H. Velso „pranašystės“. Vartiklis

Herbertas Džordžas Velsas visiems žinomas kaip fantastas. Tačiau mokslo fantastiniuose romanuose ir apsakymuose galima surasti gana tikslių ateities mokslo ir technikos numatymų. Marsiečių „šviesos spindulys“ iš „Pasaulių karo“ – tai lazeris. Skrydis į Mėnulį irgi įvyko, nors ir ne tuo būdu, kuris aprašytas „Pirmieji žmonės Mėnulyje“. Mažai žinomame romane „Išvaduotas pasaulis“ (1914) numatomas atomo suskaidymas bei atominė bomba (plačiau apie tai >>>>>). Viename jo apsakymų kalbama apie televizijos perdavimą iš Marso – ir tai visai neseniai atliko kosminiai zondai (žr. Kosminė opera ir Marsas).
H. Velsui nebuvo priimtina mintis, kad ateitis yra nepažini; jis manė, kad įmanoma per tai, ką pradžioje vadino „induktyvia istorija“ o vėliau „Žmogiškąja ekologija“ nuspėti perspektyvas į ateitį ir skatinti žmones jų siekti.

Panar-Levassor automobilis, 1895 m.
XX a. pradžios dulkių siurblys

Pirmieji dulkių siurbliai nebūtinai buvo su varikliu. Kojinis 1910-ųjų amerikiečių dulkių siurblys
19 a. pabaigos telefonas

Vienas pirmųjų telefonų su disku, XIX a. pabaiga

Toli gražu ne visi žino, kad Velsas parašė knygą, skirtą technikos vystymosi XX amžiuje prognozėms bei tam, kaip tas vystymasis paveiks žmoniją. Leidėjų nuostabai, jos tiražas viršijo visų ankstesnių Velso mokslinės fantastikos romanų tiražus. Anglijoje „Numatymų“ knygelė pirmąkart pasirodė 1901-ais ir jos paantraštė buvo „Apie mechanikos ir mokslo poveikį žmonių gyvenimui bei minčiai“.

Pradedama transportu ir laikoma, kad geležinkeliai su garvežiais praras nemažą dalį svarbos užleisdami vietą automobiliams. Jų trūkumai bus pašalinti ir tada atsiras platūs keliai, kurių dalis bus privatūs, mokami. Galbūt, jiems paklos specialią dangą. Kelionė automobiliu patogesnė, nes galima sustoti, kur panori, važiuoti greičiau ar lėčiau.

Atsiras furgonai su vidaus degimo varikliais, skirti smulkių prekių pervežimui, o taip pat motorizuoti omnibusai. Palei kelius išdygs dirbtuvės automobilių remontui. Geležinkeliai išliks – sunkių krovinių bei „masiniam“ žmonių pervežimui, tačiau siekiant padidinti vagonų talpą, bėgius teks paplatinti (va šito tai neįvyko - ir netgi bandoma aplamai atsisakyti bėgių).

Automobilių išsivystymas leis praplėsti miestų dydžius. Juk pagal Velsą patogaus gyvenimui miesto spindulys yra toks, koks įveikiamas per valandą. Vaikštant pėsčiomis – skersmuo iki 10 km, važiuojant su arkliais – dukart didesnis, o naudojant 45 km/val. (kas ne riba) važiuojančius automobilius – jis būtų 90 km. Ir amžiaus pabaigoje Londono, Peterburgo ir Berlyno gyventojų skaičius viršytų 20 mln. o Niujorko ir Čikagos – 40 mln. (čia apsirikta: Londone – 8 mln., Peterburge – 4,5 mln., Berlyne – 3,5 mln., Niujorke su priemiesčiais – 19 mln., Čikagoje – 10 mln.).

Mieste pėstiesiems Velsas numatė judančių šaligatvių, kokie buvo parodyti pasaulinėse parodose Čikagoje (1893) ir Paryžiuje (1900), tinklą, Juos geriausia paslėpti tunelių sistemoje, kad technikai ir keleiviams netrukdytų orai. Čia irgi suklysta – miestuose viešpatauja automobiliai, o „travelatoriai“ tėra aerouostuose, stambiuose prekybos centruose, o kai kur ir metro perėjimuose tarp linijų.

Velsas stipriai prašovė su aviacija. Jis laikė: „Oreivystė vargu ar įneš esminius pokyčius į transporto sistemą... Žmogus – ne albatrosas, o žemės dvikojis, gana linkęs pavargti ir susirgti nuo galvotrūkiškai greito judėjimo; ir kiek jis beskrajotų svajonėse, jam vis tik skirta gyventi žemėje“. Ir vis tik link 2000-ųjų bus „išrastas toks aeroplanas, kuris pakils į orą ir sėkmingai grįš į savo vietą“.

Apie sensacingą tų laikų naujieną, radiją, paminima tik kartą: karo laivas, jūroje aptikęs gausesnes priešo pajėgas, galės belaidžio telegrafo pagalba iškviesti paramą.
Bet buvo paminėta branduolinė energetika (taip pat žr. >>>>>).

Keli puslapiai skiriami XX a. buičiai. Techninė būsto įranga panaikina tarnų poreikį: „Šiukšlių šlavimas ir dulkių šluostymas gali būti nesunkiai pašalinamas su tvarkingu būsto įrengimu. Kadangi nėra gerų šildymo priemonių, į namus tenka sunešti didelius anglių kiekius, o kartu ir purvo, kurio išvalymui reikia nemažų pastangų. Ateityje namus, tikriausiai, apšildys sienose įrengtais vamzdžiais iš bendro stipraus šilumos šaltinio. Namai bus ventiliuojami sienose esančiais vamzdžiais, kuriuose oras sušils, dulkės užsilaikys, o panaudotas oras bus pašalinamas paprastu mechanizmu. Daugelyje namų išlikęs įprotis į lempas pilti žibalą ir valyti apavą; ir tuo užsiima tarnaitė. Ateities namų ūkyje žibalinių lempų nebus, o kas dėl apavo, tai protingi žmonės supras, kad nepadoru nešioti nuolatinio svetimo darbo požymius ir pradės nešioti tokį apavą, kurio valymas užims mažiau nei minutę.
Daugybę papildomo laiko užima ir stalas. Indų plovimas reiškia kiekvieno daikto perplovimą ir nušluostymą, kai galima visus nešvarius indus pamerkti į valantį skystį, o tada, jį nuliejus, išdžiovinti. [ ... ]
Tvarkyti virtuvės reikalus labai vargina. Prisiminkite kuro įmetimą po plyta, pelenų susikaupimą, nepakenčiamą karštį, būtinumą griebti pajuodusius puodus ir keptuves... Tuo tarpu poros dailių geležinių krosnelių, kaitinamų elektros pagalba, su termometrais temperatūros valdymui, dėka maisto ruošimas virstų maloniu užsiėmimui bet kuriam inteligentiškam žmogui. Kartu nuo stogų pradings baisūs dūmtraukiai, o stogas virs švariu patraukliu atviru balkonu“.

Tad čia numatytas namų centrinis šildymas, ventiliacija, elektrinė virtuvės įranga, automatinės indaplovės...

Didelę svarbą Velsas skyrė telefono paplitimui. Juo bus galima užsakyti prekes, produktus ir visa, ko reikia namams, gydymuisi bei pramogoms. Jo dėka bus galima netgi dirbti namuose ir sudarinėti sandėrius.

O ir pačius namus statys kitaip. Juk plyta, taip plačiai naudota XIX a. – tik vienas žingsnis nuo akmeninių tolimų protėvių būstų. Plyta sugeria drėgmę, nelabai patvari, o statyba naudojant jas nelengva. „Betoniniai blokai būtų ir pigesnės, ir tinkamesnės statybinės medžiagos už plytas... Ateityje visos medžiagos slankiai pateks į savo vietas specialiai tam nutiestais keliais ir palaipsniui formuos sienas, tokias pat vientisas kaip dailininko iš tūbelės išspausti dažai“. Juk tai mūsų monolitiniai namai!

Radikaliai pasikeis laikraščiai. Jei dabar juose spausdinama „visko po truputį“, kad pritrauktų kuo platesnį skaitytojų ratą, tai XX a. laikraščiai taps specializuotais. Karščiausios ir reikalingiausios daugeliui naujienos – biržų ir valiutų kursai, loterijų rezultatai ir pan. – ateis į namus laidais ir arba bus atspausdinami į telegrafą panašioje juostoje arba bus užrašomos ant fonografo velenėlio, kad prenumeratorius galėtų jas išklausyti patogiu laiku. Fonografas bus beveik visuose namuose, kaip dabar barometras.

Laikraščiuose išliks daug reklamos, tačiau puslapiai su reklama bus taip pat redaguojami kaip ir likusieji. Jei reklama įkyri ir tūkstantąjį kartą giria kokią nors įtartiną prekę, ją arba atmes, arba ims didelius pinigus už tai, kad ją patalpintų, o ir užkiš į pačią skelbimų skilties pabaigą.

Anglų karo dviratininkai 19 a. pabaigoje

Anglų dviratininkai manevruose, 1898 m.

Atskiras skyrius skirtas karui (tame tarpe ir atominei bombai). Anot Velso, mašinos ir apmokyti specialistai pakeis armijoje arklius ir pašauktus tarnybai kareivius. Išnyks didelių žmonių būrių susidūrimai; karas taps poziciniu su atskirais mažų grupelių išpuoliais (tai buvo iš dalies teisinga Pirmojo pasaulinio karo atveju, tačiau kitaip buvo Antrojo pasaulinio karo metu). Didelę svarbą turės dviratis – pėstininkus pakeis dviratininkai [ skaitykite Šaudantis dviratis ].

Patobulės šaunamieji ginklai. Šautuvas su „tam tikru teleskopu, leis taikytis į tašką už mylios ir toliau. Jis galės iššauti arba po vieną kulką, arba, esant poreikiui, pasėti visą kulkų lietų. Labai tikėtina, kad tokį šautuvą nešios vienas žmogus, tačiau gali būti, kad ginklas ir šaudmenys bus pritvirtinti prie dviračio ir valdomas dviejų ar kelių kareivių“.

Karinės oro pajėgos, daugiausia iš aerostatų ir dirižablių, daugiausia bus naudojamos žvalgybai ir stebėjimams. Vargu ar orlaiviuose įtaisys šaunamuosius ginklus, ypač todėl, kad jie duoda atatranką.

Į tankus Velsas žiūrėjo skeptiškai: „Galima numatyti bandymus su šarvuotomis mobiliomis priedangomis atakuojantiems žmonėms apšaudomoje vietovėje. Net numatau savotišką sausumos šarvuotį, prie kurio jau padarytas žingsnis pasirodžius šarvuotam traukiniui. Tačiau asmeniškai man nepatinka ir neatrodo patikimomis tos griozdiškos, nevikrios mašinos“.

Vokiečių tankas A7V, kurių tebuvo tik dvi dešimtys, svėrusių po 32 t, o ekipažą sudarant 18 žmonių. Turėjo patranką, 6 sunkiuosius kulkosvaidžius. Greitis – iki 9,5 km.val.

Vokiečių karinis dirižablis virš Reino, 1911 m.
Povandeninis laivas Dorado

Prancūzų „Dorada“ su ekipažu, 1910 m.

Taip pat autorius nemato didelės naudos iš povandeninių laivų: „Man atrodo, kad jos geba tik uždusinti ekipažą ir skęsti. Jau vien ilgas buvimas juose turi sugadinti sveikatą ir demoralizuoti žmogų. Organizmas silpsta nuo ilgo anglies dvideginio ir naftos dujų kvėpavimo esant keturioms atmosferoms. Net jei jums pavyks pažeisti priešo laivą, keturi šansai prieš vieną, tai jo žmonės, kvėpavę grynu oru, išsigelbės, o jūs su savo povandeniniu laivu dribsit į dugną“.

Beje, H. Velsas tvirtino, kad agresoriumi XX a. karuose greičiausiai bus Vokietija, tačiau laimės prieš ją susivieniję sąjungininkai.

Specialiame skyriuje rašytojas aptaria bendros kalbos įsigalėjimą. Kaip anglui, jam norėjosi, kad juo būtų anglų kalba. Tačiau jis mano, kad tokia taps prancūzų kalba, nes ja išleidžiama daugiau gerų knygų. Vokiečių kalba – pernelyg originali, linkusi tarptautines šaknis pakeisti savomis. „Ispanų ir rusų – stiprios kalbos, tačiau joms nepakankamai skaitančiųjų... Aš manau, kad šios dvi kalbos jau pasmerktos nustūmimui“.

Daug dėmesio skiriama socialiniams pokyčiams. Jis mano, kad išsivysčiusių šalių visuomenes sudarys 4 klasės. Tai turtingi, nė už ką neatsakantys ir nedalyvaujantys politikoje žmonės – akcijų savininkai, rentininkai, gyvenantys iš dividendų. Gamybininkai, išsilavinę ir siekiantys savo žinias ir mokslo atradimus panaudoti visų naudai. Žmonių, nieko negaminančių, tačiau vykdančių svarbias valdymo (finansų, prekybos, reklamos, politinės veiklos) funkcijas, klasė, kuriai priskiriama ir pagalbinės profesijos – klerkai, mašininkės, sekretoriai ir menininkai. Ir galiausiai – žemiausia klasė, dažnai nesugebančių mokytis, neretai bedarbių dėl mechanizacijos ir automatizacijos išsivystymo, nemaža dalimi kriminalinių elementų, parazituojančių visuomenėje.

Velsas buvo eugenikos – mokslo apie „žmonių veislės“ pagerinimą skatinant didesnį vaikų skaičių sveikų, gražių, iškilių, visuomenei naudingų žmonių šeimose ir draudžiant daugintis silpnapročiams, ligotiems, veltėdžiams – šalininkas. Griežtas Velsas buvo ir nusikaltėliams – jis buvo mirties bausmės šalininku. Užkietėjusius nusikaltėlius reikia užmigdyti opijaus dūriu (kaip ir buvo naudota kai kuriose JAV valstijose įšvirkščiant nuodų).

O visuomenėje padidės tolerancija tokiam elgesiui, kuris XIX a. pabaigoje laikytas amoraliu. Išaugs skyrybų bei bevaikių šeimų kiekis. Pasaulį apjungs bendra religija; tačiau neišnyks ir ateistai.

Vis tik jo idealizuotas požiūris į politinius dalykus, pasaulinę vyriausybę (aprašytą „Šiuolaikinėje utopijoje“, 1905) nepasiteisino labiausiai. Jis laikėsi socialistinių pažiūrų vildamasis, kad „Naujoji respublika“ užtikrins amžiną taiką. Jis gyveno pakanakamai ilgai (mirė 1946-ais), kad įsitikintų, kad jo įsivaizduota ateitis greičiausiai niekada neateis, tad aktyviai, kiek galėjo, skatino tarptautinį bendradarbiavimą. Po Antrojo pasaulinio karo jis kampaniją dėl visuotinių žmonių teisių (savo viziją jau buvo išdėstęs anksčiau „Žmogaus teisėse“, 1940). Gali būti, kad tai jis rašė laiškus „Times“, paskatinusius procesą, atvedusį prie JTO (1947).
Jis buvo už teises gyventi, mokytis, dirbti, prekiauti ir turėti nuosavybę kiekvienam vyrui ir moteriai Žemėje (įdomu, ypač atsižvelgiant jo ankstesnį požiūrį į eugeniką, kad jis pasisakė už „laisvę nuo bet kokio pakeitimo ar sterilizacijos“ ir prie kankinimus).

Tačiau pasaulinės vyriausybės idėja, kad ir nepasiekusi idealo, vis tik buvo vaisinga mažesniu masteliu. Paimkime kad visas tas tarptautines organizacijas, atsiradusias po Antrojo pasaulinio karo (NATO, EU, IMF, Bretton Woods ir kt.) – visos jos netapo absoliučiai pasaulinėmis, tačiau buvo žingsniu į „ramesnį“ pasaulį.

Amerikietis istorikas Polas Krabtri, 2007 m. išanalizavęs „Numatymus“, padarė išvadą: beveik 80% prognozių išsipildė, iš jų 60% labai tiksliai. „Nenusisekusiems“ 20% Krabtri priskyrė spėjimus apie pasaulinę valstybę, perėjimą nuo demokratijos prie technokratijos – išsilavinusios klasės valdžios, apie moters kaip namų šeimininkės vaidmens išlikimą.