Aleksandras Smirnovas. Sena legenda. Vartiklis: Fantastika

Apie autorių

Aleksandras Smirnovas (g. 1986 m.) – rusų rašytojas, daugiausia kuriantis fantastinius apsakymus ir siurrealistines miniatiūras. Pagal išsilavinimą – IT specialistas. Rašo nuo 6 m.; 12 m. sukūrė apsakymus, kurie buvo vėliau atspausdinti. Publikuojasi nuo 2007 m. Gerai įvertintas jo apsakymas „Žiurkėnė“ (2017).

Kas vakarą gentis susispiesdavo aplink laužą. Užkurta pačiame erdvios olos centre ugnis degė per paras, tačiau oras išlikdavo pakankamai švarus – susijungę plyšiai ir tuštumos kalnų uolienoje sudarė gamtinį dūmtraukį su gera trauka. Išorėje vasarą beveik visada lijo, tačiau oloje buvo šilta ir sausa.

Sutemus ateidavo senasis šamanas. Jis paskubomis pradžiūdavo, įsitaisydavo pamėgtoje vietoje prie sienos ir pradėdavo pokalbius. Jis buvo gerokai senesnis už gentainius – net vadas neatsiminė jo jauno – ir jo išmintis padėdavo žmonėms išgyventi. Jis žinojo, kokiomis žolėmis gydyti ligas, kada ir kokį žvėrį dera medžioti, kaip ir kiek parengti malkų ir mėsos atsargų žiemai, kad išgyventų didžiųjų sniegų sezoną, kurio metu slėnis apačioje tampa nepasiekiamas. Tačiau labiausiai jis mėgo pasakoti apie laikus, kuriuos prisiminė tik jis.

Jis pasakojo, kad žvaigždės – tai tolimos saulės, ir galima pakilti į dangų bei skristi daugybę metų, kol bus pasiekta tolima saulė, o prie jos rasti naują pasaulį, beveik tokį pat kaip šis. Tarp šimtų tokių pasaulių yra vienas, kuris vadinasi Žemė. Ten žmonės gyvena miestuose iš akmens, ten nėra bado ir beveik neliko ligų, sunkų darbą už žmones atlieka mašinos. Ir net lyja ten rečiau. Kadaise žemiečiai išsiuntė ekspediciją į čia, kurią turėjo pasekti kitos. Tačiau matyt kažkas ėjosi ne taip; ir pirmoji ekspedicija liko vienintele. Kosmonautų palikuonys dabar sėdi aplink laužą apsisiautę kailiais ir tik šamanas prisimena ankstesnius laikus, kai jis buvo pirmuoju kapitono padėjėju.

Šamano žodžiai skambėjo žmonėms kaip pasaka, o „miestas“, „mašina“, „ekspedicija“ atrodė labiau kaip užkeikimai nei konkrečios sąvokos, tačiau įsitikinimas, su kuriuo seniokas pasakojo vis tas pačias istorias, vertė gentainius juo tikėti. Šamanas laikė, kad žemiečiai būtinai atskris; ir žmonės su viltimi žvelgė į dangų, kai jis trumpai pasirodydavo pro debesis. Norėdamas gentyje išlaikyti nors truputį civilizuotumo, šamanas savo mokiniams prikimšdavo įvairių sričių žinių, be jokios sistemos ir dažnai fragmentų, tačiau per ilgus žiemos mėnesius gautos žinios greitai užsimiršdavo, išstumtos kasdieninių problemų. Kaip taisyklė, mokiniai ilgai nepasilikdavo, keisdamiesi kiekvieną pavasarį.

Ta vasara iškrito kaip reta lietinga net vietiniais mastais. Žolynai slėnyje iškilo iki žmogaus ūgio, slėpdami ir taip negausius žvėris. Gentis badmiriavo, dėl nuolatinės drėgmės išplito ligos. Tuo metu šamano praktiniai patarimai dėl išgyvenimo iš jo atimdavo didesniąją vakarinio laiko dalį, - ir prie pasakojimų apie Žemę sugrįždavo tik retkarčiais.

Vienintelis mokinys Ranglas lankė senuką vos ne kartą per dešimtį dienų. Nuo užsiėmimų metimo jį sulaikydavo tik jį apėmusi raidžių magija – jam atrodė, kad raides sudėliodamas į žodžius jis prisišlieja prie aukštesniojo pažinimo, prieinamo tik išrinktiesiems.

Vieną dieną pačioje vasaros pabaigoje Randlas pakilo į šamano olą ir ten užtiko keistą vaizdą. Mokytojas sėdėjo, sustingęs nenatūrialioje pozoje su aukštyn pakelta kaire ranka, o tolimajame olos gale nepažįstamas vyras, apsirengęs keistu, be kailio, kailiu, rausėsi kukliuose senuko reikmenyse. Išgirdęs jį atėjus, žmogus atsisuko. Ranglas atatupstas pasitraukė iš olos ir pagriebė prie įėjimo gulėjusį akmenį.

- Ramiai, aš nieko tau nedarysiu, - pasakė nepažįstamasis ir žingtelėjo link Ranlo. Tas įspėjamai pakėlė akmenį.
kosminis laivas senovėje

- Kas tu?
- Žmogus, kaip ir tu. Gali mane vadinti Džeku.
- Tu ne iš genties. Iš kur tu? Ką padarei šamanui?
- Nieko. Tavo šamanas netikras; jis – robotas. Aš jį tiesiog laikinai išjungiau.
- Robotas, išjungiau… Ką tai reiškia?
- Naa, robotas, mašina… Jis gi tau sakė apie mašinas?
- Kalbėjo.
- Štai jis ir yra tokia mašina. Pažiūrėk pats, - ir taip sakydamas priėjo prie senuko ir atliko kažkokias manipuliacijas su jo kaklu. Galva nulinko į priekį ir žemyn ant plono šarnyro. – Matai, čia vien gerežis ir plastikas. Jis – ne žmogus.

- Kam tu jį …. Eee … išjungei?
- Supranti, šamanas buvo siųstas pas jus, kad padėtų genčiai tvarkytis su sunkumais ir panašiai. Tačiau jis – mašina, o mašinas kartais tenka taisyti. Jis dirbo labai ilgai ir kažkiek išsiderino. Aš jį paimsiu į laivą, mes jį pataisysim, ir jis vėl bus kaip naujas.
- Į laivą? Tai tu iš Žemės?
- Ne, ką tu. Žemė – tai pramanas, jos iš tikro niekad ir nebuvo. Aš juk sakiau, kad tavo mokytojas sugedo, sekė jums pasakas, pateikdamas savo netikrus prisiminimus už tiesą. Supranti, aš iš toli, labai iš toli…
- Tu iš Naktinio šviesulio?
- Iš Naktinio šviesulio… taip, aš iš ten.

Kai, įkyrus laukinis išėjo Džekas ištempė nejudrų robotą ir visus jo daiktus iš olos į netoliese paslėptą planetinį modulį. Sulaukęs tamsos, jis startavo link stacionarinėje orbitoje esančio laivo.

Laive jį sutiko Bobas, kurio amžinai nepatenkintame veide sustingo ypatingai rūgšti išraiška:
- Ir kam tu jam visa tai išplepėjai?
- Labas, aš irgi džiaugiuosi tave matydamas, - atsakė Džekas. – Aš tik pašalinau vieną nežymią legendą. Nepergyvenk, po poros kartų ją ir taip būtų užmiršę. O gal ir anksčiau…
- Ir vis tik nederėjo to daryti.
- O kas man liko?!
- Galėjai diplomatiškai išsisukti nuo atsakymo.
- Sudėtinga išvengti atsakymo, kai prieš tave laukinis su akmeniu rankoje.
- Žinai, legenda apie Žemę – dalis jų pasaulėžiūros. Jie žino tik savo slėnį ir Žemę. Vienas dalykas, kai šamanas tiesiog išnyksta, o visai kas kita – tu ir tavo apreiškimai. Tu tą vaikį kaip reikiant sugluminai.
- Vis tik geriau taip, nei pasakyti tiesą. Ar tu manai, kad jis būtų buvęs mažiau šokiruotas, jei būčiau pasakęs, kad jis randasi Žemėje, ir kad mes, o ne jie, esam žemiškos kolonijos atstovai. Gal reikėjo jam papasakoti, kiek šviesmečių skiria mūsų pasaulius? Ar kiek ekspedicijų iki mūsų pabuvojo čia po kataklizmo? O gal, kiek šimtmečių mūsų robotas pasakoja tas istorijas? Ar jis būtų tai suvirškinęs?
- Gerai jau, tai jau praėjo. Tu teisus.

Tą vakarą šamanas neatėjo į genties olą. Tyliai sustingę žmonės sėdėjo aplink laužą, ir tik degančių šakų traškėjimas trikdė tylą – tokiu neįprastu atrodė įprastos tvarko pažeidimas, kad niekas nedrįso prabilti.

Palikęs ateivį Ranglas nusileido į slėnį ir iki pat vakaro klaidžiojo ten vienas, apmąstydamas, ką išgirdo. Jame varžėsi du pradai – paklusti visuotiniam sąstingiui ar imti kalbėti, veikti. Galiausiai antrasis paėmė viršų ir jis pašoko, gerokai išgąsdinęs aplinkinius.

- Gentainiai! – sušuko Ranglas. – Šiandien buvau pas šamaną. Jis paliko mus, išskrido. Į Žemę! Tačiau prieš tai jis pavedė man saugoti ypatingas žinias ir pasiekti, kad jos išliktų genties atmintyje.

Randlas pribėgo prie išėjimo iš olos. Žmonės pasekė jį. Lietus liovėsi prieš leidžiantis saulei, ir dabar danguje spindėjo žvaigždės ir Naktinis šviesulys.

- Štai! – Randlas parodė į Naktinį šviesulį. – Tai Žemė. Ir kada nors mes būtinai į ten nuskrisime.

- Tik žiūrėk, - ištarė Bobas, stebėdamas, kas vyksta oloje. Vaizdą transliavo slaptos kameros, išdėstytos visame slėnyje. – Atrodo, kad tu sukūrei naują religiją. Dabar jie melsis Mėnuliui.
- Gal jiems gražinti senuką, kol viskas nenuėjo per toli?
- O kokia prasmė? Per paskutinį šimtą metų jie tik degradavo. Beje, ar aš tau pasakojau apie Siuzeną? Įsivaizduoji, ji pažadėjo manęs sulaukti. Ir atgulė į anabiozę 150 metų trukmei. Ar buvai kada sutikęs tokią merginą?
- Ne, nebuvau sutikęs, - Bobas pakilo iš savo vietos.
- Ką, jau ir mums laikas į anabiozę?
- Galima ir taip sakyti, - pasakė Bobas, prieidamas prie jo. Staigiu judesiu jis paspaudė jungiklį ties galvos pagrindu; ir Džeko galva bejėgiškai nulinko. – Iki sekančios ekspedicijos, drauguži. Kuo betaptum, kai prabusi.

Bobas grįžo prie ekranų, Jam bus ką stebėti artimiausiais metais. Ir nėra ko eikvoti energijos porininkui. Iš įpročio perbraukė ranka per pakaušį: ir jungiklis, ir informacinis kanalas saugiai užantspauduoti. Jau jam niekas neįteigs klaidingų atsiminimų.