Robertas Aberneti. Atžala

- Sūnau! – sušuko gimdytojas.
- Sūnau! – sucypė gimdytoja, tarsi virpantis aidas.
- Vėl nuvarė kažkur, besmegenis jauniklis! Jei sumanė žaisti seklumoje potvynio metu…

Gimdytojas nutraukė sakinį gera nelinkinčia gaida. Jis atsilošė palei šlaitą, kiek leido jo ilgis, piktai žvelgdamas į drumstą vandenį seklumoje, kurioje jūros paviršius blykčiojo tarsi sudužusio veidrodžio skeveldros.

Sūnaus niekur nesimatė.

Gimdytoja žvalgėsi į priešingą pusę, kur pakrantės šleifo šlaitas staigiai nėrė į žalią tamsą, tankėjančią Saulei leidžiantis žemyn. Kažkur ten rifas, iškylantis virš jų, staigiai krisdavo tiesiai į bedugnę.

- A-a! – raudojo gimdytoja. – Jis žuvo. Jis nuplaukė į bedugnę ir jį prarijo jūrų pabaisa! Jos liaunas stiebas siūbavo ir trūkčiojo ties pagrindu, o rožiniai nuostabaus vainikėlio čiuptuvėliai painiomis sruogomis raitėsi vandenyje, nešami potvynio srovės.

- Niekai, brangioji, - tarė gimdytojas. – jokių jūros pabaisų nėra. Blogiausiu atveju, - jis vyriškai ją ramino, - sūnus galėjo įstrigti potvynio paliktoje baloje.

- A! – pratrūko gimdytoja. – Jį praris žemės pabaisa!

- Žemės pabaisų nėra, - su panieka atkirto gimdytojas. Jis ištiesė stiebą taip staigiai, kad akmuo, prie kurio buvo šeimos ryšiais prisitvirtinęs jis ir gimdytoja, tiesiog sugirgždėjo po jais. – Kiek kartų turiu tau kartoti, brangioji, kad mes – aukščiausia gyvybės forma (ir jo pasauliui bei jo geologinei epochai tai visai atitiko tikrovę).

Vyras liovėsi ją guodęs ir stipriu balsu, nuo kurio suvirpėjo viso rifo koralai, riktelėjo:
- Sūnau!!!

Tuo metu jų nelaimė ėmė traukti visų dėmesį. Stiprėjančioje prieblandoje čiuptuvai liovėsi spausti vandenį iš tū čiuptuvų savininkų vakarienių; jų galvos ant stiebų pasisuko į pasimetusių gimdytojų pusę. Trys nevedusios tetulės, kupsteliu prisitvirtinusios prie vieno netolimo riedulio. Reikšdamos užuojautą ėmė šnibždėtis ir atidžiai stebėjo gimdytojus.

- Jam laikas suprasti, kas yra disciplina, - sumurmėjo gimdytojas. - Leisk tik man…
- Tačiau, mielasis, - pasimetusi pradėjo gimdytoja.
- Sveiki, senoliai, - sušnypštė viršuje atžala.

Jo gimdytojai vienu metu pasisuko, tad galėjo pasirodyti, kad jų galvos ya ant vieno stiebo. Jų sūnus plaukė kelios pėdos virš jų, tingiai irdamasis priešais potvynį. Buvo aišku, kad jis ką tik išniro iš kokio nors netoliese buvusio plyšio rife. Viena maskatuojančių čiuptuvų pora negabiai gniaužė apvalų, bangų nupoliruotą akmenį.

- KUR BUVAI?
- A, niekur, - nekalta išraiška atsakė atžala. – tiesiog žaidžiau slėpynių-nardynių su galvakojais.
- Su kitomis lervutėmis, - pataisė gimdytoja. Jie tiesiog negalėjo pakęsti žargono.

Gimdytojas įrėmė į atžalą gero nelinkintį, tačiau ramų žvilgsnį.
- O iš kur tu paėmei tą akmenį? – paklausė.

Atžala kaltai susikūprino. Bangų nušlifuotas akmuo išslydo iš jo čiuptuvų ir nukrito ant jūros dugno, pakeldamas drumzlių debesį. Atžala nuplaukė į šalį, murmėdamas:
- Na, gal, aš… galbūt, netyčia, pasukai į krantą…
- Galbūt! Kai buvau lervute, - pareiškė gimdytojas, - neūžaugos klausė vyresnių; ir nebūdavo jokių "galbūt"!
- Tačiau, brangusis… - ramino gimdytoja.
- Ir nė viena mano lervutė, - gimdytojas pamažu įsiuto, - nė viena mano lervutė nedrįs manęs neklausyti! SŪNAU… PLAUK ČIA!

Atžala atsargiai suko ratais aplink gimtąjį akmenį, atstumu, kuriuo negalėjo pasiekti čiuptuvai. Jis tyliai tarė:
- Neplauksiu!
- GIRDĖJAI, KĄ SAKIAU! - Taip, - prisipažino atžala.

Kaimynai ištempė stiebus. Trys nevedusios tetulės, tyliai pašnypšdamos, įsikibo viena į kitą, iš anksto darydamos grimasas, kurių dabar turėjo imtis gimdytojas. Tačiau gimdytojas tik burbtelėjo ir nutilo.

- Tačiau, brangusis, - paskubomis įsiterpė gimdytoja, - turime būti kantrūs. Juk žinai, kad visi vaikai praeina lervutės stadiją…
- Kai aš buvau lervute, - kimiu balsu pradėjo gimdytojas, užsikosėjo, išspjovė netyčia pagautą vėžiuką ir tęsė. – Nė viena mano lervutė… - Jo balsas nutilo, ir jis piktai pajudino čiuptuvus, o tada suriko: - prilipk!
- Nenoriu, - atsiliepė atžala ir pagrindu į priekį nuplaukė į rifo metamą šešėlį.
- Šitam neklaužadai, - siuto gimdytojas, - reikia įtaisyti gerą lervutę. Tai yra, norėjau pasakyti… - jis piktai peržvelgė gimdytoją ir kaimynus.
- Brangusis, - meiliai atitarė gimdytoja, - argi nepastebėjai...
- ŽINOMA, AŠ... Apie ką tu?
- Ar matei, ką darė sūnus? Jis tampė akmenį. Galvoju, kad jis kol kas dar nesupranta kodėl, tačiau...
- Akmenį? Hm, taip, akmenį… Mano brangioji, tu supranti, ką tai reiškia?

Gimdytojas vėl užsiėmė protiniu gimdytojos lavinimu. Tai buvo ilga veikla, kuriai nesimatė pabaigos – ypač todėl, kad jis ir jo gyvenimo draugė iki gyvenimo pabaigos turėjo likti ant to paties skoningai parinkto akmens (gimdytojas pats jį papuošė spalvota kreida, kriauklelėmis, jūros ežiais ir koralų nuolaužomis rokoko stiliumi, kuris buvo madingas tuo metu, kai jis, dar laisvai plaukiojanti lervutė, kabino savo draugę).

- Protas, brangioji, - aiškino gimdytojas, - visiškai nesuderinamas su judrumu. Pati pagalvok: kaip gali gimti mintys smegenyse, kurios tampo ten ir šen, apipildami juos nuolat besikeičiančiais įspūdžiais? Pažiūrėk į žemesniąsias būtybes, kurios visą gyvenimą plauko ir neturi galimybių nei įsikabinti, nei mąstyti. Tikrasis protas, brangioji, skirtingai nuo instinktų turi pastovų požiūrio tašką.

Jis padarė pauzę, o gimdytoja sumurmėjo: "Taip, brangusis", kaip darydavo visada, išgirdusi tą frazę.

Pro šalį, riesdamasis, bedugnės kryptimi nuplaukė atžala. Dabar jis judėjo nerangiau – jam buvo vis sunkiau horizontaliai išlaikyti storėjantį kūną.

- Štai, pažvelk į nuosavą jaunimą, - tęsė gimdytojas. – Tuščiagalvės lervutės, besišlaistančios po seklumą ieškant naujų stimulų. Tačiau, laimei, galų gale jie subręsta ir tampa protingomis priaugusiomis suaugusiomis asmenybėmis. Ir kol neišsivystęs intelektas maištauja prieš neišvengiamą nerūpestingo lervutės gyvenimo pabaigą, instinktas, ta gamtos išmintis, verčia juos ruoštis didžiajai permainai.

Jis patenkintas savimi linktelėjo, kai iš giliavandenės prieblandos išniro atžala. Jo čiuptuvai laikė bazalto nuolaužą, kurią jis, matyt, paėmė akmenimis nusėtame šlaite. Atžala lėtai plaukė rifo pakraščiu, o suaugusios aktinijos po juo rietė galvas ir suirzusios šnypštė. Dabar atžala plaukė ne taip nerangiai, ir jei gimdytojas nebūtų taip šventai tikėjęs instinktu, jis, galbūt, būtų prisiminęs grubiąją materialistinę teoriją, kurią iškėlė kažkoks pamatų griovėjas, tvirtinęs, kad polinkis griebti sunkius daiktus lervutėms paaiškinamas vien poreikiu kompensuoti sunkėjančią apatinę kūno dalį.

- Pažvelk, - didžiuodamasis tarė gimdytojas, - jis vargu ar dar supranta, kodėl tai daro, tačiau instinktas verčia jį rinkti medžiagas būsimam savo namui.

Atžala numetė bazalto skeveldrą ir ėmė neramiai graibyti už koralų ataugų.

- Brangusis, - tarė gimdytoja, - ar nemanai, kad tau vertėtų jam paaiškinti…
- Cha, cha! – atsiliepė gimdytojas. – Instinkto išmintis…
- Kaip pats sakai, lervutei reikalingas gimdytojų patarimas, - pastebėjo gimdytoja.
- Cha, cha, - pakartojo gimdytojas, ištiesęs stiebą ir valdingai paliepęs. – SŪNAU, plauk čia!

Klajūnas sūnus atsargiai prisiartino:
- Ką, tėti?
- Sūnau, - iškilmingai paskelbė gimdytojas, - dabar, kai tampi suaugęs, tau reikia kai ką sužinoti.

Gimdytoją užliejo švelniai žalia spalva ir ji nusisuko.
- Greitai, - tęsė gimdytojas, - pajusi nenugalimą trauką… nusileisti ant dugno, prisitvirtinti kokioje nors jaukioje vietelėje, kuri taps tavo namu iki gyvenimo pabaigos. Galbūt, jau radai bendrą kalbą su kokia nors… eee …žavinga jauna priešingos lyties lervute, kurią pakviesi dalintis savo namu. Jei dar ne, tau reikia savo prisitvirtinimo vietą padaryti kuo patrauklesne, kad toji lervutė panortų ją papuošti savo…

- Aha, - susiprato atžala. – būtent vaikinai ir kalba, kad jų niekaip kitaip taip neišmuši, kaip klasišku akmeniu.

Gimdytojas sutelkė mintis:
- Na … palikus nuošalyje grynai materialistinius samprotavimus, kaip tinkamo akmens pasirinkimas, lieka … kai kurie … eee … momentai, kurios šiaip neįprasta aptarinėti garsiai.
- Visa tai niekai, - užsispyręs pertraukė atžala. – Visai nenoriu prisitvirtinti, noriu ir toliau judėti laisvai, Ir vandenyne yra daugybė visokių dalykų, kurių dar nepamačiau. Nenoriu įaugti į akmenį!

Gimdytoja pabalo iš siaubo. Gimdytojas pažvelgė į atžalą naikinančiu, pilnu nuostabos žvilgsniu.

- Greitai suprasi, kad su biologija nesiginčijama, - kimiai tarė jis, atsargiai pažeminęs balsą. – Sūnau, aš tavęs daugiau nelaikau.

Atžala nuskobėjo šalin, o gimdytojas įtikinamai perspėjo gimdytoją: "Turim būti kantrūs, brangioji. Visi vaikai praeina lervutės stadiją…"
- Taip, mielasis, - atsiduso gimdytoja.

Pagaliau atžala, atrodo, susitaikė su neišvengtybe ir pradėjo ruoštis nenumaldomai permainai.

Kaip betrukdytų sunkėjanti kūno dalis, jis, iš visų pastangų, pradėjo tempti akmenis, dumblius ir kriaukleles prie pamėgtos vietos šlaite, kur, matyt, rengėsi pasistatyti įspūdingą būstą. Gimdytojų nuomone, jų sūnaus būstinė galėjo netgi tapti visos kolonijos (taip manė gimdytoja) papuošalu ir sugundyti žavią draugę (tokia buvo tėvo išvada).

Atžala laikas nuo laiko vis dar plaukiojo aplink rifą draugų, kitų lervučių, būryje, nors jo gimdytojai niekada palankiai nežiūrėjo į tokią draugystę, baimindamiesi, kad tarp tų lervučių pasitaiko abejotinos kilmės asobų. Jie net įtarė, kad kai kurie sūnaus draugai, atnešti prie rifo iš tolimos seklumos, turėjo labai prastą reputaciją, ir aplamai atsirado pasaulyje iš pumpurų – būdu, nepriimtinu padorioje bendruomenėje.

Tačiau atžalos išvaizda ir lėtumas jam plaukiojant rodė, kad su jaunatvišku lengvabūdiškumu greitai bus baigta. Kaip minėjo gimdytojas, su biologija nepasiginčysi, ir apatinei tavo kūno daliai įgaunant kriaušės pavidalą, romantinės jaunystės iliuzijos išsisklaido be pėdsakų.

- Visada žinojau, kad mažylio pagrindas sveikas, - didžiuodamasis pareiškė gimdytojas.
- Kaip bebūtų, jis neilgai jau plaukios su tokiu gumbu, - su džiaugsmu atsiduso gimdytoja.
- Tačiau kokių velnių tas jauniklis tąsosi su muilo akmeniu? – suniurzgė gimdytojas, kritiškai žvelgdamas į žalsvą tamsą, kurioje triūsė atžala. – Negi nežino, kad muilo akmuo ir dviejų metų vietoje neišstovės?
- Pažiūrėk, brangusis, - pasimetusi sušniokštė gimdytoja, - pagal mane, tai ta pati lervutė, kuri kartą grubiai su manimi elgėsi… Man nepatinka, kad ji sukiojasi prie mano sūnaus. Mūsų kaimynas šiaurės vakaruose tiksliai žino, kad ji – iš pumpuro!
- Niekai, - paskubomis ramino gyvenimo draugę gimdytojas. – kai tik sūnus įsikurs kaip reikiant, jam užteks ryžto neprisileisti visokių atmatų. Tai psichologijos klausimas, brangioji: vertikali padėtis pakeičia minčių eigą.

Atėjo didžioji diena.

Atžala rūpestingai užbaigė savo kūrinį, kuris, kiek buvo galima spręsti per atstumą, turėjo pakankamai padorų vaizdą, nors ir atrodė žemesnis bei plokščias, nei įprasta, o toks originalumas jau buvo ties blogo tono riba.

Paskutinį kartą apžvelgęs kūrinį, atžala padėjo kūną vertikaliai ir pavargęs nuleido apatinę dalį į tą vietą, kurią paruošė prisitvirtinimui. Po minutės jis dar pabandė irtis čiuptuvais, tačiau neįstengė pakilti – jis galutinai ir negrįžtamai prisitvirtino.

Jaunesnės lervutės stebėjo jį iš plyšio rife su pagarbiu siaubu.

- Sveikinam! – šaukė kaimynai.

Dėkingi tėvai atsilankstė, o gimdytoja nuolankiai pamojavo čiuptuvu trim netekėjusioms tetulėms.

- Na, ką sakiau! – išdidžiai sušuko gimdytojas.
- Taip, brangusis, - sutiko gimdytoja.

Netikėtai apatinių išsikišimų gyventojai pradėjo neramiai šūkauti. Pasimetimo ir nesupratimo banga nusirito per visą koloniją. Apsidairę, gimdytojai suakmenėjo.

Atžala vėl ėmė irtis, tačiau šįkart visai nesuprantamu būdu – jis susiriesdavo ir susilenkdavo, kas atrodė labai negrabiai. Tačiau, sprendžiant iš jo užtikrintų judesių, jis taip darė ne pirmą kartą. Kadangi jis išlaikė vertikalią padėtį, susidarė įspūdis, kad jis bando plaukti šonu.

- Jis išprotėjo! – sucypė gimdytoja, kabindamasi į patogiausią tokioje padėtyje šiaudą.
- Bijau, - burbtelėjo tėvas, - bijau, kad ne.

Kaip bebūtų, jie matė, kad sūnaus veiksmuose buvo sistema. Jis tebesiyrė tuo pačiu neįprastu būdu, ir tarsi, tiek jis, tiek visa platforma, tarsi pasislinko ir ėmė tolti!

Kai kurios prisitvirtinimo dalys, prie kurių tiesiogiai nebuvo prisitvirtinta, sukosi kažkokiu nesuprantamu būdu tiems, kurie nieko panašaus anksčiau nematė. Ir visas įrenginys šliaužė dugnu, pašokčiodamas ant smėlio nelygumų ir kurtinančiai girgždėdamas. Tačiau vis vien jis judėjo!

Lervytės išlindo iš plyšio ir dabar sukiojosi aplink atžalą, apžiūrinėdamos jo judantį įrenginį ir apipildamos klausimais. O jų gimdytojai pasipiktinę šaukė, reikalaudami, kad jos su juo neturėtų nieko bendra.

Trys nevedusios tetulės, tyliai cyptelėję, griuvo be sąmonės viena kitai į čiuptuvus. Tokio sukrėtimo kolonija neatsiminė nuo pat paskutinio cunami.

- GRĮŽK! – plyšavo gimdytojas. – Taip nesielgiama!
- Grįžk! – cypė gimdytoja. – Taip nesielgiama!
- Grįžk! – vienas per kitą šūkčiojo kaimynai. – Taip nesielgiama!

Tačiau atžala buvo kurčias sveiko proto samprotavimams. Atžala įsigijo ratus.

Papildomi skaitiniai:
Neandertalietis

Fantastikos skyrius
Lino Aldani. Korokas
V. Lobovas. Įsimylėję
Janušas A. Zaidelis. Riba
Sergejus Kolesnikovas. Džekas
Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas
Pavelas Podzorovas. Apie grybų naudą
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
O. Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Laukinės gamtos šauksmas
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
R. Jarovas. Genialumo komponentas
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Džonas Antoni. Hipnoglifas
A. Cvetkovas. Ateities pabaiga
B. Rudenko. Nugalėtojas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis