Apie taiką nešantį ginklą... Vartiklis

Apie taiką nešantį ginklą...

Šveicaras Žanas-Žakas Babelis paskaičiavo, kad per 6000 m. žmonija apturėjo per 14 tūkst. karų, per kuriuos žuvo per 3,6 mlrd. žmonių. Tačiau labiausiai baugina žuvusiųjų skaičiaus pagreitis. Ir fantastikoje karo tema niekad nebuvo nuošalyje. O 20 a. antroje pusėje tapo aišku, kad neišsprendus karo klausimo, spręsti jo gali nelikti niekam – ir neliks jokių „antrų bandymų“.

Dar skaitykite Atominis karas pokario fantastikoje

Jau buvo sprogimas virš Hirosimos, nuspėtas fantastų (pvz., žr. Velsas apie atominę bombą), vėliau sužinota ir apie kitus „Apokalipsės raitelius“ – nervus paralyžiuojančias dujas, bakteriologinį ginklą, lazerinį ginklą kosmose... ir tada dar ir neutroninę bombą....

[ Fantastų jau neramino mintis apie neuronus, kuriems į rankas pateks nauji „degtukai“ – genetinis ginklas ar kažkas dar... Georgijus Gurevičius¹⁾ „Šerkšne ant palmių“ (1951) rašė, kad tikrai globalus ginklas absurdiškas būtent dėl savo „globalumo“, nes panaikina pačią karinio pranašumo idėją: išjudinęs gamtą, planetos pusiausvyrą, žmogus sulauks atsaką, neskiriantį nei „savi“, nei „svetimi“. Tačiau nerimas nenurimo ir po 20-ies (Genadijaus Praškevičiaus²⁾ apysaka „Pasaulis, kuriame aš namuose“, 1972), ir po 30-ies metų (Eugenijaus Veltistovo³⁾ apysaka „Tuštumos noktiurnas“, 1982), ir vėliau. ]

Akopas Akopianas. Triptikas ... Armėnų dailininkas Akopas Akopianas⁴⁾ nutapė baisų triptiką: begalinė žmonių, išėjusių į gatves ir susigrūdusių patalpose, jūra, užpildžiusi visą erdvę iki horizonto. Vyrai ir moterys, seni ir jauni. Pradžioje toje žmonių masėje, nejudrioje ir tylioje, jauti kažką bauginančio (paveikslai irgi skamba, kiekvienas savaip; ar negirdime riksmo, sklindančio iš „Gernikos“?). Bet įsižiūrėjęs suvoki, kad žmonių paveiksle taigi nėra. Tik drabužiai - švarkai, marškiniai, suknelės, apsiaustai – susigrūdę, išlaikę kūnų, dar neseniai dėvėjusių tuos skudurus, kontūrus, jų blėstančią šilumą... Liko neliesti namai, asfaltas ir šaligatviai, ir net kruopščiai išauginti medžiai. Nėra tik tos „antrosios gamtos“ kūrėjų – žmonių. Triptikas vadinasi „Ne! neutroninei bombai“.

„Aš akimirkai įsivaizdavau miestą su visiškai neliestais pastatais ir žmonėmis, kuriuos neregima ir nejaučiama neutroninė liūtis užklupo užsiėmusius įprastiniais kasdieniais reikalais... Viešpatie! Neleisk, kad tai nutiktų!“ – kas, tai, prierašas prie Akopiano triptiko? Ne, taip prieš mirtį meldžiasi amerikiečių fizikas, vienas neutroninio ginklo kūrėjų ir jo auka. Tačiau ne realus daktaras Koenas⁵⁾, giriantis savo „kūdikį“ su turgaus prekeivės įkyrumu, o jo literatūrinis prototipas, M. Jemcevo⁶⁾ ir J. Parnovo⁷⁾ apysakos „Sugražinkite meilę“ (1966) veikėjas.

Apysaka pirmąkart išspausdinta 1966-ais, kai apie neutroninę bombą niekas dar ir negirdėjo. Na... specialistai apie ją prakalbdavo dar nuo „Manhateno projekto“ laikų, bet ne plačioji publika. Vargu ar tuo metu fantastai įsivaizdavo, kaip greitai jų vizija taps realybe – kaip ir Klivo Kartmilo⁸⁾ atveju. Tiesa iki tol spėjo dar pasirodyti Dž. Blišo romanas „Rytojus po Paskutinio teismo dienos“ (1970), kuriame „švaraus“ ginklo klausimas bei Robero Merlio⁹⁾ „Malvilis“ (1972).

Kadaise, Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, pasirodė Džono Barnio¹¹⁾ romanas „L.P.M.: amžinojo karo pabaiga“ (1915), kuriame ateivis iš ateities, naudodamas patį pažangiausią ginklą, visus iškart nugali ir uždraudęs karą, įkuria visuotinę valstybę, valdomą „proto aristokratų“... Naivu, žinoma. Tačiau „taiką atnešančiu ginklu“ tikėjo ir H. Velsas, o po pusės amžiaus A. Klarko romanuose „Vaikystės pabaiga“ ir „2001: kosminė odisėja“ išgelbėjimą atneša paslaptingas Visatos „superprotas“... jie buvo nuoširdūs laukdami kažko, kas galėtų sustabdyti atrodančią neišvengiama savižudybę. Bet ar kas padės be mūsų pačių?

Juk forume Kelne pasakė užkietėjęs komunistas Aleksandras Čakovskis¹⁰⁾: „Didieji 20-30-ųjų rašytojai, parašę nuostabias antikarines knygas, turėjo bent jau tą paguodą, kad ... jų knygos, jei ir nesustabdė karo, tai bent kovojo, ir aktyviai kovojo prieš fašizmą antihitlerinės koalicijos pusėje. Mes, 80-ųjų rašytojai, tokios paguodos neturėsime: jei žmonija nesustabdys karo, tai mūsų knygų, labai tikėtina, nebus kam“.

Žodžiai tikro komunisto – bet argi kas nuo tada nepasikeitė – įtampa pasaulyje tebetvyro. Ar bus kam?

„Po atominių sprogimų... mums tavo visiškai aišku, kad tos bombos ir dar baisesnės griovimo jėgos, kurių pirmtakėmis jos yra, gali per akimirką sunaikinti viską, ką sukūrusi žmonija, ir sutraukyti visus ryšius tarp žmonių“, H. Velsas. Išlaisvintasis pasaulis, 1914 Tos H. Velso eilutės (skaitykite daugiau apie Velso požiūrį į atominį ginklą >>>>>) parašytos vos prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, o amžininkams virpulį jau kelia tokios progreso naujovės, kaip aeroplanas ir tankas, dinamitas ir elektros srovė spygliuotos vielos užtvaroje. O anglų aiškiaregys žvelgė dar toliau – ir įžvelgė naują ateities karų ypatybę: jų globalumą.
„Tada pasigirdo griausmo garsas, panašus į griaustinį. Jis užgriuvo ... kaip smūgis. Pasaulis kažkur išnyko. Žemėje neegzistavo nieko, be purpuriškai raudono, akinančio spindėjimo ir griausmo – kurtinančio viską, nenutylančio nė akimirkai. Visos kitos šviesos užgeso ir toje akinančioje šviesoje griuvo sienos, lėkė į orą kolonos, vartaliojosi karnizai ir sukosi stiklo duženos... Atrodė, kad purpuriškai raudonas ugnies kamuolys beprotiškai sukasi tape nuolaužų verpete, aršiai drasko žemę ir ima raustis į ją tarsi ugninis kurmis“.

Japonai iki Hirosimos šios knygos neskaitė, o štai vengrų fizikas Leo Scilardas, kaip paaiškėjo, skaitė. Jis prisiminė, kaip 1934 m. jam netikėtai mintyse atsiskleidė nevaldomos grandininės reakcijos vaizdas. Apreiškimą pakeitė susirūpinimas dėl jos galimų padarinių – ir Scilardas nusprendė kurį laiką tai nutylėti. Jis vėliau minėjo, kad dar tada suprato apie galimus „taikymus“, nes buvo skaitęs Velsą. Čia verta prisiminti, kad A. Einšteinas tris kartus kreipėsi į T. Ruzveltą, prašydamas paspartinti atominės bombos kūrimą – jis ne tik įkūnijo pažangiausią mokslinę mintį, bet ir pilietinę sąžinę: pasitraukęs iš nacistinės Vokietijos, gerai žinojo, kas būtų, jei Hitleris gautų tą bombą! Juk pavojus ne pačioje bomboje, o tuose, kurie ją turi: „Grandininių branduolinių reakcijų atradimas tie pat mažai grasina žmonijai jos sunaikinimu kiek ir degtukų išradimas.... Atominės energijos išlaisvinimas nesukuria naują problemą, tačiau labiau skatina spręsti seną problemą“. Ir ne mokslininkai, palinkę virš Japonijos žemėlapio, rinko vietą smūgiui: tai kariškius domino naujo ginklo žudantis poveikis. Ir būtent politikas H. Trumanas¹²⁾ parašė: „... stambiausiame pasaulio azartiniame žaidime ant kortos pastatėme du milijardus dolerių ir išlošėme“.

Ir vis tik sakyti, kad mokslininkai čia ne prie ko, nereiktų. Juk buvo reakcionierius E. Teleris¹³⁾, o ir neužmirštas E. Fermi pasakymas, kad atominės bombos sprogimas - „nuostabi fizika“. Bet pasukim ienas prie „diletantų“. Štai A. Bielyj dar 1921 m. parašė šias eilutes:

Po tokio pavyzdžio vargu ar stebina fantastų įžvalgumas šiuo klausimu, o pasirodo kad ir H. Velso prioritetas ginčytinas. Prieš kokius 30 m. literatūros istorikai aptiko primirštą Robertas Kromis. Likimo smūgis

kūrinį (Roberto Kromio¹⁴⁾ „Likimo smūgis“, 1895), kuriame irgi kalbama apie superginklą. Vienu metu sprogusios bombos galėjo ne tik sudraskyti Žemės rutulį, bet ir duoti žymų impulsą visai Saulės sistemai. Kito populiaraus to meto autoriaus Dž. Grifito „Darbo valdove“ (1911) jau aprašyta „bazuka“, jau šaudanti atominiais sviediniais. Netrukus TSRS pasirodė dvi knygos, įspėjančios apie „atominį pavojų“: V. Nikolskio „Po 1000 metų“ (1927), kuriame nesėkmingo eksperimento 1945-ais (!) metu nuo Žemės paviršiaus buvo nušluota „pusė Europos“ (apie tai žr. daugiau >>>>>) ir V. Orlovskio „Atomų maištas“ (1928).

Bet prieš tai dar pasirodė Artūro Treino ir Roberto Vudo „Žmogus, sukrėtęs Žemę“ (1915) – šiame kūrinyje ne tik aptariamos atominio ginklo panaudojimo pasekmės, bet ir spindulinė liga (tikriausiai pirmą kart, ą). Bet autoriai susimąstė ir apie šios energijos panaudojimą geriems tikslams – mokslininkas-pacifistas demonstruoja ginklą, galintį pakelti į orą ištisus kalnus, ir jo dėka priverčia nutraukti karą (mintis, šmėstelėjusi ir H. Velso „Išlaisvintame pasaulyje“). Net karo metais pasirodžiusiame amerikiečio Bernardo Njumeno¹⁵⁾Taikos garanto aura krito po sprogimo Hirosimoje. A. Azimovas po ketvirčio amžiaus „Opuse 100“ liūdnai prisimena:
„Taigi, susprogdinta atominė bomba – ir nelauktai tas įvykis padarė mokslinę fantastiką respektabilia. Pirmąkart fantastai apsireiškė pasauliui ne kaip grupelė kvaištelėjusių fanatikų; mes iškart pasijutome kasandrų kailyje, kuriuos pasaulis pradėjo įsiklausyti su pagarbiu nuolankumu. Bet iš tikro, svajočiau iki gyvenimo pabaigos likti „kvaištelėjusiu“ nei pasiekti pripažinimą tokia kaina, naujo Damoklo kardo pakibusio virš žmonijos kaina“.

Ir iš tikro, be siauro žmonių rato, susijusio su „Manheteno projektu“, arčiausiai branduolinių paslapčių priartėjo mokslinės fantastikos žurnalai. Tik argu ar kas tada apie tai suprato... Džono Kempbelo, redagavusio „Astounding Science Fiction“ žurnalą, 1938 m. birželio mėn. redaktoriaus straipsnyje yra ir tokie žodžiai: „niekam dar nežinoma, kad atominės energijos paslaptys tuoj bus atskleistos. Tačiau galite būti visiškai tikri: mokslininkas, kuriam tai pavyks, šiuo metu jau gyvena Žemėje. Jo straipsniai reguliariai pasirodo atitinkamuose moksliniuose žurnaluose; jo vardas žinomas“.

„Astounding Science Fiction“ ne kartą lietė atominę tematiką. Štai 1939 m. spalio numeryje paskelbtas niūrus jauno anglo Dž. B. Hariso (vėliau pasiėmusio Džono Vindemo pseudonimą) apsakymas „Džadsono anihiliatorius“, kuriame tik baisus išradimas užkirto kelią vokiečių nacistų įsiveržimui į Angliją. Specialioje rubrikoje autorius su grauduliu prisipažino: „Kai tik man kilo šio apsakymo idėja, supratau, kad visai nebūtina panaudoti standartinį variantą su „išprotėjusiu mokslininku“, ... kai visiškai normalūs specialistai efektyviai juda prie galutinio tikslo: ištaškyti pasaulį tiesiog mūsų akyse“.

Beje, tai dar ne viskas! Tame pačiame numeryje buvo ir nedidelė žinutė, paaiškinanti viršelio piešinį (visai taiki ateities branduolinė elektrinė), kurioje labai įprastu tonu (tarsi būtų kalbama apie Saturno žiedus ar benzolo žiedą) aiškinama, kad atomo energiją galima panaudoti būsimuose karuose, o „išlaisvinta energija bus tokia siaubinga, kad nuo žemės paviršiaus galės būti nušluoti ištisi miestai“.

Laiko lieka vis mažiau, ir 1940-ais žurnalas skelbia du kūrinius apie avarijos užkirtimą branduolinėje įmonėje R. Hainlaino „Sprogimas galimas bet kada“ ir Lesterio del Rėjaus¹⁶⁾ „Nervai“. Ir tokiame fone nutiko garsiausia istorija su mažai žinomu fantastu Klivu Kartmilu, kurio apsakymas verstinas dvejopai: „Mirties linija“ arba „Galutinis laikas“ (1944 m. kovo nr.). ir tada užgriuvo nemalonumai – visiškai paaiškinami, tačiau tuo pačiu visai fantastiniai: į Dž. Kempbelo ofisą užgriuvo FTB agentai. Tai ir suprantama - autorius nuodugniai aprašė atominio ginklo pagaminimo technologiją! Ir nors išaiškėjo, kad niekas iš redakcijos prie slaptų duomenų nebuvo priėjęs, įtarimai išblėso dar negreitai. Ką ir pasakysi, Kartmilas nuspėjo ir aprašė tiesiog viską! tačiau linksmiausia skaityti po 4 mėn. išspausdintą nuolatinio skaitytojo laišką, kuriame Kartmilo iškoneveikiamas už „mokslinį trumparegiškumą“: „Visi tie dalykėliai su dviejų iki-kritinių Urano- 235 masių sujungimu siekiant sukelti grandininę branduolinę reakciją neišlaiko jokios mokslinės kritikos. Tai ne mokslinė fantastika, o tikra fentezi“. Bet vargu ar pats autorius nutuokė, kiek laiko jo idėjai likti „fantastinei“!? Dar spėjo 1945 m. pavasarį pasirodyti Filipo Vailio apsakymas „Rojaus krateris“. O jau po pusmečio, rugpjūčio 6 d. ankstų rytą iš Tiniano salos bazės pakilo bombonešis B-29, „skraidanti tvirtovė“, kurio vadu buvo kapitonas Klodas Izerlis¹⁷⁾ – ir pasuko link Hirosimos... ir atominis grybas vakarykštes fantazijas pavertė įvykusiu faktu - žmonija įžengė į naują, branduolinę erą. Ar nebus ji paskutinė?!

¹⁾ Georgijus Gurevičius (1917-1998) – tarybinis fantastas, kritikas ir fantastikos tyrinėtojas, mokslo populiarintojas. 1950-60 m. bandė prastumti kovos prieš žmogaus senėjimą idėją. Nemirtingumo idėjas propagavo rinkinyje „Mes iš Saulės sistemos“. Jis savo kūriniuose nuspėjo daugelį problemų, su kuriomis susiduria kovotojai su senėjimu (Aubrey de Grey iš SENS, D. Medvedevas iš RTD).

²⁾ Genadijus Praškevičius (g. 1941 m.) – tarybinis fantastas, poetas ir vertėjas; geologas. Gimęs Sibire; dalyvavo geologinėse ir paleontologinėse ekspedicijose po Uralą, Kuzbasą, Jakutiją, Tolimuosius ryrus, Kamčiatką. Kaip fantastas debiutavo „Ūkanų sala“ (1957). Dalį kūrinių pasirašinėjo pseudonimais. Populiarūs jo kūriniai: „Suplėšytas stebuklas“ (1978), „Penki laužai rombu“ (1989), „Šnipas prieš alchemikus“ (1994), „Riterio dėžutė“ (1996) ir kt.

³⁾ Jevgenijus Veltistovas (1934-1989) – tarybinis rašytojas, vaikų rašytojas ir dramaturgas. Pirmuoju fantastiniu kūriniu buvo „Nuotykiai jūros dugne“ (1960). Garsus vaikams skirta fantastika apie robotą Elektroniką, pagal kurią susuktas muzikinis filmas „Elekroniko nuotykiai“ (1979). Iš „suaugusiems“ skirtos fantastikos paminėtimi „Saulės gurkšnis: programuotojo Marko Snegovo užrašai“ (1967) apie atskridusį kompiuterio valdomą nežemiečių žvaigždėlėkį ir „Tuštumos noktiurnas“ (1988) apie imperialistų sąmokslą gręsiantį žmonijai klimato karu. Akopas Akopianas. Moteris kepanti žuvį

⁴⁾ Akobas Akopianas (1923-2013) – armėnų dailininkas gimęs Egipte. 1961 m. grįžo į TSRS, į Armėniją. Užsiėmė visuomeniną veikla.
Jo personažai socialiniai tipažai, satinės figūros vaizduojamos mažo gylio erdvėje, jų nuotaikos išreiškia skurdžią egzistenciją.
Garsūs kūriniai: „Moteris kepanti žuvį“ (1962), „Sumgaitas“ (1989), skirtas armėnų genocidui.

⁵⁾ Klaidas Koenas (Clyde Lorrain Cowan, 1919-1974) – amerikiečių fizikas, 1956 m. su F. Reines atradęs neutriną (F. Reines už tai 1995 m. gavo Nobelio premiją). 1949 m. buvo priimtas į Los Alabamos laboratoriją, 1957 m. pradėjo profesoriauti Vašingtono un-te, o po metų perėjo Katalikiškąjį un-tą Vašingone, kur dirbo iki pat mirties.

⁶⁾ Michailas Jemcevas (1930- 2003) – tarybinis fantastas, daugiausia bendradarbiavęs su J. Parnovu iki 1970 m.; chemikas pagal profesiją. Savarankiškai parašė „Naujų vilčių lauką“ ir „Dievas po šešių“, tačiau nesulaukė didelio skaitytojų palaikymo. Jam tai buvo dievo paieškų metas; įėjo savilaidžio žurnalo „Paieškos“ redkolegiją.

⁷⁾ Jeremijus Parnovas (1935-2009) – žydų kilmės tarybinis rašytojas ir publicistas, mokslo populiarintojas; chemikas. Garsi jo detektyvinė trilogija apie inspektorių Liusiną. Fantastiką kurė daugiausia su M. Jemcevu (iki 1970 m.). Bendras garsus jų romanas „Pasaulio siela“ (1964) yra apie superkompiuterį, saugantį visų žmonių tapatybes.

⁸⁾ Klivas Kartmilas (Cleve Cartmill, 1908-1964) – amerikiečių fantastas, geriausiai prisimenamas „Klivo Kartmilo afera“, kai jo apsakymas „Deadline“ patraukė FTB dėmesį, nes labai detaliai aprašė branduolinį ginklą, kuriamą labai įslaptintame Manhatano projekte. Greta rašytojo karjeros, jis žinomas kaip vienas „Blackmill“ sparčiosios tipografijos kūrėjų.

⁹⁾ Roberas Merlis (Robert Merle, 1908 -2004) – prancūzų prozininkas, pramintas „20 a. Diuma”. Populiarūs jo istoriniai romanai ir 13 nuotykių žanro romanai apie religinių karų laikotarpį. Pripažinimą atnešė antimilitaristoinis romanas „Sekmadienio poilsis pietų krante“ (1949). „Malvilis“ (1972) – postapokaliptinis romanas apie žmonių grupelės, išlikusios po branduolinio karo, išlikimo galimybes. Jo pagrindu susuktas filmas (1981).

¹⁰⁾ Aleksandras Čakovskis (1913-1994) – tarybinis prozininkas, žurnalistas, „Inostranaja literatura“ (1955-63) ir „Literaturnaja gazeta“ redaktorius (1962-1988), komunistas „iki kaulų smegenų“. 1973 m. pasirašė atvirą laišką į „Pravda“, smerkiantį A. Solženyciną ir A. Sacharovą.

¹¹⁾ Džonas Barnis (John Stewart Barney, 1867-1925) – amerikiečių architektas, dailininkas ir rašytojas, parašęs „L.P.M.: amžinojo karo pabaigą“ (1915), kuriame nekantrus JAV mokslininkas Edestonas, panaudodamas savo išrastą antigravitacinį prietaisą, pasistato dirižablį L.P.M. („Mažasis taikos palaikytojas“), patraukia nugalėti kariaujančių Europos tautų ir įvesti pasaulinės vyriausybės („Proto aristokratijos“) valdymą.

¹²⁾ Haris Trumanas (Harry S. Truman, 1884-1972) – 33-is JAV prezidentas (1945-53) nuo Demokratų partijos, politikas ir valstybės veikėjas. Būtent jis įsakė numesti atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio. Jam valdant įkurtos Jungtinės tautos bei CŽV, prasidėjo „Šaltasis karas“, išsiųsti kariai į Pietų Korėją. Vienas žymiausių jo darbų - 1947 m. Trumeno doktrina, žyminti JAV izoliacionizmo pabaigą. Kritikavo pilietinių teisių judėjimą, Martiną Liuterį Kingą bei tarprasines vedybas. Išleido memuarų dvitomį (1955-56), sulaukusį komercinio ir kritinio pripažinimo), kurie sulaukė komercinio ir kritinio pripažinimo. Neturjo aukštojo išsilavinimo. Neblogai grojo fortepijonu.

¹³⁾ Edvardas Teleris (Teller Ede, 1908-2003) – vengrų žydų kilmės amerikiečių fizikas teoretikas, „vandenilinės bombos tėvas“. Į JAV atvyko 1935-ais, kur 1941 m. pakviečiamas dalyvauti „Manheteno projekte“ – atominės bombos kūrime. 1942 m. vasarą pirmą kartą išdėstė idėją apie galimybę bomboje paleisti natūralų procesą, tokį koks vyksta saulėje, – kai vandenilio atomai jungiasi išskirdami milžinišką energijos kiekį, o atominė bomba atlieka tik „superbombos“ sprogdiklio vaidmenį. Pasisakė už branduolinį ginklavimąsi ir prieš branduolinių sprogdinimų draudimą; buvo už pigių ir efektyvių branduolinių ginklų kūrimą, už lazerinio ginklo naudojimą kosmose. 20 m. konsultavo Izraelį branduolinės fizikos klausimais, jame lankėsi ir skaitė paskaitas. Tačiau be branduolinės fizikos užsiėmė ir kvantine mechanika, kosminių spindulių ir el. dalelių fizika bei kitomis fizikos sritimis; 1947 m. postulavo mezoatomų egzistavimą.
Taip pat skaitykite >>>>>

¹⁴⁾ Roberto Kromis (Robert Cromie, 1855–1907) – airių žurnalistas ir rašytojas. Jo „Likimo smūgyje“ (1895) pirmąkart aprašomas atominis sprogimas. „Panirime į kosmosą“ (1890) aprašoma kelionė į Marsą antigravitaciniu laivu, kur randama utopinė visuomenė (jam pratarmę parašė Ž. Vernas). Jo hobiais buvo dviračiai ir golfas.

¹⁶⁾ Lesteris del Rėjus (Lester del Rey, 1915-1993) – amerikiečių fantastas ir kelių žurnalų redaktorius. Parašė nemažai fantastinių romanų paaugliams.

¹⁷⁾ Klodas Izerlis (Claude Robert Eatherly, 1918-1978) – JAV Oro pajėgų karininkas, pilotavęs „Straight Flush“, numetusį atominę bombą ant Hirosimos. Oro pajėgas paliko 1947 m. ir įsidarbino naftos kompanijoje Teksaso valstijoje. Jausdamas kaltę, bandė nusižudyti Niu Orleano viešbutyje, po ko buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėjė kariškiams. Jo psichinė sveikata nuolat prastėjo.