Džonatano Svifto „Guliverio kelionių“ (1726) likimas buvo gana vingiuotas. Toji pikta ir negailestinga 18 a. pradžios Anglijos ir jos politinės santvarkos kritika (t.y., to laiko, kai kūrėsi parlamentarizmas) tapo vos ne skaitomiausiu vaikų kūriniu (tiesa, tik pirmosios dvi knygos: „Kelionė į Liliputiją“ ir „Kelionė į Brobdingnegą“), nors rašydamas Dž. Sviftas greičiausiai visai nesiekė savo kūriniu džiuginti vaikus. Tačiau knygos sėkmė vaikų tarpe turi ir neigiamą aspektą: laikydami ją „vaikiška“, suaugusieji jai neskiria deramo dėmesio, nors ji parašyta būtent jiems.

Pateikiama ištrauka (iš 3 dalies 3 skyriaus) Anglijoje buvo paskelbta tik 20 a. pradžioje. Mat išleidžiant knygą, torių politikos besilaikantis Sviftas (tuo metu valdžioje buvo vigiai) buvo „opozicijoje”, o satyra nemaža dalimi buvo nukreipta prieš vigius ir Hanoverių dinastiją. Baimindamasis persekiojimų Sviftas slėpė savo autorystę, ir, tuo metu gyvendamas Dubline, išsiųsdamas rankraštį leidėjui Motui Londone, leido šiam išmesti vietas, kurias laikytų „netinkamomis”. Leidėjas ir pasinaudojo jam suteikta teise. Vienas Svifto draugų pagal rankraštį pataisė leidinį – ir nuo 1735 m. „Guliverio kelionės“ imtos leisti pataisytu variantu, tačiau ne pilnai atstatytu.

Šios ištraukos veiksmas vyksta Balnibardžio karalystėje, virš kurios skraido Laputos sala, ore išlaikoma ypatingo magneto. Toje saloje įsikūręs karalius.

O su Laputa Guliveris susiduria taip: 1706 m. rugpjūčio 5 d. Guliveris vėl leidžiasi į trečiąją savo kelionę (truksiančią iki 1710 m. balandžio 16 d.), tačiau šįkart jo laivą užgrobia piratai, o jį patį išlaipina negyvenamoje saloje į pietus nuo Aleutų. Būtent iš čia jį ir paima skraidanti Laputos sala. Kai Guliveris pirmąkart išvydo Laputą, laputiečiai „ilgomis meškerėmis gaudė žuvį“, o „tada nuo apatinės galerijos buvo nuleista grandinė su prie jos pritvirtinta sėdyne, į kurią atsisėdau ir blokų pagalba buvau užkeltas“. Jis pamato, kad visi kilmingi Laputos gyventojai įnikę į matematiką ir muziką, tačiau nepaprastai išsiblaškę ir tų žinių nepajėgia panaudoti praktinėms reikmėms. Tik paprasti žmonės ir moterys išlaikę sveiką protą ir gali normaliai kalbėtis. Vietoje to, kad turėtų kariuomenę, Laputa turi įprotį mėtyti akmenis į sukilusius miestus žemės paviršiuje, kas ir parodoma šioje ištraukoje. Guliverį vargina buvimas saloje ir jį išlaipina Laputai pavaldžioje Balnibardžio karalystėje - beje, „nuo apatinės galerijos tokiu pat būdu, kokiu anksčiau įkėlė į čia“.

„Guliverio kelionės“ - analitinė satyra

Anglų rašytojas Džonatanas Sviftas (1667-1745) laikomas XVIII amžiaus filosofinės prozos pradininku. Daugeliui skaitytojų rašytojas pažįstamas dar iš vaikystės kaip „Guliverio kelionių“ autorius, kuomet šis kūrinys atrodė tik graži ppasaka. Tačiau Svifto knyga buvo parašyta ne vaikams. Ja žavėjosi filosofai ir aštriausi visuomenės protai. Rašytojas parašė ir keletą kitų satyrinių veikalų, kuriuose pasireiškė kaip įžvalgus mąstytojas, gyvenimo stebėtojas, išradingas pasakotojas. Jau pirmuosiuose Svifto satyriniuose pamfletuose – „Knygų kova“, „Pasaka apie statinę“ – atsiskleidė rašytojo talento jėga.

Pamfletas „Knygų kova“ atspindi anuo metu kilusį ginčą dėl antikinės ir to meto mokslo bei literatūros reikšmės. Kūrinyje Sviftas kritikuoja mokslininkų pedantiškumą, atitrūkimą nuo gyvenimo. Rašytojas alegorine formą vaizduoja karą tarp antikinių ir naujųjų laikų knygų vienoje Londono bibliotekoje. Aprašydamas mūšį rašytojas derina alegoriją su epinio stiliaus parodija, išradingai vartoja antikinius mitologinius įvaizdžius.

Satyra „Pasaka apie statinę“ yra vienas stipriausių rašytojo kūrinių, pasižymintis stiliaus įvairumu, išradingu pasakojimu ir autoriaus sugebėjimu vienu metu smogti į keletą pajuokos vertų objektų. Pamfletas labai sudėtingas kompoziciniu atžvilgiu – jį sudaro penkios įžanginės dalys ir pagrindinė dalis, susidedanti iš vienuolikos sekcijų, tarp kurių yra įžanga ir keturios digresijos. Taip sukonstruodamas pamfletą Sviftas turėjo galimybę panaudoti įvairius žanrus (dedikaciją, digresiją, alegorinį aprašymą, esė), o kartu ir pasijuokti iš tuometinės rašymo manieros, ypač iš labai mėgtų apologijų ir dedikacijų, kuriose reiškiama hiperbolizuota pagarba ir dėkingumas įvairiems aukštiems asmenims. Pagrindinis satyros objektas – išorės ir esmės neatitikimas, pasireiškiantis religinėse dogmose ir rituale. Alegorine forma papasakota trijų brolių istorija yra Krikščionybės istorija, kur trys broliai – katalikų, anglikonų ir puritonų bažnyčios. Brolių pyktis – tai reformacija ir krikščionybės skilimas į keletą religinių krypčių.

Didelio įtaigumo Svifto pamfletams suteikė operavimas tiksliais faktais, logiška argumentacija, dalykiškumas. Užsimindamas apie tikrus istorinius asmenis ir įvykius, rašytojas suteikia satyrai politinio aktualumo. Pamflete „Sąjungininkų ir buvusios ministerijos pozicija šiame kare“ rašytojas pasmerkė nesibaigiantį Anglijos karą su Prancūzija, traktuodamas karą kaip tautos nelaimę. Pamfletai „Pasiūlymas visuotinai naudoti tik airių gaminius“ ir „Gelumbininko laiškai“ parašyti ginant Airijos žmonių reikalus, nes su šiuo kraštu buvo glaudžiai susijęs visas rašytojo gyvenimas. Kūriniuose Sviftas smerkė Anglijos vyriausybės vykdomą politiką Airijos atžvilgiu, žmonių nuskurdinimą. Šiais pamfletais Sviftas tapo airių nacionaliniu didvyriu.

Visa tai, apie ką Sviftas užsimindavo savo pamfletuose, apibendrintą meninį įprasminimą įgavo jo didžiausiame satyrinime kūrinyje „Lemuelio Guliverio, iš pradžių chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono kelionės į įvairias tolimas pasaulio šalis“. Knygos idėja siejama su Martyno Skriblerio klubu, kurį rašytojas įkūrė kartu su kitais rašytojais. Norėdami išjuokti rašeivos Martyno Skriblerio paveikslu įvairias pedantiškumo ir pseudomoksliškumo formas, jie sugalvojo leisti kolektyvinį veikalą „Martyno Skriblerio memuarai“. Kiekvienas klubo narys turėjo savo temą, o Sviftui buvo patikėta išjuokti populiarius kelionių į įvairias šalis aprašymus. Nors „Martyno Skriblerio memuarai“ ir įkvėpė Sviftą parašyti „Guliverio keliones“, tačiau tiesiogiai jie mažai tesisieja su Svifto satyriniu kūriniu, kuris peraugo literatūrinės parodijos rėmus ir tapo aštria satyra.

„Guliverio kelionės“ – didžiausias rašytojo satyrinis veikalas

Kaip ir kiti Svifto veikalai, „Guliverio kelionės“ buvo išleistos anonimiškai, kaip tikras Lemuelio Guliverio pasakojimas, todėl veikalas darė autentiškumo įspūdį. Čia pateikiama žinių apie Guliverio šeimą ir veiklą, kur jis, grįžęs iš paskutinės kelionės, apsigyveno. Tiksliai nurodomos datos, remiamasi žemėlapiais, gausiai pateikiamos tikros geografinės detalės. Tuo „Guliverio kkelionės“ labai panašios į tuomet populiarius tikrų kelionių aprašymus. Tačiau skaitytojai iškart suprato, kad tai nėra realių kelionių aprašymas, nes jame daug fantastikos: pirmoje dalyje Guliveris aplanko nykštukų (liliputų) šalį, antroje – milžinų, trečioje – skrajojančią salą, nemirtingųjų karalystę, ketvirtoje – patenka į protingų arklių (ygagų) ir sužvėrėjusių žmonių (jahų) šalį. „Guliverio kelionės“ yra fantastinių kelionių aprašymas. Svifto knygos šaltiniai – „Odisėja“, Lukiano „Tikrosios istorijos“, Tomo Muro „Utopija“, Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Sirano de Beržerako „Komiškoji istorija“. Žinoma, „Guliverio kelionės“ nėra šių knygų pakartojimas ar kompiliacija, tai visiškai originalus kūrinys.

Svifto „Guliverio kelionės“ yra taip pat ir tikrų bei fantastinių kelionių knygų parodija. Tačiau autorius nepasitenkina kelionių literatūros parodijavimu. Jo satyros objektas daug svarbesnis. „Guliverio kelionės“ – politinė alegorinė satyra, nukreipta prieš esamą visuomeninę santvarką, jos institucijas ir valdančiuosius sluoksnius. Po išgalvotais kraštais ir personažais slepiasi realūs reiškiniai, tuometinės Anglijos ir kitų Europos kraštų gyvenimas.

Be to, „Guliverio kelionės“ yra nuodugnus žmogaus prigimties tyrinėjimas šviečiamajam amžiui būdinga tema. Sviftas tartum leidžiasi kelionėn į žmogaus prigimties sferą, norėdamas atskleisti jos pagrindinį prieštaravimą – kovą tarp protingojo ir neprotingojo prado. Rašytojas labiau išryškina žmogaus ydas negu teigiamas savybes, todėl gali susidaryti vaizdas, kad Sviftas smerkia ir nekenčia žmogaus. Tačiau iš tikrųjų rašytojo pozicija kur kas sudėtingesnė.

Svifto veikale, kaip politinėje satyrinėje alegorijoje, vaizdai turi apibendrinančią prasmę. Rašytojui svarbu ne tiek psichologinės ar buitinės detalės, kiek pati dalyko esmė, kuri gali būti išryškinta pabrėžiant kurį nors vieną bruožą. „Guliverio kelionėse“ nėra psichologinių buitinių charakterių, o hiperbolizuoti groteskiški personažai, išreiškiantys tam tikrą idėją, politinę ar socialinę sistemą, žmogaus užimamą padėtį visuomenėje ar jo ydą.

Ekscentriškų mokslininkų ir politinio gyvenimo kritika Laputoje ir Balnibarbyje

Jeigu I ir II knygos dalys yra gana vientisos ir pagrindinis jų struktūros principas yra lyginimas ir kontrastas, tai trečioji, kuri parašyta vėliausiai, yra mažiausiai organizuota laiko ir vietos atžvilgiu. Šioje dalyje Guliveris nuvyksta į keturias fantastines šalis: Laputą, Balnibarbį, Glubdubribą ir Lugnagą, o grįždamas aplanko Japoniją, vienintelę realią šalį visose kelionėse. Geografinė erdvė nepaprastai plati, turint galvoje, kad Laputa – skraidanti sala, taigi Guliveris tarytum patenka į kitą planetą. Laiko ribos taip pat ggerokai platesnės negu kitose knygos dalyse, nes Guliveris bendrauja su seniai mirusiais žmonėmis Glubdubribe ir susitinka su nemirtingaisiais struldbrugais Lugnage. Rašytojas, panašiai kaip vėlesnieji mokslinės fantastinės literatūros kūrėjai, manipuliuoja laiku, čia nusikeldamas į praeitį, čia į ateitį.

Ypač reikšmingi skrajojančios salos Laputos ir apačioje esančio žemyno Balnibarbio aprašymai. Tai satyra prieš mokslininkus, projektuotojus ir prieš politinio gyvenimo reiškinius. Skrajojanti sala – sudėtingas įrenginys: jos apačia deimantinė, o viduje įtaisytas didžiulis magnetas, kuris salą gali pritraukti prie apačioje esančio žemyno ir vėl nustumti tolyn. Paprastai Laputa nusileidžia tuomet, kai reikia surinkti mokesčius arba nubausti apačioje esančius gyventojus.

Laputos ir Balnibarbio santykiai gali būti įvairiai interpretuojami: Laputa – karaliaus dvaras ir vyriausybė, žemynas – visa Anglija. Laputos atitrūkimas nuo žemyno parodo valdančiųjų sluoksnių atitrūkimą nuo paprastų žmonių, jų išnaudojimą. Taip pat skraidančioji sala gali būti interpretuojama kaip Anglija, o Balnibarbis kaip Airija. Lindalino (Dublino anagrama) sukilimas – airių protestas prieš Anglijos represijas ir to protesto numalšinimas. Tiek aprašydamas Laputą, tiek Balnibarbio Lagados akademiją, Sviftas nnegailestingai pajuokia mokslininkus ir projektuotojus. Jeigu Liliputijoje ir brobdinjagų šalyje disproporcija paremta dydžiu, tai čia proto ekscentriškumais. Groteskiškais vaizdais rašytojas parodo laputiečių atitrūkimą nuo gyvenimo, jų projektų absurdiškumą. Jau pati jų išvaizda kažkokia nenormali: „Jie turėjo galvas palenktas vieni į dešinę, kiti į kairę, todėl žiūrėjo viena akimi žemyn, o kita aukštyn“. Jiems reikalingi tarnai „barškintojai“, kurie perspėja, kad šie neįkristų į duobę ar nesusidurtų su stulpu. Pagal jų apskaičiavimus pasiūti drabužiai ar pastatyti namai niekam tikę, valgiai – geometrinių ffigūrų ir muzikos instrumentų formos – neskanūs. Tuo Sviftas parodo abstraktaus mąstymo nevaisingumą ir žalingumą.

Ypač rašytojas pajuokia projektuotojų schemas, kaip pagerinti krašto ekonomiką, pakelti žemės ūkį. Laputos matematikų projektai turėjo padaryti stebuklus, tačiau, kaip pastebi Guliveris, nė vienas jų „nėra dar tobulai įgyvendintas, o tuo tarpu visi laukai stovi nualinti ir tušti, namai griūna, žmonėms trūksta maisto ir drabužių“. Kadaise buvęs klestintis kraštas visiškai nusmuko dėl Laputos mokslininkų nerealistiškų idėjų. O tuo tarpu lordo Munodžio laukai, kur naudojami senoviniai metodai, yra vešlūs ir derlingi. XVIII amžiuje buvo įsigalėjusi teorija, kad valstybę turi valdyti įgudę matematikai ir kitų mokslų specialistai. Sviftas nepritarė šiai nuomonei, manydamas, kad jie per daug teoriškai sprendžia klausimus ir jų projektai neturi praktinės naudos. Svifto manymu, vyriausybė turi vadovautis sveiku protu ir gyvenimo patirtimi (kaip milžinų karalius).

Išjuokęs nuo gyvenimo ir gamtos atitrūkusius projektuotojus, satyrikas nukreipia žvilgsnį į mokslininkus eksperimentuotojus, vaizduodamas Lagados akademiją Balnibarbyje, kur daromi bandymai, kaip iš agurkų išgauti saulės šviesą, statyti namus pradedant nuo stogo, vorus panaudoti siūlų verpimui. Čia Sviftas tiesiogiai išjuokia Karališkąją draugiją. Dar absurdiškesni bandymai, kurie visiškai nereikalingi – kaip suminkštinti marmurą, išauginti plikų avių bandą, kaip išmokyti neišmanėlius mašina rašyti filosofijos, matematikos, poezijos veikalus. Su ironija rašytojas kalba apie kalbos tobulintojus, kurie nnutarė žodžius pakeisti daiktais ir jų pagalba šnekėtis.

Satyra prieš politinius projektuotojus ne tokia aštri. Jų pasiūlymai kilnūs ir padarytų daug gero, tačiau neįgyvendinami. Čia satyra nukreipta ne tiek prieš projektuotojus, kiek prieš Tribnijos (Britanijos anagrama) gyventojus. Aprašydamas, kaip Tribnijoje aiškinami įtariamų žmonių raštai, Sviftas parodo, kaip galima apkaltinti nekaltus žmones.

Kai kurie kritikai, remdamiesi Laputos mokslininkų ir Lagados akademijos tyrinėtojų aprašymu, pabrėžia Svifto netikėjimą mokslo eksperimentų reikšme. Tačiau rašytojas jų neatmeta, jis tik teigia, kad eksperimentai neturi prieštarauti gamtos dėsniams, kitaip jie bus beprasmiški arba net žalingi. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Sviftas nepakankamai vertino teorijos reikšmę žmonijos raidai, todėl nepalankiai žiūrėjo į matematiką ir į muziką, kaip į meną, atitrūkusį nuo gyvenimo.