Vitoldas Zegalskis.
Patrulių tarnyba  (sutrumpintas vertimas iš lenkų kalbos)

Apie autorių

Vitoldas Zegalskis (1928-1974) - lenkų mokslinės fantastikos rašytojas ir muzikantas . Parašė romaną "Juodojo sapno krateris" (1960); išleido rinkinį "Petersono sala" (1968). Debiutavo 1954 m. pirmąją knygą išleido 1960 m. Buvo nepriklausomų literatorių grupės "Swantewit" įkūrėju.

Paskutinės budėjimo dienos slinko lėtai. Taip būna visad. Kai artėja laivo atsisukimo į Žemę metas. Erdvios patalpos staiga tampa ankštos; ir tik valios pastangomis prisiverti žiūrėti į lokatorių ekranus, palei žvaigždėlėkio kursą nusėtą žvaigždėmis. Tai trunka tol, kol laivas neatsiduria ties paskutiniu kosminiu zondu ar signaliniu plūduru. Valdymo svirtys ir mnemoschemos vėl tampa įprastais piloto atributais, atgyja pokalbiai valgomajame ir net kurso paskaičiavimai daromi su malonumu…

Žvaigždėlėkio ekranuose – žvaigždžių dulkės. Kažkur erdvėje kabo kosminis zondas, paskutinis žmonių civilizacijos automatinis postas, stebintis šį tolimą dangaus kampelį. Kas 10 min. suskamba jo monotoniškas balsas: "Saugus sektorius, saugus sektorius…"

Verrhawk by Shepherd Art Tačiau garsiniai signalai tebuvo dalis pateikiamos informacijos; ir Bertas kas kelios minutės pažvelgdavo į borto lokatorių ekranus.

Šviesi dėmė priekiniame ekrane – tai zondas, prie kurio skrieja raketa. Jis visiškai toks pat, kaip kituose sektoriuose. Visi jie prikimšti fotoplokštelių ir juostų specialiose kasetėse, saugančiose nuo radiacijos. Anksčiau, kai Bertas buvo naujoku patrulių tarnyboje, tie dideli griozdai, kybantys erdvėje, jam keldavo smulkumo, pasimetimo tarp milijardų žvaigždžių jausmą. Bertas šyptelėjo dėl savo prisiminimų, patikrino atominio reaktoriaus daviklius ir susisiekė su astrolaboratorija. Videofono ekrane pasirodė Krotano veidas.

- Ar jau žiūrėjai SK-85 zondo kasečių informaciją?
Krotanas linktelėjo:
- Nieko įdomaus, Berati. Žemėje, tiesa, ką nors įžiūrės, tačiau informacija greičiausiai pilkoka. Nors kažkas yra. Prieš kelias savaites zondo apylinkėse pralėkė retas dulkių meteoritų debesis. Fotoplokštelėse matyti pėdsakai – tiesa, silpni. Greičiausiai, debesis persikėlė palei 128 ir 129 sektorių ribą ir kirto Plutono-Jupiterio trasą.
- O tai ne priekinis spiečius?
- Taip jau iškart ir priekinis! – kryptelėjo lūpas Krotanas. – Iš tūkstančių užregistruotų meteoritų srautų tik keli turėjo įspėjamąjį priekinį debesį. Fotoplokšteles jau nusiunčiau į saugyklą. O kas naujo pas tave?
- Saugus sektorius, - atsakė bertas, sulaikydamas žiovulį. – Užsiimk kasečių tvarkymu. Pakeisim zonde, ką reikia, ir parodysim kosmosui uodegą. Gaila prarasti net minutę, geriau ją praleisti bulvare ar parke. Ką veikia Ortenas?
- Jis išleidimo šliuze su tuntu automatų tikrina kapsulę.

Bertas linktelėjo, išjungė videofoną ir pažvelgė į lokatoriaus ekraną. Švytinti dėmė jau buvo viduryje; atstumas tebebuvo didelis. Praeis dar daug valandų, kol bus galima pradėti stabdyti. Ir vėl praeis nemažai laiko, kol žvaigždėlėkis sulėtės ir iš jo išleidimo šliuzo link zondo išskris nedidelė raketa su baterijomis, kasetėmis bei moksline aparatūra. Geriausiu atveju praeis para zondo sistemų patikrinimui ir konservavimui. Tik tada bus galima pasukti į Žemę ir ilgas savaites stebėti, kaip jos dėmelė didėja ir virsta ryškiu disku.

Tylos minutę nutraukė informatoriaus signalas. Bertas paspaudė priėmimo mygtuką ir pasilenkė virš pulto. Ekranu nuslinko Ganimedo ryšio centro televizijos pranešimo ženklas ir pasirodė dispečerio veidas. Bertas jo nepažinojo – Jupiterio rajone žmonės keitėsi kas pusmetis, - tačiau, sprendžiant ant rankovių antsiuvų, jis buvo svarbi persona. Dispečerio pasirodymas nieko gera nežadėjo.

- Prometėjo" patruliui. Palei 128-129 sektorių ribą slenka tankus meteoritų srautas, į kurį pateko transporto raketa RT-136, skridusi į Žemę. Laive du žmonės. Pažeidimai: navigacijos sistemos gedimas ir, galbūt, atominio reaktoriaus. Raketa dreifuoja sraute ir, jei nebus suteikta pagalba, gali palikti Saulės sistemą. Siūlau "Prometėjui" pakeisti kursą ir išsiaiškinti situaciją. Priklausomai nuo jos, laivo vadui imtis priemonių, numatytų pagalbos suteikimo instrukcijoje. Pranešu srauto ir raketos jame koordinates…

Bertui pasirodė, kad tylus informacijos čiurlenimas virsta garsiu dundesiu, sklindančiu nuo sienų, lubų, iš visur. Navigacijos ekrane nušvito trimatis žemėlapis; jame, tolimų žvaigždžių fone, nuslinko šviesios rodyklės, įsižiebė skaičiai ir sutartiniai ženklai. Pasilenkęs bertas apžiūrinėjo tolimo dangaus rajono, košiamo meteoritų, vieno to nežinomų srautų, sukeliančių tiek nemalonumų kosminių laivų pilotams, vaizdą. Žemėlapyje meteoritų debesis buvo pažymėtas šviesia juostele; jos viduryje spindėjo raudonas taškas, reiškiantis apytikslę nelaimę patyrusios raketos vietą. Žalia, galuose lenkta linija, einanti iš kairio žemėlapio kampo, rodė kompiuterio paskaičiuotą trumpiausią "Prometėjo" kelią į avarijos vietą.

Bertas patvirtino priėmimą ir paspaudė vidinės komunikacijos mygtuką:
- Ekipažui dėmesio! Kalba laivo vadas. Nedelsiant pasiruošti pagreičio pasikeitimui. Išeinam iš sektoriaus skubiu kursu. Duodu 4 min. būtinų veiksmų atlikimui. Pasikeitus kursui – pasitarimas kapitono tiltelyje. Įjungiu atskaitos skaitliuką. Pranešimo pabaiga.

Jis vėl pasilenkė virš pulto. Jo pirštai nubėgo mygtukais ir klavišais, sukeldami indikatorių panelių lempučių įsižiebimą, staigų rodyklių susvyravimą, lenktų linijų šokį. Tada, baigęs programavimą, Bertas atsilošė krėsle ir atsirėmė į pneumatinę pagalvę. Palubėje automatas automatiškai skaičiavo sekundes; žvaigždėlėkyje nenumaldomai stiprėjo sirenos garsas. Bertas jautė, kaip jo kūnas sunkėja, tarsi prisipildydamas švino.

Ortonas jau kelintą kartą lenkėsi virš siųstuvo:
- RT-135, RT-135, ar girdite? Kalba "Prometėjas". Kur randatės, kur randatės? Praneškite koordinates. Priėmimas.

Apžvalginiame ekrane tebedunksojo lengvas dūmelis. Tik dešiniajame kampe blykčiojo meteoritų kibirkštėlės, kurios plačia, kelių tūkstančių kilometrų upe liejosi kosmoso platybėmis. Kažkur tarp jų buvo raketa su dviem astronautais, uždarytais šarvuotoje kabinoje ir besiklausančiais kosmoso tylos, kuri bet kurią akimirką gali virsti trūkinėjančių plokščių ir konstrukcijų dundesiu.

Bertui perštėjo akis: jis jas pasitrynė ir tarsi paslapčia pašnairavo į Krotaną ir Orteną. Iki šiol jis niekad negalvojo apie juos kaip jam pavaldžius žmones. Praeiti skrydžiai vyko sklandžiai ir, tiesą sakant, nė karto nebuvo situacijos, kai tektų įsakinėti žmonėms ir kartu prisiimti už juos atsakomybę. Žinoma, jam nuolat teko priimti vienokius ar kitokius sprendimus, tačiau jie buvo trivialūs, susiję su raketos valdymu, jos startu, ir neturėjo įsakymų pobūdžio. Čia, meteoritų debesies pakraštyje, ankstesni santykiai su pavaldiniais gali pasikeisti.

Ryškioje kabinos šviesoje astronautų veidai atrodė pilki, nuovargis pagilino raukšles, išryškino veidų bruožus, suteikė asketišką rimtumą. Skrydis šioje zonoje kiekvieną minutę grėsė virsti katastrofa. Jau dukart anihiliatoriaus patranka šovė į artėjančius meteoritus, paversdama juos šviesos debesėliais. Pavojaus pojūtis augo kiekvieną minutę. Tiedu, patyrę avariją, buvo geresnėje padėtyje. Bertas buvo įsitikinęs, kad jie kiek įmanoma sulygino laivo greitį su meteoritų srautu ir dabar skrieja jame su viltimi, kad anksčiau ar vėliau sulauks pagalbos.

- RT-135, RT-135, ar girdite? Kur randatės? Praneškite koordinates, - į mikrofoną šaukė Ortenas. – Kalba "Prometėjas", kalba…
- Jau 48 val. juos šaukiame, - tarė Bertas, - ir apsimetame, kad tikimės atsakymo. Laikas baigti. Nutraukiu juostos patruliavimą. Mes prazondavome visą srautą. Vadinasi, reikia arba nutraukti gelbėjimo akciją, nes atlikome visa, ko reikalavo instrukcija, arba lysti į srautą ir ten jų ieškoti. Šiuo atveju galėtume panaudoti infraraudonųjų spindulių detektorių bei elektrinio lauko šaltinių lokatorių.
- Atkreipiu dėmesį į padėtį su degalais ir varikliais, - Ortenas kalbėjo lėtai, sunkiai parinkdamas išsireiškimus. – Mes ilgai skridome. Buvo daug greitinimų ir stabdymų. Patruliavimas greta meteoritų srauto išeikvojo ir taip išsekusius rezervus. Varikliai ir vėsinimo agregatai yra ties techninių galimybių riba.
- Vis tik dar liko degalų rezervų, - įsiterpė Bertas. – O kas dėl įrangos susidėvėjimo, tai numatytas 5% avarinis rezervas.
- Žinau apie tai ir be tavęs. Tačiau pranešti techninė raketos būklę – mano pareiga.
- O mano pareiga – aptarti su ekipažu visą problemą, - piktokai atrėžė Bertas. – Galų gale, reikalas ne tik pareigoje, kylančioje iš pagalbos suteikimo nelaimę patyrusiems įstatymo. Mes įvykdėme visus nurodymus ir oficialiai mūsų smerkti niekas negali. Tačiau, jei man tektų priimti sprendimą apie paieškos nutraukimą, tai daryčiau tik visiškai įsitikinęs, kad padaryta viskas, kas įmanoma. Tokio įsitikinimo nėra. Prisimenate "Pamyro" avariją? "Kometas" įgulai irgi nebuvo ko prikišti, tačiau aki kas nors jų pasirodydavo kosmodrome ar klube, visi nutildavo.

- Srautas labai tankus, - pastebėjo Krotanas. – Matavimai rodo, kad vidutinis atstumas tarp meteoritų apie 1000 km. Be to, jie juda skirtingais greičiais ir, kad blogiausia, aptikau jų sūkurius. Lysti į srauto vidų - reiškia riziką, kurios laipsnį sunku įvertinti. Tačiau tai neabejotinai padidina suradimo tikimybę…
- Ką siūlai?
- Lysti į srautą. Raketos aptikimo šansai minimalūs, tačiau jų atsisakyti negalima. Be to, srautas įdomus moksliniu požiūriu.
- O tu, Ortenai?
- Daryk, kaip nori. Laivo būklė tau žinoma. Galiu tik užtikrinti, kad įranga, mašinos ir varikliai funkcionuoja gerai – aišku, jų techninių galimybių ribose.

Bertas priėjo prie kompiuterio. Neskubėdamas padarė kai kuriuos perjungimus pulte, po minutės iš analizatoriaus plyšio išlindo juosta su rezultatais. Vadas atidžiai juos nagrinėjo.

- Skaičiavimai rodo, - tarė, - kad sraute galime manevruoti ne ilgiau kaip 40 val. Vėliau teorinė sugrįžimo į Žemę trukmė gerokai padidės. Artimiausios planetarinės bazės bus pernelyg šone ir negalės suteikti mums pagalbos.

10 val. laivo laiku "Prometėjas" įskriejo į meteoritų zoną.

Kabinoje iš šalies žiūrint niekas nepasikeitė. Ekranuose, kaip ir anksčiau, švietė taškai, tačiau astronautai jau žinojo, kad didelis pavojus priartėjo prie laivo, tyko čia pat, už borto. Davikliai rodė didelį mikrometeoritų kiekį: jų lietus be paliovos čaižė išorinės dangos plyteles. Ilgą laiką pabuvus tokiomis sąlygomis, plytelės galėjo įgauti būseną, astronautų vadinamą "kosmoso raupais", kai staigus pagreičio pasikeitimas galėjo sukelti jų skilimus, giliai paveikiančius metalo struktūrą. Bertas, žvelgdamas į mikrometeoritų daviklį, mąstė apie tuos tarsi rėtis suvarpytus erdvėlaivius, kuriuos pavyko rasti praėjus keliems metams po avarijų.

- Reikia anihiliatoriumi išvalyti erdvę greta laivo, - už nugaros išgirdo Orteno balsą.

Bertas nepasuko galvos: inžinierius pasižymėjo sugebėjimu pasirodyti kabinoje pačiu netinkamiausiu momentu ir duoti abejotinos vertės patarimus

- Negaliu, - atsakė Bertas, stengdamas.nuslėpti susinervinimą. – Turiu taupyti anihiliatoriaus energiją. Jei ją išeikvosiu, neliks užtaisų kai kils tiesioginis pavojus.
- Jei to nepadarysi, "Prometėjų", grįžus į Žemę, atiduso į sąvartyną, - burbtelėjo Ortenas.
- Ne aš, po galais, sugalvojau šį srautą! – Bertas vos susivaldė neišvarydamas Orteno iš kabinos. – Tu tiesiog netiki, kad juos rasime!
- O tu tiki?
- Taip. Turiu būti tikras, kad mūsų veiksmai turi prasmę. Kas bus "Prometėjui" grįžus į Žemę, mane nelabai jaudina. Padarysiu viską, kad jis grįžtų. Tame visas šposas – grįžti ir, be to, su tais dviem… Jei sunaikinsiu šias kosmoso šiukšles, tai iškart atkris paieškos infraraudonųjų spindulių diapazone galimybė. Visi stambesni meteoritai ims skleisti savą spinduliavimą.

Silpnas, vos juntamas stuktelėjimas sukrėtė "Prometėjo" korpusą, tada sekė antras, jau stipresnis, trečias… Juntami smūgiai sekė vienas paskui kitą, sukaukė sirena. Bertas puolė prie pulto, kuriame įsijungė autopiloto įjungimo signalas, tačiau tą pačią akimirką neįtikėtina jėga trenkė jį į kabinos sieną, greičiau, nei jis spėjo įsitverti krėslo atkaltės. Slysdamas elastinga kabinos danga, Bertas matė, kaip Ortenas ridenasi link atviros lentynos su žvaigždžių atlasais, stengdamasis įsikibti į plastikines grindų plyteles, kaip inžinierius galva trenkiasi į kampą, kaip susileidžia jo kūnas ir be sąmonės prisispaudžia prie storų tomų.

Bertas nukrito ant kelių, instinktyviai rangydamasis į apvalainą kampą, toliau nuo išsikišimų. Per rūką, užgulusį akis, jis matė beprotišką valdymo signalų šokį automatinio valdymo lentoje. Beprotiškai vibravo kabinos sienos, ekranais lakstė žaibai, o navigaciniai prietaisai metė košmariškus šešėlius. Videoekranuose įsižiebdavo ugninių rutulių-saulių vaizdai, nedelsiant subyrantys šviesos kaskadomis, virsdami ryškių blyksnių audiniu, fantastinio rašto debesėliais. Tai "Prometėjaus" anihiliatorius naikino lekiančius link laivo meteoritus. Dundesys užpildė visas vidines laivo patalpas, susimaišė su sirenos kaukimu, tada pasigirdo lūžtančių pertvarų garsai. Lėtai geso šviesa.

Tamsa truko ne ilgiau sekundę. Virš lubų tarsi nušvito aušra – tai kompiuteris įjungė avarinį apšvietimą. Dar minutę raketa trūkčiojo nuo smūgių, tada grindys liovėsi vibruoti ir įsigalėjo tyla.

Bertas atsistojo. Ausyse tebegaudė, prieš akis krito juodi dribsniai, burnoje jautėsi kartėlis. Prisilaikydamas sienos, lėtai priėjo prie Orteno. Susirietęs inžinierius gulėjo ant šono; jo veido, paskutinę akimirką uždengto ranka, nesimatė. Bertas pritūpė, sunkiai atsegė Orteno skafandrą, perplėšė apatinius ir priglaudė ausį prie krūtinės. Širdis plakė. Bertas ėmė atsargiai čiupinėti inžinieriaus galvą. Pirštais pajuto nedidelį įdubimą po patinusia oda. Ortenas sudejavo, jo kūnu perbėgo virpulys.

Bertas netvirtais žingsniais priėjo prie pulto ir dribo į krėslą. Kurį laiką negalėjo sukoncentruoti minčių. Visa, ką jis darė nuo akimirkos, kai jį sviedė į sieną, jis darė tarsi ne savo valia, - kaip užprogramuotas automatas. Minčių ir pojūčių išsidvejinimas palaipsniui nyko, jis vėl ėmė suvokti keleto veikiančių daviklių parodymus. "Prometėjas" skrido kursu, sutampančiu su meteoritų srautu: automatinis navigatorius išlygino trajektoriją ir suvienodino greičius. Ties trečiu žvaigždėlėkio sektoriumi degė pažeidimo signalas. Toje vietoje buvo gyvenamosios patalpos. Bertas įjungė videofoną ir susisiekė su astrolaboratorija. Krotanas, valydamasis kraują nuo veido, pakėlė galvą ir pažvelgė klausiamai.

- Atidarau tavo šliuzo duris.- tarė Bertas. – Prašau nedelsiant ateiti. Ortenas sužeistas, reikia kuo greičiau pernešti jį į izoliatorių.
- Turi sąmonę?
- Ne.

Astronomas suraukė kaktą.

Kai į kabiną įėjo Krotanas, Bertas pertraukė stebėjimus ir jiedu abu priėjo prie inžinieriaus. Orteno kūnas buvo tarsi pripiltas švino. Astronautai atsargiai pernešė jį į izoliatorių. Kai užsidarė skaidrus automedo gaubtas ir inžinieriaus galva pateko tarp instrumentų čiuptuvų, Bertas įjungė diagnostatą. Jie žiūrėjo į ekrane besikeičiančias šviesias linijas ir rodyklę, kylančią link viršutinio skalės krašto.Rodyklė sustojo ties skaitmeniu 5 – tai reiškė, kad Orteno būklė sunki ir reikia skubios chirurginės intervencijos. Suveikė programų atrankos sistema: temperatūra po gaubtu ėmė kristi, pasigirdo leidžiamo deguonies šnypštimas. Automedas perėmė širdies funkcijas, vamzdeliais ėmė tekėtu rausvas skystis – pagal siurbliuko pulsus. Prasidėjo operacija.

Austronautai perėjo į kabiną. Bertas ėmė tikrinti įtampą paskirstymo sistemoje. Tačiau jo mintys nevalingai grįždavo į izoliatorių ir prie Orteno, nejudriai gulinčio po gaubtu.

Tada Bertas pabandė koncentruoti dėmesį į robotų darbą; jų numeriai greitai slinko laivo patalpų plane, vis arčiau vietos, kur buvo kiaurymė. Tada pagaliau kabinoje įsižiebė ryški šviesa ir užgeso avarinės lempos. Pasigirdo transformatorių gaudesys, ekranai įgavo normalų apšvietimą, atsistatė visų kontrolės sistemų funkcionavimas, iš kurių paeiliui ateidavo pranešimai apie pažeidimus.

Bertas pajuto, kaip jį apleidžia jėgos, dingsta veikimo valia; mažiausio judesio padarymas pasidarė neapsakomai sunkus, neįmanomas. Krotanas irgi sėdėjo pusiau gulomis krėsle, bukai žvelgdamas pro iliuminatorių. Bertas nurijo sustiprinančią piliulę ir užsimerkė.

- Bertai, atsibusk! Tai negera?

Krotanas be ceremonijų papurtė jį. Bertas nenoriai atsimerkė:
- Jaučiuosi tikrai bjauriai. Sukasi galva, - sumurmėjo jis. Kas nutiko?

Juodame infraraudonųjų spindulių detektoriuje švietė nejudanti juostelė.

- Štai jie! – šūktelėjo Krotanas.

Bertas linktelėjo ir pažvelgė į kuro indikatorių. Pagrindinio prietaiso rodyklė buvo raudonoje rezervo dalyje, prie pat krašto.

- Tokie reikalai, - sumurmėjo Bertas. – Anihiliatorius ir autopilotas išgelbėjo mums gyvybes, tačiau trijų ketvirčių kuro kaip nebūta. Dabar negalime panaudoti nė gramo nenumatytiems veiksmams, kitaip niekada neišvysime Žemės.
- Nori sukti atgal?
- Nesinervink, Krotanai. To nesakiau. Pasiūsim kapsulę su universaliuoju robotu.
- Skrisiu aš, - pasisiūlė astronomas.
- Ne, negaliu mažinti ekipažo, - atsakė Bertas ir čia pat sumetė, kad žodis "ekipažas" jų padėtyje turi skambėti mažiau nei kvailai. Tačiau astronomo veidas liko rimtas.

- Nenori manęs siųsti bijodamas atsakomybės, jei su manimi kas nors nutiks. Tau geriau, jei skris robotas. Tu visada pernelyg pasitikėjai automatais, tačiau būna situacijų, kai sprendimą priimti gali tik žmogus. Ten gali būti degalų ir, ką žinai, gal teks prasibrauti iki bakų. Be to, norėtųsi paimti surinktą medžiagą, dokumentaciją, susijusią su srautu… Aš skrisiu savo noru, kad išvaduočiau iš sąžinės graužaties.
- Neskrisi. Pranešime minėtas variklių pažeidimas. Jei nutekėjo degalai, tai už apsauginio ekrano galės išeiti tik robotas.
- Tu vis dar veikiamas nervinio šoko, tave paralyžuoja tuščios erdvės baimė, tu nenori daugiau rizikuoti, nors, iš esmės, ant kortos metei viską, - mus, save, "Prometėjų"! Tik transporto raketos degalai gali užtikrinti mums grįžimą.

Rankos mostu Bertas atmetė astronomo išvedžiojimus, nes su[rato, kad prasideda bevaisis ginčas, o tiesiog pašnekesiams nebuvo nei laiko, nei jėgų. Jis paaukos metus ar net du, kuriais prailgs kelias į Žemę, kad tik pristatytų Orteną ir tuos du į kosmodromą.

- Neskrisi, Krotanai, tai mano sprendimas. Tu reikalingas čia. Eik į astrolaboratoriją ir paruošk nuodugnų srauto planą ir meteoritų išsidėstymą tolimesnio mūsų skrydžio link Žemės trasoje. Beje, parengsi bent tris trasos variantus. Kontaktą palaikysime tik videofonu. Gali eiti.

Kai užsidarė durys, Bertas įjungė vidinio stebėjimo sistemą. Astronomas sustojo ties koridoriaus išsišakojimo ir kurį laiką svarstė, žvelgdamas į tunelio, vedančio link šliuzo, tamsą. Tada nenoriai užlipo laipteliais į astrolaboratoriją. Bertas palaukė, kol Krotanas įeis į patalpą, ir paspaudė mygtuką. Plieninė plyta perdengė tunelį ir tuo pačiu atskyrė Krotaną nuo likusių laivo patalpų.

Bertas iškvietė sandėlį ir nurodė universaliam robotui prisistatyti prie kapsulės. Tada minutei užsuko į izoliatorių. Nejudrus Orteno kūnas gulėjo po automedo gaubtu, vamzdeliais tekėjo įvairiaspalviai skysčiai, nesustodami dirbo siurbliukai. Bertas iš spintos paėmė dvi kapsules su migdomosiomis dujomis, įkišo jas į kišenę, uždarė duris ir patraukė prie šliuzo. Už sienų girdėjosi automatų ūžesys – jie buvo užsiėmė skylės užtaisymu.

Šliuze prie kapsulės jau laukė robotas. Bertas apžiūrėjo jo rutulišką kūną ir daugybę galūnių, pažvelgė į vidų, į sulankstytus čiuptuvus, bei du įrankių rinkinius: vienas buvo skirtas metalo pjaustymui ir virinimui, o kitas ypatingai tikslių darbų atlikimui. Robotas buvo tvarkingas, tereikėjo jį užprogramuoti. Bertas pasilenkė prie jo pagrindinės panelės, išėmė saugiklį, neleidžiantį prisiliesti prie žmogaus, ir perjungė valdymo svirteles. Ampules su migdančiomis dujomis jis įdėjo į pneumatinį vamzdį, sujungė su čiuptuvu ir užtrenkė panelę.

- Į kapsulę! – paliepė.

Linguodamas robotas įsirito į kapsulę, be garso užsitrenkė durys, stūmoklis išstūmė kapsulę į išorę.

Spaceship crash - Ar nesuprantate?! – rėkė Bertas į mikrofoną. – Tai paprastas univeras, automatas, kurį nusiunčiau pas jus. Su jumis kalba žmogus.

Ekrane prie blausaus avarinio apšvietimo Bertas matė sulysusius, apaugusius šeriais dviejų astronautų veidus; jų skruostais srovelėmis tekėjo prakaitas. Ant grindų ir pulto mėtėsi tuščios konservų dėžutės, laidų gniužulai ir kitoks šlamštas.

- Kalba Bartas Paalas iš patrulinio laivo "Prometėjas". Evakuojame jus į mūsų laivą, esantį atstumu…
- Meluoji, - staiga tarstelėjo vienas astronautų, - skriejam jau antras mėnuo, o tai reiškia,kad tu, tavo balsas ir automatas tik haliucinacija.

Jis pasilenkė prie pulto ir pirštais pabarbeno per chronometro ciferblatą:
- Vėl prasideda tos prakeiktos ligos priepuoliai, - burbtelėjo. – Reginiai, pamėklės… Jaučiu, kaip manyje viskas verda. Klausyk, Manas, gal sužaidžiam šachmatais? Tai visad padeda.
- Kodėl gi ne? Juk daugiau nieko nelieka.
- Sustatysiu figūras. Hm, o tu irgi matai ir girdi tą robotą?
- Net nežiūriu į ten. Patariu susikaupti.
- O jei vis dėl to ten kažkas yra?
Nesuvaikėk. Ten negali būti nei žmogaus, nei roboto. Jei sakytum, kad matai žirafą ar banginį, tai būtų panašiau į tiesą. Geriausia visai nekreipti dėmesio; viskas netrukus išnyks…

Savo ekrane Bertas įžvelgė transporto raketos pultą, daviklius ir laikrodį. Jis įsižiūrėjo į chronometrą – mėnesių ir dienų skaičiai gerokai skyrėsi nuo skaičių jo paties pulte. Tiedu buvo įsitikinę, kad skrieja jau apie du mėnesius. Jie prisitaikė prie sparčiai kintančių laiko parodymų – ir jau nesitikėjo pagalbos. daugiau įtikinėti nebuvo prasmės – jie palinko virš šachmatų lentos ir stumdė figūras. Bertas pasiuntė komandą univerui. Iš automato korpuso čiurkštelėjo siaura suspausto oro srovelė, susilietusi su oru virsdama nedideliu debesėliu. Pilotų judesiai sulėtėjo, vokai apsunko, šachmatų figūros iškrito iš rankų – abu sudribo krėsluose.

- Nunešk juos į kapsulę ir grįžkite į laivą, - paliepė Bertas.

Univeras išskleidė čiuptuvus, ant jų uždėjo nejudrius pilotų kūnus ir nukibildžiavo link durų. Bertas išjungė radijo siųstuvą. Jam kilo noras užsimerkti, įsmukti tarp minkštų krėslo pagalvėlių ir užmigti. Jis nurijo stiprinančiąją piliulę. Po kelių minučių įstengė sėsti prie kompiuterio ir programuoti sugrįžimą. Rezultatas neguodė. Degalų trūko. Bertas padarė trumpą pertrauką, kad pasitiktų grįžtančią kapsulę. Radioaktyvumo matavimai patvirtino jo nuogąstavimus – indikatoriai nušvito rubino spalva, o Geigerio skaitliukas sausai trakšėjo. Kapsulės paviršius buvo užkrėstas kuru. Bertas prišvartavo kapsulę ir įleido robotą pro šliuzą. Du miegančius žmones robotas nunešė į kajutę šalia automedo.

Bertas pratęsė kurso skaičiavimus. Šįkart jis davė kitus pradinius duomenis – atsižvelgiant į maisto atsargas ir oro regeneratorių garantinį laiką. Pagal tai jis galėjo paskaičiuoti varomąją jėgą, kurios užtektų prisikasti iki Marso kosmodromo. Pagaliau analizatorius išmetė perfokortą. Bertas užmetė akį į skaičius – skirtumas buvo 20% nuo turimo kuro. Norint pasiekti reikiamą pagreitį reikėjo sumažinti "Prometėjo" masę.

Jis atjungė anihiliatorių, atšaukė visus automatus ir liepė jiems išvalyti "prometėjo" sandėlius, o tada ramiai stebėjo, kaip išmetimo šliuze išnyksta vežimėliai, dėžės su fotoplokštelėmis ir juostomis, su šimtų prietaisų automatinėse stotyse suregistruota informacija. Pro atvirus liukus robotai vilko tonas atsarginių dalių zondams, avarinę įrangą, kabelių ryšulius, švininius degalų bakus… Stūmoklis viską stūmė lauk, į kosmoso tuštumą. Tada automatai ėmėsi demontuoti laivo vidinę įrangą.. Plazmos pjūklais raižė plienines pertvaras, šliuzų sieneles, vidinę šarvuotą dangą. Pagrindinis "Prometėjo" koridorius virpėjo nuo prie liukų tempiamų vis dar rūkstančių karštų metalo lakštų, duslus aidas aidėjo ventiliacijos kanalais. Tada atėjo nemaloniausia akimirka – bertas turėjo atsisakyti daugelio automatų. Pasvarstęs, jis pasiliko tik univerą, o likusiems liepė sulipti į kapsulę, uždarė šliuzo duris ir patraukė paleidimo svirtį. Raketa atsiskyrė nuo "Prometėjo" ir nusklendė į atvirą kosmosą. Bertas sustojo prie įėjimo į gyvenamąsias patalpas ir dar kartą apsižvalgė. Jo žvilgsnis slydo tuščia sale, anksčiau talpinusią įvairiausią techninės priežiūros įrangą; salės gale už matinės pertvaros buvo belikęs tik atominis reaktorius ir varikliai. Bertas lėtai uždarė duris. Kabinoje įkyriai skambėjo videofono signalas. Vadas susisiekė su astrolaboratorija. Ekrane pasirodė persimainęs Krotano veidas.

- Ar jau parengei žemėlapį?
- Ką darai, Bertai?! Tu išprotėjai!
- Aš sumažinau laivo masę.
- O tyrimo rezultatai?
- Išmečiau viską. Kaip žemėlapis? Tikiuos, juo galima pasitikėti?
- Tačiau ten buvo beveik visa informacija apie meteoritų srautą…
- Apgailestauju, tačiau turėjau sumažinti masę. Privalėjau – supranti?! Dabar perduok žemėlapį ir patikrinti laivo apylinkes. Pradedu manevrą.

Beratas išjungė videofoną ir šyptelėjo. Jis žinojo, kad po kelių minučių paliks meteoritų srautą ir tada patrauks svirtį iki galo. O tada, kai sudegs kuro likučiai, prasidės varginanti dienų kaita. Tačiau kiekvieną valandą jis bus vis arčiau ir arčiau tų vietų, kuriose kosminiai zondai abejingai ir be paliovos pranešinėja: "Saugus sektorius. Saugus sektorius…"

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Tikras vyriškumas
Civilizacijos kaina
V. Zegalskis. Avarija
Dž. Blišas. Menki juokai
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
M. Jako. Protingumo testas
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Į žvaigždes – pas kitus protus
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
Naujasis kolonizavimo protokolas
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Žvaigždžių karų belaukiant
Pavelas Michnenko. Etiketas
Anatolijus Radovas. Georkas
Žemė: pirmasis kraujas
R. Moore. Erdvė
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė