Sergejus Kolesnikovas. Džekas

- Mam! Džekas vėl išlėkė! – Lukas įsiveržė į virtuvę ir sugriebė motinos ilgos suknios padalko. – Jis visai nepaklusnus! Nenoriu daugiau su juo vaikščioti. Blogas, labai blogas šuo!
- Nusiramink, mažiuk, - motina pataršė ryžokus berniuko plaukus. – Kaip tai nutiko? Mes juk sutarėm, kad šuo visą laiką bus su pavadėliu...
- Aš nekaltas, - sumurmėjo Lukas. – Džekas išdūrė mane! Pradžioje ėjo greta ir vykdė visas komandas. Liepdavau jam tūpti ar paduoti leteną, - ir jis klausė. Todėl jį paleidau, o jis... Džekas blogas šuo! Gražinkim jį!
- Neverk, mielasis, - Eva prisitraukė sūnų ir patvarkė jo drabužius. – Mes taip ir padarysim, tik pirma parodysim veterinarui. Gal specialistas pataisys nesklandumus ir iš jo padarys idealų draugą.

Lukas pažvelgė į motiną. Susidariusioje tyloje girdėjosi, kaip jis nežymiai kūkčioja:
- O kas yra tas „idealas“?
- Idealas, saulute, - tai nesklandumų nebuvimas. Būsena, kurios reikia siekti, - Eva akimirkai susimąstė. - Idealus tas šuo, kuris visada su tavimi ir viskam paklūsta, štai kaip. Jei Džekas taip nesielgia, vadinasi jame kažkas sugedo. Normalūs šunys taip elgtis neturėtų...
- Taigi, Džeką galima pataisyti? – Lukas liovėsi verkšlenti ir pažvelgė į motiną.
- Mes pasistengsime... – Eva pabučiavo sūnų į pakaušį ir su priekaištu pažvairavo į vyrą, kuris nekreipdamas dėmesio skaitė rytinį laikraštį. – Džekas tupi ant jūros kranto? Ar taip, Lukai?
- Jis nubėgo į kopų pusę. Aš bandžiau jį pasivyti, tik nesugebėjau...
- Nepergyvenk! Įsipilk kakavos ir nusiramink, - Eva iš spintelės išėmė sniego baltumo porcelianinį puoduką ir padavė sūnui.

Markas numetė laikraštį ant stalo ir išsitraukė cigaretes. Eva nukreipė žvilgsnį į vaiką:
- Katinėli, pažaisk lauke. Pasisupk sūpyklėse. Tik pradžioje išgerk kakavą!

Nepatenkintas berniukas pasimuistė, tačiau vis tik paėmė puodelį ir išėjo iš virtuvės.

- O taip, aš prisimenu, - tarė Eva, kiek pašaipiai žvelgdama į vyrą, - tu norėjai, kad įsitaisytume šunelį. Tačiau ankstesnis šeimininkas įtikino: sutarti su suaugusiu šunimi gerokai paprasčiau, - Eva atsidarė butelį su gazuotu gėrimu ir mąsliu žvilgsniu apžvelgė vyrą. – Ir padėk cigaretę! Aš nesu įsitikinusi, kad mes rūkėme namuose.
- O aš įsitikinęs, kad mes rūkėme būtent namuose! – Markas iššaukiančiai atkišo smakrą, tačiau vis tik įkišo cigaretę atgal į pakelį. – Bet jei tu taip nori... Žinoma, suaugę šunys gerokai stabilesni. Bet gal nereikia skirti tiek daug dėmesio smulkiems nesklandumams?! – Markas atlaisvino kaklaraiščio mazgą ir pakraipė galvą.
- O tau neatrodo, kad paskutinė atnaujinimo procedūra baigėsi kažkaip nekaip? – paklausė Eva, jau ne pirmą kartą įdėmiai įsižiūrėdama į vyrą. – Toks pojūtis, kad tau vis mažiau rūpi, kokį įspūdį tu darai aplinkiniams..

Markas susimąstė, o tada atsakė, nors jo balse nesijautė užtikrintumo:
- Nee ..., neatrodo.
- Tikiuosi, tu naudoji tas cigarečių markes, kurias rodė per reklamą? – paklausė Eva. – Nieko nesupainiojai?! – ji nusisuko ir pažvelgė į veidrodį: ar nereikia pataisyti idealiai sušukuotų sruogų. – Dėl visa ko paimk apsiaustus, vakarop žadėjo lietų...

Jie skubėjo, nes žinojo, kad šuo tupės prie vandens ir žvelgs į tolį, kol Markas jo neuždarys į narvą. Tada Džekas padės galvą ant letenų ir kurį laiką trikdys juos liūdnais atodūsiais. O tada jis vėl taps gana mielu šunimi... iki sekančio pabėgimo.

Vairavo Markas. Eva įsitaisė greta ir mėgavosi Springtauno gyventojų žvilgsniais. Naujausios markės automobilis su atviru viršumi sklandžiai riedėjo centrine miesto gatve. Vyrų žvilgsnius kaustė mašina, o moterys mintyse matavosi jos puošmenas. Juk misis Keli buvo praktiška tobula.

- Neskubėk, neskubėk, kad nesutraiškytumėm vargšių vištaičių, - sakė ji, jei vyras bandydavo padidinti greitį.

Markas raukė kaktą, bandydamas suprasti, ką žmona turi omenyje. Jis nenorėjo prisipažinti, kad neprisimena, kas tos „vargšės vištaitės“.

Pradžioje buvo šviesa. Tačiau kad tai būtent šviesa, paaiškėjo tik kai kažkieno balsas ištarė: „Labas rytas, Makai!“

Kitą akimirką jis suvokė tris dalykus: kad yra Markas, kad guli ant nugaros ir apžiūrinėja plafoną. Pasukęs galvą, jis išvydo vidutinio amžiaus moterį baltu chalatu ir medicinos seselės kepuraite. Moteris nusišypsojo:
- Mano vardas Marija. Dabar atjungsiu prietaisus – ir galėsite atsistoti. Jūsų žmona jau pabudo, ji jaučiasi puikiai, - ir jūs netrukus grįšite namo!

Marija nuėmė antklodę, paprašė kelis kartus per kelius sulenkti kojas, tada ištraukė lašelinės adatą, dūrio vietą apdorojo antiseptiku. Markas dėkodamas linktelėjo.

Paklusti ir tikėti kiekvienu žodžiu...
Tai buvo taip natūralu, kad jis būtų išpildęs bet kokį nurodymą. Marija jam atrodė praktiškai tobula. O argi ne tokiu turi būti žmogus? Kiekviena drabužio kloste, kiekvienu arbatiniu šaukšteliu virtuvės spintelėje, kiekvienoje automobilio, kuriuo važinės, detalėje... Visame kame būtina siekti nepriekaištingumo! Svarbiausia – paklust tam, kuris šiuo keliu nužengęs toliau už kitus. Tobulesniam už visus!

Markas sumišo... jam akimirkai pasirodė, kad visos tos mintys kyla jo galvoje be jokio jo dalyvavimo... lyg muilo burbulai jos išnirdavo iš pasąmonės gelmių ir pamažu išsisklaidydavo.

„Viešpatie, kas per nesąmonės?“ – Markas papurtė galvą ir apsidairė. Jis buvo patalpoje, kurios tikrą dydį slėpė dvimetrinė tankaus audeklo širma. Pertvara skyrė erdvę su sešimčia ligoninės lovų, medicinine įranga ir seselės staliuku. Dauguma lovų jau buvo tuščios.

Apie tai, kad patalpa yra nemaža, buvo galima spręsti ir už širmos nueinančias lubas su visa eile apšvietimo plafonų bei silpną tolimą žmonių balsų gausmą.

- Nori gerti? – Marija nustūmė lašelinę ir atnešė stiklinę vandens.
- Taip, ačiū, - nusišypsojo Markas.
- Pradžioje visi jaučiasi kažkiek keistai... Galimos problemos su atmintimi ar tikrovės suvokimu, - seselė tyliai nusijuokė. – Man, pavyzdžiui, atrodė, kad kažkas kitas mąsto už mane... tačiau tai praeis. Tai savotiška šalutinė reakcija. Dauiau jokių pasekmių organizmui. Beje, ką jūs atsimenate?
- Kad esu Markas, dirbu „Volmart“ fabrike vairuotoju. Mudu su žmona atliekam eilinę procedūrą... – Markas nugėrė dar gurkšnį ir pažvelgė į Mariją, tarsi ieškodamas pagalbos.
- Taip, taip – Marija pritariamai linktelėjo.

- Ei, sesute! – nuošaliau gulėjęs seniokas staiga pasikėlė ir pabandė pats ištraukti adatą. – Kada paliksite mane ramybėje?! Eikit velniop su savo machinacijomis. Aš dingstu!
- Ach tie seneliukai... Su jais amžinai problemos! - rankomis skėstelėjo seselė ir sparčiai nuėjo prie maištaujančio paciento.

O seniokas tuo tarpu atkakliai reikalavo išleisti jį iš šito vištinyko ir stumdė Mariją, bergždžiai bandančią jį nuraminti. Galiausiai iš už širmos pasirodė du sanitarai ir atidirbtu judesiu paguldė senioką ant nugaros. Seselė maištininkui suleido injekciją – ir seniokas nurimo.

Keistas nerimas, kilęs Markui kol jisai žiūrėjo į palatos kaimyną, atslūgo. <

O tada, – Eva teisi – po to, kai jie paliko kliniką, tasai jausmas užplūsdavo vis dažniau. Markas nesuvokė priežasties, nesuprato, kodėl namuose privalo vilkėti kostiumą, kodėl jis kartais panorsta padaryti kažką kitaip, nei tikisi žmona, reikalaujanti nenukrypstamo nepriekaištingumo visais klausimais. Kartais jam atrodo, kad galvą tarsi veržia timpa, ir tada norisi, va taip kaip Džekui, pabėgti prie jūros.

Markas sustabdė mašiną prie aukštų kopų, nusitęsusių palei jūrą. Dabar jų šlaitai buvo nusėti geltonais šlamūnų žiedais ir skleidė į karį panašų aromatą. Būtent dėl to Eva nemėgo šios vietos. Jai atrodė, kad aplankius šią vietą nuo jos dvelkia pigios indiškos užkandinės kvapu.

Tačiau Eva nenorėjo paleisti Luko ir Marko vienų. Besiraukydama, tarsi skaudėtų dantis, ji užsiropštė vos pastebimu takeliu ir tik viršūnėje leido sau atsipalaiduoti.

Jie iškart pastebėjo šuns siluetą. Besileidžiančios saulės spinduliuose Džekas buvo panašus į nedidelį juodą stulpelį, kurį kažkas įkalė palei bangomušos liniją ir tik nesivaržančių žiogų būrys vertė šunį retkarčiais pajudinti ausis.

- Štai jis! – sušuko Lukas.
- Matau, uogele, - Eva juokais į sūnų sviedė mažutę kriauklelę. – Dabar paimsim Džeką namo ir pakviesim veterinarą. Jis ištaisys mūsų klaidą.

Ji pabrėžė žodį „mūsų“ ir Markas susiraukė, tarsi tai liestų tik jį. Jis atsišaukė:
- Nemanau, kad vadinome savo berniukus „uogelėmis“.

Pasigailėtinas bandymas:
- Gali nusiimti kepurę, „uogele“, - erzino vyrą Eva. – ir paduok apsiaustą Lukui.
- Man nešalta! Aš skautas! – išdrožė berniukas ir nubėgo į priekį. – Džekai! Pas mane, Džekai!

Lukas sugriebė šunį ir pabandė nusivesti su savimi. Šuo suurzgė. Berniukas atšoko į šalį ir paniuro iš nuoskaudos:
- Matote? Jis neklauso!

Eva priglaudė sūnų:
- Netrukus viskas susitvarkys! Džekas daugiau nepabėgs!
- Pažadi? – Lukas pažvelgė į motiną.
- Žinoma... – Eva davė ženklą Markui. – Pažadu!

Lukas dar miegojo. Vakar Eva sunkiai paguldė sūnų į lovą ir nusprendė leisti jam išsimiegoti sekmadienį.

Kas dėl Džeko, tai visas paskutines valandas šuo išgulėjo narve, atsisakė ėsti ir tik įprastu laiku leido suprasti, kad jam reikia pasivaikščioti. Tada Markas prie antkaklio pritvirtino pavadėlį ir išvedė šunį. Dulkiant vėsiam lietučiui, įsitikinęs, kad niekas nemato, jis pasilenkė ir delnu perbraukė per drėgną kailį. Šuo pažvairavo didelėmis akimis ir staiga palaižė vyriškio ranką.

- Gal mes ir skubame su veterinaru?! – neužtikrintai tarstelėjo jis, kai Džekas vėl grįžo į narvą. – Ar neduoti šuniui dar kažkiek laiko, kad priprastų prie mūsų?
- Daktaras bus netrukus, - Evos balse jautėsi nuovargio gaidelės. Ir pagaliau persirenk! O gal ketini visą dieną vaikščioti kaip baidyklė?!

Markas nuėjo prie praustuvo, tačiau tada netikėtai išsidrėbė krėsle ir atsivertė laikraštį. Evos veidas paraudo. Ji norėjo kažką pasakyti, tačiau jai sutrukdė durų skambutis.

Veterinaras dar tarpduryje ją apipylė komplimentais. Dėkinga Eva pasisiūlė išvirti kavos. Ji pažvairavo į Marką, kuris, nepaisant visų jos pastangų, taip ir nesusitvarkė, ir pasigalėjo, kad privertė jį atsikelti taip anksti. Markas skaitė laikraštį, nerūpestingai išsidrėbęs krėsle, - ir pagal viską matėsi, kad tai eilinis maištas.

- Jūsų idealus skonis, - pakartojo veterinaras, neskubiai gerdamas kavą.
- O, dėkui! – Eva teatrališkai skėstelėjo rankomis. – Kaip malonu sutikti žmogų, kuris gaudosi tokiuose dalykuose.

Markas žvilgtelėjo į žmoną pro laikraščio viršų ir vyptelėjo. Eva išvedė veterinarą į verandą. Džekas šastelėjo į priekį, patraukė nosimi ir suurzgė. Veterinaras kurį laiką apžiūrinėjo šunį, tada nustebęs palingavo galvą:
- Koks keistas egzempliorius. Jau seniai nieko panašus nemačiau.
- Man sakė, kad jis unikalu – antikvariatinis. Iš tikro, labai sena veislė, nepaprastai vertinama žinovų aplinkoje. Savotiška tobulybė.

Veterinaras pagarbiai linktelėjo:
- Suprantu jus! – jis išsitraukė į pistoletą panašų daiktą ir nukreipė į šuns pusę. Smulkutė ampulė įsmigo į gyvūno kūną, šuo suvirpėjo, nušliaužė į tolimą narvo kampą ir amtelėjo. – Dabar tereikia palaukti pora minučių ir galima pradėti... pas - Taip. laikas nuo laiko Džekas nubėgdavo prie jūros... Į ten, kur anksčiau buvo uostas, o dabar automobilių stovėjimo aikštelė. Iki ten apie 300 m per kopas.

Veterinaras atidarė narvą, ištraukė suglebusį kūną ant iš anksto paruošto elegantiško kilimėlio. Padarė nedidelę įpjovą galvoje, praskleidė kailį ir garsiai šūktelėjo:
- Negali būti!

Eva ir Markas sužiuro į šunį. Jie dar nieko nesuprato, tačiau įtarė, kad nutiko kažkas, ko niekas nesitikėjo.
- Kas yra? – sušnabždėjo Eva.
- Tai padirbinys! – veterinaro balsas virpėjo... – Tai yra, norėjau pasakyti, tai ne biorobotas! Tai tikras šuo!

Eva ranka užspaudė burną ir aiktelėjo.

- Iš kur, kaip sakote, gavote šunį?
Eva paaiškino.
- O taip... Taip perkant nesunku gauti padirbinį.
Eva gūžtelėjo pečiais, bet nutylėjo. Vyriškis nusišluostė išprakaitavusią kaktą:
- Teks sūneliui surasti kitą draugą. Šie... – veterinaras niekinimai išsiviepė, - šie sutvėrimai daugiau nesuderinami su žmonėmis. Todėl savo laiku ir kilo būtinybė jų atsikratyti. Vėliau mes išmokome išauginti jų kopijas su dirbtiniu neurotinklu. Gaila, kad nežinote augintinio pardavėjo adreso. Beje, galbūt policininkai sugebės nustatyti, iš kur atėjo pasiūlymas.

Eva paskubomis metė žvilgsnį į vyrą:
- Markai, uždenk tai skuduru. Ir žiūrėk, kad Lukas to nepamatytų!
- O aš viską mačiau! – berniukas nepastebėtas visų išėjo iš kambario ir dabar smalsiai žvelgė į miegantį Džeką. – Aš gi sakiau, kad tai keistas šuo. O jei staiga jis nubus ir puls mus? Gal aš imsiu ir ką nors su juo padarysiu?! Aš skautas! Msų devizas...
- Peliuk, nueik į vonią, - Eva didžiuodamasi pažvelgė į sūnų. – Nusiprausk ir išsivalyk dantis, kaip ir priklauso idealiam vaikui. O daktaras imsis visų būtinų priemonių mūsų saugumui.
- O taip, taip. Aš šuniui suleisiu dar vieną injekciją. Tačiau dabar turiu pranešti policijai...
- Eime į svetainę, - Eva žvilgtelėjo į save veidrodyje ir paėmė veterinarą už parankės.

Markas liko verandoje. Kurį laiką jis apžiūrinėjo šunį, tada atsistojo ir priėjo arčiau. Tamsi kraujo dėmelė ties pjūviu... Markas pajuto silpnumą. Jis iš virtuvės spintelės išsiėmė vaistinėlę, negrabiai patepė žaizdą ir susuko Džeką į Evos paruoštą kilimėlį. O tada, paklusdamas keistam minties gūsiui, išnešė šunį, paguldė ant užpakalinės automobilio sėdynės ir įjungė variklį.

Toks elgesys buvo beprotybe, visų taisyklių pažeidimu, beprasmiu poelgiu ir, kas be ko, galėjo baigtis sugražinimu į kliniką... jis tai suprato, tačiau nesiruošė atsisakyti jį apėmusio polėkio.

Tarsi tikrovėje jis girdėjo Evos balsą: „Ką darai, Markai? Mes kaip tik dabar turime atsikratyti šios pabaisos... Tu nesveikas, Markai!?“
- Taip, aš nesveikas! - Markas iki galo paspaudė greičio pedalą.

Mašina šovė į priekį. Per kelias sekundes ji pasiekė maksimalų greitį. Keisto, nesuprantamo pasitenkinimo jausmas jį užpildė taip, kad jis pažeidė dar vieną draudimą.

Tik prie kopas Markas sumažino greitį. Mašina sustojus, jis kurį laiką sėdėjo, žvelgė į smėlio šlaitą ir šypsojosi. Tada išlipo, atidarė dureles, išėmė Džeką ir nunešė jį į kopą. Pusiaukelėje jis sublogavo ir jis nusprendė, kad jį užplūdęs jėgų antplūdis pasibaigė.

Atgaudamas sąmonę jis suprato, kad jis ją, greičiausiai, buvo praradęs kilimėlis gulėjo šalia, o šuns nebuvo.

Džekas pasuko galvą. Svetimas žmogus ėjo per smėlį, delnu pridengdamas akis nuo besileidžiančios saulės spindulių. Džekas įsitempė. Jis įprato, kad tos būtybės daugiau neturi žmonių kvapo. Nuo jų sklindančiame kvape buvo kažkas atstumiančio, bauginančio.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Harriet Zinnes. Sparnai
V. Rybakovas. Dailininkas
Vasilijus Lobovas. Įsimylėję
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
Kai aplinka buvo tiesiog gamta...
A. Azimovas. Neįprastas draugas
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
I. Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Borisas Rudenko. Medžioklė su licenzija
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
O. Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
N. Chrapovas, A. Sapunkovas. Trimurti
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
Džonas Bingas. Žaliasis kristalas
Elena Pervušina. Panoptikonas
Elena Židkova. Figso puzonas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Robertas Aberneti. Atžala
Civilizacijos kaina
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis