|
Sviatazaras Zlatarovas
- Andronika!.. Andronika!.. Kelkitės. Mes beveik atvykome. Profesoriaus užduotyje nebuvo nė vieno nereikalingo žodžio: "Vyksti į Faroso salą. Ištiri "Protėjo" atvejį ir nedelsdama pateiki išvadą. Atėjo laikas patikrinti tavo savarankiškumą". Jokių paaiškinimų, jokių lentelių. Jokių kišeninių loginių paaiškinimų. Kas per sala, kuriame planetos gale ji yra galima buvo tik spėlioti... Taisyklė skelbė: brandos atestato egzamino metu negalima naudotis jokiais žinynais. Ir užduotį tau pakiša neperspėję kaip paprastai būna ir gyvenime. Pagal seną tradiciją, instituto pasiuntiniai išlikdavo inkognito. "Andronika!" nei iš šio, nei iš to atėjo jai į galvą, ir būtent taip ji dabar buvo užregistruota laivo žurnale. Ji galutinai atsigavo, pasirengė. Pulsas pagreitėjo, pasiekdamas normą, paskleisdamas žvalumą ir neramumą. Pirmyn, Andronika, praplėšk vokus ir, kaip užkietėjęs detektyvas, būk maloni aplinkiniams. Atsimink taisyklę: "Šypsena padeda renkant pirminius duomenis". Greta jos savo stiklinėje kabinoje suposi kaimynas. Toksai storuliukas užsimiegojusiu veidu. Ji jam nusišypsojo. Andronika veide pavaizdavo susidomėjimą. Na ir plepys! Būk išsilavinusi, Andronika! "Kiekvienas turi teisę tam tikram silpnybių laipsniui". Jis tarsi laukė šio klausimo ir iškart ėmė pasakoti. Tarnaujančių Farose vienas-du, ir suskaičiavai; ir jis vienas jų. Jo profesija reta tiria senąsias kultūras. Tad jo čia laukia įdomūs tyrinėjimai, tik problemėlė: jis nepasiruošė vietinėm sąlygom, tad pradžioje jam nebus lengva. Ir taip toliau, ir panašiai. - Pažvelkite, pažvelkite! pertraukė jis pats save. Jau skrendame virš miesto. Dabar visi miestai vienodi: viskas nušlifuota, nudailinta. O šiame miestelyje dar tebėra senos antenos, vamzdžiai, elektros apšvietimas. Net dūmelis plevena virš stogų... Tačiau jau laikas išlipti. Leiskite atsisveikinti. Kaip senovėje sakė: kiekvienam savo. Pagaliau plepys dingo. Mechanika nunešė istoriką link išėjimo: jo numeris buvo pirma Andronikos. Jos širdis gaudė. "Paskubėkite į pagalbą: matematinė psichologija, paleokibernetika ir biošachmatai. Aukščiau galvą, Andronika, tavęs laukia pirma rimta užduotis. Pažvelk į veidrodį. Apsimesk nerūpestinga, savimi pasitikinčia dabar susitiksi su vietine valdžia!" Milžiniškas kosmodromas užgriuvo garsų lavina. Kažkas minioje mostelėjo jai. "Keista,
kodėl neslopina?" mintyse pasipiktino ji, skverbdamasi pro minią link tebemosuojančio jai ranka. Pasitempęs, tvarkingai nusiskutęs, išlavinti rankų judesiai. Veido bruožai taisyklingi iki
nuobodumo, tarimas įkyriai aiškus. Matyt, taip kalbama šioje salikėje? Pojūtis, kad
repetuojama istorijos pamoka. Kiek jam metų? Ar vedęs? "Žmogui tiek metų, kiek rodo jo
individualus indeksas. Nesileiskite suklaidinama taikomosios kosmetinės fantastikos!" Pasitinkantysis kiek pasuko į šoną savo idealiai taisyklingą nosį:
- Elektrokaras lagaminams. Senovinis daiktas. Čia beveik visi senoviniai. Andronika kaip įbesta sustojo priešais kažkokius girgždančius judančius laiptelius: Tokį eskalatorių Andronika regėjo tik paleotechnikos atlase. Miestas priešais ją skleidė triukšmą, kuriame laikas nuo laiko išsiskirdavo atskiri garsai: klaksonai, varikliai, švilpukai, akmens ir metalo žvangesys. Tik dabar ji suprato, apie ką kalbėjo jos bendrakeleivis, kai sakė, kad nepasiruošė vietos sąlygoms. - Keistas miestas... Nenumaniau, kad mūsų planetoje... Andronika klausėsi aiškinimo, o tuo metu spiraliniai laiptai leidosi į gatvę. Lengvas vėjas
nešė keistą deginamos anglies kvapą. Jiems besileidžiant į gatvę, triukšmas darėsi vis labiau nepakeliamas. Andronika žvalgėsi plačiai atmerktomis akimis. Štai ji, užmirštoji senovė! Tarsi atgijo istorijos vadovėlio puslapis ir ji, Andronika, netikėtai pasijuto įtraukta į kažkada egzistavusio miesto stereonuotrauką. Aplinkos neįprastumas panaikino bet kokį atsargumo jausmą. Ji palietė ranka kišenėje esantį prietaisą, kurį nešiotis turėjo teisę visi instituto auklėtiniai universalųjį nukenksmintoją. Jis paralyžiuodavo robotus ir nuramindavo žmones... Vadinasi, šiame miesteliūkštyje tik ji ir dar Kvestorius su savo senovine šaudyne galėjo pasigirti ginklu. Tad drąsiau, Andronika! - Tačiau čia kyla kitos problemos, - vėl pasidirbo melodingas jos palydovo balsas. sy praeitimi negalima žaisti ir būti nenubaustu. Žmoguje daugybė įvairių sluoksnių. Ir žmogui, patekus į senovinę aplinką, jie atgyja. Tad ųtai, "Protėjo" atvejis ir jo... Jis nebaigė sakyti. Jie artinosi prie eskalatoriaus galo. Andronika, nepratusi prie primityvaus įrenginio ritmo, nušoko, susvyravo ir matyt būtų tėškusi žemyn, tačiau jos palydovas sureagavo neįprastai greitai ir ją prilaikė. Ir tuo metu Andronikai iš kišenės iškrito tas prakeiktas nukenksmintojas, pašokčiojo šaligatviu ir nusirito asfaltu. Jos palydovo ranka staiga nepaprastai pailgėjo, uždengė ginklą, pagriebė jį ir, taip pat nenatūraliai tiesiog Andronikos akyse vėl susitraukė iki normalios rankos. Nukenksmintojas tarsi pats savaime vėl atsidūrė Andronikos kišenėje. Andronika atsisuko į palydovą.... Tačiau jo jau ir pėdsakų nebuvo! Šūksniai privertė ją atsisukti. Triukšmingai žemyn laiptais skubėjo kažkokie vyrukai. - Laikykite jį! Štai jis, kyburiuoja virš jūsų! Čiupkit jį! šaukė jie kiek gali. Į priekį išsirovė dičkis galinga krūtine ir kūnui derančiu bosu. Ramiai! Ei tu, leiskis žemyn! Greitai! Visi rodė kažkur aukštyn. Dičkis irgi mosavo ranka priešais save. Rankoje blykčiojo pistoletas. Tai buvo Kvestorius! Andronika pažvelgė aukštyn ir aiktelėjo: ore sustingęs, tarsi būtų su tobuliausiu skraidymo aparatu, kabojo jos palydovas, ir ne tiesiog kabojo, o rodė į ją, Androniką, ir kažką bandė pasakyti. - Ei, jai vienintelei paaiškinsiu aplinkybes. Kvestorius mostelėjo galva ir suriaumojo: Driokstelėjo švis. Viršuje, ten, kur gatvę dengė skaidrus kupolas, nuskardėjo sudaužyti stiklai. Neįprastas Andronikos palydovas, tarsi milžiniškas šikšnosparnis, atliko keletą viražų be garso ir išnyko, išskrido pro kažkurią išmuštą skylę kupole. Tada Kvestorius pastebėjo ginklą Andronikos rankoje. - Turėjai nukenksmintoją ir nepasinaudojai! pasipiktino jis. Kas leido nešiotis
paraližuotoją? Tu to niekšo bendrininkė! ir jis dūrė pirštu aukštyn, į dangų, kur išnyko tasai, kurį jis pavadino niekšu. Kvestorius tarsi susidūrė su nematoma kliūtimi. Kol Kvestorius sakė savo pasipiktinimus, Andronika tiesiog degė iš gėdos. Kibernetinė diagnostikė ir nesugebėjo atpažinti pirmajame sutiktame paprasto roboto! Eskalatorius atnešdavo vis naujus smalsuolius. Kažkas suklupo, užgriuvo ant Kvestoriaus, ir tasai, netekęs pusiausvyros, nugriuvo nuo šaligatvio tiesiai ant važiuojamosios dalies. Lėkęs autobusas tikriausiai būtų sutraiškęs jį, tačiau akimirksniu iki to momento švystelėjo žaibas. Ugninė lėkštė trenkėsi į asfaltą. Akimirksniu iš jos išsklido spinduliai, nustumdė riaumojančias mašinas ir iškart pasimetęs valdžios atstovas buvo pastatytas ant šaligatvio krašto. Prieš Androniką ir Kvestorių vėl pasirodė Protėjas su savo ledine šypsena. Visi sustingo. Sumišusi Andronika išsitraukė ginklą: Grasinimas paskendo visuotiniame tarškėjime. Neabejotinai pasimetęs Kvestorius pistotė nukreipė į Protėjo krūtinę ir paspaudė gaiduką. Pasigirdo trenksmas, švystelėjo elektros kibirkštis. Protėjas pasilenkė, susikūprino ir akimirksniu pasitraukė. Sidabrinis upelukas prasimušė grindinio plyšiais ir gyvai burbuliuodamas išnyko po žeme. Kvestorius vis dar karščiavosi, priekaištaudamas Andronikai: Kvestorius iškvėpė visą orą: Jie sėdėjo kažkokioje keistoje įstaigoje, kurią Kvestorius pavadino "kavine". Kvailiausias dalykas joje buvo, kad aparatai laukė, kol bus paspausti mygtukai blizgančiose panelėse, ir nepriėmė komandų nei mintimis, bei balsu. Kvestorius kaip ir nurimo ir davė reikiamus paaiškinimus. Protėjas, tobuliausias superrobotas, turėjo daugybę gerų savybių: skaitė mintis, skraidė, pagaudavo ryšio priemonių signalus. Jį į miestą nelegaliai įsivežė daktaras Fokas. Net atostogų metu daktaras nenorėjo nutraukti savo darbų su laiko teorijos daugtaškiais ir kableliais. O prieš kelias dienas daktarą Foką rado be sąmonės ir paralyžiuotą. Kai profesorių atgaivino, jam pasireiškė ištrintos atminties simptomai. Vieninteliu galimu kaltininku galėjo būti Protėjas, kuris tarsi į žemę prasmego. Kol pagaliau pasirodė kosmodrome apsimetęs pasitinkančiuoju. - Bendrai paėmus, tai ištisa istorija. Pažeistus robotus reikia nedelsiant sunaikinti. Už miesto saugumą atsakau aš... Ir man nelabai aišku, kam Centrui reikalingas tas tyrimas, tuo labiau visokių nepatyrusių ekspertų. Matyt, man atrodo, išeiti į atsargą. Seniai jau nusibodo, įkyrėjo šis miesčiūkštis, pilnas nieko neveikiančių neurotikų... Ach, jei mano rankose būtų gravitoplanai, anihiliatoriai, tolimo veikimo oksigeno spinduliai ką ten spinduliai, kad nors užsigulėjusi kišeninė loginė mašina kokią medžioklę čionai surengčiau! Persekiočiau jį kaip laukinį šerną, siundyčiau elektroniniais skalikais tol, kol jo mąstančios molekulės neištikštų ant šaligatvio... - Na, vėl įsijautėte. Neabejoju, būtent taip ir elgtumėtės. Tačiau ir be viso šito jūs jį
tikriausiai pažeidėte ir jis kažkur smėlėtose dykumose ar gletčeruose išsilaižo žaizdas.
Elgiatės kaip gilios senovės nevaržomas šerifas. Kvestorius tarsi ir laukė šių žodžių. Jis nedelsdamas atsistojo, pasiteisino
neįsivaizduojamu užimtumu ir pasišalino. Tačiau išeidamas jis vis tik nesusilaikė: Andronika liko viena svetimame mieste, neurotikų sankaupoje, su savo kaip stažuotojos patyrimo stoka. Viena buvo aišku būtina susitikti su apsukriu ir nenumaldomu Protėju, išklausinėti jį be pašalinių ir pačiai nuspręsti, ar jis pavojingas žmogui. Tačiau kaip rasti Protėją? Pasikėsinus į jį, po visų jo neįsivaizduojamų transformacijų, ar nebus pažeista unikalaus roboto schema? O gal jis iš tikro tapo agresyvus ir pavojingas? Tačiau kur jo ieškoti? Melsvu dūmeliu aptrauktame danguje ar po karščiu alsuojančiu asfaltu? Nebuvo pagrindo ramybei, archeologinėms ar turistinėms ekskursijoms. Pirmos valandos Faroso saloje atnešė vien nusivylimus. Ji susitraukė nuo minties, kad jos dėstytojai jau buvo čia ir parašė patį prasčiausią pažymį lengvą pašaipą. Nespėjo priprasti prie aplinkos, o pats robotas-pažeidėjas ją jau vedžiojo už nosies. Ji konfliktuoja ir su vietine valdžia, o apie jos misijos slaptumą ir pėdsakų nelipo po žeminančio epizodo prie eskalatoriaus. Net ten, kavinėje, kai kurie lankytojai varstė ją aštriais žvilgsniais ir tuo pat metu kreivai vaipėsi. Pagrindo ramybei nebuvo ir negalėjo būti. - Vos jus išvydęs, mano jaunasis drauge, - pradėjo geranoriškas, su blyksinčiais milžiniškais
akiniais daktaras Fokas, - vos jus išvydęs, viską iškart supratau. Kvestorius jums skyrė sunkią
misiją: surasti dingusį mano sekretorių Protėją. Ach, koks jis puikus darbininkas, sakyčiau net
daugiau, draugas ir kolega. Ar galite įtarti, kad jį pavogė? Andronika apžvelgė kabinetą, pilną chronometrų ir knygų. Kampe mirkčiojo bibliotekinis videotaškas. Jis leido pasinaudoti bet kuria pasaulio biblioteka. Ach, paprastas kibernetinis diagnostikas ir svajoti negalėjo apie tokius įrenginius, kokiais naudojasi didieji mokslininkai. Matematiką Andronika paliko labai nusiminusi. Mokslininkas net negalėjo prisiminti, ar kėsinosi į jį Protėjas. Tik vienintelis dingęs robotas gali padėti išnarplioti mįslę. Tačiau pabandyk jį rasti. Pakeliui į viešbutį ją kankino niūrios mintys. Taip ji ėjo, nieko aplink nepastebėdama, kol ties viena sankryža ją kažkas pašaukė vardu. Nieko nuostabaus ji jau pastebėjo, kad daugelis praeivių atidžiai žvelgia jai į veidą. Šiame mieste ji jau tapo tam tikra įžymybe. Padėtis nepakeliama. Pašaukęs buvo jos bendrakeleivis. Tačiau nepadėjo ir viešbučio tyla. Kokios naudos siekė Protėjas, užpuldamas šeimininką? Kad paspruktų nuo jo? Tačiau negi daktaras Fokas norėjo išrinkti ar sunaikinti savo numylėtinį? Neįmanoma! Jis jam buvo būtinas. Pats tai sakė. Andronika susipainiojo šiuose klausimuose, galva jos kaito. Ji vėl išėjo į gatvę, kur vėl užgriuvo triukšmas, tikėdama pasiekti parką. Tarp painių gatvikių kažkas ją slėgė, kažko ten trūko, kažkas erzino labiau, nei triukšmas, sumaištis ir benzino tvaikas. Ir staiga jai nušvito. Šioje salelėje nebuvo vaikų! Natūralu ir teisinga: kas įleis vaikus į tokį nesutvarkytą ir pavojingą pasaulį?! Parke buvo santykinai ramu. Po dirbtinai atjaunintais medžiais vaikštinėjo raudonskruosčiai seniukai. An r regeneruotų šakų netgi girdėjosi paukščių giedojimas. Andronika pasuko į tuščią alėją, apsisuko ir aiktelėjo iš netikėtumo. Ant suoliuko sėdėjo mergaitė rusvomis kasytėmis ir ant rankų sūpavo lėlę. - Tetule, pažvelk, kokia mano lėlytė... Žodžiai tarsi pakibo ore. Andronika krūptelėjo. Tada ją apėmė pyktis: Pasigirdo garsas, tarsi trūktų styga. Akimirka ir mergaitė virto suaugusiu vyru. Protėjas
pasirodė jai su ištobuinta šypsena. Dabar, kai Andronika žinojo, kad jis robotas, šypsena
atrodė sustingusi, netikra: Šypsenos neliko, tarsi ir nebuvo: Andronika paliko jį ramybėje sapalioti savo etimologines išvadas. Gerai, kad robotas išsikalbėjo tai atsiskleidė jo mąstymo procesų smulkmenos. - Oho, o tu neblogai apsiskaitęs, - ji tarė po ilgokos pauzės. kaip sugebėjau į save sutalpinti tiek informacijos? Ir tikrai, kartu su sparnų plasnojimu pasigirdo stabdžių cypimas. Pasirodė Kvestorius. Jis sunkiai kvėpavo, tarsi būtų ilgai bėgęs: Vakare Andronika ilgai vartėsi viešbučio lovoje. Atrodė, kad reikiamas atsakymas čia, jau
greta, tačiau dar nepagaunamas. Pro langą skverbėsi vėlyvųjų tramvajų ir tolimų traukinių ūkčiojimų garsai. Pamažu ji užsimiršo, tarsi ištirpo prabėgusio laiko vaizdiniuose, - ir ten, sapne, išvydo save mažyte, bejėge lėle, užmiršta tamsioje dėžutėje, tarp sulaužytų ir nunešiotų žaislų. Maža mergaitė su rusvom kasytėm priėjo, ištraukė ją, Androniką, į šviesą, apkabino ėmė sūpuoti. Ilgai žaidė mergaitė su savo lėle, tačiau galų gale tai jau nusibodo. Ji nusviedė Androniką ant grindų. Vėliau vėl pakėlė ir giliai susimąsčiusi ėmė mašinaliai ją trankyti. Toji, suaugusi Andronika sapnavo, kad ta vargšė, be vienos akies lėlė Andronika, staiga panoro, kad ateitų mergaitės motina ir nubaustų savo vaiką. Lėlė tuo metu mąstė ir jautė tarsi motina. Vaiką reikėjo nubausti jo paties labui. Ten, sapne, Andronika impulsyviai siekė ne pati išsigelbėti, o ją, tą mergaitę, išgelbėti nuo žiaurumo, grubumo, nejautrumo. Ir tada jau nušvito. Jai šmėkštelėjo atsakymas į užduotį. Protėjas nubaudė šeimininką ne gindamasis, o gindamas daktarą Foką nuo daktaro Foko. Gynė jo tvarinio garbę. Ji pabudo. Pašoko. Juk kiekviena motina, nekirsdama suspaustų erdvėlaikių, nestudijavusi kiberdiagnostikos ir biošachmatų pagrindų, žino tą paprastą tiesą... Andronika pakėlė telefono ragelį: Robotų diagnostikos Centrui. Protėjas nesugedęs ir nekaltas. Atsakykite: Ar egzistuoja įstatymas, ginantis žmonių tvarinius nuo jų kūrėjų? Ar turėjo daktaras Fokas teisę naudoti mąstantį robotą kaip šunį? Andronika. Jos misija baigėsi. Protėjas romiai sėdėjo ant palangės savo žmogiškuoju pavidalu. Abu jiedu laikė egzaminą ir
dabar laukė įvertinimo. Jis atėjo rytą. Telefonas suskambo. Ji išgirdo salstelėjusį, dirbtinai žvalų Kvestoriaus balsą: Per vietinį Kvestorių Andronikai. Išsiaiškinote teisingai. "Protėjaus" atvejis yra precedentas žmonių ir robotų santykių srityje. Įstatymą apie žmonių tvarinių apsaugą rengia Centro specialistai. Daktaro Foko atmintis apie "Protėją" liks ištrinta profilaktikai ir kaip bausmė. Egzaminas išlaikytas. Ruoškitės naujai užduočiai. Po valandos Andronika "Protėjų" nuvedė pas daktarą Foką. Jo nebuvimas buvo paaiškintas nedideliu gedimu schemoje, kurį jinai pašalino. - Taip ir maniau, kad nėra nieko rimta. Daug triukšmo dėl nieko... Gerai, dviejų dienų poilsis man davė naujų minčių. Mudu nedelsdami sėsim ir užsiimsim rašymu..., - pasakė daktaras. Tačiau po kelių valandų Fokas su Protėju pasirodė minioje prie kosmodromo išlydėdami Androniką. Ten buvo ir Kvestorius. Andronika jau įprato prie senovinio miesto triukšmo. Ji pavargo, tačiau atrodė linksma. Gyvwnimas sunkiomis sąlygomis, nors ir trumpai, paveikė teigiamai.Kvestorius jautėsi ne kaip savoje lėkštėje, tačiau Andronika susitaikydama jam nusišypsojo, kaip buvo išmokusi dar pirmame kurse. - Manu, kad visi nesusipratimai užglaistyti. Neveltui sakiau, kad esate užsispyrusi
mergiotė. Ir gal ten, Centre, užtarsite mane žodeliu. Nusibodo man čia, Farose. O kad galėčiau padirbti normaliame mieste... Daktaras Fokas jėga išsiveržė iš šaknų ir integralų pasaulio ir priėjo prie Andronikos. Jo veide matėsi mąstymo procesai, susiję su kol kas nežinoma paprastiems mirtingiesiems nereikalingų sveikųjų skaičių teorija. - Atėjome logaritmuoti... atsiprašau, palinkėti sėkmės kartu su savo sekretoriumi ir
draugu. Visoje lygtyje tėra vienas nežinomasis. Kam reikėjo dėl tokio smulkaus gedim... t.y.
ligos siųsti specialistą į tokią tolybę? Argi Forose trūksta technik.. t.y. gydytojų? Milžiniškas laivas siurbė keleivius. Gretimoje kabinoje vėl suposi senųjų kultūrų
specialistas. Šįkart Andronikos nuotaika buvo pakili. Ji nuoširdžiai nusišypsojo ir negarsiai tarė: Papildomi skaitiniai: | |