Mokslinė fantastika: Aklieji bei aiškiaregiai. Vartiklis

20 a. 4-me dešimtm. TSRS partine direktyva fantastika (aišku, mokslinė, kitokios būt negalėjo) buvo prilyginta literatūrai vaikams ir paaugliams. Aišku, talentingų rašytojų tai negalėjo tenkinti. Ir tada broliai Strugackiai iškėlė lozungą: „Fantastika – Literatūra“. Būtent, iš didžiosios.

Tai buvo teisinga ir laiku. Tačiau dabar viskas pakito: perestroika, kapitalizmas – ir rašyti galima viską. Pradžioje – niūrią socialinę fantastiką, aprašančią laukiančius siaubus. Tada „nugriaudėjo rinka“ ir ją užplūdo gąsdinanti, guodžianti, linksminanti fantastika. Visų krypčių: alternatyvioji istorija, fentezi, mistika, net „krikščioniškasis realizmas“. Dabar klesti „revanšizmas“ – kai Rusija triuškina viską: neapkenčiamą Ameriką, Galaktinę sąjungą, velnius ir demonus...

Mokslinė fantastika (MF) – tai žmogaus susidūrimas su dar nežinomomis technologijomis ar gamtos dėsniais. O dabartinė fantastika – tai, kas vadintina „kosmine opera“ ar „fantastiniu koviniu rašiniu“. O MF (Rusijoje) – ant pirštų suskaičiuosi, o ir tai kurie autoriai nuo MF jau atitolo.

O Vakaruos MF tiesiog „gieda“. Tai ir kibernetizuotos visuomenės grėsmės, ir biogeninės visuomenės poveikis... Denas Simonsas⁴⁾ įkinkė naujausias kvantinės mechanikos hipotezes. O kur dar Vindžas, Kraitonas⁵⁾, Iganas⁶⁾, Suenvikas⁷⁾, Votsas – pavardijant ant greitųjų. O kiek dar mokslo populiarinimo literatūros!

Pradžioje laikyta, kad mokslinė fantastika turi nuspėti ateitį ir atradimus, tačiau 7-me dešimtm. tapo aišku, kad jos sritis gerokai platesnė. Vakarų fantastikoje tai nutiko anksčiau, bet apie tai prakalbo ir tarybinė: apie socialines problemas (visa brolių Strugackių kūryba), pasirodė jumoristiniai (I. Varšavskis, V. Bachnovas), filosofiniai (G. Goras), lyriški (O. Larionova, V. Šefneris) kūriniai, pasirodė jaunimui skirta fantastika (E. Beltistovas, K. Bulyčiovas). Fantastika net ėmė veikti pačią grožinė literatūrą – pvz., V. Orlovo⁸⁾ „Altistas Danilovas“ (1980) ar Č. Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1980) ir daugelis kitų.

Dabar fantastika jau kitokia. Aišku, ji ir toliau tebebando nuspėti ateitį – tereikia paskaitinėti P. Votso, R. Vilsono, D. Brino, G. Egano, P. Melkou⁹⁾, Liu Cysinio ir kitų fantastų knygas. Pirmiausia, pasikeitė fantastikos ir mokslo populiarinimo literatūros santykis. Beveik visą 20 a. tai buvo atskiri žanrai, tačiau dabar fantastika, ypač „kietoji“ jos atmaina, gavo kai kurias mokslo populiarinimo funkcijas. Tokiais pavyzdžiais būtų N. Stefensono¹⁰⁾ „Anafemas“ (2008) ir N. Gorkavio trilogija apie astrovitiankę Nikolę (2008-10). Be to, vyksta ir atvirkštinis procesas – mokslo populiarintojai imasi rašyti mokslinę fantastiką. Ir toji sintezė gana sėkminga, ką įrodo B. Šterno¹¹⁾ „Prasiveržimas į pasaulio kraštą“ (2015), po kurios jis dar parašė ir „Arka 47 Libra“ (2016).

Argi galima pažinti, kada miega jausmai,
kada nurimo širdis, kada pradingo kažkuo keistos
ir kažin kokios nepajuntamai apgaulingos svajonės.
(V.I. Vernadskis)

Atmintis išgriebė kažkada perskaitytų žodžių sampaiką: „neišvengsi ateities“. Tarsi kam nors dar galėtų abejoti, kad gali nebūti ateities. Gal būt jau pats pirmasis Žemės žmogus susimąstė, kas jo laukia rytojaus dieną. O vėliau, vos atsiradus pirmiesiems kultūros židiniams, jie neapsieidavo be įvairiausių pranašų: aiškiaregiai, šamanai ir raganiai greitai įkūrė savo paslaugų „pramonę“ - o ir tikėjo jais net neatsižvelgiant, kad ne visos pranašystės išsipildydavo. Tačiau kiekvienas įspėtas įvykis iškart apaugdavo įvairiausiomis legendomis ir pasakojimais.

Labai paveikdavo ir burtininkų ar pranašų pateikimo forma - jų pasisakymai buvo paslaptingi ir neaiškūs. Gal būt todėl savo laiku ir garsėjo legendinis prancūzų aiškiaregis Nostradamas, nes savo pranašystes sąmoningai užšifruodavo eiliuotomis anagramomis - ir dar taip, kad jose buvo galima perskaityti ką tik nori.

Nuo Šopenhauerio laikų ateities atspėjimo galimybe susidomėjo ir filosofija, pvz., neokantiečiai netikėjo ja. Tačiau poreikis prognozėms nemažėjo. Pranašai ir darbo turėjo visada.

Rytojus priartėjo. „Ateitis jau nebešmėkščioja kažkur už rytdienos horizonto - ji jau įleido savo čiuptuvus į šiandieną" (broliai Strugackiai).
"Ji ant savo kailio išbandė viską - ir optimizmą, ir aklą viltį, ir beviltišką neviltį. Jai grasino isterikai ir tikslūs paskaičiavimai; ją bandė apjuodinti arba tiesiog sunaikinti; sutrypti ar vėl nuvyti į olas. Ji išgyveno. Ir ją galima rimtai ir apgalvotai tirti“. (D. Buninas)

Nejaugi šamano būgnas, paslaptingi rankų ir kūno judesiai, narkotinės žolytės jau tėra vien tik nereikalinga egzotika, - amžiuose pražuvusio barbaro atributai? Gal juos pakeis elektroniniai orakulai? Vargu - išlieka niekuo nepagrįstas tikėjimas guodžiančiu aiškiaregiu. Juk mokslas negarantuoja tikrojo pažinimo - už negyvų skaičių visada slepiasi purvina politika.
Kas moka, tas ir užsako muziką!

20 a. viduryje A. Klarkas paskelbė apsakymą „Devyni milijardai dievo vardų“ (1953 m., t.y. netrukus po vieno pasaulio poliaus mirties). Siužetas toks: Į amerikiečių firmą, prekiaujančią elektroninėmis mašinomis, ateina Tibeto lama, norintis vieną jų nupirkti vienuolynui. Tik jį reikia modifikuoti taip, kad vietoje skaičių išvestų raides. Paklaustas kam to reikia, vienuolis atsako, kad jau 300 m. vienuoliai surašinėja visus dievo vardus naudodami specialią abėcėlę. Kiekvieną vardą sudaro 9 raidės su kai kuriomis išimtimis. Pvz., raidė negali pasikartoti triskart iš eilės. Tą apribojimą ir reikia įvesti į skaičiuotuvą, kuris perrinkinės visus vardų variantus. Rankomis tai truktų 15 tūkst. metų, o mašinai tai teužimtų 100 dienų.

Skaičiavimo mašiną su dviem inžinieriais pasiunčia į Tibetą ir pradedami darbai, pertraukiami tik 4 val. į parą. Vienuoliai tikrina lapų šūsnis su vardais ir sega į storas knygas. Dvi dienos iki darbų pabaigos amerikietis, kuriam palankus vyriausiasis lama, praneša savo kolegai apie vienuolių tikslą. Tie įsitikinę, kad išrašius visus dievų vardus ateis pasaulio pabaiga. Amerikiečius baugina, kad jei tai nenutiks, juos apkaltins klaida skaičiavimuose. Jie suimituoja nedidelį gedimą, kad pradelstų laiką iki lėktuvo atvykimo ir leistų pabėgti. Kelios valandos iki paskaičiavimų pabaigos inžinieriai raiti ant arklių artėja prie aerodromo. Bet kai jie pakelia akis į dangų, pamato, kaip jame viena po kitos gęsta žvaigždės.

Gal vis tik tai dar ne galas?! Atidžiai perskaitom dar kartą ir randame autoriaus frazę (skliausteliuose), kad viskas būna paskutinį kartą... Garantuotas galas!

Bet čia verta prisiminti Giodelio teoremą, teigiančią, kad uždara formalių aksiomų sistema yra nepilna, o pilna – neuždara. Iš jos seka, kad ketinimas aprašyti Dievą baigtine vardų aibe atrodo problemiškai. Tai tiesiog prieštarauja jo egzistavimo transcendentalumui – kas savaime suprantama kiekvienam tikinčiajam.

Pabaigoje yra frazė, mus nukreipianti į Jono apreiškimą ir 7-is trimituojančius Dievo angelus (The Last Trump doesn’t blow - „[kol] nenuskambės paskutinis trimitas“). Tačiau slange „trump“ turi ir kitą reikšmę „koziris“ – ir frazę galima išversti „[kol] nenupūs paskutinio kozirio“.

Įdomus rašytojo sumąstytas žodžių žaismas, apsiskaičiusiam skaitytojui sukeliantis daugybę minčių apie pasaulį, esantį prie didelių permainų slenksčio. A. Klarko įžvalga nesistebėtų tik budistas, įsitikinęs, kad visas pasaulis atsispindi pušies spyglio smaigalyje... Na dar ir fizikas, žinantis apie pasaulio fraktališkumą bei netiesinio pasaulio plačiamastį invariantiškumą (skeilingą).

Ko A. Klarkas negalėjo nuspėti (nebent, būtų trumpam žvilgtelėjęs į ateitį), kad Trump mūsų dienomis turėjo ir dar vieną prasmę ir „[kol] nebus nupūstas paskutinis Trampas“ įgauna dar naują prasmę.

Taip pat skaitykite Dievo vardai

Pranašai ir jų pranašystės

Atmintyje atgyja pranašai ir jų atspėjimai dalykų, kurie šiandien mus supa. Automobilių padangos, kurioms garantija 40 ir daugiau tūkst. km ridos, primena Charles Goodyear‘o spėjimą, kad vulkanizuota guma bus tokia standi, kaip lankstus plienas.

1878 m. Thomas A. Edisonas, buvęs Morzės (telegrafo) operatorius nuspėjo tolimo telefono atsiradimą dar prieš Bell‘o atradimą:
„Ateities, ir ne tokios tolimos, telegrafo kompanija bus didelė organizacija su dideliu laidų kiekiu, centrine ir pavaldžiomis stotimis, valdomų patyrusių darbuotojų, kurių vienintele pareiga bus sutaisyti laidus ir sujungti, jungtuku ar komutatoriumi, tarkim abonentą 923 Niujorke, kai jis parodys norą 3 min. pakalbėti, su abonentu 1001 Bostone“.

Tačiau išradėjai nebuvo pirmo ryškumo pranašai. Jais dažnai buvo poetai, dramaturgai ir rašytojai. Ž. Vernas, H. Velsas ir B. Šou įkvėpė išradėjus. B. Šou aprašė televiziją – judančių vaizdų ir garso perdavimą. Ją Schenectady¹⁾ pademonstravo E.F.W. Alexanderson‘as²⁾.

O iš išradėjų labiausiai nuovokus buvo Charles P. Steinmetz‘as³⁾, „General Electric“ konsultantas, 1915 m. aprašydamas ateinantį elektros amžių, teigė, kad jo metu bus draudžiama ugnis bet kur mieste, nes ji teršia, pavojinga ir antisanitarinė. Stambi centrinė elektrinė gamins energiją degindama anglis iš anglies kasyklų. Namai neturės nei virtuvių viryklių, nei krosnių rūsiuose, nei garo ar dujinių katilų. Su elektriniu šildymu bus paprasta namuose palaikyti norimą temperatūrą.

O anot A. Azimovo, iki 2176 m. Žemės paviršiuje išnyks gyvenamieji būstai – bus persikraustyta po žemės paviršiumi. Tai turės savo privalumų – temperatūra ten visad vienoda, nuo klimato nepriklausai, nereikia rūpintis dėl laiko juostų… O paviršiuje liks tik fermos, žemės ūkio naudmenys, parkai ir draustiniai...

¹⁾ Skenektadis (Schenectady) – JAV miestas Niujorko valstijos centrinėje dalyje, prie Mohoko upės. Jame yra „General Electric“ būstinė. Skenektadis įkurtas 1661 m. mohaukų žemėse. Jo pavadinimas (skahnehtati) mohaukų kalba reiškia „anapus pušų“.

²⁾ Ernstas Aleksandersonas (Ernst Alexanderson, 1878-1975) – švedų kilmės amerikiečių eletrotechnikos inžinierius, pionierius radijo ir televizijos srityse. Sukūrė iki 100 GHz dažnio ir 1-1,5 kW galingumo kintamos srovės generatorių. 1924 m. pirmąkart sugebėjo perduoti faksimilės vaizdą per Atlantą.

³⁾ Čarlzas Šteinmecas (Charles Proteus Steinmetz, 1865-1923) – vokiečių kilmės amerikiečių matematikas ir eletrotechnikos inžinierius. Vystė kintamos elektros srovės naudojimą, paaiškino histerizės veikimą, kas leido konstruoti geresnius elektromagnetinius įrenginius, ypač elektros variklius pramonei.

⁴⁾ Denas Simonsas (Dan Simmons, g. 1948 m.) – amerikiečių fantastas ir siaubo kūrinių autorius. Pirmas apsakymas „Stiksas teka atgalios“ paskelbtas 1982 m. Profesionaliu rašytoju tapo 1987 m., kai įsikūrė Fromt Reindže (Kolorado valst.). Pagrindiniai jo ciklai: „Hipariono giesmės“ (4 romanai: pirmasis „Hiparionas“ – 1989 m.; paskutinis „Endymiono iškilimas“ – 1997 m.) ir „Ilium/Olympos“ dilogija (2003 ir 2005 m.), kurioje „Iliados“ įvykiai atkuriami altenatyvioje Žemės ir Marso istorijoje. Žanrų mikso pavyzdys būtų „Kali daina“ (1985), kurioje amrerikietis nuvyksta į Kalkutą, kur pakliūva į paslaptingų ir baisių įvykių sūkurį. „Siaubas“ (2007) sujungia siaubo žanrą su istoriniais įvykiais – Dž. Franklino kelione per Arkties vandenyną. „Pasibjaurėtinas“ (2013) primena 20 a. 3 dešimtm. kopimą į Everestą jame atrandant lavoną.

⁵⁾ Džonas Maiklas Kraitonas (John Michael Crichton, 1942- 2008) – amerikiečių rašytojas, režisierius, gydytojas, plačiausiai žinomas žinomas už fantastikos ir trilerio žanro kūrinius bei TV serialas ER. Garsiausios jo knygos: „Andromedos štamas“ (1969), „Juros periodo parkas“ (1990), „Sfera“ (1987), „Baimės būsena“ (2004) ir kt., pagal daugumą jų pastatyti kino filmai. Dauguma jo kūrinių paremti veiksmo žanru ir kupini technologijų. Romanai įkūnija technotrilerio žanrą; juose nagrinėjamos technologijos ir žmogaus sąveikos su ja nesėkmės, ypač sukeliančios biotechnologijos katastrofas. Nemaža šių istorijų dalis turi medicininį ir mokslinį pamatą, kuris atspindi rašytojo išsilavinimą. Prisidėjo prie kompiuterinių žaidimų („Amazonė“, 1984; „Laiko strėlė“, 2000) kūrimo. Mėgo meditaciją; eksperimentavo su ekstrasensorika, dalyvavo spiritualizmo seansuose ir ... netgi atlikdavo nelabosios dvasios išvarymo seansus.

⁶⁾ Gregas Eganas (Gregas Eganas, g. 1961 m.) – australų fantastas, matematikos mėgėjas, geriausiai žinomas dėl mokslinės fantastikos kūrinių, derančių su fizikos ir gamtos dėsniais („kietos“ mokslinės fantastikos), nors ankstyvosiose jo istorijose yra stiprių antgamtinio siaubo elementų. Taip pat rašo matematikos ir kvantinės ontologijos temomis bei apie sąmonės prigimtį, o taip pat apie genetiką, imituojamą realybę, posthumanizmą, proto perkėlimą, seksualumą, dirbtinį intelektą ir racionalaus natūralizmo pranašumą prieš religiją. Matematikoje 2018 m. Eganas aprašė superpermutacijų konstrukciją, taip suteikdamas viršutinę jų ilgio ribą (žr. >>>>>). Užsiima programavimu. Jis yra vegetaras ir ateistas; nelanko mokslinės fantastikos susirinkimų, nepasirašinėja savo knygų, ir teigia, kad jo nuotraukų nėra internete. Paminėtini romanai „Karantinas“ (1992), „Perstatų miestas“ (1994), „Šildo laiptai“ (2002), „Laiko strėlė“ (2013), apsakymų rinkiniai „Černobylio Dievo motina“ (1995), „Aksiomatika“ (1995), „Tamsieji skaičiai ir kita“ (2008) ir kt.

⁷⁾ Maiklas Suenvikas (Michael Swanwick, g. 1950 m.) – amerikiečių fantastas, pirmąjį apsakymą „Mumero bučinys“ paskelbęs 1979 m., o pirmą romaną „Išmetimo zonoje“ išleidęs 1985 m. Jo kūrinių žanras randasi kažkur tarp „kietos“ mokslinės fantastikos ir kiberpanko. Sekančiame „Vakuumo gėlės“ (1987) žmones Saulės sistemoje užvaldė kibernetinis masinis protas; kai kurie turi kelias tapatybes, kurias galima įrašyti, redaguoti ir pan. Paskutinį 20 a. dešimtmetį pakrypo į fentezi ir magiškąjį realizmą (pvz., „Geležinio drakono duktė“, 1993; vėliau išsivystęs į ciklą), o 21 a. pradžioje parengė kelis žybtelėjimo žanro kūrinių ciklus (pvz., „Periodinė fantastikos lentelė“, kuriame 118-a pasakojimų susijusių su skirtingais cheminiais elementais). Išleido kelis apsakymų rinkinius: „Šuo sulojo Au-Au“ (2007) ir kt. Taip pat yra parašęs dvi plačias esė apie mokslinės fantastikos būklę.

⁸⁾ Vladimiras Orlovas (1936-2014) – rusų rašytojas ir scenaristas; M. Gorkio vardo Literatūros inst-to profesorius. Pirmasis romanas – „Po lietučio ketvirtadienį“ (1969). 1969-75 m. visos leidybai atiduotos knygos buvo uždraustos spausdinti dėl ideologinių priežasčių. „Altiste Danilove“ (1980) pusiau demonas Danilovas negali apsispręsti, ar jis labiau demonas, ar žmogus – ir ima konfliktuoti su aukštesniaisiais demonais. Romanas pradėjo maginio realizmo žanro „Ostankino pasakojimų“ ciklą („Vaistininkas“, 1988; „Ševrikuka“, 1997).

⁹⁾ Polis Melko (Paul Melko, g. 1968 m.) – amerikiečių fantastas. Pirmasis romanas – „Singuliarumo žiedas“ (2008), apie ateitį po singuliarumo įvykio, pražudžiusio daugumą žmonijos. Jo veiksmas vyksta orbitinėje žiedu juosiančioje Žemę stotyje. Apysaka „Visatos sienos“ (2006) apie keliones į lygiagrečius pasaulius buvo nominuota visomis prestižinėmis JAV premijomis – ji vėliau tapo romano tuo pačiu pavadinimu (2009) pagrindu.

¹⁰⁾ Nilas Stefensonas (Neal Town Stephenson, g. 1959 m.) – amerikiečių fantastas. Jo kūryba priskiriama mokslinei ir istorinei fantastikai, kiberpankui, postkiberpankui ir netgi baroko. Be fantastikos, jis taip pat rašė straipsnius apie technologijas. Jis netgi nusprendė kartu su Arizonos valstijos un-to inžinieriais įgyvendinti 20 km aukščio plieninio bokšto, besiremiančio į stratosferos sluoksnius, statybų vizijos projektą. Lėktuvai švartuodamiesi prie tokių bokštų sutaupytų galybę degalų, kaip kosminiai erdvėlaiviai. Pirmasis romanas - „The Big U“ (1984). Jo aštraus siužeto romane „Snow Crash“ (1992) persipina memetika, kompiuteriniai virusai su šumerų mitologija. Čia Snow Crash virusas turi pražūtingą poveikį žmonėms, tiek skaitmeninėje realybėje, tiek biologinėse formose. O spekuliatyviosios fantastikos „Anafemo“ (2008) veiksmas vyksta į Žemę panašioje planetoje Arbre, su nemažai metafizikos ir nuorodomis į senovės graikų filosofiją. Šios planetos intelektualams, atskirtiems nuo visuomenės, draudžiama naudotis pažangiomis technologijomis.

¹¹⁾ Borisas Šternas (g. 1950 m.) – rusų astrofizikas, rašytojas, žurnalistas, žurnalo „Troicko varianto“ vienas steigėjų (1988-89) ir vyr. redaktorius. Įsteigė mokslo populiarinimo svetainę www.scientific.ru (šiuo metu neatnaujinamas). Yra ateistinių pažiūrų. Naujausia „kietos“ fantastikos knyga – „Feniksas sapiens“ (2020) apie tai, kaip baigėsi eilinis ledynmetis.