Mėnulio urvų pabaisos
I. Rosochovatskis, 1959

Apie autorių

Igoris Rosochovatskis (g. 1929) – ukrainiečių rašytojas-fantastas, prozininkas ir poetas.Gimė 1929 m. rugpjūčio 30 d. Špolos mieste (Čerkasų sritis). Baigė Kijevo A.M. Gorkio vardo Pedagoginio instituto kalbos ir literatūros fakultetą. Spausdinasi nuo 1946 m. Dirbo Ukrainos laikraščių redakcijose. Mokslo žurnalistas, paskelbęs per 100 mokslo populiarinimo straipsnių. Kartu su A. Stogniju parašė populiarias mokslo populiarinimo knygas „KD – kibernetinis dvynys“ (1975) IR „Konstruktoriaus Vasilčenko dvynys“ (1979), kuriuose citavo savo fantastinius kūrinius. Plačiai žinoma jo fantastinė apysaka „Ir vis tik tai buvo“ (1966), tapęs pagrindu serialui „Jo didenybės adjutantas“.
Pagrindinė jo kūrinių tema – žmogaus netobulumas. Jis ieškojo priežasčių ir siūlė kelius, kaip žmogų padaryti geresniu. to kilo jo ciklas apie sigomus, o taip pat apsakymai apie neatskiriamą visos esaties sąyšį: kosmoso, žmogaus, žolynėlio – gyvos ir negyvos gamtos. Kai kuriuose jo kūriniuose minimas galingas „Chaoso generatoriaus“ ginklas, suardantis tarpatominius molekulių ryšius – ir jo poveikyje bet kuris objektas neatpažįstamai pasikeičia. Kitu evoliucijos etapu Žemėje turi tapti kiborgai, vėliau KD – kibernetiniai dvyniai. Trečias etapas – sigomai (sutrumpinimas iš sintegomo - sintetinio žmogaus), leisiantys žmogui tapti beveik nemirtingu (kad ir sukibernetintame pavidale). Ši idėja atsirado 1960 m. apysakoje „Mirtingi ir nemirtingi“. Sigomai turi atsirasti jau 21 a.., kaip taisyklė, jie aukšti, iki 4 m. ūgio, plačių pečių, pakibusių tarsi dvi galingos uolos. Juose prifarširuota įvairių naudingų įtaisų, net raketinis variklis. Juos kūrė vienam tikslui – tolimojo kosmoso įsisavinimui.
 

Tyla...

Nepertraukiama, nykii, be jokio vėjelio dvelksmo – visiška tyla, negyva...

Mėnulio dykynės tyla...

Kadaise Romanas Aleksandrovičius svajojo apie visišką tylą. Kad neatsklistų tramvajaus žvangėjimas, skardūs balsai virtuvėje. Jis išvažiavo į kaimą ir ten dirbo palinkęs virš lapų su baltymų molekulių struktūromis. Tačiau kažkur netoliese girdėjosi užkrečiantis vaikų juokas, karvės mūkimas, gaidžio giedojimas. Romanas kelis kartus atidėdavo į šalį prirašytus lapus ir žvelgė pro langą: ten siūbavo žydinčios obels šakos ir spindėjo dangus – su baltais debesėliais tarsi žiedais. Ir biologijos mokslų daktarui lindo įkyrios mintys apie svetimus sodus už aukštų tvorų – jo vaikystės mintys. Darbinė nuotaika negrįžtamai išsisklaidė.

Ir štai jis pasiekė absoliučią tylą. Eina ir negirdi savo žingsnių. Nejauku. Jis apsidairo ir pamato virpančia visureigio šoną – dyzeliniai varikliai neišjungti. Priekyje jo už trijų žingsnių – geologas Nikolajus. Plastikiniame skafandre su plačiu šalmu ir ovaliniu deguonies balionu jis panašus į keistą mašiną. Jis stovi priešais tamsią angą – įėjimą į olą.

Romanas apžvelgia dykynę, padengtą daugiamačiu dulkių sluoksniu – dulkių, kurių nenešioja vėjas, pažvelgia į termometrą ant krūtinės – plius 125oC. Ir nevalingai skverbiasi abejonė: “Ar vertėjo jam, biologui, vykti į čia?” Prisiminė paskutiniąją diskusiją: “Nėra tau ko ten skristi? Gyvybė Mėnulyje – fantastų pramanas! Planetoje be oro, staigiais temperatūros svyravimais iki -160o - gyvybė? Absurdas!”

Tačiau Romanas laikėsi savo nuomonės. Gyvybė! Jis išsprogta žalumos kaskadomis tropikuose, lenkia žakas vaisių svoriu, mirga vestuviniu drugelių apdaru, skamba paukščių balsais. Ji išsiskleidžia gležnu ir neįprastu žiedu, didžiausiu stebuklu – žmogaus smegenimis. Įkaitusiose dykumose, vandenynų gelmėse – visur gyvybė. Ji egzistavo ir egzistuoja visai neįsivaizduojamose vietose.

Biologas žvilgteli į neįprastai artimą dantytą Mėnulio horizontą, į visureigį su ryškiai raudona penkiakampe žvaigžde ant daugiasluoksnio kėbulo, saugančio nuo meteoritų ir netikėtumų, ir duoda ženklą.

Vienas po kito žmonės neria į siaurą angą. Romanas įjungia prožektorių. Ant sienų pablyksčioja kažkokie akmenys. Ji žino – tai aukso ir vario gyslos, kurios čia, Mėnulyje, išeina tiesiai į paviršių.

In Moon Cave Termometras rodo 110o C, po kelių žingsnių – 80o, toliau – 50o. Astronautai įjungia termostatus. Dar kelios dešimtys žingsnių – ir priekyje, visiškoje tamsoje, šmėkšteli šviesi dėmė. Kas ten? Išėjimas į paviršių? Tačiau temperatūra nekyla.

Romanas sulėtina žingsnį, pažvelgia į prietaiso ekraną. Strėlytė juda. Viskas aišku. Radioaktyvus spinduliavimas. Tačiau rodyklė nepasiekia raudonos zonos – ir astronautai eina toliau. Jie praeina pro arką ir prieš jų akis atsiveria nepaprasta ola, užlieta oranžine šviesa. Aukso gyslos ir mineralų sluoksniai susipina skliautuotame viršuje į keistus daugiaspalvius nėrinius, nematytais rašmenimis ant sienų. Akinančiai spindi į sienose įsiterpę brangakmeniai – ir pati erdvė atrodo srūvanti ir spinduliuojanti besikaitaliojančiomis violetine, auksine, oranžine bangomis.

Tačiau ne tie spindesiai sukrėtė astronautus.

Milžiniškoje oloje, sutekėdami į centrą ir iš jo ištekėdami judėjo, ritosi, lingavo, spietėsi, vinguriavo milžiniški kirminai su kažkokiomis virpančiomis ataugomis, rutuliai su daugybe čiuptuvų, balionai, pripildyti nežinomos gyvos masės ir permatomi kiaurai.

Romanas tyliai ištarė į mikrofoną:
- Nusileiskime į olą, pažiūrim į juos iš arčiau. Dešiniajame kampe yra patogi aikštelė.

Jis išgirdo radijo bangomis atsklidusį Nikolajaus balsą:
- Man atrodo... mes tai visada spėdime padaryti.

Tačiau Romanas vienu dideliu šuoliu jau nušoko į numatytą aikštelę. Nikolajui beliko sekti jį.

... Dabar milžiniški „mikrobai“ buvo visai arti. Jų viduje galima buvo išskirti pražūtingą darbą atliekančių virusų susitelkimus, o virusų viduje – dar kitus kažkokius kūnelius, galbūt, parazituojančius pačiuose virusuose ir sukeliantys jų išsigimimą. Iš kai kurių virusų ėjo vibruojančios ataugos. Jomis „mikrobas“ apčiupinėjo viską savo kelyje, artais kelioms minutėms sustingdamas prie nuskilusios uolienos gabalo. „Jie reikalingas medžiagas paima tiesiai iš mineralų, rūdų, - pagalvojo Romanas. – O vandenį? Juk čia nėra vandens...“ Jis prisiminė vaškinė kandį (Galleria mellonella). Ji iš vaško išgauna vandenilį bei deguonį, ir jau pačiame organizme sintezuoja vandenį. Galbūt, ir šie sutvėrimai „geria“ panašiai...

Netikėtai netvarkingame pirmuonių judėjime kažkas pasikeitė. Ir greičiau, nei Romanas suvokė, kas nutiko, milžiniškas virpantis balionas atsirito prie jo kojų ir ištiesė atauga iki jo diržo. „Tokių pirmuonių nėra Žemėje, - šmėkštelėjo mokslininko galvoje. – Šie labiau išsivystę. Juk visa gyvybė čia vystosi viena kryptimi. Įdomu, kas tai per atauga? Savotiška antena, palaikanti ryšį su išoriniu pasauliu? Maitinimosi organai? Ar ir tai, ir tai?...“

Jis nespėjo išspręsto to uždavinio. Antrasis balionas su prie jo prilipusiu rutuliu ištiesė čiuptuvus prie jo rankos. Romanas atitraukė ranką. Prieš akis plykstelėjo liepsna. Tai iš pistoleto šovė Nikolajus. Kulka perskrodė rutulio drebutieną nepalikdama pėdsakų. Ir iškart kelios dešimtys apsupo astronautus. Ji telkėsi iš visų pusių, užpildydami aikštelę. Jie skubėjo, aplenkdami vienas kitą, susipindami į kamuolius, užšliauždami vienas ant kito, sudarydami daugiaaukštę protoplazmos piramidę. Joje tarsi išnykdavo ribos – plonos sienelės, skiriančios vieną kūną nuo kito – ir aiškėjo tų sienelių sąlygotumas, o reiškia ir gyvybės bei mirties sąlygotumas.

- Romanai Aleksandrovičiau, ką daryti? – per ausis trenkė Nikolajaus balsas.

Biologas apsidairė. Trauktis prie išėjimo jau buvo vėlu. Kelią atkirto milžiniškų mikrobų lavina. „Kodėl jie juda link mūsų? Juk Mėnulyje nėra gyvūnų, taigi, reiškia, šie „mikrobai“ nėra šiltakraujų parazitai. Jie reikiamas medžiagas pasiima tiesiogiai iš dirvos, oro arba vienas iš kito. Mes negalime atrodyti jiems maistu... Kas tada?“

Jis išvydo ilgus čiulptuvus, nutįsusius link jo diržo sagties ir suprato: „Maistas jiems ne mes... o mūsų skafandrai... Juk juose yra visko, ką šie pirmuonys išgauna iš dirvos – geležies, azoto, kalio junginių... Jie mūsų nelies, tačiau suardys mūsų skafandrus, ir mes žūsime“.

Mirtino pavojaus pajauta akimirsniu smegenyse nuslopino visus kitus impulsus, išstūmė šalutines mintis ir abstrakčius samprotavimus. Įtempęs raumenis, jis atstūmė balionų želė. Tačiau po minutės jie vėl susispietė aplink jį, tarsi gyvos bangos. Dešimtys ir šimtai čiuptuvų tiesėsi prie jo diržo sagčių, prie gofruoto deguonies vamzdžio.

In Moon Cave „Pranešti draugams prie visureigio? Bet kuo jie padės? Juk vienintelis ginklas – radijo patranka – liko raketoje...“

„Ramiai! - įsakė sau. – Galvok, įvertink situaciją. Ramiai!”

... Kiekvienas pasaulis turi savo nuodus ir savo priešnuodžius. Dar ten, po arka, jis nusistebėjo, kodėl dviejuose kampuose, kur vilnija violetinis mirgėjimas, nėra Mėnulio mikrobų. Dabar, tą įtemptą akimirką, jis suprato. Violetinis mirgėjimas sklinda iš gleivėtų būtybių, panašių į šliužus, kolonijų. Jos aplipo akmenis. Vienose vietose jie kybojo visomis kekėmis, o kiti kyšojo piramidėmis. Ir visur – ten, kur jie skleidė violetinę šviesą, - „mikrobų“ nebuvo ir kvapo. O jei koks neatsargus balionas įriedėdavo į uždraustą zoną, tai likdavo ten sustingus, pamažu raukšlėdamasis ir suirdamas.

- Sek mane! – sukomandavo Romanas Nikolajui, stumdydamas balionus. Jis atsispyrė ir penkiametriniu šuoliu pasiekė violetinę zoną. Nikolajus puolė iš paskos.

Pailsėję, jie sustojo greta ir smalsiai stebėjo sunerimusią protoplazmos masę ten, kur dar visai neseniai buvo jie. Romanas nuo sienos nusiplėšė kelias violetines kekes ir, laikydamas jas rankoje, patraukė prie arkos ir išėjimo. Jis ėjo neskubėdamas, įdėmiai apžiūrėdamas olą, o milžiniški mikrobai ritosi nuo jo. O tie iš jų, nespėję laiku pasitraukti, trūkinėjo arba raukšlėjosi.

- Štai didžiausia aukso gysla! – šūktelėjo Nikolajus, einantis paskui biologą. Jis paėmė svarų aukso grynuolį ir parodė mokslininkui.

Romanas numojo ranka:
- To gera čia nors vežimu vežk. Tačiau mudu, atrodo, aptikome didžiausią lobį.

Jis aukščiau kilstelėjo violetinę kelę:
- Jei pirmuonys Mėnulyje labiau išsivystę nei Žemėje, tai ir priešai privalo būti kelis kartus stipresni. Aš galvoju, kad nuodai, kuriuos skleidžia šios violetinės būtybės, šimtus kartų stipresni už mums žinomus antibiotikus. Jų padedami mes, galbūt, įveiksime tokias ligas, kurios laikomos neišgydomomis.

Romanas Aleksandrovičius vis dar neskubėdamas apžiūrinėjo vieną olos ertmė po kitos. Jis žengė per pirmuonių lavonus ir aukso grynuolius bei galvojo apie gyvybę, esančią ten, kur jos ir įsivaizduoti neįmanoma, įgaunančią pačias netikėčiausias formas, užpildančią erdvę ir formuojančią procesų laike harmoniją, žavią savo bjaurumu ir sudėtingą paprastumu.

Jis ėjo su violetine keke rankoje, o Mėnulio urvo pabaisos paskubomis traukėsi jam iš kelio...

Fantastikos skyrius
Mėnulis: Pirmoji raketa
Mėnulio kronikos kine
Strugackiai. Smėlio karštinė
S. Lemas. Setauro medžioklė
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Laukinės gamtos šauksmas
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Ant sparnų bei dievų valia
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Edgaras Po. Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
D. Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Noutbukas planetininkui Bykovui
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
Koks tas mūsų palydovas?
A. Čechovas. Skraidančios salos
Pirmosios astronautės fantastikoje
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
J. Glazkovas. Juodoji tyla
Rausvų debesų šalis
Suprų sukilimas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis