Igoris Proninas. Rusiška idėja

Igoris Proninas

Apie autorių

Igoris Proninas (g. 1968 m.) gimė programuotojų šeimoje (pirmieji „kūriniai“, cheminiu pieštuku užrašyti ant perfokortų, neišliko). Vaikystėje norėjo dirbti pensininku, tačiau baigė VZFEI ir apie 10 m. dirbo finansų („bankų“) srityje, kol „nenusibodo“. 2002 m. debiutavo romanu „Mao” su originalia paantrašte „dvasinga apysaka“. Normano Seimano pseudonimu rašė romanus frenšizėms „Hero Sterlingo Lanje pasaulis“ ir „Vorų pasaulis“. Bendradarbiaujant su kitais parašytas romanas „Blogio voratinklis“ (2004); Aleksandro Stepanovo pseudonimu išleido romaną „Dezertyras“. Tarp „savų“ romanų reiktų išskirti romanus „Žiurkgaudžio liudininkai“ (2004), „Antplūdis“ (2005), dilogiją „Tikroji Runa“ (2007-2008). Viso parašęs per 20 romanų, neskaitant apysakų ir apsakymų rinkinių. Yra vienas “Nulinės kartos” fantastų lyderių. Yra kelių premijų laureatas. Parengė scenarijų kino filmui „Juodasis žaibas“, dirbo televizijos projektuose.

Rusiją sugalvojo keturi žydai: Levitanas, Levitanas, Šiškinas ir Trediakovskis.  
D. Gorčevas. Keturi žydai  

1.

Ant stalo stovėjo lentelė „Alenas Mozė Byčikas“ ir praeitų 2053 m. kalendorius. Kažkada vaikystėje Rėjus mėgo filmus apie trumparegį liesą žydą iš Niujorko pavarde Alenas, tačiau Byčikas nė iš tolo nebuvo į jį panašus. Gana aukštas, kažkaip sklidinas jėgos, sveikai storokas, o ir snukis kaip jūrų pėstininkų seržanto. Tik kad šviesi...

- Atleistas, atleistas... – Alenas Mozė Byčikas, „All OK! Inc“ darbuotojas, Rėjui nematomam ekrane vartė kliento dosjė. – Skyrybos. Žmona jus, aišku, su bendru turtu gerai išdūrė. Čia neparašyta... Su vaikais susitinkate?
- Jie ne... Liusė juos nustatė prieš mane.
- Aha! Spėju, jai tai lengvai pavyko. Vaikams, atrodo, nelabai jūsų ir reikia – ką jiems gali duoti toks tėvas? Iš pašaltos dovanų nenupirksi, o kita... Jiems dabar ir motina tol reikalinga, kol papą žinda, o tada - viskas, duok pinigų ir slėpkis kampe. Vis tik įsidarbinti jums didelės prasmės nėra. Gerai apmokamo darbo mes jums nerasime, o atsižvelgiant į tai, kiek teismas skyrė jums nuskaičiuoti šeimai... paprasčiau likti su pašalpa. Tačiau žinote, misteri Tomsonai, netoks jau jūs ir nevykėlis. Klausite kodėl? Nes jūsų buvusioji nesusidėjo su advokatu, cha-cha-cha! - Nes tai ne anekdotas, o mano gyvenimas, - Rėjus bandė likti ramus. – Be to, jos advokate pasitaikė lesbietė. Juokinga?
- Na... taip. Įprastas dalykas, bendrai imant. Bet... O Liusė? Ji irgi? – pasidomėjo Byčikas.
- Nežinau. Įmanoma.
- Taip... – patenkintas Byčikas linksmai krenkštelėjo į savo ekraną. – ir dar kartą atleistas, jau po skyrybų. Priežastis: įmonės interesų ignoravimas. Nesiseka jums su darbdaviais! Toliau ne taip įdomu... – Byčikas paspragsėjo pele, atsiduso. – Misteri Tomsonai, kaip pats manai, nuo kada tavo gyvena ėmė eiti žemyn?
- Nežinau! – Rėjus gūžtelėjo pečiais. – Daug suklydimų. Kad ir vedybos. Na ir, matyt, man nevertėjo pradėti darbuotis su finansais. Aš, šiaip, vaikystėje domėjausi istorija. Dar filologu galėjau būti arba ...
- Žinote, kiek šito mėšlo pro čia praėjo? Sėdėjo tavo vietoje ir mykė, - pertraukė Byčikas. – Mykė, kad dar iki koledžo pasirinko ne tą kelią, grasino net nupilti tėvus. Neteisingai juos auklėjo, matai. Ne į tas vertybes orientavo. Filologai, istorikai... Nevykėliai! Gyvenimui įpusėjus jie tai supranta ir ieško kaltų. Beje, matotės su tėvais?
- Jie jau senai Ajovoje, pensininkų rajone. Aš jiems ir anksčiau nebuvau labai reikalingas, o dabar tik trikdau. Juk aš irgi nevykėlis.

Alenas Byčikas prunkštelėjo ir vėl sulindo į ekraną. Nelabai taktiškas tipas, o kita vertus – kas dar čia eis dirbti? Greičiausiai imigrantas, štai ir iškalba pernelyg teisinga. Rėjus buvo beprasižiojęs, tačiau užmiršo, ką norėjo pasakyti, - Byčikas sudunksėjo klavišais, kažkodėl šaipydamasis. Pauzė, Byčikas įsispokso į ekraną, kažko vaiposi, ir vėl stuksena, krutindamas storas lūpas. Su kažkuo plepa tekstiniu režimu, niekšas!

- Atleiskite, tačiau mūsų susitikimo laikas ribotas, - pabrėžė Rėjus kaip galima ramiau.

Klientas giliai atsiduso ir kaip galima lėčiau iškvėpė. „All OK! Inc“ – viena iš erkių, prisisiurbusių prie socialinių reikmių biudžeto. Vietoj to, kad bent centu padidintų pašalpas, vyriausybė finansuoja tokius jauniklius. Tarytum jie padėtų bedarbiams rasti naują vietą gyvenime, socialiai ir ekonomiškai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Skiedalai! Maža savų kraujasiurbių, tai dar privažiuoja iš visų pusių – ir ne į fabriką įsitaiso, ne į armiją at policiją, ne! Jie jau sėdi kabinetuose ir pasakoja amerikiečiams, kaip tie turi gyventi. Pasakoja pasišaipydami, riebiais pirštais lenda į svetimą gyvenimą… Aišku, kad žydas! Toks iš kur beatvyktų, kur beatsidurtų, visur ras „saviškių“, o jau jie pasirūpins savą įtaisyti. Blogai taip galvoti, aišku nėra politiškai korektiška, bet juk tiesa – žydai visada stoja tik už saviškius. Visus reikalus sinagogoje sprendžia. O tada svetimiesiems išsiuntinėja talonus, suteikiančius teisę prarasti pusvalandį laiko, apžiūrinėjant stambų kabineto šeimininko veidą, ir už tai gauna „gešeftą“ ar kaip ten... Tai vadinama „konsultacija“. Rėjus tai vadintų kitaip. Jis pavadintų...

- Aš skiriu savo laiką jums, - pakartojo Byčikas, pagaliau atsiplėšęs nuo ekrano. – Jums ir tik jums! Aš noriu jums padėti ir konsultuojuosi su kolegomis. O už cinizmą atleiskite, aš kasdien po 8 val. klausau sudužusių gyvenimų istorijas. Klausau tam, kad suprasčiau. Supraskite ir jūs: mes ne įdarbinimo agentūra, mes nesiūlome persikvalifikuoti į ligoninės slauges. Mano uždavinys yra gražinti jus į gyvenimą plačiąja prasme.
- Ką jūs sakote! – klientas į žodžius įdėjo tiek sarkazmo, kiek sugebėjo.
- Žinoma, tai ne visada įmanoma. Dažniausiai neįmanoma. Žmonės patys nenori… Nori puoselėti savo nelaimes, neapkęsti tėvų ir t.t. Nori, kad juos išklausytų, - ir viskas. Na, dar nori pinigų, žinoma. Tik jų mes neturim... Beveik, arba, sakykim, ne visiems. Bet kuriuo atveju – pinigus reikia užsidirbti patiems. O juk kartais galima gauti tegu ir netikėtą, tačiau neįtikėtiną pasiūlymą! Jei pasiseks, žinoma. Bet tam žmogus turi būti pasirengęs. Tinkamas turi būti žmogus. Bet pakalbėkime apie tave! Kodėl žlugo tavo karjera? Todėl, kad tau buvo neįdomus ten žaidžiamas žaidimas, tose įmonėse. Jie vienas kitam kenkė, intrigavo su azartu, taip? Sudarinėjo partijas, dalinosi kėdes. O tu tuo užsiiminėti nepradėjai.
- Tai šlykštu, - priverstas sutiko Rėjus. – Buvau pasirengęs dirbti, tiesiog dirbti. Tačiau reikėjo, atrdo, kitko...
- Taip, žinoma! Šalis ir visas pasaulis ritasi velniop, todėl net tiems, kurie nori dirbti, tai daryti tiesiog neleidžia! Žodžiai „garbė“, „padorumas“, „savitarpio pagalba“ užmiršti. Tačiau faktas yra faktas: tokių gerų pinigų nemoka, negali mokėti „tiesiog už darbą“. Visad yra dar kažkas, kažkokie gyvenimą sunkinanys momentai, - šyptelėjo Byčikas. - . N-taip, tavo atbejis ne retenybė, švelniai tariant. Ką padarysi, žaidimai už nugaros geriausiai pavyksta pasileidusioms, tačiau nepasitenkinusioms moterims ir ... nenatūralams. Aiškiems arba latentiniams. Tikiuos, niekam neperduosite mano ne ypač padorių didžios šalies piliečiui žodžių? O jūs norėjote tiesiog dirbti, gauti nemažus pinigus, kilti karjeros laiptais pagal nuopelnus firmai, galiausiai nusipirkti namą pakrantėje ir ten savaitgaliais žvejoti šeimos rate. Toks linksmas sekmadienio filmukas, ar ne?

Rėjus nutylėjo, išraiškingai pažvelgęs į taimerį.

- Kokios jūsų gyvenimo vertybės? – nesumišo Byčikas. – Žvejyba, namas prie vandenyno, o kas dar?
- Viskis. Bet tik ne tas mėšlas, kurį galiu sau leisti už pašalpą, ar ne girtuoklis. Ir nereikia man aiškinti, kad privalau pakeisti vertybes ir su malonumu prasigerti nuo surogatų.
- Ir nesiruošiu! Taigi, brangus viskis. O gal dar ir prancūziškas konjakas bei dar kas nors? O kaip jūs, Rėjau, žiūrite į gražias moteris? O mašinos jums patinka biudžetinės ar geros? Gražios, galingos mašinos... Ko tylite?
- Ar privalau atsakinėti į idiotiškus klausimus, misteri Byčikai?

Byčikas suprunkštė, užgulė stalą:
- Rėjau, tai mano darbas. Juk aš iš tavo dosjė jau žinau, ką mėgstate. Gerus daiktus... Sąžiningo žmogaus prakeiksmas: mėgti gerus, brangius daiktus. Sąžiningas žmogus privalėtų mėgti ką nors pigaus, paprasta. O dar geriau jam visai neturėti skonio, cha-cha! O jūs sąžiningas žmogus, Rėjau. Sąžiningas 35-metis, dar gana sveikas. Na, beveik... Ir kuo baigėte? O juk jūs jau baigėte savo 35-us! Vargana pašalpa, viengungiškas kondominiumas, pilnas tarakonų ir nelegalų, juodi sarašai pas darbdavius. Amerikos ekonomikai jūsų nereikia. O jums norisi gerų daiktų, žvejybos okeane... O gyvenimas tuo tarpu praėjo, nespėjęs net prasidėti.
- Gražiai kalbate, aš jums be proto dėkingas. Taip, aš nevykėlis. Ar aš čia tam atėjau, kad tai išgirsčiau?
- Nevisai. Vieną minutėlę...

Alanas Byčikas vėl palinko prie Rėjui nematomo ekrano, suklaksėjo klavišais. Net uždainavo:
- La-la, la-la, la-la.... Lovite mig udači... Pust‘ neudačnik plačet! Pust‘ neudačnik... plačet...
- A-a! tai čia atvykau italų operų klausyti?
- Ne, ne. Ne, gerbiamas Džeimsai Bondai, - Byčikas neatsitraukė nuo kompiuterio. – Juk jūs Bondas? Pagal poreikius, kaip matau. Gėrimai, moterys, mašinos. O štai žudyti priešus, gulti kankinimo krėsle, skristi į kosmosą – ne tau. Tegu visi likusieji... Na, eikim prie reikalo.

Jis krėslu atsitraukė kiek į šalį, ištraukė ofisinės spindelės apatinį stalčių ir išėmė pundą pinigų. Tikrą storą pundą tikrų pinigų.

- Štai! – Byčikas pundeliu pliukštelėjo per stalviršį. – Štai ko jums reikia labiausiai, Rėjau, štai jūsų vertybės. Pinigai. Jūs – tikras amerikietis, kokių daugiau jau beveik ir nedaro. Jūs norite pinigų ir žinote, kam juos išleisite. Deja, šalyje per daug priviso prietrankų, kuriems pinigai ne taip jau ir svarbūs, jie tėra priemonė kitų žeminimui. Jiems maloniau įkąsti artimam savo nei uždirbti, o dar geriau – prismaugti tą artimą. Mirtinai. Štai tada diena veltui ir nepraėjus! Mūsų dienomis tai ir vadinasi „sveika konkurencija“. Todėl, kaip gerai bedirbtumėt, kokius auksinius kiaušinius bedėtumėt, pabaiga viena. Pašalpa, kurią beveik surijo infliacija... Žinote, pasaulyje yra daugybė vietų, kur jūs su savo pašalpa galėtumėte gerokai pakelti savo gyvenimo standartą. Dvi problemos: pirma, neturite pinigų bilietui; antra, ten jus iškart papjaus. Tu – amerikietis. Pagal apibrėžimą – kenksmingas ir bejėgis. Bjaurus imidžas nacijai, ar ne? O koks paties požiūris į mūsų didžiąją šalį?
- Šūdas su didinga praeitimi, - Rėjus negalėjo atitraukti akių nuo banknotų. – Kas tai, kinų žvalgybos pinigai? Man reiks nužudyti prezidentą?
- Ne, tai rusų mafijos piningai, - rimtai atsakė Byčikas.
- Visi rusų mafijos pinigai?
- Nejuokinga. Čia 50 tūkst. Už gražias akis, Rėjau. Už skaitliuko įjungimą. Už tai, kad išklausėte pasiūlymą.
- Cha! – Tomsonas užvertė akis, susiraukė. Na, kas čia per idiotizmas? – Kas per idiotizmas, Alenai? Mes ne 20-m amžiuje, jokios rusų mafijos nėra! Arba senų serialų prisižiūrėjote apie tai kaip ši Teksaso dydžio imperijos nuograuža rengiasi užgrobti pasaulį?

- Neegzistuoja, - ir puiku! – nesutriko Byčikas. – Tikras ateistas niekada neatsisakys sandorio su šėtonu, o ypač su neegzistuojančiu, o dar labiau už gerus piningus. Pinigai bus geri.
- Ir kas?! – Rėjus pašoko, neketindamas daugiau kęsti patyčias. – Turiu stumdyti žolę vaikų darželiuose ar tualete spausdinti dolerius?
- Tau reikia parašyti knygą. Knygą apie rusų mafiją. Pavyzdinį trumpą tekstą tau duos, tačiau teks jį kūrybiškai perdirbti, perrašyti savaip. Pagal tokio vaikino kaip tu sampratą: baltojo, anglosakso, etninio protestanto, vidutinio amžiaus, padoraus išsilavinimo ir netekusio šeimyninės laimės, nusivylusio viskuo. Tokio nevykėlio! Tu sugebėsi, mes jus labai atidžiai išnagrinėjome. Tu tikrai domėjaisi istorija, bandei rašyti... ir net eilėraščius... Trumpiau šnekant, pasikapstysite Internete, susirinksite informacijos – ir viskas pavyks. Tik nenutolkite nuo pagrindinių gautų tezių. Beje, būtinai išmokite rusų kalbą – nebūtinai tobulai, bet... Bendrai, kad mokėtumėte ką nors reikalui kilus pasakyti. Štai jums ir istorija, štai ir filologija. T.y., ko norėjote siekti jaunystėje. Laiko yra, kišenpinigių gausite reguliariai. Pagrindinis užmokestis – honorarai ir visa kita, kas betarpiškai susiję su knyga.
- Kam ji reikalinga?
- Nesijaudink, bus reikalinga. Piaras*) – nesudėtingas reikalas, nors ir nepigus, - šyptelėjo Byčikas. – Ne tavo rūpestis. Tarkim taip: bus tiražai, interviu, užsakymai straipsniams, teisių pardavimai, pradžioje, dokumentiniams, filmams. Atversi naują temą šou-verslui! Jie patys apspis. Teks paprakaituoti, bet užteks ir geriems daiktams, ir vaikų požiūris į tave pasikeis, kai išvys per televizorių. Gerai susitvarkysite – bus dar knyga, scenarijai. Projekto užsukimas – jau ne tavo reikalas, iš tavęs reikia laiko ir amerikietiško požiūrio. Tikro amerikietiško požiūrio. Patrioto, palikuonio tų, kurie įkūrė šią šalį, požiūrio. Jį išgirs ne tik baltieji protestantai, būkite tikras.
- Kažkokie kliedesiai. Visiems tą siūlote?
- Nesimaivykite. Aišku, visiems kitiems aš siūlau pakeisti požiūrį į gyvenimą, mažiau gerti ir vystyti pozityvų požiūrį. Melžiu pinigus iš amerikietiško biudžeto. Tau tiesiog pasisekė, Rėjau, suprask! Dėl odos spalvos, kilmės, giminės – už tai, kas mūsų laikais ir grašio neverta, aš siūlau realius pinigus ir perspektyvų darbą!
- Kodėl?..
- Todėl, kad esi mums reikalingas. Tu toks ne vienas, žinok...

Taimeris pyptelėjo ir parodė nulius.

- Eik, Rėjau, aš turiu dar tris klientus šiandien. Tris įprastinius klientus. Mano kontaktai kortelėje, - kai sutiksite, pranešite. Mano el.pašto adresą turite, nos į smulkmenas gilintis nėra ko. Tiesiog parašyk: „Taip“.

Tomsonas pasuko link durų.

- Tu pamiršau.

Pundas nelengvai tilpo kišenėje. Kaip ten rusiškai: purvini, aptriušę banknotai.

2.

Vakare Rėjus gėrė viskį, rūkė cigarą ir klausėsi bosų pakaitom su spiegimu, prasiskverbiančiu per sieną iš kaimynų. Internete jis rado gana daug įdomaus apie rusus, tačiau nieko tokio, kas tiktų informacinei bombai. Kita vertus, dabar ne laikas bomboms. Pinigai sprendžia, kas madinga. Kažkiek Byčikas ir teisus...

- Ryšiai su organizuotu nusikalstamumu iki gero neprives! – tarstelėjo Rėjus sau, kad išgirstų, kaip skamba tie žodžiai. – Užtat sąžiningas gyvenimas privedė mane iki tokio nuopuolio...

Jis įsivaizdavo, kaip ištįs buvusių bendradarbių veidai. Jie dabar skyrių viršininkai, o kai kurie, ypač niekšingi, jau valdyboje. O štai netikša Rėjus – ekrane. Rašytojas! Tyrinėtojas! Žmogus, puolę į patį dugną, tačiau sugebėjęs pakilti. „Amerikietiška viltis – gyva! Jis susidomėjo rusų nusikalstamumo istorija ir atrado save! Jis drąsiai imasi mūsų laikmečio aštrių ir pavojingų temų!“

Taip Rėjus ir užsnūdo krėsle. Dar gerai, kad cigaras anksčiau užgeso. O ryte prabudo ir pamatė, kad prieš užmingant dar spėjo Alenui Byčikui pasiųsti laišką su vienu žodžiu: „Taip!“.

3.

Rėjui Tomsonui teko kaip reikiant paplušėti. Kaip reikiant – atsižvelgiant į tai, kad nuo to atprato sėdėdamas ant pašalpos. O bendrai, tai viskas paprasta, tik imlu darbui: naršai Internete, renki informaciją ir pamažu augini mėsą ant to Byčiko duotų „tezių“ skeleto. Tezės ne tai kad kvailos, bet... kažkiek neįprastos. Pvz., reikalaujama ypatingą dėmesį atkreipti į rusų užnugarį šou-versle, Holivude, medijoje.

„Kokių velnių? – Rėjus rašė savo kuratoriui. – Alenai, tai skiedalai! Ten rusų praktiškai nėra, iš kur aš paimsiu ‘užnugarį’?”
„Kapstyk giliau, mesk jauką toliau! – iškart atsiliepė Byčikas. – Prie šaknų, atsitiktinių susitikimų! Galima viską rasti! Dar, brolyti, atkreipk dėmesį į politiką... Na, tai užkandai, paskutiniame skyriuje. O bendrai – spėlionės, Rėjau! Tau, kaip pionierių, steigėjų tėvų ir pan. palikuoniui, argi nepikta, kad laikraščiuose, televizijoje, Holivude ir kt. visai ne tie, kuriuos galima būtų pavadinti tikrais amerikiečiais? Kapstyk! Ir atrasi rusų pėdsaką. Tiesiog atidžiau patyrinėk biografijas, kiltį, o jei kas atsirado iš nežinomos prostitutės – iškart rašyk: ‚rusė‘“.
„Prie ko čia rusų pėdsakas? Aš jau greičiau jau visur ten kaip reikiant iškapstysiu žydų pėdsaką!O rusiško juose teliko tik protėvių geografija: Odesa, Budapeštas, kažkoks Bobruiskas...“
„Nebūk idiotu! Turi užduotį? Vykdyk ją, Rėjau! Paprasčiausiai vykdyk. Žydai amžinai susiję su rusais, na tai jau aš žinau... Knisk! Kitas tai tik vadinasi žydu, o įsižiūrėsi: rusas! Beje, aš tau tuoj atsiųsiu nepaprastai įdomų failą, jis tau padės“.
„Iš istorijos ar genealogijų?“
„Apie rusų papročius. Ten daugybė įdomybių! Ar žinai, kaip tampa rusais? Kame sakralinė pogrom esmė? Kokie yra ‚trys didieji skysčiai‘? Rėjau, būtinai tai įtrauk į knygą, tik išbarstyk tekste, kad gerai atrodytų. Ir nesupainiok: ryte pirma geria girą, tada degtinę ir tik po to rasalą – tik taip rusas gali įgauti ‚sakralinį protą‘, kaip jie tai vadina. Gerai įsiskaityk! Ten svarbus kiekvienas žodis... :)“

Keiksnodamas Rėjus įjungė kompiuterio ekraną. Dar kažkoks niekalų papildymas pagrindinėms „tezėms“?.. O tu pabandyk pagrįsti tokias tezes! Tarsi nacija, patyrusi visišką pralaimėjimą naujausioje istorijoje, taip ir neįstengusi sukurti normalios valstybės, netekusi visų ankstesnių pasiekimų, - grasina pasauliui! Kaip?.. Jie gi sėdi savo Moskovijoje ir bijo iš ten nosį kišti, nes visi kaimynai jų neapkenčia už ankstesnius darbelius. Ir štai tau – rusų mafija... Kažkokie niekai. Va tik pinigų laikas nuo laiko Byčikas pameta, o ko dar iš jo galėtų reikalauti Rėjus? „Kas moka muzikantams, tas šoka su jų žmonomis“, - tokia rusiška patarlė.

Rytais Rėjus prabusdavo, kaip taisyklė, prastos nuotaikos. O kaip kitaip – kas vakaras, taip viskis. O kaip kitaip, jei yra pinigų ir aišku, kad jų greitai nebus vėl! Juk nebus jokių filmų, nebus „naujos temos šou-verslui“. Koks beprotis beapmokėtų netikusį Rėjaus darbą, nėra tokių bepročių, kurie švaistytų tikrai milžiniškus pinigus. Atsižvelgdamas į tai, kad Byčikas tikriausiai „nugriebia grietinėlę“, - netrukus, labai greitai babkių srautas užtruks. Bent jau ne vėliau, nei užsakovas išvys knygą.

Tačiau Alenas Byčikas tiesiog tryško energija! Atsirasdavo naujų „liudininkų parodymų“, kaip įprasta, jau mirusių, nuotraukų, kuriuose aiškūs „fotošopų“ pėdsakai, kvailų laiškų, schemų, protokolų, planų.. visa tai – niekuo nepatvirtinta. Akių dūmimas! Bet darbas yra darbas, ir Rėjus Tomsonas triūsė, sunkiomis pagirių minutėmis prisimindamas protėvius, „pionierius ir steigėjų tėvus“. Jiems buvo dar sunkiau! O Rėjus jau kaip nors susitvarkys su rusais. O vėliau... bus, kas bus. Be to, kartą labai sunkų rytmetį jis išbandė du iš trijų :šventųjų rusų skysčių“, t.y., pirma išgėrė rasalo (tiesą sakant, tai buvo marinatas, Rėjus supainiojo), o tada degtinės. Tapo kiek lengviau, ir Rėjus pagalvojo, kad būtų visai lengva, jei dar būtų ir giros.

„Kvailumas kvailumu, o verta pabandyti!“, - nusprendė jis ir vėl ėmėsi darbo.

Knyga plėtėsi, skyrius atsirasdavo po skyriaus. Kai 700 psl. juodraštinis variantas (300 unikalių nuotraukų) buvo parengtas, Tomsonas apie tai pranešė Byčikui. Tasai atvyko tą patį vakarą lygimas kiek išgėrusio rudaplaukio vaikino su tatuiruote ant riešo. Už kompaniono nugaros Byčikas Rėjui „vartė akis”, o šeimininkas stengėsi su svečiu elgtis pabrėžtinai pagarbiai. Svečias, savo ruožtu, tai priėmė kaip savaime suprantama: netaręs nė žodžio, įėjo į kambarį, pats žurnaliniame staliuke susirado rankraštį ir čia pat, vartydamas lapus, užsirūkė suktinę su marihuana. Rusu mafija

Byčikas Rėjui davė ženklą: netrukdyk! Taip ir teko prasėdėti valandą, kol svečias tingiai peržiūrinėjo tekstą. Tiesa, daug jis praleisdavo, o ir šiaip ne ypatingai gilinosi.

- Bendrai imant, tinka, - galiausiai ištarė svečias. – Nors reiktų dar papildyti.
- Tai juk tik pirmoji knyga! – tiesiog įsiplieskė Byčikas. – Pirmoji! Be abejonių, antrojoje mes atskleisime naujus kultūros sluoksnius ir ...
- Reiškia, taip... – vaikinas užgesino antrąją nuorūką ir atsistojo. – Darysim tris tomus. Atitinkamai, reiškia, paskirstysim ir medžiagą. Saldumus – trečiam, kaip sako. Svarbiausia, - antram. O pirmam – tegu atskleidžia temą, keletą atskleidimų... Reiktų dar pridurti
- O bendrai?..
- Bendrai, gerai. Buka, amerikietiškai, plačiai, daugybė pasikartojimų. Bendrai – reiškia, tinka. Tik apsisprendžiau, kad reikia trijų tomų. Pirmą tomą atsiųsi, po savaitės. Nereikia manęs lydėti.

Ir svečias išėjo. Kiek sumišęs Rėjus žvelgė į Byčiką:
- Tai ir yra mūsų „rusų mafija“?
- Taip, - tasai atsakė paprastai ir prilipo prie viskio butelio. – Tomsonai, tai mūsų darbdavys, supranti? Tu, kaip šimtaprocentinis amerikietis, turi suprasti: tai šventa! Be to aš esu projekto kuratorius... Tačiau bendai imant, tavimi patenkinti. Girdėjai gi?
- Girdėjau, kad jis nori, kad viskas būtų perdaryta.
- Darbdaviai visada tokie! – skėstelėjo rankomis Byčikas. – Visad! Nesispyriok, padaryk, kaip jis nori. Pirmoj vietoj – sparta, antroj – kokybė. Supranti?

Byčikas iš kišenės ištraukė naują pluoštą „investicijų“, kaip jis tai vadino, ir Rėjus viską suprato. Suprato ir padarė – tikriausiai, apsireiškė „tėvų-steigėjų“ darbštumas ir įžvalgumas. Jo nuomone, paslaptingos trilogijos pirmasis tomas gavosi tiek prastokas, kad kiti du privalėjo visiems laikams likti projekto būsenoje. Tačiau Byčikas, kuriam pasiuntė knygą, kitą dieną atsiliepė labai žvaliai.

- Mes ant bangos! Jiems patinka. Dabar su dailininku aptaria viršelį. Norėjo daugiau raudonos spalvos ir kokios nors kaukolės. Aš juso įtikinau, kad viršeliui reiktų Stalino! Jis iš rusų pats baisiausias ir garsiausias, Juk taip?
- Taip..., - vangiai atsakė Rėjus ir atsijungė.

Aišku, Stalinas ne rusas, o su rusų mafija Amerikoje visai jokio ryšio neturėjo. Tą tai Rėjus žinojo! Bet koks skirtumas – darbdavio noras yra įstatymas! Jis išgėrė dar ir staiga pajuto baisią nuoskaudą. Kodėl jo knygą turi puošti toks kvailas viršelis? Juk jis stengėsi, kad nebūtų taip kvaila, kad būtų mažiau melo. Ten, tame „pirmajame tome“, tikrai yra nemažai įdomios informacijos apie rusus!

O vėliau jis gavo atspaudus. Pačiame pirmame puslapyje nežinomas redaktorius išbraukė išsireiškimą „pasaulinės svarbos kultūra“ ir jį pakeitė į „laukinę, primityvią bendruomenę“. Rėjus įsiuto, vėl išgėrė ir susijungė su Byčiku.

- Tas ten per nesąmonės?! Perskaičiau iki penkto puslapio; kas mane taisė? Tai piktina ne tik rusus, bet ir autorių! To mes nesugebėsim niekam parduoti! Aš protestuoju!
- Taip?.. netikėtai ramiai paklausė Byčikas. – Aha... Tu sugebėsi parašyti apžvalgėlę... Na pagal tuos penkis puslapius, tik greičiau? Aš juk jiems sakiau: reikia anglosakso, amerikiečio, būtent jo požiūrio taško, falšyvas dalykas nepraeis… Prašau, Rėjau, greičiau!

Ir jau po 4 d. Rėjus gavo naujus atspaudus. Čia teksto niekas, išskyrus korektorių, nelietė. Rėjus netgi pasimetė: jis laukė bent kokios redaktūros. Geriau jau su kuo nors dalintis atsakomybe… Knyga, kaip jis visiškai buvo įsitikinęs, neturės paklausos, o jei kas ją ir perskaitys, tai geriausiu atveju tik išjuoks.

Tomsonas susisiekė su Byčiku.

- Alenai, aš viską perskaičiau... Tai niekalas, Alenai. Sakyk, tie tavo rusai, - jie rimtai žiūri į leidybą?
- Na taip, kiek reikėjo, tiek ir skyrė, - kiek pasimetė Byčikas. – Pirmam tiražui, turiu menyje, o vėliau knyga atsipirks ir duos pelną.
- Byčikai, tai kliedalas! Klausyk, gal nereikėjo taip stropiai laikytis tų idiotiškų „tezių“?
- Ką tai reiškia „reikėjo nesilaikyti“?! Tai juk užduotis tau! Ir tu ją gana pakenčiamai atlikai. Kas yra?
- O tas, kad užduotis – kvailystė! Nuo kompiuterio nuplėšė garnitūrą ir su ja bėgiojo po kambarį ieškodmas viskio. – Kvailystė, Byčikai! Gal dar nevėlu ištaisyti? Reikia tik išbraukti visa tai, ko jie prisigalvojo... Na, bent pašalinti patosą!
- Rėjau, nesikarščiuok. Pas mane tokia nuojauta, tarsi tau būtų nervinis šokas... Reikia nusiramiti, girdi? Vakare atvažiuosiu ir atvešiu premijinius. Išvažiuok kur nors savaitėlei ir negalvok apir rusus. O svarbiausia: patikėk, mes žinom, ką darom. Tu parašei būtent tokią knygą, kokia mums reikalinga. Jos sėkmė dabar priklauso ne nuo tavęs, o nuo tų, kurie į ją sudėjo pinigus. Tavo uždavinys – truputį pailsėti, nurimti, užbaigti antrą tomą. Ir dar būti pasiruošusiam duoti interviu.
- Kokį dar interviu?.. – Rėjus, nieko taip ir neradęs, dribo į krėslą. – Mane užjuoks!
- Ne. Tu manim patikėk: ne. Viskas eis pagal planą.

4.

Tomsonui nieko kita neliko, tik paklausyti Byčiko patarimo. Gavęs pinigus, jis išsinuomavo mašiną ir patraukė į pakrantę. Ten, žvalgydamasis po vandenyno bangas, Rėjus iš tikro aprimo. Galų gale, o kas tokio nutiko? „Rusų mafija“ – jei jau tie žmonės užsimanė taip pasivadinti – neteks trupučio pinigų. Bet juk dėl to Tomsonas nekaltas! Tegu aiškinasi su Byčiku...

Ir vis tik... Mafija yra mafija, svetimšaliai yra svetimšaliai. Kai atėjo laikas grįžti, Tomsonas ilgai nesiryžo užvesti variklio. Gal vertėtų važiuoti kur nors tolėliau, pabandyti pasimesti? Bet juk jis ne kinas ir ne meksikietis; baltajam amerikieiui nėra kur pasimesti, niekas negelbės. Arba kreiptis į FTB? Ta mintis jau senai kirbėjo. Tačiu vis atrodė: anksti, per anksti, dar galima pasinaudoti rusų mafijos kišenpinigiais... Dabar, matyt, pats laikas.

Štai tą akimirką ir paskambino Byčikas į vienkartinį „atsarginį“ telefoną, - jį pats buvo įteikęs Rėjui prieš šiam išvykstant.

- Labas! Jokių vardų, jokių detalių. Tu jau pakeliui?
- Na, kaip tau pasakius.
- Klausyk, toks reikalas. Poryt mūsų paukščiukas išskrenda. Tačiau labai svarbu pradėti jau rytoj. Tu supranti? Telefoną išmesk kur nors pakeliui, tik pirma sudaužyk. Ir važiuok. Ties 70-ąja mylia tave pasitiks kieti vyrukai. Svarbiausia, tu nesibaimink: jie savi. Tad ne spausk, nesirauk. Jie žino, ką daryti. Vėliau iškviesi policiją. Bet geriau iškart reikalauti pasimatymo su FTB agentais, vis tik ... RM, supranti?
- RM?.. – Rėjui išdžiūvo burna. – Klausyk, paaiškink smulkiau!
- Niekad! Svarbiausia: nebijok! Beje, FTB irgi kurse, mes čia susirūpinę tavo dingimu… gal tu slapsteisi? Nuo RM. Bet jie tave atrado, nes nutekėjo informacija: paukščiukas išskrenda poryt… na viskas, daužyk ir išmesk telefoną.

Ir vėl Rėjus Tomsonas patikėjo Byčiku. Ir vėl Byčikas jo nepavedė. 70-je mylioje jį blokavo trys „fordai“, pilni vaikinų juodomis odinėmis striukėmis, auksiniais dantimis ir grandinėmis. Perspėtas Rėjus taip skubėjo stabdyti, kad vos nesukėlė avarijos. Jis iššoko iš mašinos pakeltomis rankomis.

- Ei-ei! Viskas tvarkoj! Ką daryti?
- Zatknis‘! Ataman, mes jį paėmėm!

Ir kur jis slėpėsi? Tarsi iš niekur greta atsirado vyriškis prabangiais drabužiais, stilizuotais kaukazietišku stiliumi. Ryškiai saulėje blizgėjo gazyriai**), o ant kalvos – tikrų tikriausia papacha.

- Įkliuvai, hui! - riktelėjo atamanas ir ėmė kvatoti. Iš po burkos pasirodė milžiniškas pistoletas. – Ką, manei, nerasim?!
- Nieko nemaniau! Koks reikalas? Byčikas man sakė, kad jūs turite...

Atamanas mostelėjo vamzdžiu, ir tą pat akimirką vienas „rusų“ į Rėjaus galvą trenkė kumščiu. Pradedantysis rusų mafijos tyrinėtojas virto į kelio dulkes, virš jo iškart pakibo ūsuotas atamano snukis.

- Galvok, ką plepi! – piktai sušnypštė. – Tikrai užmušiu! Zaporyu na chren! Jokių vardų, vaikinai ne kurse. – Atamanas atsitiesė ir riktelėjo: - Bratva! Pririškit jį prie bamperio, nutraukit porty! Pažiūrėsim, ar stora mūsų rašytojo mašna!

Visai priblokštą Rėjų virve pririšo prie mašinos, atsegė kelnes... Pro šalį važiavo mašinos, iš kai kurių švilpė ir šaipėsi. Jis suprato, kad policiją iškvies, tik štai kada ji atvažiuos... Ir kas galų gale vyksta – spektaklis ar susidorojimas?

- Vaikinai, vaikinai... – murnėjo jis, vis dar apsvaigęs nuo smūgio.
- Baisu? – atamanas griebė jį už plaukų, atlošė galvą. Prie kaklo Rėjus pajuto plieną, tiesiai prie Adomo obuolio. Ssysh‘, kogda strašno, suka? Įsimink, išgama: rusai neatleidžia! Jei dar kiši nosį į mūsų reikalus – kaltink save!

Jie perplėšė jo trumpikes, kelis kartus įspyrė ir greitai sulipo į mašinas. Atrišti niekas nepasivargino, ir tik po pusantros valandos, kai atvažiavo policija (nesustojo nė viena pravažiuojanti mašina), Rėjus galėjo perskaityti ant priekinio stiklo iš balionėlio užpurkštus žodžius:
„Amerika mūsų, o ne tavo! Umri, suka! Nelįsk ten, kur tavęs neprašo, nes gausi rusišką kulką! Hui!!!”

- Norėčiau susitikti su FTB žmonėmis, - tarė Tomsonas nuliūdusiems policininkams.
- Tavo vietoje nesureikšminčiau incidento, - patarė leitenantas. – Tai yra, noriu pasakyti, nemanyk, kad tavimi iš tikro užsiėmė rusai. Niekad negirdėjau apie tokią gaują... Greičiausiai jiems sumokėjo kas nors iš tavo pažįstamų. Pyksta ant tavęs, ką? Moteris?
- Privalau kreiptis į FTB.
- Kaip nori... Tik jie tavo reikalo nesiims. Chuliganizmas. O kas čia per žodžiai tokie? - Rusiški žodžiai.
- Negi?.. Moki rusų? – leitenantas pagarbiai pažvelgė į Rėjų. – Maikai, mums liko karštos kavos? Šlukštelk į stiklinę. O tu, pasirodo, profesorius? Mano sesuo užsiima mirusiomis kalbomis. Na žinai: lotynų-motynų, ivritas-mivritas... gal ir rusų moka.

Leitenantas klydo: FTB Rėjui surengė ilgėliausią apklausą. Rėjui kartais labai norėjosi papasakoti ir apie Byčiką, ir apie pinigus, tačiau įvykis kelyje kiek atvėsino jo norą atvirauti. Ar rusai tikėjosi ir tokio efekto?.. Jis nežinojo. Tačiau tvirtai laikėsi savo versijos: rusais susidomėjo atsitiktinai, likęs be darbo, informacijos ieškojo Internete, rašė ir redagavo pats, padėjo vienas pažįstamas.

- Šiandien į mus jau kreipėsi dėl jūsų, - atsisveikindamas tarė vyriškis su beidžu „Džekas“. – Jūsų draugas ir literatūrinis agentas, Alenas Byčikas. Jis sulaukė skambučių su grasinimais, ir jis susijaudino... Žinai, perverčiau tavo knygą. Prie progos tikiuos gauti autografą. Tačiau, bendrai tai... visa tai burbulas. Jokios rusų mafijos Amerikoje nėra, bent jau per tą laiką, kai einu šias pareigas. Gal kokia gauja... Ir tai vargu. Meskit visa tai. Geriau parašykite apie vietnamiečius – štai kas man visus kepenis sugadino!

Namo Tomsonas grįžo po vidurnakčio, mauku išgėrė visą stiklą viskio ir nenusirengęs virto į lovą. Iškart suskambo telefonas. Rėjus aktyvavo jį balsu ir išgirdo savo „literatūrinį agentą“:
- Kaip, drauguži? Skambinu tau visą vakarą!
- Užtrukau FTB.
- Ir,,, kaip ten viskas? – Byčikas truputį jaudinosi.
- Nuostabiai. Pažadėjo išsiaiškinti, sakė, kad jokios rusų mafijos nėra.
- Na, gal jie turi per mažai informacijos, - sukikeno Byčikas. – nieko, tegu paskaito tavo knygą.
- Jau skaitė.
- Tikrai?.. Na tada tegu dar kartą perskaito. Poryt... Ne, jau rytoj ji pasirodys ant visų valstijų knygynų prekystalių. O šiandien, Rėjau, tau reikia duoti interviu. Daug interviu... Gerai išsimiegok. Tavo užpuolimus visus įkaitino. Bent jau visus žurnaliūgas, kuriems mums užteko pinigų.

5.

Nutiko taip, kaip žadėjo Byčikas. Knyga, gana nuobodi, jei atmesime akivaizdų melą, sukėlė tikrą furorą. Vieno avansi už šimtatūkstantinį papildomą tiražą užteko persikėlimui į puikų Niujorko butą, įskaitant, aišku, ir apstatymą. Tada ėjo nauji spausdinimai, premijos, televizijos eteris. Išėjo antras tomas, buvo rengiamas trečias, ir publika juos šlavė tarsi karštus pyragėlius. Autorius buvo labai užimtas: be begalinių interviu teko dar važinėti po šalį, dalinti autografus knygynuose. Jam spaudė ranką, jam sakė: tu – tikras amerikietis! Seniai laikas buvo tai baigti. Spausdamas baltas, juodas, geltonas, varines rankas Tomsonas šypsojosi, tačiau vis dar nesuprato – kaip tai įvyko?

Laisvu laiku Rėjus irgi triūsė kiek galėjo: šalino išsilavinimo spragas, mokėsi rusų kalbos linksniavimą, sudarinėjo antros knygos planą. Teises ekranizacijai, kompiuterizacijai... Butas po pusmečio pasikeitė į namą, sekretorių padvigubėjo. O dar vairuotojas, virėjas ir apsaugininkas – tarp kitko, rusų kilmės, daug kur padėjs išsiaiškinti. Buvusi žmona bombardavo Rėjų žinutėmis, tačiau netrukus jis liovėsi jas skaitęs. Kam? Vaikai patys gali parašyti, ką daro reguliariai, neužmiršdami iš garsaus tėtušio paprašyti pinigų. Vaikai jį pamilo, ėmė juo didžiuotis... Su jais Rėjus susitinka retai – reikalai pirmoje vietoje, o jų labai daug. „Projektas“, kaip tai vadino košę užviręs Byčikas, didino apsisukimus. Rusų mafija, anot jo, buvo labai patenkinta. Alenas irgi persikraustė į Niujorką ir dabar yra tapęs oficialiu Tomsono literatūriniu agentu, ofisui panaudojęs vieną savo miegamųjų.

- Tai kliedesiai! Kuo jie patenkinti? Byčikai, kam iš tikro dirbu? Aš juk ne vaikas. Vyriausybė rengiasi karui?
- Ką užgrobti dabartinėje Rusijoje? – prunkštelėjo Byčikas į taurę. – Teritorijos ir tos nelabai liko. Aš sakau tau tiesą, Rėjau: abu mes dirbame rusų mafijai.
- Tačiau tame turi būti kažkokia prasmė?
- Ji yra. Mes gyvename piaro laikais, o be piaro, skaityk, nieko ir nėra. O rusus Amerikoje užmiršo! Nesvarbu, pelnytai ar nepelnytai užmiršo, - svarbu tik rezultatas, dabartinis ir, ypač, rytdienos! Mūsų dėka dabar rusų mafija pirmuose visų naujienų svetainių puslapiuose, tavo malone jai skiria viską, nuo vagystės parduotuvėje iki prezidento šuns mirties. Visi šaukia, kad ji plati ir baisi, - bet juk tai puiku! – Byčikas išgėrė taurę ir prisipylė naują. – Rusams dabar žymiai lengviau dirbti. O kas dar bus! Ištisa rašeivų banga triūsia ties romanais, ir tau, beje, irgi reikia sudalyvauti. Bus serialai, bus kompiuteriniai žaidimai. Visa tai kainuoja, daug kainuoja – pakelti tokią, atrodė, nudvisusią temą... Bet – projektas, mano paskaičiavimais, jau po kelių mėnesių pradės atsipirkti! Grandininė reakcija – įdėti pakankamai pinigų į reklamą, ir žmonės patys pradės pirkti tavo akcijas. Supranti? Mūsų akcijos nuolat kyla! O jas leidžiame irgi mes patys. Štai nesenai „Columbia“ paviljonuose įvyko didelis gaisras, žuvo žmonių. Girdėjai? O juk vaikinai rengėsi susukti pirmą filmą apie rusų mafiją, net ir norėjo taip pavadinti: „Rusų mafija“. Bet mes... – Byčikas apsidairė ir pamerkė akį Tomsonui. – Mes negalėjome to leisti. Ten ir scenarijus kiek prieštaringas, ir bendrai imant... Pirmasis filmas turi būti kitoks, ir jis filmuojamas. O dadinti mūsų markės mes niekam neleisime, aišku?
- Mes?.. – Rėjus prisiminė, kaip šalikelėje sėdėjo be kelnių pririštas prie savo mašinos bamperio. – Jūs, Alenai, jūs.
- Tu – mūsų didžiausia brangenybė! Tu – mūsiškis. Tiesiog to niekas neturi sužinoti. Beje, tas vaikinas, apsaugininkas... jis iš rusų.
- Ir kas?
- Jį teks atleisti. Pasirink normalų amerikietį, o dar geriau – du. Juk tai, kad tu su mumis, - labai didelė paslaptis... Formaliai tu – rusų mafijos priešas #1.

Tomsonas susiraukė:
- Pasisakė FTB direktorius. Pasakė, kad visa ta isterija neverta supuvusio kiaušinio, išvadino mane rašytoju-pašlemėku.
- O kas jo klauso?.. Aš jau šiandien patalpinau pora medžiagų tema „Kodėl FTB bijo rusų?“ – Byčikas išsidrėbė krėsle su pasimėgavimu rūkydamas cigarą. – Visas tvarkoje! Priešakyje, kaip visad, Niujorkas. Apsirūkę jaunikliai iš geto taip ir lenda į rusų mafiją, bet ima tik geriausius.
- Ką, rimtai? – pasišiaušė Rėjus.
- Pilnai. Eilė susidariusi. Mes priimam į rusų restoranus – tai irgi rusų tradicija. Ir jie eina, oi dar kaip eina! Tu pats pagalvok: esant tokiam žiniasklaidos spaudimui tik nusikeik rusiškai ir iškart tau atiduos piniginę. O suprasti tuos žodžius ims visi, kai jie nuskambės iš ekrano. Mes sukūrėme psichozę! Ką ten pinigimė, kalba apie didesnes sumas. Mes dėl jų daug padarėme, Rėjau! Nes imidžas – viskas. Ir padarysime dar daugiau. Na zdovov‘e...
- O iš Rusijos ateina protestai... – pasimetęs pratarė Tomsonas. – Vos ne notos.
- Bus ir notos. Na ir kas? Spjaut į juos. Kas tokia Rusija? Rytų Europos šalis tarp Lenkijos ir Totorijos. Kas tai – Rusija? Ne, nėra Rusijos ten. Ji atgimsta čia. Mūsų pasaulyje nacionalinė valstybė – reliktas, jį surijo globalizacija. Tiesą sakant, žlugo ir nacija, kuri ir buvo pagimdyta tai valstybei. Liko tik pilietybė, bet ir ji – atgyvena. O juk nacija – tai kultūra, gyvenimo būdas, elgsena, o visų pirma – kalba. Jei viso to nėra arba ji lėtai, bet užtikrintai išmiršta, tai kam stengtis tai išsaugoti? Nerentabilu, nenaudinga. Ne per daug užsiplepėjau?
- Tęsk... – įkvėpė Rėjus, pildamas degtinę. Alenui ant žurnalinio staliuko buvo padėta lėkštutė su silke, o šeimininkas pirmenybę teikė girai. – Nors nesuprantu, kur lenki.
- Niekur nelenkiu! – riaugtelėjo Byčika sir supylė į save taurelę, sumaišęs seką. – tik truputį filosofuoju. Mes gyvename informacinėje epochoje. Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį! Turėti – reiškia valdyti. Iki to, tarkim, dar toli, bet... kaip rodo paskutinio laiko patirtis, galima sukurti kažką iš nieko.
- Rusų mafiją.
- Taip. Na, ne visai iš nieko... Kai kas buvo, šiokie toie finansai, kažkieno smegenys... bendrai imant, truputis resursų dar yra – va tik praeitą savaitę kelios šimtinės vaikinų iš Rusijos atvyko, tikras desantas. Padės vietose.
- Organizuoti gaujas? – Tomsonas su sąžinės graužatimi įsispitrino į grindis.
- Tame tarpe. Tačiau tokių specialistų čia, Amerikoje, pakanka. Išmokyti juos kalbėti rusiškai, gerti degtinę ir žegnotis stačiatikiškai – štai pagrindinė jų užduotis.
- O kam?
- Tam, kad tai pagal šį projektą! Alenas įsipylė vėl. – Tiesiog nusikalstamumas – tai... tai tik nusikalstamumas. Nusikalstamumas – tik dalis projekto. Taip, bus šantažas, grobimai, machinacijos... Bus daug žiaurumų, žinoma. Tačiau kitokiu būdu nacijos negimsta! Tuo tarpu mes naujame, informaciniame lygmenyje atgaivinsim Rusiją
- Amerikoje! - žagtelėjo pusgirtis Rėjus.
- Taigi ne! Teritorija daugiau neturi prasmės, pasaulis vientisas ir sienos – fikcija! Kokia sienų prasmė, jei jas nepastebimai plaukia informacija ir pinigai? Ne Amerikoje mes sukursime Rusiją, mes ją tiesiog sukursime, ir viskas. Sukursime ant buvusios Rusijos griuvėsių, kuri nacionalinės valstybės pavidalu toliau trešės kažkur ten, rytuose. Ji ten, iš esmės, nereikalinga... Na, kaip simbolis ar gąsdinimo priemonė, taip. Bet ne daugiau.

Tomsonas kokias tris minutes lingavo galva, tad Byčikas ėmė ploti delnais. Galiausiai amerikietis paskelbė verdiktą:
- Alenai, tu idiotas! Bet tu geras vyras ir moki man gerus pinigus! Pei!

Beičikas nedelsdamas išgėrė ir pažvelgė į laikrodį:
- Reikalai, Rėjau, reikalai! Ryte į rikiuotę, pora končit‘ pjanku.
- Palauk! – Tomsonas pirštu parodė į lubas, primindamas. – Štai ko norėjau paklausti: Alenai, o kam tau viso to reikia? Tu gi ne rusas?
- O daugeliui rusų to reikia dar mažiau nei man. Tiesiog aš sau radau tokį darbą – sukurti Rusiją. Štai ir kuriu.. Kartu ir gešeftas, visgi. Na ir susidomėjimas, žinoma. Tai juk patrauklu!
- O tu… Aš nė karto nepaklausiau: tu irgi iš Rusijos?
- Beveik. Iš Baltarusijos. Yra toks miestas, ir tu apie jį skaitei: Bobruiskas… - Byčikas svajingai prisimerkė, tačiau iškart nusikvatojo. – Aš jo visai neprisimenu, buvau mažas! Bet kada nors būtinai aplankysiu. Jau turiu pinigų, tik štai kiek atsilaisvinti, ir važiuočiau. Važiuosi su manimi?
- O kaip gi!

Jie dar išgėrė. Byčiką vėl patraukė į miegą, ir tada pagaliau Rėjus prisiminė.

- Alenai, visa tai puiku, tačiau aš rašau visiškus niekus. Ir specialistai tai žino. Štai žiūrėk! – Jis Alenui po nosimi pakišo planšetę. Salya Fauly iš „New York Times“, ji nė vienos vietos mano knygoje nepaliko. Rusai negeria degtinės rytais, nenupjauna aukoms galvų, nereikalauja dulkinti kiaulę stojant į klaną... Ir šiaip jų toteminis gyvūnas ne kiaulė, o lokys! Tai tikrai, net aš tai žinau. Be to jie nacistai ir iš tikro į savus nepriėmė ką panorėję. O tu sakai: juodaodžiai į eilę stoja!
- Puškinas – negras, priimtas į rusų klaną.
- Koks po velnių jis negras, jei jis baltasis?! – įsisiautėjo Rėjus. – Bet kuris gali pasižiūrėti portretą Internete! Byčikai, tu pats bent tiki tais triedalais!
- Ramiau! Apsidairyk.

Alenas išsitiesė ant sofos, numetęs planšetę ant parketą dengusio meškos kailio. Pro atvirą langą iš sodo sruvo gaivuma, už plačios upės šviesomis mirgėjo didelis miestas.

Geras namas, geri baldai, geras maistas.

- Viskas tvarkoje, Rėjau. Neisterikuok, žiūrėk, kaip mes puikiai susitvarkėme! Vadinasi, ne veltui triūsėme. Mes tveriam tikrovę, mes kuriam Naująją Rusiją. Iš čia ji sugrįš į nudvėsusius rytus ir iš ten užkariaus ne mažiau, atvisai sakant. Išdvėsusius vakarus. Tai didingas ir įdomus reikalas. O Fauly... Spjauk ant jos, užčiausim jai koserę. Ji iš tikro specialistė, tačiau dirba ne pagal jakudzos užsakymą. Japonai irgi nori įsitraukti į verslą, o pamėgdžioji jie gerai moka. Špyga jiems! Mes visus aplenkėme ir dabar į priekį jau neužleisime. Vėlu, grietinę griebia rusų mafija, jakudzėms lieka antraeiliai vaidmenys ir kabeliniai kanalai. A, tarp kitko: tave saugo neviešinant – nesistebėk, jei pastebėsi. Ir pats nešmirinėk po tamsius užkampius... O rusą vaikiną atleisk, mes jį priglausim. Pats sau paimk kaip susitarėme: tokių užsipompavusių afrikiečių, tai iš tikro amerikietiška. Nesijaudink, rytoj naujus kontraktus pasirašinėsim, tad pinigėlių užteks. Tu juk faktiškai esi visų teisių savininkas „rusų mafijos“ brendui, - nors imk ir patentuok. Pirmeivis! Bje, Margo, toji rudaplaukė referentė, ji tau dar nenusibodo?
- Na ne, simpatiška.
- Na ir puiku. Nepanikuok, viskas eina pagal planą.

6.

„Rusų mafija smogia atgal!”

Rėjus sustenėjęs numetė laikraštį. Prisižaidė... Maudė krūtinę, tikriausiai laikas nuskausminamiesiems. Jis paspaudė mygtuką, kad pasidomėtų sesers nuomone tuo klausimu, tačiau vietoj jos palatoje apsireiškė Byčikas. Ant stambių pečių užmestas trumpas baltas chalatas vos siekė kelius:
- Na kaip tu, Rėjau?
- Gerai. Kas į mane šaudė?
Rusu mafija - Kažkokia atmata. Jį suvarpė, nesijaudink.
- Aš nesijaudinu. Tik man nepatinka, kad vien apie mane kalba. Visame pasaulyje, kaip suprantu. Nuostabus piaras, Byčikai, tiesiog žavingas. Ypač jums...
- Na ką čia kalbi? – Alenas prisitraukė kėdę ir pasilenkė virš Tomsono. – Tu mums reikalingas! Štai kiek atsigaivaliosi, ir pametėsim tau dar informacijos. Ten apie laukinės tautos papročius, apie nekrikštų likimus, apie Gagarino kraują – tai labai įdomu, o ir vaizdelių yra.
- Triedalas! Byčikai, jei jis norėjo mane užmušti, tai kodėl nepasinaudojo stambesniu kalibru? Tik iš tokios pliauškynės ir įmanoma peršauti krūtinę nenužudant.

Alenas sušiugždėjo pakete, ištraukė apelsinų ir kefyro.

- Čia dar kas?
- Tai... Na tegu žurnalistai tai pamato ant spintelės. Rusai visada saviems į ligoninę atneša apelsinų ir kefyro, tu gi atsimeni?
- Kokie žurnalistai?
- Tuoj ateis. Tau nereikia kloti jokių pareiškimų, jie patys visko paklaus, tai jų profesija. Tiesiog atsakinėk, ypač nepersistengdamas. Tačiau pabendrauti reikia. Štai... O apie apelsinus pasakyk, kad, atseit, per sekretorių nepažįstamasis perdavė tau. Patys aiškinkite kaip norite, aš nieko nekaltino, ir t.t. Duok dar vieną pretekstą pamąstyti.
- Kliedalas...

Byčikas atsistojo, perėjo per palatą, pažvelgė pro langą:
- Tave užvertė pranešimais. Patriotai linki kuo greičiau pasveikti, tu jų paskutinė viltis kovoje su žydorusiška padugne. Tavo forume anonimai rašo: „sdohni, suka!“ Jų daug, ir ... – jis vėl priėjo, pasilenkė. – Mes to neorganizavome, Rėjau. Didžiuokis.
- Spjaut man į pasididžiavimą. Man skauda. Ir aš netikiu nušašusiais vienišisi. Kam jiem pergyventi dėl rusų?! Metų dar nėra susų mafijai Amerikoje, metų!
- Informaciniame pasaulyje viskas vyksta labai sparčiai. Tai kas buvo prieš metus, niekas ir neprisimena! Dar viena naujiena... Salya Fauly, makaronščikė, kuri save kėlė rusų reikalų žinove, šiąnakt nužudyta. Po dviejų valandų po pasikėsinimo į tave.
- Kas?! – Rėjus net kilstelėjo.
- Kas-tas, kam tu brangus. Už tave atkeršijo. Juk mergšė tvirtino, kad tu šmeiži rusus, juos gynė. Aišku, kieno taikinyje ji buvo... Štai kažkokie patriotai iki jos ir prisikasė. Atkeršijo rusams už tave. Jai jau senai ant tvoros rašinėjo: „Čia gyvena rusų paklodė!“ Na štai, dabar ji ten negyvena. Amerikoje gedulas dėl tavęs, o į Fauly jiems nusispjaut. Išskyrus, aišku, dantimis griežiančią rusų mafiją.
- Nėra jokių patriotų, - atsiduso Tomsonas. – Tu sakei, ji dirbo jakudzai? Jūs ją pribaigėte. Reklamos tikslais. O mane pašovėte. Kas toliau?
- Nelygink! – sušnabždėjo Byčikas. – Fauly niekas, smulkmė, ją tai saugojo tik trys kažkokie siauraakiai mašinoje prie namų. Surengsim jai prabangias laidotuves, su vainikais „Za družbu“, giminaičiai gaus paramą nuo paslaptingų geradarių. O tu – kovos su rusais vėliava, tu – kitas reikalas.

Tomsonas laisva nuo tvarsčių ranka sugriebė Byčiką už apykaklės, prisitraukė prie savęs:
- Tuo naudingesnė bus mano mirtis, a? Pačioje šlovės viršūnėje. Atitinkamai dekoruota. Kol kas nusprendėte pasitenkinti pasikėsinimu, o ateityje... Koks nuostabus finalas „paskutiniam tikram amerikiečiui“! Koks piaras jį pribaigusiai rusų mafijai! Ar jau rašomas scenarijus? Kas rašo? – Alenas pabandė ištrūkti, tačiau Rėjus laikė tvirtai. – Pinigai, mergytės, viskis – už visa tai vieną dieną turiu užmokėti, ką? Byčikai, tu juk ne iki galo su jais, tu ne ruskis. Tu mano draugas. Tu tai galėtum nevaidinti komedijos? Aš pasmerktas?

Storos lūpos prigludo prie ausies:
- V samom dele tol‘ko čto ponyal?

7.

Rėjus išvijo iš namų visus. Sekretorius, tarnus, apsaugą, abi išlaikytines ir net virėjus. Rėjus vaikštinėjo su taure po kambarį ir mąstė. Laikas nuo laiko jam pasitaikydavo veidrodžiai, prie jų jis stabtelėdavo, apžiūrinėdamas sukritusį veidą su karščiuojančiomis akimis. Anglosaksas, tikras patriotas, bebaimis kovotojas. Tokius dabar televizoriuje ir bepamatysi.

- Tu lavonas, lavonas, lavonas... – šnibždėjo Rėjus. – Bet gal tai ir geriau nei supūti valdiškoje kondominiutėje? Gal aš jiems turėčiau padėkoti už tuos ketverius metus?

Spasibo, tovarisšči! Nužudykite mane gražiai, rusiškai, kaip mes kartu sumąstėm. Nupjaukit galvą, aprašinėkite sienas mano krauju, vietoje širdis sukiškite kiaulės kepenis. Tai bus šauni pabaiga...

Ar nėra išeities? Mafijai jis reikalingesnis negyvas nei gyvas. Yra reikalo tęsėjai, sekretoriai, kiekvienas jų miega ir sapnuoja, kaip pats taps Pirmu Patriotu, Amerikos siela. Mafija – mašina, ji teturi interesus, tačiau nėra dvasios, nėra pasigailėjimo... Nors „mafija“ visai ne rusiškas žodis, jų parsineštas iš Italijos, Fauly buvo teisi. Tik kas jos klausė? Kam tai įdomu?

Svarbiausia, kad visiems aišku: mafija. Jei visiems aišku, tai visiems ir patogu. Ant to laikosi didžioji kultūra.

Bėgti net beprasmiška. Nėra tikslo. Kur, kam? Pinigai sąskaitose, su savimi nepasiimsi. Taigi, net jei pavyks – iki gyvenimo pabaigos trunysi kur nors Afrikoje. Tačiau Rėjus nekalba afrikietiškai ar kokia ten jų kalba! Rusų pakenčiamai pramoko, bet uk ne Rusijoje slėptis nuo rusų mafijos.

- Prakeikimas, prakeikimas... Ir jokios apsaugos, pati apsauga mane papjaus... Kam ji man aplamai? – Svyruodamas Rėjus priėjo prie durų, jas atlapojo. Ant plataus prieangio išsitiesė treniruoti vaikinai kostiumais. – Jūs atleisti! Visi! Man nereikia! Nešdinkitės pas savo rusiškus šeimininkus!

Apsauginiai apsidairė:
- Kas jums, sere? Prisiekiu Kristumi: su rusais jokių reikalų neturim!

Ir su tipišku afrikietišku įžūlumu plačiai persižegnojo. Rusiškai. Antrasis apsauginis nusijuokė, pliaukštelėjo draugužiui per petį:
- Jis juokauja, sere!
- Nešdinkitės.

Jie, suprantama, neišėjo. Tačiau ryte, blaivėdamas „trimis didžiaisiais skysčiais“, Rėjus staiga suprato, kur jo paskutinis šansas.

8.

Leistis į metro buvo nejauku. Beveik naktis, žmonių stotyje mažai. Baltųjų aplamai nėra, visi žvairuoja... Rėjus įėjo į vagoną ir prisėdo toliau nuo paauglių grupelės, vienas kitam besigiriančiais savo peiliais.

Laida jam dalyvaujant praėjo puikiai. Net operatoriui žandikaulis atvipo, kai Rėjus Tomsonas pranešė, kad rusų mafijai meta iššūkį.

- Mes gyvename laisvoje šalyje, ir aš tikiu, kad mūsų teisėsaugos organai sugebės duoti atkirtį bet kokioms grėsmėms. Aš toks pat Amerikos pilietis, kaip ir visi, nesiruošiu slėptis už tvorų nuo rusų kulkų. Neleisiu įbauginamas! Einu pas tave, mano šalie. Jos laisvės, įstatymai, žmonės – štai mano apsauga, o kitos man ir nereikia!

Ji filmavo lifte ir hole, pakaitom su apstulbusios apsaugos kadrais, įraudusiais policininkų veidais. Rėjus ėjo į tamsą, o paskui jį ilgai bėgo, fotografavo, klausinėjo. Jis neatsakinėjo, tik šypsojosi ir pilna krūtine kvėpė laisvės orą, bandydamas neužsikosėti nuo smogo. Pagaliau jį, „dienos beprotį“, paliko ramybėje.

Ir štai metro, naktis, bilietai kišenėje. Palikti Niujorką reikia traukiniu, tik traukiniu: lėktuvai sprogsta pernelyg garsiai, o nuo piaro reikia laikytis toliau. Dabar Rėjus, kaip visi, atviras ir bejėgis. Panorai – užmušk. Tik kiek tame garbės?

Vienoje iš stočių įlipo Byčikas. Visas kažko pasišiaušęs, veidas blizga nuo kremo. Sunkiai prisėdo greta, iš kišenės išsitraukė gertuvę:
- Iš proto išėjai, Rėjau. Iš manęs vos dušios neišleido.
- O kas man liko? Beje, jei jie mane vis tik nori pribaigti – tegu. Nieko nėra paprasčiau. Tiesa, reklama gausis kreiva... Nužudyti bejėgį, kokia gėda. Visai nerusiškai!
- Išprotėjęs! Būtent išprotėjęs, nes tu pavojuje. Jakudza, vietnamiečiai, kai kas iš FTB... Mes irgi turim priešų! Pribaigs tave, o kaltę suvers mums! Įsivaizduoji, koks bus smūgis imidžui?
- Nejaugi saugosite? – net nusistebėjo Rėjus.
- Jau. Tiesa galutinis sprendimas dar nepriimtas, tačiau tie juodbruvi vaikinai čia ne šiaip sau. Stažotojai... – Byčikas nurijo dar vieną gurkšnį, ištiesė gertuvę Tomsonui. – Ką ketini daryti?
- Pervažiuoti per šalį, skaityti paskaitas koledžuose, universitetuose, dar kai kur. Tada... O aš turių tą „tada“?
- Tuoj sužinosim.

Byčikas išsitraukė telefoną, pasitraukė prie durų. Kol jis konsultavosi su savo paslaptingais bosais, Rėjus spėjo ištuštinti gertuvę. Alenas grįžo pralinksmėjęs.

- Teks keisti planą, bet manau, viskas susikratys! Rusų mafija ras tinkamą atsaką: tave, kaip pravil‘nyi mužik, ims saugoti. Visiškai naujas konceptas, bet, kita vertus, daug žadantis... Kilnumas aukščiau visko! Tai nauja. Tave visur lydės kazokai – atvirai, tarsi parade. Važinėk po šalį, skaityk paskaitas, o jie bus tarsi iliustracija. Tai esmės nekeičia, juk žmonės supranta: nieko pakeisti negalima, jėga ir pinigai rusų pusėje, viskas papirkta... Bet štai tau sąlyga: nelįsk į užkampius. Ten žmonės bukesni, gali atsirasti durnelių su diedų šautuvais, ims šratais varyti į rusų okupantus, supranti? Maršrutą teks derinti. Priedangos grupė jau vyksta į stotį.

- Štai kaip? Smagiai. Aš sutiksiu, kai tik jūs oficialiai pranešite spaudai: Rėjų Tomsoną saugo rusai.
- Manau, viskas bus rytoj.
- Alenai, o kišenėje nieko daugiau neturi?
- Tik tablečių nuo širdies. Imsi? Gerai, Rėjau, man laikas išeiti. Susisieksiu su tavimi Čikagoje, kol kas teks užsiimti teorija. Buk atsargu, ir viskas mums pavyks.

Byčikas nutilo kažką svarstydamas, akys jo apniuko.

- Kas pavyks? – bakstelėjo jį į šoną. – Ar su laiku man pavyks pakrantėje nusipirkti bungalą ir ramiai žvejoti?
- Ne apie tai mąstai. Rossiya vspryanet oto sna, štai kas mums pavyks. Mes tokią košę užvirėme, kad viskas dar priešakyje. O tu sakai – bungalo.... Sekliai imi, ne maštabiškai! Viskas dar priešakyje.

Traukinys sulėtino greitį. Tomsonas pajuto naują pažįstamo liūdesio priepuolį ir nepaleido atsisveikinimui ištiestos Aleno rankos:
- Byčikai, o vis tik, kam tai tau? Pinigų maža?
- Azart menia p‘yanit, začem – ne govorit Mėgstu didelius sukrėtimus. Ir tu dar pamėgsi. Tu juk jau beveik rusas, Rėjau!

Likęs vienas, Rėjus užmetė koją ant kojos ir ramiai užsirūkė, spjovęs į visas taisykles. Gyvenimas tęsiasi! Iš Byčiko projekto jis sugebėjo išmauti gyvas likęs simboliu. Dabar viskas tvarkoj, o tai reiškia... reiškia, kad dat galima patriūsti keistos Novorusės. Gerai pagalvojus – tai tikrai labai įdomu! O ir pelninga…


*) Piaras – nuo PR (angl. Public Relations) – viešieji ryšiai (ryšiai su visuomene). Plačiąja prasme - tai nuomonės visuomenėje sudarymas; siauresne – tam tikro objekto (prekės, idėjos, paslaugos, asmens, organizacijos) įvaizdžio formavimas.

**) Gazyris – Kaukazo tautose hermetiškai uždaromas cilindrinis futliaras, kuriame būna iš anksto atseikėtas parako užtaisas arba popierinis šovinys. Gazyriai būdavo specialiame krepšyje gazyrnicoje arba viena eile būdavo prisiūti prie čerkesės krūtinės, taip sudarydami savotišką trumpą šovinyną.
Vėliau gazyrių eilė tapo dekoratyviniu elementu, būtina 19 a. ir 20 a. pradžios Kaukazo tautų nacionalinės aprangos dalimi. Gazyriai paprastai būdavo kauliniai, o paradinei aprangai – sidabriniai.

Fantastikos skyrius
Robotų iškilimas
Pusiaudienio pasaulis
Sergejus Breinas. Anomalija
Janušas A. Zaidelis. Riba
Pavelas Michnenko. Etiketas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Aleksandras Smirnovas. Sena legenda
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
Sergejus Lykovas. Ilgas kelias namo
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Polina Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
H. Lampo. Dievo gimimas
Ch. Anvil. Euristika
J. Kudlakas. Simbiozė
Alegorija. Kutai
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis