Andriejus Jachontovas
Kontrakto terminas baigiasi po ...

Abaliui pasirodė, kad vienas praeivių žvalgosi į jį. Akys vikrios, gudrios, nosis smaila, ploni ūsiukai. Tokie niūrūs tipeliai dažniausiai sutinkami valstybinėse įstaigose. Už tinkamumą ir paslaugumą juos ten laiko. Tiesa, nelabai vertina, tačiau algą moka. O tie jau noriai stengiasi. Raunasi vykdyti bet kurį nurodymą, bet kurį paliepimą.

Abalius smarkiau užsimaukšlino skrybėlę, atsišliejo pečiu į šaltą mūro sieną. Veide nutaisė abejingumo ir nuobodulio išraišką. Tačiau kas iš to? Kas patikės nutaisyta mina, jei stovi po stingdančiu lietumi žeminančioje nejudančioje eilėje?

Dar prieš mėnesį Abalius nebūtų nė pagalvojęs apsimetinėti, vaizdavęs patenkintą. Kam, jei visiems aišku: patenkintų šiose eilėse nėra ir būti negali. Neypatingas malonumas – stoviniuoti savaites ir mėnesius laukiant darbo... Taip, prieš mėnesį Abalius būtų laikęsis nepriklausomai, o galbūt ir iššaukiančiai. Tačiau dabar... Paskutinių savaičių gandai vertė elgtis atsargiai. Keisti, bauginantys gandai. Apie tai, kad prieš bedarbius rengiami užpuolimai. Kad čiumpa tiesiai gatvėje ir, neklausdami sutikimo, partijomis siunčia darbuotis į tolimas mažai gyvenamas planetas. Štai koks humaniškas problemos sprendimas! Nusviesti žmones neaišku kur, išspausti visas jų sultis ir tada nurašyti kaip nereikalingą laužą. Net jei vėliau susimylės pargabenti atgal, namo,kam būsi reikalingas – pusiau lavonas, pusiau invalidas ir neabejotinai vėl skurdžius?

Abalius pažvairavo į nepažįstamąjį: tas nenuėjo; krutindamas ūsiukus vėrė kiaurai mažomis judriomis akimis, būtent jį vienintelį eilėje. Ir ko prisikabino?

O atrodo ne kaip valdininkas. Tie patys apsirengę ne ką geriau nei bedarbiai. "Peliukas" su pretenzija į respektabilumą. Brangus paltas, nors ir tabaluojantis ant liesų pečių tarsi pakabos. Yra žmonių ant kurių net prabangiausi drabužiai kabo tarsi ant baidyklės. Tačiau ir skrybėlė, ir juodos odinės pirštinės, ir batai – iš geriausių parduotuvių, naujutėlaičiai. Ko gero, mažiausiai naujo jo išvaizdoje – tai veidas. Išblyškęs, raukšlėtas, pavargęs. O kitkas – dendis, kad ir ką.

Patyliukais, žvalgydamasis į šalis ir tarsi šokčiodamas, "peliukas" pradėjo artintis. Prislinko, prisiglaudė beveik liesdamasis. Kaimynai eilėje iš dešinės ir kairės sujudo, pasitraukė. Matyt, baiminosi to paties, kaip ir Abalius – kad tik tas tipelis nepasirodytų darbo jėgos tiekėju tolimų galaktikų įsisavinimui. Abalius liko vienas su juo. Tipas, nenuleisdamas akių, dešinės rankos pirštai palietė pilkos skrybėlės brylių ir saldokai, pusbalsiu pasiteiravo:
- Abalius Kastinjus, jei neklystu?

Abalius panoro susigūžti, prasmegti į šaltą mūrą, pasislėpti nuo veriančio žvilgsnio... Sekundėlę jis dar ramino save, kad tasai nėra pašalinis – iš kur toks žinotų jo vardą? Galbūt, buvo atsitiktinai susitikę vienoje tokių eilių, senai, ką Abalius užmiršo... Tačiau vyras kalbėjo toliau ir bejausmiai jo žodžiai nepaliko galimybės išsigelbėti iš to košmaro:
- Nebandykite manęs prisiminti. Mes nepažįstami...

Abalius pajuto, kad jėgų likučiai jį apleidžia. Galvoje sukosi minčių trupiniai. Pagalbos nesulauksi. Namie Estela ir mažylis... Nors kažkaip jiems pranešti... Ir vis tik jis pasistengė laikytis tvirtai:
- Taip, aš Abalius Kastinjus.

Nepažįstamasis pasitikinčiai palinko prie jo:
- Galiu pasiūlyti gerą darbą.
- Ne, ne! – Abalius energingai papurtė galvą. – Aš nenoriu...

O akies kampučiu stebėjo: stovėję eilėje greta jo, traukėsi vis toliau ir toliau.

- Čia darbo nerasite, - vos girdimai paprieštaravo "peliukas" – Užtikrinu, atsakau už savo žodžius. Turiu gerą pasiūlymą. – Siūlydamas sekti paskui jį jis be ceremonijų timptelėjo Abalių už rankovės. – Naudingą pasiūlymą.

Abalius ištraukė ranką ir kartu stuktelėjo alkūne į sieną. Jo širdis dusliai daužėsi:
- Noriu, kad pasakytumėt čia, - pareikalavo trūkčiojančiu balsu.

"Peliukas" pasitraukė žingsnį, gailiai palenkė galvą į šoną ir pakartojo:
- Eime.

Jo kantrus pasitikėjimas ir užsispyrimas keistai užbūrė. Iš tikro, vargu ar valdininkas imtų ceremonytis. Jis reikalautų, įsakinėtų, o šis įtikinėja, prašo..

- Noriu jums iškart pasakyti, - vis tik laikė būtina jį perspėti, - Mane domina tik privačių kompanijų pasiūlymai. Jei ketinate mane įvilioti į spąstus... - Jis nesugalvojo, kaip baigti sakinį, tačiau to ir neprireikė, nes "peliukas" ėmė kvatoti.
- Ką, aš panašus į valdininką?

Jo linksmumas išsklaidė likusias abejones. Abalius atsišliejo nuo sienos. "Peliukas" netikėtai surimtėjo:
- Klausyk, juk nemanai, kad atsitiktinai susidūriau su tavimi? Būtent tavęs ir ieškojau. Paskutinį kartą dirbai pas Saimoną, ar ne? Metus ir tris mėnesius. O prieš tai pas Listrikūrą. Na ką, dabar patikėjai?

Žvilgtelėjęs į Abalių, jis apsisuko ir nužingsniavo drėgnu rausvoku grindiniu. Padelsęs, Abalius patraukė iš paskos. Eilė, vos Abalius ją paliko, vėl sutankėjo.

Jie ėjo tylėdami ir ilgai. Plačios centrinės gatves, kuriose spietėsi madingos parduotuvės, brangius restoranus, vyriausybinės įstaigas pakeitė kreivi ir siauri užmiesčio skersgatviai. Namukai čia glaudėsi vienas prie kito, tarsi furgonai transporto spūstyje. Važiuojamoje dalyje ir ant šaligatvių telkšojo dvokiančios balutės, mėtėsi lietuje permirkę šiukšlės. Nuo greito ėjimo Abalius ėmė pavargti. Ryte jis apramino kirminą puoduku silpnos arbatos, o dabar silpnumas ir galvos sukimasis sugrįžo. Tik valios pastangomis jis prisivertė neatsilikti nuo "peliuko".

Pagaliau šalia neišvaizdaus dviaukščio namo jis sustojo ir pasisuko į Abalių smailu snukučiu.

- Čia, - ir parodė apsilaupusią, kadaise blizgėjusią, o dabar nenusakomos spalvos, rudos spalvos sieną, prie kurios buvo pritvirtinta metalinė lentelė: "Kompanija Alfa. Afrikos vaisiai".

Viduje pastatas atrodė taip pat nykiai, kaip ir iš išorės. Aptrupėję laiptai, pustamsiai koridoriai, suskilinėję lubos... Įprastinė antraeilė kontora. Sutikti žmonės žvelgė po kojomis nepakeldami akių. Nevalingai susigūžė ir Abalius. Jie nuėjo ilgu antro aukšto koridoriumi.

- Čia palaukite, - burbtelėjo "peliukas" ir dingo anapus purvinai baltų, su bronzine rankena durų. Po kurio laiko jis pasirodė ir mostelėjo Abaliui.

Kabinetas, į kurį užėjo Abalius, nelauktai pasirodė erdvus ir šviesus. Grindis dengė minkštas kilimas. Palei sieną stovėjo spinta popieriams su daugeliu skyrių. Įspūdingo dydžio rašomasis stalas stovėjo kabineto gale. Iš už jo, blykčiodamas akiniais metaliniais rėmeliais, Abaliaus sutikti pakilo pliktelėjęs vyras mėlynu gerai pasiūtu kostiumu. Kambarį dar kirto ir ilgas pasitarimų stalas. Jo viduryje puikavosi didelė vaza su vaisiais: bananais, apelsinais, kriaušėmis... Karojo vynuogių kekė.

Abalius nurijo seilę. Plikšis, pasekęs akimis jo žvilgsnį, skėstelėjo trumpomis rankomis:
- Gaila, butaforija. Tačiau galiu pasiūlyti ką nors gaivinančio. – jis padarė pauzę. – Nors gatvėje nekaršta... - ir sausai paliepė "peliukui". – Atnešk...

"Peliukas" nusimetė paltą, pakabino jį ant laisvos kėdės ir, su skrybėle bei kašna, pasuko link durų – slaptos, kaip suprato Abalius: ji buvo tarsi į sieną įmontuotas Afrikos žemėlapis. Tuo metu storulis kažkodėl užtraukė užuolaidą ir parodė Abaliui vietą prie rašomojo stalo. Pats atsisėdo priešais.

- Aš Tubneris, - prisistatė ir, linktelėjęs į besiartinantį su padėklu "peliuką", tęsė . – O jis Brigsas. Džiaugiamės susipažinę.

Brigsas įpylė į stiklines iš aprasojusių butelių. Storulis užsirūkė, prieš Abalių padėjęs dėžutę su cigarais:
- Taigi, neslėpsiu: žvalgomės į jus jau seniai. Jūs mums tinkate. Ir kaip darbuotojas, ir... Mat mums reikia ne tik gerų specialistų, bet ir patikimų žmonių.

Abalius klausėsi jo gniauždamas krėslo atkaltes. Jis bijojo patikėti savo laime, tuo, kad jį, būtent jį, likimas ištraukė iš ilgos nejudančios eilės, ištraukė, kad pateiktų tokį fantastišką siurprizą.

- Siūlome darbą mūsų kompanijos Afrikos skyriuje, - tarsi pro vatą atsklido Tubnerio balsas. Storulio veidas plaukiojo dūmuose, sustiprindamas padėties nerealumą. – Pinigai trim metams į priekį.
- Išdėstykite, jei galima apie mano įsipareigojimus, - išdrįso jį pertraukti Abalius.

Tubneris ir Brigsas, įsitaisęs ant kėdės kraštelio prie užtraukto lango, susižvalgė:
- Niekai. Tokiam inžinieriui, kaip jūs... Prižiūrėti įrenginius, palaikyti techniką tvarkoje, - sutarškėjo, glostydamas ūsiukus, Brigsas.
- Tačiau mūsų sąlygos pakankamai griežtos, - sunkiu šviesiai žydrų akių žvilgsniu perliejo Abalių Tubneris. – Niekas neturi žinoti, kur ir kuo užsiimate. Niekas, net šeimos nariai. Tai būtina sąlyga. Supratote?
- Tačiau kodėl? – panoro pasitikslinti Abalius.
- Aštrios konkurencijos sąlygomis mes privalome daug ką saugoti paslaptyje...

Abalius susimąstė, tylėjo. Pasiūlymas atrodė pernelyg patrauklus. Neįtikėtinai patrauklus.
- Ką turiu sakyti namie? – paklausė.
- Kad lieki Europoje. O kur – paslaptis. – Tubneris atsistojo, pasuko prie rašomojo stalo ir iš stalčiaus ištraukė popieriaus lapą. – Tai kontraktas. Aš pasiruošęs jį pasirašyti. O tu, prašau, pasverkite viską kaip reikia.

Abalius įsivaizdavo Estelą ir Mikį – vienišus, paliktus trim metams... Tačiau iškart sąmonėje iškilo ilga begalinė pilka eilė. Nejudanti ir nebyli.
- Sutinku, - tarė.

Ir po storulio pasirašė dokumente, kuris skelbė, kad Abalius Kastinjas įsipareigoja tris metus dirbti inžinieriumi "Alfa" kompanijos Afrikos skyriuje. Jei pasibaigus kontrakto terminui jis nebus kurios nors šalies nutrauktas, automatiškai bus pratęstas penkeriems metams. Dokumentą storulis įdėjo į seifą, o iš ten išėmė išsipūtusį užklijuotą voką.

- Čia jums, kad nenumirtumėte iš bado prieš išvykstant.
Abalius plykstelėjo, nes dabar Tubnerio balse skambėjo atviras pasityčiojimas.
- Palydėk, - storulis paliepė Brigsui.

Savaitė, duota pasiruošimui, pralėkė greitai. Abalius perkraustė šeimą į erdvų butą, sūnų išleido į gerą mokyklą. Kartu su Estela važinėjo po parduotuves; ieškojo jam dovanų. Norėjosi nudžiuginti Mikį, tėvų nelepentą tokiais jausmų protrūkiais. Abaliaus širdis džiūgavo,kai pamatė savo berniuką nauju kostiumu, su knygomis traukiantį į pamokas.

Ir vis labiau liūdėjo dėl minčių apie greitą išsiskyrimą. Neišsiduodamas stengėsi atrodyti linksmas, tačiau Estela jautė jo nuotaiką. Ji kalbėjo:
- Man atrodo, kad kažką slepi. Kas per keistas darbas? Kodėl negalima matytis? Kodėl negali paimti mūsų su savimi?
- Ten sunkios sąlygos, - jis vengė tiesaus atsakymo. – Arti nėra mokyklos.
- Suprantu, atsisakyti negalėjai... - ji pasidavė jo aiškinimams, - tik prižadėk, kad tai nėra pavojinga...

Jis užtikrino ją, ramino, nors kartais norėjosi viską papasakoti. Kur jį išveža? Kodėl būsimas darbas užklotas paslaptingo dūmeliu? Tačiau ne, jis privalo tą nežinomybės svorį nešti vienas, nevargindamas spėlionėmis mylimą žmogų. Paskutinę naktį prieš išvykstant, Abalius atskleidė Estelai paskutinę sąlygą: ji ir Mikis jam rašyti galės ne dažniau nei kartą per mėnesį, o jo laiškų visai negaus. Brigsas liks jų ryšininkas ir patikėtinis, bendrauti bus galima tik per jį. Matydamas, kokį įspūdį ta naujiena padarė Estelai, jis paskleidė apgaulę:
- Kam spėlioti iš anksto? Išsiaiškinsiu viską vietoje. Gal vietinė vadovybė ir leis jums atvažiuoti.

Jie palydėjo jį į aerouostą. Kartu su juo skrido Brigsas, kuris, vos lėktuvas pakilo į orą, prigludo prie gertuvės su konjaku ir pašnibždomis, kad neišgirstų aplinkiniai, paskelbė:
- Kad tik žinotum, kokiame nepaprastame reikale dalyvauji! Vaisiai – niekai! Mūsų rankose toks dalykas...

Vėliau jį apėmė miegas ir jis užknarkė.

Kai nusileido, prie nusileidimo aikštelės privažiavo baltas nedidelis į vabalą panašus, specialiai jiems skirtas automobilis. Autostrada jie tolo nuo virpančio karštyje miesto. Tada tuščiame lauke persėdo į nedidelį malūnsparnį. Mašinos vairuotojas pasirodė esąs ir pilotu.

Skrido toli. Horizonte mėlynavo kalnai. Brigsas visą kelią nepatenkintas bumbėjo: jį kankino troškulys. Nusileido mažytėje aikštelėje prie gelsvos spalvos pastato su iškaba "Viešbutis". Aplink – nė kelių, nė gyvenamųjų namų. Neaišku, iš kur galėjo atvykti gyventojai. Tačiau prie įėjimo stovėjo nemažai mašinų ir nedidelis autobusiukas. Priekiniai automobilių langai buvo matiniai ir užtamsinti. "Kad neakintų saulė", - susiprato Abalius.

Pirmo aukšto bare grojo muzika. Prie staliukų sėdėjo keli žmonės. Brigsas užtikrintai priėjo prie nesiskutusio vyro rusvais plaukais, tamsiais akiniais ir languotais marškiniais. Tas pasisveikindamas mostelėjo ranka ir šūktelėjo:
- O, pagaliau atvykote!

Likusieji susidomėję žvelgė į atvykusius. Brigsas paspaudė vyriškiui ranką ir linktelėjo link Abalio:
- Tai pamaina Lainui, kaip sutarta. Abalius Kastinjas. O čia vietos padalinio valdytojas Girčas.

Vyriškis nusiėmė akinius, po jais buvo paraudusios akys:
- Reikia atžymėti pažintį, - tarė.

Kelias dienas jie praleido viešbutyje. Brigsas pareiškė: prieš vykstant į neįžengiamą dykynę, kur atliekami pagrindiniai darbai, reikia priprasti prie vietos sąlygų, aklimatizuotis. Abalius, tarp kitko, labai gerai pakentė tiek karštį, tiek tvankumą, tiek drėgmę. Nepakeliami jam buvo tik prisiminimai. Ypač stipriai jie kankino naktį. Tereikdavo užsimerkti – ir išvysdavo berniuką bei Estelą. Tomis dienomis jis jiem prirašė daugybę laiškų – ir visus suplėšė: juk neturėjo galimybės jų išsiųsti.

Tik septintąją naktį jie išvažiavo tuo pačiu autobusiuku užtamsintu priekiniu stiklu, stovėjusiu prie viešbučio. Be Abalio, Brigso ir Girčo į autobusą įlipo dar trys nepažįstami žmonės. Girčas liepė visiems užtraukti užuolaidėles ant langų, o vairuotojui paliepė:
- Kai truputį pavažiuosime, pristabdyk. Pats žinai, kur.

Abaliui pasirodė, kad iškart pajudėjo nepaprastai greitai – jį tiesiog prispaudė prie sėdynės. Tada, labai greitai, atsileido. Ir mestelėjo į priekį – autobusiukas sustojo. Girčas atitraukė užuolaidėles. Už lango švito, nors dar tebebuvo prieblanda. Pamėkliškame rūke prie kelio matėsi nendrinė lūšnelė. "Suvenyrai", perskaitė iškabą Abalius.

Brigsas ir Girčas išlipo ir paslapčiomis nuslinko link keisto statinio. Abalius matė: vienas pabeldė į duris, kiras į langą. Matyt, niekas neatsiliepė. Tada Brigsas kirvuku numušė kabančią spyną – ir abudu pranyko tamsiame durų stačiakampyje. Sėdintys autobuse ramiai snaudė. Vairuotojas rūkė. Matyt, tokie nutikimai jiems buvo įprasti.

Girčas su Brigsu grįžo prisikrovę dėžučių ir ryšulių ir laimikį numetė ant grindų:
- Gėrimo jokio. Vėl nieko, be sausainių ir ledinukų, - pasiskundė Girčas.
- ir kramtoškės jokios? – paklausė vairuotojas.
- Kramtoškės galima dar nueiti.

Šįkart jau trise patraukė prie krautuvėlės ir atsinešė dešimtį kramtomosios gumos dėžučių. Vėl užtraukė užuolaidas. Suburzgė variklis. Ir vėl vairuotojas staigiai šovė iš vietos.

- Kur buvome? – pasidomėjo Abalius.
- Mūsų tarpinėje bazėje, - atsiliepė Brigsas. – Budintysis turėjo mus pasitikti, tačiau, matyt, užšventė. Jis juk gyvena čia be priežiūros, niekas jo netikrina. Matyt susirado kokią gražuoliukę... O mes jį ir pamokėme, - ir žiaumodamas kramtomąją gumą ėmė atidarinėti ledinukų dėžutę.

Tamsoje Abalius nematė jo veido. Beje, keista buvo ta tamsa: užuolaidas iš lauko apšviesdavo dažni ryškūs ritmiški blyksniai, tarsi būtų skrodžiama per tamsos ir šviesos juostas.

Kai mašina vėl pristabdė, visai išaušo. Vairuotojas bejėgiškai nuleido galvą ant vairo. Brigsas ėmė energingai kumščiuoti miegančius. Tie ražėsi ir nepatenkinti murmėjo.

Paskui kitus Abalius nušoko ant žemės – pilkos, dulkėtos, su apdžiūvusios žolės kuokštais. Tačiau pakėlęs akis sustingo sužavėtas atsivėrusio nuostabaus vaizdo. Horizonte stūksojo mėlynas kalnas. Iš už jo lindo ryškios, tarsi išsilydžiusios saulės pusratis. Danguje, giliame ir plačiame, geso paskutinės žvaigždės. Prie betonuotos aikštelės, ant kurios jie stovėjo, iš dešinės ir kairės augo krūmynai, dengiami tankaus ryto rūko: tikriausiai kažkur netoliese tekėjo upė.

Prie aikštelės šliejosi keistas žemas vienaukštis pastatas, netgi pusės aukšto. Ant jo plokščio stogo buvo įrengta kažkas panašaus į parką: augo palmės, krūmai, gėlės...

- Čia gyvensim, iš užpakalio per petį Abaliui paplojo Brigsas. – Neblogai sugalvota, ar ne? Iš viršaus nepastebėsi, maskuotė kaip reikiant. O po žeme, tarp kitko, trys aukštai. Va taip.

Brigsas nuvedė Abalių į vidų ir palydėjo iki jo kambario – didelio, viršutiniame antžeminiame aukšte. Langelis, tiesa, buvo mažutis, pačioje palubėje. Degė elektra.

- Po valandos laukiu pas save pusryčių. Tai bare, iš čia koridoriumi į kairę ir tiesiai, - prieš nueidamas pasakė Brigsas.

Abalius apsižvalgė ir, bendrai paėmus, liko patenkintas būstu: kambarys galėjo būti ir kabinetu, ir svetaine, ir miegamuoju. Tiesa, slėgė aklinos sienos iš visų keturių pusių, tačiau dėl to labai nervintis nederėjo. Jis greitai susitvarkė: nusiskuto, nusimaudė, išgėrė šalto alaus iš šaldytuvo. Norėjo įsijungti televizorių arba radiją, tačiau nė vieno jų kambaryje nerado. Ant spintelės stovėjo tik sulūžės patefonas. Plokštelių nebuvo. Iš lagamino išėmęs Estelos ir Mikio nuotrauką, Abalius pastatė ją ant rašomojo stalo. Kambaryje iškart tapo jaukiau.

Per pusryčius Girčas supažindino Abalių su Lainu, vyresniuoju kompanijos inžinieriumi – jį Abalius ir turėjo pakeisti. Aukštas, kaulėtas, su plikėmis, Lainas pasirodė gana niūrus. O gal tebuvo nuovargis. Kai jiedu dviese išėjo ant stogo, sutvarkytą rožių sodą, ir įsitaisė šezlonguose panašių į jazminus krūmų pavėsyje, Kainas atsidusęs prisipažino:
- Jau pradėjau baimintis, kad jie nieko nesuras. Juk mano sutartis baigiasi po mėnesio. - Koks darbas laukia manęs? – pasmalsavo Abalius.
- Spėsim apie tai pakalbėti, - išsisukinėdamas atsakė Lainas.

Tačiau jis kruopščia išklausinėjo Abalių apie jo ankstesnes darbovietes. Iš jo pastabų Abalius susidarė nuomonę kaip apie gerą specialistą ir rimtą žmogų.

Dieną Abalius praleido susipažindamas su darbuotojų namu, kaip jį čia vadino. Kaip pasirodė, tai gana nuobodus užsiėmimas: ką pabandė užkalbinti, tie neatsakė.

Pietavo su Brigsu. Verbuotojas puikavosi šortais ir marškinėliais. Jo liežuvis pynėsi dar labiau:
- Patinka čia? – kibo prie Abalio. – Taigi taigi. Blogų dalykų nesiūlau. Dabar važiuosim į medžioklę su Girču. Gaila, tavęs kol kas paimti negalim. O tai staiga pasimesi... - ir nemaloniai nusikeikė.

Vakare Lainas pristatė Abalių daktarui Smailsui. Šis gyveno atskirai nuo kitų: sodelyje, tolimame jo gale, prie antžeminio aukšto buvo pristatytas nedidelis namukas – taipogi plokščiu stogu, užmaskuotu palmėmis ir gėlėmis. Tą fligelį Abalius pastebėjo dar rytinio pasivaikščiojimo metu. Pradžioje buvo užmanyta, kad ten įsikurs ligoninė, sakė Lainas, tačiau daktaras užsispyrė, kad ligoninei skirtų kelis kambarius pagrindiniame pastate, o fligelyje įsikūrė vienas. Tokį atsiskyrimą Lainas aiškino uždaru Smailso charakteriu.

Atrodo, kad šeimininkas jų laukė: vos jie prisiartino prie nedidelės tvorelės aplink fligelį, daktaras pamojavo jiems nuo plokščio stogo, kur ilsėjosi pintame krėsle su knyga rankose. Jis buvo žilas, turėjo didelę galvą, nebuvo įdegęs.

Laiptais namo išorėje jie pakilo į viršų. Smailsas pasveikino juos sėdėdamas. Kojas buvo užsidengęs pledu.

- Deja, mano sveikata paskutiniu metu ne kokia.

Stalukas prieš jį buvo apstatytas buteliukais su mikstūra. Ranką paspaudė, vienok, stipriai ir užtikrintai.

Jie irgi atsisėdo į pintus krėslus. Daktaras paskambino varpeliu. Pagyvenusi storoka negrė balta prijuoste. Paskubomis kopdama laiptais, atnešė švarias taures ir viskio butelį.

Abalius apsidairė. Stogas priminė verandą po atviru dangumi, skirtą poilsiui ir ramybei, neskubiam pokalbiui. Iš visų keturių pusę ją supo mediniai turėklai. Neryškiai švietė du žibintai. Milžiniški naktiniai drugiai sukosi aplink žibintus ir netekę orientacijos krito ant stalo ir pledo, kuriuo Smailsas buvo uždengęs kojas.

- Už kur čia elektra? – paklausė Abalius. – Norint tiekti elektrą tokiam pastatui..
- Galaktijus, - lakoniškai atsakė Smailsas.
- Tačiau juk galaktijo atsargos... - Abalius žvilgtelėjo į daktarą, norėdamas įsitikinti, kad tai ne pokštas. – Juk išgauti galaktijų draudžiama. Visi jo telkiniai kuo griežčiausiai saugomi tarpvalstybiniu mastu.
- Ne visi telkiniai žinomi tarpvalstybinei kontrolei, - paprieštaravo Smailsas. – Pavyzdžiui šis... O kadangi urano atsargos Žemėje ir kitose planetose baigiasi...

Abalius pajuto, kaip jo širdį apima nerimas. Tad štai kodėl Brigsas ir Tubneris reikalavo, kad nuslėptų nuo šeimos, kur išvyksta! Negi jie pasirinko jį, vienintelė eilėje, nes būtent jo žinių ir sugebėjimų jiems reikėjo?

- Užsiiminėjau galaktijaus gavyba, - Abalius sunkiai suvaldė jaudulį. – Tačiau dabar tai draudžiamas verslas. Už jį laukia griežta bausmė...
- Vietinės gavybos mąstai nežymūs, - pasakė daktaras.
- Degtukų dėžutės su galaktijumi pakanka, kad visą mėnesį be perstojo veiktų Europos fabrikai ir gamyklos. – Abalius net kilstelėjo nuo krėslo. – Energija, tūnanti jame, daug galingesnė už kitas rūšis. Uranas lyginannt su galaktijumi nulis... Tačiau šiandien niekas nežino galaktijaus naudojimo pasekmių! Keli darbininkai, gabenę galaktijų iš šachtų į paviršių mirė didelėse kančiose... Pats tai mačiau.

Daktaras su užuojauta žvelgė į Abalių:
- Jums teks čia patirti dar ne vieną nusivylimą. Tačiau ketinau su jumis pakalbėti ne apie tai. Tikėjausi išgirsti iš jūsų... Jei jums ne pernelyg sunku, papasakokite, koks dabar gyvenimas ten... Ten, iš kur atvykote.

Tiek kartėlio ir liūdesio buvo jo balse, kad Abalius susigėdo dėl savo karštakošiškumo. Juk jis ką tik atvyko į šį uždarą, paslaptingą pasaulėlį ir viską matuoja ankstesniais matais. Kaip turi jaustis žmonės, gyvenantys čia, tarsi nelaisvėje, ne vienerius metus?.. Ir nors prisiminimai kėlė jam didelį skausmą, jis pradėjo pasakoti. Apie Estelą ir Mikį, apie naują butą, į kurį perkraustė juos prieš išvykdamas, apie energetinę krizę, kuri vis labiau juntama... Ir staiga išvydo – Lainas delnais užspaudęs ausis.

- Ką nors ne taip sakau? – sumišo Abalius.
- Norėčiau nieko negirdėti! - išpyškino Lainas. – Man tas tolimas gyvenimas – jau beveik juntama tikrovė! Dar truputis, ir parsirasiu namo. Tikriausiai ten viskas pasikeitė! Galbūt, pasidarė blogiau. Na ir tegu. Užtat galėsiu skaityti laikraščius, klausytis radijo...
- Nieko tokio čia, deja, nėra, - liūdnai šyptelėjo daktaras, kreipdamasis į Abalių. – Uždrausta, kad nekeltų liūdnų minčių ir bereikalingų jaudulių...

Abalius nevalingai žvilgtelėjo į atverstą tomą, kurį daktaras tebelaikė ant kelių.
- Naudositės mano biblioteka, - protingos, skvarbios daktaro akys tarsi žvelgė tiesiai į dūšią.
- Taip, taip, - palinksėjo Lainas. – pas daktarą ateinu ne tik vaistų, bet ir knygų.

Jis gurkštelėjo iš taurės, nukreipė žvilgsnį į tolį, į violetinę kalnų grandinę, reljefiškai matomą pilnatyje.

- O tu, mano drauge, ar skundiesi sveikata> - daktaras paklausė Abaliaus. Ir vėl nusišypsojo, tačiau tik lūpomis, o akys liko liūdnai rimtos.
- Dėl visa ko paprašykite migdomųjų, - patarė Lainas.
- Na, na, nebandykite įpiršti savo blogų įpročių, - juokaudamas pirštu jam pagrasė Smailsas.
- Paprašykite, paprašykite, kitaip pasigailėsite, - nesitraukė Lainas. - Dar šiandien pasigailėsite.

... Naktį Abalių pažadino riksmai, keiksmai, variklio riaumojimas ir šautuvų saugiklių trakšėjimas. Jis pakėlė galvą, įsiklausė: triukšmas sklido pro langelį palubėje. Abalius atsikėlė, užsiropštė ant kėdės – taip jam pavyko pažvelgti į lauką. Mėnulio ir blankaus žibinto šviesoje jis įžvelgė autobusą matiniu stiklu, būrelį pusnuogių negrų, o prieš juos – šautuvais ginkluotus Girčą ir du buvusius bendrakeleivius. Tada prie autobuso privažiavo sunkvežimis. Iš kabinos iššoko Brigsas. Žaisdamas bizūnu, jie praėjo pro sustingusius negrus ir ėmė varyti juos į kėbulą. Trys su šautuvais jam padėjo, baksnodami buožėmis į nugaras. Vienas negrų puolė Brigsą ir, trenkęs jam per veidą, puolė bėgti. Tačiau iškart iš paskos pasigirdo du šūviai. Negras parkrito. Ji paėmė ir įmetė į kėbulą. Apsisukęs sunkvežimis nuvažiavo.

Abalius ilgai negalėjo užmigti. Gulėjo atsimerkęs, vartėsi ir vis iš naujo pergyveno laukinę sceną, girdėjo šūvius, matė tamsią kraujo dėmę ant dulkėto kelio.

Rytą, neišsimiegojęs ir tarsi sumuštas, jis su Lainu, lydimi Brigso, išvažiavo džipu susipažinti su būsimu darbu. Brigso paakyje juodavo gera mėlynė. Ūsiukai piktai trūkčiojo.

- Buvai teisus, - Abalius sušnabždėjo Lainui. – Migdomųjų man reikėjo.

Važiavo prastu keliu, mašinoje gerokai kratė. Abalius vis tik spėjo sukioti galvą į šalis. Viskas aplink traukė jo dėmesį: ir nematyti augalai, ir neįprastų spalvų paukščiai...

Prie upės – sraunios, plačios, gelsvos nuo smėlio ir molio, - pristabdė. Čia virė darbas. Negrų grupės, prižiūrimos ginkluotų baltųjų, milžiniškuose katiluose plovė uolieną. Laikas nuo laiko kas nors iš nevikrių gaudavo bizūno kirtį.

- Šalutinis verslas, - tyliai tarė Lainas. – Čionykštėje dirvoje rasta deimantų.
- Technika, švelniai tariant, niekam tikusi, - pastebėjo Abalius.
- Jiems dar ir techniką paduok, - siuto Brigsas, čiupinėdamas mėlynę.
- Netrukus pristatys naują. Bet jau man žadėjo, - nekreipdamas dėmesio į priekabes mestelėjo Lainas. – Nors čia tai mažai ką keičia. Darbininkų kvalifikacija labai žema.

Jie traukė toliau ir netrukus atvyko prie telkinio. Abalius iškart apie tai susiprato, išvydęs pakėlimo įrenginius, prie kurių budėjo baltųjų sargyba. Ten pat, šone, palei kalno papėdę, stovėjo barakai – matyt darbininkų būstai. O po medžiais buvo sustatyti hermetiški konteineriai galaktijaus pervežimui.

- Neužsiimsiu tuo, - į ausį Lainui šnibžtelėjo Abalius.
- Neturi išeities, - atsiduso tas. – Ir ne tik todėl, kad privers. Visų pirma todėl, kad pats kitaip elgtis negalėsi.

Ši paslaptinga frazė netrukus paaiškėjo. Brigsas liko paviršiuje, o Lainas su Abaliu girgždančia ir siūbuojančia pintine nusileido į šachtą. Uždarame drėgname ore tvyrojo nuolatinis dešimčių darbininkų kosulys. Jų suprakaitavę kūnai riebiai blizgėjo fakelų liepsnoje. Mediniai sutvirtinimai, remiantys skliautus, sulinko ir grasino, kad bet kuriuo metu gali griūti. Gręžimo įrenginys neveikė, viskas buvo daroma rankiniu būdu. Uoliena kirto kirtikliais, krovė į pintines ir virvių pagalba traukė į paviršių...

- Dabar supratai, ką turėjau omenyje, kai sakiau "pats kitaip elgtis negalėsi"? – prakalbo Lainas. – Šių žmonių likimą palengvinti gali tik tu. Aš bandžiau, tačiau, gaila, suspėjau labai nedaug.

Abalius neturėjo jėgų ką nors sakyti. Jie pakilo į paviršių, nuėjo prie barakų. Nakčiai šių medinių statinių durys buvo užrakinamos iš lauko, o dabar jų durys buvo atvertos. Abalius žvilgtelėjo į vidų. Ant grindų voliojosi tik suplyšęs apavas bei purvini skudurai.

Vakare Abalius vienas, be Laino, nuėjo į svečius pas daktarą. Tas jau laukė jo:
- Buvau tikras, kad ateisite. Na, ir kokie įspūdžiai?
- Siaubingi, - tik tiek išspaudė Abalius.

Pamažu jis atsigavo, įsikalbėjo. Prisiminė naktį.

- Įprasta istorija. – linktelėjo Smailsas. – Atvežė naują šachtininkų grupę, o jie beveik visi pasirodė netinką darbui. Prigaudė, nenužiūrėję, tamsoje senių ir vaikų.
- Kur prigaudė? – paklausė Abalius.
- Nežinau, į kur Brigsas su Girču važiavo šįkart, - gūžtelėjo pečiais daktaras. – Jie tai vadina "eiti medžioti".

Netrukus, kaip Lainas ir žadėjo, į šachtą atvežė naujus įrenginius. Tai vuvo pirmos klasės technika. Abalius tąsėsi su ja nuo ryto iki vakaro, tačiau tarsi ir nepavargdavo – džiaugėsi galįs užsiimti, užpildyti ilgų dienų tarpą naudinga veikla, kuri sueikvodavo jėgas, atitraukdavo nuo nelinksmų minčių. Lainas ne tik padėjo jam, o ir įsigilindavo į visus automatinės linijos suderinimo niuansus.Jis buvo puikus specialistas. Be to, į Abalio pavaldumą perėjo trys buvę Laino padėjėjai – nuovokūs jaunuoliai. Abalių jie sutiko, vienok, atsargiai ir nedraugiškai. Jų nesvetingas tylėjimas, jų pabrėžtas nenoras bendrauti liūdino.

Tačiau tarp atvykusių su paskutine partija negrų atsirado nuovokus berniokas - Čaris. Jį traukė technika. Pasirodo, kad jis spėjo baigti tris klases mieste, kur gyveno su tėvais. Tėvas su motina buvo didelės gamyklos inžinieriai. Atostogoms jie nuvežė sūnų į kaimą pas senelį, o ten netrukus užgriuvo Brigsas su Girču. Skubėdami ir sumaištyje "medžiokliai" aukštą bernioką palaikė suaugusiu vyru. Abalius pamažu išmokė Čarį prižiūrėti mechanizmus, - aišku, kol kas paprasčiausius. Tačiau tas mokslas vaikinui sekėsi gerai. Lainas palankiai į tai žiūrėjo.

- Gaila, neturėjau tokio pagalbininko, - juokais kalbėjo.

Tačiau kartą Lainas neišėjo į darbą. Vakare Abalius jį rado pas daktarą. Lainas buvo sugniuždytas ir išbalęs. Jis beviltiškai kartojo:
- Jie neturi teisės. Neturi. Tai negalima.
Daktaras jė ramino, stengėsi padrąsinti:
- Na dar dvi savaitėles. Na mėnesį. Tai neilgas atidėjimas.... Lainui atideda išvykimą, - paaiškino jis Abaliui. Abalius irgi ėmė raminti inžinierių:
- Iš tikro, dar pora savaitėlių... Kas iš to?
- Ką jūs suprantate! – pratrūko Lainas ir, pašokęs beviltiškai blaškėsi po verandą. Staiga, neatsisveikinęs nulėkė laiptais žemyn.
- Niekaip nemaniau, kad Lainas gali taip įšėlti, - Abalius žiūrėjo, kaip tarp tamsių krūmų šmėkščiojo toldami jo šviesūs marškiniai. – Tarsi buvo sausas, ramus...
- Buvimas čia, toli nuo ankstesnio gyvenimo, keičia žmones, - susimąstęs tarė daktaras. – Lainą lengva suprasti. Jis įtaria, ir ne be pagrindo, kad jo visai nenori išleisti...
- Kaip taip?
- Naivus tu žmogus! Nesupranti, kur pakliuvai. Aš žvelgiu į jus ir galvoju: ar verta sugriauti jūsų idilišką tikėjimą teisingumu ir sąžiningumu?

Abalius palinko į priekį, godžiai gaudydamas kiekvieną daktaro žodį.
- O aplamai, iki to momento niekas nesupranta. Ir aš nesupratau, - tarsi aptarinėdamas su savimi tęsė Smailsas. Viskas dėl to, kad esate ne tik toli nuo namų. Ir ne tik Afrikoje. Kaip pažiūrėtumėte, tarkim, į tokią fantaziją: jūs mesteli pusę amžiaus į priekį...
- Jūs ką, juokiatės iš manęs? – pyktelėjo Abalius.
- Na kodėl? Laiko mašina, laiko autobusas, laiko traukinys... varomas būtent galaktijaus...

Abalius delnais suspaudė smilkinius. Jam norėjosi prabusti, nusipurtyti burtus, kuriais jį bandė užburti daktaras.

- Pažvelkite į faktus, - paprastai, tarsi Abaliaus sumišimas jį džiugino, tęsė tas. – Pirma reikalavo, kad tylėtumėt. Tada neleido susirašinėti su žmona. Neduoda laikraščių ir neleidžia klausytis radijo. Apgyvendina paslaptingame užmaskuotame name. Kam visa tai?

Abalius šliūkštelėjo sau viskio, tačiau pakelti iki burnos jo nesugebėjo: ranka smarkiai drebėjo. Skambčiodami į stiklo sienelę daužėsi ledo kubelis.

- Pažvelkite į faktus – ir suprasite, į kokius spąstus pakliuvote, - skambėjo daktaro balsas. – Lainui ta pati bėda. Jį į čia įviliojo, o iš čia, nepaisant visų pažadų, išleisti neskuba... Beja, jis pats daug kuo kaltas. Maištavo, atsisakinėjo dirbti... Kol nesusivokė, kuo tai gręsia.
- Palaukite, palaukite... - pradėjo atsigauti Abalius. – Norite pasakyti, kad čia mane gali laikyti visam laikui?!
- Žinoma.
- Kaip gi taip?
- Jei kas nors sąžiningai dirbdamas ir pavyzdingai elgdamasis sugebės įrodyti savo visišką patikimumą ir atsidavimą, jo neužlaikys. Gal būt, net leis užbaigti savo dienas namie, ankstesniame laike. Bet kuriuo atveju, leis kursuoti į ten ir atgal. Tarkim, kaip Brigsui. Tokių niekšus, už pinigus pasiryžusius bet kam, čia dievina. Ir vis tik patikėk: kada nors jį apgyvendins čia, be leidimo išvykti. O tai ir išsiųs į Pelkių salą.
- O tai dar kas? – beviltiškai, visas išgirsto valdžioje, paklausė Abalius.

Smailsas kreivai šyptelėjo:
- Ten išveža ligotus ir nepaklusnius. Ligonius – kad atsikratytų bereikalingų rūpesčių prižiūrint. Nepaklusniems – tai mirtis. Likusiems – gąsdinimo priemonė. Salą supa liūnai. Pabėgti neįmanoma. Išgyventi – taip pat. Aš ten buvau: drėgmė, mašalai, gyvatės... Vienu metu ten ruošėsi išsiųsti Lainą, tačiau apsiribojo tuo, kad palaikė viename iš požeminių aukštų.

Tik dabat Abalius pradėjo suvokti, kokią neatleistiną klaidą padarė, sutikęs sutarčiai su Brigsu ir Tubneriu. Net jei jį būtų pasiuntę įsisavinti tolimą planetą, jo padėtis nebūtų tokia beviltiška.

- Negi nėra jokios išeities? – jis beviltiškai įsisiurbė žvilgsniu į daktarą.
- Yra viltis, - tarė Smailsas. – Viltis, kad mus aptiks, kad kažkam pavyks iš čia ištrūkti ir jis papasakos apie mus ir mūsų liūdną padėtį. Nors šansų maža. Mus čia laikantys yra gudrūs. Net negrus atveža iš kito laiko...
- Kodėl?
- O kaip kitaip? Iš čia tu nepabėgsi – paklysi. O jiems Afrika yra gimtieji namai. Pabėgs, papasakos, atves pėdsakais...
- Tu irgi neturi teisės grįžti? – paklausė Abalius.
- Žinoma. Ir mane įviliojo kaip ir jus. Tačiau neturėjau nei šeimos, nei artimųjų. Man nebuvo kur veržtis. Ir aš sąžiningai dirbau – gydžiau visus, kam reikėjo mano pagalbos. O buvo maištautojų ir aršesnių už Lainą. Kur jie dabar? Mano akyse susidorojo su daugeliu.

Abalius pajuto, kad jo akys savaime plečiasi:
- Tačiau manęs ieškos Estela... Mikis...
- Nelaimingas nutikimas, - palingavo galva daktaras. – Paskendai, nusiritai į bedugnę, maža kas... O kūno nerado... Ar gali tai įsivaizduoti? Juk jie net nežino, kad esi Afrikoje. Aplamai nežino, kur tu...
- Reiškia, pasmerkti amžinai čia būti?
- Prie tokios minties nesunku priprasti, kai žinai, kad išeities nėra, - pasakė gydytojas.

Kurį laiką Abalius svarstė.
- O ką, jei susiburtume, - aš, tu ir Lainas?.. Tikiu, kad tarp padėjėjų atsirastų palaikančių mus...
- Geriau nė nebandyti. Nepatariu bandyti bendrauti su kuo nors, - perspėjo daktaras. – Tave išduos.
- Kodėl taip manai?
- Lažinamės? – Daktaras ištiesė ranką. – Čia pažįstu visus. Prisipažink, kad pakeliui Brigsas su Girču apiplėšė parduotuvėlė – už kokių dešimties metų nuo dabar.
- Apiplėšė, - suakmenėjo Abalius.
- Matai. Ir kiti ne geresni. Išimtis – Lainas.

Abalius prismerkė ir atsilošė krėsle. O kai atsimerkė – išvydo Mėnulį. Ji niekuo nepasikeitė per 50 m., kaip ir anksčiau švietė abejingai ir šaltai.

- Tu čia jau senai, - ištarė jis daktarui. – kas nauja įvyko pasaulyje per tą laiką?
- Daug nauja jau paseno. Apie daug ką man ir nepasakyta, - atsiliepė Smailsas. – Tačiau kai ką žinau. Ateikite dažniau, papasakosiu po truputį.

Valios pastangomis Abalius privertė nusiraminti, suvaldė minčių kamuolį. Norint teisingai įvertinti situaciją reikėjo blaivaus proto ir savitvardos. Jis paklausė:
- Vietos žemėlapio neturite?

Daktaras paskambino varpeliu. Priėjo negrė. Ji paliepė:
- Ant mano stalo yra stora knyga.

Negrė, įpratusi jį suprasti iš pusės žodžio, nusilenkė ir netrukus atnešė didelį foliantą įrištu nusitrynusiu odiniu viršeliu. Daktaras palaukė, kol ji išeis, ir atvertė knygą. Tarp lapų surado pageltusį lapuką.

- Jį nubraižė žmogus, atradęs šį telkinį, - pasakė daktaras. – jis irgi baigė dienas Pelkių saloje. Štai vieta, kur esame, - ir nagu apvedė užštrichuotą sritį abipus gyvate besiraitančios upės.

Abasius įsisiurbė į savadarbį, juodu tušu nubrėžtą žemėlapį, stengdamasis įsiminti visas smulkmenas.

- Štai Pelkių sala. O čia, - parodė Smailsas, - priešais ir žemyn upės tėkmės, sargyba su kateriais. Ji, tarp kitko, perspėja vadovybę apie svetimų artinimąsi...
- Kur dar tokie postai? – Abalius negalėjo atsitraukti nuo žemėlapio.
- Daugiau postų nėra, pabėgti iš čia galima tik upe, kitur neprasibrausi.
- Upe? O toliau? – Abalius žvilgtelėjo į gydytoją.
- Toliau? – daktaras sulankstė lapelį ir užvertė foliantą. – Deja, turiu tik kompanijos valdų planą. Kas vuksta toliau – nežinia. Kiek žinau, vieta, kurioje esame, atsidūrė neseniai įsikūrusios valstybės teritorijoje. Dabartinis jos pavadinimas vargu ar ką jums pasakys. Tačiau iškart perspėju – jos užsienio politika tokia, kad vargu ar sulauksite užuojautos. O štai gretima šalis... Gali būti, kad joje jus supras...
- Jūs tokie atviri su manimi, - dėkingai tarė Abalius.

Daktaras padrąsinimai šyptelėjo, tačiau jo balsas nuskambėjo nelinksmai:
- Spėju, kad tu, dėl savo jaunumo, būsi tuo žmogumi, kuris išgirs paskutinį mano atodūsį... Arba, bent jau, palydėsi į Pelkių salą.
- Na jau ne! - Abalius sugniaužė kumščius. – Arba ten atsidursime kartu, arba išvesiu jus iš čia. Subursiu bėglių komandą...
- Ką gi, bandyk, - neprieštaravo daktaras. – Gaila, negaliu būti su jumis kompanijoje, - jis pasitaisė pledą, kuriuo buvo užsiklojęs kojas. – Tik niekam nesakyk, kad matei žemėlapį. Kitaip mane pavesi... Ir save. Ir žinai, patariu šiandien išgerti spirią migdomųjų dozę.

Kitą rytą Abalius susirado Girčą ir, nė žodelio netaręs apie pokalbį su daktaru, paprašė "Alfa" kompanijos Afrikos padalinio vadovo duomenų apie geografinę telkinio vietą.

- Kam tau? – pasidomėjo tasai.
- Atvežėte, kad tobulinčiau gavybą, ar ne? – trūkčiojančiu balsu prakalbo Abalius.
- Atvežėme, kad prižiūrėtum techniką, - žiovaudamas patikslino Girčas.
- Tam reikia tiksliai įsivaizduoti gamtines sąlygas, - karščiuodamasis bandė įtikinti Abalius.
Girčas kreivai šyptelėjo:
- Ne. Nieko panašaus nereikia, - ir nuobodžiu veidu nusisuko, leisdamas suprasti, kad pokalbis baigtas.

Tačiau sustabdyti Abalių, kai jis pradėdavo veikti regėdamas tikslą,nebuvo taip paprasta. Reguliariais tapo jo tolimi vieniši pasivaikščiojimai. Išleisdavo jį daugiau ar mažiau laisvai, nors nutolti nuo viešbučio be apsaugos nebuvo rekomenduojama. Atsitikdavo, kai gyventojus užpuldavo laukiniai žvėrys. Kartais, ypač vakarais, sėdėdamas pas daktarą, Abalius girdėjo liūtų riaumojimą, hienų ir šakalų kiauksėjimą. Todėl klaidžiojo atsargiai, stengdamasis nepaliesti nuodingo voro ar užminti gyvatės, tačiau dar žvitriau žvalgėsi į šalis. Viską aplink matė tarsi pro tušu nubraižytą lapelį, saugomą daktaro kabinete. Plano kopiją, atgamintą iš atminties, Abalius nuolat nešiojo su savimi. Tikslino, taisė, mokėsi orientuotis nepažįstamose vietose. Tačiau tuo pat metu nuolat pagaudavo save, kad daug ką įsimena su vienintele mintimi, vienintele svajone: papasakoti kada nors apie pamatyta Mikiui ir Estelai. Abalius įsivaizdavo, kaip tai įvyks. Jie susės drauge jaukiame kambaryje ir kalbėsis ilgai ir be perstojo... Tik pasprukti, tik sugrįžti!

Valandų valandas Abalius sėdinėjo prie Geltonosios upės. Stebėdamas jos sraunią ir nenutrūkstamą tėkmę. Dėl išplauto molio vanduo buvo drumstas, tačiau mažuose užutekiuose priemaišos nusėsdavo ir vanduo tapdavo skaidrus ir Abalius matė, kaip tarp dumblių šėlsta greiti žuveliokai. O kad galėtų tapti vienu jų!

Abalius mąstė, įtemptai mąstė. Išplaukti upe? O toliau? Jis atsidurs nežinomame laike, tarp nepažįstamų žmonių. O ir kuo jis plauks? Ant rąsto?

Nuvaryti autobusą? Tačiau juk jis nemoka jo valdyti. Įsigauti į sunkvežimį, kai krauna eilinę galaktijaus konteinerių siuntą? Tačiau konteinerius veža į Europą ypatingai atidžiai, lydint paties Brigso. Jo neapgausi. Pabandyti papirkti tą niekšą? Ne, per didelė rizika išsiduoti.

Ir vis tik Abalius atkakliai ieškojo išeities, neleisdamas sau liautis tikėjus išsivadavimu. Perrinkinėju vis naujus ir naujus variantus... Įmesti į upę butelį su rašteliu? Tačiau ką rašyti, jei negali net nurodyti savo koordinačių? Kreiptis į ateinančias kartas su kvietimu – plaukit upe į viršų ir mus rasite? Ir pasirašyti: "žmogus iš praeities"... Tokį raštelį bet kas, kam bepapultų, supras kaip pokštą, apgaulę... be to, butelį gali perimti. Tačiau tarkim, jam pavyksta pasprukti ir sėkmingai pasiekti namus... Koks bus jo susitikimas su artimaisiais? Už tėvą vyresnis sūnus... Vaikai – senelio amžininkai... Tai net įsivaizduoti baisu. Nejaugi firma iš tikro turi laiko mašinas?

Išvargintas tolimų pasivaikščiojimų ir bevaisių fantazijų, jis grįždavo į viešbutį, virsdavo į lovą... Miegas neimdavo, nepasigailėdavo jo. Tačiau atsirado neviltis. Abalius vartėsi nuo šono ant šono, ramino, guodė save: ką gi, jis paaukojo save žmonos ir sūnaus gerovei, dėl to nereikia graužtis...

Tačiau ar galėjo jis nesuvokti, kad taip save apgaudinėja. Juk, apsaugodamas nuo nepriteklių Estelos ir Mikio šiandieną, jis apvagia jų ir daugelio kitų ateitį. Galaktijaus spinduliavimas sukelia baisią, neišgydomą ligą. Vadinasi, jis, Abalius, yra vienas tos ligos tiekėjų... O tada jam nėra pasigailėjimo.

Abalius bandė išprovokuoti atsiverti Lainą, kurio būklė, matyt, buvo baisi.
- Mudu vienodose aplinkybėse, - išdrįso paliesti abiem skaudžiausią klausimą. – Mes apgauti, mes spąstuose. Ką apie tai, kad pradėtume bendrus veiksmus?..

Lainas įtartinai pažvairavo į jį ir nieko neatsakė. O kai Abalius prakalbo apie pabėgimą, aštriai pertraukė:
- Palik mane ramybėje, jaunuoli. Aš niekuo čia netikiu.

Abalius ir pats atidžiai įsižiūrinėjo į aplinkinius. Pabėgti vienam jam atrodė nepaprastai sunkus, neįmanomas uždavinys. Tačiau kuo galėjo pasitikėti – nerizikuodamas, kad apgaus? Kai kurių gyventojų veiduose kartais pagaudavo užslėptos nuoskaudos ženklus. Tuo tarpu, visi jie buvo vykdytojai, nuolankūs vadovybei, vienoduose santykiuose ir su Lainu, ir Girču, ir Brigsu. Pasitikėti – ir suklysti? Rizika per didelė. Abalius per trumpai pažinojo tuos žmones. O laukti, kol jie nebus mįsle, nenorėjo.

Ir todėl nenutraukė savo tolimų pasivaikščiojimų. Kartą kažkaip pasiėmė negriuką. Nusivedė jį įprastu maršrutu – į laukymę prie Geltonosios upės. Pakeliui Čaris pasakojo apie save, guodėsi:
- Nekaip gavosi. Vaikinai mokykloje laukia manęs, juk aš geriausias futbolo komandos vartininkas...

Klausydamas jo kalbos, Abalius negalėjo nepavydėti vaikinui, kuris, žinoma, neįtarė, kad ne tiesiog pagrobtas, bet ir perkeltas į kitą laiką.

- Kaimas netoli miesto, tad dažnai lankiau senelį, - nenutilo Čaris. – Senelis visada džiaugėsi manęs sulaukęs. Jis labai nuobodžiauja nuo tada, kai tėvai išvyko į miestą. O senelis su jais važiuoti nepanoro. Nenorėjo palikti namo, kuriame užaugo... Ir aš ten gimiau... Man atrodo, kad mūsų kaimas kažkur netoliese. Juk mus vežė trumpai.
- O kaip nutiko, kad senelio nesučiupo? – paklausė Abalius.
- Jis išėjo prie karštų versmių pagydyti kojų gydomuoju purvu. Kiekvieną vakarą ten eina. Tad jo ir nerado. Senelis, tikriausiai jaudinasi, kad dingau. Apie tėvus ir kalbėti neverta.

Jie stovėjo prie Geltonosios upės. Į viliojančią ir bauginančią nežinią nešė ji savo drumstą vandenį.
- O ką, jei pabandyti pasidaryti valtį? – tyliai ištarė vaikinas. – Aš taip noriu sugrįžti namo... Taip liūdžiu senelio, mamos, tėčio...
- Nekalbėk nesąmonių, vaikeli... - Abalius paglostė vaikino galvą.

Tačiau vos pasitaikė patogi proga, Abalius pavogė iš šachtos kirvuką. Jis jau senai buvo nužiūrėjęs prie laukymės tinkamą medį, o dabar nukirto jį ir ėmė skobti kamieną. Nieko geriau nesugalvojo. Ėmėsi reikalo užsidegęs, ateidavo į laukymę kiekvieną dieną. Eidavo į ten lėtai, atidžiai pasitikrindamas, ar neseka. Rąstą slėpė krūmuose, užklodavo nukritusiais lapais, krūmų šakomis.

Pavargdavo nepaprastai. Nuo neįprasto darbo maudė kūną, skaudėjo rankas. O tuo pat metu ir šachtoje reikėjo atiduoti visą save: Lainas nuo savo pareigų praktiškai nusišalino. Ir vis tik kiekvieną vakarą Abalius ateidavo pas daktarą. Pokalbiai su juo buvo poilsis ir atgaiva.

- Užbaigti valtį, dingti, nusigauti iki artimiausios gyvenvietės, kreiptis į valdžią... - fantazavo Abalius.
- O kas tada? – jo įkarštį atvėsindavo daktaras. – Ar klausys tavęs? O kur tavo dokumentai? Kur žmonės, kurie patvirtintų, kad mus pažįsta? Va, jei pabėgti pasisektų dviem, trim... O kitaip, kokia nauda iš tos valties?

Jie tarsi žaidė savotišką žaidimą: vienas sugalvodavo būdą, o kitas jį sukritikuodavo.

- O gal kitaip? Pabandyti pasiekti namus. Slapta, žinoma. Kreiptis į valdžią. Ji susisiektų su vietiniais valdytojais, paprašytų veikti bendrai. Tada užimtų šią stovyklą... Gana sunku, tačiau, atrodo, tai vienintelis kelias. Ir be to, būsimajam visada lengviau rasti bendrą kalbą su jam pažįstama praeitimi, nei praeičiai – su nežinoma jam ateitimi.

Daktaras abejodamas lingavo galva:
- Kaip manai, ar nepabijos ateitis įsiskverbti į savo praeitį? Nepabijos dėl savęs? O tai susisaistysi save tokiais sąryšiais... Kur praeitis, kur ateitis – neatsirinksi.
- Nejaugi per 50 m. laiko mašina nebuvo išrasta pakartotinai? – piktinosi Abalius.
- Jei ir išrasta, - daktaras skėstelėjo rankomis, - tai jos maršrutai, matyt, praeina toli nuo mūsų vietos...
- Tačiau gilėjant energetikos krizei mūsų telkinį anksčiau ar vėliau turi rasti...
- Žinoma, anksčiau ar vėliau pas mus apsireikš ieškotojai, - sutiko Smailsas. – Tuo labiau, kad baltų dėmių energetikos žemėlapyje vis mažiau.. Tačiau kada tai bus?

Taip darbuose ir jauduliuose, svaiginančiuose iki vėlumos trunkančiuose pokalbiuose su daktaru slinko dienos. Namų ilgesys, nekantrus veikimo troškimas degino Abalių. Jį siutino veltui švaistomas laikas.

O čia dar Brigsas, kuris tai dingdavo, tai vėl pasirodydavo, kursuodamas tarp Afrikos ir Europos, tarp praeities ir ateities, atvežė Estelos laišką. Abalius skaitė jį kiekvieną dieną po kelis kartus. Skaitė prie miegą ir ryte, skaitė prabudęs naktį. Estela rašė, kad liūdi, tačiau prisiverčia galvoti apie geresnius laikus, kai vėl bus kartu, apie Mikį, kuris ją džiugina gerais pažymiais, apie tai, vieniši gyvena erdviame bute ir laukia nesulaukia grįžtančio Abalio. Estela neklausė, kaip jis gyvena, nekankino jo klausimais, į kuriuos, kaip ji žinojo, jis negalės atsakyti.

Abalius pabandė įkalbėti Brigsą, kad nuvežtų Estelai trumputę žinutę, žadėjo jam gerai užmokėti, siūlė įsitikinti, kad nieko įtartina tekste nėra. Brigsas nenorėjo net klausyti.

- Kaip matau, negriukas tau visai pakeitė sūnų, - nukreipė kalbą.

Abalius nebetęsė to pokalbio, tačiau įsidėmėjo, kad joks jo žingsnis nelieka šachtos valdytojų nepastebėtas. Tad dar atsargiau jis eilinį kartą susiruošė į slaptavietę, kur po lapais ir sudžiūvusiomis šakomis slėpė medžio kamieną būsimai valčiai. Išsitraukė iš tepaluotų skudurų instrumentus, išsidėliojo darbui... Ir staiga išgirdo besiartinančius žingsnius. Abalius staigiai atsitiesė... Priešais jį stovėjo Čaris. Praėjo akimirka, kol Abalius susivokė, kad tai ne priešai, o berniukas.

- Kaip tau pavyko išvengti apsaugos? – paklausė jis.
- Moku rasti žoles, kurios padeda nuo karštligės, - susigūžė vaikinas. – O daugelį apsauginių ji gerokai vargina.
- Eik, - paliepė jam Abalius.
- Tu vis tiek be manęs nesutvarkysi, - paprieštaravo Čaris.

Ir tikrai, netrukus Abalius įsitikino: be Čario pagalbos jam vienam nebūtų pavykę paruošti tinkamos plaukimui valties. Čaris žinojo dalykus, apie kuriuos Abalius net nenutuokė. Pasirodo, jsi parinko netinkamą medį, kurio mediena sunki, kad skobti ėmė neleidęs kamienui išdžiūti. Tankmėje jie surado kitą, tinkamą kamieną ir du jaunus lanksčius medelius – iš jų vaikinas peiliuku išdrožė lengvus, patogius, glotnius irklus...

Dviese dirbti buvo kur kas patogiau.

Vieną vakarą Abalius rado daktarą pakilia nuotaika.
- Gera naujena, - susijaudinęs prakalbo Smailsas. – Netoli nuo čia stovyklą įsirengė ne tai mokslininkai biologai, ne tai medžiotojai, beždžionių gaudytojai...
- Iš kur tokios žinios? – taip pat džiaugsmo nenulaikė Abalius.
Daktaras padarė pauzę:
- Nubausdamas už tavo nepasitikėjimą neturėčiau sakyti. Bet pasakysiu. Brigsas su Girču atvedė pas mane susirgusį apsauginį, o tas ir išsikalbėjo. Pasirodo, tie mokslininkai jau dvi savaites šmirinėja netoli šachtos...
- Ir ką Brigsas ir Girčas ketina su jais daryti?
- Apsauginis nežino. Tikriausiai, pasislėpė ir laukia. Jei nepavyks išvengti susidūrimo, greičiausia teks perkelti... Į kur?
- Į Pelkių salą, - sušnibždėjo Abalius.
- Būtent, - patvirtino daktaras. – Girčui su Brigsu tai vienintelė išeitis.
- Reikia kažko skubiai imtis, - susijaudinęs po verandą ėmė blaškytis Abalius.
- O gal neverta skubėti? – mostu jį sustabdė Smailsas. – Juk Laino klausimas išspręstas teigiamai. Jį išleidžia...
- Iš kur tu tai žinai?
- Girčas liepė parašyti medicininę pažymą apie išleidimą namo...

Su ta naujiena Abalius nuskubėjo pas Lainą. Buvo vėlus laikas, tačiau inžinierius nemiegojo. Švietė naktinė lempa. Lainas sėdėjo greta grotuvo. Skambėjo tyli muzika. Šįkart jis Abalių sutiko draugiškai. Ir iškart, neslėpdamas savo geros nuotaikos priežasties, išpyškino:
- Taip, mane išleidžia. Prieš valandą kalbėjau su Girču, - ir laimingas nusijuokė.

Jau seniai Abalius matė jį esant tokį džiugų.
- Sveikinu, - ištarė ir pridūrė, - O gal, grįžęs, rasi galimybę aplankyti mano šeimą...

Lainą kažkas akimirksniu pakeitė. Jo veidas suakmenėjo:
- Tu gi žinai, kad tokius kontaktus draudžia speciali instrukcija...

Abalius niekaip neišdavė nuoskaudos, tačiau tėsti pokalbio su šitu savanaudžiu laiminguoju negalėjo ir sausai atsisveikino. Kai įėjo į savo kambarį ir uždegė šviesą, tai virptelėjo iš netikėtumo: krėsle, susisukęs į kalačiką, snaudė Čaris,

- Pralindau pro langą, - nerišliai greitakalbe ėmė aiškintis vaikinas. – Suaugusiam tai, aišku, nepavyktų...
- Kas nutiko? – paklausė Abalius.

Čaris buvo susijaudinęs, kaleno dantimis.
- Turiu tave įspėti... Mane šiandien labai ilgai tardė Brigsas. Jį domina, kur einam pasivaikščioti. Jam nieko nepasakiau.

Abalius prispaudė rodomąjį pirštą prie lūpų ir žvilgsniu perbėgo sienomis leisdamas suprasti, kad jų gali pasiklausyti. Tada Čaris prisitraukė popieriaus lapą ir parašė: "Jis grasino, kad uždarys mane požeminiame aukšte". "Pasiliksi pas mene", brūkštelėjo Abalius. Vaikinas mostelėjo galva: "Turiu grįžti. Apsauginiai įleis mane". Ir kaip driežas praniro pro siaurą langelį.

O kitą dieną nepasirodė šachtoje. Po darbo Abalius nuėjo pas Girčą. Tas sėdėjo prie stalo savo kabinete, gurkšnodamas sultis iš aprasojusios stiklinės.

- Taip, nusprendėme berniuką nubausti, - neslėpė tas. – Dingo vakare, nebuvo iki pusiaunakčio.
- Jis buvo pas mane, - pasakė Abalius.
- Štai kaip? Kaip jis pateko į pastatą? – Girčas kilstelėjo antakius. – Nuo kada negrai dalinasi būstu su tavim?
- Jis mano pagalbininkas, - pasakė Abalius.
- Užteks tau, - mostelėjo valdytojas. – Žinau tuos tinginius.
- Kur jis?

Girčas gūžtelėjo pečiais. Tik kitą dieną Abalius su daktaro pagalba išsiaiškino, kad Čaris uždarytas požeminėje tamsiojoje. O išlaisvinti jį pavyko tik po paros. Vaikinas sumenko, tačiau neatrodė išsigandęs:
- Žinojau, kad nepaliksite manęs

Abalius lydėjo jį iki barako kalno papėdėje. Pradėjo temti. Saulė leidosi į ryškiai raudonus debesis.

- Klausyk, - išdrįso Abalius. – Žemyn palei tėkmę stovyklą įsirengė kažkokie žmonės. Jie nieko nežino apie šachtą, apie mus.

Abalius iš užrašų knygutės išplėšė lapelį, pavaizdavo upė, rodykle parodė tekėjimo kryptį, o tada ratuku apibrėžė vietą, kur, pagal daktarą, įsikūrė mokslininkai.

- Galėčiau pabandyti prasibrauti iki jų, - tarė vaikinas.
- Turime bėgti dviese. O jei kažkas man nutiks, plauksi pas juos vienas, - perspėjo jį Abalius. – Dėl visa ko tai tau ir pasakoju. Tačiau atmink: ten sargyba. Kateriai...
- Ką gi, mūsų valtis beveik parengta, - pastebėjo Čaris.

Vakare, išvykimo dienos išvakarėse, Lainas surengė atsisveikinimo vakarienę. Pagal tradiciją susirinko pas daktarą, - tas pats juos pasikvietė: dėl ligos jis negalėjo aplankyti Laino jo numeryje. Sėdėjo verandoje po žibintais.

- Na štai, - kalbėjo daktaras. – Ir išsipildė. Tu palieki mus. Laimingas. O mes... mes liekame... Ir mums liūdna.

Jis ir iš tikro atrodė labai nuliūdęs. Tuo tarpu Lainas, atvirkščiai, tiesiog spinduliavo džiaugsmu ir be perstojo sau pylėsi viskio. Abalius, nors ir pyko ant jo, kartu negalėjo nepasidžiaugti – ne tik dėl Laino, bet ir dėl savęs, už visus,kam inžinieriaus išvykimas kėlė išsivadavimo viltį. Tegu ir neįsivaizduojamoje ateityje.

Netikėtai daktaras pakėlė balsą:
- Brangus Lainai, tavo išvažiavimą reikia panaudoti visų mūsų naudai...
- Apie ką tu, Smailsai? – šypsena dingo Laino veide.
- Nejaugi, grįžęs, neužtarsi mūsų kokiu žodeliu? Tai nebūtų draugiška.
- Nenoriu apie tai kalbėti, - griežtai tarė Lainas. – Ateis laikas, irgi būsite laisvi, kaip aš.
- Vadinasi, mums teks laukti ilgai, - su pagieža tarstelėjo daktaras. – Negi užmiršai apie savo nekantrumą ir norą sugrįžti?

Atrodo, klausimas sukonfūzijo Lainą:
- Neužmiršau, - atsakė be ankstesnio gyvumo. – Puikiausiai jus prisimenu, - sunėrė pirštus. Matėsi, kad ramiu išlikti jam sunku. – Prisimenu. Ir nenoriu kartoti klaidų., už kurias teks sumokėti ne tik man, bet ir kitiems. Nenoriu dar šiandien atsidurti Pelkių saloje.

Daktaras prisiversdamas nusijuokė:
- Tau tik apie tai kalbėti! Rytoj būsi toli nuo vietinių baubų...
- Todėl nereikia daugiau apie juos, - tašką uždėjo Lainas.

Netrukus jis atsisveikino su daktaru ir pasuko prie žemyn vedančių laiptų. Nuo išgerto viskio jį truputį mėtė į šalis. Jis sukniubo. Abalius suskubo jį palaikyti.

- Palydėkite, palydėkite, - iš paskos mestelėjo daktaras.

Jie ėjo per gėlėse skendintį sodą. Po kojomis girgždėjo takelio žvyras. Prie suoliuko, ant kurio jie sėdėjo Abaliaus atvykimo dieną, Lainas sustojo:
- Atsikvėpsim, jei neprieštarauji?

Prisėdo ant rasoto plastikinio suolo. Lainas išsiėmė cigaretes, užsirūkė:
- Prieš išsiskirdamas noriu tave perspėti. Atrodai sąžiningu, todėl būsiu atviras. Nepatariu pasitikėti daktaru.

Abalius žvelgė į Lainą nepalankiai ir to neslėpė.

- Tu arba gudrus, arba naivus, - tęsė Lainas. – Ir jei naivus – neapsirik. Nesutik dalyvauti užmačiose, kaip toje, į kurią jis mane dabar bandė įvilioti.
- Nereikia apie jį blogai kalbėti, - pertraukė Abalius. – Einam, jau vėlu.

Lainas tarsi jo nė neklausė:
- Galbūt, tave pasiuntė mane sekti. Tačiau tavim vis tiek tikiu. Tikiu gerokai labiau nei tuo, kad tikrai atsidursiu namie. Jei atsidursiu, neabejok, tavo likimas bus laimingesnis nei mano. O jei namo nepateksiu ir apie tai sužinosi, tada... O gal su laiku tau pavyks iš čia ištrūkti... Surask mano sūnų ir papasakok jam apie mane... Paliksiu tau adresą.
- Kodėl toks beviltiškumas? – nustebo Abalius.
- Netikiu jais, - sušnabždėjo Lainas. – Netikiu.
- Tiesiog per daug išgėrei, - tarė atsikeldamas Abalius.

Lainas irgi atsistojo. Prisiartino išplaukusiu tamsoje veidu ir iškvėpė: - Iš kur tai ištraukei? – pasiduodamas jo baugiam šnabždesiui ir pradėdamas jausti šaltuką, atsišliejo Abalius.
- Kodėl jį supa toks rūpinimasis? Atskiras fligelis... Asmeninė tarnaitė... Jam vienam čia tiekia naujas... t.y., ką čia sakau,... 50 m. senumo knygas..,. Kalba, kad ir laikraščius. Kodėl?
- Tačiau tu pats mane supažindinai su juo?
- Negalėjau nesupažindinti. Tai ritualas. Visus naujokus jam pristato, būtinai.
- Nori pasakyti... - iš nevilties prikando lūpą Abalius. Jo galvoje pralėkė: pabėgimo planai. Valtis – jis nieko neslėpė nuo gydytojo...
- Aš tikras, kas jis čia svarbiausias žmogus, - neleido atsikvošėti Lainas. – Girčas, Brigsas, Tubneris – smulkios figūros. Nežymūs sukčiai, pasitenkinantys mažu. O jis... Tai jo nurodymu viskas daroma...

Abalius sutrikęs tylėjo.
- Gal ir klystu, - sumurmėjo Lainas. - Nesunku susipainioti... Kartais atrodo, kad mus tiesiog kvailina. Baugina. Ir gąsdina. Ir jokioje mes ne ateityje. O tikrų tikriausioje dabartyje. Nuvežė į dykynė ir gąsdina, kad nepabėgtumėm... Kad įtikintų, kad pabėgti neįmanoma, - pasitaisė jis. – Jei Smailsas turėtų laiko mašiną, tai, patikėk, suktų stambesnius dalykus. Pelningesnius...

Jie taip ir nenuėjo į viešbutį, kalbėjosi, kol auštant jų nesurado Girčas, kuris užsipuolė Lainą:
- Iš proto išsikraustei. Viskas parengta išvykimui.

Lainas vežėsi mažai daiktų. Atnešė ir Abaliui padovanojo žadintuvą. Su savimi pasiėmė tik šachtoje rastą kažkokio priešistorinio žvėries dantį:
- Talismanas. Laimei.

Kartu su Brigsu įlipo į autobusą užtamsintais stiklais. Abalius atsisveikindamas pamojavo jam ranka.

Vos atėjus į šachtą, prie jo pripuolė Čaris:
- Buvau ten. Naktį. Pasprukau iš barako. Sargybą mačiau. O jokių pašalinių ir stovyklos nėra. Ir nebuvo. Atidžiai viską apžiūrėjau.
- Kodėl veiki vienas? – pyktelėjo Abalius. – Tavęs nematė?
- Ne. Išlandžiojau ten viską. Ir nustačiau kitką, - šnabždėdamas tęsė toliau. – Jokių katerių irgi nėra. Ir aplamai – pro užtvarą lengva prasibrauti. Ypač valtimi.

Abalius minutei susimąstė. Jis tarė:
- Šiandien. Šiandien naktį. Jie norėjo mane apgauti, o aš apgausiu juos. Susitinkam prie slėptuvės. Pasislėpk ten krūmuose. Jei neateisiu – bėk vienas. Imk valtį – ir plauk. Ir ką besutiksi kelyje, jei pavyks pasprukti, - pasakok apie šitą šachtą. Sakyk: čia išgauna galaktijų.

Jie gėrė kavą verandoje. Daktaras rūkė cigarą. Abalius, užvertęs galvą, žvelgė į žvaigždes.

- Paskutinės neblogos dieneles, - samprotavo daktaras. – Netrukus prasidės liūčių metas. Ir tada jau nepasėdėsi ore, teks leistis į tvankias patalpas.

Abalius tyrinėdamas žvelgė į daktarą. Tas išvedžiojo:
- Lankysi mane dažniau. Darbą su valtimi atidėk – juk molį visur išplaus, bus slidu. Pradės užlieti šachtas. Kaip susitvarkysi be Laino? O Geltonoji upė išsilies... Beje, tavo vaikinukas elgiasi neatsargiai. Apsauga matė, kaip jis braunasi į pasienį...
- Pabėgimą teks atidėti... - atsiduso Abalius. – Pikta. Mokslininkai, tikriausiai, pasitrauks iš stovyklos. Ir geriau neskubėti, o veikti užtikrintai.

Daktaras pritardamas linktelėjo:
- Tikėsimės, kad tai ne paskutinė jų ekspedicija...

Pasigirdo žingsniai žvyru. Abalius įtempė akis, žvelgdamas į tamsą. Sodo takeliu artinosi Brigsas. Užbėgo laiptais. Nuo greito ėjimo buvo uždusęs.

- Ar kas atsitiko? – nepatenkintas paklausė daktaras.
- Nelaimė. – Brigso akys lakstė. – Kiek laiko važinėju, o tokio dalyko nepamenu. Pakeliui tas durnelis Lainas atidarė duris ir iššoko. Lekiant siaubingu greičiu. Mes, žinoma, pristabdėme, tačiau spėjome pralėkti į priekį 5 m... T.y. atgal... Į praeitį... Grįžti ir jo ieškoti tiesiog nebuvo prasmės...

Abalius paskubomis nukreipė žvilgsnį į daktarą. Tas susiraukė, lūpų kampučiai nulinko:
- Girčas žino?
- Jis ir pasiuntė mane pas jus.
- Eik, - paliepė gydytojas. – Už tai būsi nubaustas.

Brigsas, šluostydamas sprandą nosine, nutaukšėjo laiptais.

- Baisi naujiena, - tarstelėjo Abalius.

Daktaras taip suspaudė sunertus pirštus, kad sutraškėjo kauliukai. Veide dar labiau išryškėjo gelsvos dėmės:
- O gal vis dėlto, surizikuoti ir prasibrauti iki stovyklos? Upe tai netoli...
- Aš nebėgsiu, - pakratė galvą Abalius. – Laino mirtis blogas ženklas...
- Ji perbraukė mūsų planus. Būtent todėl turi pasinaudoti vieninteli šansu, kuris liko...

"Išleisti garą", - vis aiškiau iškilo Abaliaus atmintyje ir jis pakartojo:
- Ne, ne, nebandysiu likimo. Ir galvoti apie tai nenoriu. Siaubingas vakaras. Dar vakar čia sėdėjom su Lainu... Negaliu įsivaizduoti... Atleisk, aš eisiu, - Abalius atsistojo, nusileido į sodą ir nuėjo link viešbučio. Jis pastebėjo, kad daktaras atidžiai jį stebi.

Naktis buvo giedra: pilnatis, žvaigždės, bedugnis dangus. Apsidairęs į šalis, Abalius pasuko į šoną nuo takelio, pasislėpė už rožių krūmo. Jis laukė, kantriai laukė. Sugirgždėjo žvyras. Iš viešbučio į daktaro fligelį bėgo Girčas. Viešbučio pusėjo girdėjosi balsai, skambčiojo metalas. Abaliaus širdis dusliai daužėsi. Ji metėsi atgal, prie fligelio. Girčas kalbėjosi su daktaru ant stogo. Iki Abalio atsklido:
- Ieškokit, ieškokit jo. Ir patikrinkite, ar negriukas vietoje.

Valdingu rankos mostu daktaras pasiuntė valdytoją. Girčas nuskubėjo prie viešbučio.

Dviem šuoliais Abalius užlėkė į verandą. Išvydęs jį, daktaras ėmė lėtai stotis ligotomis nesilankstančiomis kojomis. Ir staiga šoko į priekį, partrenkė Abalių, abu nusirito grindimis...

Greta pasigirdo žmonių balsai... Abalius ištrūko, peršoko verandos turėklus ir takeliu nuskuodė į slepiančią tamsą. Jis bėgo uždusdamas. Skverbėsi pro brūzgynus. Nejausdamas skausmo spyglių sudraskytomis rankomis, nejautė į veidą daužančių šakų. Svarbiausia buvo – pasiekti tikslą, suspėti, kol jo nepavijo...

Vos išėjęs į laukymę jis pašaukė:
- Čari! Čari!

Niekas neatsiliepė, nors išskobtas rąstas gulėjo ant kranto, o ne slaptavietėje. Ir irklai buvo paruošti, gulėjo greta. Jis griebė juos; ir tuo metu kelios poros stiprių rankų įsikibo į jį, partrenkė ant žemės. Jis išgirdo trūkčiojantį Girčo balsą:
- Į požeminį aukštą jį. Pas Lainą. Dviem savaitėms. Tegu nurimsta.

Iš tamsos su elektriniu žibintuvėliu rankoje išniro Brigsas.
- Negriuko su juo nėra? – karktelėjo.
- Berniukas jau toli, - pro dantis, nugalėdamas skausmą, sukeltą apsauginių, išsunkė Abalius.

Jį įstūmė į džipą, mašina rovė į priekį. Jis spėjo pastebėti: valtį jie paliko vietoje. Niekam nekilo mintis įstumti ją į vandenį. Ir pasalos šalia jos nesimatė. O gudrutis Čaris. Matyt, slėpėsi kažkur netoliese. Viską numatė, viską matė, viską suprato. Apgavo persekiotojus ir pasislėpė.

Abalius norėjo tikėti, kad pasislėpė. Tai buvo jo paskutinė ir vienintelė viltis.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Lino Aldani. Onirofilmas
Andrejus Anisimovas. Uras
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Vladimiras Maryševas. Mitliandija
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Pamela Zolina. Šiluminė Visatos mirtis
Džiulianas Keri. Kombinacija "Galvosūkis"
Žemė: pirmasis kraujas
Janušas A. Zaidelis. Riba
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Sviatazaras Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Ateitis nebus tokia kaip buvo...
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
R. Jarovas. Genialumo komponentas
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Šiluminė Visatos mirtis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė