Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus. Vartiklis<TITLE> <META NAME="Date" CONTENT="2009-03-16"><meta http-equiv="Content-Type" content="text/html; charset=windows-1257"> <META NAME="description" CONTENT="Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus. Lithuanian: Fanzine"> <META NAME="resource-type" CONTENT="document"><META NAME="distribution" CONTENT="GLOBAL"> <META NAME="copyright" content="(c)2009, Vartiklis"> <STYLE TYPE="text/css">  </STYLE> </HEAD> <BODY BGCOLOR="#663399" LINK="#EE6600"> <CENTER><TABLE BORDER=0 BGCOLOR="White" CELLPADDING="0" CELLSPACING=0 WIDTH="96%"> <TR><TD VALIGN="top" WIDTH=50> <IMG SRC="http://www.spauda.lt/fiction/wa35h.gif" WIDTH=41 HEIGHT=150 BORDER=0 Alt="" HSPACE=4 VSPACE=0> </TD><TD> <FONT COLOR="#330faa"> <P class="tt"><B>Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus</B></FONT> <P style='margin-top:20pt'>Lankytojas buvo išblyškęs ir liesas. Ilgas šviesus panešiotas apsiaustas buvo užsagstytas iki pat kaklo. Skysta ruda barzdelė, kaštoniniai plaukai įrėmino aukštą kaktą. Įėjęs jis akimirką pasimetė – mūsų mažame kambarėlyje nuolatinė sumaištis, gausmas. Tada jis kažko paklausė tyliu balsu ir mane pasiekė kolegos Čingizo sodrus bosas:<BR> - Saša! Lukovkinai! Pas tave! <P>Atsistojau, ranka parodžiau nepažįstamajam koridorių ir ten tylioje prieblandoje, kiek galima mandagiau tariau:<BR> - Klausau jūsų.<BR> - Štai, - jis man ištiesė storą apsitrynusį aplanką, - mano darbas apie pasaulio sandarą. Tikiuosi jūsų recenzijos. <P>Atverčiau aplanką, paėmiau pirmuosius lapus. Pradžioje, kaip įprasta, buvo iškilmingas laiškas Akademijos prezidiumui, kopija ten ir ten.... "jau daug metų dirbu ties svarbiausia problema... nepripažįsta, niekina..." <P>Toliau buvo puikus titulinis lapas: <BLOCKQUOTE style='background-color:#DDF4FF'> <P ALIGN=Center style='text-align:Center;font-size:14pt;color:#995500'>A. Makuška<BR> <BR>Traktatas<BR> apie pasaulio tobulumą,<BR> įrodytą geometrine tvarka </P> </BLOCKQUOTE> <P>- Gerai, peržvelgsiu jūsų darbą, - be jokių emocijų tarstelėjau. <P>Jis žvelgė į mane ramiai ir, kaip man pasirodė, kiek iš aukšto. Jausdamas šiokį tokį nepatogumą, perverčiau dar kelis puslapius. Akis krito antraštė: "Teorema. Šiame geriausiame pasaulyje viskas vyksta teisingai". Ką gi, teorema kaip teorema. Šyptelėjau ir užverčiau aplanką. Lankytojas sustingo mandagiai laukdamas:<BR> - Kada man užeiti?<BR> - Ateikite po savaitės. Tokiu pačiu laiku.<BR> - Ačiū, - ilga jo figūra ištirpo instituto koridoriaus prieblandoje. <P style='margin-top:16pt'>Mūsų instituto darbuotojai įžūliai laiko, kad tarp jo sienų tvyro tikra filosofinė dvasia. Taip ar ne, neabejotina viena – skambus pavadinimas pritraukia nesuskaičiuojamą savamokslių filosofų būrio dėmesį. Tiesą sakant, tame nėra nieko bloga, neskaitant, kad jo darbuotojai dūsta nuo rankraščių ir ištisų tomų srauto, kuriame aptariami visi, kokius tik galima įsivaizduoti, žemės ir dangaus klausimai. Reikia pastebėti, kad jų autoriai, žmonės, kaip taisyklė, be diplomų, turi nuostabias kovotojų savybes, todėl susirašinėjimas su kai kuriais užsitęsia ilgus metus, į ginčą įtraukdami daugybę įvairiausių aukštų instancijų. Man tai pažįstama ypatingai gerai, nes štai jau du metai, kaip paskirta garbinga papildoma visuomeninė veikla: sekti už savalaikius atsakymus į mūsų skyriui tekusius laiškus. <P>Per tą laiką spėjau įsitikinti, kad mano kolegos visais būdais išsisukinėja nuo panašių kūrinių skaitymo. Pavargęs juos sekioti, į didesnę dalį laiškų ėmiausi atsakinėti pats. Tokių atsakymų principas buvo išdirbtas gerokai iki manęs: reikia atsakyti mandagiai, tačiau taip, kad atkakliam autoriui dingtų noras tęsti bevaisį susirašinėjimą. Aišku, kartais pasitaiko prasmingų ir tvarkingų rašinių, tačiau retai. Užtat kazusų nors vežimu vežk. <P>Dažniausiai darbštuoliai-kūrėjai, sužvejoję dvi-tris minteles iš kokio nors poprasčio filosofijos vadovėlio, guldo į jų Prokrusto lovą aibes skirtingiausių problemų. Štai tipinė schema: pradėjęs, tarkim, Visatos arba elektrono vidinės struktūros aiškinimu (dėstymo patosas paprastai nekelia abejonių, kad autoriui jau senai viskas aišku), kažkur šimtajame puslapyje jis staiga praneša, kad jo veikalas atskleidžia vėžio gydymo metodą. Prisimenu, vienas kukliai pradžioje paaiškinęs: "Mano sistema atsako į klausimą, kodėl egzistuoja fotonai, atomai, žvaigždžių spiečiai ir Visata", toliau rašė tokiu stiliumi: "Visi didingi reiškiniai palaipsniui pereina nuo minus begalybės iki plius begalybės" arba "Degraduojantis, nykstamai susispaudžiantis plius-branduolys nežino sąstingio pakylėdamas". Kitas perspėjo apie baisų sąmokslą, gręsiantį mūsų mokslui. Ekspresyvūs jo išsireiškimai kažkodėl buvo be veiksnių. <P>Pasakysite: trenktas. Atseit, kalbasi su dievais. Tačiau kai toks trenktas, įerzintas ilgo gerbiamo instituto tylėjimo, apsilanko pats, tai pagal išvaizdą atrodo esąs labai respektabilus ir linkęs ilgiems pokalbiams tipas. <P>Pastebėsiu, kad beveik visi tokie autoriai draugiškai kaltina oficialų mokslą už nuklydimus ir atsainumą. Ypač kliūva <A HREF='http://www.spauda.lt/science/math/brt.htm'>reliatyvumo teorijai</A>. Jau net nežinau, kuo neįtiko ta plačiai girdėta teorija, tačiau jos įnirtusių kritikų minia nesuskaičiuojama. Ir nors visi tie jos paneigėjai neturėjo, pagal viską, nė mažiausio supratimo apie dabartinius eksperimentus ir fizikos kryptis, neblėstanti jų fantazija padarė savo darbą. Nuodėmė net pagalvoti: o kas, jeigu? <P>Paskutiniu metu rašiau šykščius ir griežtus atsakymus. Greičiausia todėl, kad jau mėnesį prasta nuotaika. Taip, maždaug prieš mėnesį pasakiau merginai vardu Alia ... pasakiau... na, bendrai, kad noriu matyti ją savo žmona. Po tokių mano žodžių jos juodbruvu veideliu nuslinko debesėlis. Ji suraikė kiek užriestą nosytę. Sukandau dantis ir laukiau atsakymo. <P><IMG SRC='pictures/talin-couple.jpg' Alt='Couple at Talinn' HSPACE=5 VSPACE=3 WIDTH='300' HEIGHT='225' BORDER=0 ALIGN=Right> - Na ko tu tyli? – galiausiai išstenėjau.<BR> - Tu taip iškart vožtelėjai. Reikia pagalvoti.<BR> - O kiek tau reikės galvoti? – į tuos žodžius bandžiau sudėti visą įmanomą ironiją, tačiau jie nuskambėjo gana rūgščiai.<BR> - Na, savaitę.<BR> - Gerai, tebūnie savaitė, - kilniaširdiškai sutikau. <P>Praėjo trys savaitės. Alia neapsireiškė. Skambinau jai triskart. Ir visus tris kartus neradau. Ketvirtąkart skambinti neleido išdidumas. Tamsios mintys apniko mane. Visur vaidenos suktų varžovų šešėliai. Net į bendrus pažįstamus ėmiau žvelgti įtariai: kuris jų? Beje, kam ieškoti konkurentų? Nemyli ji manęs... Viskas krito iš rankų. Namie ant užversto stalo jau kuri diena dulkėjo nebaigtas straipsnis sąlyginiu (ir kiek dabitišku) pavadinimu "Meilės ir mirties dialektika Plotino filosofijoje". Nežinau, galbūt temos pasirinkimą nulėmė mano dvasios būsena, tačiau mane tikrai kurį laiką traukė ta liūdna, liūdesio ir nevilties, filosofija, kuriai materija – blogis, o visas pasaulis – "padabintas lavonas". <P>Panirdamas į antikos mąstytojo ekstazę be išeities, vis tik pastebėjau jo gudrų bandymą pateisinti šį pasaulį, nes blogis, atseit, yra absoliučiai būtinas gėrio egzistavimui. Taip, būtų įdomu pasekti šią idėja istorijoje; ir ėmiau rengti straipsniuko planą apie pasaulio sandaros tobulumą. Tada prisiminė palaimintasis <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/aug_time.htm">Augustinas</A> su blogio pateisinimu ir jo sunaikinimu per laisvės sąvoką – "<I>... sutvertojo Aš laisvė yra laisva sunaikinti net patį save, be ko ji nebūtų visiškai laisva</I>". Paskutinę citatą nusirašiau iš Plutarcho: "<I>Proto šviesa palaipsniui blėsta, panirdama į tamsą <A HREF='http://www.spauda.lt/plato/bulgakov.htm#meon'>meono</A> – materijos, kuri ir atsako už visą pasaulio netobulumą</I>". Su tuo mano darbas ir užstrigo. <P>Kol mano mintys niro į <A HREF='http://www.spauda.lt/plato/bulgakov.htm#meon'>meono</A> tamsą, savaitę keitė savaitė. Apie tai, kad pralėkė dar viena, sužinojau atsitiktinai žvilgtelėjęs pro instituto langą ir išvydęs pažįstamą figūrą, apsisiautusią ilgu apsiaustu. Šaltas spalio vėjas taršė kaštoninę garbaną. Abejonių nebuvo. A. Makuška ėjo į mano paskirtą pasimatymą. O aš apie jį taigi ir pamiršau. Greitai susiradau stalčiuje apsitrynusį aplanką ir pakeliui mestelėjau vaikinams:<BR> - Čia manęs teirausis toks. Pasakykit, atseit, užimtas, bus po pusvalandžio. <P>Tada nuskubėjau į jaukų bibliotekos užkaborį, kad tylumoje bent prabėgomis susipažinčiau su Makuškos kūryba. <P>Pasklaidęs kelis lapus, aptikau apibrėžimų ir aksiomų sistemą. Ji buvo įmantri, tačiau išdėstyta aiškiai ir suprantamai. Tada sekė teoremos – apie lygiagrečias visatas, apie sielą ir kūną ir kitus panašius dalykus. Jas peržiūrėdamas pasiekiau tą, kuri mane sudomino dar praeitą kartą.</P> <BLOCKQUOTE style='background-color:#DDF4FF'> <P><B>"Teorema. ŠIAME GERIAUSIAME PASAULYJE VISKAS VYKSTA TEISINGAI.</B> <P><B>1 lema.</B> Kadangi žmogaus minties progresas neribotas, būsimieji protingi kūrėjai anksčiau ar vėliau neišvengiamai atskleis kelionių laike principus ir sukurs atitinkamus įrenginius, jau seniai fantastų vadinamus laiko mašina. <P><B>2 lema.</B> Iš čia seka, kad būtinybe taps kelionės į Praeitį siekiant bent dviejų tikslų: <P><B>A.</B> Tirti gyvą ir tiesioginę istoriją, naudojant chronoskopą (palyginkite su mikroskopu ir teleskopu) nuodugniai išnagrinėti konkrečius istorinius įvykius; <P><B>B.</B> Įsikišti į praeities įvykius reikiama apimtimi siekiant pozityvaus poveikio būsimiems procesams, galiausiai – paties egzistencijai. <P><B>1 korolarijus</B><SUP>1)</SUP>. Kadangi iki šiol neaptikome jokio įsikišimo iš Ateities į mūsų gyvenimą, galime laikyti, kad 2 lemos B punktas dėl kažkokių priežasčių nebuvo realizuotas. <P><B>1 scholija.</B> Žinoma, galima daryti prielaidą, kad minėtas įsikišimas jau įvyko, tačiau buvo atliktas tokiais būdais, kurie mums iš principo nepastebimi. Jei reikalai vyko būtent taip, turime savo pasaulį laikyti reikiamu lygiu pataisytu, t.y. tobulu, ką ir teigia mūsų teorema. <P><B>2 korolarijus.</B> Dabar paimkime variantą, kai 2 lemos B punktas nėra realizuotas. Tai gali būti dėl dviejų priežasčių: <P><B>A.</B> Kažkokie Visatos dėsniai (kol kas mums nežinomi) ar esminiai samprotavimai (kol kas mums neprieinami) draudžia Ateities atstovams kištis į Praeities reikalus; arba <P><B>B.</B> Minėti atstovai laisvi dėl savo veiksmų, tačiau nemato jokio reikalo įsikišti. <P><B>Teoremos įrodymas.</B> Akivaizdu, kad tam turime išanalizuoti abu 2 korolarijaus punktus. Beje, B punktas reikalauja specialios analizės, nes, jei mūsų tolimi palikuonys, kurie, be abejonių, bus už mus protingesni, palaikys mūsų Dabartį tobula, mums nieko kito nelieka, o tik prisijungti prie jų nuomonės. Priešimga pozicija būtų pernelyg didelis pasitikėjimas savimi ir pakirstų tikėjimą būsimomis kartomis. <P>Pereikime prie trivialesnio A punkto. Ir tikrai, kas, jei mūsų tolimi palikuonys panortų ką nors pataisyti savo Praeityje (2 scholija. O kas gi nenorėtų?), bet, deja, būtų bejėgiai tai padaryti? Šiuo klausimu pastebėsime, kad esminių draudimų įsikišti į Praeitį, jei tai būtų nustatyta būsimose teorijose ir paplitę būsimose pasaulėžiūrose, būtų kažkuria prasme Praeities istorinio pilnavertiškumo ir vidinio pilnumo pripažinimu, kas kartu reikštų pripažinimą, tik kitais terminais, būtinam jos apsaugojimui nuo išorinių poveikių, beje, kalbama apie tobulos Ateities tiesioginę istorinę priklausomybę. Taigi, norime pasakyti, kad neįmanoma įsikišti tik į Tobulą Praeitį. Bet kokia kita Praeitis atvira įsikišimams. <P><B>3 scholija.</B> Taigi, iškeltą teiginį būtų galima laikyti visiškai įrodytu, jei ne vienas galimas priekaištas dėl 2 korolarijaus B punkto. Mat mūsų dabartinio pasaulio pripažinimas tobulu buvo pagrįstas šio punkto atitikimu, taip sakant, Ateities visažinyste, kuri, kaip atrodytų, bendruoju atveju visai nepajėgi įvertinti Praeitį jau vien todėl, kad tai Ateičiai atviras tolimesnio tobulėjimo kelias, o tai reiškia, ji pati dar nėra tobulybė. Ir bendrai, ar įmanomas toks Ateities etapas, kurį be sąžinės graužimo galėtume suteikti tokią svarbią savybę? Tai rimtas prieštaravimas, tačiau jis lengvai pašalinamas perspektyvaus požiūrio į ateitį metodu. Tikrai, jei Ateitis, tarkim, 1-ojo laipsnio, nesugebės aiškiai ir blaiviai įvertinti visos savo Praeities ir, klaidingai palaikiusi ją tobula, nesiims atitinkamų veiksmų jos korekcijai, ji tuo pačiu praras tą pačią savybę ir, vadinasi, anksčiau ar vėliau turės patirti korekcijas iš dar tolimesnės 2-ojo laipsnio ateities, neabejotinai giliau suvokiančiai padėtį. Jei ir tas etapas bus linkęs klysti, tada į procesą privalės įsikišti 3-iojo laipsnio ateitis ir t.t. <P>Dar kartą pabrėšime, kad prielaida apie absoliutų kelionių laike negalimumą, nubraukianti didesnę prieš tai pateiktų samprotavimų dalį, prieštarauja visagalio proto amžino progreso idėjai, ir todėl turi būti vienareikšmiškai atmesta." <P style='margin-top:20pt;font-size:8pt;font-family:Verdana;Tahoma'> <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/spinoza.htm">B. Spinozos</A> tekstuose naudojami terminai:<BR> <SUP>1)</SUP> Korolarijus – išvada, pasekmė.<BR> <SUP>2)</SUP> Scholija – pastaba, teksto paaiškinimas<BR> <BR><I>A. Lukovkino pastabos</I></P> </BLOCKQUOTE> <P style='margin-top:20pt'> Tik pažiūrėk, kaip dėsto, pamaniau, atitraukdamas akis nuo popieriaus. Taip, atvejis neeilinis. Akivaizdi ir logika, ir kažkoks originalus požiūris, o kartu yra ir kažin kokia psichozė. Kažkas keista toje pseudo-mokslinėje rašliavoje, beje, kuriai netrūksta literatūrinio vaizdumo. Taip, kažkas keista, tik nesuprantu, kas. Pažvelgiau į laikrodį, čiupau aplanką ir paknopstomis nuskubėjau į skyrių. <P>Jis kukliai sėdėjo ant taburetės koridoriuje. Silpnas šviesos spindulys pro praviras duris apšvietė jo aukštą kaktą. <P>- Sveiki, atleiskite, reikalai užspaudė, - sumurmėjau greitakalbe.<BR> - O, nesijaudinkite, laukiu visai neilgai, - atsakė jisai.<BR> - Perskaičiau jūsų straipsnį, - tariau, prisėsdamas greta, - perskaičiau susidomėjęs. Matyt, daug galvojote apie tas temas, daug perskaitėte. Jūsų stilius rodo apie susipažinimą su <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/spinoza.htm">Spinoza</A>, <A HREF='http://www.spauda.lt/plato/leibniz.htm'>Leibnicu</A>.<BR> - Kaip pasakėte – susipažinimas? Taip, su jais esu pažįstamas.<BR> - Pasirinkote sudėtingą temą, - tęsiau, kurią galima būtų pavadinti Teodicėjos, arba tiksliau, Kosmodicėjos atmaina, t.y. ne tiek Dievo, kiek paties pasaulio pateisinimas. Dabar tokiais klausimais, tiesa, niekas neužsiima.<BR> - Na kodėl gi, aš, pavyzdžiui, skaičiau jūsų straipsnius panašia tema. Man pasirodė, kad ir jūs linkęs laikyti mūsų pasaulį tobulu.<BR> - Iš kur tai ištraukėte? – suklusęs paklausiau.<BR> - Gi sakiau, iš jūsų darbų. <P>Nu riečia, pamaniau, visi jie tokie, padlaižiaudami apsimeta, kad atidžiai knisasi po brangiojo metro kūrinius. Tačiau apkaltinti jį melu, pasakęs, kad vienintelis mano straipsnis ta tema, vos pradėtas, voliojasi namie ant stalo, aišku, nepradėjau. Vietoj to tiesiai paklausiau, ko tikisi iš manęs. Jis pasakė, kad ieško paramos publikavimui. Aš sąžiningai atsakiau, kad spausdinti jo darbą vargu ar kas imsis, o mano parama čia vargiai bepadės. <P>- O ir kam tai publikuoti? – pridūriau gale.<BR> - Kaip kam? – jis karštai paprieštaravo. – Tai naujas filosofinės minties žingsnis, tad, tai skatins mokslų vystymąsi, tolimesnį pasaulio tobulinimą, padės suklestėti žmonijai. O argi tai nėra pagrindinis mūsų rūpestis?<BR> - Atleiskite, - pasakiau, - tačiau juk įrodėte, kad pasaulis tobulas. Tai ką nepridės jūsų publikacija?<BR> - Hm, tikrai, - ištarė jis ir susimąstė. Tada audringai tarė. – Kažkuo, žinome, esate teisus, vienok, iki galo neįvertinate gyvų ir konkrečių pastangų siekiant tobulumo. <P>Labai tikėtina, pamaniau, nežymiai linktelėjęs. <P>- Už tai, kas įrodyta, dar reikia pakovoti, - jo akys žybtelėjo.<BR> - Taip, taip, - ištariau paskubomis. – visiškai su jumis sutinku.<BR> - tai, vadinasi, padėsite man tai išspausdinti?<BR> - Žinote, geriau nueikite į kokį nors populiarinimo žurnalą. Jūsų darbas parašytas patraukliai, lengvu stiliumi, jį galima iškišti kaip pokštą. Na, o kam reikia, tas atsirinks.<BR> - Ir manote, kad ten paims?<BR> - Šiaip, galvoju, kad ne.<BR> - Tai ką daryti?<BR> - Nežinau. Kaip matote, pasaulis toli gražu nėra tobulas.<BR> - Tačiau jūs gi taip nemanote?<BR> - Būtent, kad galvoju, - staiga išpyliau. Ir tada kažkaip pradėjau kalbėti apie būties tuštybę, apie sumaištį, apie kartėlius ir skausmą, apie išdavystę ir pasipūtimą, apie melą ir chamiškumą, apie skurdą ir purvą, apie tamsių ir painių gyvenimo labirintų beprasmiškumą. <P>Mano pašnekovas kelias sekundes į mane žvelgė tarsi išsigandęs Tada jo veidas nušvito ir jis pasakė:<BR> - Ach, dabar tiesiog tokia jūsų nuotaika.<BR> - Galbūt, - pavargęs sutikau, tačiau kokia gali būti nuotaika, kai vienintelė pasaulyje mergina štai pasakys tau, kad tavęs nemyli...<BR> - Atleiskite, - kostelėjo jis, - ar ne apie Aleutiną Kuzminičną kalbate? <P>Sekundei netekau kalbos dovanos. <P>- Iš kur žinote jos vardą? – išspaudžiau atsigaudamas. <P>Jis nusijuokė:<BR> - Jei pasakysiu, kad studijavau jūsų biografiją ir, vadinasi, žinau jūsų žmonos vardą, juk ir tada nepatikėsite.<BR> - Jūsų labai savitas jumoras, - tiek tegalėjau pasakyti. Jis nieko neatsakė. Pažvelgiau į jį. – Pasakykite, ar tikrai tikite pasaulio tobulumu?<BR> - Matote, klausimas apie tikėjimą atkrenta savaime, kai tik tai griežtai įrodyta, - atsakė jis saikingu savo vertės pademonstravimu. – pridursiu prie to, - jis pasilenkė prie manęs ir prabilo tyliai, - kad ir <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/spinoza.htm">Spinoza</A>, ir <A HREF='http://www.spauda.lt/plato/leibniz.htm'>Leibnicas</A> teigiamai įvertino mano kuklų darbelį. Gotfrydas-Vilhelmas, man teko su juo pasišnekučiuoti Hanoverio hercogo bibliotekoje, buvo tiesiog susižavėjęs. O štai su senuku <A HREF='http://www.vartiklis.lt/fiction/micromegas.htm#voltaire'>Volteru</A> teko stiprokai pasiginčyti. <P>O vis dėlto jis psichas, pavėluotai pamaniau ir sumurmėjau, žvelgdamas į šalį: - Taip, taip, Volteras, žinoma...<BR> - Na, ką gi, daugiau jūsų neužlaikysiu, - jis atsistojo.<BR> - Palydėsiu, - aš irgi atsistojau. <P>Nusileidome laiptais, išėjome ant laiptų priešais pastatą. Blyški saulė rengėsi pasislėpti už aukštų namų kitoje upės pusėje. Mano pašnekovas išsiblaškęs pažvelgė į ją ir ištarė:<BR> - Taip, man jau metas. <P>Na ir gerai, pamaniau. <P>- Dėkoju, mielas drauge, - ištarė jis kažkaip pakiliai, pasisukdamas į mane ir ištiesdamas ranką.<BR> - Ką jūs, nėra už ką, - nerišliai sumurmėjau, ištiesdamas savąją.<BR> - O ne, yra už ką. Jis nesąmoningai patvirtinote dar vieną mano išvadą, ir dar labai svarbią. Įsikišimas į praeitį su tokiais jautriais instrumentais kaip originalios mintys, pavyzdžiui, negalimas ir todėl, kad ji, toji praeitis, patikimai apginta storais pasitenkinimo savimi ir bukumo šarvais. Palaimintas kvailumas, kaip man kartą pasakė Deziderijus Erazmas šauniajame Roterdamo mieste. Būtent taip. Atrodo, kad tai tinka kiekvienai epochai. Žinoma, visada atsiranda subtilių žmonių, tokių kaip tasai Erazmas arba <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/spinoza.htm">Spinoza</A>, bet jie, kaip žinia, oro nesudaro. Beje, viskam savas laikas. Argi ne taip turi būti tobulame pasaulyje? <P>Gūžtelėjau pečiais. <P>- Man atrodo, - tarė jis, žvelgdamas tiesiai man į akis ir tarsi tirdamas mane, - kad klausimai, kuriais mes taip šauniai pasišnekėjom, dar ilgai jus kankins.<BR> - Gali būti.<BR> - Ką gi, viso gero ir sudiev. <P>Tada pastebėjau, kad vis dar laikau rankose apšiurusį aplanką:<BR> - Jūsų darbas, prašau.<BR> - Ach taip, - gana nerūpestingai jis pasikišo aplanką po pažastimi ir lengvai nubėgo laipteliais. Baltas lapas iškrito iš aplanko ir, dukart apsisukęs, nusklendė ant apatinio laiptelio. Nusileidau ir paėmiau jį, tačiau pašaukti jau nebuvo ko. A. Makuška spėjo įsimaišyti praeivių minioje ir dingti iš akių. <P>Iš susimąstymo mane sugražino Čingizo balsas. Ji lipo laiptais, įraudęs ir laimingas. Iš jo portfelio kyšojo dar drėgna ąžuolinė vanta:<BR> - Ko čia stypsai, Saša?<BR> - Nieko, palydėjau vieną keistuolį.<BR> - Aaa, tą patį. Jį ką tik sutikau. Ko jis norėjo?<BR> - Jei sąžiningai, tai ir nesupratau. <P>Mechaniškai užmečiau akį į rankoje laikomą lapą ir staiga pastebėjau kažkokį tekstą – vos kelias eilutes. Raidės atrodė keistai. Jos nežymiai spindėjo tarsi elektroninio laikrodžio skaitmenys. Akimis įsisiurbiau į popierių. Viršuje puikavosi keista vinjetė, o žemiau buvo parašyta: <PRE>Dr. Aloyzas Makuška, Psichologinės chronoskopijos laboratorija, Mąstymo istorijos institutas Socialinės psichologijos departamentas Tartu Tyrinėjimų planas 2481-iems metams Pagrindinė tema: Naujos civilizacijos kosmodicėja Techninė įranga: chronoskafas MT-101-2500, skrydžio nuotolis – 25 amžiai Numatyti kontaktai: Lukianas, <A HREF='http://www.spauda.lt/plato/greeks.htm#plotinus'>Plotinas</A>, <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/aug_time.htm">Augustinas</A>, Erazmas, <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/spinoza.htm">Spinoza</A>, <A HREF='http://www.spauda.lt/plato/leibniz.htm'>Leibnicas</A>, <A HREF='http://www.vartiklis.lt/fiction/micromegas.htm#voltaire'>Volteras</A>, Lukovkinas, Dašdendevas, Niamdavaja, Kardosa-y-Aragonas... </PRE> <P style='margin-top:20pt'> Skaitydamas aš, matyt, taip išbalau, kad Čingizas susirūpinęs paklausė, kas man. Tylėdams ištiesiau jam lapą. Jis kurį laiką pūkštė, vartydamas lapą, o tada ištarė:<BR> - Na ir kas, nesuprantu...<BR> - Tu perskaityk...<BR> - Ką? <P>Pačiupau lapą iš jo rankų. Popierius buvo visiškai tuščias. Varčiau jį ir taip, ir kitaip, ir net pabandžiau kvėptelti į jį. Viskas veltui, užrašas pradingo. Man pasirodė, kad Čingizas žvelgia į mane su ironija. Dar kiek ir pasuks pirštu prie smilkinio. Nieko neaiškindamas, sulenkiau lapą į keturias dalis ir įkišau į kišenę. <P style='margin-top:32pt'> <IMG SRC='./pictures/omelette.jpg' Alt='Kiaušinienė su pomidorais' HSPACE=5 VSPACE=3 WIDTH='320' HEIGHT='226' BORDER=0 ALIGN=Right> Vakare nusprendžiau ištuštinti virtuvės kriauklę, per savaitę užverstą purvinais indais. Iš krano tekėjo kaštas vanduo, keldamas lengvus garų kamuolius. Šepečiu tryniau kefyro butelį, mąstydamas, kas yra tie paslaptingieji Niamdavaja, Kardosa-y-Aragonas. Durų skambutį išgirdau ne iškart. <P>Tarpdury stovėjo Alia. Sustingau su šepečiu rankoje. <P>- Galiu užeiti? – ji pati nusirengė paltą, pakabino, nuo plaukų nusipurtė blyksinčius vandens lašus ir prabilo. – Žinai, telefonu tai pasakyti kažkaip kvaila, tad štai ir atėjau pasakyti, kad ... sutinku. <P>Ir čia aš atsitokėjau. "Alia, mieloji!" Sviedžiau į kampą šepetį, čiupau ją už rankų ir ėmėme suktis. Pradžioje ankštame prieškambaryje, o tada kambaryje. <P style='margin-top:24pt'> - Mielasis, atleisk už vulgarumą, tačiau noriu valgyti. <P>Aš entuziastingai pašokau, puoliau prie šaldytuvo, ėmiau naršyti po lentynas:<BR> - Alia, yra tik kiaušiniai. Ir pomidorai.<BR> - Kiaušinienė su pomidorais. Tai didinga! – mane pasiekė jos linksmas šūksnis. <P>Po kelių minučių ji su apetitu kirto mano kulinarinį šedevrą – prabangų omletą su pomidorais. Sėdėjau ir žiūrėjau į ją. Ant viryklės gailią dainą uždainavo arbatinukas. <P>- Na pasakok, kaip gyvenai be manęs šias dienas?<BR> - Taip ir gyvenau, - nenoriai tarstelėjau, - klausyk, Alia, čia man nutiko keista istorija.. Na, labai keista ir pagauli. Tik nepalaikyk manęs silpnapročiu.<BR> - Nepalaikysiu, - ji linktelėjo visi rimtu veidu. <P>Ir aš staiga pamačiau, kad jos migdolinės akys susidomėjusios ir mylinčiai žvelgia į mane. Ir tada pagalvojau: po velnių, o juk teisus buvo daktaras Aloyzas Makuška. Pasaulis nuostabus. <P style="text-align:Center;margin-top:19pt;margin-right:1in"> <B>Papildomi skaitiniai:</B><BR> <A HREF="index.html">Fantastikos skyrius</A><BR> <A HREF='http://www.nso.lt/science/tfields.htm'>Torsioniniai laukai</A><BR> <A HREF="contact.htm">Polas Ešas. Kontaktas</A><BR> <A HREF="micromegas.htm">Volteras. Mikromegas</A><BR> <A HREF='symbiosis.htm'>Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė</A><BR> <A HREF='mitliandija.htm'>Vladimiras Maryševas. Mitliandija</A><BR> <A HREF='miela.htm'>Dmitrijus Volodichinas. Mieloji</A><BR> <A HREF='kontra.htm'>Marija Galina. Kontrabandininkai</A><BR> <A HREF='laikrodis.htm'>Konstantinas Čikunovas. Laikrodis</A><BR> <A HREF='dkt.htm'>N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas</A><BR> <A HREF='rudenko.htm'>B. Rudenko. Medžioklė su licenzija</A><BR> <A HREF='a42.htm'>Dmitrijus Vronskis. Pagrindinis gyvenimo atsakymas</A><BR> <A HREF='http://www.nso.lt/science/quantum.htm'>Kvantinė mechanika: Triumfas ar mokslo ribotumas?</A><BR> <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/greeks.htm">Trumpa graikų filosofijos istorija</A><BR> <A HREF='life-after-life.htm'>E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo</A><BR> <A HREF='replication.htm'>Nikolajus Blochinas. Replikos</A><BR> <A HREF="silence.htm">J. Glazkovas. Juodoji tyla</A><BR> <A HREF="lovers.htm">Vasilijus Lobovas. Įsimylėję</A><BR> <A HREF="pt.htm">D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas</A><BR> <A HREF='jack.htm'>Sergejus Kolesnikovas. Džekas</A><BR> <A HREF='lampo.htm'>H. Lampo. Dievo gimimas</A><BR> <A HREF='http://www.nso.lt/science/dnr-quant.htm'>DNR - kvantinis kompiuteris?</A><BR> <A HREF='oniro.htm'>Lino Aldani. Onirofilmas</A><BR> <A HREF='escape.htm'>V. Gvozdėjus. Pabėgimas</A><BR> <A HREF="http://www.spauda.lt/plato/spinoza.htm">Benediktas Spinoza</A><BR> <A HREF='xipehuz.htm'>Ž. Roni. Ksipehūzai</A><BR> <A HREF="../skaityti/index.html">Poezija ir skaitiniai</A><BR> <A HREF="http://www.nso.lt/">NSO svetainė</A><BR> </P> </TD><TD VALIGN="bottom" WIDTH=50> </TD><TD VALIGN="Top" BGCOLOR="#CECECE" WIDTH="15" BACKGROUND="http://www.spauda.lt/ergo/right.gif" BORDER=0> <BR> </TD></TR></TABLE> </CENTER></BLOCKQUOTE></BODY></HTML>