„Žmonės linkę skųstis mikroaplinka, bet kad žinotų tie nevykėliai, kiek kartais prireikia pastangų, kad pasaulis būtų būtent toks!“, - mąstė Ksavjė, žvelgdamas į padavėjo sudaužytą kavos puodelį.

Jaukiame pakelės restoranėlyje jis paskyrė atvykusiam nežymaus sostinės laikraštėlio korespondentui Palmeriui. Nerūpestingai nesmarkiai snyguriavo, ir kelioms netrumpoms akimirkoms Ksavjė patikėjo, kad dėl sniego tai tikrai nieko stengtis nereikia.

- Klausiate, ar jam teko žudyti? Be abejo, juk jis turi penketą sūnų ir tris įvaikintas dukras! – iš pakaušio krapštydamas mintis tarstelėjo Ksavjė.

Per Kalėdiniais motyvais papuoštą vitriną jie stebėjo Koltą-auklėtoją – nepalenkiamą senioką, apkibusį vaikų kekėmis. Vaikų darželio pinučiai šiam vaizdeliui suteikė ažuriškumo, idilišką ypatingo nerūpestingumo aureolę.

„Nejaugi visa tai vyko čia, nejaugi jie nesupranta pavojaus?“ – baugiai mąstė korespondentas, - Juk čia jau žuvo Klerensis iš ‚Times‘ ir Voicekas iš ‚Evening Star‘, tačiau dėl to net nebuvo pradėtas tyrimas!“

- O jeigu jis būtų buvęs paprastu mokytoju ar veterinaru? Gerai, palikim tai, juk jis ir dirba mokytoju bei veterinaru. Ir po visko, ką jis čia pridarė, manote, kad jo bijo? Taip, baisiai bijo. Ber dar labiau – myli. – Ksavje kryptelėjo žandikaulį į šoną, tarsi norėdamas tiems žodžiams suteikti svorio.
- Kaip tai įmanoma; girdėjau, kad nužudymai...
- Jaunuoli, leiskite kai ką paaiškinti. Atvažiuojate čionai, kišate nosį į svetimus likimus, klijuojate etiketes. O ar pats pasirengęs poelgiams?
- Prie ko čia aš? – nieko nesuprasdamas Palmeris sužiuro į Ksavjė. Akimirkai jam pasirodė, kad jo žvilgsnis iš paskus nusitempė sniego uždangą ir pro ją jis pamatė restorano įrangą bei savo pašnekovą tarsi įšaldytais stingdančio pasirinkimo begalinėje erdvėje.
- Būtent, Palmeri, būtent. Žmonija nepavargsta naudodama šį triuką. Apklauskite viso pasaulio nusikaltėlius ir milijoninį kartą išgirsite šitą „o prie ko čia aš?“ tačiau ar suprantate, mano drauge, kad mes gimę subtiliausiame ir painiame priežasčių ir pasekmių nėrinyje, susaistančiu mus su miriadais būties apraiškų. Todėl tik pasirengimas poelgiui iškelia jus virš gyvulio likimo būti inertine pasaulio dalele.
- Tačiau, Ksavjė, juk aš net nesuvokiu, apie ką kalbama! Mano ankstesnysis gyvenimas visai nesusijęs su būsimu reportažu.
- Štai, būtent, Palmeri. Gavote rečiausią galimybę suvokti save parengtį poelgiui be jokio konteksto. Štai įsiklausykite: dabar trečiadienis, gruodžio dvidešimta, sninga – ir dėl to jums visai nėra jokio reikalo kažką daryti; ir ši diena lieka nežymia grandimi begalinėje laiko grandinėje. Tačiau tereikia jums atlikti Poelgį – ir žmonija įkvepia šią dieną į dvasinį kūną, ji įpina ją į Istoriją kaip didžiąją visa, kas padaryta biografiją!
- Bet...
- Ir jokių „bet“. Aš pagavau kaltinančią intonaciją tavo balse ir nereikalauju atsakymo, tiesiog skatinus jus pamąstyti. O kol kas pasakysiu, kad leidimą interviuoti gavau, tad atsakomybė už tai, ką galite spausdinti, o ką ne – grynai jūsų.

Tokios sėkmės Palmeris ir nesitikėjo. Iki jo tebuvo tik du atvejai, kai leido atskleisti panašias biografijas.

- Taip, taip, Anomaliją ilgą laiką draudė minėti, tačiau dabar, kai ją pavyko lokalizuoti, laikoma, kad viskas valdoma.
- Vadinasi tai ne gandi; ir koltas tikrai dirbo su Anomalija?
- Čia kaip pasakius, - dirbo šiaip tai visai kiti.

Ksavjė pažvelgė į laikrodį ir pagalvojo, ar yra šansas lakoniškai papasakoti visą istoriją – po pietų jo laukė prefektūroje. Visas sudėtingumas glūdėjo tame, kad istorija turėjo dvi pradžias – juk pačiam Koltui jo tarnyba Galaktinėje Detekcijoje prasidėjo tuo, kad jį už nepažangumą išmetė iš Akademijos. Tam priežasčių buvo begalė: jis prižiūrėjo į ligoninę patekusio Keridžo vaikus bei savo paties sunegalavusį šunėką, rėmė humanitarinę Žaliųjų misiją, dalyvavo tolimų planetų misionierių misijose. O bendrai imant, priežastimi buvo tai, kad jis buvo geras žmogus, geras ir neatsisakantis. Jis laikė, kad jį užmiršo – ir apie jį tikrai užmiršo. Kai atrado tolimus galaktinius horizontus ir prireikė neaprėpiamo klerkų kiekio dokumentacijos masei apdoroti, prisiminė visus, kurie, kaip atrodė, amžiams nugrimzdo į Departamento gelmę. Taip jis ir sėdėjo, perrinkinėdamas dokumentus, - geras žmogus dirbantis nenaudingą darbą. Su Anomalija jis jokių reikalų neturėjo.

Ksavjė palietė ir pačią katastrofos istoriją. Iki šiol astronomai nepasirengę atsakyti, kada kilo Anomalija. Pirmasis ją aptiko leitenantas Klementino įprastinio planetinio patruliavimo palei mažąją Denzerio planetą metu – „Merseno“ teleskopas užfiksavo šio dangaus kūno orbitos nepaaiškinamą poslinkį.

Klementino dar velniškai pasisekė, kad poveikis reiškėsi mažu laiko masteliu. Kai sutriko žvaigždėlėkio valdymas, jis buvo kapitono tiltelyje ir rengėsi atsikąsti dirbtinio obuolio, išauginto jo visame laivyne pagarsėjusioje oranžerijoje. Klementino pajuto nepakeliamą riešo niežėjimą, išmetė obuolį ant valdymo pulto, žvaigždėlėkis staigiai pasisuko ir išnėrė už milijonų kilometrų atgal trajektorija. Tačiau Klementino nebuvo iš kelmo spirtas. Jis pastebėjo, kad visi procesai laive vyksta tarsi kažkaip neryžtingai: mygtukai priešinosi paspaudimui, jungikliai suveikdavo dar iki prisiliečiant prie jų. Kuo toliau laivas tolo nuo tos keistos pasalos, tuo užtikrinčiau vyko fizikiniai reiškiniai. Tad, pasitaręs su Centru, Klementino vėl puolė į ataką. Jis nustatė viršutinę žvaigždėlėkio valdomumo ribą, įjungė visus imtuvus, daviklius, detektorius, ryšio su Centru linijas ir pradėjo stebėjimus. Pirmas dalykas, kurį ekipažas išvydo ekranuose, buvo milžiniška uola Denzeryje, atsiplėšusi nuo pakrantės ir kritusi į vandenyną už kelių kilometrų šiauriau. Už kelių minučių tiesiog laivo kursu atsirado asteroidas – tačiau aplinkos skenograma neparodė jokių trajektorijų, kuriomis jis galėjo ten atsidurti – jis tiesiog išniro iš niekur. Asteroidas lėkė tiesiai į juos. Ir vėl, palikdamas tą pavojingą vietą, kai Klementino pabandė pakeisti variklių dinamiką, jis pajuto žinomą traukos padidėjimą posūkyje, tačiau staiga visą laivą tarsi pakėlė ant milžiniškos bangos ir išmetė toli nuo pragariškos zonos.

Neaišku, ar dar ilgai būtų samprotavęs Klementino, tačiau paskutinę akimirką jo rankos pakilo prieš jo valią, atliko kelis paslaptingus kampuotus gestus ir vėl nudribo šalia kūno, visam laikui jų šeimininkui ortodoksaliu būdu išsprendusios valios laisvės klausimą. Ir štai tada jis pagaliau suvokė, kad pateko į priežastinės anomalijos zoną, suardančią priežasties-pasekmės seką.

Žuvo visa kita išsiųsta „Galaxy“ misija, nes per tuos kelis jo parengimo mėnesius anomali zona išsiplėtė tūkstančius kartų ir ji prarijo nieko nesitikintį laivą. Būtent tada susimąstė apie priežastinio patruliavimo sukūrimą. Būdami naivūs, jie net nenumanė, kad teks ne tiesiog sukurti kelis kovinius laivus, o panaudoti visą žvaigždžių desantą.

Tai buvo aukso laikai mokslo tiriamajai gildijai, katastrofos technologiją apsiaustį. O kaip kitaip, jei visas Departamento biudžetas buvo padalintas tarp jų ir karinių!

Buvo kuriami spiraliniai detektoriai, stebintys Anomalijos artėjimą, tolimo poveikio hipernatoriai, slopinantys priežastinį išsisluoksniavimą, tačiau katastrofa artinosi: Saulės sistema buvo netoli atsiveriančios bedugnės. Sėkmingas ginklas vos nepavėlavo - tai buvo magnitokauzeriai, leidę pritraukti pasekmę prie ją sukėlusios priežasties. Gaila, pradžioje jiems trūko galios. Tai metais milžiniškas Anomalijos liežuvis lyžtelėjo Saulės sistemą iki pat Marso: per kelias minutes buvo suardyta per milijardus metų nusistovėjęs gravitacinis vaizdas – vienas iš Jupiterio palydovų akimirksniu pranyko, o galaktinė gvardija 4 mėnesius veikė gravitaciją prietaisais, kol į dingusio palydovo vietą neatstūmė kelis stambius asteroidus.

Kol kūrė plačiajuostį magnitokauzerį, praėjo 10 m. – ir dar 10 m. lygino suardytas sritis apgyvendintuose pasauliuose. Būtent tada teoretikai prognozavo, kad užverti Anomaliją neįmanoma – ją galima tik lokalizuoti. Žvaigždžių kariuomenė kovėsi su priežastingumu jau ties išorine riba, būtinai reikėjo išskirti vietą su sudėtingu landšaftu likutinei Anomalijos daliai.

Viskas vyko griežtai pagal paskaičiavimus, operacija buvo atliekama Jupiterio orbitoje, tačiau vienas Saulės burlaivių įėjo į Anomalijos veikimo sritį. Neaišku, kaip suveikė automatika, tačiau dideliame plote Anomalija pradėjo užsiverti. Burlaivio kapitonui reikėjo pasirinkti vieną iš trijų šio visa rijančio žiobtelėjimo įžeminimo vietų – ir jis pasirinko pačią užkampiausią vietą visoje Visatoje – mūsų gyvenvietę.

Panika truko neilgai – pozicionavimas buvo atliktas tiksliai pagal miestelio ribas, ir per šiuos metus Anomalija nepasislinko nė per colį. Kartais čia nutikdavo nepaaiškinami dalykai, tačiau prie stebuklų žmogus pripranta taip pat greitai, kaip prie sunkumų.

Praėjo trys metai, ir tiek laiko užteko, kad analitikai galiausiai sukurtų teoriją, paaiškinančią nutikusį gamtos kataklizmą. Šio projekto tikslai buvo grynai moksliniai – galų gale, problemų Anomalija jau praktiškai nekėlė, o žuvusių tos nelaimės metu jau neprikelsi.

Modelį iškart būtų palaidoję archyvuose, tačiau atsirado vienas fanatikas, paskaičiavęs mažai įtikėtinos priežastinės-pasekminės trajektorijos visas galimas pasekmes: lygtys rodė, kad vienaip ar kitaip, lokalizacija retkarčiais bus pažeidžiama – ne dažniau nei kartą per metus, ir tada išoriniame pasaulyje nutiks plataus mastelio tragedijos. Pirmasis nutikimas įvyko po pusmečio po to pranešimo. Vyriausybei pavyko priskirti sprogimą terorizmui. Tačiau pranešimo ir pranešėjo ėmėsi rimtai.

Netrukus išskaičiavo kitą nutikimą – tai bus vienos didžiausių planetos branduolinių jėgainių gedimas su galima 20 mln. gyventojų žūtimi. Ekspertas pasekė nutikimą pagal lygtis ir išaiškino, kad jam sutrukdyti galima tik mirus 7-iems žmonėms Anomalijos zonoje. Aišku, niekas nieko nepublikavo. Specialiosios tarnybos nusprendė, kad tokia kaina visai tenkina – jas visada kaip išeikvotus resursus labiausiai tenkina žmonės. Tačiau ėmus ieškoti vykdytojo paaiškėjo, kad jo nėra. Niekas nesutiko – niekas iš turėjusių prieigą prie tokio pobūdžio slaptos informacijos.

Buvo išsiuntinėti slapti cirkuliarai pagal numatytas psichologines pretendento charakteristikas, tačiau nutiko taip, kad pasigėręs vieno slapto skyriaus viršininkas traukinyje išsiplepėjo apie sudėtingas paieškas atsitiktiniui bendrakeleiviui – ir šiuo buvo Koltas.

Kitą dieną Koltas išsiuntė užklausą į Departamentą, išlaikydamas visus formalumus, - pasiūlydamas savo kandidatūrą. Jį tampė po visas instancijas – kas ir kaip, tačiau jis tylėjo ir atkakliai siūlė save. Kiek jo beklausinėjo apie motyvus nužudyti septynetą nepažįstamųjų, jis nepalenkiamai atsakydavo vieną ir tą patį: „Pernelyg myliu žmones. Dėl dvidešimties milijonų tai verta“.

Laikas spaudė; ir galiausiai jį vis tik pasiuntė į miestą. Tą pačią dieną jis persikraustė pas mus ir dar iki vakaro pašalino diagramos nurodytus asmenis, taip pašalindamas teroristinį aktą.

Vėliau jis atliko ir kitas žmogžudystes, padegimus, sprogdinimus. Sunkus jo gyvenimas, juk šiame miestelyje jis nužudė ir geriausią auklėtoją, ir geriausią gydytoją, ir geriausią inžinierių.

Palmeris nusipurtė, sunkiai paražė pečius, palingavo galva:
- Ir kada atlikta paskutinė žmogžudystė?
- Lygiai prieš metus, - išgirdo jis gilų, pilną liūdesio ir vienatvės balsą.

Palmeris atsisuko. Jam į krūtinę įsirėmė dvivamzdis. Koltas-auklėtojas atrodė niūrius ir susikaupęs.

- Palaukite, apie ką jūs? – jis staigiai pasisuko į Ksavjė. – Tai apie tai jūs parašėte vyriausiajam redaktoriui prašymą paimti interviu? Jis paskatinote šią kelionę dėl savo žemų tikslų, nes jums reikėjo naujos aukos?
- Aukos reikia ne mums, jos reikia Anomalijai, - atsakė Ksavjė. – Jūs gi suprantate, kad visi padorūs žmonės pas mus jau sumokėjo savo gyvybe už mūsų nerūpestingą gyvenimą.
- Pasakyk, mano drauge, - netikėtai jis pridūrė, - ar turite vaikų?
- Tris, - virpančiu balsu atsakė Palmeris.
- Tada tikrai žinome vaikų gyvybės kainą, - jis patylėjo. – Po 8 valandų įvyks žemės drebėjimas Oklahomoje, žus 800 moksleivių, o 250 vaikų bus palaidoti po vaikų darželio griuvėsiais. Arba trys tavo vaikai neteks tėčio. Atminkite, aš paklausiau jūsų, ar pasirengęs poelgiui? Tai koks pasirinkimas?

Papildomi skaitiniai:
A. Šalinas. Futurija
J. Zyka. Nuosprendis
V. Baalis. Eksperimentas
Robertas Aberneti. Atžala
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Kosmoso musės ir musytės
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Vladimiras Maryševas. Ekskursija
J. Nikitinas. Kur gi teisingumas?
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
A. Jachontovas. Kontraktas baigiasi po ...
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Tie prakeikti nematomi dalykai
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Marsiečio nuotykiai Rygoje
L. Vangelis. Iki ir po sapno
Į kur pakvietė Aelita?
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
Vartiklis