarė jis tarsi apie save. Turėčiau bent keletą geltonųjų... Šiandien vienas tipas
pastatė dešimt ir susižėrė tris šimtus... Pats mačiau.
1831 m. mirė Alfredo tėvas ir jam teko palikus Kembridžą negavus mokslinio laipsnio. 1832 m. išleido
naują rinkinį, kuriame buvo keli jo geriausi kūriniai (pvz., The Lady of Shalott, The Lotos-Eaters, The Palace of Art ir kt.).