|
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Miestukas pasimetė tarp kalnų ir jūros, kaip kad žmogus tarp žemės ir dangaus. Visą naktį traukinys važiavo palei krantą ir ratų stuksėjimas susiliejo su bangų mūša į vieną nesibaigiančią melodiją. Žmogus prekiniame vagone beveik nemiegojo. Gulėjo ant šienu ir arklių mėšlu atsiduodančių lentų, žiūrėjo į retus žvaigždžių šmėkščiojimus kiaurose vagono lubose. Arklių čia nebuvo, aptvarai buvo tušti, tačiau šiek tiek šieno buvo likę jis jį sugriebė pasidėjimui po galva. Prieš priguldamas, žmogus nusirengė, likdamas vienomis trumpikėmis. Auliniai batai stovėjo prie kojų, languoti marškiniai ir aksominė striukė kabojo ant lentinės aptvaro užtvaros. Diržas su sunkiu revolveriu aptrintame dėkle gulėjo po kairiąja ranka. Ratai stuksėjo savo dainą ir žmogaus lūpos sujudėjo: Paklausyk, kaip ratai trata, - Tai traukinys lekia, tra-ta-ta - šnabždėjo jis ir trumpam prisnūdo. Vyras prabudo, kai vagoną sukaustė ryto šaltukas. Jis atsikėlė, pagriebė diržą su dėklu ir nuėjo į vagono galą, tambūrą. Viename aptvarų kažkas gulėjo sunkiu gniužulu, tačiau vyras į ten nepažvelgė. Švito. Durys buvo atviros, - tiesą sakant, per jas vakar vakare vyras ir įsibrovė į vagoną. Neskubėdamas nusišlapino, tada atsisėdo, nuleidęs kojas virš nesibaigiančių kopėčių: dvi metalinės bėgių eilės ir tamsūs nuo kreozoto pabėgių išsikišimai. Užvertus galvą atrodė, kad traukinys rieda žemyn iš pat dangaus. - Ratai trata ... tra-ta-ta, - pakartojo vyras. Ištiesė ranką ant metalinių grindų stovėjo rankšluosčiu pridengta pintinė. Vyras nutempė rankšluostį, įkišo ranką ir ištraukė saują aviečių stambių, raudonų, dvelkiančių vasara. Tikriausiai jos buvo skanios, tačiau naktinis kratymas jas pavertė rausva koše. Vyras nusišluostė ranką rankšluosčiu, atsistojo ir nuėjo į vagoną, - apsirengti. Po ketvirčio valandos, kai traukinys sustojo miestelyje, jis stovėjo atvirose prekinio vagono duryse ir užbaiginėjo rūkyti cigaretę. Traukinys išsitiesė pirmame kelyje, o iš antrojo pratisai sušvilpė ir į kitą pusę nuriedėjo ilgas prekinis traukinys su cisternomis ir hoperiais. Vyras nušoko nelaukdamas, kol traukinys visai sustos, susvyravo, tačiau išsilaikė ant kojų. - Sustojimas vienai minutei, - pasakė stoties viršininkas, stovintis prie kelio su raudona vėliavėle rankoje, įtartinai žvilgtelėjęs į tuščią vagoną. Perone jis buvo vienas, apsirengęs sena susiglamžiusia uniforma su papilkėjusiomis sagomis. Ko veidas irgi buvo senas bei susiglamžęs, akys padūmavusios ir negyvos. - Aš jau atvažiavau, - pasakė vyras. Stoties viršininko akyse pasirodė smalsumo šešėlis. Jis apžvelgė vyra nuo galvos iki kojų, o tada
paklausė: Traukinys sušvilpė ir traukinys truktelėjo. Stoties viršininkas į vamzdelį susuko signalinę vėliavėlę, paslėpė užantyje. Pažvelgė įkandin traukiniui. - Kažką pamiršote aikštelėje. Jis klausinėjo tarsi iš inercijos. Taip, kaip išeidavo sutikti traukinio, kaip suvyniodavo vėliavėlę. Vyras jau buvo susidūręs su tokiu elgesiu. Ne vieną kartą. - Važiuoja toliau, - atsakė vyras. Ar jūsų miestelis didelis? Vyras linktelėjo ir nuėjo paskui jį į stoties pastatą nedidelį, vienaukštį, iš raudonų plytų, dengtą čerpėmis. * * * Jie gėrė kabinete apsilupinėjusiame, šaltame. Kampe dulkėjo senos raudonos vėliavos su auksinėmis raidėmis, apdovanojimai už kažkokius darbo laimėjimus dar praeitame amžiuje. Ant stalo stovėjo kvailas telefono aparatas iš plastiko. - Veikia? paklausė Denis, gerdamas saldžią karštą arbatą. Stoties viršininkas susimėtė: Stoties viršininkas pažvelgė į jį pavargusiu, meldžiančiu žvilgsniu: Jis nespėjo paaiškinti kaip trinktelėjo durys ir kažkas įėjo į kabinetą. - Na, štai... vien lūpomis sušnabždėjo stodamasis Petras. Tarpdury stovėjo jaunuolis liesas, juodaplaukis, akiplėšiškomis gyvomis akimis, ryškiai raudonomis, tarsi nudažytomis lūpomis. Buvo apsivilkęs juodą odinę striukę su sidabriškai blizgančiais susegimais, juodas odines kelnes, aptempiančias gyslotas kojas. Nuleistoje kairėje rankoje laikė pistoletą-kulkosvaidį nerūpestingai, su paauglišku iššūkiu. - Kas toks? paklausė jaunuolis. Jaunuolis tylėjo, pakramtydamas lūpas. - Kas toks? dabar Petro paklausė jau Denis. Gėjus? Stoties viršininkas sunerimo, papurtė galvą. - Vadinasi, tiesiog kvailys, - padarė išvadą Denis. Įžeisto jaunuolio akys išsiplėtė ir tapo apvaliomis. Jis nieko nepradėjo sakyti, už ką Denis mintyse jį pagyrė, tik iškart pakėlė ginklą. Stoties viršininkas nėrė po stalu. Revolveris Denio rankoje iššovė tik kartą. Juodoje jaunuolio striukėje atsirado plėšta skylutė. Rūgščiai pakvipo paraku ir saldžiai kažkuo kitu. Jaunuolis nukreipė akis žemyn. Tada pažvelgė į Denį, nuskriaustai, tarsi vaikas, kuriam sutrukdė žaisti įdomų žaidimą. Ir sunkiai prisėdo ant grindų. - Jūs eikit, - tarė Denis. Aš sutvarkysiu. Stoties viršininkas lanku patraukė prie durų, tačiau jaunuolio batai sunkūs, suvartyti kariški batai gulėjo ant paties slenksčio ir jam vis tik teko peržengti kūną. - Tai atėjęs ar jau jūsiškis, atverstasis? paklausė Denis. Stoties viršininkas sustojo, nevykusiai palinkęs virš kūno. Aplaižęs lūpas, nusiėmė kepurę su avietiniu snapeliu, sugniaužė ją rankoje. - Iš mūsiškių... Daktaro sūnus... metai kaip... * * * Ligoninė iš tikro buvo maža, tačiau vis tik didesnė už stotį. Dviejų aukštų (tiesa, antrame dalį išdaužtų stiklų netvarkingai užtempė polietilenine plėvele). Denis minutėlę patrepseno prieangyje, baigdamas rūkyti cigaretę. Jam kažkodėl buvo nepatogu, kaip visada tokiais atvejais. Pagaliau ryžosi, trumpai pabeldė į duris ir, nelaukdamas atsakymo, įėjo. Matyt, gydytojas gyveno greta ligoninės nes kam jam tokį ankstyvą laiką būti savo kabinete? Nejaunas, stambokas, sėdėjo prie stalo (kampe, kaip profesijos simbolis, mėtėsi fonendoskopas) ir valgė arbūzą, kąsdamas sultingas riekes. - Sėskite, - pasiūlė gydytojas, Denisui stumtelėdamas lėkštę. Valgykite. Čia smėlėtos dirvos, arbūzai
labai geri. Padeda inkstams. Denis tylėjo. - Ko laukiate? paklausė gydytojas. negaliu jums pasakyti ačiū. Tačiau niekuo ir nekaltinsiu. Taip,
tikriausiai, gerai, kad baigėsi toji kančia. Žiūrėti, kaip tavo sūnus virsta pabaisa tai, žinote, degina
dūšią. Gydytojas padėjo žalia žievę ir paėmė kitą gabalą. Sumykė: Gydytojas judino lūpas. Raudonos sultys tekėjo jo lūpomis. - 18. Neskaitant mano sūnaus, - jis netikėtai pažvelgė į Denį su beprotiška, bereikalinga viltimi. Denis atsistojo, nuėjo prie durų, Stabtelėjo, metė: * * * Kavinės šeimininkė buvo pirmasis Denio mieste sutiktas žmogus gyvomis akimis. Kai jis įėjo, mažoje patalpoje sėdėjo trise tačiau jie iškart atsistojo ir išėjo, tarsi nuo Denio sklistų bjaurus kvapas. Denis neįsižeidė mirtis tikrai nekaip kvepia. Dar nesena, tačiau su iššaukiančiai neslepiama žile, moteris priėjo prie jo, sekundę žvelgė į akis, tada linktelėjo: Denis tik šyptelėjo. Tačiau moteris nuėjo už baro, pabarškino raktais, atrakindama skyrių. Ištraukė maišelį, dosniai įbėrė į kavamalę pupelių. Ėmė sukti rankenėlę - iškilmingai, tarsi darydama šventą darbą. Kažkuriuo laipsniu taip ir buvo. Denis laukė, žvelgdamas tarsi užburtas. - Iš kur tokia prabanga? pasidomėjo, gurkštelėdamas. Denis tylomis linktelėjo. - Norite truputį užkąsti? paklausė moteris. Nesiūlau iškilmingų pietų, pilnu skilviu nepakovosi. Tačiau
jie į miestą atvyks per vidurdienį, turi laiko užkąsti. Mergaitė buvo 14-15 metų amžiaus. Denis pasakė, nors ir suprato, kad moteris nesupras: Jos žvilgsnis truputį pasikeitė. Tarytum ji pradėjo tikėti. - Paimkite... moters ranka kyštelėjo į suknelės iškirptę, ištraukdama grandinėlę. Tai Dievo motinos
ikonėlė... aš tikiu, kad tai ji išgelbėjo mano dukterį... Jis ne iš karto suprato, kad ji taip juokauja. Beje, galbūt, ji ir nejuokavo. * * * Jie į miestą atvyko nuo jūros pusės, nuo prieplaukos, kur tingiai padegė pora senų daržinių. Žvejai seniai išplaukė į jūrą savo laiveliais, paėmę žmonas, vaikus ir vertingus daiktus. Penketas jojo ant žirgų, - likę dviejuose vežimuose. Viename vežime ant stovo buvo pritvirtintas kulkosvaidis, už jo, sename įstaigos krėsle kūprinosi jauna mergina visa apsitaisiusi juoda oda, saulėje blizgančiais sidabriniais siuviniais. Denis smalsiai stebėjo ją. Vampyrai, žinoma, nebijo nei saulės, nei sidabro. Nužudyti juos galima taip pat kaip žmones tik gerokai, daug sunkiau. Visas miestelis tarsi išmirė gyventojai išsislapstė, nerizikuodami net akies krašteliu pažiūrėti, kas vyksta. Nors ne kavinės pastate nežymiai virpėjo užuolaida. Denis nusišypsojo lango link ir vėl ėmė žiūrėti į du vežimus ir penketą raitelių. Pamatę viduryje gatvės stovintį Denį, jie vos sulėtino žingsnį. Ėmė važiuoti atsargiau, dairydamiesi į šalis, pertraukdami šautuvų spynas, nulenkdami pistoletų ir automatų saugiklius. Denis kantriai laukė, kol jo neapsupo glaudžiu grėsmingu žiedu. Mergina prie kulkosvaidžio žiaumojo kramtomąją gumą ir žvelgė į jį su nepasitenkinimu, tačiau be pykčio. - Kas per trenktas vesternas... pasakė, o ne klausė vadas. Pagyvenęs, tačiau dar nesenas. Stiprus.
Kibiu protingu žvilgsniu. Su pistoletu pravirame dėkle. Ant geriausio žirgo. Kadangi tai nebuvo klausimas,
Denis nutylėjo. Tai tu nužudei Andrejų, - vėl pasakė, o ne klausė, vadas. Vadas linktelėjo, kažką apmąstydamas. - Ką gi, - pagaliau nusprendė. Jei ekstravagantišku būdu nusprendei pasiprašyti pas mus tave
priimsiu. Is tiek buvo nusibodęs tas geltonsnapis... Storas vyriškis, kurio žirgas buvo prie dešinės vado rankos, nusijuokė. Mergina prie kulkosvaidžio nusišypsojo. Vadas atsiduso: Pirmą kulką Denis įsūdė ta Denis įsūdė tarp akių merginai prie kulkosvaidžio. Žingtelėjo į dešinę, nuversdamas nuo žirgo vado padėjėją. Sviedė jį į vežimą, tas per jį nusirito boulingo rutuliu, numušdamas jaunus vaikinus juoda oda ir atgal nusuktu kaklu. Antrą kulką Denis pasiuntė į širdį vaikinui su automatu, trečią į veidą merginai su nupjautvamzdžiu. Paskutinę akimirką ji kryptelėjo ir kulka nuplėšė jai ausį; teko šauti ketvirtą kartą. Penkta ir šešta kulkos paklojo du tarsi vandens lašai panašius (broliai? dvyniai?) vaikinus su pistoletais. Paskutinė, septintoji, sulindo į pilvą ant Denio puolusiam vyrui tamsoko rytietiško gymio, trumpa šukuosena ir negailestingu, šaltu žvilgsniu. Kažkas iššovė ir nepataikė. Kažkas staugė. Žvengė ir piestu stojo žirgai. Denis, tarsi šokdamas, pralėkė pro iš vežimų besiverčiančius priešus. Dviem nusuko kaklus, trečiam vienu rankos kirčiu išrovė širdį. Tai pamatė visai jaunas vaikinukas vežime, pakėlė pistoletą, apžiojo vamzdį lūpomis ir iššovė sau į burną. Mergina su nupjautvamzdžiu kybojo vežime, ginklas lėtai išslydo iš pirštų. Denis sugavo nupjautvamzdį. Suvarė vieną užtaisą vyrui ant žirgo galva išsilakstė raudona migla. - Tra-ta-ta, tra-ta-ta, tra-ta-ta, - suskaičiuodamas negyvus priešus, tarsi fokstroto ritmą, dainavo Denis. Nusišovusio vaikinuko jis nusprendė neskaičiuoti. Į ritmą nepateko ir vadas jo laukė kitas šokis. Likę puolė kas sau. Tačiau fokstrotas dar nesibaigė. Antrą nupjautvamzdžio užtaisą suvarė vaikinui su medžiotojo šautuvu, tas griuvo ir ėmė daužytis ant dulkinos žemės. Buože smogė kaulėtam, pakvaišusiomis akimis vyrui tas bėgo vingiais, vikriai dirbdamas kojomis ir kikendamas, tarsi pamatęs kažką juokinga. - Tra-ta-ta... ištarė Denis. Trys žirgai šuoliavo keliu link jūros. Denis pagriebė revolverį, išmetė gilzes, suvarė tris šovinius. - Ta-ta... užbaigė Denis šaudydamas. Du nusirito nuo žirgų, kurie iškart nušuoliavo greičiau. Vienas koja užsikabino už balnakilpės ir kelis metrus buvo velkamas, tada jam nurovė aulinį batą ir jis liko gulėti. Liko vadas ir, lengvai gailėdamasis, Denis suvarė kulką žirgui į koją. Žirgas griuvo ant kelio, vadas nušoko vikriai, tačiau nebandė stotis tik persivertė ir ėmė spoksoti į artėjantį Denį. Denis neskubėdamas ėjo prie jo. Vadas išsitraukė pistoletą ir iššovė kartą. Denis koja išmušė iš rankos ginklą. Smarkiai apsisiautė striuke ir tarė: Vado rankas surišo jo paties diržu, burną užkišo švaria, tarsi net išlyginta nosine. Ir nutempė prie stoties. Moteris išėjo iš kavinės, kai jie ėjo pro šalį. Jos rankoje virpėjo puodelis. Denis pažvelgė taip, tai buvo kapučino. Nuostabi kapučino. - Tu greitai, - pagyrė jis. Už jos nugaros stovėjo mergaitė ir šypsojosi. Ta šypsena draskė širdį beveik taip pat, kaip sužeisto žirgo žvengimas už nugaros. - Reikia pribaigto žirgą, - tarė susirūpinęs Denis. Sugebėsite? Ten daug ginklų. Denis gėrė kapučino. Vadas kažką šnypštė į gniužulą. - Na išeikite, išeikite, vardan visų šventųjų! sušuko moteris. Jos nervai nelaikė. * * * Statinės su žuvimi stovėjo perone, tačiau greta nieko nebuvo. Denis pats pasignalizavo vėliavėle
artėjančiam traukiniui, pats į tuščią sąstato paskutinį vagoną sukrovė statines. Tada ten įmetė vadą ir
įsiropštė pats.
Garvežys sušvilpė ir traukinys truktelėjo. Denis pastovėjo prie atvirų durų, žvelgdamas į tolstantį miestelį. Tingiai, nežiūrėdamas pametėjo vadą, bandantį iššokti iš važiuojančio traukinio. Tada uždarė duris, priėjo prie vado ir iš burnos ištraukė kaištį. - Tu prakeiktas kvaily! užriko vadas. Jis buvo taip išsigandęs, kad jau nieko nebijojo. Tu kvailys! Mes
ne vampyrai! Mes tik pasivadinome Pusiaudienio vampyrais! Mes paprasta gauja, supranti? Tik gauja! Vadas nutilo. Sekundėlę žiūrėjo į Denį, tada ėmė spoksoti tam į krūtinę ir sumurmėjo: Denis nusivilko striukę ir vadas užsispoksojo į skylę ant jo krūtinės, iš kurios lėtai sunkėsi tamsiai raudonas, ryto, neseniai tekėjęs daktaro sūnaus kraujagyslėmis. Žaizda jau traukėsi pilka šalta mėsa. - Tu neprašovei, - pasakė Denis. Tačiau mus labai sunku nužudyti. Tie, kurie jau mirę, nemėgsta mirti vėl. O dar mano Magistras nemėgsta, kai galvažudžių gauja vadina save vampyrais. Jis sekundėlę patylėjo, apžiūrinėdamas vado kaklą. Tada tęsė: Traukinio ratai stukseno tra-ta-ta, ritmingai, raminančiai tolumoje į krantą daužėsi bangos. Statinėse vangiai sujudėdavo drėgnais dumbliais perklota žuvis. Skirtingai nuo banditų vado, jos išgyveno iki pat miesto.
Papildomi skaitiniai: | |
