Natalija Lebedeva. Sena ferma

Apie autorę

Natalija Lebedeva - teležurnalistė iš Tverės, kuria įvairių žanrų prozą. Astafjevo premijos finalistė (romanas „Klijuotės“), „Metų rankraščio“ premijos laureatė (už „Pažvelk į mane, Kasandra“ ir „Giminės galvijai“). Ji sako: „Aš išmaitinta laukinių knygų pienu. Nuo tos dienos, kai save prisimenu, visad skaičiau. Su knyga užmigdavau ir knygą griebdavau pabudusi. Skaičiau apgirtusi, nesistemingai, viską, kas papuldavo po ranka – ir tuo laiminga. Knygų dėka jaučiuosi laisva. ... Vaikystėje troškau tapti profesionale skaitytoja, tačiau išsiaiškinau, kad tokios profesijos nėra. Teko rinktis susijusią."

- Seneli! Seneeeli!

Išjungiau variklį ir atsisukau. Anūkas bėgo per lauką, šokčiodamas ir džiaugsmingai mostiguodamas rankomis, vos nulaikydamas krepšį su maistu ir termosą. Na, atrodo, šiandien teks apsieiti be pietų.

- Seneli, tu man papasakosi? – paklausė anūkas, nespėjęs net pribėgti.
- Apie ką? – nustebęs pažvelgiau į jį.
- Apie ateivius!

Aš užsikosėjau ir, piktai sužiuręs į jį, paklausiau:
- Iš kur tai ištraukei?
- Aš šiandien nupiešiau ateivius. Taip neblogai išėjo: ir jie, ir laivas, ir liepsna – tarsi laivas ką tik nusileido. O aš stoviu prie namo ir juos sutinku. Tėtė pamatė ir sako: „Geras piešinys. Ar tai diedukas tau pasakojo?“ Aš atsakau: „Ne, aš tai pats sugalvojau“. Jis taip numykė ir nuėjo. O vėliau išgirdau, kaip jis mamai sako: „Gerai, kad senelis vaikui galvos nekvaršina“... Štai. O kodėl tu man nekvaršini galvos?
- Tėtė neleido.
- Na, seneli, tėtei aš nieko nesakysiu, tikrai. Gi taip įdomu!
- O žinai, kodėl jis liepė tau nieko nesakyti?
- Ne. Kodėl?
- O todėl, kad tai ne išsigalvojimas, o kuo tikriausia tiesa. O nutiko tai labai seniai, - pradėjau. – Tada buvau visai jaunas, dabar man atrodo, - visai vaikas. Gyvenau fermoje vienas ir vos spėdavau apdirbti artimiausią lauką. Kiti laukai buvo apleisti.
- O tavo tėvai?
- Tėvas žuvo fronte, motina mirė belaisvių stovykloje. Karas tada buvo ką tik pasibaigęs ir beveik nė viename ūkyje nebuvo pilnos šeimos. Tokių kaip aš, pavieniui apdirbančių savą žemės plotą, buvo daugybė...
- Ir tada atskrido ateiviai?
- Taip, būtent tada jie ir atskrido.

Sėdėjau ant suoliuko prie namo. Buvo vėlus vakaras, bet miegoti dar nėjau. Norėjosi tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti į žvaigždes. Name degė šviesa. Taip nesijaučiau vienišas: atrodė, tarsi ten mama ruoštų vakarienę.

Ir staiga pakilo toks stiprus vėjas, kad net palinko medžiai. Kažkas tamsus, leidžiantis liepsną, ėmė leistis iš dangaus. Įsivaizduok, kaip išsigandau!

Apžiūrėti, kas tai per dalykas, nepradėjau, o nusiritau nuo suoliuko – ir šliaužte – pasislėpiau už traktoriaus. Palaukiau, palaukiau, tačiau nieko nenutiko. Tada žvilgtelėjau pro ratą ir pamačiau: tai stovi lauko viduryje, to, kuria greta namų. Milžiniškas daiktas – sulig namu.

Tam patpo taip smalsu, kad pamiršau pavojų. O ir kur bėgti? Iki miesto – trys dienos pėsčiomis, keliai suardyti, mašinos nėra. Sėdėti namie ir laukti, kol jie patys ateis?

Ir tada nuėjau tiesiai į ten.

Žinai, viskas vyko tarsi kine. Laivo dugnas atsidarė, pasirodė laiptai, ir jis nusileido prie manęs.

- O kaip jis atrodė?
- Gana nemalonus. Tačiau vis tik tai buvo humanoidas.
- O kas yra humanoidas?
- Na, jis galėjo būti panašus į paukštį ar drebučių gabalą. O jis priminė žmogų. Tiesa, ateivis buvo labai žemas – man iki juosmens. Bet, truputį virš juosmens. Nosies veide beveik nebuvo – taip, tik jos užuomina. Rankų pirštų mažai. Pėdos – jas pamačiau vėliau – plonos ir plokščios, vietoje pirštų – kažkokios nuograužos.
- O kaip apsirengęs buvo?
- Skafandru. O po to persirengė marškiniais ir kelnėmis iš kažkokios keistos medžiagos, tikino, kad tai suausta iš augalų. Bent jau taip aš supratau.
- Ką, tu su juo ir kalbėjai?
- Taip.
- Jų kalba?!
- Ne. mūsų.
- Jis mokėjo mūsų kalbą?! - Išmoko. Aš jam padėjau. Jis išėjo iš laivo ir sustojo už trijų žingsnių. Aš apmiriau. Mes taip stovėjome gana ilgai. Abu bijojom žengti pirmą žingsnį.

Ateivis prakalbo pirmas, tačiau išgirdau tik monotoniškus atodūsius, šnypštimą ir pliaukštelėjimus.

Aš atsakiau:
- Sveiki, džiaugiuosi jus pasveikindamas...

Ateivis palenkė galvą, įsiklausė.

Mudu vėl nutilome. Tada – lėtai ir atsargiai – jis ištiesė ranką delnu į viršų. Ji atrodė labai nemaloniai. Tačiau ryžausi pakartoti jo gestą.

Jis sukruto, papurtė galvą, o tada parodė į dangų ir vėl kažką keistai ištarė.

- Dangus? Žvaigždės? Jūsų namai? – bandžiau atspėti.

Ir tada jis pabandė pakartoti mano žodžius. Jau pavyko prastai, tačiau aš apsidžiaugiau: svarbiausia, kad jis kalbėjosi, o ne pliekė į mane iš savo kosminės patrankos.

Mes prisėdome tiesiai ant dirvos. Aš supratau, kad pradžioje ateivis nori išmokti žodį „dangus“, ir labai greitai jam tai beveik pavyko. O kai jis tardavo naują jam žodį, pamačiau, kad jis moka šypsotis.

Tada ateivis parodė į save ir ištarė savo vardą. Labiausiai norėdamas negalėjau jo pakartoti, tad jį pavadinau Keistuku.

Patekėjo Mėnulis. Keistukas sunerimo, ėmė rodyti į laivą. Aš nesupratau, ko jis nori. Eiti pas save? Tada jis paėmė akmenį – paprasčiausią, iš tų, kurie mėtosi po kojomis, - ir uždengė jį delnu.

Aš paklausiau:
- Nori paslėpti laivą?

Jis vėl nesuprato. Tada aš nubėgau į daržinę, atnešiau maskuojantį tinklą, gulėjusį ten nuo karo, ir parodžiau, kad noriu užmesti iš viršaus. Jis, atrodo, sutiko, tačiau mostelėjo ranka kažkur į šalį, tarsi sakydamas, kad nori nuskristi ir paslėpti laivą netoliese.

Žinojau vietelę, kur tokiam griozdui būtų vietos: dvi mišku apaugusios kalvos su nedidele proskyna tarp jų. Jis nėrė į savo skaidančią štuką, aš susivyniojau tinklą ir nuėjau pirmyn. Laivas sklendė už manęs taip lėtai ir tyliai, kad negirdėjau jokio garso.

Ėjau ir galvojau, kad jei Keistukas pasiliks, tai daugiau negyvensiu vienas. Atrodo, kad neblogas vaikinas, nors žiūrėti į jį nemalonu. Tačiau laikui bėgant sužinosiu, iš kur jis atskrido, ir dar daug tokių dalykų, kurių niekas nežino.

Keistukas priparkavo savo mašiną. Dalį jos slėpė krūmai ir medžiai, o likusią – mano tinklas. Ateivis persirengė lengvesniais ir plonesniais drabužiais už skafandrą, su savimi pasiėmęs kažką panašaus į mūsų lagaminą ar krepšį, parodė, kad pasirengęs eiti su manimi.

Dabar ... bent jau, turėsiu su kuo žodeliu persimesti.

Tik pamanykite! Aš jo visai nebijojau! Tačiau buvau jaunas ir vienišas. Būčiau tada turėjęs šeimą, vaikų, name miegančių saldžiu miegu, tikriausiai būčiau paėmęs nupjautavamzdį ir liepęs nešdintis velniop. Bet tada... man atrodė, kad tai įdomus nuotykis.

Parėjome namo ir patraukėme tiesiai į virtuvę. Nežinoja, ar valgys tai, ką pasiūlysiu: tiesiog padėjau ant stalo savo vakarienę ir į stiklinę įpyliau šaltinio vandens. Jis prisitraukė lėkštę ir pauostė ragu. Net juokinga: Nejaugi jis galėjo ką užuosti savo niekinga nosyte?! Tada Keistukas atidarė lagaminą, iš ten išsitraukė kažkokius blizgančius dalykėlius su adatytėmis ir mygtukais – kilnojama laboratorija, vėliau paaiškino, - ir paėmė maisto bei vandens mėginius. Rezultatas jį patenkino, ir pradėjo valgyti, nors mačiau, kad maistas jam nesuteikia nė mažiausio malonumo. Jis sunkiai tvardėsi. Matyt, tai ir todėl, kad kulinaras iš manęs ne koks.

Ryte pas mane privažiavo. Pražiota burna stebėjau, kaip kaimo keliuku dulkes kelia 4-i saulėje blizgantys visureigiai. O ir tokių mašinų dar nebuvau matęs. O jau žmonės! Balta forma su aukso žvaigždėmis! Svarbūs! Ir kareivukai (o gal adjutantai) sukiojosi aplinkui, nuolankiai pasilenkę.

Nežinojau, kaip elgtis prie jų, tačiau prisiminiau tėvo patarimą: nori sumeluoti – sakyk tiesą. Lauke juodavo dėmė – negalėjau sakyti, kad visai nieko nemačiau ir negirdėjau.

Pasišiaušęs iš baimės išėjau iš namų.

- Kažko, kaip fermeris, tai vėlokai keliesi! – kandžiai ištarė vienas su auksine žvaigžde.
- Taip griaudėjo visą naktį. Užmigsi čia? Tik paryčiais bluostą tesudėjau, - pasakiau, apsimesdamas netašytu kaimiečiu.
- Ką reiškia „griaudėjo“? – paklausė karininkas.
- Pradžioje sugaudė, o tada ugnis plykstelėjo. Nusprendžiau, kad vėl bombarduoja, tai į rūsį nulindau ir ten visą naktį prakiūtojau. Tada tarytum aprimo. Tada grįžau į kambarį ir užmigau.
- Kas tave bombardavo? Karas gi jau baigėsi.
- O tai jūs, ponai, geriau žinote. Vakar baigėsi, o gal šiandien vėl prasidėjo.
- Gerai jau, einam pažiūrėsi,.

Išėjom į lauką ir iškart pamatėme laivo paliktą žymę.

- Argi tai panašu į bombos duobę? – paklausė karininkas, į dėmės pusę mostelėjęs plona ranka su išpuoselėta pirštine.
- Ką žinau, gal kokia naujoviška bomba, - pasikasiau pakaušį. – Juk jiems, užpuolikams, irgi sėti reikia, derlių nuimti, štai ir bombarduoja nepalikdami duobių, kad žemės nesugadintų.

„Ar neperlenkiau lazdos?“ Dabar jis įdėmiai į mane pažvelgs ir supras, kad ne toks kvailas, kad paprasčiausiai iš jų šaipaus.Bet ne. Karininkas, matyt, laikė, kad kvailumas yra normalu fermeriams. Jis nusisuko nuo manęs ir, nelabai varžydamasis, pasakė savo palydovams:
- Kontūzytas idiotas. Einam, ponai...

Ir jie nuėjo.

Pora kartų lauke pasirodydavo dar kažkokie žmonės apsauginiais kostiumais, su gręžtuvais ir kastuvais. Jie ėmė mėginius, fotografavo, o vėliau dingo. Nusileidimo vietą netrukus uždengė pavasario žolė. Mes likome dviese su Keistuku.

Žiūrėti kaip jis valgo – reikia nemažos ištvermės. Iš jo mažytės burnos dvokė tarsi iš pamazgų kibiro. Net kitame stalo gale. Bet aš kentėjau.

Su kiekviena diena ateivis kalbėjo vis geriau ir geriau – netrukus jau galėjome išsiaiškinti paprastus dalykus.

Pradėjau klausinėti, kas nutiko: „Sugedo laivas?“

Jis atsakė: taip. Pasakė, kad jį taisys ir tam, matyt, reiks daug laiko. Tačiau pats į laivą eidavo retai – pasikeisti drabužių ir ką nors paimti.

Kai išnyko paskutiniai valstybiniai tikrintojai, ateivis dažniausiai išeidavo klaidžioti po aplinkines kalvas.

Galiausiai man kilo įtarimai. Nejaugi – ėmiau galvoti – ir kitose planetose valstiečius laiko bukais padarais?

Na ne, aš ne toks. Ir nusprendžiau, kaip bebūtų, išsiaiškinti, ko jis pas mus atskrido. Po kelių dienų surengiau tikrą apklausą:
- Iš kur atskridai?
- Iš žvaigždės, - atsakė jis.
- O tiksliau?
- Ji labai toli.

Jis vis dar kažką šnibždėjo, dejavo ir atsidūsėjo kalbėdamas. Norint jį suprasti reikėjo nemažai pastangų.

- Kas sugedo tavo laive?
- Kelio paieška, - atsakė jis, kiek uždelsęs, kol parinko žodžius.
- Navigacijos sistema.
- Taip pas jus vadinasi?
- O kodėl jos netaisai? Beveik nebūni ten.
- Taiso automatai. Aš tik seku, kaip viskas vyksta. O kol kas užsiimu ir kitais reikalais.
- Kokiais?
- Turiu būti tikras, kad mano gyvybei niekas negresia: tiriu dirvą, vandenį, orą, augalus. Gaila būtų – susitaisyti laivą ir mirti nuo pamažu susikaupusių nuodų...

Atstojau nuo jo, nors ir nelabai patikėjau. Įtarimai manęs nepaliko.

Laikas bėgo, ir aš vis labiau abejojau, ar teisingai pasielgiau, pakviesdamas Keistuką į namus. Su juo linksmiau netapo. Atvirkščiai, pradinė euforija išgaravo, o nerimas didėjo.

- Aš būčiau išprotėjęs – miegoti namuose su ateiviu, - įsiterpė anūkas.
- Dabar ir aš išprotėčiau. Tačiau tada buvo kiti laikai. Ką tik baigėsi karas. Pusantrų metų be perstojo užmigdavau su mintimi apie nelauktą sviedinį. Ūkiai apylinkėse degdavo kiekvieną naktį. Kasnakt kas nors mirdavo sapne... Tad ateivis... Jis baugino mane, tačiau ne daugiau nei bombardavimas.
- Tačiau juo netikėjai?
- Ne, netikėjau.
- Ir ką padarei?
- Ėmiau jį sekti. Kažin kaip suariau dirvą, paskubomis pasėjau. Atsirado laisvo laiko – iki tol, kol augalai subręs.

Man buvo paprasčiau: gerai žinojau vietovę, tad man pavykdavo slėptis už krūmų ir medžių.

Ateivis ateidavo iki laivo, jame neilgam pradingdavo, o tada eidavo klaidžioti. Vėl sugrįždavo ir vėl išeidavo.

Atkreipiau dėmesį, kad ne visada uždaro liuką: kartais tik priverdavo jį.

Keistukas niekada greitai nesugrįždavo, o be to mane laikė buku fermeriu, tad grėsmės iš mano pusės nesitikėjo. Tikriausiai, taip. Nežinau.

Net karo metu taip nebijojau. Tačiau privalėjau sužinoti, kas laivo viduje. Ėmiau bijoti už savo lauką, namą, kurį pastatė mano prosenelis, už aplinkinius ūkininkus, visada palankiai į mane žvelgusius.

- Tad kodėl jo neišdavei vyriausybei? – per su klausimu įsiterpė anūkas.
- Dar neaiškus, kas pirma būtų atėmę mano žemę: nežemietis ar ta pati vyriausybė. Būtų ėmę tirti, matuoti, tyrinėti. Mirtinai būtų užkankinę klausimais ir įtarinėjimais. Kas aš jiems? Štai kaip tada maniau. Ir dabar taip galvoju.
- Ir ką pamatei laive?
- Užlipau iki liuko plonomis metalinėmis kopėčiomis ir, stabtelėjęs ant paskutinės atramos, patraukiau jį į save. Liukas lengvai pasidavė ir lėtai nuslinko į šalį.

Viduje buvo apvalus, silpnai apšviestas koridorius – viskas, kaip filme. Praėjęs vos kelis žingsnius atsidūriau erdvioje kabinoje su valdymo pultu, į televizoriais panašiais monitoriais. Šimtus prietaisų...

Dešinėje buvo ateivio lova, stalas ir, matyt, vieta, pritaikyta maisto gaminimui. Kairėje – laboratorija. Nieko ypatinga – iš pirmo žvilgsnio. Tačiau įsižiūrėjęs pastebėjau, kad už laboratorijos ne siena, o tanki širma, prie lubų pritvirtinta metaliniais žiedais, sunertais ant plono vamzdžio.

Nuėjau iki jos, atsargiai apeidamas prietaisus, ir sustojau. Paėmęs už tvirtos medžiagos, patraukiau į šoną. Silpnai skambdžiodami žiedai pasislinko.

Tai, kas ten buvo, buvo baisu.

Pradžioje nesupratau, kas tai. Drumsta, glitnu, ligotai gelsva, blausios spalvos. Tokiu skysčiu buvo pripildyti keli skaidrūs indai. Jų viduje plaukiojo kažkas kieta, beformiška. Mane apėmė siaubas; ir aš žvelgiau negalėdamas atitraukti akių. Tačiau pamažu ėmiau skirti detales: rankas, kojas, galvas užmerktomis akimis.... Tai buvo tirštame purve plaukiojantys ateiviai, miegantys ar mirę, prie krūtinės pritrauktais keliais. Jie buvo nuogi – ne skiautės drabužio. Pajutau pasibjaurėjimą.

O tada supratau, kad tai ne tiesiog ateiviai, o ateiviai-moterys. Nežmoniška patyčia su švelniu, tyru grožiu.

Nepajėgiau susilaikyti. Apsivėmiau, Rudoka masė nuslinko blizgančiomis pilkomis grindimis. Slėpti savo žygio jau nebuvo prasmės.

Keistukas į namus grįžo anksčiau: aš dar nespėjau paruošti pietų ir kaip tik pjausčiau daržoves. Išgirdęs, kai jis įėjo, stipriai sugniaužiau ilgą aštrų peilį.

- Nesitikėjau iš tavęs, - tarė.

Atsisukau ir pamačiau, kad rankose neturi ginklo.

- Taip, aš ten buvau. Atleisk už betvarkę. Neradau, kuo iššluostyti. Jei leisi – nueisiu ir išvalysiu.
- Ten jau švaru. Tik nesuprantu: negi mes tau tokie bjaurūs?
- Tai sunku paaiškinti. Jūs tokie panašūs į mus, ir vis tik ... kitokie.

Jis patylėjo, linktelėjęs.

- O kam jie ten? – paklausiau. Kodėl pas mus atskridote? Laivas tvarkingas, ar ne?
- Taip, laivas tvarkingas, - atsakė jis.
- Tai kodėl jūs čia?

Jis tylėjo, mąstė. O aš bijojau, kad ateivis sumeluos. Tačiau, atrodo, jis nesumelavo.

- Žinai, man sunku tave suprasti, - galiausiai pratarė Keistukas. – Galvojau, kad pats paprašysi aprodyti laivą. O tu įlindai be leidimo.
- O būtum parodęs?
- Kodėl gi ne?
- Ir tas?

Jis norėjo atsakyti, tačiau užsikirto.

- Na matai, - pasakiau. – tad kodėl jos ten?
- Tai mūsų moterys.
- Jos mirę?
- Ne, jos miega.
- Ir kada jas pažadinsi?
- Kai rasiu joms naujus namus.

Ir tada man pasidarė baisu.

- Mūsų planeta žūsta, - atsiduso Keistukas, - ir, galbūt, jau žuvo. Mes spėjome įkrauti 50 laivų – niekas nesitikėjo, kad katastrofa nutiks taip greitai: vienu metu viskas nusirito tarsi sniego griūtis. Mūsų vyriausybės jau senai turėjo kitų planetų kolonizacijos programą, tačiau iki mano išskridimo ji tebuvo užbaigta 10%. Mokslininkai, taip sakant, tespėjo sudaryti tinkamų gyvenimui planetų sąrašą. Nespėjo pasiųsti žvalgų, neatliko tyrinėjimų... Nieko. Tad kiekvienam iš 50 pilotų paprasčiausiai davė viename sektoriuje esančių 3 planetų sąrašus, - taip sakant, pakeliui, - jis karčiai šyptelėjo - ir pridūrė: „Skriskite!”
- Ir ką turite daryti?
- Išsiaiškinti, ar tinkamos įsikūrimui, pradėti apgyvendinimą ir namo pasiųsti signalą, kad vyriausybės galėtų parengti masinę kolonizaciją. Jei tuo metu planeta dar būtų išlikusi gyva...
- Iš mūsų Žemė pateko į tavo sąrašą?
- Kaip matai.
- Ir ką rengiesi daryti? Tai yra: ar ruošiesi čia įsikurti? Tu ir tos moterys?
- Jos gimdys vaikus, kad žmonių gausėtų, kol skris persikėlėliai. Mano laboratorijoje užšaldyta sperma, kiaušinėliai, hormonai, medicininė įranga – viskas, kas reikalinga dirbtiniam apvaisinimui. Vaikai išaugs, gaus išsilavinimą, pradės dirbti ir kolonizatoriai atvyks ne į tuščią vietą.
- Kur atvyks? Pas mus? – siaubingai išsigandau, įsivaizdavęs Žemę, apgyvendintą daugybės tokių bjaurių tvarinių, karų, prievartos...
- Pas jus? – jis susimąstė, ėmė kalbėti dar lėčiau, su dar didesniu akcentu. – Tu neįsivaizduoji, kokia tai sudėtinga problema man. Mano sąraše buvo trys planetos. Pirmoje jų net nesugebėjau nutūpti, nes ji tiek panaši buvo į gimtąją planetą. Kai pamačiau antrąją, tad atsidusau su palengvėjimu: oras tyras, radiacijos lygis nedidelis. Tačiau ten dirva ir vanduo prisotinti švino. Jūsų planeta – paskutinė. Atlikau visus būtinus bandymus ir gavau teigiamus rezultatus. Tai nenuostabu: pažiūrėk, kokie mes panašūs! Mano segtuve nėra daugiau koordinačių, o čia jau jūs gyvenate. Susipainiojau, nežinau ką daryti. O jei kiti laivai nieko nerado? Vadinasi, mums galas? Mūsų kultūrai, mūsų technologijoms, mūsų civilizacijai? Vadinasi, veltui auginome vaikus? Kam mes gyvenome – visos tos nesuskaičiuojamos kartos, jei po mūsų visai nieko neliks?

Aš apmiriau. Štai kaip viskas pasisuko. Aš tikėjau, kad tai tiesiog kontaktas, santykių derinimas, ir buvau pasirengęs savimi surizikuoti. Tačiau toks įsiveržimas mūsų mažai, karų draskomai planetai, jau perdaug.

- O gal, - tarė jis pavargęs, žvelgdamas man tiesiai į akis, - viską mesti? Atiduoti laivą jūsų mokslininkams... Ten milijonų knygų biblioteka, laboratorijos, žemės technologijų aprašymai. Yra net miestukas su pramonine zona, kurią gali aptarnauti vos dešimtis inžinierių. Sutik, mūsų robotai mums pridarytų daugybę naudingų daiktų.

Keistukas išleido kažkokį keistą garsą, apsisuko ir išėjo.

- O kaip gi tavo moterys? – sušukau jam pavymui, tačiau nesulaukiau jokio atsakymo.

Atėjo naktis. Žinai, anūkėli, tąnakt galėjau mirti. Mane išgelbėjo tik tai, kad Keistukas baisiai dvokė ir pats nesuprato, kokią smarvę skleidžia.

Anksčiau jis niekada neįeidavo į mano miegamąjį – tik tą vienintelį kartą, pirmąją naktį, kai jam aprodžiau namą.

Jo kvapą pajutau miegodamas. Nežemietis judėjo lengvai ir tyliai – beveik negirdimai. Tačiau aš jau spėjau atsikelti ir pasitraukti į kampą. Nematomas tamsoje, aš laimėjau sekundes, tačiau neturėjau jokio ginklo, net tiesiog kokio nors sunkaus daikto.

O jis įėjo su mano peiliu: sunkiu, ilgu, aštriu. Jis lengvai pjovė viską, net kiečiausią daržovių odą.

Pasirengiau šuoliui, kd pabandyčiau išmušti peilį jam iš rankų, tačiau tada jis pasilenkė prie patalo, pamatė, kad manęs nėra, ir staigiai pasisuko.

Mes atsidūrėme veidu vienas prieš kitą. Peilio ašmenys buvo nukreipti į mane.

- Aš maitinau tave, ir apie tave nepranešiau, - pasakiau Keistukui.
- Maitinai iš smalsumo, nepranešei, nes nemėgsti vyriausybės. O į mane žvelgei su pasibjaurėjimu.
- Išeik su taika, aš niekam nepapasakosiu.
- O jeigu aš nuspręsiu įgyvendinti planą?

Negalėjau jam sumeluoti:
- Tada pranešiu Karo ministerijai.
- O argi negali vienoje planetoje taikiai egzistuoti dvi rasės?!
- Be. Mūsų rasė daugeliui jųsš kels pasibjaurėjimą. Prasidės karas“ vieni bus už jus, kiti – prieš. Mes ir taip beveik išnaikinom savo tautas.
- Štai matai, pats viską paaiškinai.

Vienoje rankoje jis laikė mano peilį, o kitoje – kažkokį nedidelį vamzdelį.

- Tai kažkas panašaus į ginklą? – paklausiau.
- Kažkas panašaus, - patvirtino jis.
- Tada šauk. Nes jei paliksi mane gyvą, aš padarysiu viską, kad tu išsinešdintum iš čia su visu savo inkubatoriumi!

Keistukas pakėlė savo ginklą.

- Tačiau jis neiššovė! – šūktelėjo anūkas.
- Ne, neiššovė, - pavargęs patvirtinau.
- Kodėl?
- Nežinau. Tikriausiai todėl, kad buvo žmogus. Abejojo, ant vidinių svarstyklių svėrė mano ir savo tautos gyvybę. Jis tiesiog išėjo.
- Ir kas gi?
- Kitą dieną nuėjau prie kalvų ir ten neradau kosminio laivo.
- O kur jis nuskrido? Toliau į kosmosą? Ieškoti kitos planetos? - Greičiausia.

Anūkas ilgai mąstė, o tada vėl ėmė klausinėti:
- Seneli, sakei, kad turėjo mažai pirštų? Kiek? - Penki, viso labo po penkis pirštus ant kiekvienos rankos
- Baisiai nepatogu!
- Taip.
- O kas dar?
- Mažytė nosis – apie ją jau sakiau... Ach, taip, jam augo plaukai.
- Plaukai?! Visas?! Ant viso kūno?! Kaip pas žvėris?!>BR> - Ne, ne visas. Ant galvos – ilgi ir tankūs, ant krūtinės – reti ir trumpi.
- Fu, kaip bjauru!
- Dar – jis dėvėjo keistą aprangą – standžią apačioje.
- O kaip gi jis tada galėjo laipioti?
- Jis be jos labai prastai laipiojo. Mėšlungiškai įsikibdavo rankomis į kopėčias, vos galėjo įeiti į laivą. O žinai, kas kėlė didžiausią pasišlykštėjimą?<
- Kas?
- Jis buvo visiškai sausas. Man atrodė, kad jis staiga suskilinės, kaip perdžiūvęs laukas.
- Kaip tai?
- Jis neprakaitavo.
- Visai?
- Ne, retkarčiais mačiau retus prakaito lašelius ant jo kūno. O ir gėrė jis mažai. Na aišku: drėgmė iš jo neišeidavo, užsilikdavo.
- Ir vis tik seneli, kaip manai, jie dar čia?
- Ne, mažyli. Manau, jie išskrido.
- Ir žuvo?
- Bijau, kad šito niekada mudu nesužinosim.
- Gaila jo.
- Gaila?
- Taip. Juk jis tavęs nenužudė. Ir tai tiesa. Tačiau nepergyvenk - Ir tai tiesa. Tačiau nepergyvenk. Jie turėjo daugiau laivų. 49-is... Gal kuris jų pasiekė gerą planetą…

Mes nutilom. Tiesiai prieš mus už lauko leidosi saulė. Daugybėje namo langų jau spindėjo šviesa. Ten vakarienės susirinko mūsų gausi šeima, pasirengusi rytoj eiti į darbą ir vėl prikeldinėti karų sužalotą žemę – su taikos viltimi, kar ryt ir poryt bus gerai.

Aš ne paprastai išskridau. Aš sprukau: nuo savęs, kur aš, žmogus, pirmąkart gyvenime vos nenužudžiau. Privalėjau erdvėlaiviui nurodyti kursą – ir aš nukreipiau jį į artimiausią žvaigždę. Visiška beprotybė.

Kaip užgintas vilkas blaškiausi po kabiną. Ten, už širmos, miegojo Ana. Miegojo jau daug metų, ir balta juostelė nuo vestuvinio žiedo nusitrynė nuo jos bevardžio piršto.

Velniai griebtų! Troškau pamatyti ją pabundant.

Kai apie tai galvojau, manyje kunkuliavo pyktis. Per vieną tokių akimirkų galėjo užmušti ilganosį Beždžionių. Kartą netgi norėjau apsukti atgal laivą. Nežinau, kokia jėga mane sulaikė: nesinorėjo kurti pasaulį ant kaulų.

Bėgo dienos – jas tvarkingai skaičiavo kompiuteris. Blogai miegojau, o užmigęs visad sapnavau tą patį sapną: jame bjaurus, įkyrus stuksėjimas vertė lipti iš lovos. Aš nubraukdavau širmą ir žiūrėjau, kaip stiklainiuose sukiojasi susisukę moters embrionai, kaip pabudimos suvokimą jų akyse keičia mirtinas siaubas. Bandydami įkvėpti ir įkvėpdami tik drumstą skystį, jie skęstą ir neviltyje bando rankytėmis pradaužti stiklą. Ten, sapne, aš puldavau prie valdymo pulto, tačiau jo mygtukai ir svirtelės užrūdijo ir nepajuda iš vietos. Daužiau stiklainių stiklą geležiniu krėslu, tačiau jis išliko lygus ir neįdaužtas. Jie mirė vienas po kito, skendo, ant dugno susiriesdami neįtikėtinais lankais. Nepajėgdamas prabusti, žiūrėjau – iki galo. Tokia buvo mano bausmė už tai, kad nesugebėjau atimti namų iš Beždžioniaus ir atiduoti jį jiems, žemės moterims.

Išsekau nuo nemigos ir nervinės įtampos. Kartais man atrodė, kad praradau sugebėjimą protauti. Iš štai vieną tokių akimirkų, neapkęsdamas pats savęs, tariau: „Stop. Užteks. Kur aš skrendu? Kam vežuosi savo Aną? Nuo žvaigždės prie žvaigždės – iki pat mirties“.

Prisėdau ant stalo, atsiverčiau segtuvą su darbiniais dokumentais. Tarp pusantro šimto planetų bent viena privalėjo būti normali. Ėmiau nagrinėt duomenis.

Ir štai ji pasirodė – žydra, nuostabi, apgaubta baltais debesų nėriniais. Saulė – milžiniška, tokia panaši į gimtąją saulę, leidosi už jos...

Planeta buvo 42-o ekipažo sąraše, tačiau imtuvas tylėjo. Vadinasi, epipažas dar neatskrido. Paleidau žvalgybinį palydovą, nusileidau ir paėmiau mėginius.

Viskas mums tiko: vanduo, oras, vaisiai. Jokių protingos gyvybės požymių. Tik pterodaktiliai ir dinozaurai. Stovėjau paplūdimyje be skafandro ir klausiausi, kaip už mano nugaros miške klykauja paukščiai. Tada pakėliau galvą, įtraukiau pilnus plaučius oro ir surikau ant visos planetos:
- Ei! Ar yra čia kas nors!

Papildomi skaitiniai:
Paslaptingosios zonos
Diana Butkienė. Dalia
P. Michnenko. Etiketas
V. Rybakovas. Dailininkas
Anatolijus Šalinas. Futurija
J. Nikitinas. Kur gi teisingumas?
R. Jarovas. Genialumo komponentas
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Robertas Jangas. Rugsėjyje 30 dienų
Teodoras Stardžonas. Biznis iš baimės
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Pamela Adams. Senamadiška muzika
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Borisas Rudenko. Medžioklė su licenzija
V. Gvozdėjus. Natūraliu būdu
Stivenas Alenas. Viešas pasmerkimas
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
Naujasis kolonizavimo protokolas
Aleksejus Jašinas. Sizifas
Andrejus Anisimovas. Arka
Ką pasakysime vaikams?
Julija Zonis. Megido
Ar mąsto žmogus?
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis