Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas

Apie autorių

Sergejus Vasilijevičius Lukjanenko (g. 1968 m.) – rusų fantastikos rašytojas, kelių premijų laureatas. Savo stilių vadina "kieto veiksmo fantastika".

Lukjanenko gimė Kazachstano Karatau mieste, įgijo psichiatro specialybę. Dabar gyvena Maskvoje. Pirmas apsakymas "Pažeidimas" paskelbtas 1988 m. Pirmas knygas išleido 9-10 dešimtm. sandūroje. Pradžioje jam didelę įtaką darė V. Krapivinas ir R. Hainlainas (apie kai kuriuos jo kūrinius žr. >>>>>). Lukjanenko palankiai žiūri į žmones, rašančius fanfiction pagal jo kūrybą, jų idėjomis naudojasi rašydamas toliau.
Labiausiai išpopuliarėjo jo „Sargybų“ ciklas („Dienos sargyba“, „Nakties sargyba“, „Sutemų sargyba“, „Paskutinė sargyba“).

Kartais mano kaimynas dešinėje nuprotėja. Jo puikus balsas. Jam patinkas senasis rusiškas rokas ir bardų dainavimas – nors anksčiau galvojau, kad tai nedera. Parą arba dvi be pertraukos jis dainuoja, o mums nieko nelieka, kaip tik klausyti – ir leisti žodžius aplinkiniu keliu.

Tada jis nutyla. Kurį laiką sunkiai ir tankiai kvėpuoja. O vėliau pradeda darbuotis.

- Alio, - sako kaimynas dešinėje. Pažvairavus matau jo neskustą veidą, stambų pagurklį, plaukuotą krūtinę, raumeningas rankas – taip pat apaugusiais rudokais plaukeliais. Ir švelnią, tarsi kūdikio užpakaliukas, paslėpsnių rožinę odą. Antriniai lytiniai požymiai mumyse išliko. Su pirminiais – problema.

- Alio, - atsakau pavargusiu balsu ir čia pat mesteliu į kairę – Alio! - Alio, - atsako moteris, stovinti į kairę nuo manęs. Ji jauna. Nėra graži, tačiau patraukli. Jo smailos krūtys su mažais speniukais. Platūs minkšti klubai. Ir rožinis lopinėlis tarp kojų. Gaila, kad negaliu pasilenkti ir pažiūrėti, kaip pas mane atrodo toji vieta. Suprantu, kad taip pat. Bet vis tiek smalsu.

- Du šimtai vienas, - sakai kaimynei kairėje. Man viskas aišku. Arkaša vėl nori pasikalbėti su Polina. – Ir 43 į priekį.
- Du šimtai, - sako ji kaimynui, 7 m. amžiaus mažyliui. Ar tai berniukas, ar mergaitė nežino niekas. Vaikis veikia puikiai, tačiau su niekuo nebendrauja. - Ir 43 į priekį.
- Labas, Polina! – sako kaimynas dešinėje.
- Labas, Polina! – pranešu aš.
- Kodėl lioveisi man atsakinėti? Štai jau penkti metai…
- Kodėl lioveisi atsakinėti man? – mechaniškai kartoju. Kadaise stengiausi neiškraipyti nė vieno žodžio, nė vienos intonacijos. Vėliau tapo paprasčiau. – Štai jau penki metai nė žodelio…
- Alio! – sako man į nugarą. Sprendžiant iš balso, pagyvenęs vyras. Ir labai piktas. Man teko girdėti, kaip jis tyčia iškraipo replikas. Nedažnai – kad neįtartų apgavystės. Tačiau iškraipymai visada būna meistriški.

Gaila, kad negaliu pažvelgti jam į akis.
Gaila, kad visada stovime poza „ramiai“.
- Alio, - sakau moteriai prieš mane. Jos graži nugara. Retas vyras gali įvertinti moters nugaros grožį. Jiems tik kas žemiau...

Moters užpakalis irgi gražus. Galiu tai įvertinti tik teoriškai, net jei būčiau lesbietė – čia beprasmės visos nuodėmingos mintys. Ne, na kodėl išliko speneliai, užpakaliai, ūsai, pagurkliai? Kuo nusikalto vargšės genitalijos? Juk ne patys sau jas susigalvojome!
- 7312, - sako man į nugarą.
- Visai pablūdo? – klausiu. – Nepasieks!
- Prašė. Kadaise pasiekdavo, prisimenu. Tai tiesiąja. – Gal be reikalo jį laikau piktu.
- 7311, - sakau.
- Visai proto nėra, - sutinka moteris priekyje. – 7309!
- Žinoma, buvau neteisus, - sako man iš dešinės. Transliuoju frazę į kairę, o pati smalsiai laukiu, kas ateis iš užpakalio. Smalsumas čia retas svečias.

Field Užpakalyje tyli. Taip būna. Žmonės perklausia vienas kitą, žodžiai nuskrieja nuo vieno nejudančio nuogo kūno prie kito lėtai, su užlaikymais, tarsi kurtinys sužeistu sparnu.

- Ir aš nenorėjau tavęs žudyti! – sako iš dešinės.
- Nenorėjau tavęs žudyti, - nuobodžiai retransliuoju

Pakilus aukštyn, į tik angelams pasiekiamas kalnų aukštumas, panašėtumėm į didžiausią pasaulyje armiją. Nuo horizonto link horizonto stovintys eilėmis, kurios eina nuo horizonto iki horizonto. Ištiestos rankos atstumu, viens-du!

Negalime vienas kitą liesti. Taip gaila.
Galime kalbėti. Tačiau kaimynai greitai nusibosta

O laiko turime daug. Visą likusį pasaulio laiką. Manau, kad Paskutinis Teismas prasidėjo prieš šimtą metų, tačiau tai labai subjektyvu. Čia nėra nei dienos, nei nakties, mes nepavargstame, nejaučiame alkio ir troškulio. Ir jokių fizinių kančių, žinoma.

Tai ne rojus ir ne pragaras. Tai ne skaistykla. Tai tik eilė iki priimamojo.

- Privalai man atleisti, - murma dešinėje.
- Tu privalai... – pranešu kaimynei.

Ir tada iš užpakalio pagaliau ateina žodis. Vienas vienintelis:
- Ne.
- Ne, - perduodu pirmyn. Vyras už nugaros kikena ir sako, - Tai pataikė, oi pataikė!
- Apie ką jūs?
- Tu nesuprasi, - kikena vyras už nugaros. – Tai senas ... senų žmonių pokalbis. O tu kada mirei? XXI amžiuje? Tu nesuprasi... jūs ten švaručiai, sotūs..

Kaip galima būti tokiu niekšu? Ir kaip piktdžiugauti laukiant Paskutinio Teismo?
Suku galvą, kiek galiu, tačiau taip ir nepavyksta jį išvysti. Tik miglotas krutantis siluetas.

Pagal visą logiką čia turėjome atsirasti visi kartu. Viena milžiniška išsigandusia minia. Bet nors čia ir nėra laiko, tačiau mes į čia patekome pagal eilę. Prisimenu pirmąją akimirką – iškart po to karšto blyksnio ir sunkaus, į visą kūną, smūgio. Prisimenu, kad priekyje buvo tuščia iki pat horizonto. Tik ausyse skambėjo riksmai – tų, kurie stovėjo už manęs, ir tų, kurie atsirasdavo dešiniau. Du-trys žmonės į sekundę... kartais dažniau. Kai Artimuosiuose Rytuose susprogdino atominę bombą, iškart pasirodė ištisa minia.

Kai priekyje išaugo dar viena eilė, aš užtilau. Tylėdama stovėjau ir meldžiausi. Niekada rimtai netikėjau į Dievą, tačiau dabar buvau įsitikinusi – tai pomirtinis pasaulis. Tik kažkoks labai keistas.Stovi ir negali pajudėti iš vietos. Negali pasijudinti. Vos vos judinasi pirštai ir galima vos vos pasukti galvą. Na, dar galima kalbėti.

Pradžioje mes daug kalbėjome. Tada šlovinome Dievą, atgailavome už nuodėmes ir meldėme atleidimo. Vėliau nutilome. Tada keikėmės ir piktžodžiavome prieš Dievą. Ir vėl atgailavome ir meldėmės...

- 532 į dešinę...

Viena, kas mums belieka, - tai kalbėtis. Tačiau kalbėtis su kaimynais greitai nusibosta – per kokius penkis metus. Subjektyvių metų, nes čia nėra laiko. Ir tada žmonės aplinkui pradeda ieškoti draugų ir artimųjų. Kartais jie greta. Tai laimė. Ne veltui žmonės pasakose rašė: „Jie gyveno ilgai ir laimingai, o numirė vieną dieną“. Jei tą pačią dieną – tai galima susirasti ir kalbėtis. Per dieną Žemėje miršta vos daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių. Tai kvadratas – dešimt ant dešimt tūkstančių. Ribinis, beje, atstumas, kuriuo grandinė gali perduoti žodžius...

- Alio, Simeonas Staurakis...
- Alio, Simeonas Staurakis... – transliuoju į dešinę. O tada pirmyn ir atgal. Simeonas stovi toli. Jis jau senai bando surasti ką nors iš pažįstamų. Kol kas nepavyksta. Niekas neatsiliepia į jo vardą.

Į dešinę ir pirmyn žodžiai nueina. Atgal – ne. Mano piktas kaimynas nekartoja nelaimingojo graiko vardo.

- Nori iškristi iš grandinės? – klausiu jo. Tų, kurie nenori palaikyti ryšio, nedaug. Tačiau jų yra – ir pro juos nutiesiami aplinkiniai maršrutai.
- Įkyrėjo man tas Staurakis! – keikiasi kaimynas. – Kasmet ieško... apsiramintų pagaliau.

Tačiau vardą vis tik perduoda.

Prie mūsų susidaro nedidelis apsiraminimas – ir pabandau su juo atviriau pasikalbėti.

- Gal ne kasmet, - sakau. – Gal kartą į dieną. Arba šimtmetį. Čia nėra laiko.
- Viskas čia yra, - murma kaimynas. – Pulsas yra? Šildis plaka? Vadinasi, yra laikas.
- Kodėl tu toks piktas? – klausiu. Mūsų ima klausyti kaimynai.
- Aš ne piktas, aš tik nesu geras, - po pauzės atsiliepia kaimynas. – Na ir kliuvo. Ir ne pragaras, ir ne rojus. Begalinis laukimas. O aš visad buvau nekantrus. Jūs tai savo XXI amžiuje...
- Na ką jūs meluojate! – neišlaikau. – Juk mudu mirėme tą pačią dieną!

Kaimynas kikena:
- Tai jum tik atrodo. Eilė juk slenka. Kas išėjo, į jų vietą iš užpakalinių eilių pereina...
- Kas išėjo? Kada išėjo? – netveriu. - Ką jūs čia meluojate visą laiką?
- Aš nemeluoju, - ramiai atsako užnugaryje. – Aš miriau XIX amžiuje. Stovėjau tarp savų... tada čia atsidūriau. Jūs ką, manote pas jį kviečia pagal abėcėlę? Ne, pagal nuodėmių svorį. Čia, tikriausiai, teisuolis stovėjo. Nespėjo kojų apšilti – iškart į Teismą ir Rojų. – Jis kikena. – Arba atvirkščiai. Taip nusidėjai, kad į pragarą be eilės...
- Viską čia meluojate... – kartoju. – Viską tu meluoji...
- O kaip jums su nuodėmėmis? – domisi kaimynas.
- Normaliai. Kaip visiems.
- Figūrėlė gundanti, - jausmingai tarsteli kaimynas. – Tikriausiai įtaisydavote ragus vyrui?
- Ištekėjusi nebuvau.
- Vis tiek pablūdindavai.

Lioviausi jo klausyti. Blūdijau... melavau... vogiau... Nežudžiau. Vien smulkmenos.
Pagal gandus eilėje su tokiu nuodėmių rinkiniu po Teismo pakliūsiu į Rojų. Beje, gandai lieka gandais.

O dar yra gandų, kad tai visai ne Paskutinis Teismas: kad Dievo nėra. Kad mus po mirties atgaivino. Tarkim, atskridę ateiviai. O dabar galvoja, ką su mumis daryti.

Kalba ir apie tai, kad mes netikri. Kad mus atgamino kompiuteryje, virtualiame pasaulyje. Neaišku, tiesa, kam. Todėl mes ir nepavargstame, mums nereikia maisto...

- Alio. 2030. 807 atgal.
- Šilką skersai skalbk.

Žvelgiu į kaimyną. Jis jaučia mano žvilgsnį ir vos pastebimai linkteli:
- Iš toli ėjo, susipainiojo... O ką daryti? – Daryti tikrai nėra ką. Tai kurčias telefonas.
- Šilką skersai skalbk, - tariu. Ir kūnu jaučiu, kaip nueina eile: - - Šilką skersai skalbk.... Kiek aš čia? Mėnesiai? Metai? Amžiai?

Po kojomis šiltas lygus paviršius. Kažkas panašaus į akmenį, tačiau žiltas ir minkštas. Virš galvos dangus – kitas paviršius, lygus ir neryškiai spindintis. Ir žmonių jūra aplink.

- Vaikystėje mėgau žaisti kurčią telefoną, - prakalba vyras už nugaros. – Svarbiausia, kad net labai stengiesi nieko nesupainioti – vis tiek išeina juokingai.
XIX amžius, ar ne? – klausiu su ironija.

Kaimynas akimirksniui nutyla. Tada triuškinančiai prabyla:
- Argi telefonas ne XIX amžiuje pasirodė?
- Telefonas, gai ir 19-ame, - atsakau. – O štai žaidimai su kurčiu telefonu...
- Susikirtau, būna, - atsidūsta kaimynas. – Norėjau kažkaip tave pralinksminti...BR> - Tai jau dėkui...
- Anksčiau ar vėliau viskas baigsis, - kalba kaimynas. – Visi gausime savo, keliausim į rojų, pragarą... arba atgimsime... Kur nors vyksim. Gal dar šiltai prisiminsime šį laiką...

Jo pasitaiso nuotaika – retas atvejis. Ko gero, dabar su juo galima pasikalbėti.

- Padeklamuokime eilėraščiu? – siūlo kaimynas. Gaila, kad negalima pamiegoti.
- Puškino?
- Tai jūsų, rusų poetas? Atleiskit, nežinau.

Me čia visi vieni kitus suprantam. Atrodo, kad kalbame savo kalba – tačiau visi suprantam.

- Iš kur tu?
- Iš Prancūzijos.

Jis dar nespėjo baigti, o aš jau suprantu – meluoja. Greičiausiai jis gentainis.

- Įdomu, kas dabar vyksta tame pasaulyje, - sakau. – Rusijoje.
- Tau iš tikro tai įdomu?
- Aha, - kiek nustebus atsakau.
- Ar liko vaikų?
- Ne.
- Tada visai neaišku, koks jums reikalas dėl to pasaulio...

Nustoju jam atsakinėti – ir jis netrukus nutyla. Po valandos.

Arba po mėnesio. Sunku suprasti, laikas čia subjektyvus. Ar dėl mūsų pokalbio, ar dėl mano tylėjimo – tačiau kaimynas nustojo transliuoti žodžius. Kurį laiką jį įkalbinėjo. O tada pro jį nutiesė apylanką. Tai nepatogu, tačiau nieko nepadarysi. Dabar jis visą laiką tyli, mano blogasis kaimynas.

- Alio, taria kaimynas iš dešinės.
- Alio, - atkartoju.
- Du šmtai du. 43 į priekį
- Du šimtai vienas. 42 į priekį.
- Supratau. Viskas bus gerai. Mūsų laukia stebuklingas naujas pasaulis. Atleisime vienas kitam ir viskas bus gerai. Reikia tik tikėtis ir tikėti...

Kartoju svetimus žodžius – aiškiai, kruopščiai, rūpestingai. Tai vis tiek ne tie žodžiai, kurie buvo pasakyti, ir ne tie, kurie pasieks adresatą. Kurčias telefonas nenumaldomas. Tačiau aš stengiuosi. Ir galvoju apie trapias žodžių skeveldras, kurias taip bejėgiškai nešame per amžius. Juk visa tai ne atsitiktinai? Tai turi kažką reikšti? Ne išbandymas, ne pasišaipymas, ne abejingumas – bet kas tada?

Ir man atrodo, kad pradedu suprasti?

Tų tikriausiai, tai vos tik kada nors baigsis. Jei prie kalno, kurio negali perskristi erelis, kartą per šimtą metų ateis išminčius ir perbrauks per jį šilko skiautele, tai jis susitrins anksčiau, nei praeis nežymi amžinybės dalelė.

Tačiau galiausiai net ir amžinybė baigiasi.

Įdomu, ką aš pasakysiu, kai baigsis laukimas ir ateis mano eilė stoti prieš Jį?

Greičiausiai tiesiog linktelėsiu ir ištarsiu: „Alio!“

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Pasidalijimas skausmu
A. Krasnobajevas. Bedugnė
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
S. Lukjanenko. Kosmoso eros pabaiga
Gyvenimas vietoje gyvenimo
Strugackiai. Smėlio karštinė
Natalija Lebedeva. Sena ferma
S. Loginovas. Olandiškas sūris
V. Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Ch. Elisonas. Atbuline eiga: 480 sekundžių
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
R. Jangas. Rugsėjyje 30 dienų
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
M. Jako. Protingumo testas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Ar mąsto žmogus?
Uras kitaip!
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė