|
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
Kartais mano kaimynas dešinėje nuprotėja. Jo puikus balsas. Jam patinkas senasis rusiškas rokas ir bardų dainavimas nors anksčiau galvojau, kad tai nedera. Parą arba dvi be pertraukos jis dainuoja, o mums nieko nelieka, kaip tik klausyti ir leisti žodžius aplinkiniu keliu. Tada jis nutyla. Kurį laiką sunkiai ir tankiai kvėpuoja. O vėliau pradeda darbuotis. - Alio, - sako kaimynas dešinėje. Pažvairavus matau jo neskustą veidą, stambų pagurklį, plaukuotą krūtinę, raumeningas rankas taip pat apaugusiais rudokais plaukeliais. Ir švelnią, tarsi kūdikio užpakaliukas, paslėpsnių rožinę odą. Antriniai lytiniai požymiai mumyse išliko. Su pirminiais problema. - Alio, - atsakau pavargusiu balsu ir čia pat mesteliu į kairę Alio! - Alio, - atsako moteris, stovinti į kairę nuo manęs. Ji jauna. Nėra graži, tačiau patraukli. Jo smailos krūtys su mažais speniukais. Platūs minkšti klubai. Ir rožinis lopinėlis tarp kojų. Gaila, kad negaliu pasilenkti ir pažiūrėti, kaip pas mane atrodo toji vieta. Suprantu, kad taip pat. Bet vis tiek smalsu.
- Du šimtai vienas, - sakai kaimynei kairėje. Man viskas aišku. Arkaša vėl nori pasikalbėti su Polina. Ir 43 į priekį. Gaila, kad negaliu pažvelgti jam į akis. Moters užpakalis irgi gražus. Galiu tai įvertinti tik teoriškai, net jei būčiau lesbietė čia beprasmės visos
nuodėmingos mintys. Ne, na kodėl išliko speneliai, užpakaliai, ūsai, pagurkliai? Kuo nusikalto vargšės
genitalijos? Juk ne patys sau jas susigalvojome!
- Ir aš nenorėjau tavęs žudyti! sako iš dešinės. Pakilus aukštyn, į tik angelams pasiekiamas kalnų aukštumas, panašėtumėm į didžiausią pasaulyje armiją. Nuo horizonto link horizonto stovintys eilėmis, kurios eina nuo horizonto iki horizonto. Ištiestos rankos atstumu, viens-du! Negalime vienas kitą liesti. Taip gaila. O laiko turime daug. Visą likusį pasaulio laiką. Manau, kad Paskutinis Teismas prasidėjo prieš šimtą metų, tačiau tai labai subjektyvu. Čia nėra nei dienos, nei nakties, mes nepavargstame, nejaučiame alkio ir troškulio. Ir jokių fizinių kančių, žinoma. Tai ne rojus ir ne pragaras. Tai ne skaistykla. Tai tik eilė iki priimamojo. - Privalai man atleisti, - murma dešinėje. Ir tada iš užpakalio pagaliau ateina žodis. Vienas vienintelis: Kaip galima būti tokiu niekšu? Ir kaip piktdžiugauti laukiant Paskutinio Teismo? Pagal visą logiką čia turėjome atsirasti visi kartu. Viena milžiniška išsigandusia minia. Bet nors čia ir nėra laiko, tačiau mes į čia patekome pagal eilę. Prisimenu pirmąją akimirką iškart po to karšto blyksnio ir sunkaus, į visą kūną, smūgio. Prisimenu, kad priekyje buvo tuščia iki pat horizonto. Tik ausyse skambėjo riksmai tų, kurie stovėjo už manęs, ir tų, kurie atsirasdavo dešiniau. Du-trys žmonės į sekundę... kartais dažniau. Kai Artimuosiuose Rytuose susprogdino atominę bombą, iškart pasirodė ištisa minia. Kai priekyje išaugo dar viena eilė, aš užtilau. Tylėdama stovėjau ir meldžiausi. Niekada rimtai netikėjau į Dievą, tačiau dabar buvau įsitikinusi tai pomirtinis pasaulis. Tik kažkoks labai keistas.Stovi ir negali pajudėti iš vietos. Negali pasijudinti. Vos vos judinasi pirštai ir galima vos vos pasukti galvą. Na, dar galima kalbėti. Pradžioje mes daug kalbėjome. Tada šlovinome Dievą, atgailavome už nuodėmes ir meldėme atleidimo. Vėliau nutilome. Tada keikėmės ir piktžodžiavome prieš Dievą. Ir vėl atgailavome ir meldėmės... - 532 į dešinę... Viena, kas mums belieka, - tai kalbėtis. Tačiau kalbėtis su kaimynais greitai nusibosta per kokius penkis metus. Subjektyvių metų, nes čia nėra laiko. Ir tada žmonės aplinkui pradeda ieškoti draugų ir artimųjų. Kartais jie greta. Tai laimė. Ne veltui žmonės pasakose rašė: Jie gyveno ilgai ir laimingai, o numirė vieną dieną. Jei tą pačią dieną tai galima susirasti ir kalbėtis. Per dieną Žemėje miršta vos daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių. Tai kvadratas dešimt ant dešimt tūkstančių. Ribinis, beje, atstumas, kuriuo grandinė gali perduoti žodžius... - Alio, Simeonas Staurakis... Į dešinę ir pirmyn žodžiai nueina. Atgal ne. Mano piktas kaimynas nekartoja nelaimingojo graiko vardo. - Nori iškristi iš grandinės? klausiu jo. Tų, kurie nenori palaikyti ryšio, nedaug. Tačiau jų yra ir pro juos nutiesiami aplinkiniai maršrutai. Tačiau vardą vis tik perduoda. Prie mūsų susidaro nedidelis apsiraminimas ir pabandau su juo atviriau pasikalbėti. - Gal ne kasmet, - sakau. Gal kartą į dieną. Arba šimtmetį. Čia nėra laiko. Kaimynas kikena: Lioviausi jo klausyti. Blūdijau... melavau... vogiau... Nežudžiau. Vien smulkmenos. O dar yra gandų, kad tai visai ne Paskutinis Teismas: kad Dievo nėra. Kad mus po mirties atgaivino. Tarkim, atskridę ateiviai. O dabar galvoja, ką su mumis daryti. Kalba ir apie tai, kad mes netikri. Kad mus atgamino kompiuteryje, virtualiame pasaulyje. Neaišku, tiesa, kam. Todėl mes ir nepavargstame, mums nereikia maisto... - Alio. 2030. 807 atgal. Žvelgiu į kaimyną. Jis jaučia mano žvilgsnį ir vos pastebimai linkteli: Po kojomis šiltas lygus paviršius. Kažkas panašaus į akmenį, tačiau žiltas ir minkštas. Virš galvos dangus kitas paviršius, lygus ir neryškiai spindintis. Ir žmonių jūra aplink. - Vaikystėje mėgau žaisti kurčią telefoną, - prakalba vyras už nugaros. Svarbiausia, kad net labai
stengiesi nieko nesupainioti vis tiek išeina juokingai. Kaimynas akimirksniui nutyla. Tada triuškinančiai prabyla: Jo pasitaiso nuotaika retas atvejis. Ko gero, dabar su juo galima pasikalbėti. - Padeklamuokime eilėraščiu? siūlo kaimynas. Gaila, kad negalima pamiegoti. Me čia visi vieni kitus suprantam. Atrodo, kad kalbame savo kalba tačiau visi suprantam. - Iš kur tu? Jis dar nespėjo baigti, o aš jau suprantu meluoja. Greičiausiai jis gentainis. - Įdomu, kas dabar vyksta tame pasaulyje, - sakau. Rusijoje. Nustoju jam atsakinėti ir jis netrukus nutyla. Po valandos. Arba po mėnesio. Sunku suprasti, laikas čia subjektyvus. Ar dėl mūsų pokalbio, ar dėl mano tylėjimo tačiau kaimynas nustojo transliuoti žodžius. Kurį laiką jį įkalbinėjo. O tada pro jį nutiesė apylanką. Tai nepatogu, tačiau nieko nepadarysi. Dabar jis visą laiką tyli, mano blogasis kaimynas. - Alio, taria kaimynas iš dešinės. Kartoju svetimus žodžius aiškiai, kruopščiai, rūpestingai. Tai vis tiek ne tie žodžiai, kurie buvo pasakyti, ir ne tie, kurie pasieks adresatą. Kurčias telefonas nenumaldomas. Tačiau aš stengiuosi. Ir galvoju apie trapias žodžių skeveldras, kurias taip bejėgiškai nešame per amžius. Juk visa tai ne atsitiktinai? Tai turi kažką reikšti? Ne išbandymas, ne pasišaipymas, ne abejingumas bet kas tada? Ir man atrodo, kad pradedu suprasti? Tų tikriausiai, tai vos tik kada nors baigsis. Jei prie kalno, kurio negali perskristi erelis, kartą per šimtą metų ateis išminčius ir perbrauks per jį šilko skiautele, tai jis susitrins anksčiau, nei praeis nežymi amžinybės dalelė. Tačiau galiausiai net ir amžinybė baigiasi. Įdomu, ką aš pasakysiu, kai baigsis laukimas ir ateis mano eilė stoti prieš Jį? Greičiausiai tiesiog linktelėsiu ir ištarsiu: Alio! Papildomi skaitiniai: | |
Užpakalyje tyli. Taip būna. Žmonės perklausia vienas kitą, žodžiai nuskrieja nuo vieno nejudančio nuogo
kūno prie kito lėtai, su užlaikymais, tarsi kurtinys sužeistu sparnu.