Jaroslavas Veisas. Kalisto diena prilygsta metams Žemėje

Jei leitenantas Vertas ir seržantas Lusnocas nebūtų buvę robotai, tarnyba Jupiterio palydove Kalistoje būtų pasirodžiusi neužtarnauta bausme. Ir visai ne todėl, kad ji būtų labai pavojinga ar sunki. Kaip kartas atvirkščiai. Tačiau žmogui toji ledų ir sustingusios lavos uolų sangrūda, kartu su milžinišku Jupiteriu keliaujanti po Saulės sistemą, būtų buvus nuobodu vaizdeliu. Ypač, jei būtų tarnavęs Kalistoje policininku. O tiesiog šiaip žmonės į ten važinėdavo savo malonumui. Pirmoji tiriamoji ten išsilaipinusi ekspedicija nustatė, kad Kalista visai ne toks tamsus, ne toks pilkas ir ne toks išdaužytas meteoritų, kaip pasirodė pirmiesiems skrydžių dalyviams. Priešingai, šis Jupiterio palydovas, beveik tokio pat dydžio kaip Merkurijus, pasirodė gana patrauklus. Mitologijos žinovai teigė, kad tame nėra nieko nuostabaus, nes mitinė Kalista, kurios vardu jis pavadintas, Likaono duktė, buvo tokia žavi, kad pats Dzeusas dėl jos neteko galvos ir įsimylėjo su visomis pasekmėmis.

Dabar vietoje dievų valdovo kosminę Kalistą užkariavo nesuskaičiuojamos turistų minios. Ji sruvo į ten nenutrūkstamu srautu, trokšdami pasimėgauti neregėtu vaizdu. Kalistos paviršiuje žmogus jautėsi tarsi būtų milžiniško kaleidoskopo viduje. Saulės spinduliai taip žaidė ant uolų ir blizgančių ledo skydų, kad sukurdavo nepakartojamą efektą – vaivorykštės spalvos liejosi gausybe atspalvių ir tvėrė muzikos bei kvapų iliuziją, - ir tai žmonėms darė neišdildomą įspūdį: ją matę, sakė, kad jaučia lengvą apsvaigimą, maloniausią iš sukurtų XXI amžiuje.

Callisto Satellite Vėliau padarytas dar vienas atradimas: Kalistoje buvo ypatingas radiacinis laukas su gydomosiomis savybėmis. Medikai nustatė, kad čionykščiai spinduliai palankūs visiems be išimčių. Saulės sistemoje nebuvo rasta kita tokia vieta, kurioje taip sparčiai atsistatytų įvairių planetų, nesvarbu, Marso ar Žemės, gyventojų jėgos.

Savaime suprantama, kad tokia pribloškianti žinia negalėjo neatkreipti turistinių agentūrų dėmesio, o tarp jų užvirė nuožmi konkurencija, kurioje nebuvo nugalėtojų. Visa Kalista buvo paskelbta gamtos draustiniu, į kurį įleidžiamos tik JUNESKO ekspedicijos. Netoli gražiausio kraterio buvo sužymėti turistiniai takai. Inžinieriai ten įrengė dirbtinę atmosferą, žinoma, retesnę nei Žemėje, tačiau vitaminizuotą.

Visoje Žemėje buvo iškabinėti plakatai, skelbiantys, kad KALISTO DIENA PRILYGSTA METAMS ŽEMĖJE ir užsakymai trijų savaičių poilsiui į gydomąjį palydovą buvo pardavinėjami metams į priekį. Jis apsisukdavo aplink Jupiterį kartą per tris savaites (17 Žemės dienų) ir dar likdavo laiko skrydžiui Žemė-Kalista ir atgal; arna iš Marso ir atgal. Tad žmogus visiškam jėgų atstatymui turėjo dar tris mėnesius ir vieną savaitę atostogų, kurias galėjo praleisti kitose patraukliose vietose.

Raketos iš Žemės ir Marso leidosi neveikiančiame krateryje, esančiame keli kilometrai nuo viešbučių miestelio. O policijos skyrius, kuriame tarnavo robotai leitenantas Vertas ir seržantas Lusnocas, buvo kaip kartas pusiaukelėje iš kosmodromo į miestą. Tai buvo n-tosios kartos biologiniai robotai. Juos nuo žmonių galėjo tik patyręs robotopsichiatras, bet ir jis būtų priverstas įsiklausyti į jų kalbą, pajusti specifinę garsinę išraišką, sukeliamą elektros srovės virpesių, atkreipti dėmesį į kokį nors neologizmą, sukurtą robotų dėl jų polinkio į formalizuotą, o ne prasminį kalbos suvokimą. Juk bet kurią, jiems reikalingą informaciją, jie gaudavo savo kanalais.

Ir todėl jie retai naudojosi kalba, kaip bendravimo priemone. Leitenantas Vertas ir seržantas Lusnocas gerą tarpusavio supratimą pasiekdavo smegenų skaičiavimo įrenginių spinduliavimo dėka. O su žmonėmis bendrauti jiems tiesiog nebuvo poreikio. Didesnę dalį to, ko žmonės norėjo arba, greičiau, nenorėjo jiems pasakyti, jie sugebėdavo nuspėti.

Tame, kad policininkų darbą dirbo robotai, buvo ir tam tikra nauda. Jie buvo nepaperkami. Nepavaldūs nuotaikoms. Niekas jų negalėjo panaudoti savo naudai. Jie garantavo tikslų ir sąžiningą instrukcijų įvykdymą, jų neblaškė pašaliniai rūpesčiai ir jie nesiekė jokių asmeninių tikslų. Juk ie neturėjo šeimų, kurias reikėtų išlaikyti, ir todėl jiems nereikėjo mokėti atlyginimo. Jiems nereikėjo į parą miegoti 8 valandas, jie nesinaudojo virtuve ir valgomuoju, tualetu ir vonia. Visada buvo puikios formos ir visada vienodai pasirengę vykdyti tarnybines pareigas. O jei ir tekdavo susidurti su rimtais įstatymo pažeidėjais, tai, blogiausiu atveju, juos atiduodavo remontuoti.

Policininkai sėdėjo skaidraus pastato, primenančio stiklinį dubenėlį kompotui, dugnu į viršų, viršutiniame aukšte. Čia buvo jų postas ir jei atliko darbą pagal savo programas. Leitenantas kaip tik baiginėjo dienos ataskaitą – nepraeis nė pusvalandis ir visas šis nuostabus kaleidoskopas panirs į tamsiai mėlyną tamsą; o seržantas nejudančiomis akimis sekė teleekraną, kur, centimetras po centimetro, lėtai plaukė Kalistos paviršiaus sektoriai.

Ir staiga tylą pertraukė Lusnoco kreipimasis į leitenantą:
- Pažiūrėk, šefe! Ateikite čia! Man kažkas čia nepatinka!

Aišku, viskas vyko nekalbant. Leitenantas priėmė keripinį ir tai patvirtino šviesos signalu.

- Ten kažkas juda, - tęsė seržantas.

Vertas atsistojo ir priėjo prie ekrano. Jo akių, kaip ir Lusnoco, įrenginiai mokėjo išdidinti vaizdą iki smulkiausių detalių.

Sektoriuje ERT-45, už 5 km nuo apvožto kompoto dubenėlio – policijos pastato – nuošaliai nuo turistinių kelių, ten, kur dabar turėjo būti tik sustingę krištolinio ledo gabalai, kažkas judėjo. Kuo įdėmiau žvelgė robotai, tuo jiems aiškiau atrodė, kad ten žmogus. Jų galvose esančios skaičiavimo mašinos akimirksniu apdorodavo ir išanalizuodavo gaunamus duomenis. Žmogaus ūgis – 163,2 cm, svoris su drabužiais – 56,34 kg, o kūno temperatūra – 36,4o. Lytis – vyras, akys – pilkai žydros, plaukai – tamsiai rudi, garbanoti, nosis – kiek užriesta.

- Kokį velnią jis ten veikia? - leitenanto kompiuteris pasiuntė šviesogramą.

Seržantas automatiškai signalizavo apie informacijos priėmimą, o tai tereiškė, kad klausimo pakartoti nereikia.

- Ar nebuvo pranešimo iš kokio nors viešbučio, ar nedingo kuris nors gyventojų? - paklausė leitenantas.

Seržantas peržvelgė panelę su kontrolinėmis viešbučių lemputėmis. Ten taikiai švytėjo lemputės. Vadinasi, viskas tvarkoje, tai yra visi gyventojai yra patalpose ir artėjanti tamsa jiems nebaisi.

Viešbučių administracija privalėjo griežtai sekti, kad niekas jokiais būdais neliktų lauke naktį. Nes temperatūrų tarp dienos ir nakties skirtumas buvo, nepaisant dirbtinės atmosferos, labai didelis. Šaltis naktį siekdavo -198o. Tad jei kas nors negrįžtų iki nakties, tai grėstų dideliais nemalonumais. Žmogus sustingtų iki kaulų, jį tektų atšildyti ir atgaivinti – procedūra nemaloni ir skausminga, o taip pat, kas gana svarbu, nepigi ir netgi ne visada pavykstanti. Tai grėsė ir bylinėjimusi tarp užsakovo ir turistinio biuro, iš ko naudos turėjo tik teisininkai. Iš kitos pusės kosminiai šalčiai atnešdavo ir tam tikrą naudą: jei sterilizuodavo orą nuo bet kokios infekcijos, kurią galėjo atnešti iš Marso ar Žemės.

- Jokių pranešimų nebuvo - atraportavo seržantas.

Tą akimirką leitenanto galvos kompiuteryje gimė viena mintis:
- Išsiaiškinkite, ar tvarkoje informacinės sistemos, - nurodė leitenantas, - o tada perklauskite visus viešbučius dėl tikrumo patikrinimo. O aš tuo tarpu paruošiu skraidyklę. Galbūt, kažkas į Kalistą atvyko „zuikiu“.

Ta mintis nedavė ramybės ir seržantui. Abudu „zuikio“ atvejui turėjo ypatingai efektyvią programą, kurios kol kas dar nė karto panaudojo. Atrodo, atėjo laikas ir jai.

Po 20 min. žmogus jau sėdėjo priešas policininkus robotus.

Patalpoje, kaip įprasta, buvo tylu. Seržantas su apklausos prietaisu įsitaisė šone. Leitenantas prie stalo, už kurio buvo pasodintas sulaikytasis, prisitraukė kėdę. Abu policininkai tylėdami žvelgė į žmogų, o jų tarpusavio ryšys veikė visa sparta.

- Gal, šefe, tai viso labo berniūkštis? - perdavinėjo seržantas. - Ar jis pasakė, kaip čia papuolė?
- Ne, - liūdnai atsignalizavo leitenantas. - Jis žaidžia didvyrį ir nenori su manimi kalbėtis. Jei nebūčiau robotas, pora kartų pliaukštelėčiau jam, iškart atsigautų. Tačiau neturiu teisės. O gaila. Dar 15 min. anapus kupolo – ir prisiminimo apie jį nebūtų likę.
- Taip, nusipelnė gero kailio karšimo, - atsiuntė atsakymą seržantas. - Būčiau jo tėtušis...
- Ko čia mes plepame ir informaciniame kanale keliame triukšmą, - nutraukė leitenantas, - tai vis tik žmogus, o mes tik mašinos.

Seržantas skubiai suderino ryšį:
- Kiek jam metų?
- 10-12. Žmonėms sunku nustatyti tiksliai. Jų ūgis svyruoja. Ką atsakė viešbučių administratoriai? - Visi gyventojai vietoje. Specialiai apie vaikus neklausiau, tačiau aišku – apie juos būtų ypač pranešę. Vaikus seka ypatingai. Ir jokių „zuikių“ nepastebėjo.
- Tikrai?
- Aš pakartotinai patikrinau kosmodromą. Šiandieną raketa atskrido ne tiesiai iš Žemės. Tai liuksusinis reisas. Už papildomą mokestį imituojama avarija kosmose. Žmonės dievina tokias kvailystes, velniai žino kodėl. Šįkart buvo suvaidintas susidūrimas su asteroidu ir visus keleivius perkėlė į naują laivą. Ir dar jie žaidė reaktoriaus apsauginio apvalkalo sugedimą, gelbėtojų laivas negalėjo priartėti prie „radiacija užkrėsto“ laivo. Keleivius perkildinėjo po vieną, tad prasibrauti „zuikiu“ į naują laivą nebuvo jokių galimybių.
Callisto Spires - O negalėjo kas nors pasislėpti avariją patyrusiame laive?
- Žinoma galėjo, jeigu išsėdėjo tris mėnesius tuščioje raketoje su automatiniu pilotu krioniniame režime Ganimedo orbitoje. Tik ne šiuo atveju.
- Baikit juokelius, seržante, - žaibiškai švystelėjo įspėjimo ugnelė.
- Klausau, leitenante.
- Toliau!
- Tikėtina tik viena: berniukas atliko nuo paskutinio iš čia išskridusio laivo. Nors tai neįtikėtina. Juk negalėjo jį užmiršti tėvai. Ir tuo labiau palikti tyčia.
- Tyčia? Abejotina. Jei dar būtų suaugęs... Tačiau paauglio nepaliktų. Juk žmonės labai prisirišę prie savo vaikų.

Leitenantas žvilgtelėjo į berniuką. Tas sėdėjo ant kėdės kraštelio su nepriklausomo žmogaus išraiška ir į robotus nekreipė jokio dėmesio. Bent jau stengėsi nekreipti dėmesio.

- Taip, berniukas... – balsu ištarė leitenantas.

Jo veido raumenų serviso mechanizmas padėjo sudaryti nežymios nuolaidžios šypsenos įvaizdį.

- Ką berniukas? – krūptelėjusiu balsu paklausė berniukas. – Man tiesiog nepasisekė, o tai niekada nebūtumėte pagavę!
- Šefe, jis ką, norėjo nuo jūsų pasprukti? – paklausė Lusnocas.
- Taip. Kai jį pavijau siaurame praėjime tarp dviejų ledo luitų, jis bandė man įkąsti. Štai čia, šalia alkūnės.

Vertas atraitojo rankovę. Ant baltos, panašios į žmogaus odą (apdorojus ultravioletiniais spinduliais ir specialiais tepalais ji netgi įdegė) matėsi gilios dantų žymės.

- Skauda, šefe? – paklausė seržantas, nes būtent tokį klausimą būtų uždavęs žmogus.
- Dar kaip! – leitenantas pasisuko į sulaikytąjį. – Puiku, kad tu jau ne vaikas, tad ir elkis kaip suaugęs. Pasakyk, kuo tu vardu, kaip čia patekai, kiek tau metų ir kur tavo tėvas.

Berniukas palingavo galva:
- Nieko nepasakysiu. Netgi jei kankinsite.

Leitenantas atsiduso:
- Mes ir taip nustatysime, kas tu. Tiesiog noriu greičiau užbaigti apklausą ir nuvesti tave miegoti.
- Aš nenoriu miegoti, - atsakė berniukas ir pasipūtė, kaip išdidus indėnų vadas, nusprendęs netarti daugiau nė žodžio blyškiaveidžiams.

- Centrą! - įsakė leitenantas. - Akimirksniu!
- Tačiau spartusis ryšys penkis kartus brangesnis, šefe. Reikės pagrįsti išlaidas.
- Berniukas – pakankamas pagrindas. Visos mūsų programos veikia žmonių gelbėjimui.
- Bus atlikta.

Po pusės minutės seržantas susisiekė su Centru Žemėje ir dar po pusės minutės abu turi visapusišką informaciją. Centro kompiuteris per 0,03 sek. Patikrino visus duomenis ir pranešė į Kalistą, kad į Žemę skrendančioje raketoje visi keleiviai vietoje.

Robotai laukė naujų nurodymų.

- Galiu lažytis, šefe, - perdavė seržantas, - kad su jumis kalbėjosi pats viršininkas ir rytoj jis, tarsi velnias iš tabokinės, pasirodys čia.

Skyriaus viršininkas buvo liesas, nekalbus žmogus, ir dauguma kitų žmonių buvo įsitikinę, kad jis robotas.

- Pralošei, - atsakė leitenantas. - Viršininkas neatvyks.
- Ką gi darysime?
- Nieko ypatinga. Jis, - leitenantas nurodė sulaikytąjį, - ne žmogus. Jis – robotas.
- Robotas? – perklausė seržantas.
- Netiesa! – pašoko berniukas.
- Tiesa! – pasakė leitenantas Vertas. – Tu robotas-žaisliukas. Matei reklamą TV? „Plastikinis Broliukas – nupirkite draugą sūnui arba dukrai! Puikios kokybės, automatinis dvynys. Atsiųskite savo vaiko hologramą ir po 5 dienų žmogutį, visiškai į jį panašų, tik labiau išauklėtą“. Štai jis - Plastikinis Broliukas! Tiksli originalo kopija. Paprasčiausias robotas-žaisliukas.
- Netiesa! – vėl sušuko Plastikinis Broliukas.
- Raketoje, dabar skrendančioje į Žemę, kai kas dingo. Vieno keleivio, tiksliau, jo sūnaus žaisliukas. Plastikinis Broliukas, ūgis – 163, 2 cm, svoris – 56,34 kg, termostatas nustatytas 36,4o C temperatūrai. Kaip ir berniukas, atsiliepia šaukiamas Petro vardu. Berniukas užmiršo žaislą viešbutyje ir pabijojo prisipažinti tėvui, todėl aiškino, kad lėlę supakavo ir įdėjo į lagaminą. Viskas paaiškėjo tik dabar; ir jam iškarš kailį. O štai šis Plastikinis Broliukas ryte pabėgo iš viešbučio ir manė, kad kur nors čia pasislėps. Greičiausia, jį ištiko šokas netekus šeimininko – esant supaprastintai programai taip nutinka, ir jis nežino, kaip elgtis. Todėl jo ir tokia keista reakcija.

- Tik vidinio įrenginio gedimas gali būti tavuoju pasiteisinimu, - pasignalino Lusnocas Plastikiniam Broliukui.
- Jame supaprastinta schema, - vietoje Plastikinio Broliuko atsignalino leitenantas. - Jis tegali palaikyti ryšį tik taip kaip žmonės, t.y. garsų pagalba. Ko norėti iš žaisliuko, beje, nelabai ir brangaus.

- Tik pagalvok, su juo elgėmės kaip su žmogumi, - prie žmonių kalbos perėjo seržantas, - o jis vos neatkando tau rankos, aš dėl jo keliu ant kojų vos ne pusę Saulės sistemos, o pasirodo, kad tai tik nususęs žemos klasės robotas. Jį geriausia ir buvo palikti ten, kur radom, būtų surūdijęs ir tiek.
- Aš nerūdiju! – paprieštaravo berniukas. – Aš žmogus, o ne koks nors pamirštas žaislas. Aš Petras!
- Na žinoma. Plastikinis Petrukas!
- Petras!

Leitenantas vėl įjungė veido raumenų serviso variklius ir kreivai šyptelėjo:
- Puiku, Petriuk! Man patinka jaunuoliai, mokantys už save pastovėti. Tačiau tavo tvirtinimas be jokios logikos. Jei būtum žmogus, sėdėtum dabar raketoje kartu su tėvais ir artėtum prie Žemės. Juk žinojai, kad vakare slėptis tarp uolų netinka, kad tai pavojinga gyvybei. Žinotum, kokie čia naktį būna šalčiai, ir suprastum, kas tau gresia. Tik robotui šaltis nebaisus. Argi tai neaišku?

Plastikinis Broliukas žvilgtelėjo į kampą, kur gulėjo nedidelė kuprinė:
- Turėjau šildomą miegmaišį.
- Tame šildomam miegmaišyje būtų -60o, ir jeigu būtum žmogus, vis tiek sušaltum.

Žaisliukas neatsakė.
- Ir štai dar: jei tu berniukas, kaip gi Plastikinis Broliukas galėjo tave palikti pavojuje?
- Tačiau aš ne pavojuje.
- Dabar ne. Tiesą sakant, niekas tau ir negrėsė. Nes tu robotas ir tik apsimeti berniuku. Matyt, dar neatsigavai po šoko.
- Petriukas pažadėjo, kad manęs neišduos. Jis man prisiekė bamba. Tikrai.
- Ką, ką?
- Prisiekė plika bamba. Štai taip, - Plastikinis Broliukas pasikėlė megztinį ir marškinėlius ir pridėjo du pirštus prie bambos prie nedidelės įdubos priekinėje korpuso dalyje.
- Kaip vis dėl to jis panašus į žmogų - pasignalizavo seržantas.
- Juos moko kažkokių kvailų atavizmų. Dar niekada nesusidūriau su tokiu ritualu, - atsignalizavo leitenantas.
- Bet, Broliuk, suprask, kad tokiais pokštais negali išjungti saugumo bloko, - balsu ištarė leitenantas. – Blokas yra ne čia. Ir nesugalvok eksperimentuoti su mumis.
- Nieko aš neatjungiau. Mano Petriukas veikia kaip reikia. Aš jį tiesiog įtikinau, kad nieko ma neatsitiks, jei jis mane paliks čia. Aš jį įkalbėjau susikeisti.

Leitenantas vėl kreivai šyptelėjo:
- Koks gi berniukas sugalvotų taip padaryti?

Plastikinis Broliukas atkakliai palenkė galvytę:
- Visi taip daro. Na, berniukai iš mūsų klasės.

Seržantas Lusnocas suposi kėdėje tik su robotams būdingu miklumu, - jis balansavo ant užpakalinių kojų, kad kažin ar pavyktų žmogui, ir šypsojosi. Leitenantui netgi nereikėjo priiminėti Plastikinio Broliuko smegenų signalų, kad perskaitytų jo mintis: „Mes, vaikinai, mokame išsigalvoti“. Seržantas pasisupo, pasisupo, tada kėdė vėl nusileido ant keturių kojų. - Na, Broliuk, gal užteks mus durninti? – griežtai tarė Lusnocas. – Apsimesti žmogumi gana sunku, ir tau tai greitai įgrįs. Tavo atmintinė turi saugoti daugybę niekų, be kurių neišsiverčia tikras žmogus. Žmonės, tiesa, kartais, su tuo nesiskaito, tačiau būti žmogumi labai nepatogu ir nelengva, patikėk manimi!

Tyla.

- Neverta jiems pavydėti, Broliuk, - taikiai pasiūlė seržantas. – Neverta. Robotam vis tik lengviau. Jei nesi gyvas, nesi ir mirtingas. O tai, kad tenka paklusti žmonėms, ką gi – juk ir jie kam nors paklūsta, net jei ir patys to nesupranta.
- Aš gi žmogus! – paprieštaravo Plastikinis Broliukas. Jis dabar neatrodė toks prislėgtas, kaip tada, kai leitenantas atvedė jį į skyrių. – Aš tikras žmogus, paklauskite ko norit!
- Na gerai, tarkim. Tada pasakyk, kokio velnio čia likai? Kodėl neišskridai namo su mama ir tėte? Gali tai paaiškinti?

Žaisliukas plačiai pravėrė burną, tačiau nieko neištarė.

- Na štai. Nežinai.
- Aš tiesiog... tiesiog norėjau išbandyti...
- Ką išbandyti?
- Na, ... kaip čia viskas...
- Na ir žodžių atsarga pas jį, o ir prieštaravimai, - pasignalizavo seržantas.
- Taip, sugebėjimas ginčytis nenumatytas programos, įrašytos į tokius žaisliukus, - atsakė leitenantas.
- Gerai, broliuk, iki ryto paliksime tave čia, - berniukui pasakė seržantas, - o tada nuvešiu į kosmodromo sandėlį. Po trijų savaičių tavo šeimininkas gaus tave, o tu – jį. Jei nori, gali išsijungti ir aktyvuosiesi tik Žemėje.

Berniukas pakėlė galvą ir tiesiai pažvelgė į leitenantą.

- Paskambinkite tėčiui, - paprašė jis, - prašau jūsų, ponas policininke! Prašau! Pasakykite jam, kad daugiau taip nedarysiu! Tiesą sakau...
- Bet mes jau skambinom! Ir viską, ką reikia, išsiaiškinom. Tavo šeimininkas prisipažino, kad tave pamiršo. Koks tikslas tęsti komediją? Ką tai tau duos?
- Palik ramybėje, - pasignalizavo leitenantas, - mes ir taip turime krūvą reikalų. Jis pasirūpins savimi, kaip bet kuris robotas.

Tyloje gaudė informacinio ryšio relės.

- Aš išalkau, - tylą sutrikdė Plastikinis Broliukas. – Ar neturite ko nors valgyti?

Leitenantas ėmė netekti kantrybės:
- Ne. Mes nieko neturime. Nes seržantas ir aš irgi robotai, nors ir panašūs į žmones, o robotai nevalgo.

Jis atsisuko į berniuką ir pagąsdindamas akyse įžiebė raudoną šviesą.

Žaisliukas atsiliepė gerai imituotu raudojimu.

Naktis slinko, laikrodžio ciferblate virš pagrindinio pulto keitėsi skaičiai. Leitenantas palinko ties automatizuoto ataskaitų tablo, jame fiksuodamas praeitos dienos įvykius. Seržantas tikrino pagrindinės ir atsarginės elektros sistemų funkcijas. Policija Kalistoje turėjo daugybę visokiausių įpareigojimų, bet juk ir policininkai – robotai, o robotai moka viską. Plastikinis Broliukas sėdėjo nejudėdamas, nuleidęs galvą ant stalo, viena jo ranka be gyvybės ženklų nusviro žemyn. Burna buvo kiek pravira, ir jeigu tai būtų žmogus, atrodytų, kad jis sustingo iš šalčio. Tačiau poilsiui poza buvo visai netinkama.

- Atrodo, kad jis vis tik miega, - pastebėjo seržantas.
- Ne, tuo mūsų neapgausi. Jo schema labai paprasta. Miegoti gali ir lygintuvas.
- O jeigu jis vis tik miega?
- Niekai, Lusnocai. Kas čia tau užėjo?
- Mane neramina vienas dalykas, leitenante, kad jo atsakymuose kažkas neatitinka logikos.
- Tai labai paprastas robotas, Lusnocai, ir iš lo negalima reikalauti ypatingos logikos.
- Ne tame problema. Man nepatiko, kaip jis kalba. Taip robotai nekalba. Iki roboto jam toloka. Ir dar – pastebėjai, kaip jis formuoja savo atsakymus, ir šiaip savo kalbą? Ji pas ji išsiderinusi. Joje labai maža informacijos talpa. Taip kalba žmonės, o ne robotai.
- Tai šoko pasekmės. Jį užprogramavo taip, kad jis nuolat būtų šalia žmogaus. Ir staiga jis liko vienas. Ir dar tikėtina, kad jo sistemą kažkaip suprojektavo žmogaus psichika.
- Nežinau, šefe. Tuo nesu tikras.
- Taip ir yra, ką ten.
- Įrodykite.
- Bet, Lusnocai, kas jums?
- Na pabandykite jam nutraukti ranką. Jeigu tai robotas, jam nieko neatsitiks, iškart ir sutaisysime.
- Baik kvailiojęs, seržantai. Ar parengęs oro analizę?
- Netrukus bus baigta.

Dangaus skliautas virš policijos skyriaus ėmė dažytis tamsiai mėlynais tonais. Į Kalistą ateidinėjo nauja diena. Staiga leitenantas atsistojo ir išjungė savo prietaisus.

- Dar kartą kviesk Centrą, - nusignalizavo jis. – Tegu sujungia su raketa
- Ką? Įtikinau jus? - išdidžiai pasmalsavo seržantas
- Ne, neįtikinai. Jis įtikino, - leitenantas pažvelgė į miegantį berniuką.
- Bet ką tik aiškinote, kad miegoti gali išmokti ir lygintuvas; tereikia jį užprogramuoti.
- Taip. Bet argi įmanoma taip užprogramuoti žaislą, kad jam iš alkio urgztų pilve?

Seržantas įsiklausė. Tada palingavo galvą, tarsi jis jis nebūtų robotas, ir atsiduso:
- Ką gi, jei įsakysite, nusileisiu į artimiausią viešbutį pieno ir batono su sviestu?
- Įsakysiu, seržante, - nurodė leitenantas. - Tik tyliai, nepažadinkite jo. Žmonės miega jautriai.

Ledo uolos aplink policijos skyrių vėl sumirgėjo kaip milžiniškas kaleidoskopas.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Ar mąsto žmogus?
S. Lemas. Patrulis
L. Dilovas. Lagranžo taškas
V. Baalis. Eksperimentas
Robertas Silverbergas. Musės
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Sviatoslavas Loginovas. Olandiškas sūris
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
D. Bilenkinas. Gyvybės dykuma
J. Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Strugackiai. Smėlio karštinė
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
L. Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Vladimiras Michanovskis. Žalias debesis
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Polas Ešas. Kontaktas
A. Čechovas. Skraidančios salos
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
J. Glazkovas. Juodoji tyla
Mėnulio kronikos kine
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
H. Lampo. Dievo gimimas
V. Gvozdėjus. Pabėgimas
Mėnulio urvų pabaisos
Rausvų debesų šalis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė