Robertas Jangas. Rugsėjyje 30 dienų

Skelbimas lange masino:
LABAI PIGIAI PARDUODAMA MOKYTOJA!

Kiek žemiau smulkiomis raidėmis buvo papildyta:
Moka ruošti valgį, siūti ir namuose atlikti bet kokius darbus!

Žodis "mokykla" priminė Denbi suolus ir rudens lapus, vadovėlius ir linksmą jaunatvišką juoką.

Nedidelės naudotų daiktų parduotuvės savininkas aptaisė mokytoją ryškiaspalve gėlėta suknele ir mažais raudonais sandalais – ir ji stovėjo tiesiog vitrinoje statmenai pastatytoje dėžėje, tarsi žmogaus ūgio lėlė, laukianti, kada kas nors pasirodys ir ją pažadins.

Denbi ėjo judria gatve, braudamasis iki aikštelės, kurioje stovėjo jo mažalitražė mašina.Buvo aišku, kad namuose jau, matyt, laukia telefonu užsakyta vakarienė, kuri aušta ant stalo, o žmona siunta už vėlavimą, tačiau jis sustojo ir stovėjo, aukštas ir liesas, greta vaikystės, klaidžiojančios jo mąsliose akyse, nedrąsiai žvelgiančiose putliame veide.

Denbi visada erzino jo paties neveiklumas. Jis tūkstantį kartų praeidavo pro šią parduotuvėlę pakeliui nuo stovėjimo aikštelės link darbovietės ir atgal, tačiau kažkodėl tik šiandien pirmąkart sustojo ir atkreipė dėmesį į vitriną. Tačiau, galbūt, tik dabar kažkas, ko jam ypač trūko, pirmąkart pasirodė parduotuvės vitrinoje.

Denbi susimąstė. Ar jam reikia mokytojos. Vargu. Tačiau Luarai neabejotinai reikia pagalbininkės namuose, o nusipirkti automatinę tarnaitę jie neišgali. O ir Bilui nepakenks papildomi užsiėmimai prieš artėjančius pereinamuosius egzaminus pagal mokymo programą, transliuojamą per TV, o ….

O… o jos plaukai priminė jam rugsėjo saulę, o jos veidas rugsėjo dieną. Rudenio miglelė apgaubė Denbi, netikėtai neveiklumas dingo, ir jis pajudėjo, tačiau ne link stovėjimo aikštelės.

- Kiek kainuoja mokytoja vitrinoje? – paklausė.

Ant lentynų buvo išdėlioti visokiausi antikvariniai daiktai. O ir pats savininkas – mažas judrus žmogelis žilais plaukų kuokštais ir blausiomis akimis priminė vieną jų. Išgirdęs Denbi klausimą tiesiog nušvito.

- Ji jum patiko, pone? Ji tiesiog nuostabi!
- Kiek gi? – nuraudo Denbi. - 45 doleriai 95 centai ir dar 5 doleriai už dėžę.

Denbi sunkiai patikėjo tuo, ką išgirdo. Dabar, kai mokytojos tokios retos, buvo natūralu tikėtis, kad jų kainos pakils, o ne atvirkščiai. O be to nepraėjo nė metai, kai jis ketino nusipirkti kokį nors trečiarūšį, remontuotą mokytoją, kuris padėtų Bilui ruošti pamokas – ir pigiausias, kokį pavyko rasti, kainavo per 100 dolerių. Net ir už tokią sumą jis būtų nusipirkęs, tačiau jį atkalbėjo Luara. Ji niekada nebuvo ėjusi į tikrą mokyklą ir nežinojo, kas tai yra.

O čia $45,95! Ir dar moka siūti ir ruošti valgį! Na jau Luara tikrai neprieštaraus… Žinome, ne, jei jis nesuteiks jai tokios galimybės.

- O ji … geros kokybės?
Senuko veidas nuliūdo: - Jai atliktas kapitalinis remontas, pone. Pakeistos visos baterijos ir servovarikliai. Juostos tarnaus dar 10 m., o atminties blokai dar ilgiau. Tuoj ištrauksiu ir parodysiu.

Nors dėžė buvo su ratukais, tvarkytis nebuvo lengva. Denbi padėjo ištraukti mokytoją iš dėžės ir pastatyti prie durų, kur buvo daugiau šviesos. Seniokas atsitraukė atgal gėrėdamasis.

- Pone, gal aš kiek senamadiškas, - pareiškė jis, - tačiau turiu jums pasakyti, kad dabartiniai telepedagogai niekaip su ja nesulyginami. Ar kada nors mokėtės tikroje mokykloje?

Denbi linktelėjo.

- Taip ir pamaniau, įdomu…
- Prašau, įjunkite ją, - nutraukė Denbi.

Mokytoja buvo įjungiama mažu mygtuku, paslėptu už kairios ausies. Parduotuvės savininkas kiek užtruko, kol rado jungiklį, tada pasigirdo tylus spragtelėjimas, kurį palydėjo duslus gaudimas. Netrukus mokytojos skruostus nudažė raudonis, ėmė ritmiškai kilnotis krūtinė, atmerkė žydras akis…

Denbi taip sugniaužė kumščius, kad nagai įsmigo į delną:
- Paprašykite ją ką nors pasakyti. - Ji atsiliepia ir reaguoja beveik į bet ką, pone, - pastebėjo seniokas. - Į žodžius, išsireiškimus, situaciją, nutikimus… Paimkite ją , pone, ir jei ji jums netiks, galėsite gražinti, ir su malonumu gražinsiu pinigus.

Senukas žvilgtelėjo į dėžę:
- Kuo tu vardu?
- Ponia Džouns, - jos balse girdėjosi rugsėjo vėjo švilpimas. - Tavo profesija?
- Pagrindinė – 4 klasės mokytoja, pone. Tačiau galiu mokyti nuo pirmos iki aštuntos klasės ir turiu gerą humanitarinį parengimą. Be to, moku dainuoti namų chore, ruošti valgį ir atlikti paprasčiausius siuvimo darbus: prisiūti sagas, užlopyti skyles, užtraukti pėdkelnių akis.

- Į paskutinius modelius firma įtraukė daug atnaujinimų, - dėstė seniokas. – Kai suprato, kad telemokymas įsigali, darė viską, kad įveiktų konkuruojančias maisto koncentratų kompanijas. Tačiau nieko nepasiekė. Na ką, ponia Džouns, išeik iš dėžės ir parodyk, kaip vaikštai.

Ji perėjo užgriozdintu kambariu, jos maži raudoni sandalai švysčiojo dulkėtomis grindimis, ryški suknelė kažkuo priminė auksinį rudenį. Tada sugrįžo ir sustojo laukdama prie durų.

Denbi negalėjo ištarti nė žodžio: - Gerai, - po kiek laiko išlemeno. – Gražink į dėžę. Perku ją.

- Tėti, čia man? – sukrykštė mažasis Bilas. – Taip?
- Tikrai, - atsakė Denbi ir rankomis nustūmė dėžę prie namo, užkėlė į nedidelę verandą, o tada pasakė. – Ir mūsų mamaite, taip pat.
- Na kada tai liausis? – piktai paklausė Luara, stovėdama tarpduryje su ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis. – Vakarienė senai ataušo, o tavęs vis nėra.
- Nieko, galima pašildyti, - atsakė Deni. – Bilai, pažiūrėk!

Jis, truputį paprakaitavęs, pervilko dėžę per slenkstį ir nurideno ją tolyn nedideliu koridoriuku į svetainę. Tuo metu svetainę buvo visiškai okupavęs kažkoks gatvės prekeivis raudonais drabužiais, įsiveržęs per 120 colių televizorių ir visaip giriantis naują "linkolno" modelė su atlošiamu viršumi.

- Atsargiai, kilimas! – šūktelėjo Luara.
- Na, nesijaudink, nieko su tavo kilimu nenutiks, - tarė Denbi, - ir prašau, išjunk tą televizorių, nes nieko negirdžiu.
- Tėti, aš išjungsiu!

Devynmetis Bilas mažais žingsniukais pripuolė prie televizoriaus ir vienu smūgiu pribaigė prekeivį raudonais drabužiais ir visa kita. Denbi, jausdamas pakaušiu Luaros kvėpavimą, atraišiojo dėžę.

- Mokytoja! – iš nuostabos užspringo Luara, kai dėžė buvo atidaryta. – Ir tai viskas, ką suaugęs vyras gali nupirkti žmonai! Mokytoja!
- Ji ne tik mokytoja, - paprieštaravo Denbi. – Ji gali ir ruošti valgį, siūti… Ji… ji gali viską. Tu visad sakei, kad tau reikia pagalbininkės, štai tu ją ir gavai. Be to, Bilas turės mokytoją, kuri padės jam ruošti pamokas.
- Ir kiek ji kainuoja?

Denbi pirmąkart pastebėjo, koks godus žmonos veidas: - $45,95
- 45! Iš proto išėjai, Džordžai! Taupau kiekvieną centą, kad vietoj mūsų senojo mašinuko nusipirkčiau kadilaką, o tu tokius pinigus švaistai kažkokiai senai sulūžusiai mokytojai! Ką ji supranta telemokyme? Juk ji atsiliko metų 50, ne mažiau.
- Tokia man padėti negalės, pareiškė Bilas, piktai žvelgdamas į dėžę. – mano telemokytojas pasakė, kad senieji mokytojai-androidai niekam netinka. Jie… jie muša vaikus…
- Kokios nesąmonės, - pasakė Denbi. – Nieko niekada jie nemušė, žinau tai tiksliai, nes pats ėjau į tikrą mokyklą.

Jis pasisuko į Luarą:
- Ir visai ji nesulūžus ir neatsiliko 50 m. Apie tikrą mokymą ji žino daugiau, nei visi tavo telemokytojai kada nors sužinos. Ir dar prie viso, ji moka virti ir siūti…
- Na gerai, liepk jai pašildyti vakarienę.
- Netrukus.

Denbi pasilenkė virš dėžės, paspaudė nedidelį mygtuką už ausies ir, kai atsimerkė žydros akys, tarė:
- Einam kartu, ponia Džouns, - ir nuvedė į virtuvę.

Jis buvo sužavėtas, kaip ji lengvai, iš pusės žodžio supranta jo nurodymus, kur ir kokius mygtukus reikia paspausti, kokias svirteles pakelti ar nuleisti, ką reiškia tie ar kiti indikatorių skaičiai. Minutė – ir vakarienė dingo nuo stalo ir netrukus buvo atnešta atgal – karšta, garuojanti, skani.

Luara, ir ta nusileido:
- Na, gerai.
- Aš taip pat manau, - apsidžiaugė Denbi. – Juk sakiau, kad moka gaminti valgį. Dabar tau nereiks skųstis, kad pamiršai mygtukus, susilaužei nagus ir …
- Nutilk, Džordžai. Gana apie tai…

Žmonos veidas vėl įgavo įprastą abejingumo išraišką, kuri įprastinėmis sąlygomis, kartu su tamsiomis skvarbiomis akimis ir ryškiai dažytomis lūpomis netgi darė kažkiek patraukliu. Tačiau dabar Luaros krūtinė karingai kilnojosi ir ji atrodė gana rūsti su savo nauju aukso ir ryškiai raudonos spalvos chalatu. Nenorėdamas apsunkinti padėties, Denbi nusprendė patylėti. Jis paėmė ją už smakro ir pabučiavo.

- Einam valgyti.

Robot teacher Denbi kažkodėl visai pamiršo Bilą. Žvilgtelėjęs nuo stalo, jis išvydo sūnų, stovintį prie durų ir piktai žvilgčiojantį į ponią Džouns, kuri tuo metu virė kavą.

- Ji neturi manęs mušti! – pareiškė Bilas į klausiamą tėvo žvilgsnį.

Denbi nusijuokė. Dabar, kai mūsšis buvo pusiau laimėtas, jis pajuto palengvėjimą. Kita puse bus galima užsiimti vėliau.

- Žinoma, nemuš! – pasakė jis. – eik čia, sėsk valgyti. Būk geras berniukas.
- Ir pasiskubink, - pridūrė Luara. – Netrukus prasideda filmas "Romeo ir Džiuljeta", tad sparčiau.

Bilas atlyžo:
- Na ir puiku! – tačiau, vienok, eidamas į virtuvę, kad atsisėstų prie stalo, apėjo ponią Džouns.

… Romeo Montekis mikliai susuko cigaretę, įsidėjo į burną, nuo teležiūrovų žvilgsnių paslėpta plačiu sombrero, ir, užsidegęs ją virtuvės žiebtuvėliu, patraukė mėnesienos nulietu kalvos šlaitu į Kapulečių rančą.

"Man reikėtų, manyčiau, trupučiuką pasisaugoti, - pradėjo jis savo monologą. – Juk tie niekingi Kapulečiai, prasčiokai – piemenys, yra kraujo priešai mano giminaičiams ir artimiesiems, kilmingiems žemvaldžiams, nušaus mane, kad net cyptelti nespėsiu. Be to mergina, kuriai skyriau pasimatymą, neverta didelės rizikos".

Denbi susiraukė. Jis nebuvo prieš klasikos perdarymą palei dabartines realijas, tačiau jam atrodė, kad šįkart nužengta per toli žavintis kaubojiškomis "šaudynėmis". Tačiau Luaros su Bilu tai, atrodo, visai nejaudino. Jie tokie susidomėję, palinkę į priekį, žiūrėjo telefilmą, kad nenoromis pagalvoji – klasikos perdarinėtojai žino ką daro.

Net ponia Džouns ir toji, tarytum, susidomėjo. Tiesa, Denbi iškart pagalvojo, kad vargu ar ji gali domėtis filmu. Juk kokios bebūtų protingos jos akys, visa, ką ji čia iš esmės daro, tik eikvoja savo baterijas. Denbi nesugebėjo įvykdyti Luaros pasiūlymo išjungti mokytoją. Būtų per žiauru nutraukti jos gyvenimą, kad ir laikinai…

Jis suirzęs pasimuistė videokrėsle, susivokęs: "Pfu, po velnių, kaip ir ateina į galvą tokie niekai!" - ir iškart su liūdesiu pastebėjo, kad siužeto mintį pametė. Kai vėl ėmė suvokti, kas prie ko, Romeo jau pralindo pro Kapulečių rančos užtvarą, perėjo per parką ir atsistojo po žemu balkonu neskoningame gėlyne.

Džiuljeta atidarė senovines prancūziškas duris, bendrame fone atrodžiusias kvailu anachronizmu, ir išėjo į balkoną. Apsivilkusi trumpa mini suknele ir užsidėjusi plačiabrylį sombrero, kuris slėpė jos dažytas šviesias sruogas. Ji pasilenkė per balkono turėklus, žvelgdama į sodo tankmę.

- Romeo, kur tuuu, - nutęsė ji.

- Kas per nesąmonės! - netikėtai pasigirdo ponios Džouns balsas. – Visi tie žodžiai, kostiumai, veiksmo vieta – kažkokia nešvankybė.

Denbi nustebęs pažvelgė į ją. Jis staiga prisiminė, kad parduotuvės savininkas sakė, kad mokytoja reaguoja ne tik į žodžius, bet ir vaizdus bei nutikimus. Tuo metu jis manė, kad seniokas kalbėjo tik apie tiesiogiai susijusius su jos pedagoginėmis prievolėmis, o ne bet kokius…

Jį apėmė bloga nuojauta. Jis pastebėjo, kad Luara ir Bilas liovėsi žiūrėję telefilmą ir su neslepiama nuostaba žvelgia į ponią Džouns. Minutė buvo kritinė.

Jis pakosčiojo:
- Pjesė ne tokia jau bloga, ponia Džouns. Tai tik perstatymas. Suprantate, originalų niekas nenori žiūrėti, taigi neverta švaistyti lėšas jų pastatymams.
- Tačiau kam reikėjo Šekspyrą paversti koviniu filmu?

Denbi su nerimu pažvelgė į žmoną. Nuostaba jos akyse pasikeitė nepasitenkinimu. Jis lėtai pasisuko į ponią Džouns.

- Dabar koviniai filmai plinta tarsi epidemija. Atrodo, kad atgimsta ankstyvasis televizijos laikotarpis. Koviniai filmai patinka žmonėms, todėl reklaminės agentūros, akivaizdu, juos užsakinėja. Scenaristai tenkina užsakovų pageidavimus ir ieško naujų siužetų.

- Džiuljeta mini suknele… Žemiau kritikos!

- Liaukis, Džordžai, - Luaros balsas buvo šaltas ir griežtas. – Sakiau tau, kad ji atsiliko 50 m. Arba išjungi ją, arba einu miegoti!

Atsidusęs Denbi atsistojo. Jam buvo gėda, kai priėjo prie ponios Džouns ir už jos kairės ausies užčiuopė mažą mygtuką. Mokytoja žvelgė į jį ramiu nemirksinčiu žvilgsniu, rankos gulėjo ant kelių, oras ritmingai cirkuliavo dirbtinėmis šnervėmis.

Tai priminė nužudymą. Denbi tiesiog nupurtė, kai jis grįžo į savo videokrėslą.

- Tu ir tavo mokytojos… - buvo bepradedą Luara.
- Užsičiaupk! – trumpai nutraukė Denbi.

Jis įsižiūrėjo į ekraną, bandydamas pagauti pjesės esmę. Tačiau nepavyko, jis liko jai abejingas. Tada ėmė transliuoti kitą dalyką – detektyvą "Ledi Makbet". Filmas įvarė dar didesnį nuobodulį. Jis retkarčiais žvilgčiojo į ponią Džouns. Kai jos kvėpavimas liovėsi, akys užsimerkė, kambarys jam pasirodė neįprastai tuščias.

Pagaliau jis neištvėrė ir atsistojo:
- Einu, kiek pravažiuosiu, - mestelėjo Luarai ir išėjo.

Jis iš garažo išvairavo mašiną ir nuvažiavo ramia gatvele link bulvaro, vėl ir vėl klausdamas savęs, kodėl jis taip susijaudino dėl tos senos mokytojos. Jis suprato, kad tai ne tiesiog negrįžtamai praėjusios praeities nostalgija, nors ji ir turėjo tam tikrą dalį tame – laukimas rugsėjo, tikros mokyklos. Jis skausmingai panoro vėl ateiti rugsėjo rytą į klasę ir pamatyti, kaip mokytoja po skambučio išeina iš mažo kabineto, prieina prie lentos ir taria:
- Labas rytas mano mažieji draugai! Kokia šiandien nuostabi diena pamokoms, ar ne?

Ne, jis mėgo mokyklą ne labiau už kitus vaikus ir dabar suprato, kad rugsėjis apima ne tik vadovėlius ir jaunatviškas svajones. Tas mėnuo yra kažko, ką jis visiems laikams prarado, simbolis, kažko neapibrėžto, tačiau dabar jam nepaprastai reikalingo.

Savo mašina jis aplenkė skubančius automobilietus. Pasukęs į šoninę gatvę, vedančią prie Frendlio Fredo baro, ant kampo pastebėjo naują nedidelį paviljoną, o greta jo skelbimą:

Netrukus!
Atsidaro užkandinė su tikrų anglių kaitintuve!
Bus tikros karštos dešrelės, pakepintos ant tikros ugnies!

Jis nuvažiavo toliau vakaro šviesomis mirgančia gatve, įsispraudė į automobilietų stovėjimo aikštelę netoli Fredo baro ir, išlipęs iš mašinos, patraukė link įėjimo. Baras buvo perpildytas, tačiau Denbi pasisekė rasti laisvą kabiną. Jis užsidarė joje, įmetė ketvirtuką į gėrimų automato plyšį ir pasirinko alų. Kai nuo šalčio aprasojusiame popieriniame bokale alus atsirado ant stalo, jis apmąstydamas ėmė siurbčioti jį. Maža tvanki kabina buvo prisigėrusi kažkokio sintetinio gėralo, kurį gėrė ankstesnis lankytojas, kvapo. Denbi minutei nutrūko nuo savo minčių. Jis prisiminė šį barą dar nuo neatmenamų laikų, kai mažų kabinų, skirtų vienam žmogui, nė kvapo nebuvo ir buvo galima stovėti greta kitų lankytojų ir stebėti, kas ką ir kiek geria. Po to mintys grįžo prie ponios Džouns.

Virš gėrimų paskirstytojo buvo nedidelis ekranas su užrašu: "Turi nemalonumų? Prisijunkite prie barmeno Frendlio Fredo – jis išklausys! (tik 25 ct už 3 min. pokalbį)".

Denbi įmetė ketvirtuką į automato plyšį. Pasigirdo tylus trakštelėjimas, moneta suskambo pinigų gražinimo lovelyje, o įrašytas Fredo balsas tarė: "Dabar užimtas! Bandyk vėliau!"

Kiek palaukęs ir užsisakęs kitą alaus bokalą, Denbi vėl įmetė monetą. Šįkart abipusio ryšio ekranas įsižiebė ir jame pasirodė stambus įraudęs Frendlio Fredo veidas.

- Hello, Džodžai, kaip gyveni?
- Na nieko, Fredai, ne taip ir blogai.
- Tačiau galėtų būti geriau, ar ne?

Denbi linktelėjo:
- Atspėjai, Fredai, kas tiesa, tas tiesa.

Jis žvilgtelėjo į staliuką, kur stovėjo vienišas alaus bokalas:
- Klausyk, Fredai… aš … aš nupirkau mokytoją…
- Mokytoją?
- Taip. Suprantu, daiktas nevisai įprastas, tačiau, maniau, berniukui reikia pagalbos ruošiant telepamokas – netrukus egzaminai, o pats supranti, kaip vaikai pergyvena, kai pateikia neteisingus atsakymus ir negauna dovanos. O tada, aš pamaniau, kad ji… Tai, supranta, nepaprasta mokytoja. Maniau padės Luarai namų ruošoje. Tokios tokelės…

Denbi nutilo ir pažvelgė į ekraną. Frendlis Fredas supratingai linkčiojo. Jo stambūs rausvi žandai kresčiojo. Tada jis tarė:
- Klausyk, Džordžai! Mesk tą mokšę. Girdi? Palik ją. Tie mokytojai-androidai nė kiek ne geresni už tuos senuosius tikrus mokytojus, ta tuos, supranti, kur kvėpavo ir gyveno, kaip mudu. Patikėk, Džordžai, aš žinau. Jie šiaip muša vaikus. Tai tikrai. Muša juos dėl…

Tuo metu pasigirdo kažkoks dūzgimas ir ekranas išblėso:
- Laikas baigėsi, Džordžai. Nori pakalbėti dar už ketvirtuką?
- Ne, dėkui, - atsakė Denbi.

Jis išgėrė alų ir išėjo. Kodėl niekas nemėgsta mokytojų ir kodėl visiems patinka telepedagogai?

Visą kitą dieną darbe Denbi galvojo apie tą paradoksą. Prieš 50 m. atrodė, kad tie mokytojai-androidai išspręs mokymosi problemą taip pat kardinaliai, kaip kainų ir asmeninių mašinų sumažinimas išsprendė šimtmečio ekonomines problemas. Ir tikrai, pedagogų trūkumo problema iškart dingo, tačiau atsirado kita – patalpų trūkumas. Kas iš to, kad mokytojų pilna, jei nėra kur mokytis? O kaip galima skirti lėšų naujų mokyklų statybai, kai trūksta gerų kelių?

Žinoma, buvo kvaila buvo tvirtinti, kad mokyklų statyba svarbiau už kelius. Juk jei liausiesi statyti naujus kelius, sumažės paklausa automobiliams, vadinasi, ekonomika kris, didės depresija, o tada mokyklų statyba dar labiau beprasmiška ir nereikalinga veikla.

Dabar, kai tas klausimas išsiaiškintas, galima atmesti neapykantą maisto koncentratų gamintojams. Įvedę telemokymą, jie išgelbėjo padėtį. Vienas pedagogas, stovėdamas mažoje klasėje, kurios vienoje pusėje lenta, o kitoje telekamera, gali iškart mokyti vos ne 50 mln. Mokinių, o jei kam ir nepatiks, kaip jis moko, pakaks persijungti į kitą teleprogramą. Žinoma, tėvai turi nuolat sekti, kad vaikas nešokinėtų iš vienos klasės į kitą, aukštesnę, ir nepereitų į kitų metų programą neišlaikęs pereinamųjų egzaminų.

Svarbiausia toje mokymo sistemoje buvo tai, kad už viską mokėjo maisto koncentratų gamintojai, leisdami mokesčių mokėtojams atsisakyti vienos iš pačių nemaloniausių išlaidų, užtikrindami pilnesnę piniginę įvairiems kitiems mokėjimams. Vienintelis dalykas, ko tos kompanijos prašė, - kad mokiniai (o pagal galimybes ir tėvai) vartotų maisto koncentratus.

Tad jokio paradokso ir kvapo nebuvo. Mokytojas atidavė užmarščiai, nes jos simbolizavo papildomas išlaidas mokesčių mokėtojams; telepedagogas tapo pageidaujamu visuomenės tarnu, nes garantavo priedą jų biudžete. Tačiau Denbi suprato, kad pasekmės buvo labai rimtos.

Nepaisant, kad neapykanta mokytojams tapo atavizmu, tas pyktis buvo daugiausia pagimdytas maisto koncentratų gamintojų sukelto propagandinio triukšmo, pradėjus įgyvendinti planą. Būtent jie atsakingi už mito apie tai, kad mokytojai-androidai muša vaikus, paskleidimą, ir tas baubas iki šiol baugina kitaminčius.

Problema tame, kad dauguma žmonių mokėsi televizijos pagalba ir todėl nežino tiesos. Denbi buvo maloni išimtis. Jis gimė ir augo mažame miestelyje, esančiame aukštai kalnuose, trukdžiusiuose priimti televizijos programas, ir jam teko, kol šeima nepersikėlė į miestą, eiti į tikrą mokyklą. Jis tai žinojo, kad mokytojai niekada nemuša mokinių.

Žinoma, galėjo nutikti, kad "Androids International" išleido du-tris nepasisekusius modelius, tačiau ir tai vargu. Tai buvo patikima firma. Imkim, pvz., automobilietų priežiūros darbininkus ar patyrusius scenografistus, padavėjus ar namų darbininkes, kuriuos gamina. Žinoma, vidutinis tarnautojas neįgali jų nusipirkti. Tad kodėl Luara negali turėti (Denbi mintys šokinėjo nuo vienos temos prie kitos) laikinos tarnaitės?

Tačiau ji neturėjo. Kai jis vakare grįžo iš darbo, užteko greito žvilgsnio į Luarą, kad be abejonių nustatytų, kad ji nepatenkinta jo pirkiniu. Niekas iki tol jis nematė tokio įraudusio veido ir piktai sukąstų lūpų.

- Kur ponia Džouns? – paklausė jis.
- Ji dėžėje, - atsakė Luara. – ir rytoj ryte išveši ją ten, iš kur paėmei, bei atsiimsi mūsų 45 dolerius!
- Ji daugiau manęs nemuš! – pasakė Bilas, indėniškai sėdintis prieš televizorių.

Denbi išbalo:
- Ji mušė?
- Beveik, - atsakė Luara.
- Mušė ar nemušė? – pakartojo Denbi.
- Mam, pasakyk jam, ką ji pasakė apie mano telepedagogą! – šūktelėjo Bilas.

Luara niekinančiai prunkštelėjo:
- Ji pasakė: gėda iš klasikinio dalyko, tokio kaip "Iliada", daryti kaubojišką-undėnišką melodramą ir vadinti tai mokymu.

Reikalas pamažu aiškėjo. Akivaizdu, kad ponia Džouns ryte, kai Luara ją įjungė, pradėjo intelektualią kovą ir ją tęsė tol, kol jos neišjungė. Ponios Džouns nuomone, viskas Denbi namuose buvo ne taip, kaip reikia: ir Bilo TV mokomosios programos, transliuojamos per mažą televizorių vaiko kambaryje, ir dieninės didelio svetainės televizoriaus programos, užimančios Luarą; ir vestibiulio sienų piešiniai – maži raudoni kadilakai, lekiantis susikertančiais keliais, ir jokios knygos namuose nebuvimas.

- Tik įsivaizduok, ji mano, kad iki šiol tebeleidžiamos knygos, - sakė Luara.
- Visa, ką noriu sužinoti, - tvirtai tarė Denbi, - mušė ji ar nemušė?
- Einu prie to…

Apie trečią ponia Džouns tvarkė vaikų kambarį. Bilas paklusniai žiūrėjo telepamoką, sėdėdamas už suolo – toks paklusnus ir ramus, kad neatsižiūrėsi – visas persiėmęs kaubojų pastangomis užgrobti indėnų kaimelį pavadinimu Troja. Staiga visai netikėtai mokytoja, tarsi išprotėjusi, perėjo per kambarį ir įžeidžiančiai pasisakiusi tokio "Iliados" perdarymo atžvilgiu, išjungė televizorių pamokai vos įpusėjus. Bilas ėmė rėkti ir Luara, įsiveržus į vaikų kambarį, pamatė, kaip ponia Džouns viena ranka laiko Bilą už peties, o kitą pakėlė, ketindama jam pliaukštelėti.

- Gerai, kad laiku suspėjau, - pareiškė Luara. – Nėra ką ir sakyti, ką ji galėjo padaryti. Ji juk būtų jį užmušusi.
- Kažkaip neįtikinama visa tai, - pasakė Denbi. – O kas buvo toliau?
- Aš ištraukiau Bilą ir liepiau jai grįžti į dėžę. Tada išjungiau ir uždengiau dangtį. Ir žinai, Džordžai Denbi, dėžė nebus atidaryta. Ir, kaip sakiau, ryt rytą nuveši ją atgal… jei nori, kad mudu su Bilu liktume gyventi šiame name!

Denbi visą vakarą buvo suirzęs. Jis mykė vakarienės metu, kankinosi žiūrėdamas eilinį kovinį filmą, o, kai tik buvo tikras, kad Luara nežiūri į jį, pažvelgdavo į tyliai prie durų stovinčią dėžę.

Pagrindinė filmo herojė, blondinė šokėja (apimtys 39-24-38 coliai) vardu Antigonė. Atrodo, kad du jos broliai užmušė vienas kitą susišaudymo iš pistoletų metu ir vietos šerifas Kreontas leido palaidoti tik vieną jų, nepagrįstai užsispyręs, kad kitą reikia numesti dykynėje žvėrims sudraskyti. Antigonė niekaip negalėjo suvokti to įsako logikos. Ji kalbėjo, kad jei vienas jos brolis nusipelnė būti palaidotas, tai nemažiau turėtų ir kitas. Ji prašo sesers Jemenos padėti jai palaidoti antrą brolį. Baili ir silpno charakterio Jemena atsisako, todėl Antigonė pareiškia, kad tada ji viena susidoros ir atliks visas deramas apeigas. Tada mieste pasirodo varganas Tiresėjus…

Denbi lėtai atsistojo, nuėjo į virtuvę, o tada per užpakalines duris į lauką. Sėdo į savo mašiną, atidarė langus, kad šiltas vasaros vėjelis atgaivintų. Pavažiavo pirmyn ir atgal bulvaru.

Gatvės kampe statoma užkandinė buvo jau beveik baigta. Jis peržvelgė ją abejingai, kai suko į šoninė gatvelę. Frendlio Fredo baras buvo pustuštis ir Denbi užsidarė pirmoje laisvoje kabinoje. Vienišas išgėrė pora bokalų alaus, stovinčių mažo tuščio staliuko gale ir gerai susimąstė. Tada, primetęs, kad žmona su sūnumi jau miega, grįžo namo, atidarė ponios Džouns dėžę ir ją įjungė.

- Ar šiandien ketinote mušti mano sūnų? – paklausė jis.

Žydros akys žvelgė tiesiai į jį, blakstienos ritmingai pasikeldavo ir nusileisdavo, išsiplėtę akių lėliukės lėtai traukėsi nuo stiprios lempos, kurią Luara paliko neužgesintą svetainėje, šviesos. Pagaliau ji atsakė:
- Sere, aš negaliu smogti žmogui. Spėju, kad tai užrašyta mano garantijos talone.
- Bijau, ponia Džouns, jūsų garantijos laikas seniai baigėsi, - grubiai paprieštaravo Denbi ir pridūrė, - beje, dabar tai neturi reikšmės. Tai griebėte jį už rankos, ar ne?
- Taip, sere.

Denbi susiraukė. Jis ėjo kiek netvirtai staiga tapusiomis vatinėmis kojomis, kai patraukė atgal į svetainę.

- Pom… ponia Džouns, ateikite, atsisėskite ir papasakokite viską iš eilės, - paliepė jis.

Jis žvelgė, kaip ji išėjo iš dėžės ir nuėjo per kambarį. Jos eisenoje buvo kažkas keista. Nesijautė ankstesnio lengvumo: ponia Džouns ėjo nerangiai, o jos ankstesnė stati laikysena kažkaip pasikreipė. Po pirmo žingsnio jis suprato, kad ji šlubuoja. Ponia Džouns sunkiai atsisėdo ant kušetės, o jis prisėdo greta jos.

- Jis, tikriausia, spyrė jus koja, ar ne? – paklausė Denbi.
- Taip, sere. Man teko jį sugriebti už rankos, kad jis dar kartą nesmogtų.

Kambaryje pasklido rausva migla ir ėmė plaukti prieš jo akis. Vėliau jis lėtai išsisklaidė, tačiau sieloje liko kažkokios nemalonios nuosėdos.

- Labai susikrimtęs, ponia Džouns. Bijau, kad Bilas yra pernelyg agresyvus.
- Vargu ar jį galima kuo nors kaltinti, sere. Šiandien buvau visiškai priblokšta, kai sužinojau, kad siaubingos teleprogramos sudaro jo vienintelį dvasinį peną. Juk jo telemokytojas maža geresnis iš pusiau išsilavinusį kongreso narį, kurio vienintelis rūpestis yra padėti savo kompanijai sėkmingai iškišti eilinę kukurūzų dribsnių partiją. Dabar man tapo aišku, kodėl jūsų rašytojai idėjų ėmė ieškoti klasikoje. Jų kūrybines galias štampai suardo dar embriono stadijoje.

Denbi buvo sukrėstas. Jis dar niekada iki tol negirdėjo nieko panašaus. Stebino ne tik pasakyti žodžiai, o ir tas pasitikėjimas, sklidęs iš intonacijų mokytojos balse – nors ir iš meistriškai sukonstruoto garsiakalbio, sujungto su neįtikėtinai sudėtingais atminties blokais.

Taip, sėdėdamas greta ponios Džouns, sekdamas kiekvieną jos lūpų judesį, matydamas dažną jos blakstienų mirksėjimą virš žydrų akių, jis jautė, kad į namus atėjo ir svetainėje sėdi rugsėjis. Netikėtai Denbi apėmė begalinis ramybės jausmas. Turtingos, pilnos gėrybių rugsėjo dienos ilga seka slinko pro jo akis; ir jis suprato, kuo jos skyrėsi nuo kitų dienų: rudens dienos buvo pilnos turinio, grožio ir ramumos, nes jų mėlynas dangus teikė viltį ir pasitikėjimą, kad ateis dar turtingesnės ir turiningesnės dienos…

Chalk board Jos skyrėsi tuo, kad buvo pilnos prasmės.

Akimirka tapo tokia maloni, kad Denbi panoro, kad ji tęstųsi amžinai. Netgi mintis, kad ji pasibaigs, skausmingai dūrė ir jis instinktyviai padarė tai, ką galėjo: pasisuko prie ponios Džouns ir apkabino pečius. Ji nesujudėjo ir toliau ramiai sėdėjo, jos krūtinė ritmingai kilnojosi, ilgos juodos blakstienos mosavo tarsi paukščio, sklendžiančio virš melsvų skaidžių vandenų, sparnai…

- Pasakyk, kuo tau vakar nepatiko "Romeo ir Džiuljetos" pastatymas? – paklausė jis.
- Jis tiesiog siaubingas, sere. Tai iš esmės parodija, pigus dalykas, kur Šekspyro eilučių grožis arba sudarkytas arba visai dingęs.
- Žinai tas eilutes?
- Taip, dalį.
- Padeklamuok, prašau.
- Gerai. Scenos prie balkono pabaigoje, kai abu įsimylėjėliai išsiskiria, Džiuljeta kalba:

Jokių ribų nežino meilė mano,
Gili tarytum vandens okeano.
Kad ir kažin kaip būčiau tau dosni, -
Širdis manoji neišseks kaip jūra.

o Romeo atsako:

Palaiminta, palaiminta naktie!
Gal visa tai tik sapnas apgaulingas,
Tiktai nakties regėjimas žavus?

- Kodėl jie tai išmetė, sere, kodėl?
- Todėl, kad gyvename nujausmintame pasaulyje, - atsakė Denbi, nustebęs savo įžvalgumo, - o pigiame pasaulyje, kaip mūsų, dvasios brangenybės bevertės. Pakartok, prašau, tas eiles…

 Jokių ribų nežino meilė mano,
Gili tarytum vandens okeano.
Kad ir kažin kaip būčiau tau dosni, -
Širdis manoji neišseks kaip jūra.

- Leisk man užbaigti, - susikaupė Denbi.

 Palaiminta, palaiminta naktie!
Gal visa tai tik sapnas apgaulingas,
Tiktai nakties regėjimas žavus

Netikėtai p. Džouns staigiai atsistojo.
- Labas rytas, ponia – tarė ji.

Denbi neatsistojo. Nes nieko gero tai nebūtų davę. Pernelyg gerai pažinojo savo žmoną. Ji stovėjo svetainės tarpduryje su nauja pižama, išpaišyta kadilakais. Kai ji paslapčiomis lipo laiptais, jos basos pėdos neskleidė jokio garselio. Dvivietės mašinos ant jos pižamos išsiskyrė ryškiai raudonomis dėmėmis auksiniame fone ir atrodė, kad Luara atsilošė, o jie kaip pasiutę laksto jos kūnu, defiliuodami jos iškilia krūtine, pilvu, kojomis…

Jis išvydo jos susiaurėjusį veidą, šaltas negailestingas akis ir suprato, kad beviltiška ką nors jai aiškinti, nes žmona nenorės, o ir nesistengs suprasti. Jis aiškiai pamatė, kad pasaulyje, kuriame gyvena, rugsėjis tęsiasi ilgus metus ir puikiai įsivaizdavo, kaip šį rytą krauna dėžę su mokytoja į mašiną ir veža ją švytinčiomis miesto gatvėmis į nedidelę naudotų daiktų parduotuvėlę. Jis aiškiai matė parduotuvės duris, tačiau tada atsipeikėjo ir, apsidairęs, pamatė, kaip ponia Džouns stovi kažkokia kvaila poza prieš Luarą ir kartoja tarsi sugedęs patefonas: "Kas nutiko, ponia… Kas nutiko…."

Po kelių savaičių Denbi vėl panoro aplankyti Frendlio Fredo barą ir išgerti pora bokalų alaus. Tuo metu jis jau buvo susitaikęs su Luara, tačiau tai jau nebuvo ankstesnė ramybė. Denbi į gatvę išvairavo mašiną ir nuvažiavo spindinčiu šviesomis bulvaru. Buvo nuostabus birželio vakaras, žvaigždės kaip segtuko galvutės spingsėjo danguje virš neono šviesomis apšviesto miesto.

Užkandinė, statyta gatvės kampe, jau dirbo. Prie spindinčio chromuoto prekystalio matėsi keli lankytojai, o prie liepsnojančios krosnies padavėja vartė šnypšiančias dešreles. Kažkas buvo pažįstamo tame, kaip ji judėjo, jos suknelės klostėse, švelniuose, tekančios saulės spalvos plaukuose, gaubiančiuose malonų veidą… Jos naujas savininkas stovėjo kiek nuošaliau, parimęs ant prekystalio ir kažką gyvai aptarinėjo su lankytoju.

Denbi krūtinę neįtikėtinai suspaudė. Jis staigiai sustojo, išlipo ir, peržengęs betoninę užtvarą, pasuko prie baro – į galvą mušė kraujas, visos kūno dalelės įsitempė tarsi prieš mūšį. Yra dalykų, pro kuriuos negali praeiti ramiai, būtinai įsikiši, nesusimąstęs apie pasekmes. Jis priėjo prie prekystalio, kur stovėjo užkandinės savininkas, ir jau ketino, persivėręs per prekystalį, smogti į stambų įdegusį snukį, kaip staiga išvydo nedidelį skelbimą ant kartono gabalo, atremtą į garstyčių indelį, kuriame buvo parašyta

Ieškomas vyras…

Nuo mokyklos rugsėjo klasės iki užkandinės tolimas kelias ir mokytoja, pardavinėjanti dešrainius, niekaip nesulyginama su mokytoja, aplink skleidžiančia svajones ir viltis. Bet jei ko nors labai norisi, to pasieksite bet kuria kaina.

- Galiu dirbti tik vakarais, - užkandinės savininkui pasakė Denbi, - Tarkim, nuo šešių iki dvylikos…
- Ką gi, puiku, - atsakė tas. – Tik, bijau, pradžioje negalėsiu daug mokėti. Suprantate, ką tik atsidarėme…
- Nieko tokio, - tarė Denbi. Kada pradėti?
- Kuo greičiau tuo geriau…

Denbi apėjo baro stovą, užėjo už prekystalio ir nusivilko švarką. Jei Luarei tai nepatiks, tegu eina velniop. Beje, jis žino, kad namuose bus patenkinti, nes čia uždirbti pinigai duos galimybę žmonai nusipirkti jos svajonių dalyką – naują kadilaką.

Užsivilko prijuostę, kurią padavė užkandinės savininkas ir prisijungė prie p. Džouns, stovinčios prie kaitintuvės su tikra medžio anglimi.

- Labas vakaras, ponia Džouns, - tarė jis. Ji atsisuko ir jam pasirodė, kad jos akys plykstelėjo, o plaukai sužvilgo tarsi saulė, tekanti ūkanotą rugsėjo rytą. - Labas vakaras, pone, - atsakė ji ir užkandinėje tą birželio vakarą padvelkė rugsėjo vėjelis, tarsi po be galo ilgos nuobodžios dienos prasidėjo nauji pilni prasmės mokslo metai.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Uras kitaip!
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
V. Baalis. Eksperimentas
Robertas Jangas. Žydra dirva
Marija Galina. Kontrabandininkai
Natalija Lebedeva. Sena ferma
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
Romenas Jarovas. Silpnumas akimirkai
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
R. Jarovas. Genialumo komponentas
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
O. Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Stivenas Alenas. Viešas pasmerkimas
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
M. Jako. Protingumo testas
Lino Aldani. Onirofilmas
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė