Filatelija fantastikoje: Žydrojo Mauricijaus žūtis. Vartiklis

Į Karmininės Gvianos planetą, kurioje buvo rengiamasi iškilmingam filatelijos parodos atidarymui, susilėkė tūkstančiai protoidų. Paroda buvo priderinta žinomai datai – lygiai prieš 5 šimtmečius Žemėje buvo atšaukti išankstinio apmokėjimo pašto ženklai.

Pagrindinę vietą parodoje užėmė visų laikų bei tautų pašto klaidų ir kazusų ekspozicija, įsikūrusi erdvioje puskupolio formos salėje. Vertingiausiais eksponatais buvo „Žydrasis Mauricijus“ (vienintelis likęs senovinio žemiečių pašto ženklo egzempliorius), triukšmą sukėlęs Veneros šedevras „Pizos bokštas“ (bokštas per klaidą sviro ne į tą pusę) ir milžiniškas juodai violetinis Pašto sąjungos pašto ženklas, išleistas specialiai parodos progai su grubia klaida (vietoje elipsinės filiganai

galaktikos Krosnies žvaigždyne buvo atspausdintas garsusis Krabo ūkas). Jie buvo pakabinti ant nedegių kvazi-siūlų salės centre.

Didysis Paštininkas, renkamas paštininkų vadovas, anihiliavo juostelę prieš įėjimą ir į parodos plotą pasipylė protoidų minia. Šurmuliuojanti žinovų minia susispietė aplink brangiuosius eksponatus, susižavėjusi aikčiojo ir gyvai aptarinėjo klaidų naudą ir vertę. Staiga į salę, nustumdama minią, įsiveržė baisios apšiurusios pabaisos. Necenzūriškai mosčiodamos sparnais ir mostiguodamos krumpliais, jos prasibrovė į salės centrą.

Tai, tai buvo filaterijos gangsteriai, keliantys siaubą visiems susivienijusių galaktikų protoidams. Tai jie patykodavo pašto raketas ir tamsiuose z-erdvės užkaboriuose užpuldavo netikėtai, kad negailestingai šiurkščiu liežuviu nulaižytų pašto ženklą nuo raketos borto. Raketos pasiekdavo adresatus be pašto ženklų, kontroliniai postai strigo ir trumpino, o Didžiajam paštininkui imdavo grėsti eilinis atleidimas nesulaukus pensijinio amžiaus…

Taku, suklijuotu iš anksčiau nulaižytų pašto ženklų, ištiestu filaganų, pro sustingusią minią link centro veržliai pralėkė Vadas. Su nepaprastu malonumu jis nulaižė „Žydrąjį Mauricijų“ ir nurijęs neįkainojamą žemiečių relikviją, pasuko link išėjimo. Filaganai nuskubėjo paskui jį į nežinomas erdves. Protoidai liko sustingę tyliame liūdesyje, o Didysis paštininkas pasišalino, kad parašytų atsistatydinimo pareiškimą...

Kitą dieną visais mento-, tele-, telepato- ir radijo kanalais buvo perduotas filaganų vado Sero-Bertolio Chromniko ultimatumas:
„Visų galaktikų protoidai! Prieš 18 a. visame pasaulyje buvo atšaukti degtukai: juos pakeitė Rygos gamybos (Žemės) žiebtuvėliai. Mes laikome, kad tai buvo neteisėta. Mes reikalaujame atnaujinti degtukų gamybą dėžutėse su dailiomis etiketėmis. Jei susivienijusios galaktikos nepatenkins mūsų reikalavimo, mes ir toliau nulaižysime pašto ženklus visur, kur jie bepasirodytų. Mes nulaižysime ir ‚Pizos bokštą‘ ir visas kitas senąsias ir naująsias paštininkų įžymybes! Dixi! Čiau!“

... Seras-Bertolis Chromnikas ir jo filiganai buvo aistringi degtukų etikečių kolekcininkai.

Filatelija fantastikoje

M. Reinoldso¹⁾ apsakyme „Pari“ sutinkamas filatelistas Vasilis: „Ant staliuko priešais jį buvo išdėlioti pašto ženklai o rankoje laikė nedidelę lupą – matyt užsiiminėjo filatelija“. Daugiau ta tema apsakyme nevystoma.
M. Emė²⁾ „Per sienas praeinantis žmogus“ (1943) pagrindinis veikėjas kolekcionavo pašto ženklus, kas ypač aiškiai parodoma to paties pavadinimo filme.
Filatelija užsiima ir K. Dombrovskio³⁾ apysakos „Nepatyrusių fizikų salos“ (1966) vienas veikėjų, o visiems jiems nemažai nervų sugadino labai godus prekiautojas pašto ženklais:
„- Na, ... visų pirma, man reikia vieną pašto ženklą iškeisti, - tai viena. Vienas vaikinas turi ženklą, norvegišką, su ‚Kom- Tiki‘ plaustu, antspauduotą. Ką jam besiūliau, jis nesutinka“.

O K. Bulyčiovo „Prievartautojas“ (1972) ypač bendraujantis G. Volskis nuo pradinių klasių renka pašto ženklus, o kartu su jais ir visa kita.
Pašto ženklus renka ir H. Altovo⁴⁾ „Sutvertas audrai“ (1970) veikėjai; jame pasakojama ir patraukli Prancūzijos pašto ženklo apie pirmąjį katerį ant povandeninių sparnų istorija – jis pagamintas dar 19 a., o pašto ženklas išleistas prieš Antrąjį pasaulinį karą.
E. Ludvigo⁵⁾ apsakyme „Mažasis nusikaltėlis“ (1955) minima „senų pašto ženklų“, išleistų iki 1940-ųjų, kolekcija – juk veiksmas vyksta 2056 m.

Ir pagaliau pašto ženklus rinko ir skalbimo mašina S. Lemo apsakyme „Skalbimo tragedija“ (1962), kuri aplamai buvo labai aktyvi – skambinėjanti telefonu įvairiems asmenims pamėgdžiodama savo „elektros šeimininko“ balsą ir iš jų kaulino paskolinti pinigų.

Minėtais atvejais filatelija tebuvo pomėgiu, prabėgomis paminėtu kūrinyje, o štai keli kūriniai, kuriuose pašto ženklai turi esminį poveikį siužetui.
Taip prieškariniame S. Beliajevo romane „Naikintuvas 2Z“ (1939) kartu su pašto ženklais informacija su užsienio „šeimininkais“ keičiasi šnipas ir filatelistas Bašmetovas, savo nieko neįtariančiam bendradarbiui pranešantis ir tokią įdomybę:
„Klondaike prieš 200 m. vietoje pašto antspaudo prie siuntinio teptuku priklijuodavo lūšies ausį“.

P. Valio⁶⁾ apysakoje „Plieninis šuolis“ (1968) su ant markių užteptais klijais „numarintos visuomenės“ kūrėjai platino D5X biostimuliatorių.
L. Belovo⁷⁾ romane „Tas nepakenčiamas Nogotkovas“ (1975) šeštaklasis Alikas savo tėvo biologo kabinete prisirijęs „skanių“ tablečių ir taip tapęs „hipnotizuotoju ir telepatu“ sėkmingai prakiša paprastą degtukų etiketę kaip retą pašto ženklą...

Pašto ženklus iš praeities išgabena M. Kitos⁸⁾ apsakymo „Laiko mašina“ (1967) keliautojai laiku:
„Mes paprastai atidarydavome vieną konservų dėžutę kaip pavyzdį – juk etiketės pakeliui dingdavo. Išgraibstydavo – žmonės juk alkani. Tad susitvarkydavome per kokią valandą. Už gautus pinigus pirkdavome paško ženklus, Dabar tuomečiai ženklai gerokai pabrangę, kad naudos buvo. Tačiau didelio pelno nebuvo“. Ateiviai: Paragvajus

Egzotiškų pašto ženklų pagalba egzaminavimo naujovę prižiūrinčio asistento dėmesį atitraukti bandoma K. Fialkovskio⁹⁾ apsakymo „Cerobroskopas“ (1978) veikėjai.

Nežinomos jėgos (atrodo, kad pati Visata) bandė pašto ženklais papirkti Strugackių apysakos „Milijardas metų iki pasaulio pabaigos“ vieną iš veikėją, tačiau tai joms nepavyko. O štai provincijos miestelio Apolonui iš Strugackių „Antrojo marsiečių užpuolimo“ pašto ženklai užtemdė viską pasaulyje – atrodo, kad ir patį užpuolimą.

Į L. Trejero¹⁰⁾ apysakos „Oreivio Redkino nuotykiai“ (1975) veikėjo rankas pakliūna retas Maldyvų pašto ženklas ir jis planuoja parduoti jį aukcione, o už gautus pinigus pastatyti mokyklą tolimos tropinės salos vaikams. Tačiau pašto ženklas pasirodo esąs padirbtu – ir tenka ieškoti kitos išeities.

Dž. Finėjaus¹¹⁾ „Vertame dėmesio žaidime“ (1950) savo dar senelio pradėtoje vokų kolekcijoje netikėtai aptinka anksčiau neturėtą „pirmos dienos antspaudavimo“ voką, datuotą 1894 m., o jame vietoje švaraus popieriaus lapo – draugužio žinutę, kuris rado „spragą“ laike ir dabar „mėgaujasi“ „senais gerais laikais“ [pasirodžius naujiems pašto ženklais, filatelistai jas pirmąją dieną klijuoja ant vokų, į kuriuos įdeda tuščią popieriaus lapą, ir siunčia vienas kitam – tai vadinasi „pirmos dienos antspaudavimu“].

Pabaigai – kūriniai apie filatelijos ateitį.

Anot K. Bulyčevo, filatelistai išliks ir ateityje – jo apysakoje „Alisos kelionė“ rašoma ir kaip „Saulės sistemos kolekcininkai kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį renkasi Marse, plynaukštėje prie Didžiojo kanalo“. Toje planetoje viešpatauja visokių keistybių mėgėjai („pramonė teleidžia tik albumus pašto ženklams, pincetus ir akvariumus“), įsikūręs kosminis Blusų turgus („aštuntasis Galaktikos sektorius“), kuriame filatelistų sekcija užima kilometrinę aikštelę, kuriame yra 14300 sudedamų staliukų, prie kurių filatelistai keičiasi pašto ženklais, o kuriems neužteko staliukų – tai darė stačiomis. Tik štai pašto ženklai ateityje nepaprasti – štai Alisa nusipirko erdvinių judančių pašto ženklų su Sirijaus paukščių vaizdais seriją, įspūdingą albumą Fiksiano pašto ženklams, kuris pats sudeda pašto ženklus į jiems skirtas vietas. Ji įsigijo ir du Šišineru planetos pašto ženklus, kuriuose vaizdas atsirasdavo tik lyginėmis dienomis...

Tačiau V. Šefnerio¹²⁾ „Merginoje prie skardžio“ (1963) gaidos labiau minorinės, nes pašto ženklus, kaip ir pinigus, jau atšaukė, tačiau filatelistams rengiant mitingus, Pasaulinė pašto taryba nusprendžia: tegu pašto ženklai lieka, tačiau ne kaip apmokėjimo priemonė. Kiekvienas Žemės gyventojas gauna teisę išleisti tris savus pašto ženklus, tačiau ne didesniu nei 1 mln. bendru tiražu.

Visas P. Amnuelio¹³⁾ ir R. Leonidovo¹⁴⁾ apsakymas „Trečioji medalio pusė“ (1968) skirtas pašto ženklų temai. Serijos, skirtos Marso miražų (atseit, neįmanomiems Raudonojoje planetoje) vaizdams pagal žuvusio dailininko paveikslus Marse aptinkamas ateivių mums paliktas švyturys – mnemografas, laikas nuo laiko iškylantis į planetos paviršių ir optinių iliuzijų pavidalu parodantis jame užkoduotą informaciją...

¹⁾ Makas Reinoldsas (Dallas McCord „Mack“ Reynolds, 1917-1983) – amerikiečių fantastas, pasirašinėjęs ir keliais pseudonimais. Profesionaliu rašytoju tapo po karo, o 1949 m. jį įkalbėjo išbandyti jėgas fantastikos žanre. Jo temomis buvo kelionės laike, ateivių apsilankymai, globalūs kompiuteriai, tarpgalaktiniai šnipai... Jo išskirtiniu bruožu buvo socioekonominės sistemos, dažnai radikaliai utopinės, su satyrine perspektyva. Jis buvo pirmuoju, parašiusiu romaną „Žvaigždžių kelio“ tema „Misija į Horacijų“ (1968).

²⁾ Marselis Emė (Marcel Ayme, 1902-1967) – prancūzų rašytojas ir dramaturgas, taip pat raįęs vaikams ir jumoristinius kūrinius. Jo kūriniai - daugiausia keistos tragikomedijos, sujungiančiso groteską ir aštrius socialinius santykius, sarkazmą ir filosofiją, ironiją ir tragediją. Vienu žymiausių jo kūrinių yra „Per sienas praeinantis žmogus“ (1943), kurio veikėjui Dutilleul‘iui Paryžiuje (Monmartre) pastatyta skulptūra.

³⁾ Kirilas Dombrovskis (1913-1997) – tarybinis režisierius, mokslo popularinimo filmų scenaristas, fantastas. Fantastikos srtityje žinomas apysaka vaikams „Nepatyrusių fizikų salos“ (1966; apie tai, kas būtų, jei žmonės savo noru imtų keisti fizikos konstantas ir dėsnius) ir apysaka „Pilkosios skruzdės“ (1 d.1969, 2 d. 1973 – apie protingų skruzdėlių atsiradimą po branduolinio ginklo bandymų).

⁴⁾ Henrikas Altšuleris (1926-1998) – tarybinis inžinierius, išradėjas; fantastas, pasirašinėjęs Altovo pseudonimu. Sukūrė išradingų uždavinių sprendimo teoriją (TRIZ) ir kūrybinės asmenybės vystymo teoriją (TRTL). Fantastikoje debiutavo apsakymu „Ikaras ir Dedalas“ (1958). Kaip fantastas siekė literatūros metodais parodyti mokslo ir technikos vystymosi kryptis idealo link. Pradėjo „Mokslo fantastikos idėjų registrą“. Rašė ir mokslininės fantastikos apybraižas.

⁵⁾ Edvardas Ludvigas (Edward William Ludwig, 1920-1990) – amerikiečių redaktorius ir rašytojas, rašęs nuotykių fantastikos apsakymus, surinktus į rinkinį 1983 m. („7 Saliamono pupų pavidalai...“).

⁶⁾ Peras Valio (Per Fredrik Wahloo, 1926-1975) – švedų rašytojas, kūręs detektyvus. 6-me dešimtm. dalyvavo įvairiuose judėjimuose, daugiausia kairiosios pakraipos, už ką 1957-ais buvo išsiųstas iš Ispanijos. Literatūroje debiutavo romanu „Dievo ožka“ (1959), kuriame, kaip ir vėlesniuose kūriniuose, kritikavo piktnaudžiavimą valdžia ir tamsiąsias visuomenės puses. Kartu su žmona parašė romanų ciklą apie Stokholmo policiją (1965-75).

⁷⁾ Levas Belovas (tikr. pavardė Pevzneris, 1919-1996) – tarybinis rašytojas ir žurnalistas, labiausiai žinomas jumoristiniais kūriniais ir fantastika vaikams.

⁸⁾ Morio Kita (, 1927-2011) – japonų psichiatras, rašytojas, eseistas. Viduriniame amžiuje ėmė sirgti maniakine depresija (bipoliniu afektiniu sutrikimu). Apsakymą „Šmėklos“ parašė 1954-ais. Romano „Nirė šeima“ (1964) veiksmas vyksta Meidzi restauracijos metu.

⁹⁾ Konradas Fialkovskis (Konrad R. Fiaukowski, g. 1939 m.) – lenkų inžinierius, informatikas (skaitmeninis modeliavimas) ir fantastas, mokslo populiarintojas. Fantastikos srityje debiutavo 1956 m.; 1963 m. išėjo pirmas apsakymų rinkinys. Taip pat parašė ir du romanus: „Homo divisus“ (1979) ir „Adomas, vienas mūsų“ (1986).

¹⁰⁾ Leonidas Trejeras (g. 1945 m.) – tarybinis rašytojas, kuriantis jumoro ir fantastikos srityse, kino scenaristas; kilęs iš Tomsko. Dabar gyvena Maskvoje. Publikuojasi nuo 1969 m.; pirmas fantastinis kūrinys – „Oreivio Redkino nuotykiai“ (1975). Apysaka „Nutikimas Utinooziorske“ (1984). Par scenarijū filmui „Išeidamas išeik“ (1980) pagal savo apysaką „Iš Dmitrijaus Sulino gyvenimo“ (1977).

¹¹⁾ Džekas Finėjus (Walter Braden "Jack" Finney, 1911-1995) – amerikiečių rašytojas, kurio žinomiausi fantastikos kūriniai, tarp jų „Kūnų pagrobėjai“ (1955) ir „Tarp dviejų laikmečių“ (1970).

¹²⁾ Vadimas Šefneris (1915-2002) – tarybinis poetas, pirmąjį poezijos rinkinį išleidęs 1940 m., rašytojas ir žurnalistas. 7-me dešimtm. perėjo prie humoristinės ir filosofinės fantastikos, „pusiau tikėtinų istorijų“. Populiariausios apysakos „Mergina prie skardžio“ (1963), „Rūmai trims“ (1968), „Visiška paslaptis“ (1969), o ypač „Skolininko lūšnelė“ (1981).

¹³⁾ Pavelas Amnuelis (g. 1944 m.) – Izraelio fizikas, kilęs iš Baku, ir fantastas. Pirmas fantastikos kūrinys – „Ikarijo Alfa“ (1959). Į Izraelį emigravo 1990 m. Tarybinį laikotarpį užbaigė apysakomis „Sprogimas“ (1986), „Uždelsto veikimo bomba“ (1990) ir „Aukščiausias matas“ (1990). Izraelyje paskelbė kelis šimtus apsakymų, sudariusių ciklus „Kas bus, tas bus“ (2002), „Keisti Jonos Šeketo nuotykiai“ (2005; su aliuzija į Ivaną Tylųjį) ir kelis romanus. Jų pagrindinė prolematika – žmogaus vieta pasaulyje, jo atsakomybė. Taip pat parašė kūrinių apie fantastikos istoriją.BR> Taip pat skaitykite >>>>>

¹⁴⁾ Romanas Leonidovas (1943-2015) – tarybinis smuikininkas ir rašytojas, kartu su P. Amnueliu parašęs kelias knygas.