Robertas Jangas. Žydra dirva

Planetalėkis išniro iš kosmoso gelmės ir sunkiai nutūpė ant žydrųjų Žemės smėlynų.

Kapitonas Frimpfas atvėrė išorinį liuką. Jis išėjo į žaižaruojančią ryto saulės šviesą ir pasimėgaudamas įtraukė į plaučius krištolinio grynumo svaiginančio oro. Tolumoje, tarsi spalvoto stiklo šukės, saulės spinduliuose spalvas kaitaliojo krištoliniai išmirusio miesto griuvėsiai.

Vado akys sudrėko. "Žemė, - pagalvojo jis. – Štai kokia tu, Žeme..."

Trys kiti istorinio skrydžio dalyviai vienas po kito išėjo iš laivo ir prisijungė prie kapitono Frimpfo. Kurį laiką jie apstulbę žvalgėsi į šonus.

- Žydroji, - pagaliau atsiduso Birpas.
- Ir iš tiesų žydra, - stebėjosi Fardelis.
- Eik sau, žydra, - numykė Pempfas.
- Na aišku, žydra, - švelniai atitarė vadas, - Juk sakė mūsų astronomai, kad regima Žemės žydrynė negali būti paaiškinama vien tik atmosferos savybėmis. Kokia nors žydra medžiaga turi būti ir planetos paviršiuje. Dabar tai sužinojome: tai dirva. Blue Earth

Jis priklaupė ant kelio ir pagarbiai pasėmė sauja nuostabios miltelių pavidalo medžiagos – ji tekėjo pro pirštus, kaip žydras rūkas. Vadas išsitiesė, nusiėmė kepurę ir taip sustingo, nulietas saulės šviesa, su vėjo kedenamais plaukais ir į tolumą įsmeigtomis akimis – paprastas marsietis, sugebėjęs garbingai per beribes Visatos erdves atnešti Marso mokslo triumfą.

Lengvu liūdesiu užsipildė vado širdis ir jo mintys nuskriejo į gimtąją planetą. Jis prisiminė malonią Marso vasarą su tingiais vakarais, neskubius pokalbius su auksinio limonado taure babulios Frimpfės verandoje...
Vadas pakaušiu pajuto kažkieno drėgną kvėpavimą. Jis staigiai atsisuko:
- Kas yra, Birpai?
Birpas krenkštelėjo.
- Atsiprašau, sere, - dusliai tarė jis. – Ar neatrodo, kad tokį įvykį reiktų... noriu pasakyti, sere, skrydis buvo ilgas, ir Pempfui su Fardelius, o ir man, sere, gerokai perdžiū... eee... bendrai paėmus, nervai mums visai pakriko, sere, ir mes pamanėme...

Jis užsikirto nuo šalto vado žvilgsnio.
- Gerai. Galite atidaryti dėžę savo šlykštaus gėralo, bet tik vieną, aišku? Ir dar. Jei rasiu bent vieną butelį, išniekinantį šį dievišką landšaftą, tai man visi sulėksite į karcerį.
- O kur mums juos dėti, sere? Jei paliksime laive, reikės daugiau degalų pakilimui, o jų ir taip mažoka.
Vadas akimirkai susimąstė.
- Užkaskite į žemę, - tarė jis.

... Jis aiškiai įsivaizdavo žmonos veidą. Štai ji sėdi prieš jį, klausosi ir ... valgo. Taip, kažkodėl būtent ji valgo. Nors, kiek jis prisimena, ji valgė visą laiką.

Vadas pabandė galvoti apie ką nors maloniau ir mąstė apie būsimą sugrįžimą į Marsą. Tačiau jam apsireiškė ne džiūgaujanti minia raketodrome, o putni Kosmovaldybos mokesčių valdybos inspektoriaus fizionomija, negailestingai plėšianti iš jo premijinių pagalvės mokestį, oro mokestį, malkų mokestį, žolės mokestį, o taip pat mokestį už pirmąjį pasaulinį karą, antrąjį pasaulinį karą, trečiąjį pasaulinį karą ir ketvirtą pasaulinį karą. "Kodėl reikia mokėti mokesius už karą, kuriame kovėsi tavo tėvas, senelis, prosenelis ir proprosenelis?" – liūdnai pamintijo. Ir tikrai, yra dėl ko išgerti. Jis pavydžiai iš padilbų žvilgtelėjo į Birpą, Pempfą ir Ferdelį. Jiem buvo nusispjaut į mokesčius. Jiems į viską buvo nusispjaut. Šoka sau aplink krūvą tuščių butelių kaip kokie laukiniai, ir jau sukūrė linksmą dainelę apie žydrus Žemės smėlius.

Kapitonas Frimpfas įsiklausė į žodžius ir jo ausys iš pradžių paraudonijo, o vėliau tapo ryškiai raudonos.
- Užteks, vaikinai! – nutraukė jis linksmybes. – Užkasat savo butelius, sudeginat dėžę – ir į laivą. Rytoj mums bus sunki dienelė.

Birpas, pempfas ir Ferdelis paklusniai iškasė keturias eiles duobučių ir žydra žeme supylė savo stiklinių kareivėlių kapelius. Tada sudegino dėžę ir, palinkėję vadui labos nakties, nulingavo į laivą.

Vadas ilgai gulėjo tamsoje savo kajutėje, apmąstydamas žemiečių likimą – apie jų sukurtą pažangią civilizaciją, gimusią ir mirusią, nieko nepaliekant po savęs be saujelės krištolinių priminimų. Galų gale jis užsnūdo.

Kitą rytą kapitonas Frimpfas priėjo prie išėjimo liuko, jį atvėrė ir ... apstulbo. Tiesiai priešais laivą jis išvydo 24 alumedžius. Tas apibūdinimas akimirksniu kilo jo smegenyse. Kapitonas Frimpfas niekad anksčiau nematė alumedžių. Iš tikro, jis niekada nė negirdėjo apie juos. Bet kokį tikslesnį pavadinimą galite duoti didokiems medžio pavudalo augalams su gintarinio gėrimo buteliais, svyrančiais nuo šakų tarsi prinokę vaisiai. Jauname sode visu pajėgumu ėjo linksmybės. Dar daugiau, sprendžiant iš sodo pakraštyje šviežiai supiltų kauburėlių, naujos sėklos jau buvo subertos. Visa tai tiesiog netilpo galvoje. Buvo nesuvokiama, kad net Žemėje galėtų egzistuoti tokia dirva, kurioje per naktį iš tuščių butelių užaugtų alumedžiai. Miglotas spėjimas apie galimą žemiečių žūtį sukirbėjo jo galvoje.

Prie vado netvirtu žingsniu artinosi Pempfas, kiekvienoje rankoje laikantis po atkimštą butelį.

- Gurkštelėkite, kepe, - besipinančiu liežuviu ištarė jis, - Gyvenime nieko panašaus nebūsite ragavęs, kad mane kur.

Vadas žeminančiu žvilgsniu pastatė jį į vietą:
- Aš karininkas, Pempfai, - prakošė pro dantis. – Karininkai negeria alaus.
- Pamamamiršau, sere, kaltas.
- Kaltas?! Ne tas žodis, Pempfai! Kas tau ir tavo draugeliams davė teisę ragauti, eee, ... tiksliau skanauti, nesterilizuotus žemiškus vaisius? Klausyk, Pempfai, tu, kaip ekspedicijos chemikas, privalėjai iš pradžių paimti dirvos mėginius. Nejaugi neliko paprasčiausio žingeidumo?

- Tam nėra jokios prasmės, sere. Dirva, į kurią vakare sukiši tuščią alaus butelį, o ryte randi štai tokį medokšnį, tikriausiai yra mokslo, milijonus metų aplenkusio mūsiškį, vaisius. Spėčiau, kad Saulės spindulys, atsispindėjęs nuo Mėnulio paviršiaus, pasiekia Žemę ir sustiprina dirvos gebėjimą atgaminti viską, kas į ją pasėta.

Vadą nupurtė:
- Sakai viską?
- O kaip kitaip, sere? Mes pasėjome tuščius alaus butelius ir gavome alumedžius. Ar ne taip?

- Hm, - susimąstęs pratarė vadas. Jis staigiai apsisuko ir nužingsniavo į laivą. Visą dieną praleido savo kajutėje, paniręs į gilius apmąstymus. Kai nusileido saulė, vadas paliko laivą ir artėjančios nakties priedangoje užkasė visus pinigus, kurie buvo saugomi galiniame laivo skyriuje. Iš pradžių jis apgailestavo, kad neatsivežė jų daugiau, bet vėliau sumąstė, kad tai neturi didelio skirtumo – juk medžiams davus pirmuosius vaisius jo rankose atsidurs reikiamas sėklų fondas.

Tačiau kitą rytą, kai kapitonas Frimpfas išlindo iš laivo ir paskubomis nuėjo prie savo eksperimentinio daržo, jis ten nerado nieko, išskyrus savo vakare supiltas žydras lysves. Jis pradžių jis pajuto stiprų nusivylimą, tačiau vėliau suprato! "Tikriausiai, su pinigais yra sudėtingiau. Matyt, užauginti piniginius banknotus ne lengviau, nei juos uždirbti". Vadas su pavydu apžvelgė per naktį išbujojusį alaus sodą, iššaukiančiai skambčiojantį vėjyje neįprastais vaisiais.

Jis išėjo į saulėtą laukymę ir sustojo sunkiai kvėpuodamas. Tiesiai priešais jį trys gatavai girti minotaurai mataravo kojomis staugdami visa gerkle nepadorią dainušką apie žydruosius Žemės smėlius ir kuriai jau buvo sukurtas antras kupletas. Išvydę vadą, jie liovėsi šokti, minutę bukai žvelgė į jį aptemusiais žvilgsniais, o po to tęsė savo.

Dabar kapitonas Frimpfas jau beveik neabejojo, kokia lemtis ištiko Žemės gyventojus. Tačiau kas nutiko su jų užaugintais medžiais, klausė jis savęs. Jis buvo analitinio mąstymo marsietis ir atsakymo nereikėjo ilgai laukti; Žemės gyventojai, išgerdami vaisių skystimą, kartu apdulkindavo stiklo tarą ir, sodindami ją į žydrąją dirvą, gaudavo naujus medžius. Kol išliko ekologinis balansas, tai buvo pagirdanti ir abipusiškai naudinga simbiozė. Tačiau žemiečiai, matyt, neteko saiko jausmo ir persotinimas stebuklingomis dulkelėmis sukėlė jų žūtį, o medžiai, nebūdami savidulkiai, pamažu išmirė.

Taip, tragiškas likimas. Tačiau negi lėtas išmirimas nuo mokesčių naštos vertesnis protingos būtybės?

Visą dieną vadas laužė galvą kaip apdulkinti piniginius banknotus ir pagaliau, praradęs bet kokią viltį, numojo ranka ir, nubėgęs į kajutę, ryžtingai patraukė į save baro dureles.

Tuo momentu į kajutę suvirto toji trijulė. Fardelis netvirtai žingtelėjo į priekį.

- Šere, - pradėjo jis, vos apversdamas liežuvį, - turime pranemešti jusyse, kad nes nesiruožiame grįžti į Maršą.

Vadas suirzęs atsisuko.

- Nešdinkitės į savo suknistą sodą ir palikite mane ramybėje! – pyktelėjęs šūktelėjo.

Kai komanda, besiramstydama į sienas, išėjo iš kajutės, kapitonas Frimpfas ištraukė butelį ir keliais gurkšniais ją apdulkino. Tada svirduliuodamas išėjo iš laivo, pasėjo tuščią butelį ir prisėdo, kad sulauktų ūglių.

Ryto saulė rado vadą sėdintį toje pačioje vietoje su palaiminga šypsena. Jis stebėjo savo irmą mažą ūglį, išaugantį iš žydrų Žemės smėlių.

 
 
 

Fantastikos skyrius
K.S.N.
S. Lemas. Patrulis
Dž. Blišas. Menki juokai
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
P. Adams. Senamadiška muzika
Andrejus Anisimovas. Arka
Laukinės gamtos šauksmas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Pametėsit visatos pakraštin?
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Ž. P. Sartras. fantastika kaip kalba
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
Tolkieno stebuklinga pasaka
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
Pastabos apie kūrybiškumą
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
Strugackiai. Šeši degtukai
Odisėjas visapusiškas
Ateivių civilizacijos
R.Moore. Erdvė
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis