Planetų judėjimo pakeitimai. Vartiklis

Žmonių vaizduotė nežino ribų. ir vieni jų mąsto apie Žemės ašies pakreipimą, kad „pataisytų“ Žemės klimatą, kiti jau keičia jos orbitą, treti „stumdo“ Mėnulį, Venerą, Marsą, asteroidus ir kitas planetas, o drąsiausi netgi sunaikina jas ar sukuria tarpplanetinius ūkus.

Pirmąkart, anot Miltono^*), Žemės ašį pakreipė galingieji angelai Aukščiausiojo įsakymu. Štai jo aiškinimas iš jo „Prarastojo rojaus“ 10-os giesmės:

„Angelai gavo nurodymą palenkti Žemės polius dukart po dešimt laipsnių [20^o] ir net daugiau nuo Saulės ašies ir jie didelių pastangų dėka pakreipė Žemės rutulį – Visatos centrą! – nes kitaip visus metus žaliuojanti ir žydinti Žemė būtų šypsojusi amžino pavasario šypsena; diena buvo lygi nakčiai visur išskyrus šalis už poliarinio rato; jų gyventojams būtų nuolat švietusi žemai pakilusi Saulė, o atsilyginimui už jų nutolimą viskas suktųsi aplink jų horizontą: jie nežinotų rytų ir vakarų, sniegynų nežinotų šaltoji Grenlandija ir žemės už Magelano, vienodai nutolusios nuo pusiaujo“.

Ten pat aiškinama, kad žmonėms už nuodėmes Aukščiausiojo buvo „nurodyta Saulei dukart po dešimt laipsnių [20^o] sutrumpinti kelią nuo lygiadienio, tekėti per Jautį su 7-mis seserimis Atlantidėmis ir Spartos dvyniais iki Vėžio; iš ten leistis per Liūtą, Mergelę ir Svarstykles į Ožiaragį, kad kiekvienai juostai atneštų metų laikų kaitą“

Romane „Aukštyn dugnu“ (apie jį atsiliepiama >>>>>) aprašomas Baltimorės Patrankų klubo projektas Žemės ašies polinkio pakeitimui šūviu iš patrankos.
Šūvio atatranka Žemės ašį turėjo pakreipti 23^o 28’. Tada būtų galima pradėti eksploatuoti šiaurės poliarinės srities anglių klodus po to, kai Saulės spindulių veikiami ištirptų ledai. Šūvį reikėjo atlikti link šiaurės ar pietų. Šūvio į pietus metu Žemė gaus postūmį į šiaurę ir a) pasislinks šūviui lygiagrečia kryptimi, dėl ko orbitos plokštuma gali pasislinkti, tačiau poslinkis bus labai mažas, beveik niekinis; b) tuo pat metu Žemės pasisuks aplink ašį, esančią pusiaujo plokštumoje. Žemės ašies pokrypis bus 23^o 28’ ir nauja ašis bus statmena orbitos plokštumai, kaip yra Jupiteryje. Patrankos kalibras buvo milijoną kartų didesnis už 27 kalibro patranką. Sviedinys svėrė 180 tūkst. tonų. Pradinis sviedinio greitis buvo 2800 km/sek.

Šūvis buvo atliktas Afrikoje į pietus nuo Kilimandžaro, Vamasano šalyje, esančioje tarp Zinzibaro krantų ir Viktorijos ežerų Niancos ir Tanganaikos šalių. Vamzdis įrengtas kaip tunelis Kilimandžaro kalne ir jo skersmuo buvo 27 m, o ilgis – 600 m. vidinis uolos paviršius buvo išklotas lieta, kruopščiai priglausta medžiaga. Užtaisą sudarė 2000 t melomenonito. Sviedinio ilgis buvo apie 100 m.

Tačiau dėl vieno knygos veikėjų paskaičiavimo klaidos šūvis nesukėlė laukiamo poveikio. Mat jis sumaišė kilometrus ir metrus, paimdamas Žemės apskritimą ne 40 tūkst. km, o 40 tūkst. m. iš tikro, būtų reikėjo daug kartų didesnės patrankos...

Anglas Dž.Dž. Estoras romane „Kelionė į kitus pasaulius“ (1894) aprašo tokį poliarinių sričių klimato pagerinimo būdą:
Tam tikslui buvo padidintas nuo Saulės nulinkusio poliaus svoris patalpinus ten medžiagą, sugeriančią Saulės spindulius, o kitas polius buvo palengvintas iš ten pašalinus sunkias medžiagas ir jas perkėlus į kitą polių. Toks balasto perkėlimas nesunkiai atliekamas, jei vasarą užtvenksime ir pašalinsime vandenį iš Arkties vandenyno, o žiemą jį pagilinsime 30,5 m užtvankų pagalba. Tam reikia 50 mln. m² turbinų, veikiančių vėjo malūnų principu. Kabeliai elektros srovei iš Niagaros, sujungti su kitų mašinų, dirbančių Fundi įlankoje, kabeliais; numatytą akimirką įsijungs siurbliai. Visą darbą planuojama atlikti per 10 m., pradedant 2000-aisiais.

Užsimenama ir apie Žemės orbitos „ištaisymą“ – arba atsitiktinai, paveikiant kokios nors kometos traukos jėga, arba hipotetinės „apergijos“ medžiagos, galinčios sustiprinti ar sumažinti kitų planetų trauką, pagalba.

Amerikiečiai R. Vudas ir A. Trenas romane „Antrasis Mėnulis“ (1917) užsimena apie galimybę pakeisti Žemės ašies nuokrypį galingo ypatingų spindulių srauto pagalba. Metodo ypatybės neaptarinėjamos.

N. Muchanovas romane „Liepsnojančios bedugnės“ (1924 m., daugiau žr. >>>>> bei >>>>>) mini, kad 2400 m. buvo ištiesinta Žemės ašis naujai atrasto „nebulijaus“ elemento dėka. Jo skilimo metu gaunamas neįtikėtinas energijos kiekis. Ištiesinus ašį, pasikeitė vandens telkinių ribos. Buvo užtvindyta didžioji Arabijos dykumos dalis, Kaspijos jūra susijungė su Juodąja ir t.t.
Taip pat žr. >>>>> bei >>>>>

Kurtas Lasvicas romane „Dviejose planetose“ (1897; žr. >>>>>) aprašo projektą, pasiūlytą vieno marsiečio karo su Žeme metu, kad Žemės sukimosi apie ašį periodas sutaptų su apsisukimu aplink Saulę. Tada Žemė su Saule bus tokiame pat sąryšyje, kaip Žemė su Mėnuliu – visad atsisukusi į Saulę Ramiuoju vandenynu, kuris garuos, o garai, pereidami į šešėlį, kondensuosis ir sušaldami sudarys ledo sluoksnius. Buvo paskaičiuota energija, kurios reiks Žemės sukimosi sulėtinimui. Ji milžiniška, toko dydžio, kokią Žemė gauna iš Saulės per 600 m., imant Žemės paviršiuje prieinamą energiją. Tačiau galima pasinaudoti ir kitomis spinduliavimo rūšimis. Buvo surastas „Žemės stabdžio“ metodas, kuriam Žemės sukimosi energija ir bus panaudota Žemės stabdymui. Plano įgyvendinimui pakaks 20 m.
Projektas buvo negyvendintas, nes abi planetos pasirašė taikos sutartį.

A. Beliajevas romane „Kova eteryje“ (1928) aprašo, kaip vienas rusas Kryme atrado svorio jėgos keitimo būdą. Jis gali ją sumažinti bet kuriame Žemės taške padidėjimo kitame dėka. Jei į antrąją zoną paklius kokie daiktai, jie bus suslėgti. Vėliau jis sumanė sumažinti svorio jėgą visame Žemės paviršiuje išskyrus polius, dėl to Žemė ėmė suktis sparčiau. Tada susidaro tokia išcentrinė jėga, kad oras, žmonės, daiktai nulėkė nuo Žemės į kosmosą...
Bet galiausiai paaiškėjo, kad tai tebuvo sapnas...

Beje, ten taip pat aprašoma, kaip darbininkų persekiojami paskutiniai kapitalistai nori išskristi iš Žemės reaktyviniu laivu ir sunaikinti Žemę atominės energijos pagalba.
Taip pat apie Beliajevo kūrybą žr. >>>>>

H. Velsas viename savo apsakymų paliečia Žemės sukimosi sustabdymo būdą. Toks raštininkas Foteringėjus turėjo gebėjimą tverti stebuklus ir kažkaip išsakė norą sustabdyti Žemės sukimąsi. Ji iškart sustojo, tačiau pasislinko visi daiktai paviršiuje: vanduo, oras, pastatai, gyvūnai... ir pats Foteringėjus, Patyręs savo stebuklo nepatogumą, stebukladarys pakeitė savo ketinimą, Žemė vėl ėmė suktis, o viskas grįžo į savo vietas.

Amerikiečių mokslininkas G.P. Servisas (Garrett P. Serviss) maždaug 1928 m. pasiūlė Žemės judėjimo pakeitimo būdą. Anot jo, jei sunaikintumėme Žemės traukos jėgą, tai ji galėtų palikti Saulės sistemą ir persikelti prie kurios nors kitos žvaigždės. Taip padaryti būtų galima ir kokiai Žemei gręsiančiai kometai – pasukus ją nuo jo kelio.

Vivianas Itinas (apie jo darbus >>>>>) apysakose „Aukštasis kelias“ aprašo atseit atrastą medžiagą „antejitą“, atsistumiančią nuo masės. Jos pagalba būtų galima pakeisti žemynus, sunaikinti arba perkelti kalnus ir t.t.
taip pat žr. >>>>>

Prancūzų Ž. Koruano „Kometų medžiotojuose“ pasakojama:
Prancūzų prof. Granžeras surado būdą keisti kometų kelius. Jis ketino pasinaudoti proga, kad kokią priartėjusią kometą paversti Žemės palydovu, kad pagerėtų klimatas, padidėtų dirvos derlingumas ir Žemėje vėl ateitų Aukso amžius...
Tačiau azijatas Svenas Tziureas, buvęs profesoriaus padėjėju, jam sukelia letargo miegą, pagrobia paslaptį ir išvyksta į Mongoliją ties Tibetu. Ten, pasinaudojęs iš amerikiečio milijardierio apgaule gautais pinigais, Kara-Korume pasistato tvirtovę ir rūmus, o dykumoje, Karasu kalnuose įrengia įrenginį, kurio pagalba galės į Žemę nukreipti Svanlio kometą.

Per radiją jis pasivadina chanu Zaganu ir reikalauja paklusti visas žemės tautas. Tačiau prancūzų grupė nusprendžia pasaulį išlaisvinti iš chano tironijos, o jiems padeda Tibeto lama Vang-Tzao. O Zaganas, pritraukęs kometą ir surinkęs duoklę, ją priverčia suktis aplink Žemę. Tačiau, negavęs visos Granžero paslapties, jis jį prižadina savo rūmuose, tačiau pasirodo, kad lama profesoriaus sielą perkėlė į savo kūną, o savo - į jo – ir atsisako perduoti paslaptį. O Zaganas, keršydamas mongolei už atmestą meilę, vėl nukreipia kometą į Žemę, o sustabdyti nebegali. Jo galia senka. Rūmus ir mašinas užvaldo prancūzai ir lama, planeta nukreipiama į Mėnulį, su kuriuo susidūrusi įgauna naują energijos impulsą. Tačiau kalnuose susprogsta mašinos, o vienas Zagano bendražygių mašinos kameroje nunešamas į Mėnulį.

Įrenginius užvaldę prancūzai, pakreipdami veidrodžius iš šalia planetos sukurdami vakuuminį vamzdį, pabandė pakeisti krentančios kometos kursą. Jiems padėjo iš magiškas Vang Tzao poveikis. Ir kometa nepataikė į Žemę. O Žemei susidūrus su Mėnuliu, išsiveržia ugnikalnis, kurio krateryje buvo įrengtas diskas, ir mašinos kartu su Zagano padėjėju nusviedžiamos į Mėnulį.

Dirbtinių Žemės palydovų idėją kėlė ir Ž. Vernas, ir K. Ciolkovskis, Maksas Valjeras ir kt.

Inžinierius Nokolskis romane „Po tūkstančio metų“ aprašo kaip 30-e amžiuje žmonės galingų palydovų pagalba sukuria nedidelę planetą, naują Žemė palydovą, Uraniją, skriejantį 12 tūkst. km nuo Žemės atstumu ir apsisukančiu aplink ją per 5,5 val. Jis pailgo ovalo formos iš sidabrinės spalvos metalo, jo ilgis apie 2 km, jis su plačiais langais, pro kuriuos matosi žalia augmenija ir siauri keliai su praeiviais. Iš pagrindinio korpuso kyšojo du dideli skaidrūs kupolai, kuriuose buvo gyvenamosios patalpos, sodai, oranžerijos, laboratorijos, visi reikalingi prietaisai ir varikliai, o taip pat gausios oro, maisto ir energono (ypatingos medžiagos) atsargos.

A. Tolstojus „Inžinieriaus Garino hiperboloide“ (skaitykte recenziją) aprašo materijos gavimo iš energijos būdą:
Pasaulio erdvėje įvairiomis kryptimis juda energijos srautai arba vantų srautai. Yra tašku, kur tie srautai susikerta. Kas įvyksta? Energija tame taške tampa vis tankesne, per jį prateka vis daugiau energijos arba kvantų. Ir kažkurią akimirką energija tampa materialia. Gimsta materiali dalelė.

Korane ir Pranašo gyvenimo aprašuose sutinkami tokie pranašo darbai:
„Kartą Mahometas visų žmonių akivaizdoje perkirto Mėnulį pusiau“.
Toliau Jam meldžiantis Alachas įsakė sustabdyti Saulę, kad jisai galėtų užbaigti darbą, kuriam Ali nepažadino jo laiku, matydamas užsnūdusį klūpant“.

Prancūzas Andrė Lori romane „Žemės tremtiniai“ (1888) aprašo bendravimą su Mėnulio gyventojais Mėnulio prisiartinimo būdu. Aprašymas prasideda Romos astronomo tėvo Sekki žodžiais: „Tarp visų dangaus pasaulių yra paslaptingas ryšis – magnetizmas, nuo kurio neišsisuka joks kūnas. Visi kūnai jam pavaldūs ir veikia vienas kitą, tarsi kolosalios galios magnetai“. Toliau kalbama herojaus Norberti Moni žodžiais: „Mūsų Žemė yra toks pat magnetas ir atitinkamai turi du polius, pusiaują ir magnetines lygiagretes. Nėra jokių abejonių, kad tokį magnetizmą turi ir Mėnulis. Gausas paskaičiavo, kad Žems magnetizmo galia lygi 3843 trilijonams įmagnetinto geležies gabalų po 1 kg, kurių bendras tūris 500 mlrd. m³“.

Kadangi Mėnulis, skriedamas aplink Žemę, patiria jos magnetinių jėgų poveikį, tai didinant šių galią galima priversti Mėnulį pakeisti trajektoriją ir priartėti prie Žemės. Tam pakanka minėtą jėgą padidinti viena tūkstantąja dalimi, kas atitinka 500 tūkst. m³ (arba 1000 m aukščio kubui su 50 ha pagrindu) dirbtinio magneto sukūrimui. Vietoje minėto kubo nuliejimo, galima pasinaudoti natūraliais geležies klodais, o labiausiai tinkamu tam tikslui yra Tebali viršūnė rytų Afrikos Bejuda dykumoje (į rytus nuo Berbero ir į šiaurė nuo Chartumo).

Tam tikslui į ten buvo surengta speciali ekspedicija ir pradėti darbai kalno pavertimui dirbtiniu magnetu. Tasai kalnas buvo sudarytas iš magnetinio pirito ir puikiai tiko numatytam tikslui tiek dydžiu ir sudėtimi, tiek geografine padėtimi. Jis buvo 1500 m aukščio kūgio formos, o jo pagrindas buvo 60 ha.

Pirmiausia jį reikėjo izoliuoti nuo likusios žemės. Kadangi kalnas pūpso ant smėlio pagrindo, tai buvo nuspręsta smėlį paversti stiklo mase. Energiją lydymui tiekė saulės mašinos, reflektoriais saulės spindulių šilumą nukreipusių į cilindrus su vandeniu, kuris virsdavo garu, vėliau sukurdamas kitas energijos rūšis, tame tarpe elektrą, kuri tekėdama aplink kalną einančiais laidais jį paversdavo milžinišku elektromagnetu. Specialūs komutatoriai elektros stiprumą galėjo nustatyti į 360 padalų. Kalno viršuje įrengtoje observatorijoje buvo visos sistemos valdymas; ten ir dviejų kirtiklių pagalba buvo galima visą sistemą įjungti arba išjungti. P>Skirtu laiku, kai Mėnulis buvo perigėjuje (t.y. arčiausiai Žemės), laidais paleista įtampa ir kalnas virto magnetu, o Mėnulis ėmė sparčiai artėt prie Žemės. Netrukus jo regimas kampas pasiekė 182^o 15‘ 22‘‘. Arabų minios su baime apžiūrinėjo milžinišką Mėnulio diską.

Tuo momentu vienas ekspedicijos dalyvių, bijodamas Mėnulio susidūrimo su Žeme, išjungė įtampą. Įvyko baisus sprogimas, kalnas išsimagnetino, Mėnulis nutolo atgal, tačiau dėl jo traukos toje vietoje, iš

Parašiuto statymas Mėnulyje

po žemių išsiveržė dujos ir permetė Tebalio kalną su observatorija į Mėnulį. Toliau aprašomi veikėjų gyvenimas Mėnulyje.

Kadangi išliko saulės mašinos, tai buvo nuspręsta jas panaudoti kalno pavertimui magnetu vėl priartinant Mėnulį prie Žemės. O persikėlimui į Žemę buvo sukonstruotas milžiniškas šilkinis parašiutas su gondola, Parašiutas buvo prikabintas prie ilgos metalinės ašies, sustiprintos stulpais. Ašis padaryta pasisukančia, kad palengvintų prie jos vidurio pritvirtinto parašiuto pasisukimą.

Kai Mėnulis vėl priartėjo prie Žemės, keliauninkai suliko į parašiuto gondolą. Parašiutas Žemės traukos veikiamas ėmė pamaž atsilenkti nuo pakylos plokštumos, gondolai nukrypstant į Žemę. Ir kai Mėnulis įėjo į Žemės atmosferą, parašiuto vadas išjungė įtampą, kalnas išsimagnetino, parašiutas atsikabino ir ėmė leistis į Žemę, o Mėnulis vėl tolo nuo Žemės. Nusileidimas buvo sėkmingas ir keleiviai atsidūrė ant Nilo kranto.

V. Gončiarovas romane „Tarpplanetinis keliautojas“ (1924; taip pat žr. >>>>>) aprašo, kaip buvo pakeistas Žemės, Veneros ir Mėnulio judėjimas tam kad: 1) sulaikytų Mėnulį nuo artėjimo prie Žemės, ką sukėlė Žemės masės padidėjimas nuo meteoritų kritimo; 2) užtikrinti Žemėje tinkamą oro sudėtį, kai sumažėjo deguonies dėl ore sudegusių meteoritų – tam nuspręsta perpumpuoti oro iš Veneros; 3) išlaikyti įprastą paros trukmę Žemėje, nes dėl padidėjusios masės ji ėmė suktis lėčiau.

Tam Žemės ir Veneros viduje nuo poliaus iki poliaus buvo įstatyta mechaninė ašis, o ašių galai abiejose planetose sujungti mechaninėmis sankabomis su viduje esančiais vamzdžiais, kuriais oras iš Veneros pumpuotas į Žemę. Sankabos abi planetas sukabino į vieną elementą. Ašyse buvo įrengti milžiniški laikrodiniai mechanizmai, sukę planetas 24 val. ciklu. O Mėnulį pradžioje tokiu pat būdu sukabino su Venera, o vėliau į ją pergabeno Mėnulio masę,
Beje, A. Lori jau anksčiau siūlė panašiai sukabinti Žemę su Mėnuliu.

N.I. Miuras apysakoje „Šeši mėnesiai“ (1926) aprašo reiškinius, galėjusius įvykti, jei pasikeistų Žemės traukos jėga – pradžioje sumažėdama, o vėliau grįždama į ankstesnę reikšmę.
Australui F. Smitui pavyko atrasti žemės traukos jėgos sunaikinimo būdą, ir kai jis ėmė jį taikyti palaipsniui sumažindamas iki pusės – po kelių metų Mėnulis palengvėjo perpus ir ėmė tolti nuo Žemės spiraline orbita traukiama Jupiterio. Tada nuo Saulės ėmė tolti Žemė, ir žmonijai ėmė grėsti mirtis nuo šalčio... Tačiau netikėtai prasidėjo atvirkštinis procesas ir visa grįžo į ankstesnę padėtį.

K. Ciolkovskis knygoje „Mintys apie žemę ir dangų“ išsakė mintį, kad jei žmonėms pavyks išsilaipinti ir apsigyventi asteroiduose, tai ji sugebės ir valdyti jų orbitas, didindami ar mažindami apsisukimo apie ašį greitį, priartinti ar nutolinti nuo Saulės, suskaldydami į smulkesnius ir t.t.

Šių amerikiečių romane „Antrasis Mėnulis“ (1917) aprašyta žmonių kova su „Medūzos“ asteroidu, kurio orbitą praskriejusi kometa taip pakeitė, kad jisai grėsė balandžio 22 d. nukristi kažkur Meksikos rajone. To asteroido diametras – apie 240 km, o jo atstumas nuo Saulės apie 2,13 a.v.

Nuspręsta siųsti laivą „Skraidantis žiedas“, sukonstruotą raketos principu. Juo skrido ketvertas, turėją atakuoti asteroidą naikinančiu spinduliu ir nukreipti jo kelią.
Po kelių nuotykių kelyje, „Skraidantis žiedas“ prie asteroido priartėjo 800 km atstumu ir skrydo lygiagrečiai. Abu lėkė į Žemę. Laivo priekyje pro iliuminatorių matėsi galingas spindulinis ginklas, kuris po kelių minučių iššaus spindulį. Kajutę jau pasiekia elektrą gaminančių mašinų gausmas – abi dinamos veikia pilnu pajėgumu, pasisuko milžiniškas cilindras. Liko į apvijas nukreipti srovę iš šauti spindulį... Jungiklis pasuktas!

Minutė... Dvi... Nieko. Išorinė induktoriaus pusė tapo tamsiai raudona, tada įkaito iki baltumo. Nesimatė jokio spindulio, tačiau jis jau perskrodė erdvės bedugnę. Netikėtas blyksnis nušvietė vieną asteroido pusę. „Per žemai! – nurodė pilotas. - Mes pagausime asteroidą. Irimas prasideda“. Jis nuspaudė mygtuką. Cilindras žiedo išorėje lėtai pasisuko ant ašies. Beveik akimirksniu geltonos spalvos liežuviai pasirodė tamsiame asteroido paviršiuje. Pamažu švytėjimas plėtėsi ir planeta pavirto ugniniu rutuliu, kurį vėl perskrodė mįslingas spindulys – ir netrukus visą asteroidą apėmė milžiniškas ugnikalnio išsiveržimas. Spindulio draskomas paviršius ėmė irti, o įkaitusių dujų debesys veržėsi į kosminę erdvę. Atrodė, tarsi būtų užsidegę parako sandėliai...
Medūza ėmė trauktis: jos diskas mažėjo. Toliau bombarduoti nebuvo prasmės. Srovė išjungta. Asteroidas pakeitė orbitą ir tapo Žemės palydovu.

G. Arelskis^***) „Apysakose apie Marsą“ (1925; taip pat žr. >>>>> bei >>>>>) sako, kad marsiečiai išrado būdą valdyti tiek Marso, tiek jo palydovo Deimoso, judėjimą naujų, esant reikalui sprogstančių, „jutli“ dujų pagalba. Tos dujos įveikdavo traukos jėgą ir galėjo Marsui suteikti naują postūmį. Jas pritaikyti prireikė kai Saulės energija tiek išseko, kad įsivyravo šaltis ir Marsas pasidengė ledo sluoksniu. Tad marsiečiai nusprendė palikti Saulės sistemą ir su visa planeta persikelti prie karštesnės žvaigždės.

Tam buvo pastatyti milžiniški, 5 km ilgio, aparatai. Juose sproginėjo dujos, ir planetai buvo perduodamas impulsas. Pakeliui link naujos žvaigždės buvo sutinkamos tamsių dujų ir dulkių debesys, su kurių vienu susilietė Marsas. Tai leido surengti srogimą į tankesnę debesies ir gauti reikiamą postūmį.

N. Muchanovo „Liepsnojančiose bedugnėse“ (1924, daugiau žr. >>>>>) planetų judėjimo keitimas susijęs su karu tarp Marso ir Žemės. Karas kilo 2400 m. dėl „nebulijaus“ telkinių asteroiduose. Marsiečiai sumanė „nuvaryti“ Mėnulį. Muchanovas: Marso orbitos keitimas

Jo ir Žemės apsaugai nuo užpuolimo už 500 tūkst. km buvo įrengti milžiniškos galios užtveriamoji linija, kurioje Žemės sukimosi greičiu judėjo nepertraukiama kovinių laivų linija. O daugybė naikintuvų eskadrilių gavo užduotį pulti Deimosą ir Fobosą, o kiti laivai prasiveržti į asteroidų juostą – iš dalies savo 150 kolonijų apsaugai, o iš dalies priešo bazių sunaikinimui.

Karas per trumpą laiką pasiekė žiaurumo viršūnę – baigė sudegti Fobosas, sunaikinta 40-50 planetoidų, Mėnulis atlaikė kelių valandų spindulinę ataką, o gerokai praretėjusi Žemės apsauginė linija turėjo maksimaliai įtempti jėgas ginant metropoliją. Daugelyje vietų, Marse ir Žemėje, virė tikras pragaras... Buvo pasirengta pulti patį Marsą,

O genialus Žemės mokslininkas rado būdą reguliuoti planetų orbitas:
„Naujos energijos rūšies, vadinamos ‚laisvo judėjimo energija‘ atradimo dėka tapo įmanoma, nepriklausomai nuo atstumo, pagal norą greitinti, lėtinti ar visai sustabdyti dangaus šviesulių judėjimą, o taip pat į poveikio sritį įtraukti naujus pasaulius ir į kosmosą išstumti tuos sistemos narius, kurie kažkodėl tapo pavojingais ar nepageidaujamais“.

Kenas pradžioje išbandė planetų valdymą telurijaus pavidalo modelyje, o tada natūroje. Modelinis bandymas atrodė taip:
Milžiniškame skaidriame rutulyje iš metalizuoto krištolo, kuriame nebuvo jokio oro atomo. Skirtingais greičiais įvairiomis elipsinėmis orbitomis skraidžiojo įvairių dydžių sferiniai kūnai. Tos sistemos centre buvo nedidelis rutuliukas – neišsenkančios energijos iš naujai atrasto „nebulijaus“ šaltinis.

Viduje esantys kūnai savarankiškai nusistatydavo orbitas ir judėjo aplink bendrą centrą tam tikromis uždaromis kreivėmis. Priešais Keną buvo keli aparatai, kuriuos valdė mygtukais. Jis paaiškino, kad tie spinduliai nematomi – ir net ne spinduliai, o kažkoks būdas panaudoti tą kūnus valdančią energiją, kuria, šiaip, be pėdsakų dingsta kosminėje erdvėje. Kenui kilo mintis – kad jei egzistuoja inercija, tai egzistuoja ir inercijos energija. O toliau telieka sukaupti tą energiją.

Paspaudus svertą kūnų judėjimas krištoliniame rutulyje akimirksniu pasikeitė. Kūnai sujudo įvairiomis kryptimis, vienas kitą lenkdami ir susidurdami: „Tai visuotinė panika, bet galima ir pasirinktinai“... Ir tai Kenas pademonstruoja. O kas galima modelyje, įmanoma ir realiame kosmose. Ir knieti pirmiausia tai išbandyti su priešiškais marsiečiais – ir Keas sulėtino Marso sukimąsi apie ašį. Marsas ėmė žūti...

Kitą kartą atradimas išbandytas, kai Marsui grėsė susidūrimas su kometa, atskriejusia iš Didžiojo šuns žvaigždyno. Buvo likę tik 48 val.

^*) Džonas Miltonas (John Milton, 1608-1674) – anglų poetas ir mąstytojas, religinių traktatų, politinių pamfletų ir laiškų autorius ir Anglijos respublikos tarnautojas (lotynų korespondencijos sekretorius) valdant O. Kromveliui, geriausiai žinomas epu „Prarastasis rojus“ (1667). Rašė anglų, lotynų, graikų ir italų kalbomis, o jo „Areopagitica^**)“ (1644) yra tarp viena įtakingiausių spaudos laisvės gynybų. Savo rašiniuose įtikinėjo, kad Karolio I mirties bausmės nuosprendis buvo teisingas. Ir pirmiausia Miltonas išgarsėjo savo traktatais apie politiką ir moralę. Atkūrus monarchiją jis turėjo slapstytis ir mirties išvengė tik įtakingų draugų padedamas. Bet visa tai nenuslopino jo siekio tyrinėti dvasinius dalykus.
Miltono garbei jo vardu pavadintas krateris Merkurijuje.

Gavo labai gerą išsilavinimą. Pirmosios poemos pasižymi skaidria nuotaika („L’Allegro“, „Il Penseroso“, „Lycidas“, „Comus“). Šis laikotarpis baigėsi 1637-38 m. kelione į Italiją, kur susipažino su G. Galilėjum ir kitais garsiais žmonėmis. Grįžęs į Londoną parašo traktatą „Apie auklėjimą“, rodantį jo pasibjaurėjimą bet kokia rutina. 1641 m. vedė, ir su šeimynine padėtime baigėsi ramybė ir prasidėjo materialiniai sunkumai. Jo ramus gyvenimas virsta pragaru, bet žmona tais pačiais metais jį palieka. Išvargintas šeimyninių dramų parašė poleminį traktatą „Apie skyrybas“. 1652 m. jis apako, o senatvėje išvis liko vienišas, su trečia žmona, visiškai abejinga jo dvasiniam gyvenimui. Ir kartu atėjo didžiausio kūrybiškumo metas, pažymėtimis trimis genialiais kūriniais: „Prarastasis rojus“ (1667), „Susigražintas rojus“ (1670), „Kovotojas Samsonas“ (1670).

„Susigražintas rojus“ pasakoja Jėzaus gundymo istoriją, o „Kovotojas Samsonas“ parodo Miltono sudužusias viltis dėl jo partijos. O „Prarastasis rojus“ yra apie nuo Dievo atšlijusių angelų pasipiktinimą ir žmogaus nuopuolį. Biblinis siužetas varžo išmonę, tačiau Miltono angelai ir demonai, Adomas ir Ieva, kiti veikėjai turėjo tam tikrą vaizdinį liaudies sąmonėje, kurį išnaudojo Miltonas. Didžiausia vertybė – psichologinės dangaus ir pragaro kovos pavaizdavimas. Politinės aistros leido jam sukurti didingą Šėtoną, kurio laisvės troškimas privedė iki blogio darymo. Pirmojoje dalyje įveiktas Dievo priešininkas didžiuojasi savo nuopuoliu ir kuria pandemonijų, siųsdamas prakeiksmus dangui. Tai labiausia įkvepianto poemos dalis, tapusi Bairono demonizmo šaltiniu ir veikusi visus romantikus.

^**) Areopagitica - Džono Miltono kalba Anglijos parlamentui 1644 m. už kalbos ir nuomonės laisvę ir prieš 1643 m. paskelbtą licenzijų įstatymą, pagal kurį autoriai privalėjo gauti vyriausybės licenziją skelbtis. Pavadinta pagal 5 a. pr.m.e. graikų oratoriaus Izokrato kalbą (Areopagas – kalva Atėnuose, tikrų ir išgalvotų teismų vieta, bei tarybos, kurios galią Izokratas norėjo atstatyti, pavadinimas). Kaip ir Izokratas, Miltonas neketino jos perskaityti balsu, o buvo paskelbta kaip pamfletas. Kalba buvo asmeninė, nes Miltonas pats patyrė cenzūrą skelbiant kelis traktatus, ginančius skyrybas. „Areopagitica” turi daugybę biblinių ir klasikinių nuorodų, kuriomis Miltonas bandė sustiprinti argumentus. Deja, spaudos laisvė tebuvo pasiekta 1695 m.

^***) Stefanas Petrovas (1889-1937) – rusų ir tarybinis ego-futurizmo poetas ir rašytojas, pasirašinėjęs Graalio Arielskio pseudonimu, taip pat buvo astronomu. Spausdinosi nuo 1910 m., išleido poezijos rinkinį „Žydrasis ažūras“ (1911). Vėliau skelbė „mokslinę poeziją“ – apie kosmosą ir planetas, Dž. Bruno (vėliau jam paskyrė romaną „Ptolomėjaus priešas“, 1928) ir pan. Po revoliucijos rašė ir eilėraščius vaikams, fantastiką ir mokslo populiarinimo knygas: „Apysakos apie Marsą“ (1925), „Visatos pilietis“ (1925), „Saulė ir laikas“ (1926)... 1935 m. suimtas apkaltinus antitarybine propaganda, bausmė atliko Komių autonominėje respublikoje.