Antonas Pervušinas. Noutbukas planetininkui Bykovui. Vartiklis

Vis dažniau pasigirsta balsų, kad, atseit, informacinės technologijos „nužudė“ kosmonautiką.

Va, jei šimtų tūkstančių vartotojų, besipučiančių pornografiją iš Interneto ar prilipusių prie kompiuterinių žaidimų, energiją nukreiptum kita, naudingesne kryptimi, tai mes ... o-ho-ho! Marse obuoliai varpose noktų!

Štai S. Peresleginas „Patekom ne į tą istoriją“ (Ogoniok, 1999, nr.27) rašo:

Be išankstinio nusistatymo perskaičius Strugackių tekstus, paaiškėja keli juokingi faktai. Juokingi mūsų Tikrovės požiūriu. Taip, visa galingų Saulės sistemą naršančių kosminių laivų technika be galo primityvi. Visai nėra kompiuterių. [ ... ]
Paprasčiausia būtų pasijuokti iš neatitikimų radus jiems trivialų paaiškinimą: rašyta tai 60-ųjų pradžioje, o ir neįdomūs Strugackiams buvo visos tos techninės detalės... Tačiau vis tik gerokai įdomiau įsivaizduoti pasaulį, kai fotoniniame žvaigždėlėkyje tikrai nėra padoraus kompiuterio. Ir pabandyti suprasti, kaip galėjo atsirasti toks pasaulis ir kodėl jis toks.
Atkreipkim dėmesį, kad Strugackių tikrovės požiūriu mūsų pasaulis suteikia prielaidas pašaipoms, jeigu – tikėtinos istorijos rėmuose – mūsų pasaulį laikysim tekstu, aprašančiu tam tikrą Atspindį. Tikrai „Pentiumą“ [ ...] naudojam buhalteriniams paskaičiavimams ir DOOM žaidimui. O kompiuteris, reguliuojantis vidaus degimo variklio karbiuratoriaus darbą, - tai kiečiau už rankinį fotonolėkio valdymą! O žibaliniai dujų turbininiai varikliais po 60 m. reaktyvinio judėjimo vystymosi metų! O skysto kuro raketos, ties kuriomis užsiciklino kosmonautika! O ir pati kosmonautika, 30 m. bandanti įveikti Mėnulio stadiją!.. Ne, kažkuo istorinė paralelė, taip nuodugniai ir kruopščiai aprašyta Strugackių, aplenkė mūsų pasaulį.
Tad štai, analizuodamas neįmanomai tolimą ir be galo patrauklų Pusiaudienio pasaulį, padariau išvadą, kad globalaus informacijos apdorojimo progreso (kompiuteriai) kaina ta, kad Žmonija atsisakė žvaigždžių. [ ...
Strugackių aprašytas pasaulis, kur 90-ųjų pabaigoje įsisavinta Saulės sistema, konstruojami fotonolėkiai ir artėja pasaulio susijungimas, - galėjo būti Tikrovėje! Tiesiog kažkas kažkada, išėjo iš kabineto ne pro tas duris. Kvailas atsitiktinumas.

O norint nuvainikuoti šią iliuziją, mums būtina imti pirminius šaltinius, tą iliuziją sukėlusius, - t.y. Arkadijaus ir Borisų Strugackių tekstus, Pusiaudienio pasaulį tokį, kokį aprašė populiariausių tarybinių fantastų plunksna, o ne kaip jį interpretuoja Peresleginas.

Pusiaudienio pasaulio kosmonautikos negalima nagrinėti be istorinio konteksto, tai yra prisirišimo prie laiko, kai rašyti vieni ar kiti romanai. Tai nurodo pats Borisas Strugackis, atsakydamas į klausimus: matai, sumanydami įvairias technologijas, Strugackiai rėmėsi ne kokiais nors slaptais informacijos šaltiniais, o to meto mokslo populiarinimo literatūra. Tai logiška – kas būtų prileidęs civilius prie slaptų šaltinių, o tuo labiau leidęs paviešinti, pvz., tarpkontinentinės balistinės raketos R-7, kurios pagalba į kosmosą iškelti ir „Sputnik-1”, ir Laika, ir Notebook in the space

Jurijus Gagarinas, charakteristikas.

Iš Boriso „Praeito kelio komentarų“ seka, kad pirmoji brolių Strugackių apysaka „Rausvų debesų šalis“ (žr. recenciją apie ją >>>>>), aprašinėti kosminės ekspansijos pradžią Pusiaudienio pasaulyje, kurta nuo 1954 m. rudens iki 1957 m. balandžio. Kokios idėjos tuo metu vyravo teorinėje kosmonautikoje? Tai nesunku patikrinti pavarčius tų metų mokslo populiarinimo literatūrą, leistą milžiniškais tiražais – dar kartą pabrėžiant, kad realūs darbai toje srityje buvo visiškai įslaptinti.

Kas leista tuo laiku? Pasirinkimas gana didelis. Leistos Boriso Liapunovo knygos („Pasaulio atradimas“, „Raketa“, „Pasakojimai apie raketas“), Felikso Zigelio („Dirbtinis Žemės palydovas“), Ari Šternfeldo („Tarpplanetiniai skrydžiai“, „Nuo dirbtinių palydovų prie tarpplanetinių skrydžių“), Eriko Burgeso („Link erdvės ribų“), Jurijaus Pobedonoscevo („Dirbtinis Žemės palydovas“); tiražai – 10-300 tūkst. Žurnalai „Technika jaunimui“, „Pažinimas - jėga“ (ZS) ir „Ogoniok“ spausdino dešimtis straipsnių ir mokslinės fantastikos „reportažų“ apie būsimą kosmoso užkariavimą. ZS netgi ryžosi eksperimentui – 1954 m. išėjo numeris „iš ateities“, datuotas 1974 m, - jame rašyta apie tarybinių astronautų skrydį į Mėnulį (iki 1960-ųjų ir TSRS jie vadinti astronautais).

Tai kaip tada įsivaizduota kosmoso įsisavinimo programa? Apibendrinant: pirmiausia , didelis mokslinis palydovas, tiriantis erdvę aplink Žemę, tada iškart – automatinių stočių skrydžiai į Mėnulį, o iš paskos (jau po 4 m. po pirmojo palydovo starto) – pilotuojama ekspedicija į Mėnulį (žr. to meto fantastinį apsakymą apie žmones Mėnulyje >>>>>). Taigi, tarpinis žmogaus skrydis aplink Žemę net nebuvo nagrinėjamas!

Atsakymas paprastas. Pirma, populiarizatoriai turėjo kiek kitokią informaciją apie Saulės sistemą, nei mes šiandien, o antra, jie tikėjo, kad naudingo krovinio problema (tiksliau, būtinybė jį minimizuoti) bus išspręsta atominių variklių pagalba.

Taigi, 6-me dešimtm. mokslininkai vis dar tikėjosi aptikti Marse ir Veneroje gana pakenčiamas gyvenimo sąlygas ir netgi vietines gyvybės formas. Ir įsivaizduokite, jei taip ir būtų – Marse galima būti be skafandrų, ten gausu skysto vandens ir pan. kaip viskas supaprastėtų! Jau tai stimuliuotų kosmonautiką; ir kaip paprasta būtų įrengti Marse gyvenamą bazę.

Kartu užtikrintai teigta: skrydžiams bus naudojami tik atominiai arba termobranduoliniai varikliai – nes kitaip nepavyks į Marsą gabenti tonas naudingo krovinio. Pvz., ZS aprašo raketą su branduoliniu reaktoriumi, kuris skaido vandenį į vandenilį ir deguonį, kurie vėl sudegdami skraidina raketą.

Marsas pasirodė esąs tuščia planeta. Atominių variklių projektai (nors ir tapo naudojami povandeniniuose laivuose) giliai sukišti į stalčius – todėl, kad nepavyko sukurti kompaktiškos didelių branduolinių reaktorių valdymo sistemos. Mat šie veikia ties „įsibėgėjimo“ – t.y. nevaldomos grandininės reakcijos – riba. Bet kuris reaktorius turi riziką, kad įvyks jei ne atominis, tai bent jau šiluminis sprogimas (kaip Černobilyje ar Japonijoje). Konstruktoriai turi pasirūpinti, kad atominė energija neprasiveržtų į išorę. Tam reaktoriuose įrengia griozdišką reguliavimo sistemą, kurios svoris daug kartų viršija paties reaktoriaus svorį. Taip, pvz., pirmasis tarybinis reaktorius F-1 talpino 50 t urano ir ... 400 t grafito, naudojamo grandininės reakcijos reguliavimui.

Tačiau tai tik viena iš problemų. Reaktoriaus paleidimas ir sustabdymas virsta ilgu ir varginančiu procesu – o ir tam reikalinga griozdiška valdymo sistema. Vienintelė branduolinio reaktoriaus gaminamos energijos rūšis yra šiluminė. Jos transformavimui į mechaninę (o toliau – ir į elektrą) būtinas temperatūrų skirtumas. Šiluminių Strana bagrovyh tuc

variklių naudingumo koeficientas neviršija 50%. T.y., juo galingesnis variklis, tuo daugiau perteklinės šilumos turi atiduoti aplinkai. Prie branduolinių jėgainių yra milžiniški vandens telkiniai, skirti vėsinimui. Atominiai povandeniniai laivai šilumos perteklių atiduoda vandeniui. O kaip išsivaduoti nuo nereikalingos šilumos kosminiame laive? Išspinduliuoti pavyksta nedidelę dalį – tad į kelionę tektų imti šilumos nešėją. O ir branduolinio reaktoriaus nepavyktų dažnai stabdyti ir vėl paleisti. Tad kilus manevro būtinybei, visa reaktoriaus galia būtų panaudota bereikalingam nešėjo įkaitinimui, o tada šio balasto išmetimui į kosminę erdvę.

Štai ir įsivaizduokite tokią monstrišką raketą – ji tiesiog nuo žemės paviršiaus neatsiplėš!

Bet grįžkim prie „Rausvų debesų šalies“. Ten yra konkrečių sąsajų su vieta ir laiku. Pvz., fotoninio planetolėkio „Chijus“ starto data – 1991 m. rugpjūčio 18 d. Ir prieš tai pastebėta, kad iki Veneros šturmo nuo pirmųjų mėnulėkių pradžios praėjo nepilni 30 m. grubiai paskaičiavus, skrydžiai į Mėnulį turėjo prasidėti 1959- 60 m. tiksliai pataikyta – „Luna-2” Mėnulio paviršių pasiekė 1959 m. rugsėjo 14 d. (žr. >>>>>). Tačiau dėl kitų dalykų Strugackiai suklydo.

Negalėjo nesuklysti! Iš kur buvo jiems žinoti, kad Marsas tuščias, o atominių variklių projektai liks tik popieriuje? Juk to nežinojo net raketų kūrėjai!

Pagal populiarią mokslo literatūrą, Strugackiai aprašė optimalų kosminės ekspansijos variantą. Pradžioje – bandomieji skysto kuro raketų startai, tada tarpplanetinių laivų su atominiais-impulsiniais varikliais... Stop! Atrodo, kad Strugackiai kažkaip apčiuopė teisingą Saulės sistemos įsisavinimo kelią. Juk atominiais- impulsiniais laivais šiandien supranta esant vadinamuosius „sprogstalėkius“, kuriuos varo atominių sprogimų galia. Kitos realios technologijos į žvaigždes kol kas nėra. Tačiau įdėmesnis teksto panagrinėjimas nuvilia – turima mintyje ne „sprogstalėkiai“. Štai ištrauka su „Chijaus“ aprašymu:

Fotoninės raketos pranašumas prieš atominę su skystu kuru neginčijami ir milžiniški. Pirmiausia, santykinai mažas kuro svoris; antra, didelis naudingas krovinys; trečia, fantastinis manevringumas lyginant su skysto kuro varikliu. [ ... ]
„Chijus – kombinuotas planetolėkis: penkios įprastinės atominės-impulsinės raketos neša parabolinį veidrodį iš „absoliutaus atspindėtojo“. Į veidrodžio židinį nustatytu dažniu įpurškiama vandenilio-tričio plazmos porcija. Atominių raketų paskirtis dvejopa: pirma, jos suteikia galimybę „Chijusui“ startuoti ir finišuoti Žemėje. Fotoninis variklis tam netinka – jis užterštų atmosferą tarsi vienu metu įvykęs dešimties vandenilinių bombų sprogimas. Antra. Raketų reaktorius maitina galingi elektromagnetai, kurių laukuose vyksta plazmos stabdymas ir įvyksta termobranduolinė sintezė.

Fotoninių raketų idėja kaip kartas kilo 6-o dešimtm. viduryje. Tačiau net populiarizatoriai miglotai minėjo, kad tai tolimos ateities reikalas. Ypač sunku buvo išspręsti atspindinčio veidrodžio problemą. Apysakoje ji išsprendžiama įvedant naują mokslo sritį – „mezoatominę chemiją, dirbtinių atomų, kurių apvalkaluose elektronai pakeisti mezonais, chemiją“. Negi toks mokslas atsirastų be informacinių technologijų proveržio?

Tai, kad Pusiaudienio pasaulio priešaušryje įvyko informacinė revoliucija, yra kelios nuorodos „Rausvų debesų šalyje“. Videofonas konstruktoriaus Krajuchino kabinete ir ligoninės palatoje, plati robotizuota infrastruktūra Veneros orbitoje, „Chijaus“ elektroninis kurso paskaičiuotojas. Panašu, kad revoliucija įvyko 7-o dešimtm. pradžioje. T.y., kosminė ekspansija vystėsi lygiagrečiai su intensyviu kompiuterinės technikos vystymusi. Juk kaip turėjo būti valdomi atominiai reaktoriai – juk tikrai ne rankiniu būdu!?

Netiesioginį patvirtinimą randame apsakyme „Spontaninis refleksas“ (1958), kur aprašytas specialiai kosminiams skrydžiams skirtas robotas. Jame spontaniškai gimsta dirbtinis intelektas – kuo šiuo metu dar nelabai galime pasigirti.

O toliau? „KŽS išbandymas“ (1959): XXI a., tarpžvaigždinės ekspedicijos ruošimas, kibernetinių žvalgų sistema – autonominė, saviapsimokanti. „Tokio mechanizmo sukūrimas pareikalavo atsisakymo nuo klasikinių kibernetinės technikos formų – puslaidininkinių, krumpliuotų metaloplastų, bangvandenių įrenginių. Buvo būtinas iš principo naujas sprendimas; ir jis rastas panaudojant beveik iki absoliutaus nulio užšaldytus kvantiškai susidariusius sudėtingus kristalus, turinčius neperiodinę struktūrą ir galinčius atlaikyti izomerinius perėjimus atitinkamai su gaunamais signalais“.

„Didysis PIK“ (1961): XXII a., milžiniškas skaičiavimo centras, galintis ne tik rinkti ir apdoroti paskirstytą informaciją, atgaminti ištisus praeities fragmentus. „Didysis PIK- ne tik paskirstytos informacijos kolektorius. Tai nepaprastai sudėtinga ir labai savarankiška skaičiavimų-loginė mašina. Jos aukštuose, be milijardų atminties ląstelių ir loginių elementų, be įvairiausių keitiklių ir filtrų, yra nuosavos dirbtuvės, kurias ji pati valdo. Esant būtinybei ji save suderina, gamina naujus elementus, kuria modelius. Tai atveria plačias galimybes. Šiuo metu ji, pvz., papildomai atlieka Australijos ekonominės sferos skaičiavimus, naudojama daugelio bendrosios kibernetikos užduočių sprendimui, atlieka tiksliausio diagnozuotojo funkcijas, turėdama skyrius visuose stambiausiuose Žemės miestuose ir kai kuriose bazėse už Žemės ribų.“

Pusiaudienio pasaulyje sutinkamos ir išgirtosios nanotechnologijos. Prisiminkim apsakymą „Pralaimėjimas“ (arba „Baltasis Alaido kūgis“, 1959) ir Geltonojo fabriko aprašymą novelėje „Savaime judantys takeliai“ iš romano „Sugrįžimas“ (1963).

O kad tai taptų tikrove, reikalinga revoliucija duomenų apdorojimo srityje. PIK realizavimui reiktų sukurti Feinmano kvantinį kompiuterį su praktiškai begaline greitaveika.

O kokia vis tik kokia mūsų tikrovė? Amerikiečiai, išleidę milijardus dolerių, išsilaipino Mėnulyje, astronautai patyrė fizines kančias, o viena ekspedicija vos nežuvo (Apollo-13) – apie tai žr. >>>>> ir vis tik netgi nesugebėta įsitvirtinti Mėnulyje. Ir aplamai, nuo 1972 m. toliau Žemės orbitos neskrendame – ir kažin kada skrisime.

Viena priežasčių tam – silpnas ryšio ir IT priemonių išsivystymas. Skrendant toliau, būtina daugiakanalis ryšys, o tai papildomi naudingo krovinio kilogramai. Reikia patikimos kompiuterinės technikos – tai vėl papildomi kg. Gyvybės palaikymo sistemos turi veikti be sutrikimų, automatiškai, o tai vėl kg. IT revoliucija padidintų galimybes.

Ir vis tik kodėl Strugackiai neaprašė noutbuko ir mobiliojo telefono? Juk buvo taip paprasta – tarti, kad skaičiavimo technika tampa kompaktiška, o mobiliuosius telefonus fantastai aprašinėjo jau 3-me dešimtm. Čia S. Peresleginas laiko, kad tai nulėmė totalitarinė komunizmo esmė: atseit, nuo pat pradžių laisvam tinklų ir skaičiavimo technikos plitimui buvo uždėti griežti apribojimai, todėl jie atsirado gerokai vėluodami – vos ne XXII a. pabaigoje.

Tačiau, matyt, Strugackiai nesiryžo aprašinėti nešiojamos skaičiavimo technikos it į Internetą panašaus tinklo (nors yra požymių, kad kažkas panašaus buvo atėję jiems į galvas), nes laikė, kad tada pasikeis ir pats žmogus. jis taps mums nepažįstamu, kurio psichologiją ir motyvaciją aprašyti neįmanoma. Broliai Strugackiai neatsižvelgė į XX a. patirtį. Pasirodo, kad žmogaus prigimtį sunku pakeisti. Jokia techninė naujovė negali pakeisti mūsų santykio su pasauliu ir su į mus panašiais. Kaip nepakeitė mūsų noutbukai ir Internetas.

^*) Bykovas šturmanas ir geologas iš „Rausvų debesų šalies“; ginčininkas ir mokslo entuziastas.