|
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Didžiųjų geografinių atradimų, tolimų plaukiojimų ir naujų žemių užkariavimo epochoje vieninteliu informacijos apie nežinomas šalis šaltiniu buvo jūreivių pasakojimai. Aplink uosto tavernoje puotaujantį jūrų vilką susirinkdavo minia smalsuolių, godžiai gaudančių kalbas apie laivus-vaiduoklius ir jūrų pabaisas. Nežinomybės, Didžiojo nuotykio žavesys, kad ir svetimo, nuo neatmenamų laukų traukė žmones. Šiandien, kai jūreivį pakeitė kosmonautas-pilotas, o uosto užeigą pakeitė elegantiškas Kosmodromo restoranas, taipogi netrūksta mėgėjų paklausyti neįprastų ir paslaptingų istorijų. Šiandienos pasakojimuose neliko jokio anų laikų jūrų legendų naivumo ir netikroviškumo. Šiuolaikinį klausytoją sunku nustebinti išgalvota istorija. Ir vis tik, kartais tenka išgirsti pasakojimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtinas. Laivo žurnaluose ir ataskaitose tokių nerasi Būdamas dažnu pilotų-kosmonautų Klubo svečiu, turėjau galimybę išgirsti nemažai keistų istorijų. Štai viena jų. Atvėriau miegamosios kajutės duris. Kirsas miegoje ant lovos, pririštas prie jos saugos diržais. Vos nenusikvatojai jis atrodė tarsi dirželiais susivarstęs šokėjas. Prisiminiau, kaip vieno mūsų pirmųjų reisų Kirsas irgi užmigo iškart po starto. Išvedžiau raketą į trajektoriją ir nuėjau jo žadinti. Mano didžiai nuostabai, lova buvo tuščia. Tik kiek vėliau, apsidairęs silpnai apšviestoje kajutėje, pastebėjau jį: jis tarsi priklijuotas kabėjo sienos ir lubų kampe. Dar gerai, kad kajutės sienos padengtu storu kempinės sluoksniu! Matyt, jis pamiršo prisisegti diržus arba tai padarė aplaidžiai ir manevruojant iškrito iš lovos. Miegojo, vienok, taip kietai, kad to visai nepajuto. Išjungiau batų magnetus ir, atsargiai pakilęs prie jo, papurčiau petį. Besirangantis kaip ungurys, išmestas ant smėlio, jis atrodė labai juokingai, kol galutinai neišsibudino. Mūsų laivas, nedidelis ir gana senas krovininis, neturėjo daugelio gyvenimą palengvinančių , tačiau brangių priemonių, kokias turi keleiviniai laineriai. Labiausiai trūko dirbtinės traukos. Išjungus variklius, perėjimui iš valdymo kabinos į kajutę, teko naudotis magnetiniu apavu. Kirsas buvo gana išsiblaškęs ir ne kart patekdavo į situacijas, tokias netikroviškas, kad visuose uostuose apie jį pasakojo anekdotus. Aišku, didesniąją dalį jų į apyvartą paleisdavau aš. Laimei, Kirsas turėjo jumoro jausmą ir po kelių metų darbo Marso linijose nė karto nesupyko už juoką. Tačiau jaučiau, kad jis tik ir laukia, kad man atsitiktų kažkas įdomaus; o tada jau jis su manimi atsiskaitytų. Tačiau šįkart, kaip minėjau, Kirsas pakankamai apsisaugojo. Uždariau duris ir sraigtiniais laiptais ėmiau keberiotis palei raketos ašį jos priekio link. Esant 2g pagreičiui, tai gana neparanku. Šiuolaikiniuose laivuose įrengti liftai, o čia turi pats tempti 35 m "aukštyn" savo dukart pasunkėjusius 75 kg. Čia, savaime suprantama, sąvokos "aukštyn" ir "svoris" apibrėžiamos kaip kryptis ir pagreitis. Pailsėdamas, kaip įprasta, pusiaukelėje, jausmingai pagalvojau: "Kada gi pagaliau į savartyną atiduos šį seną kibirą, o mums duos padorų laivą?" Ropšdamasis toliau, praslinkau pro blyškias spalvotas lemputes, žyminčias krovinių triumo ir išorinius liukus. Valdymo kabinos durys buvo koridoriaus gale, t.y., tiesiai virš mano galvos. Atvėriau jas ir po minutės jau sėdėjau piloto krėsle. Reikėjo sumažinti pagreitį ir pereiti į normalią skrydžio trajektoriją. Paprastai toks manevras buvo atliekamas lengvai: variklio išjungimas, tada staigus posūkis, kurso korekcija ir viskas. Aišku, minutėlei atsiranda pora papildomų "g", tačiau taip paprasčiau ir greičiau. Tačiau šįkart mums rekomendavo keičiant pagreitį laikytis atsargumo priemonių vežėme krovinį tyrinėtojų stotims, kažkokius vertingus ir trapius prietaisus, jautrius smūgiams. Atsižvelgdamas į tai, stengiausi kuo atidžiau valdyti vairus. Bet, kaip paprastai būna, kai nori ką nors padaryti geriau, o ir įranga yra sena ir išsiderinusi, būtent dabar padariau nežymią klaidelę: raketą suvirpino trumpalaikė, tačiau stiproka vibracija, o tada dukart trūktelėjo, prieš man nukreipiant raketą reikiamu kursu. Varikliai nutilo mes skriejom jau balistine trajektorija. Dar kartą patikrinau, ar viskas tvarkoje, ir atsistojau. Kelias valandas čia nebus ką veikti. Įjungiau magnetinius padus ir išėjau į koridorių, uždarydamas valdymo pulto duris. Dabar, nesvarumo būsenoje, galima be rūpesčių eiti plienine cilindrinio koridoriaus siena. Žingsniuodamas galo link ir užkliūdamas už liukų, suirzęs galvojau: "Kodėl, po velnių, koridoriuje nėra tinkamo apšvietimo? Energijos taupymas? Šitų lempučių aiškiai nepakanka". Tą akimirką mano kairė koja, neradusi atramos, sulindo į plyšį: Staiga, pakėlęs akis ir pažvelgęs į koridoriaus gilumą, pastebėjau, kaip priekyje kažkas šmėkštelėjo. Nukreipiau į ten žibintą ir mėšlungiškai trūktelėjau, nemalonus virpesys nubėgo nugara. Priekyje, mano veido aukštyje, raibuliavo arbūzo dydžio sidabriška sfera. Tai buvo taip netikėta, kad kelias akimirkas stovėjau sustingęs, įsižiūrėdamas į mirguliuojančią viziją. Į galvą atėjo kadaise girdėti pasakojimai apie paslaptingas būtybes, įsibraunančias į kosminius laivus. Išjungiau žibintą. Rutulio vietoje spindėjo tik blyškūs lempučių atšvaitai. Sfera atspindėjo šviesą tarsi veidrodis. "Kas tai? Iš kur atsirado?" karštligiškai mąsčiau. Tačiau niekas, be beprasmių asociacijų, nelindo į galvą. Kadaise girdėjau, - atrodo, iš Keltono apie kažkokį "sidabrinį rutulį", persekiojantį raketas asteroidų žiede Tada man pasirodė, kad tai nesąmonė.
Atšokau. Iš kelių metrų atstumo sfera blizgėjo kaip ir anksčiau, atspindėdama žibinto šviesą. Tada man dingtelėjo, kad pabaisa, žvelgusi į mane nuo sferos, tebuvo mano veido atspindys išgaubtame paviršiuje. Pyktelėjęs už paniką, nusprendžiau reabilituotis savo akyse. Drąsiai priėjau prie sferos. Ji neramiai drebėjo ir, kaip man pasirodė, kiek atsitraukė. Kaip bebūtų, ji nerodė jokių priešiškų ketinimų, ir tai mane kiek padrąsino. Ji tebekabėjo mano veido aukštyje idealiai glotni, paslaptingai pašvysčiodama Atsargiai ištiesiau delną ir atkištu rodomuoju pirštu bakstelėjau į rutulio vidurį. Pirštas paniro į kažką šaltą ir glitnų. Virptelėjęs iš pasibjaurėjimo, skubiai atitraukiau ranką. Rutulys, tarsi supykęs už užpuolimą, netikėtai sukruto, keisdamas formą. Kartu jis tingiai pajudėjo kryptimi, kurią jam suteikė mano pirštu stumtelėjimas. Ji be garso plaukė į tamsaus koridoriaus gilumą. Palydėjau ją žibinto spinduliu. Nuplaukusi į koridoriaus galą, sfera akimirkai susiplojo prie sienos, tarsi įsitempdama šuoliui, ir, lengvai atsistūmusi, vėl pajudėjo į mano pusę, visąlaik neramiai pulsuodama. Ji plaukė tiesiai į mane, iš pažiūros abejingai, tačiau man pasirodė, kad šįkart kad dabar ji mane užpuls! Stovėjau nejudėdamas. Ji neabejotinai judėjo link manęs. Metras pusmetris jau centimetrai ją skyrė nuo mano veido. Aš išsisukau, kai ji beveik lietė mano nosį. Pajutau veide šaltą prisilietimą, automatiškai jį nuvijau išorine delno puse. Sfera praplaukė pro mane, tarytum nepastebėdama Ji dabar plaukė į raketos priekį. "Ar gerai uždariau kabinos duris?" išsigandęs pagalvojau. Juk jei ji prasibraus į ten, tai " Tą akimirką suvokiau, kad be jokio pagrindo keistą objektą laikau gyva būtybe, be to, dar ir sąmoningai veikiančia! Kretinas! Juk iki šiol, tiesą sakant, ji nieko tokio nepadarė kad Tačiau dėl visa ko jos nepaleidau iš akių. Ji makalavosi kažkur koridoriaus gale. Stovėjau ties išėjimo šliuzo durimis. Patikrinau užraktus jie buvo tvarkoje. Pro čia ji negalėjo prasmukti Kaip ji galėjo atsirasti raketos viduje?! "Užtenka!" pamaniau ir patraukiau vidinių šliuzo durų sklendę. Jos be garso atsivėrė. Įėjau į kamerą ir ėmiau rengtis skafandrą. Paskubomis užspausdamas batų sąvaržas, žvilgtelėjau į koridorių. Sfera, atsistūmusi nuo kabinos durų, be garso sklendė atgal. Ji buvo jau arti. Iššokau į koridorių ir atsistojau prie priešingos sienos. Tuo momentu, kai sfera buvo tarp manęs ir šliuzo durimis, trinktelėjau ją pirštine. Delnas pajuto silpną pasipriešinimą, man pasirodė, kad aš pliaukštelėjau per šaltienos gabalą Sfera lėtai įplaukė į šliuzo kamerą, o aš šokau iš paskos, užtrenkdamas liuką. Ji kelis kartus atsitrenkė į šliuzo sieneles, tarsi pelė, pagauta spąstais. Atidariau išorinį liuką, abiem rankom sugriebiau slidžią, tarsi pusiau skystą sferą, ir išstūmiau ją iš raketos. Batų padai įsisiurbė į korpuso plieną, apsauginė juosta įsitempė, susinarpliojo keliose vietose. Gana ilgai neryžtingai stovėjau. Ir pagaliau, suspaudęs sferą kiek stipriau, pajutau, kad ji sukietėjo. To jau perdaug! Išleidau ją iš rankų ir pagautas pykčio .. paspyriau sunkiu batu. Koja atšoko, pajutau skausmą pirštuose. Sfera neskubėdama ėmė tolti nuo raketos. Matyt jos masė buvo didesnė, nei tikėjausi. "Tegriebia tave velniai!" riktelėjau pavymui, pagrasindamas kumščiu. Taip atsikratęs paslaptingo svečio, grįžau į raketą. Nusiimdamas skafandrą, bandžiau rasti paaiškinimą, kas tai, tiesą sakant, buvo Turiu pripažinti, kad materialaus daikto (ar būtybės?) pasirodymo hermetiškai uždarame laive faktas mane išmušė iš pusiausvyros. Sfera mane erzino ne savo išvaizda ar elgesiu gi jinai elgėsi kaip negyvas kūnas Mano įsiaudrinimo priežastimi buvo pats jos buvimas; negalėjau nurimti neišsiaiškinęs, kas ji ir iš kur atsirado. Jau gailėjausi, kad pasidaviau nervams ir išmečiau ją iš raketos "Nepaaiškinami dalykai nervuoja žmogų, pripratusį tik prie standartinių situacijų!" bandžiau filosofuoti, koridoriumi grįždamas į kajutę. "Prieš pora amžių žmogus būtų taręs: tai buvo velnias; ir klausimas išspręstas Bet juk pasielgiau kaip Viduramžiais: vietoje to, kad ištirčiau, išsviedžiau problemą pro langą". Dabar, žvelgdamas pro metų sluoksnį, aiškiai suvokiu, kodėl taip pasielgiau. Tiesiog išsigandau, paprasčiausiai išsigandau Tada, vienok, ieškojau pasiteisinimo svetimas kūnas raketoje, ir kas žino, kas jame slepiasi Jis gali sprogti, iš jo gali iššokti kokia pikta būtybė, puolanti kosminius laivus ir smaugianti jų ekipažus Žinoma, nesvarsčiau tiksliai taip, bet vis tik mano veiksmus valdė baimė. Tądien, prieš pažadindamas Kirsą, kad perduočiau jam budėjimą, apėjau raketos buitines patalpas. Ketvirtojo triumo dangtis nebuvo užvertas. Ką tai reiškia? Aš juk jį uždariau, kai suklupau, eidamas iš kabinos. Įėjau į triumą ir uždegiau šviesą. Nedidelė patalpa buvo užkrauta dėžėmis ir indais, pritvirtintais prie sienų ir grindų. Apsižvalgiau, ar viskas vietoje, ir Gerai, kad tada niekas nematė mano veido. Prie vienos sienos nenatūraliai ore kabojo plastmasinis rezervuaras. Jis buvo atviras ir tuščias. Greta ore plaukiojo keli skirtingo dydžio sidabriški burbuliukai. Minutę stovėjau suakmenėjęs, o vėliau ėmiau kvatoti Taip! Tai buvo tiesiog gyvsidabris! Paprastas, niekuo neypatingas gyvsidabris, kurį kartu su kitais kroviniais gabenome į Marsą. Matyt, nepakankamai atidžiai perskaičiau tą sąrašą Mano kiek nevykusio manevravimo metu sunkus rezervuaras su gyvsidabriu, matyt, buvęs prastai pritvirtintas, atsiplėšė nuo įtvaro. Jo turinys ištekėjo ir, susimetęs į vieną didelį lašą, stabdant išlėkė į koridorių Atidžiai apžiūrėjau liuko spyną. Savaime suprantama, jis buvo sugedęs ir po mažiausio sukrėtimo dangtis nuslinkdavo Kai tik rutulį išstūmiau iš raketos, jis iškart sušalo ir sukietėjo. Tai aišku. Tuščiame kosmose temperatūra artima absoliučiam nuliui. Būnant apšildomame skafandre man tai neatėjo į galvą! Pritvirtinau tuščią rezervuarą jo vietoje. Išeidamas iš triumo, koridoriuje susidūriau su
Kirsu:
Papildomi skaitiniai: | |
Prisiartinau prie sferos ištiestos rankos atstumu ir įjungiau žibintą. Atspindėtos šviesos
pliūpsnis apšvietė man veidą. Kojos sulinko. Iš sferos į mane žvelgė pabaisa; tarytum veidas,
tačiau taip keistai išdarkytas, kad labiau priminė kokio nors Afrikos burtininko apeigų kaukę.