Džonas Antoni. Hipnoglifas

Džaris tą daiktą laikė delne, nykščiu paglostydamas nedidelę įdubą ant poliruotos briaunos.

- Štai, - ištarė jis, - mano kolekcijos brangakmenis. Jis neturi tinkamo apibrėžimo, todėl jį pavadinau hipnoglifu.
- Hipnoglifu? – nusistebėjo Madikas, į vietą padėdamas puikiai apdirbtą žąsies kiaušinio dydžio opalą iš Veneros.

Džaris šypsodamasis pažvelgė į jaunuolį.
- Taip, hipnoglifu. Pats pažiūrėk.

Madikas tą daiktą paėmė į ranką ir atsargiai nykščiu perbraukė per įdubą.
- Ir tai jūsų brangakmenis? – dar labiau nustebo. Tai juk tik medžio gabalas.
- Žmogų taip pat būtų galima pavadinti mėsos gabalu, jei neturėtų ypatingų savybių, - paprieštaravo Džaris.

Madikas, glostydamas įdubą, peržvelgė nesuskaičiuojamas brangenybes ir susižavėjęs sušnibždėjo:
- Žinoma, žinoma... Čia visko tiek... Dar nemačiau nieko tokio!

Džaris, pajutęs godumo gaideles jaunuolio balse, švelniai tarė:
- Na, jums dar gyventi ir gyventi. Gal ir atsiras proto-išmintingumo.

Madikas akimirksniu paraudo, tada patrūkčiojo pečiais.
- Kam jis skirtas? – paklausė, laikydamas daiktą prieš save ir stebėdamas, kaip pirštai ima glostyti medieną.
- Kaip tik tam, ką dabar darai. Nuo to daiktelio negalima atsitraukti. Paimi į rankas ir nykštys pats ima glostyti va tą įdubą. Tiesiog negali atsitraukti.
- Įdomus niekutis, - sutiko Madikas. – Tačiau kodėl toks pavadinimas su pretenzija?
- Pretenzija? – Labiau pažintinis. Daiktelis, iš tikro, hipnotizuoja, - jis nusišypsojo, stebėdamas, kaip Madiko pirštai žaidžia juo. – Imkim kad ir tokį Heinzdelą, kuris smaginosi panašiais žaisliukais 20 a. pabaigoje. Jis net įkūrė tokią užbūrimo mokyklą – "Tropizmas".

Madikas, užimtas daikčiuko, vėl patrūkčiojo pečiais ir atsakė:
-Tuo metu kiekvienas ir bet kuris steigė mokyklą... nesvarbu kokią. Bijau, kad apie tokią negirdėjau.
- Jis iškėlė įdomią teoriją, - tęsė Džaris, paimdamas į rankas Arktūro planetos kristalą ir gėrėdamasis jo žaismu, - tvirtindamas, kaip man atrodo, ne be pagrindo, kad bet kurio organizmo paviršius tam tikru būdu reaguoja į prisilietimą. Tarkim, katė mėgsta, kai ją glosto. Heliotropo žiedas pasisuka į šviesą...
- ... o liežuvis mėgsta, kai iš jo traukia, - paerzino Madikas. – Bendrais bruožais supratau, kas yra tropizmas. O kas iš to seka?
- Įdomi ne pati teorija, o jos pritaikymas, - atsakė Džaris, pro ausis praleisdamas plokščią juokelį. – Heinzdelis pažengė toliau tropizmo sampratoje. Bent jau Žemėje. Jis įrodė, kad kūno paviršius, bet kokio kūno, tam tikru būdu reaguoja į daiktų konfigūraciją ir faktūrą, ir ėmė eksperimentuoti su mažosiomis formomis, kurios, kaip išsireiškė, "skirtos suteikti laimę daugeliui". Tad jis išpjaudavo formas kaklo masažavimui, kaktos,... kitų kūno dalių. Jo žodžiais, jie padėdavo atsikratyti net galvos skausmo.
- Bet tai tik senovinis kinų būdas, - pastebėjo Madikas. – Praeitą savaitę aš kaip tik įsigijau 8 a. talismaną nuo reumato. Tikras antikvarinis daikčiukas.

- Heinzdelis žinojo ne tik rytų gliptiką, o, paprasčiau pasakius, pjaustymą, - sutiko Džaris. – Jis bandė jį pateikti kaip principų rinkinį. Jis ėmėsi atgaivinimu necke – poliruotų statulėlių, kurias samurajai nešiojosi ant juostos. Tada perėjo prie įvairių žmogaus formų. Ir net bandė pagaminti psichiką paveikiančius juvelyrinius papuošalus ir sukūrė apyrankę, kurios negalėjai nenešioti ant rankos, o vėliau ėmėsi konstruoti krėslus, kuriuose nepaprastai malonu sėdėti.

- Ištisas menas... - atsiliepė Madikas nepaliaujamai vartydamas daiktą rankose ir glostydamas įdubą pirštu. – ir jis nepradėjo grįžti atgal? – nusišypsojo tikėdamasis, kad pašnekovas įvertins jo pokštą, tačiau tasai visai nesureagavo.

- Tai buvo tikras vyras, - rimtai tarė Džaris. – Tarp kitko, būtent krėslai jam davė mintį apie gudrius įtaisėlius, padidinančius potenciją. Tiesa, kažkokios ten lygos spaudimu jis nutraukė savo bandymus, tačiau, žinia, jis susilaukė sūnaus, kai jam buvo jau 84 m.
- Bent jau tuo atžvilgiu praktinis pritaikymas, - šyptelėjo Madikas.

Džaris žvelgė į jo delną, neatsitraukiantį nuo hipnoglifo glostymo. Atrodė, kad pirštai juda savaime.

- Toliau, - tęsė jis savo pasakojimą nepastebėdamas besišaipančio Madiko žvilgsnio, - atėjo eilė miegamojo rakandams – mediniams ritinėliams, panašiems į tuos, kokius japonai dedasi po galva. Jo teigimu jie sukelia malonius sapnus. Tačiau daugiausia užsiėmė daiktais rankoms, kaip kad japonų raižytojai galų gale apsistojo ties necke. Tai ir suprantama, - juk ranka ne tik paprastas pačios gamtos mums duotas sugriebimo organas. Ji kartu perduoda daugybę pačių maloniausių jutimų per daiktų faktūrą ir svorį.

Džaris padėjo į vietą kosmoso kristalą ir atsistojo, tebestebėdamas Madiką.
- Panašiai į tai, ką darai, Heinzdelis siekė surasti tokią formą, prieš kurią nesusilaikytų žmogaus ranka.

Madikas dar kartą pažvelgė jo rankoje gulintį daiktą. Nepaliaudami nė sekundei ir tarsi jau nepaklusdami smegenims, pirštai glostė ir glostė hipnoglifą.

- Turiu prisipažinti, kad man malonu, nors pasakyta per stipriai. Juk netvirtinsite, kad malonumas nėra neįveikiamas. Jei nevaldytumėm savo aistrų ir troškimų, iškart įsikibtumėm vienas kitam į gerklę dėl šio daikčiuko, ar ne?

- Gali būti, kad tai todėl, kad jis man mažiau reikalingas nei tau, - tyliai atsakė Džaris.

Madikas lėtai apžvelgė kambarį, prigrūstą brangenybių iš visos galaktikos.
- Greičiau todėl, kad, po velnių, jūs galite sau tai leisti, - piktokai atsakė jis, tačiau pajutęs netaktą, iškart pakeitė pokalbio temą. – Kaip nutiko, kad ėmėte kolekcionuoti tik nežemiškos kilmės daiktus?

- Dėl keisto sutapimo, - atsakė Džaris. – Tiksliau, dėl vieno iš keistų sutapimų. Tai, kad tavo rankose, tikrai nežemiškos kilmės.

Džaris užsirūkė bjaurų Manilos cigarą ir, išpūtęs dūmų juostą, tarė:
- Tarp kitko, geriausia būtų pradėti nuo pradžios.
- Taip ir žinojau, - nusišypsojo Madikas. – Jūs, kolekcionieriai, visi vienodi. Nesutikau dar tokio, kuris nebūtų mėgęs pasakoti istorijas. Gal tuo ir paaiškinama aistra kolekcionuoti?

- Profesinis susirgimas, - šyptelėjo Džaris. – Mes kolekcionuojam, kad galėtume papasakoti istorijas, arba pasakojame istorijas, kad galėtume kolekcionuoti? Kai tik užsiklausysi, aš tave įtrauksiu į savo kolekciją? Tačiau, prašau, sėskite, su malonumu papasakosiu. Žinote, nauji klausytojai, naujos galimybės.

Jis mostu parodė krėslą, meistriškai papuoštą kaulo raižiniais, prie Madiką padėjo dėžutę su cigarais, uostomojo tabako ir Dunojaus konjako grafiną, o pats prisėdo už rašomojo stalo.

- Manu, - pradėjo jis po įprastos pauzės, kurios neišvengia joks pasakotojas, - šis daikčiukas brangus man tuo, kad atsivežiau iš paskutiniojo skrydžio į kosmoso gelmes. Nesunku pastebėti, - jis nerūpestingai pridūrė jis mostelėjęs ranka, - kad padariau klaidą, grįždamas namo turtingu. Savyje nužudžiau klajonių aistrą ir štai dabar susaistytas Žemėje savo godumo.

Madikas klausė nepaliaujamai glostydamas glotnią įdubėlę.

- Man atrodo, kad būti neapsakomai turtingu – ne pati blogiausia lemtis, kokią galima įsivaizduoti.

Tačiau Džaris, paniręs į pasakojimą, jo jau nesiklausė: - Deneb Kaitos žvaigždės rajone ieškojau kosminių kristalų ir aptikau tikrą "aukso dugną" – asteroidų žiedą tiesiog užverstą puikiausiais radiniais. Prikrovėme laivą tiek, kad būtume galėję nusipirkti dvi Žemes, ir jau ruošėmės skristi atgal, tačiau aptikome, kad Deneb Kaitos turi planetų sistemą. Prieš mus šiame rajone buvojo ir kitos ekspedicijos, tačiau nė viena tos sistemos neatrado. O mes galvojome tik apie tai, kaip prigrūsti laivo triumus, ir nelabai žvalgėmės į šalis. Tačiau vėliau, vienok, aš supratau, kad asteroidų žiedas tai joks žiedas, o į gabalus suirusi planeta, besisukanti apie Saulę. Ir kokius gabalus! 8% - gryni deimantai! Mes pataikėme į geriausią sluoksnį

Paskubomis padarę topografines nuotraukas, nusprendėme nusileisti į DK-8, kad paimtume uolienų pavyzdžių ir surinktume duomenis apie gyvybės formas. DK-6 turėjo tam tikrus gyvybės užuomazgų požymius, ne daugiau, o gyvybės atradimo tikimybė DK-8'oje galėjo būti didelė. Tokia didelė, kad galėjome pretenduoti į Federacijos premiją, nors apie kokią premiją reikia kalbėti, kai prisikrovę deimantų. Beje, reikalas ne dėl kristalų, o kad po mūsų pranešimo į ten buvo galima siųsti "Kolumbą". Kalbant trumpiau, mes atsidūrėme DK-8. Daiktas, kurį laikai, yra iš ten. Tarp kitko, jis skirtas medžioklei.

- Medžioklei? – nustebo Madikas, - Tipo akmuo svaidyklei, kuriuo Dovydas užmušė Goliamą.
- Ne. Tai jaukas. Vietiniai juo gaudo žvėris.

Tebeglostydamas niekutį Madikas nesuprasdamas spoksojo į jį.
- Negali būti!? Tai yra jį palieka ir laukia, kol aplips termitai, o tada ėda vabzdžius?

- Kosmose vyksta keistų dalykų, - kiek šiurkštokai ištarė Džaris. – Tu dar jaunas. Imkim kad ir šį daikčiuką. Nepatikėsite, jis visos kultūros pagrindas. Tiesiog negalite patikėti.

Madikas nusišypsojo, tarsi sakydamas: "Kas patikės tokiais niekais". Garsiai teištarė:
- Pasakojimas yra pasakojimas. Išklausysiu su malonumu.

- Taip... - susimąstęs nutęsė Džaris, - tai atrodo neįtikėtina... Tam tikra prasme tame atsispindi visas kosmosas – nežinomybė laukia kiekviename žingsnyje, ir tada pamiršti, kas yra norma. Štai tada ir tampi tikru kosmonautu.

Sekundei jis nutilo, mėgaudamasis kolekcijos spalvų žaismu.
- Grįžkime prie DK-8. Kai tik prietaisai parodė, kad planetoje yra protinga gyvybė, mes iškart įsivaizdavome panašius į mus. Anksčiau buvo priimta laikyti, kad protas atsiranda tik pas primatus ir panašius į juos. Jei būtybė neturi rankų, pritaikytų sučiupimui, ir antakių išlinkimo, tai protas nesivysto. Beždžionei apatinės ir viršutinės galūnės buvo reikalingos šokinėti ant šakų, o akys – atstumui tarp jų išmatuoti – taip ji prisitaikė prie aplinkos. Su laiku ranka pradėta imti daiktus, o akimis apžiūrinėti juos iš arčiau; vėliau beždžionė griebdavo ir apžiūrinėdavo daiktus. Taip atsirado mąstymas. Kito vystymosi etapo metu imta naudoti įrankiai. Kanopiniai negalėjo jais naudotis milijardus metų. Iš čia, vienok, seka, kad galėjo atsirasti ir protingi driežai, tačiau neatsirado. Matyt jų nervų sistema nebuvo pakankamai išsivysčiusi.

Džaris nutilo pajautęs, kad ginčo įkarštyje nukrypo nuo temos.
- Štai ką reiškia ilgai nebūti namie, - ištarė šypsodamasis. – Būtent tokios kalbos vyrauja kosmose. – Jo balsas vėl sušvelnėjo. – Taip. ... Taigi kalbėjau apie tai, kad tikėjomės rasti panašius į save, jei jau gavome tokius duomenis...
- Keista, niekada apie tai negirdėjau, - jį pertraukė Madikas. – Nors atidžiai seku žinias. Tokį įvykį būčiau...
- Visas reikalas tame, - savo ruoštu nutraukė Džaris, - kad mes nieko nepranešėme.

Madikas net šūktelėjo iš netikėtumo.
- Dieve mano! Ir ramiai tai sakote man? Juk man nieko nereiškia pranešti apie jūsų poelgį Federacijos ksominei bazei. O ten jau pataršys jums smegenis, - jis dar kartą peržvelgė kambarį, tarsi nusitaikydamas į brangenybes jame, ir paskubomis pridūrė, - jei tik, žinoma, galima tavim tikėti.

Džaris atsilošė krėsle ir ilgai taip sėsėjo, paniręs į apmąstymus. Galų gale tyliai prabilo:
- Tai jau neturi reikmės. O antra, - jis gudriai pamerkė, - pats pareiškėte, kad manimi netikite.

Madikas pažvelgė į ranką, nepaliaujamai glostančią poliruotas hipnoglifo briaunas. Nykštys nesustodamas pirmyn-atgal šliaužiojo glotnia išpjova – ir iš padilbų pažvelgė tiesiai į Džario akis.
- Argi? – paklausė jis, ne pirmą kartą peržvelgdamas turtingą kolekciją ir apsistodamas prie tolimų pasaulių kristalų lentynos.

Džaris tai pastebėjo ir nusišypsojo.
- Dažnai susimąstau, kodėl manęs niekas nešantažuoja. Jiems – tai puiki galimybė.

Madikas paskubomis akis nusuko į šalį.
- Nenori, matyt, patikėti.
- O, tos amžinos abejonės! – šūktelėjo Džaris. – O kaip priimsite žinią, jei pasakysiu, kad žemiečių panašumas su DK-8 toks didelis, kad jie gali lytiškai santykiauti?

Madikas nutilo, neatitraukdamas akių nuo pirštų, iš visų pusių glostančių magišką daikčiuką. Tada papurtė galvą, bandydamas nuvyti kažkokią įkyrią mintį, ir atsakė: - Štai dabar tikiu. Keista... nors tikiu, nors turiu įrodinėti, kad tai negali būti. Klausykite, - netikėtai įsikarščiavo, - kam tie plepalai, - tačiau susiėmė ir jau ramiai tęsė. – Na gerai... taip, gerai... Tikiu... Dieve mano! Tikriausiu einu iš proto... bet tikiu...

- Tiek, kad išduotum policijai?

Madikas smarkiai išraudo ir nutylėjo.

- Įsidėmėkite, ten irgi pasakys, kad to negali būti. Tuo reikalas ir pasibaigs, - nusišypsojo Džaris. – Gaila, ar ne? – pavargęs paklausė. – Taip... tokia puiki proga šantažui. – jis nutilo, o po to švelniai pridūrė. – Tarp kitko, tai tavęs neliečia, sūneli.

Visiškai ramus ir net abejingu tonu Madikas paklausė, tebeglostydamas hipnoglifą:
- Jūs grasinate?

Džaris palingavo galvą.
- Apgailestauju, - jis išpūtė dūmų debesėlį ir energingai tęsė. – be to atsižvelkite, argumentai prieš tokią galimybę labai svarūs. Gyvybės formos, priklausančios tolimoms evoliucijos šakoms, gali kryžmintis tik tada, jei jų protėvis nėra labai tolimas. Pavyzdžiui liūtas ir tigras arba arklys ir asilas. Ta sąlyga netaikoma konvergentinėms formoms... kažkur kosmose galėjo atsirasti rūšys, primenančios žmogų su visai kitokia fiziologija ir biochemija, tačiau vėliau paaiškėjo, kad žemiečiai gali vesti DK-8 moteris. Tuo sunku patikėti sėdint čia, šiame kambaryje, tačiau kosmoso gelmėje, kartoju, viskas yra įmanoma.

- Viskas įmanoma... - tyliai pakartojo Madikas, vienodai ir su malonumu tebeglostydamas poliruotą daikčiuką.

Džasis supratingai linktelėjo.
- Tau viskas priešakyje. Jei spėsi iki tol apsilankyti... Tačiau grįžkime į mūsų planetą. Iš esmės, jos gyventojai skiriasi nuo žemiečių tik tuo, kad neturi plaukų dangos, ir ypatinga odos struktūra, bes ten labai tanki ir karšta atmosfera su dideliu CO kiekiu ir amžinais debesimis, pro kuriuos retai prasiskverbia saulės spinduliai. Vienu žodžiu – tikri tropikai. Vadinasi faunai, iš kurios išsivystė protingos būtybės, nereikėjo plaukų. Jų tiesiog nežino ten. Mainais tos būtybės gavo odą, nepaprastai jautrią net mažiausiems saulės spinduliams. Jų tokia švelni ir balta oda, kad Žemėje jie žūtų nuo nudegimų po kelių minučių.

Džaris kelis kartus patraukė dūmą ir pasakojo toliau:
- Gamta visada stengiasi vienu šūviu nušauti du kiškius. Pavyzdžiui, ranka, pritaikyta griebimui, gali būti pritaikyta visai kitam dalykui. Tad ir ypatingai jautri DK-8 gyventojų oda, iš pradžių skirta tam, kad sugertų kuo daugiau šviesos, su laiku tapo nepaprasta jautri lietimui. Tai galioja ir gyvūnams. Jų tropizmas nepaprastai dominuoja virš visų kitų jutimų. Jei pradeda kuris nors gyvūnas glostyti tokį niekutį, kokią turi rankoje, ir jau nesustos.

Madikas nusišypsojo žvelgdamas į tolį ir švelniai nykščiu braukdamas aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn.

- Galima sakyti, - tęsė Džaris, - kad vietiniai lietimo mokslą išvystė iki neįsivaizduojamų aukštumų. Energiją, kurią sunaudojome įrankių tobulinimui, jie skyrė tam mokslui. Mūsų požiūriu tai gana atsilikusi visuomenė – pats tikriausias pirmykštis matriarchatas... viso labo tik keletas paprasčiausių įrankių, kuriais naudotis gali tik moterys, o ir tai tik iš ypatingo klano. Likusios moterys ilsisi gerai įrengtose kalnų terasose, kur jos gulinėja gerdamos saulės energiją arba gamina amuletus, skirtus hipnozei bei lytėjimo pojūčių patenkinimui.

- Nuo tokio gyvenimo, - Džario balsas skambėjo švelniai, tarsi iš tolo, - jos nepaprastai nutunka. Iš pradžių jos mums kėlė pasibjaurėjimą, tačiau vėliau supratome, kad kitaip neišgyventum. Tokiu būdu sugeriama daugiau saulės energijos. Jos taip tobulai valdo odoje vykstančius procesus, kad, kaip bebūtų keista, išlieka patrauklios.

Jis atsilošė ir prisimerkęs sušnibždėjo:
- Tiesiog stulbina, - paskui netikėtai kreivai šyptelėjo, - paklausi, kaip praktiškai plikomis rankomis jis apdoroja tokį tvirtą medį. Jei gerai įsižiūrėsi, tai gali pastebėti, kad daiktas visiškai be tekstūros. Iš tikro tai ne medis, o milžiniškas vaisius, kažkas panašaus į avokadą. Juk žinia, nuskintą avokada maigyti lengva tarsi molį, tačiau sudžiūvęs jis tampa neprastai kietas. Nepaprastai.

- ... Nepaprastai, - sutiko Madikas.
- Kaip sakiau, klano moterys gamina šiuos daikčiukus, o vyrai stato juos miške. Žinoma, stiprioji lytis ten labai išlepusi ir mirtų iš bado, jei medžioklės metu pasikliautų tik savo muskulais ir drąsa, ir nebūtų šių gudrių prietaisų. Žvėrys, kurie irgi turi labai išvystytą lietimo pojūtį, bastosi po mišką, randa juos, pradeda glostyti ir tada nebegali sustoti. Vyrams nereikia jų nė žudyti. Tuo užsiima aukščiausioji moterų kasta. Jie paprasčiausiai laukia, kol žvėris pasieks reikiamą lygį, ir tada, be abejo, užhipnotizuotą veda į skerdyklą.

- Be abejo, - atsiliepė Madikas, ritmiškai ir glotniai braukdamas pirštu per įdubos briaunas.

- Tau reiktų žinoti, - atsiliepė Džaris su triumfo gaida, paslėpta nepriekaištingo mandagumo, - kad vyrus laikas nuo laiko apima nepaaiškinami nepaklusnumo priepuoliai. Todėl juos užhipnotizuoja beveik nuo pat gimimo. Ta tradicija kelių amžių senumo. Nelaimei, gamta ir čia iškrėtė piktą pokštą. Jei biologinė rūšis ilgą laiką yra neveikli, ji liaunasi vystytis. Hipnozė per kelias kartas beveik sunaikino norą pratęsti giminę. Tai panašu į lėtą genų sunykimą. Kai išlipome DK-8, ten vos užteko vyrų kaukui statyti.

- Jis palinko į priekį ir nusišypsojęs patikimai paskelbė: - Gali įsivaizduoti, kokiu neįkainojama dovana genčių vadams tapo mūsų ekipažas, kai paaiškėjo, kad galime kryžmintis su vietinėmis moterimis – nauja pradžia... šviežias kraujas...

Po trumpos pauzės Džaris tęsė lygiu sausu balsu:
- Manau, kad suprasi, kodėl grįžau vienas ... vienintelis vyras, ištrūkęs iš DK-8. Beje, - pridūrė jis, - tam tikra prasme ir neištrūkau.

- ... ir ... neištrūkau, - išsunkė Madikas.

Džaris pritariančiai linktelėjo, apėjo aplink stalą ir, prieidamas prie Madiko, išpūtė dūmų kamuolius tiesiai į jo plačiai atmerktas akis. Tas net nesujudėjo, įsispoksojęs į vieną tašką. Tik dešinės rankos pirštai tebejudėjo, meiliai glostydami poliruotą daiktą, o nykštys glotniai lietė įdubą.

Džaris išsitiesė, su liūdna šypsenėle iš stalčiaus ištraukė varpelį ir paskambino.

Po minutės durys pustamsėje nišoje atsivėrė ir tarpduryje pasirodė kažkas didelis ir balsvas.

- Jis paruoštas, brangioji.

Fantastikos skyrius
Kasijus
S. Lemas. Soliaris
Pasidalijimas skausmu
V. Baalis. Eksperimentas
Sergejus Kolesnikovas. Džekas
Elena Židkova. Figso puzonas
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Pamela Adams. Senamadiška muzika
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Natalija Lebedeva. Sena ferma
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
Ką pasakysime vaikams?
Laukinės gamtos šauksmas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Christopher Anvil. Euristika
Diana Butkienė. Dalia
Alegorija. Kutai
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė