S. Klenčas. Iš Visatos gilumos

Redaktorius: Prie Kentauro Alfos atradus egzistuojant planetą, o taip pat kaip papildymą parengtoms fantastikos vystymosi apžvalgoms (pvz., pasižiūrėkite >>>>> ar >>>>>) minimais kūriniais, nusprendėme publikuoti šį apsakymą. Į jį reikia žvelgti kritiškai, prisimenant jo parašymo metus (1929), daugelis dalykų pateikiama gana naiviai (tarkim, neretai fantastiniuose kūriniuose sutinkama, kad atskridus į svetimą planetą iškart atidaromas laivo liukas ir lipama lauk, kvėpuojama tos planetos oru ir valgomas jos maistas). Kai kurie redaktoriaus komentarai įterpti tiesiai į tekstą, o taip pat pasinaudota proga aprašyti pačią Kentauro Alfą – juk tai artimiausia mums žvaigždė!

I

1936 m. vasarą visa TSRS buvo susijaudinusi gandais apie būsimą Žemės žūtį. Iš kur kilo tie gandai?

Mat birželio 3 d. Pulkovo observatorijos astronomai (o kartu ir kitose observatorijose) dangaus vakarinėje pusėje pastebėjo smulkutį spindintį tašką, - tokią nežymią dydžiu, kad pradžioje buvo galima įžvelgti tik per galingiausius teleskopus.

Tolimesni stebėjimai davė neįtikėtinus rezultatus: paaiškėjo, kad naujasis asteroidas skrenda ne kokia nors apibrėžta orbita aplink Saulę, o beveik tiesiai lekia į mūsų Žemę.Tai privertė atsisakyti minties apie asteroidą ir prabilti apie klaidžiojantį dangaus kūną, „valkatą“, kad, beje, visai nesumažino susidomėjimo juo.

Tasai „valkata“ skrido neįtikėtinu greičiu. Po 8 parų jį jau buvo galima matyti paprastu mėgėjišku teleskopu. Dar po 4-ių aštriaregiai jau galėjo įžiūrėti jį plika akimi, o kitądien jį matė jau visi. Tada ir pasirodė pirmieji gandai apie Žemės žūtį.

Veltui blaivaus proto mokslininkai bandė raminti sakydami, kad žodis „susidūrimas“ šiuo atveju visai nepritaikomas, nes meteoro dydis visai menkas lyginant su Žeme, tad jo nukritimas Žemei nepadarys nė mažiausios žalos. Tai negalėjo nuraminti žmonių, kurie nesigaudė astronomijoje: jei „valkatos“ dydis per mažas Žemei, tai jis buvo per didelis meteorui-bolidui. Su tokiu milžinišku meteoru žmonijai dar nebuvo tekę susidurti, - išlikęs net Viduramžių piešinys 16 a. metraščiuose, vaizduojantis nepaprasto dydžio bolidą, nublanko prieš naują dangaus svečią.

Veltui kai kurie tikėjosi, kad Mėnulis pritrauks bauginantį meteorą ir taip išvaduos Žemę nuo papildomų nemalonumų. To nenutiko. Meteoras nenukrypdamas artėjo prie Žemės.

Paryčiais jo dydis gerokai padidėjo.

O šeštą vakaro nutiko kažkas nepaprasta...

Dangų užslinko debesys, uždengę Saulę. Per Europą praūžė nepaprasto stiprumo ciklonas, vertęs šimtamečius medžius ir vos nenuskandinęs kelių garlaivių, plaukusių palei vakarinę pakrantę.

Tada – pirmąkart TAI pamatė Anglijoje – kažkokia milžiniška juoda masė, kaip tai pasirodė persigandusiems žmonėms, užstojo pusę dangaus skliauto. Tačiau tai tetruko keletą sekundžių, tada toji masė bauginančiai švilbdama ir griaudėdama nulėkė per žemyną į rytus. Jai iš paskos tęsėsi ilga dūmų ir liepsnų uodega, o po kurio laiko pralėkė ir viesulas, viską naikindamas savo kelyje.

Po 10 min. Vokietijoje, o po 5 min. prie vakarinės Tarybų Sąjungos sienos žmonės matė tą pat, ką ir Anglijoje. Ir tikrai, sunku buvo įsivaizduoti ką nors baisesnio nei tas gero kilometro ilgio griozdas. Jis skrodė orą taip sparčiai, kad visame jos kelyje sukosi verpetas iš akmenų, medžių ir namų nuolaužų, sulaužytų ir pakeltų oro srauto jėgos. Dūmai arba garai, sudarę paslaptingo meteoro uodegą, ilgam liko ore. Bent jau jš matė ir kitą rytą.

Pulkovo observatorijos paskaičiavimais po 20 min. meteoras turėjo pralėkti virš japonų salų. Tai kėlę nerimą, kad jis prižadins užgesusius ugnikalnius, po vandeniu palaidosiančius pačias salas. Tačiau meteoras nepasiekė Japonijos.

6:48 vakaro radijas visam pasauliui paskelbė, kad meteoras, nesuskilęs ir nesusprogęs ore, nukrito TSRS teritorijoje, 30 varstų nuo Maskvos.

Nukrito jis gana sklandžiai, tačiau vis tik įsmigo į dirvą gerais 10 sieksnių ir smūgio aidas girdėjosi net Maskvoje. Daugelyje pakraštyje buvusių namų išbiro stiklai, o po kiek laiko atlėkęs oro gūsis pietvakarinėje Maskvos dalyje padarė nemažai sugriovimų. Maskvos observatorijos seismografai iškart po kritimo užfiksavo juntamus žemės plutos virpesius, trukusius apie 10 min.

II

Meteoras nukrito netoli Caricyno, todėl Kursko geležinkelio stotis buvo perpildyta maskviečių, besiveržiančių į įvykio vietą.

Naktį į ją atvyko traukinys su specialiai vyriausybės paskirta komisija.

Geležinkelis iki Caricyno buvo tvarkoje. Nepaisant vėlyvo meto, kiekviename sustojime būriavosi masė žmonių. Komisijos traukinį sutikdavo susirūpinusiais veidais. Stočių viršininkai klausinėjo – ar nėra nurodymų iš centro ir ar rytoj kursuos traukiniai. Visur iš neramios galvų jūros kyščiojo raudonos milicininkų ir agentų, palaikančių tvarką, kepurės. O artėjant prie Caricyno sumaištis vis didėjo.

Caricyno stotis priminė kažkokį pakrikusį skruzdėlyną. Visa platforma buvo pilna poilsiautojų, maskviečių, bandančių grįžti iš vasarnamių į Maskvą. Nelaimei, bolidas nukrito sekmadienį.

Už Caricyno traukinys važiavo lėtai ir neužtikrintai, stabčiodamas kas 5 min., kad apžiūrėtų bėgius. Nuvažiavęs nuo Caricyno apie 8-10 varstų, visai sustojo – toliau važiuoti negalėjo, nes atsirado kelio pažeidimų.

Telefonu užsakyti automobiliai laukė ten. Geru plentu jie greitai nuvežė komisijos narius prie meteoro nukritimo vietos, buvusios netoli geležinkelio.

Į apylinkes sutrauktos raitų ir pėsčių milicininkų pajėgos vos vos sulaikė tūkstantinę minią, susirinkusią iš ankčiau pažiūrėti į paslaptingą meteorą.

Beje, jis gerai matėsi ir iš toliau. Juodas iškilas kontūras neblogai išsiskyrė tamsiai mėlyno dangaus fone. Jis stebinčiuosius stebino savo nematytu milžinišku dydžiu. Nepaisant to, kad meteoras įsmigo į dirvą iki beveik triaukščio namo gylio, jis vis tik atrodė baisiai dideliu ir net didžiausias Maskvos namas greta jo būtų atrodęs nykštuku. Iš tolo atrodė, kad tai ne klaidžiojantis dangaus kūnas, atsitiktina atlėkęs į mūsų Žemę, o tikrų tikriausias kalnas, nelauktai iškeltas iš gelmių kažkokio geologinio virsmo metu.

Beje, stebinčiuosius glumino ir dar viena keista ypatybė, - būtent, geometriškai tikslūs meteoro kontūrai. Jis buvo cigaro formos – kiek smailesnio viename gale ir išsiplėtusio kitame. Ir nors buvo sunku patikėti, kad jis pagamintas gyvų protingų būtybių, atskridusių iš kitos planetos, vis tik visi mokslo veikėjai komisijoje iškart ir vieningai išsakė tą prielaidą. Tai patvirtino ir prof. Veriginas, garsiausias Maskvos meteorologas ir astronomas; jis pridūrė, kad belieka tik palaukti, kol „meteoras“ atvės, kad įsitikintume, kas jame sėdi ir kieno įžūli, tačiau geniali ranka jį iį dangaus platybių nukreipė pas mus.

- Neatmestina ir tokia galimybė, - pridūrė jis, kad esantys sviedinio (taip labiau tiktų jį vadinti) viduje prieš Žemės gyventojus pradės karinius veiksmus ir pirmo savo susidūrimo su kitų pasaulių gyventojais žmonija patirs baisią nesėkmę.

Tie žodžiai buvo pasakyti be jokių ketinimų panikos sukėlimui. Ir vis tik jis akimirksniu buvo pasigriebti ir per radiją paskelbti visam pasauliui, sukeldami didžiausią nerimą. Prof. Verigino autoritetas buvo didelis net ir užsienyje. Ir rytiniai laikraščiai buvo pilni sensacingiausių pranešimų.

Buvo išsakomos įvairiausios prielaidos – iš kur, iš kokios planetos pas mus atskriejo tasai sviedinys. Minėjo Marsą, Venerą, net Jupiterį... Tačiau kompetentingi asmenys apie tai tylėjo, todėl spėliojimų laukas buvo labai platus.

Bet prof. Verigino žodžiai apie galimą užpuolimą turėjo ir teigiamą poveikį: smalsuoliai, susibūrė nutikimo vietoje, po tų žodžių ėmė sparčiai skirstytis. Tiesa, su pirmais ryto spinduliais į čia plūstelėjo nauja žmonių banga, bet ir ji, sužinojusi apie galimas pasekmes, greitai tirpo ir sklido visomis kryptimis. Net aplinkiniuose vasarnamiuose, išlikusiuose po sviedinio kritimo, prasidėjo sumaištis. Kai kurie sunerimę gyventojai ėmė krauti turtą į vežimus ir išvažinėti.

Reguliarus judėjimas Maskva-Caricynas atsinaujino kitos dienos rytą – ir tai kiek nuramino žmones. O už Caricyno buvo skubiai taisomi bėgiai ir tiltai.

Atvykusi valstybinė komisija nakčiai įsikūrė viename iš ištuštėjusių vasarnamių, buvusiame netoli kritimo vietos. Kitos dienos rytą mokslinė komisijos dalis ketino pradėti tirti bolidą nustatant jo fizines savybes. Tuo atveju, jei jis tikrai protingų būtybių kūrinys, jie nusprendė palaukti, kol tos būtybės nuspręs išeiti lauk, o tada pabandyti su jomis nustatyti draugiškus santykius, - tam buvo skubiai kuriami įvairūs derybų variantai.

Nuo ankstaus ryto komisija vadovaujama prof. Verigino užėmė vietas giraitės pakraštyje, už šimto žingsnių nuo sviedinio, kad aptartų tolimesnius veiksmus. Sviedinys, įkaitęs nuo trinties į atmosferos sluoksnius, vėso neįtikėtinai sparčiai. Atrodė, kad tam padeda kažkokios išorinės priežastys. Jau praėjus 12 val. po nukritimo jis buvo beveik visai atvėsęs ir prie jo buvo galima prieiti visai arti.

Dabar dienos šviesoje buvo galima matyti, kad jis tikrai turi taisyklingą plonėjančio cilindro formą, tačiau tokio milžiniško dydžio, kad jo net iš 200-300 žingsnių atstumo nebuvo įmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Jis savimi, tarsi širma, uždengė pusę viso regimo horizonto, o jo gigantiška masė, rudoka nuo nudegimų, grėsmingai pakibo virš žemės paviršiaus.

Paaiškėjo, kad „cigaras“ į dirvą įsirėžė tik savo „pilvu“, o abu jo smailesni galai kybojo aukštai ore.

Saulė jau buvo senai patekėjusi, nors komisijos nariai, buvę vakarinėje sviedinio pusėje, jso vis dar nematė; baisi masė dengė visą rytinį dangaus kraštą ir tik keistojo meteoro viršus rausvu auksu spindėjo jos spinduliuose. O sviedinio metamas šešėlis buvo toks didelis, kad dar toli nuo jo tvyrojo silpna prieblanda... Ir tie neįprasti reiškiniai dar labiau kėlė nesuprantamą baimę...

III

Lygiai 12-ą komisija nusprendė pradėti sviedinio apžiūrą. Tačiau tą ketinimą teko atidėti: beveik tuo pat metu iš sviedinio ėmė sklisti kažkokie keisti garsai, ne tai bildesys, ne tai krebždesys, - pradžioje tylus, tačiau vėliau ėmė griaudėti. Tą griausmą netrukus lydėjo nežymus sviedinio svyravimas, tiksliau, vertimasis nuo šono ant šono. Kiekvieną sviedinio pajudėjimą palydėdavo smarkokas dirvos suvirpėjimas... Ir nuo tų požeminių smūgių aplinkiniuose vasarnamiuose išdužo paskutiniai išlikę langų stiklai, dužo stikliniai indai, o visi baldai slankiojo po patalpas tarsi per žemės drebėjimą. Kentaurai

Lygiame sviedinio paviršiuje staigiai atsirado apvali anga, kurio skersmuo buvo apie 30 m, į kurią nesunkiai būtų tilpęs 4-aukštis namas. Anga atsivėrė netikėtai; ji buvo sviedinio šone, beveik 40 m aukštyje nuo žemės paviršiaus, t.y., kažkur 10-o aukšto lygyje.

Netrukus tamsią angą iš vidaus užstojo kažkoks blizgantis žalsvai pilkas kūnas, o pro angą sužiuro dvi milžiniško dydžio apvalios akys, įdėmiai apžvelgiančios aplinką... O tada pasirodė ir visa būtybė – pirma gyva būtybė, atskridusi į Žemę iš nenusakomos Visatos gilumos...

Toji būtybės išvaizda buvo labai keista. Ir ne tik keista, bet ir baugi, neįprasta, fantastinė. Kaip ir sviedinys, ji pirmiausia stulbino savo dydžiu. Tai buvo gerų 50 m ūgio milžinas; ir kai jis lengvai nušoko ant žemės, - taip grakščiai, kad kai kuriems pasirodė, kad nuskrido su sparnais, jo galva buvo gerokai aukščiau angos apatinio krašto.

Tiesa, jo galva buvo taip susiliejusi su korpusu, kad buvo sunku atskirti, kur ji baigiasi, ir kur prasideda kaklas.... Tačiau vis tik galva buvo. Ilgas beformis straublys – kažkas per vidurį tarp paukščio snapo ir aštuonkojo čiuptuvo – siūbavo tarp dviejų didelių nemirksinčių akių. Tasai straublys – kaip vėliau sužinojome – jam buvo ir maisto vartojimui, ir apkabinimui, o taip pat ir bendravimui su panašiais. Juo, reikalui esant, galėjo atlikti darbus – tarsi ranka.

Tačiau jinai turėjo ir rankas. Kaip ir žmogus, Kentauras (taip ją vėliau pavadino) turėjo dvi rankas ir dvi kojas, tik jo galūnės buvo be kaulų, todėl galėjo rangytis tarsi čiuptuvai. Tačiau nepaisant regimo lankstumo, jos kojos buvo pakankamai tvirtos ir galėjo išlaikyti masyvų kūną, o rankose glūdėjo neregėta jėga.

Aukščiausi medžiai jam tikriausiai atrodė kaip kopūsto kotai, bet kurį garvežį jis galėjo įsidėti į kišenę, o žmonės... o taip, dabar tai išsiaiškinta gana patikimai: svečias pradžioje visai nepastebėjo tų gausių tamsių taškelių, neramiai šmirinėjančių prie jo kojų.

IV

Per savo buvimo Žemėje mėnesį Kentaurai elgėsi nepaprastai korektiškai ir delikačiai,o jei dėl jų kaltės ir nutikdavo kokių nors nelaimių ar katastrofų, tai buvo be jokių piktų jų užmačių.

O nelaimių vis tik nutikdavo, ypač pirmomis jų buvimo Žemėje dienomis, - kol jie neišmoko pakankamo atsargumo. Vienur jie primynė visą pastatą su visais jame buvusiais žmonėmis, kitur jų pėda sumaitojo geležinkelio bėgius arba sutraukė ir supainiojo telegrafo laidus... Galiausiai vyriausybė nusprendė jiems kirti platų lauką, kuriame nebuvo statinių ir miško, kokių 3-4 km2, esantį netoli jų skraidančio sviedinio, ir ten milžinai gyveno, tik kartkartėmis išdrįsdami žengti už šio lauko ribų.

Žinoma, lauko apylinkės iškart tapo nuolatinio mokslininkų iš viso pasaulio susitelkimo vieta, - ir ne tik mokslininkų, bet ir visų, besiveržiančių pažiūrėti į „užjūrio“ keistenybę. Baimė ir nepasitikėjimas greitai išblėso, kai buvo įsitikinta, kad Kentaurai atskrido visai ne su tikslu nušluoti žmoniją nuo Žemės paviršiaus, o tam, kad mokslininko požiūriu išnagrinėtų mūsų mokslinius ir techninius pasiekimus. Palei Kentaurų lauką netrukus išaugo visas mokslo miestelis, sutalpinęs tarybinius ir užsienio mokslines pajėgas, pasiryžusias abipusiam suartėjimui su Kentaurais.

Mes nežinom, ar nustebo Kentaurai, sužinoję, kad tie pasigailėtini tamsūs taškeliai yra protingos būtybės; gal nuolat tobulėdami jie visai liovėsi kuo nors stebėtis. Bent jau jie niekuo neparodė savo nuostabos; ir net vėliau, kai prof. Jegeris nustatė bendravimo su jais būdą, jie nieko apie tai nepasakė.

Jų šnekamoji kalba, kaip bebūtų keista, pasirodė nesanti labai sudėtinga. Jos būdingu požymiu buvo priebalsių nebuvimas. Ją sudarė išskirtingai melodingi tonai ir pustoniai ir turėjo chromatinės gamos atspalvius, o kai Kentaurai, o jų buvo ketvertas, kalbėjosi tarpusavyje ta keista kalba, jų „giedojimas“ buvo girdimas prie pat Maskvos.

Įdomu pastebėti, kad pradžioje Kentaurai bandė įvaldyti mūsų kalbą, tačiau jie neturėjo nei lūpų, nei liežuvio, nei gomurio – ir savo straubliu (iškvepiant iš plaučių) jie galėjo išgauti tik tęsiamus skirtingo aukščio ir dažnio tonus. Ir tada, įsitikinę, kad negali mėgdžioti mūsų kalbos, užmetė tą užmačią ir ėmė aktyviai padėti mums įsisavinti jų kalbą. Tačiau abipusiškas supratimas buvo pasiektas tik po 2-3 savaičių.

Kai žmonės pagaliau įvaldė Kentaurų kalbą, tai paaiškėjo, kad žmogaus plaučiai per silpni, kad milžinai galėtų aiškiai mus girdėti. Garsiausias mūsų rėkimas jiems, tikriausiai, atrodė taip, kaip mums uodo zyzimas 10 žingsnių atstumu. Tad skubiai teko įrengti milžinišką garsiakalbį, galintį žmogaus balsą pagarsinti iki reikiamo stiprumo. Antru sudėtingu klausimu buvo Kentaurų maitinimas. Jie maitinosi išimtinai susmulkintu organiniu maistu, kurią įtraukdavo per straublį. Tačiau jiems tinkamos augmenijos Žemėje neatsirado. Žemiški medžiai jiems pasirodė nepakankamai skaniais; bent jau po savaitės jie delikačiai atsisakė mūsų pasiūlymų ir ėmė maitintis išimtinai tomis atsargomis, kurias turėjo atsigabenę sviedinyje. Tačiau tos atsargos nebuvo labai gausios ir tai buvo viena priežasčių, kodėl jie Žemėje išbuvo tik mėnesį.

Visi Kentaurų judesiai nors ir buvo lėti, tačiau pakankamai lengvi ir plastiški. Tos pasakiškos pabaisos judino, sukiojo, supindavo savo čiuptuvus taip grakščiai, kad baleto mokyklų mokiniai galėjo jiems tik pavydėti. Jie galėjo atlikti milžiniškus šuolius – iki 100 m į aukštį, t.y. dukart aukščiau nei jų ūgis. Tačiau jau pirmasis jų šuoliukas Žemėje sukėlė tiek sugriovimų ir aukų, kad vėliau Kentaurai nesiryžo jo pakartoti.

Matydami milžinišką blizgantį padarą, lengvai tarsi paukštis pakilusį lig debesų ir nuskridusį didelį atstumą, mokslininkai iškėlė klausimą apie jėgą, skraidinančią Kentaurus ore, nes jie neturėjo sparnų.

Leningrado meteorologas akademikas Lavrovskis iškėlė įdomią idėją, kad tam paranki maža Žemės trauka. Tikėtina, kad Kentaurai atskrido pas mus iš kokios nors masyvios planetos, kur trauka labai didelė, ir gyvos būtybės, tad įveiktų tą pasipriešinimą, privalo turėti galingus raumenis. Tad Žemėje Kentaurai turi jaustis tokiais lengvais, kokiais, pvz., mes jaustumės Mėnulyje, kurio trauka 6 kartus mažesnė už Žemės, o tokiomis sąlygomis net nežymus jų judesys duoda gana apčiuopiamą rezultatą.

Tą hipotezę visi priėmė vieningai ir ji pastūmėjo mįslės išsprendimui - iš kur atskrido Kentaurai? Visoje Saulės sistemoje vienintele planeta, galinčia išlaikyti tokius milžinus, yra Jupiteris; tačiau šiuolaikinė astronomija mums aiškina, kad Jupiteris dar nepilnai atvėsęs ir gyvybė jame neįmanoma. Tad viename iš eilinių tyrimų grupės posėdžių prof. Veriginas pareiškė, kad mano, kad Kentaurai atvyko ne iš kokios nors Saulės sistemos planetos, o iš kito pasaulio – vienos iš artimiausių žvaigždžių. Ir net paminėjo tą žvaigždę – Kentauro Alfą.

Patys Kentaurai, kai tik išmokome su jais susikalbėti, leido suprasti, kad jie atskrido būtent iš vienos Kentauro Alfos planetų. Nuo tada Žemės gyventojai ir pradėjo šiuos ateivius vadinti Kentaurais.

Tas pat prof. Veriginas išsakė ir vieną mažai paguodžiančią prielaidą, kad mums, žemiečiams, vargu ar kada lemta tapti lygiais Kentaurais ir štai taip skrosti kosminę erdvę. Kliūtimi tam bus ne tiek „mikroskopiniai“ mūsų dydžiai, kiek mūsų gyvenimo trukmė – skristi iš Žemės į Kentauro Alfą šviesos greičiu tektų visus 4 m.! Tačiau šviesos greitis, 300 tūkst. km per sekundę, niekada nebus prieinamas mūsų technikai. O to atstumo įveikimui greičiausio kurjerinio traukinio greičiu truktų nei daug, nei mažai, o .... 40 mln. m., nes atstumas iki Kentauro Alfos 32 trilijonai km.

Kitaip sakant, jei kuris nors mūsų panortų nuvykti į Kentauro Alfą, tai ten pa kliūtų ne jis, o vienas jo tolimiausių palikuonių – kažkur milijoninės kartos. Visa tarpinių kartų, gimusių sviedinyje, eilė visą savo gyvenimą praleistų sviedinyje ir apie gimtąją Žemę težinotų tik iš tėvų pasakojimų...

- Beje, - nuramino profesorius, - perskridimai tarp mūsų Saulės sistemos planetų neturi tokios nepatogios kliūties. Tikriausiai ateis laikas, kai mūsų proanūkiai iš Žemės skraidys į Marsą aplankyti pažįstamų, o per užtarnautas dvimėnesines atostogas suskraidys pailsėti ir į Veneros „kurortus“, kad ten pirmykščių jūrų pakrantėje (Venera gerokai arčiau Saulės nei Žemė) pasikaitintų ir įdegtų Saulėje bei atsikratytų savo žemiškų negalavimų...

Tai, kad Kentaurai kelis kartus ilgaamžiškesni už žmones buvo akivaizdu kiekvienam. Tai liudijo ne tik jų dydžiai, bet ir keistas, būdingas jų suvokimo lėtumas, - nepatogumas, esantis neišvengiama ilgo gyvenimo kaina. Taigi, jie lėtai suvokdavo bet kurį išorinį įspūdį, o tuo pačiu ir judėjo bei tarpusavyje kalbėjosi labai lėtai. Jų uždelsimai buvo tokie ilgi, kad reikėjo didelės kantrybės, kad iki galo išklausytum bent vieną pasakojimą. Ir atvirkščiai, Kentaurams mūsų pokalbiai buvo tarsi spartus tarškėjimas, iš kurio jie nespėdavo suprasti jokio žodžio, o judesiai tokia staigūs, kad jie kartais susidomėję stebėdavo, kaip žmonės baisiu greičiu šmirinėja visomis kryptimis įsigudrindami, tuo pačiu, nenudaužti vienas kito. Kentaurai

Tad neatidžiam stebėtojui galėjo pasirodyti, kad Kentaurai – labai tingūs ir nerangūs. Tačiau tai buvo netiesa; atvirkščiai, Kentaurai buvo neįtikėtinai vikrūs ir judrūs, jei spręsi tinkamai.

Šių, o taip ir kai kurių kitų duomenų pagrindu, buvo paskaičiuota, kad vidutinė Kentauro gyvenimo trukmė lygi 500-600 žemiškų metų, atsižvelgiant, kad tą laikotarpį dar galima pratęsti dirbtinėmis priemonėmis. Kai kurie mokslininkai net spėjo, Kentaurai visai nemiršta, nes aukštas jų išsivystymas leido nugalėti mirtį. Tačiau dauguma mokslininkų manė kitaip.

Stebėtojai pažymėjo, kad Kentaurams buvo sunkoka kvėpuoti Žemės atmosferoje. Matyt oras jų planetoje yra tankesnis arba labiau prisodrintas deguonimi nei Žemėje, todėl Žemės atmosfera jiems atrodo gerokai išretėjusia. Ypač sunkiai kvėpavo pradžioje, kol nebuvo pripratę prie naujų sąlygų. Orą įtraukdavo su stipriu švilpimu, o jų krūtinė stipriai išsipūsdavo. Įdomu pažymėti, kad Kentaurai kvėpavo ne per straublį. Kvėpavimo organu jiems tarnavo du platūs plyšiai, esantys galvos šonuose, tarsi žuvies žiaunos. Tačiau jie galėjo įtraukti ir išpūsti orą ir per straublį, ką paprastai darydavo pokalbio metu.

Visu kitu jų kūno sandara daugiau ar mažiau atitiko žmogaus kūną. Didžiausiu skirtumu reikėtų laikyti skeleto nebuvimą: vietoj jo jų kūnas iš išorės buvo padengtas smulkučiais blizgančiais smėlio spalvos žvynais. O taip pat ir tai, kad turėjo po 4 pirštus, kurie priminė ilgus lanksčius čiuptuvus, o taip pat buvo jaučiamas geresnis jutimų organų išsivystymas. Iš visų penkių jutimų tik skonis buvo silpniau išvystytas, be to jie turėjo ir papildomų („šeštą“ ir „septintą“), apie kuriuos mes ir supratimo neturėjome.

Taip jie galėjo matyti, kad vyksta už jų nugaros. Aišku, kad tam akys nevaidino jokio vaidmens, todėl net terminas „matyti“ šiuo atveju netinka, nes tiksliau būtų „jausti“. Šio jutimo pagalba jie galėjo „matyti“ net visiškoje tamsoje. Tuo remdamasis prof. Jegeris padarė išvadą, kad tas naujas jutimas priimanas ne šviesos, o elektromagnetinėmis bangomis [Red.: čia netikslumas, nes šviesos bangos ir yra elektromagnetinis spinduliavimas].

Kitas mums nežinomas jutimas buvo jų sugebėjimas iškart nustatyti cheminę sudėtį tiesiog apčiupinėjant tiriamus daiktus savo besirangančia ranka.

Gali būti, kad jie turėjo ir kitų jutimų, kurių nesugebėjome pastebėti, ir tų 7-8 jutimų dėka jie pažindavo gerokai geriau, pilniau ir įvairiapusiškiau, nei mes. Tikriausiai, jei mes būtume turėję tokius jutimus, pasaulis mums atrodytų visai kitaip...

Štai kokios buvo pagrindinės fizinės būtybių, atskriejusių iš kosmoso gilumos, ypatybės.

V

Dėl laiko stokos, dėl blogų susikalbėjimo priemonių, komisija dažnokai negalėdavo išsiaiškinti ir suprasti nežemiečių pranešimų. Tame tarpe mes visiškai neįstengėme suprasti jų apibendrintų mokslinių samprotavimų. Jų „lekcijos“ apie tarpžvaigždinio sviedinio pagaminimą mums liko nesuprastomis. Nepadėjo net tai, kad prieš tai komisijos technikai apžiūrėjo ir išnagrinėjo visas sviedinio smulkmenas.

Tačiau reikia paminėti, kad sviedinys „vidiniams“, t.y. tarpplanetiniams, skrydžiams Kentaurų sukurtas jau labai senai ir jais jie jau prieš šimtą metų išmaišė savo planetų sistemą, kuri, reikia pasakyti, sudaryta viso labo iš 4 gigantiškų planetų, ir apgyvendino ją nuo krašto iki krašto. Akademikas Lavrovskis šmaikščiai pastebėjo, kad tos keturios planetos Kentaurams jau žinomos kaip jų keturi pirštai.

Tada jų dėmesį patraukė kaimyninės žvaigždžių sistemos. Ir nenuostabu, kad pirmąja jų „išorine“ kelione tapo į mūsų sistemą, esančią artimiausia Kentauro Alfai.

Tiksliai taip pat paskaičiavus, o ne atsitiktinai, jie savo sviedinį nukreipė būtent į Žemę. Sprendžiant iš kai kurių požymių jie nusprendė, kad Žemė turėtų būti gyvenama, ir tie jų paskaičiavimai buvo teisingi.

Ką pajustų žmogus, jei staiga pakliūtų į vieną iš Kentauro Alfos planetų. Tikriausiai pagalvotų, kad jam prisisapnavo. Ir praeitų daug dienų, kol jis įsitikintų, kad viskas aplink yra tikra.

Visos mūsų sąvokoms apie pasaulio grožį, apie socialinę tvarką, apie protingų būtybių bendravimą nėra vietos Kentauro Alfoje.

Žaluma? Jos ten nėra. Augmenija yra šviesiai mėlynos spalvos, tik retkarčiais pereinanti į dangiškai žydrą. Ji auga ne dirvos paviršiuje, o laisvai skraidžioja ore, visą maistą paimdama iš oro deguonies ir anglies dvideginio.

Mėnesienos? Jų taip pat nėra, Kentauro Alfa sudaryta iš 4-ių milžiniškų saulių, dvi kurių savo dydžiu didesnės nei mūsiškė [Red.: Iki 1936 m. buvo manoma, kad Kentauro Alfos sistemą sudaro tik trys žvaigždės, kurių antroji pagal dydį sukasi aplink pirmąją 80 metų periodu]. Jos planetos sukasi apink šias saules ne apskritimu, o kreivėmis, primenančiomis aštuoniukę ar devyniukę [Red. Čia jau visiška fantazija, neparemta jokiais dangaus kūnų judėjimo dėsniais]. Jų orbitų paskaičiavimas – neįsivaizduojamai sudėtingas, ir mūsų geriausi matematikai pajustų ten tam tikrą sumišimą. Neretai planetos praeina tarp abiejų saulių, todėl naktų ten visai nebūna: nespėja nusileisti viena saulė kaip ją pakeičia kitą, o kartais pasitaiko akimirkų, kai danguje puikuojasi visos 4-ios saulės vienu metu...

Tai pasaulis, tiesiogine prasme užlietas šviesos. Ten taip šviesu, kad pradžioje mes, tikriausiai, dėl to ryškaus spindesio nieko nematytume. Ir tuo tamsesne, tuo niūresnė Kentaurams turėjo atrodyti mūsų planeta [Red.: Čia vėl prieštaravimas dėl gebėjimo matyti absoliučioje tamsoje – tai visiškai nereikalinga esant tokiam intensyviam apšvietimui, todėl toks gebėjimas neturėtų išsivystyti. Lieka tik „pajautimas“ kas yra už nugaros, tačiau lieka neaišku, kam tai būtina ].

Visos 4-ios Kentauro Alfos saulės skirtingų spalvų. Viena jų – balta, kita – geltona, trečia – purpuriškai raudona ir ketvirtoji (mažiausioji) – mėlyna [Red.: mėlynų žvaigždžių nėra. Yra žydrosios – tačiau jos pačios jauniausios ir kaitriausios, t.y. didžiausios. Mažiausiomis žvaigždėmis yra raudonosios ir rudosios nykštukės]. Para ten nustatoma ne dienos ir nakties kaita, kaip pas mus, o viso aplinkinio pasaulio spalviniu pasikeitimu. Kai danguje šviečia mėlyna saulė, jos spinduliuose visi daiktai atrodo mėlynais, tada ją pakeičia geltona saulė – ir pasaulis ima žalsvėti: mėlyni spinduliai maišosi su geltonais tol, kol geltoni nenustelbia Red.: Čia vėl neatitikimas su ankstesniu augmenijos spalvos aprašymu – kai aiškinama, kad augmenija nėra žalia, o tik melsva. Iš tikro, tai jos spalva turėtų būti tokia, kokia (ar kokios) saulės šviečia danguje].

Tada ant visų daiktų ima rastis purpurinis atspalvis, - tai iš už horizonto kyla raudona saulė. Ir pastatai, ir augalai, ir šios didelės būtybės pamažu rausta, tarsi pasaulį pamažu užlietų kraujas... Dangų nušviečia bloga lemianti žara, ore mirksi rausvi žybsniai, žeme bėgioja rausvi šešėliai...

Tačiau štai pakyla baltoji saulė ir visas pasaulis, ką tik skendėjęs kraujyje, panyra į jo akinančiai ryškią šviesą. O kikia spalvų gausa supa tada, kai danguje švyti visos keturios saulės vienu metu! Kiekvienas daiktas, kiekviena gyva būtybė iškart meta 4-is šešėlius. Raudoni, geltoni, mėlyni ir balti blyksniai šmėkščioja iš vienos vietos į kitą, viską nuspalvindami savo spalva. Įvairiaspalviai spinduliai susilieja, lūžta ir išsiskirsto spindinčiame vandens paviršiuje, sukurdami nepaprastą spalvų ir šešėlių harmoniją...

O Kentaurų gyvenimas – argi jis pats savaime nepakankamai keistas ir neįprastas? Pas juos taip šilta, kad nėra jokio poreikio drabužiams, ir jie netgi nesusipažinę su jų naudojimu. Jie neturi miestų, - ir aplamai nėra jokių būstų sankaupų. Jų namai išsibarstę po visą planetą, dideliu atstumu vienas nuo kito, apsupti šviesiai melsvos oro augmenijos...

Jų mokslas pasiekė nepaprastą lygį visose srityse. Apie tai galima spręsti jau pagal šį tarpžvaigždinį sviedinį. Tačiau gauti nuodugnesnių žinių nepavyko. Socialinė tvarka taip pat liko neišaiškinta. Buvo išsakyta daug prielaidų, tačiau nieko tikslaus nesužinota.

Kartą vienas Kentauras lauko viduryje sėdėjo pusiau susilenkęs priešais specialiai įrengtą tribūną. Jis žvelgė į mus savo apvaliomis nemirksinčiomis geltonomis akimis, jo gyvatiškos letenos vyniojosi aplink jo lankstų kūną, o iš straublio sklido duslūs, pratisi, lėti garsai: milžinas pasakojo mums apie savo pasaulį.

Mes buvom sujaudinti ir sukrėsti, o jis žvelgė į mus be jokio dvasinio jaudulio. Jame nebuvo galima įžvelgti nei pašaipos, nei pasididžiavimo savo galybe, nei nuobodulio ar palikto pasaulio ilgesio... Jo prisiminimai jame nepažadino jokių vidinių išgyvenimų. Išskirtinis pasakojimas buvo sausas ir automatinis... Kas žino, gal po abejingu išoriniu apvalkalu jie išmoko paslėpti gilius vidinius išgyvenimus?..

Be jokio ironijos šešėlio jis mums pranešė, kad apie mūsų Saulę sukasi ne 8-ios planetos, o net 11-a. Jis nusakė mums Veneros ir Marso sandarą, papasakojo, kad mūsų Mėnulio nematoma pusė yra gyvenama [Red. Tai buvo nereta tema to meto fantastiniuose kūriniuose, žr. >>>>>], o tolimajame Neptūne taip pat užgimusi silpna, vos pulsuojanti gyvybė, palaikoma vidinės, požeminės planetos šilumos. Visi Kentauro pasakojimai ir judesiai buvo kruopščiai užfiksuoti kino juostoje.

VI

Kentaurų išskridimas buvo surengtas kuo galima iškilmingiau. Visų tautų ir kalbų atstovai susispietė aplink Kentaurų lauką. 10 km2 plotas aplink jį buvo išvalytas nuo bet kokių pastatų, o paskirtą valandą jokia gyva dvasia neturėjo būti arčiau nei 20 km nuo sviedinio.

Po atsisveikinimo pietų, kuriuose dalyvavo ir Kentaurai, buvo surengtas milžiniškas fejerverkas (tik neaišku, ką apie tai pagalvojo Kentaurai), tada jie sulindo į savo didįjį sviedinį ir paskui save uždarė liuką. Visa publika nieko nelaukdama pasitraukė iš lauko ir net Maskvos pakraščio gyventojai sandariai uždarė langus ir duris, pasiruošdami negirdėtam sprogimui.

Lygiai 11:45 pasigirdo duslus, tarsi požeminis smūgis. Dangus pietų pusėje nusidažė šviesiai rožine spalva, tarsi kažkur prie Caricyno būtų užkurtas milžiniškas laužas, ir tame akinančiame fone tik nedaugelis spėjo pastebėti didelę tamsią masę, su švilpimu perskrodusią orą ir po sekundės visai pradingusią beribėje erdvėje, susiliejusią su nakties tamsa.

O tada netikėtai visą dangų užklojo debesys, pliūptelėjo liūtis, su žaibais ir griaustiniu, kuri tarsi ketino visai nuplauti paskutinius nežemiečių pėdsakus Žemėje.

Kentauro Alfa

Kentauro Alfa šiuo metu yra artimiausia Saulei žvaigždžių sistema. Ji yra ryškiausia žvaigždė Kentauro žvaigždyne ir nutolusi nuo Saulės per 4,37 švm. (1,34 parseko). Ją sudaro trys žvaigždės: A (Rigil Kentaurus), B ir raudonoji nykštukė C (Proxima). A yra 1,1 karto masyvesnė už Saulę ir šviesos skleidžia 1,5 karto daugiau. B yra kiek mažesnė ir vėsesnė už Saulę (0,9 masės, ir 0,45 šviesumo). A ir B sukasi aplink bendrą tašką beveik 80 m. periodu, o atstumas tarp jų svyruoja maždaug 40-10 a.v. ribose.
Proksima iš šių trijų yra mums arčiausia (4,24 švm.), tačiau ji yra visai maža (0,123 Saulės masės). Ją tik 1915 m. atrado škotų astronomas R. Innes. Ji nuo kitų dviejų sistemos žvaigždžių nutolusi per 15 tūkst. a.v. ir apsisuka aplink jas per kažkur 100-500 tūkst. m.

Tačiau įdomiausia, kad prie Proksimos 2016 m. buvo atrasta planeta (Proxima b), kurios masė yra apie 1,3 Žemės masės. O kadangi ji randasi labai arti žvaigždės (0,05 a.v., t.y. 7,5 mln. km – ir jos „metai“ trunka 11,2 žemiškas paras), tai patenka į “gyvybinę zoną” ir jos paviršiuje gali būti skysto Saulės kaimynai vandens. Tačiau Proksima yra žybsinti žvaigždė, tad gyvybei ten sąlygos labai problematiškos. Mat tie žybsniai gali skatinti prarasti atmosferą, tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad tai nutiks nebūtinai – pvz., tam gali sutrukdyti planetos stiprus magnetinis laukas. Tačiau buvimas arti žvaigždės joje įtakos ir labai stiprius potvynius ir atoslūgius. Be to, ji aplink savo ašį turėtų suktis labai lėtai ir jos paviršius ilgai būtų arba saulėje, arba tamsoje.

Kompiuterinės simuliacijos rodo, kad Kentauro A ir B sistemoje galimos kitos planetos. Jų atradimo tikimybė įvertinta 85%. Tačiau jų orbitos nebūtų tokios „įmantrios” kaip aprašytos šiame apsakyme.

Astronomų dėmesį šiai žvaigždei atkreipė 1592 m. anglo R. Hues traktatas „Tractatus de Globis“. Dvinarės žvaigždės prigimtis pažymėta 1689 m. jėzuito J. Richaud’o – ir tai buvo tik antrąja žvaigžde, kuriai nustatyta binariškumas. Tačiau 2014-2015 m. nuotraukose tyrinėtojai greta Kentauro Alfos pastebėjo silpną infraraudonųjų spindulių šaltinį – ir pradžioje pamanė, kad objektas gali būti susijęs su jos sistema (ir tada apsakymo teiginys apie 4-ių žvaigždžių sistemą kaip ir būtų pagrįstas). Tačiau vėlesnė analizė parodė, kad jis turėtų būti arčiau Saulės ir gravitaciškai su ja susietas. Spėjama, kad tai gali būti už 100-300 a.v. esanti superplaneta arba labai šalta rudoji nykštukė (už 20 tūkst. a.v.).

Po 8000 metų arti Saulės 3,8 švm. atsidurs Barnardo žvaigždė, tačiau tada dar arčiau pasislinks ir Kentauro Proksima. Ir kai po to Barnardo žvaigždė ims tolti, Kentauro Alfa dar labiau artės ir po 27 tūkst. m. tebus už 3 švm. nuo mūsų.

Kentauro Alfa greičiausiai ir bus pirmąja žvaigžde, link kurios bus pasiųsti kosminiai aparatai. „Starshot“ programa kuria technologiją, leisiančią nuskraidinti nanozondus iki jos per kelis dešimtmečius. Programa remia ir Čilės VLT teleskopo VISIR spektrometro atnaujinimą, leisiantį geriau ieškoti kitų Kentauro Alfos planetų.

Kentauro žvaigždynas – vienas didžiausių žvaigždynų Pietų pusrutulyje, į 48-ių žvaigždynų sąrašą įtrauktas dar Ptolemėjaus. Išskirtinos žvaigždės jame yra Kentauro Alfa, kuri yra ryškiausia, o taip pat artimiausia Saulės sistemai, o taip pat V766 Centauri (HR 5171) – trinarė žvaigždė, kurioje yra didžiausia iš žinomų geltonųjų supergigančių.

Taip pat žvaigždyne yra Kentauro A (NGC 5128) galaktika, 1826 m. atrasta škoto J. Dunlop’o. 1949 m. ji identifikuota kaip pirmojo užgalaktinio radijo signalo šaltinis. 1979 m. iš jos užfiksuotas rentgeno spindulių pliūpsnis, o 2009 m. – gama spinduliavimas. 2016 m. duomenų analizė rodo, kad labai aukštų energijų pliūpsniai gali reikšti iki šiol nežinomus procesus.
Be to žvaigždyne yra Kentauro galaktikų spiečius, esantis už 170 mln. švm. ir apimantis šimtus galaktikų.

Kentaurai

Taip pat žr. >>>>>

Na o kokie reikalai su šios žvaigždžių sistemos gyventojais? Alex Collier teigia juos esant viena Žemę lankančių rasių. Su jais kontaktavo britė Elizabeth Klarer, buvojusi Kentauro Alfoje ir ten susilaukusi vaiko nuo kentauriečio Akono. Al Bielek’s taip pat aptarė kentauriečius.
Įvairiose kituose šaltiniuose tvirtinama, kad ten gyvena humanoidų ir reptoidų rasės. Abi jų yra taikingos.
Humanoidai vyra yra labai raumeningi, taisyklingų proporcijų, šviesiais, rudais, juodais, raudonais plaukais. Akys arba nežymiai azijietiškos arba apvalios, - rudos, juodos, mėlynos, žalios ar riešuto spalvos. Aukštoki (1,8-2,4 m.). Oda arba tamsiai ruda arba nežymaus įdegio balta. Moterys nežymiai žemesnės ir gležnesnės – 1,65-2,1 m. ūgio.
Reptoidai turi driežo išvaizdos raumeningą kūną, oda žaliai melsvais arba raudonai žalsvais dryžiais. Rankos plonesnės už žmonių, su šešiais pirštais, turinčiais skustuvo aštrumo nagus. Akys apvalios, šviesiai raudonos arba aukso spalvos. Jie neturi uodegų; kojų 5-i pirštai turi lenktus aštrius nagus. Jų moterys (iki 2,4 m) nežymiai aukštesnės.

Kentaurai turi dviejų tipų laivus, pastebimus Žemėje. Vienas jų yra varpo formos (apie 14 m skersmens ir 9 m aukščio) žvalgybinis su dideliu linzės pavidalo sparnu apačioje. Kitas yra cigaro formos su nedideliu iškilimu centre apie 60 ilgio komandinis laivas.

Paminėjimai medijose:
Robert J. Sawyer. Factoring Humanity (1998) - sparnuoti vabzdžiaformiai
Robert J. Sawyer Illegal Alien (1997) - tosokai (galintys šimtmečiams išbūti hibernetinėje būsenoje, kas patogu tarpžvaigždiniuose skrydžiuose)
Larry Niven and Jerry Pournelle (1985), Footfall – “Fithp” drambliniai
Space Patrol (1963 - 64): Ep.15 - "Message from a Star"; Ep.38 - "Destruction by Sound" - žemės riešuto formos telepatai deltiečiai (iš Delta planetos)
Marvel Comics Sub-Mariner #17 (Sep 1969) – pilkažvyniai humanoidai, galintys gyventi po vandeniu, iš Arimos planetos
Britų serialo Doctor_Who vandens gyventojai su žiaunomis ir plėvinėmis galūnėmis
Britų serialo Doctor_Who protingieji hermofroditai turintys tris rankų poras (cyclopic gastropods)
Clifford D. Simak (1971) Destiny Doll, agresyvūs kentaurai iš neįvardintos planetos
Babylon 5 – dvikojai humanoidai iš Centauri Prime planetos (nors ji ne Kentauro Alfa sistemoje, o Sectors of Known Space Sector 130)

Fantastikos skyrius
S. Lemas. Soliaris
Janušas A. Zaidelis. Riba
I. Proninas. Rusiška idėja
Pavelas Michnenko. Etiketas
N.Nilsonas. Planeta pardavimui
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Robertas Silverbergas. Musės
Pirmosios astronautės fantastikoje
V. Michanovskis. Žalias debesis
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Ralph Robert Moore. Erdvė
Atgalinė kelionė prie pasakų
V. Baalis. Eksperimentas
A. Anisimovas. Arka
Julija Zonis. Megido
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis