Juodoji tyla
Jurijus Glazkovas, lakūnas-kosmonautas

Planeta kosmose / Earth from cosmos

Apie autorių

Jurijus Glazkovas (1939- 2008) – rusų oro pajėgų karininkas, majoras-generolas, kosmonautas. Pirmčkart į kosmosą (kartu su V. Gorbatko) pakilo borto inžinieriumi „Sojuz-24” laivu ir stotyje „Soliut-5” išbuvo beveik per 17 parų (1977). Iš kosmonautų gretų pasitraukė 1982-ais.
Parašė kelias knygas, tarp jų ir apie „pasivaikščiojimą“ kosmose „Erdvėlaivio išorėje“ (1977, su J. Chrunovu ir L. Chačaturjančevu) bei kosmoso tyrinėjimą „Pasaulis aplink mus“ (1986). Fantastikoje debiutavo 1982 m. apsakymu “’Šventojo patrulio’ skrydis”. Parašė kelias fantastikos knygas, tarp kurių rinkinį „Juodoji tyla“ (1987) iliustravo kosmonautas V. Džanibekovas. Kitas rinkinys „Pinigai iš niekur“ (1990). Daugelis jo fantastikos kūrinių – įspėjimas, ką gali nulemti kosmoso militarizavimas. Kita dalis skirta paleokontakto temai („Sapnas“, „Robinzonas“).

Įdomybė: Kosmonautas J. Glazkovas sakė, kad plika akimi iš orbitinės stoties matė atskiras mašinas žemės paviršiuje. Turėjo būti gera rega, nes žmogaus akis gali skirti kampą iki vienos minutės, o iš 300 km aukščio automobilis regimas tik dešimčių sekundžių kampu.

Beribėje erdvėje lėkė smaragdinė planeta, nešanti gyvybę ir protą. Žydėjo planeta, džiaugdamasi šilto šviesulio spinduliais, užpildydama sausumą, dangų, jūras ir kosmosą daugiakalbiu gaudesiu. Turintys protą veržėsi pažinti pasaulį, kuriame gyveno, savo vietą beribėje erdvėje. Jie užvaldė šviesulio visą energiją.

Plėtėsi pažinimas, augo smalsumas, vis giliau praniko imlus protas į skriejančio laiko tylias bangas, į beribės erdvės gelmes, ieškodamas į save panašių, siųsdamas signalus, į tolimas keliones siųsdamas automatinius aparatus su pasakojimais apie save, apie savo miestus, miškus, vandenynus, apie garsų ie spalvų pasaulį, meną, raštą, kalbą. Pasiuntiniai lėkė vis toliau ir toliau, saugodami savyje tas žinias, ilgos skrydžio metu tapusiomis tolima istorija...

Smaragdinės planetos civilizacija jau ne kartą kontaktavo su panašiais į save susijungdama į tarpgalaktinę bendruomenę.

Ir štai kartą žmonės pagavo jaunos civilizacijos, užgimusios spiralinės galaktikos pakraštyje, signalus. Jos pasiuntinys pasiekė Žemę ir papasakojo apie dar vieną nuostabų ir harmoningą gamtos kūrinį...

... Mūsų laivas suvirpėjo ir nutraukė savo lėkimą. Radomės planetos, supamos plonais žiedais, rajone, kur gyveno mums pasiuntę pasiuntinį. Pagaliau laivas galėjo atsipūsti! Ilsėjomės ir mes, "pirmojo smalsumo patenkinimo grupė", kaip juokaudami mus vadino namie.

Neskubėjome atverti iliuminatorius, nes patirtis mus išmokė saugotis informacijos srauto, besiveržiančio į protą, jį trikdančio ir sužadinančio. Mes tapome atsargūs. Tegu iš pradžių pasižvalgo mūsų elektronika, jos bejausmiai davikliai tikslūs ir neklystantys, be emocijų ir todėl nepaveda.

Planeta kosmose / Earth from cosmos Buvome penkiese: ekspedicijos koordinatorius Timas, jo pagalbininkas Chakas ir tiesioginio kontakto grupė – tyrimų boto vadas Todas bei žvalgai Dikas bei Ketė.

Saugumo kontrolės sistema nerodė nerimo ženklų: švelni rami šviesa liejosi laivo skyriuose, o muzika, skambanti salone, ramino. Aplink laivą ir jame niekas nekėlė grėsmės.

Tačiau visi mes buvome įsitempę, laikėme Timo leidimo apžvelgti Visatą. Ir Timas, suprasdamas mūsų būseną, davė leidimą. Iliuminatorių apsauga ėmė lėtai atverti apžvalginį lauką. Tai buvo panašu į besiplečiantį tunelį, vedantį į Visatos begalinę gelmę. Prieš tyrinėtojų akis atsivėrė svetima kosmoso juoduma su nepažįstamu žvaigždynų raštu. Žvaigždės suvirpėjo ir ėmė plaukti iliuminatoriuje – mūsų laivas ėmė suktis, tarsi apsižvalgydamas aplink.

Iliuminatoriuje pasirodė milžiniška planeta.

- Penktoji planeta, - pasufleravo kompiuteris, - ji pati didžiausia pagal tuos duomenis, kuriuos turime, ji gerokai didesnė už tą planetą, prie kurios skrendame, tiksliau, jūs skrendate, - tarsi kiek priekaištaudamas pridūrė kompiuteris.

Laivas lėtai tebesisuko.

- Štai ji, štai jų Žvaigždė! – šūktelėjo Ketė.

Prieš mus nušvito auksinė Žvaigždė, gyvybę teikianti sistemos, kurioje atsidūrėme po šuolio Visatoje, Žvaigždė.

Nuskridimas prie planetos nesukėlė sunkumų. Artėdami prie jos, įjungėme visas informacijos priėmimo sistemas ir iškilmingai perdavėme mūsų tarpgalaktinį pasveikinimą. Tačiau mus sutiko visiška tyla. Dar ir dar kartą siuntėme kreipimąsi į planetos civilizaciją, pranešdami, kad esame greta,kad esame pasiruošę susitikti planetoje arba orbitoje, prašėme pranešti mums leidžiamo nusileidimo koordinates, tačiau viskas veltui. Tyla. Visi neramiai įsispoksojo į iliuminatorius, įsiklausė į kosmoso šnabždesius, tačiau niekas neliudijo apie rengiamą sutikimą. Mes patikrinome erdvės koordinatorių, jis tiksliai nuvedė mus į sistemą, pranešusią apie save, koordinatės sutapo, sistemos struktūra buvo tokia. Nieko nesupratome.

- Nusileidimas į planetos palydovą. Parenkite kompiuterį, atsargumo priemonės maksimalios, sustiprinkite supančios erdvės kontrolę, - Timo balsas buvo tvirtas ir ramus.

Nusileidimas į palydovą, besisukantį aplink planetą, buvo paprastas darbas. Jis buvo tarsi specialiai sukurtas stebėjimui. Apžiūrėdami palydovo paviršių, mes visi pastebėjome kažkokį jo ištuštėjimą, jame nebuvo gyvenimo požymių: beribė akmeninė jūra su amžinoje tyloje sustingusiais luitais – bangomis. Niūrus vaizdas. Juodai baltas pasaulis, aplink, kur bepažvelgsi, tvyrojo pasaulis be spalvų. Ir tik mus pašaukusi planeta žavėjo spalvų gama: jūrų žydrynė, balti debesys, gelsvai rudi žemynų kontūrai.... Planeta, didingai sukdamasi, iš visų pusių rodė savo didingumą. Tačiau ilgai gėrėtis ja neturėjome teisės – reikėjo išsiaiškinti, suprasti, kas nutiko, kodėl tyli planeta. Ir kruopštesnis planetos tyrimas sukėlė nerimą: sausumoje matėsi milžiniški krateriai, nebuvo miestų, dirbamų laukų, vandenynų ir jūrų bangos skalavo negyvus krantus.

- Gal kas atsitiko ir gyventojai suėjo į gilumą? Arba į vandenyno dugną?

Aplink planetą sukosi palydovai. Mes ištyrėme jų orbitas, Kompiuteris ilgai analizavo surinktą informaciją, lygindamas ją su modeliu, sukurtu pagal mus, mūsų Galaktiką, pasiekusio pasiuntinio pranešimus. Atrodė, kad kompiuteris rauko kaktą, įtempdamas savo milžinišką galvą, ir, pagaliau, davė atsakymą, perspėjęs apie galimus netikslumus ir klaidas.

- Planetos civilizacija, - pranešė kompiuteris, - pasiekė lygį, leidžiantį naudotis nedidele savo šviesulio energijos dalimi ir naudojo planetos energetinius resursus. Kosminiame sektoriuje pasiekė išsivystymą, leidžiantį nuskristi iki artimiausio kaimyno kosmose. Palydovinės sistemos, kurios matomos aplink planetą, daugiausia yra didelės energijos saugyklos.

Kompiuterio pranešimus dar labiau mus suneramino.

- Būtinas tiesioginis kontaktas, reikia atlikti gyvybės paiešką ten, jos gelmėje arba vandenyne, - pasakė Timas. – Kitos išeities neturime. Startuojam rytoj.

Anksti rytą buvome pasiruošę. Desantininkai užėmė vietas bote ir startavo, nulėkdami į nežinomybę. Artindamiesi prie planetos mes žvalgėmės į žemynų kontūrus, tikėdamiesi geriausio varianto, tačiau žvilgsnis slydo niūriais, be gyvybės ženklų kraštovaizdžiais. Tik palydovų sistema rodė, kad planeta priklauso apgyvendintų kategorijai: jie buvo neabejotini proto ir įgūdžių kūriniai. Jie nebylūs skriejo savo orbitomis, tarsi plėšrūnų būrys, sekantis savo grobį.

- Pažvelk į kairę, Dikai, - staiga tarė Ketė. – Vienas palydovų primena pasišiaušusią dėžę.

Ir tikrai, kairėje kabojo ilgas, grubus daiktas su daugybe liukų, antenų, iliuminatorių.

- Pačiupinėk jį radaru, Dikai. Gal jis atsilieps, juk dėl kažko jis čia skraido, - pasiūlė Todas.

Dikas įjungė siaurojo spindulio radarą ir lėtai nuvedė jį į palydovo pusę. Štai spindulys palietė palydovą, nubėgo toliau ir, nušliaužęs viena antenų, įsirėmė į tamsų iliuminatorių. Palydovas krūptelėjo, sustabdęs savo, kaip atrodė, netvarkingą sukimąsi, staigiai pasisuko, vienas jo liukų atsivėrė, ir iš jo išlėkė verpstės formos kūnas. Jis plėšriai, tarsi apsiuostydamas, pasisuko ir, pliūptelėjęs ugnimi iš žiočių, rovė link boto.

- Įjungti visus apsauginius laukus! – suriko Todas.

Botas, tarsi žvaigždė sušvito, apsigaubęs apsauginiais laukais. Susidūrusi su apsauginiu barjeru, verpstė akinančiai plykstelėjo ir išnyko.

- Branduolinio skilimo pėdsakai, - ištarė Dikas, o palydovas pakeitė orbitą, jo koordinat4s kompiuteryje. Kas tai, užpuolimas ar gynyba?
- Nežinau, tačiau, kaip bebūtų, neabejotinas priešiškumas, - atsiliepė Todas. – Visus spinduliavimus išjungti, apsauginius laukus palikti. Kete, kas ten pas tave? Gal nešdintis iš orbitos? Šitų išprotėjusių dėžių čia daugiau nei reikia.
- Minutėlę vade, - paprašė Ketė, - kompiuteris laužo galvą, prašo dar leisti pagalvoti, ach, koks atsargus jis tapo, mūsų senasis Kju (taip draugiškai vadinome pagrindinį boto kompiuterį, tapusį pilnateisiu ekipažo nariu).

Kju prakalbo:
- Nėra prioriteto nusileidimo vietai, informacijos srautas tolydus, skurdus iš visų žemynų, rekomenduoju leistis dabar, išvengus susitikimo su kitais palydovais, jų daug, susitikimas su artimiausiu po 6 min., daugumoje jų sukaupta daug energijos. Leistis galima žemyne iškart po vandenyno, jis tęsiasi nuo šiaurės iki pietų.
- Gerai, - apsisprendė Todas. – Leidžiu leistis. Pasiruošti.

Pasislėpę skafandruose, įsitaisę krėsluose, nėrėme žemyn. Vis arčiau ir arčiau buvo planetos paviršius, mes veržėmės prie jo, tačiau negalėjome rasti vietos nusileidimui. Vėl ir vėl atsisakydami jų, lėkėme vis toliau ir toliau, nukrypdami tai į kairę, tai į dešinę, tačiau vaizdas išorinės apžvalgos ekrane kaip ir anksčiau liko niūrus, vienodas, nežadantis jokių permainų. Planeta kosmose / Earth from cosmos

Staiga slogią tylą perskrodė ramus Ketės balsas:
- Vade, aš dėl visa ko įjungiau energijos ir metalo koncentracijos ieškiklius: jiedu vienu metu nežymiai pasislinko nuo nulio kvadrate, kurį visą dengė stora debesų danga. Reiktų apžiūrėti tą vietą, kaip tai rekomenduoja ir Kju.

Grįžome į ten, kur mums nurodė kompiuteris, ir, atsargiai prasibrovę pro debesis, išnėrėme nedideliame aukštyje. Po mumis buvo kraštas be gyvybės. Tačiau, įsižiūrėjus atidžiau, galima buvo bemaž intuityviai pajausti kažkokią tvarką apačioje tvyrančiame chaose. Indikatoriai šoktelėjo ir nežymiai pasislinko, rodydami metalo ir energijos koncentraciją. Po mumis buvo kažkas panašaus į milžinišką paukštį, prigulusį ant vieno šono. Nusileidome netoliese. Vietovės niūrumas, nebylus milžiniškas pamuštas sidabriškas paukštis, neabejotinai sukurtas gebančių kurti ir mąstyti būtybių proto, mus dar labiau neramino.

- Vade, tai panašu į mūsų senuosius laivus, tik mažesnių matmenų. Pažvelk, Todai, jo nedideli sparnai, matyt, jis skraidė keliamas oro. Su juo kažkas nutiko, gal reikia pagalbos? – susijaudinęs išpyškino Dikas. - Dėkui, Kju, - nusišypsojo Todas, - pasiųsk ten Nr. 7, jis supratingesnis už kitus. Pameni, kamuolinėje galaktikoje C-8 jis nejudančiuose stulpuose atpažino protą. Išleisk jį neskubėdamas.

Kju sutikdamas pamirksėjo indikatoriais.

Iš šoninio liuko atsargiai išniro kamuolio formos robotas-žvalgas. Atsargiai, tarsi sėlindamas ir suvokdamas visą situacijos įtampą, ėmė artintis prie nežinomo laivo.

- Taip, čia jau senai niekas nevaikščiojo, - pasigirdo balsas garsiakalbyje. – pradedu varomosios jėgainės apžiūra, stipraus spinduliavimo nėra. Kju, perduodu tau žiočių išmatavimus, variklis neabejotinai reaktyvinis, - išdidžiai porino robotas, - paskaičiuok, ką jis gali, atmosferos tankį turi, planetos masę žinai, kuras greičiausia cheminės kilmės, aš jūsų vietoje...
- Netrukdyk skaičiuoti, - jaunesniojo brolio gražbyliavimą nutraukė Kju. Robotas užsičiaupė, sustingo, laukdamas paskaičiavimų. Mes nesikišome į jų apsižodžiavimą, žinodami, kad jis netrukdo darbui, kad mūsų elektroniniams pagalbininkams – tai savotiškas pasilinksminimas.

Kju baigė informacijos apdorojimą ir pareiškė, kad tokius variklius galima naudoti tik orbitoje, jie per silpni. Robotas pajudėjo tolyn.

- Dugnas apdegęs, jis neabejotinai nusileido iš orbitos, energiją mažino trintimi – korpuso ir sparnų, o štai nusileidimo sistema paprasčiausia, nusileidęs jis rieda ratais, prarasdamas energiją, kol sustos. Pažeidimas kairėje nusileidimo sistemos pusėje, todėl jis ir pasviro, tačiau ne pavojingai.
- Būdamas tokio dydžio, įvertinus masę, nusileidimo būdą ir greitį, jis galėjo riedėti apie kilometrą, - įsiterpė Kju, pertraukęs plepų robotą. – Štai ten, - tęsė Kju, - priekyje, tarsi ir paukščio galva, kabina ir apžvalgos iliuminatorius, greičiausiai ten buvo turintys protą, kurie valdė aparatą.

- Pakilk ten, pažvelk į vidų per iliuminatorių. Surask įėjimo liuką, - paliepė jis robotui.

Tylomis klausėmės mašinų pokalbio, nuotaika buvo gniuždanti, nujautėme nelaimę, tačiau kol kas nesupratome, kur jinai, iš kur ji gali ateiti ar jau senai atėjusi, o mes to dar nepastebime.

Robotas prisikasė iki priekinės dalies ir, remdamasis augančią teleskopinę atramą, išlindusią iš jo dugno, kilo vis aukščiau ir aukščiau.

- Apvalkalas atsparus karščiui, nepažeistas, atrodo, kad jis nusileido normaliai. O štai ir įėjimo liukas...
- Neatidaryk! – greitai sukomandavo Todas. – Pažvelk pro iliuminatorius.

Robotas tebesikėlė, štai atsidūrė kabinos lygyje, jo teleskopinė koja palinko, o pats robotas, palinkęs prie kabinos, tarytum prilipo prie stiklo.

- Tamsu, - pasigirdo jo balsas, - matau daug prietaisų, pilotų krėslus, vienas tuščias, kitame kažkas guli, panašu, kad skafandras. Viskas išjungtas, energija nenaudojama, mano davikliai nejaučia jos nuotėkio. Vienu žodžiu, ten, viduje, ramu, - paskutinius žodžius robotus parinko sunkiai, matyt, nenorėdamas išsireikšti konkrečiau. – Kas toliau?

- Eik prie liuko, išsiaiškink su juo. Pasakok viską smulkiai, ką matai, ką jauti, ką girdi, judėdamas parenk apsaugą, užsitikrink patikimą išėjimą ir ... pasistenk be emocijų, - pasakė Todas ir atsiduso, - būk atsargus.

Robotas nušliaužė apvalkalu.

- Liukas atviras, - pranešė jis. – Įspūdis toks, kad kažkas tarytum specialiai padarė taip, kad nebūtų sunku įeiti... - nesusilaikė nepakomentavęs robotas.
- Kol kas pranešinėk tik faktus, - nutraukė jį Todas.

Robotas tylomis ėmėsi darbo, jo judesiai buvo kaip įsižeidusio. Liukas netrukus buvo nustumtas, ekrane pasirodė tamsa kaip oloje. Visi norėjo būti roboto vietoje ir patys įžengti į tą viliojančią ir kiek pikta lemiančią tamsą. Tačiau instrukcijos buvo griežtos: "Tik po robotų". Suveikdavo nemažai spąstų, nusinešančių desantininkų gyvybes. Robotas sustingo priešais akliną tamsą, laukdamas tolimesnių komandų.

- Ko nutilai? – paklausė Todas. – kas nors nutiko ar bijai?
- Baimės mes nežinome. Jos nepažįstame. Mumyse, pirmojo prasiskverbimo robotuose, įdėta privalomas reikalavimas padidinti boto ekipažo nurodytos užduoties sėkmingo atlikimo tikimybę, - oficialiu tonu, su nuoskauda atsakė robotas ir įžengė į svetimą laivą.

Ekranuose išvydome kabiną. Trys krėslai, neabejotinai skirti ekipažui. Du krėslai buvo tušti, o trečiame gulėjo skafandras. Robotas sustingo prie jo.

- Atsargiai pajudink jį, - tarė Todas.

Robotas lėtai ištiesė ranką, lengvai stumtelėjo skafandrą. Nieko neįvyko, skafandras, nežymiai susvyravęs vėl sustingo nenatūralioje padėtyje.

- Pabandyk atidaryti hermetinį šalmą, - pasiūlė Dikas. Užtrukęs kelias sekundes, robotas ėmėsi šalmo. Stiklas atsivėrė taip netikėtai, kad nevalingai atsišliejo net robotas. Kai robotas vėl suderimo savo regos analizatorius, tai teko atsišlieti ir mums, o Ketė staigiai nusisuko nuo ekrano... Į mus su tyliu priekaištu žvelgė didelės tuščios akiduobės – piloto, jau senai palikusio gyvenimą. Kadaise turėjusio protą bedugnė akiduobių gelmė kėlė siaubą.

- Užverk, - paliepė Todas, ir robotas automato sparta įvykdė jo komandą.
- Užimk dešinį krėslą, ištirk prietaisus, pabandyk perprasti valdymą, rask balso ir vaizdo informacijos registratorius, nustatyk energijos įjungimą.

Robotas klusniai įsitaisė piloto krėsle, pažvairavęs į gretimą, kur bauginančiai riogsojo skafandras be gyvybės.

Prietaisų įranga buvo nesudėtinga, mums suprantama, suvokiami buvo ir kai kurie užrašai, juk mes buvome susipažinę su šios planetos abėcėle ir raštu. Robotas analizavo, gretino, tarėsi su Kju, pasiklausdavo Todo ir Diko, konsultavosi su Kete. Galiausiai, bendromis pastangomis buvo surasta panelė, kurioje buvo energijos ir ryšio įjungimo priemonės.

- Bandyk, - paliepė Todas.

Robotas paspaudė klavišą ir kabinoje pasigirdo įprasti garsiakalbių šiuresiai, o snaudžiančio laivo gyslomis perbėgo energija. Tačiau mus sudomino kitkas.

- Pajunk informacijos saugyklą, - vėl nurodė Todas.

Robotas paspaudė kitą klavišą; ir kabinoje pasigirdo – pradžioje lengvas šnypštimas, o vėliau visus privertęs krūptelėti balsas:
"Mano vardas Danas Tremas, aš vyriausias oro-kosminės tarnybos pilotas. Apie viską papasakoti sunku, tam reiktų prisiminti visą gyvenimą, o laiko jau nėra, greitai aš žūsiu, pernelyg stipri radiacija. Videoįrašas, matyt, irgi neatlaikys, viltis tik apsaugota "juodojo dėžė", joje turi išlikti viskas, ką kalbėjome. Likite sveiki ir atleiskite mums..."

Kelios minutės tylos ir garsiakalbiai vėl atgijo:
- Danai, mes vėl orbitoje ir vėl visi kartu, tai tiesiog kažkokia sėkmė, a? Dažnai prisimenu tą skrydį, na ir prisikentėjau tada, pirmąkart kosmose – ir iškart tokie pokyčiai! Tada buvau dar tik kapitonas, jaunas, atvirai pasakysiu, išsigandau tada, prisipažįstu sąžiningai. Dabar tai suprantu, kas prie ko.
- Tai sveikinu tave, Judžinai, gerokai įgavai proto per tą laiką, ypač tai pastebima iš tavo pečių, ant kurių atsirado tokios gražios ir didelės žvaigždės, gerai varai! Ar ne, Virdžilai?
- Aš irgi tave sveikinu, Judžinai, tačiau dar labiau džiaugiuosi, kad tapai tėvu, neseniai mačiau Siuzę, ji man papasakojo apie jūsų sūnų. Paklausius jos – gimė genijus! Ir į kurį jis taip atsidavė? Tu jau senai atpratai nuo skaičiavimų – tai už tave daro kompiuteris. Verslas gaus puikų vadybininką, o šalis – naują mokslo žvaigždę! Atleisk, atrodo ne kaip pajuokavau, mane kažkaip ne taip paveikė skubotas startas. Kas per skubėjimas – kaip į gaisrą! Mačiau, kad ir kiti laivai ėmė ruoštis startui. Greit baigsis trečias apsisukimas, o eteris tyli, jokio garso, kas per keistas įprotis žaisti tylos žaidimą?

Staiga garsus šūksnis:
- Gremai, Virdžilai, kas tai? Viskas nuo horizonto iki horizonto akinančiai švyti, kas tai, Gremai? Tai ne šiaurės pašvaistė, iš atmosferos auga milžiniškai grybai, jie primena ... atominių sprogimų kepures...

Slegianti tyla truko kelias minutes, tik tylus garsiakalbių šnypštimas, į mūsų sąmonę, tarsi gyvatė, įsliuogė neišvengiamos nelaimės supratimas.

- Tai karas, vaikinai, tai sproginėjo raketos, bombos, tai suputojo jūros, pažvelkite, apačioje nieko nėra, tarsi ir nebuvo, po mumis ištisai sprogimai, nėra daugiau gyvybės, vaikinai, laikykite, kad likome mes vieni, daugiau nieko, ir niekas mums neatsilieps.
- Ką daryti, Gremai, Virdžilai, ką daryti? – klausė kimstantis balsas.
- Skaityk savo idiotiškas instrukcijas, ten tu perskaitysi, kad stipresnis už visus, kad tau viskas leistina, taip, dabar tu daug gali, kai aplink tyla! – Gremo balsas buvo grubus ir stiprus. – Dabar net tu, tėvas, neatskirsi žmonos ir sūnaus nuo akmens – dabar viskas – viena, dabar viskas iš pat pradžių, jei bus kam pradėti! Viešpatie, atleisk mums, stipriems ir silpniems, atleisk mums, neprotingiems!

Pasigirdo trenksmas. Ir tyla. Slegianti tyla. Mes įsiklausėme į garsiakalbio traškesius, žvelgėme į jį, tikėdamiesi stebuklo.

- Gremai, atsitokėk. Judžinas nusišovė, likome dviese. Atsipeikėk, seni, praėjo jau penki apsisukimai, apačioje nieko nėra, viena dykynė, tarsi ir nebuvo nei miestų, nei laukų, tarsi viską nuplovė milžiniška banga. Judžinas neišlaikė, paleido kulką į kaktą, aš nesuspėjau, o ir nepanorau jam sutrukdyti, jam dabar lengviau, nei mums, Gremai.
- Gremai, seni, ką darysime, gyventi liko trys paros, ilgiau neužteks deguonies, skrydį gi planavo ten ir atgal, avarinių atsargų nėra, leistis nėra kur, o ir ten mirtis, spinduliavimas velniškas, ten visur mirtis. Mūsų skrydis pasirodė esąs ne ten ir atgal, o tik į ten. Danai, mes irgi mirsime, tik reikia pasirinkti kur... Aš jau pasirinkau, Danai, atleisk. Aš išeisiu iš laivo, pakilsiu aukščiau ir liksiu ten tiek, kiek užteks deguonies. Noriu likti vienas ten, orbitoje. Visiems laikams. Aš kaltas prieš visus, kas gyveno Branduolinis karas/ Atomic War mūsų nelaimingoje planetoje. Aš mokslininkas, aš nesugebėjau sutrukdyti visai tai beprotybei, labai norėjau, tačiau taip ir nesugebėjau, vis nesitikėjo, kad taip gali nutikti, vis maniau, kad kažkas sutrukdys, kad kažkas neleis, kad kažkieno protas ir galia sutrukdys tam, o pats nekovojau, neužteko drąsos. Nekaltink manęs, Danai, tau vienam lieka prabangus laivas. Danai, tau vienam lieka visas pasaulis, ar netiesa, daugelis apie tai svajojo?

- Netrukdysiu tau, Virdžilai. Man irgi nepakako jėgų sustabdyti visa tai, irgi nesitikėjo, net po to skrydžio... Virdžilai, baisu žvelgti žemyn, negaliu į ten pažvelgti, man baisu, Virdžilai, pirmąkart gyvenime baisu. Kur mano anūkas? Akmeny? Debesy? Lietaus lašuose? Kur, pasakyk, Virdžilai, juk tu mokslininkas, pasakyk man, pasakyk... Velkiesi baltą skafandrą? Tu čia gerai sugalvojai, kaip savanas... Leisk, apkabinsiu, mano mokslinčiau, drauge. Na o dabar uždėsiu tau hermetinį šalmą. Eik, Virdžilai, eik, o tai, neduok dieve, apsiverksiu, ar dar blogiau – apsiverksi tu, aš žinau, tu tai moki. Dabar eik, aš uždarysiu liuką. O aš, Virdžilai, nusprendžiau minti ten, apačioje, nusprendžiau nusileisti mūsų laivu ir mirti ten, greta namų, sename druskingame ežere, iš kur pradėjom. Eik, Verdžilai, eik, tave prisiminsiu iki gyvenimo pabaigos... greitos pabaigos.

Garsiakalbiuose tyla... tada vėl pasigirsta Dano Gremo balsas:
- Virdžilai, aš tave matau, tu moji ranka, atsisveikini, lik sveikas, drauge, tu tapai žvaigžde, ryškia žvaigžde, Virdžilai. Galbūt, praeis daug metų, ir suras tave, ir suras, ir pamatys, kokias buvome, jie tave išvys visai tokį pat, kaip esi šiandien – jiems nepasensi, Virdžilai, lik sveikas, ruošiuosi nusileidimui.

Garsiakalbiuose dar sušnibždėjo vos girdimas balsas:
- Lik sveikas, Danai, mūsų laivas gražus, kaip niekad, jis milžiniškas, nuleisk jį švelniai, tegu bent jis lieka planetoje, tegu per jį sužino kiti, ką mokėjom, sudie, išjungiu ryšį, Danai. Dar, Danai, jei ką sutiksi ten, apačioje, papasakok, kad tai ne mes, pasakyk, kad ir mes mirėme. Sudie, aš atidarau vožtuvą... Išsihermetinu... Sudie...

Trakštelėjimas, tyla...

Mes viską supratome, supratome, kad laukti ir ieškoti nėra ko.

- Grįžk į botą, startuojam po 10 min., - įsakė robotui Todas. Stovėjome tylūs, panarinę galvas. Sudie, planeta, mes papasakosim apie tave, apie save pažudžiusį tavo protą, apie tave papasakosim visiems, turintiems protą. Tai neturi pasikartoti.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Žemė: pirmasis kraujas
Janušas Zaidelis. Avarija
Andrejus Anisimovas. Arka
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Sviatoslavas Loginovas. Olandiškas sūris
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Viačeslavas Nazarovas. Pažeidėjas
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Naujasis kolonizavimo protokolas
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Mitologija Visatos masteliu
Mėnulio urvų pabaisos
V. Baalis. Eksperimentas
Lino Aldani. Korokas
Prekiautojai skausmu
Civilizacijos kaina
R. Moore. Erdvė
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė