|
Juodoji tyla
Beribėje erdvėje lėkė smaragdinė planeta, nešanti gyvybę ir protą. Žydėjo planeta, džiaugdamasi šilto šviesulio spinduliais, užpildydama sausumą, dangų, jūras ir kosmosą daugiakalbiu gaudesiu Turintys protą veržėsi pažinti pasaulį, kuriame gyveno, savo vietą beribėje erdvėje. Jie užvaldė šviesulio visą energiją. Plėtėsi pažinimas, augo smalsumas, vis giliau praniko imlus protas į skriejančio laiko tylias bangas, į beribės erdvės gelmes, ieškodamas į save panašių, siųsdamas signalus, į tolimas keliones siųsdamas automatinius aparatus su pasakojimais apie save, apie savo miestus, miškus, vandenynus, apie garsų ie spalvų pasaulį, meną, raštą, kalbą. Pasiuntiniai lėkė vis toliau ir toliau, saugodami savyje tas žinias, ilgos skrydžio metu tapusiomis tolima istorija... Smaragdinės planetos civilizacija jau ne kartą kontaktavo su panašiais į save susijungdama į tarpgalaktinę bendruomenę. Ir štai kartą žmonės pagavo jaunos civilizacijos, užgimusios spiralinės galaktikos pakraštyje, signalus. Jos pasiuntinys pasiekė Žemę ir papasakojo apie dar vieną nuostabų ir harmoningą gamtos kūrinį... ... Mūsų laivas suvirpėjo ir nutraukė savo lėkimą. Radomės planetos, supamos plonais žiedais, rajone, kur gyveno mums pasiuntę pasiuntinį. Pagaliau laivas galėjo atsipūsti! Ilsėjomės ir mes, "pirmojo smalsumo patenkinimo grupė", kaip juokaudami mus vadino namie. Neskubėjome atverti iliuminatorius, nes patirtis mus išmokė saugotis informacijos srauto, besiveržiančio į protą, jį trikdančio ir sužadinančio. Mes tapome atsargūs. Tegu iš pradžių pasižvalgo mūsų elektronika, jos bejausmiai davikliai tikslūs ir neklystantys, be emocijų ir todėl nepaveda.
Saugumo kontrolės sistema nerodė nerimo ženklų: švelni rami šviesa liejosi laivo skyriuose, o muzika, skambanti salone, ramino. Aplink laivą ir jame niekas nekėlė grėsmės. Tačiau visi mes buvome įsitempę, laikėme Timo leidimo apžvelgti Visatą. Ir Timas, suprasdamas mūsų būseną, davė leidimą. Iliuminatorių apsauga ėmė lėtai atverti apžvalginį lauką. Tai buvo panašu į besiplečiantį tunelį, vedantį į Visatos begalinę gelmę. Prieš tyrinėtojų akis atsivėrė svetima kosmoso juoduma su nepažįstamu žvaigždynų raštu. Žvaigždės suvirpėjo ir ėmė plaukti iliuminatoriuje mūsų laivas ėmė suktis, tarsi apsižvalgydamas aplink. Iliuminatoriuje pasirodė milžiniška planeta. - Penktoji planeta, - pasufleravo kompiuteris, - ji pati didžiausia pagal tuos duomenis, kuriuos turime, ji gerokai didesnė už tą planetą, prie kurios skrendame, tiksliau, jūs skrendate, - tarsi kiek priekaištaudamas pridūrė kompiuteris. Laivas lėtai tebesisuko. - Štai ji, štai jų Žvaigždė! šūktelėjo Ketė. Prieš mus nušvito auksinė Žvaigždė, gyvybę teikianti sistemos, kurioje atsidūrėme po šuolio Visatoje, Žvaigždė. Nuskridimas prie planetos nesukėlė sunkumų. Artėdami prie jos, įjungėme visas informacijos priėmimo sistemas ir iškilmingai perdavėme mūsų tarpgalaktinį pasveikinimą. Tačiau mus sutiko visiška tyla. Dar ir dar kartą siuntėme kreipimąsi į planetos civilizaciją, pranešdami, kad esame greta,kad esame pasiruošę susitikti planetoje arba orbitoje, prašėme pranešti mums leidžiamo nusileidimo koordinates, tačiau viskas veltui. Tyla. Visi neramiai įsispoksojo į iliuminatorius, įsiklausė į kosmoso šnabždesius, tačiau niekas neliudijo apie rengiamą sutikimą. Mes patikrinome erdvės koordinatorių, jis tiksliai nuvedė mus į sistemą, pranešusią apie save, koordinatės sutapo, sistemos struktūra buvo tokia. Nieko nesupratome. - Nusileidimas į planetos palydovą. Parenkite kompiuterį, atsargumo priemonės maksimalios, sustiprinkite supančios erdvės kontrolę, - Timo balsas buvo tvirtas ir ramus. Nusileidimas į palydovą, besisukantį aplink planetą, buvo paprastas darbas. Jis buvo tarsi specialiai sukurtas stebėjimui. Apžiūrėdami palydovo paviršių, mes visi pastebėjome kažkokį jo ištuštėjimą, jame nebuvo gyvenimo požymių: beribė akmeninė jūra su amžinoje tyloje sustingusiais luitais bangomis. Niūrus vaizdas. Juodai baltas pasaulis, aplink, kur bepažvelgsi, tvyrojo pasaulis be spalvų. Ir tik mus pašaukusi planeta žavėjo spalvų gama: jūrų žydrynė, balti debesys, gelsvai rudi žemynų kontūrai.... Planeta, didingai sukdamasi, iš visų pusių rodė savo didingumą. Tačiau ilgai gėrėtis ja neturėjome teisės reikėjo išsiaiškinti, suprasti, kas nutiko, kodėl tyli planeta. Ir kruopštesnis planetos tyrimas sukėlė nerimą: sausumoje matėsi milžiniški krateriai, nebuvo miestų, dirbamų laukų, vandenynų ir jūrų bangos skalavo negyvus krantus. - Gal kas atsitiko ir gyventojai suėjo į gilumą? Arba į vandenyno dugną? Aplink planetą sukosi palydovai. Mes ištyrėme jų orbitas, Kompiuteris ilgai analizavo surinktą informaciją, lygindamas ją su modeliu, sukurtu pagal mus, mūsų Galaktiką, pasiekusio pasiuntinio pranešimus. Atrodė, kad kompiuteris rauko kaktą, įtempdamas savo milžinišką galvą, ir, pagaliau, davė atsakymą, perspėjęs apie galimus netikslumus ir klaidas. - Planetos civilizacija, - pranešė kompiuteris, - pasiekė lygį, leidžiantį naudotis nedidele savo šviesulio energijos dalimi ir naudojo planetos energetinius resursus. Kosminiame sektoriuje pasiekė išsivystymą, leidžiantį nuskristi iki artimiausio kaimyno kosmose. Palydovinės sistemos, kurios matomos aplink planetą, daugiausia yra didelės energijos saugyklos. Kompiuterio pranešimus dar labiau mus suneramino. - Būtinas tiesioginis kontaktas, reikia atlikti gyvybės paiešką ten, jos gelmėje arba vandenyne, - pasakė Timas. Kitos išeities neturime. Startuojam rytoj. Anksti rytą buvome pasiruošę. Desantininkai užėmė vietas bote ir startavo, nulėkdami į nežinomybę. Artindamiesi prie planetos mes žvalgėmės į žemynų kontūrus, tikėdamiesi geriausio varianto, tačiau žvilgsnis slydo niūriais, be gyvybės ženklų kraštovaizdžiais. Tik palydovų sistema rodė, kad planeta priklauso apgyvendintų kategorijai: jie buvo neabejotini proto ir įgūdžių kūriniai. Jie nebylūs skriejo savo orbitomis, tarsi plėšrūnų būrys, sekantis savo grobį. - Pažvelk į kairę, Dikai, - staiga tarė Ketė. Vienas palydovų primena pasišiaušusią dėžę. Ir tikrai, kairėje kabojo ilgas, grubus daiktas su daugybe liukų, antenų, iliuminatorių. - Pačiupinėk jį radaru, Dikai. Gal jis atsilieps, juk dėl kažko jis čia skraido, - pasiūlė Todas. Dikas įjungė siaurojo spindulio radarą ir lėtai nuvedė jį į palydovo pusę. Štai spindulys palietė palydovą, nubėgo toliau ir, nušliaužęs viena antenų, įsirėmė į tamsų iliuminatorių. Palydovas krūptelėjo, sustabdęs savo, kaip atrodė, netvarkingą sukimąsi, staigiai pasisuko, vienas jo liukų atsivėrė, ir iš jo išlėkė verpstės formos kūnas. Jis plėšriai, tarsi apsiuostydamas, pasisuko ir, pliūptelėjęs ugnimi iš žiočių, rovė link boto. - Įjungti visus apsauginius laukus! suriko Todas. Botas, tarsi žvaigždė sušvito, apsigaubęs apsauginiais laukais. Susidūrusi su apsauginiu barjeru, verpstė akinančiai plykstelėjo ir išnyko. - Branduolinio skilimo pėdsakai, - ištarė Dikas, o palydovas pakeitė orbitą, jo koordinatės kompiuteryje. Kas tai, užpuolimas ar gynyba? Kju prakalbo: Pasislėpę skafandruose, įsitaisę krėsluose, nėrėme žemyn.
Vis arčiau ir arčiau buvo planetos paviršius, mes veržėmės prie jo, tačiau negalėjome rasti vietos nusileidimui. Vėl ir vėl atsisakydami jų,
lėkėme vis toliau ir toliau, nukrypdami tai į kairę, tai į dešinę, tačiau vaizdas išorinės apžvalgos ekrane
kaip ir anksčiau liko niūrus, vienodas, nežadantis jokių permainų.
Staiga slogią tylą perskrodė ramus Ketės balsas: Grįžome į ten, kur mums nurodė kompiuteris, ir, atsargiai prasibrovę pro debesis, išnėrėme nedideliame aukštyje. Po mumis buvo kraštas be gyvybės. Tačiau, įsižiūrėjus atidžiau, galima buvo bemaž intuityviai pajausti kažkokią tvarką apačioje tvyrančiame chaose. Indikatoriai šoktelėjo ir nežymiai pasislinko, rodydami metalo ir energijos koncentraciją. Po mumis buvo kažkas panašaus į milžinišką paukštį, prigulusį ant vieno šono. Nusileidome netoliese. Vietovės niūrumas, nebylus milžiniškas pamuštas sidabriškas paukštis, neabejotinai sukurtas gebančių kurti ir mąstyti būtybių proto, mus dar labiau neramino. - Vade, tai panašu į mūsų senuosius laivus, tik mažesnių matmenų. Pažvelk, Todai, jo nedideli
sparnai, matyt, jis skraidė keliamas oro. Su juo kažkas nutiko, gal reikia pagalbos? susijaudinęs išpyškino Dikas. Kju sutikdamas pamirksėjo indikatoriais. Iš šoninio liuko atsargiai išniro kamuolio formos robotas-žvalgas. Atsargiai, tarsi sėlindamas ir suvokdamas visą situacijos įtampą, ėmė artintis prie nežinomo laivo. - Taip, čia jau senai niekas nevaikščiojo, - pasigirdo balsas garsiakalbyje. pradedu varomosios
jėgainės apžiūra, stipraus spinduliavimo nėra. Kju, perduodu tau žiočių išmatavimus, variklis
neabejotinai reaktyvinis, - išdidžiai porino robotas, - paskaičiuok, ką jis gali, atmosferos tankį turi,
planetos masę žinai, kuras greičiausia cheminės kilmės, aš jūsų vietoje... Kju baigė informacijos apdorojimą ir pareiškė, kad tokius variklius galima naudoti tik orbitoje, jie per silpni. Robotas pajudėjo tolyn. - Dugnas apdegęs, jis neabejotinai nusileido iš orbitos, energiją mažino trintimi korpuso ir
sparnų, o štai nusileidimo sistema paprasčiausia, nusileidęs jis rieda ratais, prarasdamas energiją, kol
sustos. Pažeidimas kairėje nusileidimo sistemos pusėje, todėl jis ir pasviro, tačiau ne pavojingai. - Pakilk ten, pažvelk į vidų per iliuminatorių. Surask įėjimo liuką, - paliepė jis robotui. Tylomis klausėmės mašinų pokalbio, nuotaika buvo gniuždanti, nujautėme nelaimę, tačiau kol kas nesupratome, kur jinai, iš kur ji gali ateiti ar jau senai atėjusi, o mes to dar nepastebime. Robotas prisikasė iki priekinės dalies ir, remdamasis augančią teleskopinę atramą, išlindusią iš jo dugno, kilo vis aukščiau ir aukščiau. - Apvalkalas atsparus karščiui, nepažeistas, atrodo, kad jis nusileido normaliai. O štai ir įėjimo liukas... Robotas tebesikėlė, štai atsidūrė kabinos lygyje, jo teleskopinė koja palinko, o pats robotas, palinkęs prie kabinos, tarytum prilipo prie stiklo. - Tamsu, - pasigirdo jo balsas, - matau daug prietaisų, pilotų krėslus, vienas tuščias, kitame kažkas guli, panašu, kad skafandras. Viskas išjungtas, energija nenaudojama, mano davikliai nejaučia jos nuotėkio. Vienu žodžiu, ten, viduje, ramu, - paskutinius žodžius robotus parinko sunkiai, matyt, nenorėdamas išsireikšti konkrečiau. Kas toliau? - Eik prie liuko, išsiaiškink su juo. Pasakok viską smulkiai, ką matai, ką jauti, ką girdi, judėdamas parenk apsaugą, užsitikrink patikimą išėjimą ir ... pasistenk be emocijų, - pasakė Todas ir atsiduso, - būk atsargus. Robotas nušliaužė apvalkalu. - Liukas atviras, - pranešė jis. Įspūdis toks, kad kažkas tarytum specialiai padarė taip, kad nebūtų
sunku įeiti... - nesusilaikė nepakomentavęs robotas. Robotas tylomis ėmėsi darbo, jo judesiai buvo kaip įsižeidusio. Liukas netrukus buvo nustumtas, ekrane pasirodė tamsa kaip oloje. Visi norėjo būti roboto vietoje ir patys įžengti į tą viliojančią ir kiek pikta lemiančią tamsą. Tačiau instrukcijos buvo griežtos: "Tik po robotų". Suveikdavo nemažai spąstų, nusinešančių desantininkų gyvybes. Robotas sustingo priešais akliną tamsą, laukdamas tolimesnių komandų. - Ko nutilai? paklausė Todas. kas nors nutiko ar bijai? Ekranuose išvydome kabiną. Trys krėslai, neabejotinai skirti ekipažui. Du krėslai buvo tušti, o trečiame gulėjo skafandras. Robotas sustingo prie jo. - Atsargiai pajudink jį, - tarė Todas. Robotas lėtai ištiesė ranką, lengvai stumtelėjo skafandrą. Nieko neįvyko, skafandras, nežymiai susvyravęs vėl sustingo nenatūralioje padėtyje. - Pabandyk atidaryti hermetinį šalmą, - pasiūlė Dikas. Užtrukęs kelias sekundes, robotas ėmėsi šalmo. Stiklas atsivėrė taip netikėtai, kad nevalingai atsišliejo net robotas. Kai robotas vėl suderimo savo regos analizatorius, tai teko atsišlieti ir mums, o Ketė staigiai nusisuko nuo ekrano... Į mus su tyliu priekaištu žvelgė didelės tuščios akiduobės piloto, jau senai palikusio gyvenimą. Kadaise turėjusio protą bedugnė akiduobių gelmė kėlė siaubą. - Užverk, - paliepė Todas, ir robotas automato sparta įvykdė jo komandą. Robotas klusniai įsitaisė piloto krėsle, pažvairavęs į gretimą, kur bauginančiai riogsojo skafandras be gyvybės. Prietaisų įranga buvo nesudėtinga, mums suprantama, suvokiami buvo ir kai kurie užrašai, juk mes buvome susipažinę su šios planetos abėcėle ir raštu. Robotas analizavo, gretino, tarėsi su Kju, pasiklausdavo Todo ir Diko, konsultavosi su Kete. Galiausiai, bendromis pastangomis buvo surasta panelė, kurioje buvo energijos ir ryšio įjungimo priemonės. - Bandyk, - paliepė Todas. Robotas paspaudė klavišą ir kabinoje pasigirdo įprasti garsiakalbių šiuresiai, o snaudžiančio laivo gyslomis perbėgo energija. Tačiau mus sudomino kitkas. - Pajunk informacijos saugyklą, - vėl nurodė Todas. Robotas paspaudė kitą klavišą; ir kabinoje pasigirdo pradžioje lengvas šnypštimas, o vėliau visus
privertęs krūptelėti balsas: Kelios minutės tylos ir garsiakalbiai vėl atgijo: Staiga garsus šūksnis: Slegianti tyla truko kelias minutes, tik tylus garsiakalbių šnypštimas, į mūsų sąmonę, tarsi gyvatė, įsliuogė neišvengiamos nelaimės supratimas. - Tai karas, vaikinai, tai sproginėjo raketos, bombos, tai suputojo jūros, pažvelkite, apačioje nieko
nėra, tarsi ir nebuvo, po mumis ištisai sprogimai, nėra daugiau gyvybės, vaikinai, laikykite, kad likome
mes vieni, daugiau nieko, ir niekas mums neatsilieps. Pasigirdo trenksmas. Ir tyla. Slegianti tyla. Mes įsiklausėme į garsiakalbio traškesius, žvelgėme į jį, tikėdamiesi stebuklo. - Gremai, atsitokėk. Judžinas nusišovė, likome dviese. Atsipeikėk, seni, praėjo jau penki
apsisukimai, apačioje nieko nėra, viena dykynė, tarsi ir nebuvo nei miestų, nei laukų, tarsi viską
nuplovė milžiniška banga. Judžinas neišlaikė, paleido kulką į kaktą, aš nesuspėjau, o ir nepanorau jam
sutrukdyti, jam dabar lengviau, nei mums, Gremai. - Netrukdysiu tau, Virdžilai. Man irgi nepakako jėgų sustabdyti visa tai, irgi nesitikėjo, net po to skrydžio... Virdžilai, baisu žvelgti žemyn, negaliu į ten pažvelgti, man baisu, Virdžilai, pirmąkart gyvenime baisu. Kur mano anūkas? Akmeny? Debesy? Lietaus lašuose? Kur, pasakyk, Virdžilai, juk tu mokslininkas, pasakyk man, pasakyk... Velkiesi baltą skafandrą? Tu čia gerai sugalvojai, kaip savanas... Leisk, apkabinsiu, mano mokslinčiau, drauge. Na o dabar uždėsiu tau hermetinį šalmą. Eik, Virdžilai, eik, o tai, neduok dieve, apsiverksiu, ar dar blogiau apsiverksi tu, aš žinau, tu tai moki. Dabar eik, aš uždarysiu liuką. O aš, Virdžilai, nusprendžiau minti ten, apačioje, nusprendžiau nusileisti mūsų laivu ir mirti ten, greta namų, sename druskingame ežere, iš kur pradėjom. Eik, Verdžilai, eik, tave prisiminsiu iki gyvenimo pabaigos... greitos pabaigos. Garsiakalbiuose tyla... tada vėl pasigirsta Dano Gremo balsas: Garsiakalbiuose dar sušnibždėjo vos girdimas balsas: Trakštelėjimas, tyla... Mes viską supratome, supratome, kad laukti ir ieškoti nėra ko. - Grįžk į botą, startuojam po 10 min., - įsakė robotui Todas. Stovėjome tylūs, panarinę galvas. Sudie, planeta, mes papasakosim apie tave, apie save pažudžiusį tavo protą, apie tave papasakosim visiems, turintiems protą. Tai neturi pasikartoti. Papildomi skaitiniai: |
Buvome penkiese: ekspedicijos koordinatorius Timas, jo pagalbininkas Chakas ir tiesioginio
kontakto grupė tyrimų boto vadas Todas bei žvalgai Dikas bei Ketė.
mūsų nelaimingoje planetoje. Aš mokslininkas, aš nesugebėjau sutrukdyti visai tai beprotybei, labai
norėjau, tačiau taip ir nesugebėjau, vis nesitikėjo, kad taip gali nutikti, vis maniau, kad kažkas
sutrukdys, kad kažkas neleis, kad kažkieno protas ir galia sutrukdys tam, o pats nekovojau, neužteko
drąsos. Nekaltink manęs, Danai, tau vienam lieka prabangus laivas. Danai, tau vienam lieka visas pasaulis, ar netiesa, daugelis apie tai svajojo?