|
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis (iš čekų kalbos)
Prokuroras Klasenas susidomėjęs apžvelgė lankytoją, beveik panirusį milžiniškame odiniame krėsle. Tada neskubėdamas iš kišenės išsitraukė plokščią portsigarą , atidarė ir ištiesė svečiui. Tas mandagiai papurtė galvą. Nežymiai šyptelėjęs kaip atsaką, prokuroras lėtai išėmė iš portsigaro ilgą tamsiai rudą cigarą, mikliai pridegė jį ir vėl tiriančiai pažvelgė į priešais sėdintį vyriškį. - Mano mielas daktare Bergsonai, - pradėjo jis kiek ironiškai, - juk jūs neįsižeisite, jei kreipsiuosi į jus taip? Žinoma, iki šiol buvome nepažįstami, tačiau, drįstu pareikšti, jūs labai mielas, pirmiausia savo natūralumu, nesusikaustymu, netgi sakyčiau daugiau visokių draudimų atmetimu. O tokie dalykai man visada imponuoja. Prokuroras giliai užsitraukė ir, sudėjęs lūpas vamzdeliu, į palubę išleido kelis melsvo dūmo žiedus. Ištiesęs ranką, jis tarsi pabandė vieną žiedelį užsidėti ant piršto. Tada lengvu riešo mostelėjimu išsklaidė dūmą prieš save ir šyptelėjo. - Taigi, mano mielas daktare Bergsonai, - pakartojo jis, - nusprendėte pasirodyti čia be jokio perspėjimo, tarsi sniegas ant galvos. Aišku, tai neturi jokios reikšmės, juk dažnai turiu nenumatytų susitikimų. Tačiau, kalbant tiesiai, susidaro įspūdis, kad tai padarėte specialiai, kad priverstumėte mane tiesiai čia priimti tam tikrą sprendimą. Manau, nelabai klystu, ką? Paaiškinama tai pirmiausia tuo, kad būsiu prokuroru teisme, kuriame kaltinamas jūsų kolega gydytojas, su kuriuo dirbate, tiksliau dirbote, tame pačiame mokslo tyrimų institute. Kiek žinau, jūsų kolega atėjo su prisipažinimu nužudymu, tiksliau, sąmoningu jūsų instituto bendradarbio nužudymu. Vyriškis odiniame krėsle išsitiesė ir truputį pasislinko į priekį, ant krėslo kraštelio, tarsi bandydamas atsisėsti arčiau prokuroro Klaseno. Tada keliskart patrynė sausas ir švarias rankas su kruopščiai prižiūrimais nagais. - Suprantate, aš atėjau pas jus ne tiesiog kaip pas prokurorą, o kaip pas žinomiausią prokurorą mūsų šalyje. Mat teismas, kuris netrukus prasidės, nevisai įprastas. Todėl, jei atsisakysite jame dalyvauti, žmonės iškart supras, kad, matyt, čia kažkas ne taip. O esant dabartinėms masinės informacijos priemonėms, kaip suprantate, apie tai netruks sužinoti visas pasaulis. Daktaras Bergsonas laukiančiai nutilo ir dar labiau susigūžė krėsle. - Įdomus jūs žmogus, - atvirai nusistebėjo prokuroras. Pradėjote komplimentu, be to, manau, pernelyg persistengėte, o apie reikalo esmę net neprasitarėte. Nors jum padėti, tikriausiai, nieko negalėsiu. Matote, teisė yra teisė, o įstatymas yra įstatymas, kaip į tai bežiūrėtum. Ir kol egzistuoja žmonių bendruomenė, ji bus tvarkoma tvirtai nustatytais įstatymais ir taisyklėmis. Šių įstatymų ribose žmonės vertina ir visada vertins savo bendrapiliečių poelgius. Be to, tie, kuriems tai bus skirta, aišku, remsis tais įstatymais, atsižvelgdami, žinoma, į etinius ir moralinius žmonių gyvenimo aspektus arba, iš savų įsitikinimų ir požiūrių, elgsis pagal savo moralės kodeksą. Tačiau visų pirma jie vadovausis įstatymais ir gins teisingumą iš tos pusės. - Puikiai viską paaiškinote, pone prokurore, - linktelėjo galva vyriškis odiniame krėsle. Tik dabar man neaišku tik viena: kodėl įstatymo simboliu yra svarstyklės, o viso šito jūsų teisingumo simboliu figūra užrištomis akimis. - Matote, pone daktare, - patenkintas nusišypsojo Klasanas, - visi tie aiškinimai tokie pat seni, kaip teisės ir teisingumo samprata. Viena galiu pasakyti visiškai tiksliai niekada ir niekas iš gyvenusių žemėje žmonių, bet kuriame žmonijos išsivystymo lygyje, bet kurioje santvarkoje oficialiai ar viešai nepripažino žmogžudystės arba, pavadinkim, apgalvoto nužudymo, - žiūrint, ką konkrečiu atveju nuspręs prisiekusieji arba kokį nuosprendį paskelbs teismas. - Suprantu, - linktelėjo galva Bergsonas, - tik mūsų atveju tai ne nužudymas, o tuo labiau ne apgalvotas. Tai buvo būtent sprendimas. Nevadinsiu jo nuosprendžiu, nes ši sąvoka priklauso labiau teismo arba prisiekusiųjų kompetencijai. Geriau tarkim, kad tai buvo specialios komisijos sprendimas. Arba susitarimas. Jei vis tik akcentuojate žodį "nuosprendis", tai buvo nuosprendis diletantų, kurie kartu buvo ir teisėjai, ir prisiekusieji, ir ieškovai. Ir netgi prokurorai.. - Štai kaip? nusistebėjo Klasenas. Vadinasi, norite pasakyti, kad be teismų, prisiekusiųjų ir likusio juridinio aparato egzistuoja kažkokios kitos mūsų piliečių sukurtos teisinės organizacijos? - Matote, - atsargiai pradėjo lankytojas, - šiuo atveju kalbama apie dalykus, kurie liečia visą žmoniją. - Tai, mielas daktare Bergsonai, jūsų manymu, mes jau niekam nereikalingi? Jei tik, žinoma, teisingai jus supratau? - Ne visai, - kiek sumišęs, krėsle pasimuistė Bergsonas. Aišku, aš nesusigaudau nei jurisprudencijoje, nei jūsų įstatymuose ir straipsniuose Aš tik gydytojas. Tačiau, žinote, kiekvienas žmogus turi savą elgesio kodeksą, kurio paprastai laikosi. Nes viskas pasaulyje turi turėti savo vietą. Ir tik kartais tai patenka ant jūsų svarstyklių. Be to, kai tenka sverti, dar reikia, kad svarstyklių rodyklė kryptų reikiama kryptimi. - Reikale, dėl kurio prašote, nėra poreikio daug sverti ar apgalvoti. Jūsų bendradarbis nužudė arba, išsireiškiant delikačiau, pašalino savo kolegą, sugebėjusį gauti unikalius savo srities duomenis, kurie galėjo atnešti didelę naudą žmonijai, o jam užtikrinti milžinišką autoritetą mokslo srityje. Juk ir pats puikiai suprantate, ponas daktare, - prokuroras Klasenas išpūtė dūmų debesėlį, - kad, aptardami terminus, svarstykles ir teisingumą, galėtume kalbėtis iki begalybės. - Visiškai teisingai, ponas prokurore, - sutiko daktaras Bergsonas. Tačiau kam jums svarstyklės, jei po ranka nėra reikiamų svarelių? Juk ruošiatės sverti tik su tais svareliais, kuriuos turėjote anksčiau. O aš norėčiau pasiūlyti jums naujas galimybes arba, jei tinka, svarelius.juk laikote, kad mūsų bendradarbis Cholcmanas tiesiog pavydėjo kolegos pasiektų rezultatų ir nužudė, taip sakant, iš mokslinio pavydo. - Bet juk jis pats tuo prisipažino. - Jei neprieštarausite, norėčiau priminti, kad pagal įstatymus, kuriuose aš, tiesą sakant, nelabai gaudausi, prisipažinimas, padarius kriminalinį nusikaltimą, teismui nėra lemiama aplinkybė. Juk puikiai žinote, kad nustatyti kieno nors kaltę galima tik įrodymais. O kas dėl mūsų instituto, ponas prokurore, - čia daktaras Bergsonas išdidžiai išsitiesė krėsle, - tai galiu tvirtai pareikšti, kad, po išsamaus aptarimo, nusprendėme nuslėpti viską, kas galėtų pakenkti mūsų bendradarbiui Cholcmanui; beje, vadovaudamiesi tik teisingumo siekiu. Mes net pasamdėme advokatą, nors procese jis nedalyvaus: jis tiesiog mus pamokys, kaip elgtis teisme ir kokius parodymus duoti. Gaila, neturime tokio populiarumo, kokį turite jūs, pone prokurore, - ir todėl aš čia. - Vadinasi, atėjote čia daktaro Cholcmano ir kitų bendradarbių vardu? nežymiai šypsodamasis pasidomėjo kabineto šeimininkas. - Aš čia, tiesą sakant, - krėsle išsitiesė lankytojas, - visų pasaulio žmonių vardu, o tuo pačiu ir savo vardu bei visų savo kolegų vardu. Tarp kitko, tai reiškia, kad ir jūsų vardu, pone prokurore, nors šią akimirką jūs manote visai kitaip. - Palaukite, - paprieštaravo Klasenas, - neimkime apibendrinti. Na, jei jau pasirodėte, trumpai išdėstykite reikalo esmę. Kitaip mums visai nėra prasmės čia likti.
- Aplamai, tai apie visa tai skaičiau spaudoje, - pertraukė prokuroras Klasenas. Savo laiku apie tai daug rašė laikraščiuose. - Žinote, mūsų laikraščiuose dažnai parašo apie tai, ką gydytojai ar mokslininkai dar tik ruošiasi daryti, be to net anksčiau, nei apie tai užsimenama medicininiuose žurnaluose, - pastebėjo Bergsonas. - Tada kodėl patys nepasisakėte spaudoje? pasidomėjo prokuroras. - Kartais to tiesiog nereikia daryti, - kiek padelsęs, ištarė Bergsonas, - juk paprastai tyrimai trunka kelis metus. Tačiau ne tai svarbiausia taip visada buvo ir bus. Tiesa, apie antimentoną ėmė triukšmauti spaudoje dar prieš tai, kai mūsų grupė buvo pusiaukelėje link sėkmės. - Kas dėl mano požiūrio į šį reikalą, - prokuroras pirmąkart pažvelgė į lankytoją be ironijos šešėlio, - tai, kiek suprantu, jūsų tyrimų skyriaus darbuotojas pavarde Trameris nustatė, kad vienas cheminių junginių, kurių analizę atliekate, tam tikromis sąlygomis gali žmogui padaryti labai savitą trankvilinį poveikį. Trameris nusprendė preparatą pavadinti antimentonu. Medžiagos sudėtis tebuvo žinoma jam vienam, kaip ir sąlygos, kada jis veikia efektyviausiai. Iš esmės, tai reiškia jam mokslinių nuopelnų pripažinimą, skambų vardą ir. Be abejo, gana neblogą premiją. Be to, jis buvo linkęs plačiai išreklamuoti savo atradimą ir, kiek man žinoma, ruošėsi padaryti išsamų pranešimą apie antimentoną medicinos draugijos atitinkamoje sekcijoje, į kurį buvo pakviesti ir žurnalistai. Tačiau tos dienos ryte jį rado negyvą savo laboratorijoje. Mirties priežastimi, pagal teismo eksperto išvadą, buvo nepaprastai didelė stiprių migdomųjų dozė, kurią jis išgėrė su kava. Dienos pabaigoje į atitinkamus organus kreipėsi kitas būjų bendradarbis Cholcmanas, pranešdamas, kad būtent jis pakišo Trameriui migdomuosius, padarydamas tai vien iš pavydo jo sėkmei, susijusiai su antimentonu. - Labai gaila, tačiau buvo ne taip, - nepatenkintas atsiduso daktaras Bergsonas. Cholcmanas tiesiog buvo priverstas tai padaryti, nes jam tiesiog krito burtas. Apie tai, kad tai ne nelaimingas nutikimas, niekas ir nebūtų pagalvojęs. Trameris buvo nervingas žmogus, sutrikusios psichikos, gėrė daug kavos, laboratorijoje buvo daug pavojingų medžiagų. Be to, prieš pranešimą jis smarkiai jaudinosi, - matyt, paveiktas mūsų ginčų. Todėl viskas turėjo pasibaigti sklandžiai. Tačiau Cholcmanas, atlikęs viską, apie ką iš anksto susitarėme, netikėtai nusprendė, kad kaip žmogus, o ypač kaip gydytojas, neturi teisės nenubaudžiamas atimti gyvybę kitam žmogui, net jei kalbama apie teisingumo atstatymą. Todėl jis nusprendė ateiti ir prisipažinti. O kad neišduotų mūsų, jis ir sugalvojo tą nesąmone apie mokslinį pavydą. Drįstu užtikrinti, pone prokurore, kad tame teisme mes liudysime visai kitaip, o būtent, kad Cholcmanas, būdamas sukrėstas netikėtos Tramerio mirties, buvo gilioje depresijoje ir kad jo pranešimas arba, jei jums tinka, prisipažinimas tėra staigaus proto aptemimo rezultatas, o viskas, ką jis ten prikalbėjo, tėra gryna išmonė. Todėl teisme, pone prokurore, mes pasistengsime padatyti viską, kad išgelbėtume mūsų kolegą Cholcmaną nuo sunkios bausmės. - Net įstatymo pažeidimo kaina? pasidomėjo prokuroras. - Mes taip elgiamės dėl visos žmonijos interesų. - Paklausykite, ponas daktare, - pertraukė jį prokuroras Klasenas, - pridegdamas dar vieną cigarą, - tą jūsų, kaip čia ją pavadinti, mokslinė žiuri arba konsiliumas, tikriausiai turėjo tam tikras priežastis tokiam poelgiui. O man tos priežastys iki šiol neaiškios. Juk, kiek supratau, antimentonas yra preparatas, nuslopinantis dvasines kančias, tai yra, iš esmės, leidžia tarsi pagreitinti visa tai, ką žmogus privalėtų išgyventi per gana ilgą laiką, kol galiausiai nusiramintų. Ar taip? Daktaras Bergsonas patvirtindamas linktelėjo galva: - taigi, - Bergsono apmąstymus pertraukė prokuroras, - kaltinamasis Cholcmanas atėmė gyvybę kolegai Trameriui, vykdydamas kolegialiai priimtą nuosprendį? Pone daktare, aš ne gydytojas ir nenorėčiau dabar užsiimti apmąstymais apie fizinį ir dvasinį skausmą, tačiau šiuo momentu galiu aptarinėti turimus faktus tik teisės atžvilgiu. Tiesa, turiu pasakyti, kad be baudžiamojo kodekso straipsnių dar yra ir žmogaus sąžinė, ir tai, kad jūsų kolega atėjo pas mus su prisipažinimu, buvo jo sąžinės reikalas. Jei norite išgirsti mano tvirtą nuomonę jis žudikas. Tai buvo visiškai įprastas, šaltakraujiškai apgalvotas nužudymas, be to Cholcmanas šiuo atveju tebuvo įrankis, o jūs ir likę bendradarbiai jo bendrininkai. - Suprantu, pone prokurore, ką turite omenyje, - sutiko Bergsonas, - tačiau tai buvo sumanyta tam, kad būtų užkirstas kelias kitai žmogžudystei sąžinės praradimui, dvasinių kančių sunaikinimui, to šešėlio, kuris visada greta žmogaus, kuris visada seka jį, jei jis padarė kažką neleistina, net jei apie tai težino jis pats. Įsivaizduokite, - pirmąkart viso pokalbio metu Bergsonas kiek pagyvėjo, - kad antimentonas leistų akimirksniu užmiršti ką nors ar nepaprastai paspartinti užmiršimo procesą. Ypač tais atvejais, kai žmogus atliko kažką nusikalstamo taip meistriškai, kad įstatymas ir justicija negalėtų to nustatyti. Tada jam tereiktų, nusikaltus arba, tarkim, padarius nedorą dalyką, išgerti atitinkamą antimentono dozę ir žmogus prieš save būtų skaidrus kaip stikliukas. - O argi to negalima būtų sutvarkyti taip, kad tas priemones griežtai kontroliuoti? pasidomėjo prokuroras. - Pone prokurore, - šyptelėjo Bergsonas, - narkotikai jau senai griežtai kontroliuojami. Tuo pat metu, kiek iškart kilo problemų? O kiek sunkumų nuolat turime dėl branduolinio ginklo? Be to, kaip neabejotinai žinote, dabar uždrausti bandymai, kurių metu gali kilti genetinio pobūdžio pažeidimų arba gimti įvairūs mutantai - Palaukite, palaukite - dūmų sruogą išpūtė Klasenas. Visa tai aišku. Tačiau kodėl nebuvo galima sudaryti tokios pat sutarties dėl antimentono panaudojimo? - Tai pasirodė neįmanoma. Dėl garbės. Daktarui Trameriui vis labiau ryškėjo būsimo pripažinimo ir šlovės vaizdas, o ne kokie nors galimos pasekmės. Beje, kai jis imdavo kalbėti apie pasekmes, - o juk mes, kaip sugebėjome, bandėme jį įtikinti apie jų neišvengiamumą tai matė tik savo atradimo privalumus. Mes gi matėme ir visus trūkumus. Įsivaizduokite, pone prokurore, ką reikštų žmonėms, jei staiga pasirodytų, kad bet kuris asmuo paprastos tabletės ar miltelių pagalba gali užtikrinti norimą atminties praradimą? Arba greitą ir efektyvų sąžinės išvalymą, kai tik to užsinorės? Kolega Trameris nenorėjo tai suprasti. Todėl, kadangi buvo nepajėgus teisingai įvertinti savo atradimo pasekmių, jam jokiu būdu nebuvo galima leisti juo pasinaudoti. Tad mes jam iš iškėlėme ultimatumą pranešimo išvakarėse. - O gal, - susimąstė Klasenas, - Trameris buvo idealistu, kuris laikė, kad panaudoti galima tik teigiamus atradimo veiksnius? - Pone prokurore, - liūdnai šyptelėjo daktaras Bergsonas, - idealistai irgi turi atsakyti už savo veiksmus. Negalima taip vienpusiškai matyti daiktus. Be to mes ne vieną kartą viską apsvarstėme, kol pasiekėme vieningą sprendimą. Supraskite, mes siekėme, kad žmonėms niekada neatsirastų galimybė gyventi be sąžinės. - Vienok, - gūžtelėjo pečiais prokuroras, - jūsų sprendimas prieštaravimo tam, kad žmonės negali gyventi be įstatymų. - O be teisingumo? - paprieštaravo Bergsonas. - Jei kiekvienas laikysis savo supratimo apie teisingumą, tai pasaulyje atsiras labai daug skirtingų teisybių iš esmės, tai reikštų, kad teisingumo aplamai nėra, o žmonių visuomenėje tai neįmanoma, - savo mintį užbaigė prokuroras Klasenas. - Tai štai, - netikėtai surimtėjo daktaras Bergsonas, tarsi ketindamas užbaigti užsitęsusią diskusiją, - iki teismno pradžios lieka apie 12 val. Ir jums reikia apsispręsti, pone prokurore. Atsisakęs dalyvauti procese, leistumėte suprasti, kur yra tiesa - Paklausykite, brangus Bergsonai, - svečią pertraukė prokuroras Klasenas, - kur tiesa, niekada nesužinosite, nes kalbėjom apie kažkokią absoliučią tiesą. Atsisakydamas dalyvauti teismo procese, aš tuo pačiu leidžiu suprasti, kad esu jūsų pusėje, o tai savo ruoštu reiškia visišką jūsų teisybę. Jei dalyvausiu procese, tai nuosprendis priklausys nuo prisiekusiųjų ir nuo teismo. Tačiau netgi jei jie būtų jūsų pusėje, vis tiek jūsų kolega Cholcmanas privalo būti nubaustas veikiančių įstatymų pagrindu. Tikiuos, kad bent tai suprantate, pone daktare? - Ne, užtikrintai paprieštaravo lankytojas, - Cholcmanas nebus nuteistas, nes neturite svarių įrodymų. Be to, jei norite būti teisingas iki galo, tai privalote pareikalauti bausmės ir mums visiems juk Cholcmanas veikė visų mūsų vardu. - Negalime nubausti visų, jei migdomuosius į kavą Trameriui subėrė tik jis vienas. - Taigi, ponas prokurore, - pagaliau ryžosi daktaras Bergsonas, - jūs, matyt, linkstate į tai, antimentonu prekiauti imtų jau šiandien ir kad tą preparatą, teisėtai ar neteisėtai, gautų kiekvienas, norintis užmiršti ką nors, tame tarpe ir jūsų išgirtąjį teisingumą. Nusitęsė pauzė. - Ponas prokurore, - rimtai atsakę daktaras Bergsonas, - drįstu užtikrinti, kad praktiškai visas institute pagamintas preparatas buvo sunaikintas, sunaikinti visi laboratoriniai žurnalai su bandymų duomenimis ir patys neišgėrėme jokios antimentono porcijos. O ir kam mums tai daryti juk veikėme visiškai įsitikinę, kad sąžinės graužaties nebus. - Na kaip, ir negraužia? tiriančiai į lankytoją pažvelgė prokuroras Klasenas. - O ar jūs imtumės graužtis, jei būtumėt įsitikinęs, kad veikiate žmonijos labui? - Mielas daktare Bergsonai, - nusišaipė prokuroras, - iš iš kai kurių jūsų pasisakymų iškart aišku, kad jūs ne juristas, vis tik norėčiau kai ko paklausti. Ar esate tikras, kad kažkur kitoje šalyje, kažkokioje kitoje laboratorijoje šiuo arba artimiausiu metu nebus sukurta kažkas panašaus į antimentoną? - Esu tikras, kad būtent taip ir nutiks, - atsakė daktaras Begsonas, tingiu rankos judesiu tarsi parodydamas savo beviltiškumą. Tikėtina, moksliniuose tyrimuose kiekvieną rezultatą galima panaudoti tiek žmonijos labui, tiek jos nenaudai. Tiesa, kai tik kur nors įvyks kažkas panašaus, žmonės ims protestuoti prieš tai. - Tačiau, pone daktare, - paprieštaravo prokuroras Klasenas, - kaip galima iš pat pradžių žinoti, ar atradimas atneš naudą, ar žalą? Arba kuris jų bus svarbesnis? Tai tas pats, jei, pavyzdžiui, aptarinėtume atominę energiją, atsižvelgdami tik į atominę bombą, o ne, tarkim, radioaktyvias medžiagas, naudojamas auglių gydymui. Kur ta riba? Jei leisite, tai aš, kaip juristas, pasakysiu, kad faktiškai mūsų požiūriai gana artimi, nors daugeliu klausimų jie išsiskiria. Taigi, atėjote man pasakyti, kad turiu 12 val. apmąstymams, kam teikti pirmenybę, be to, kaip suprantu, man reikia rinktis: arba priimti jūsų požiūrį, kuris, bendrai kalbant, nėra bendras problemos sprendimas, ir užmiršti, kad pasaulyje egzistuoja teisė, įstatymdavystė ir pan., arba elgtis pagal savo profesijos dvasią ir visai užmiršti motyvus, kuriuos man čia išdėstėte. Daktaras Bergsonas pakilo iš krėslo ir su pagalba nusilenkė: - Man buvo įdomu jus išklausyti, pone Bergsonai, - tarė prokuroras. Patikėkite, laikai galimu jūsų požiūrio tašką ir džiaugiuosi, kad mane irgi supratote. Užtikrinu, kad gerai apmąstysiu susidariusią situaciją. Nors, žinoma, bet koks sprendimas iškelia mums naujas problemas. - Suprantu, pone prokurore, - ištarė Bergsonas jau prie pat durų. Tada įkišo ranką į kišenę ir iš ten ištraukė mažą dėžutę. Suprantu, - pakartojo, - kad priimti teisingą sprendimą visada sunku, ypač tokiu klausimu. O jums tenka didelė atsakomybė. Matote, kol aptarinėjome, viskas buvo daugiau mažiau aišku, nes mums visai neatėjo į galvą mintis, kad kažką galima užmiršti. Juk mums akivaizdi atrodė tik mūsų tiesa. O dabar, jei leisite, norėčiau įteikti vienintelę išlikusią antimentono porciją. Jis veikia labai patikimai ir yra visiškai nepavojingas. Jums leidos, po 12 val. paskambinsiu jums, kad sužinočiau, ar ja pasinaudojote. Iki pasimatymo, pone prokurore. Jis nusilenkė dar kartą. Tada pravėrė duris ir, prieš išeidamas iš kabineto, atsisuko ir tarstelėjo labai atsiprašančiu balsu: Papildomi skaitiniai: | |
- Gerai, - sutiko Bergsonas. Ar kada girdėjote antimentono pavadinimą? Įsitikinęs, kad
ne. tad štai, antimentonas ir yra tas preparatas, kurį išrado mano kolega Trameris. O jūs,
pone prokurore, puikiai žinote, - čia daktaras Bergsonas daugiaprasmiškai pakėlė pirštą, - kad
mūsų institutas yra visuotinai pripažintas lyderis tarptautinėje rinkoje naujų
psichofarmaceptinių vaistų atradimų srityje. Dabar pasiekėme pačią žmonės sąmonės ribą,
kai mūsų sukurtų cheminių preparatų pagalba galima labai pakeisti žmogaus psichinę būklę.