Aleksandras Ivanovičius Abramovas. Baltieji pradeda...

1. "Vasarnamio" byla

Lipdamas laiptais, majoras Žemčiūžnas vos nesusidūrė su mergina pilku lengvu kostiumėliu. Ji greitai prasinešė – nerasi kito žodžio! – žemyn, nosine slėpdama užverktas akis. "Kiek savo nelaimių neša į čia žmonės" , - kilo mintis majorui, tačiau jo apmąstymus iškart pertraukė: jį pašaukė skyriaus sekretorė. Žemčiūžną pas save kvietė kriminalinių nusikaltimų skyriaus viršininkas milicijos pulkininkas Keršinas. Jis kritiškai peržvelgė majorą ir nusišaipė: - Storėji...
- Senėju... - tokiu pačiu tonu atsakė Žemčiūžnas. – Amžius, draugas pulkininke.
- Yra galimybė suliesėti. Žinai apie "Vasarnamio" bylą?
- Kutyrino? Truputį girdėjau.
- Teks susipažinti geriau.

Žemčiūžnas nustebo, "Vasarnamio" byla čia vadino profesoriaus Zabolotskio nužudymo bylą, kurią tyrė vienas seniausių ir labiausiai patyrusių kriminalistų, papulkininkis Kutyrinas.
- Nieko nesuprantu, - tarė Žemčiūžnas. – o Kutyrinas?
- Jam infarktas, - atsiduso Keršinas. – Vakar išvežė į ligoninę.

Žemčiūžnas susimąstė. Gaila Kutyrino. Pasveiks, išeis į pensiją, o kartus su juo užsivers ir dar vienas miesto milicijos puslapis. Be Kutyrino net įsivaizduoti sunku kriminalinės paieškos skyrių.

- O kas dar dirbo su ta byla? – po kažkurio laiko paklausė Žemčiūžnas.
- Iš mūsiškių – kapitonas Paramonovas ir vyr. Leitenantas Ryžovas, - atsakė pulkininkas. – O tyrimui vadovauja vyr. tardytojas Michailovas. Ar su juo dirbai?
- Teko...

"Michailovas – labai patyręs prokuratūros darbuotojas, o ir Kutyrinas, kaip sakoma, kriminalistų pažiba ir pasididžiavimas,- pagalvojo Žemčiūžnas. – Nejaugi jie susipainiojo?"
- Pakalbėk su Michailovu, susipažink su medžiaga ir pateik savo samprotavimus.

... Ir pokalbis su Michailovu, ir kruopštus bylos peržiūrėjimas tik patvirtino Žemčiūžno nuogąstavimus: tyrime dar niekas nepaaiškėjo.

Profesoriaus Zabolotskio, vieno geriausių slavų filologijos žinovų, nužudymo aplinkybės buvo iš tikro paslaptingos. Jo kūną rado sekmadienio rytą vasarnamyje, didžiajame kambaryje, kuris mokslininkui buvo ir kabinetas, ir valgomasis.

Kambario durys buvo užrakintos iš vidaus. Langas į sodą atdaras. Savadarbis durklas, meistriškai pagamintas iš dildės, buvo įsmigtas tarp menčių. Pagal medikų išvadas, jis mirė netrukus po vidurnakčio dėl kraujo išsiliejimo širdies plote.

Chess Table Nužudytasis gulėjo kniūpsčias ant kilimo greta šachmatų staliuko. Du lengvi pinti krėslai, pristumti prie staliuko, keletas baltų ir juodų figūrų ant lentos, krūvelė figūrų stalo pakraštyje – visa tai rodė, kad šachmatų partija buvo nebaigta arba nutraukta.

Kambario viduryje ant pietų stalo tebestovėjo nenurinktos lėkštės, stikliukai, taurės, vyno buteliai – keliems žmonėms rengtos vakarienės požymiai. Visur nuorūkos ir pelenai – kambaryje rūkė cigaretes, papirosus ir net pypkę. Ji gulėjo pakraštyje, ant šachmatų staliuko, matyt, ją rūkė pats šeimininkas. Ant žalios rašomojo stalo medžiagos rado smulkias kraujo dėmes: matyt, kažkas iš profesoriaus svečių susižeidė į nepavojingo skutimosi peiliuko ašmenis, kyšojusius iš po storo stiklo, dengusio stalą. Po stalu buvo rasta šviesiai pilkos spalvos švarko saga.

Atlapoto seifo durelėse kyšojo raktų ryšulys, o jo viduje tvarkingai gulėjo prirašytų sąsiuvinių krūvelė. Profesorius rašė knygą apie senovės slavų kalbų istoriją ir juodraščius saugojo seife. Iš pinigų seife rado tik vieną 25-rublinę, uždengtą nukritusio sąsiuvinio. O tuo tarpu išvakarėse profesorius leidykloje pasiėmė honorarą už monografiją – apie tris tūkstančius banko pakuotėmis. Vakarienės metu Zabolotskis kalbėjo apie honorarą, o ir sumą paminėjo. Jo seifas, liudininkų parodymu, tuo metu buvo atdaras. Kažkas iš svečių profesoriui pasakė pastabą – atseit, taip stambių sumų nesaugo. Profesorius, kaip sakoma, ranka numojo – kas, atseit, plėš? – seifo neužrakino, o pinigai vis tik dingo. Vadinasi, buvo kas...

Už langu su vargu pavyko atrasti lietaus nuplautus kažkieno pėdsakus.
Kas gi buvo svečiuose?
Žemčiūžnas paėmė popieriaus lapą, kuriame Kutyrino ranka buvo parašyta keli vardai ir pavardės.
Valia.
Maslovas.
Vera Timofejevna – Maslovo žmona.
Pulkininkas Chmara.
Sizovas.

Sizovo, Chmaros ir Maslovo pavardės buvo perbrauktos raudonu pieštuku – tai vasarnamio kaimynai. Valia buvo tolima profesoriaus giminaitė paskutiniu laiku gyvenusi pas jį mezonine. Atsargos pulkininkas Chmara ir gydytojas Maslovas turėjo nuosavus vasarnamius, o laborantas Sizovas nuomojo gyvenvietėje kambarį su veranda.

Svečiai išsiskirstė apie 11-tą. Profesorius paklausė, ar kas nenori sužaisti šachmatų partiją. Norinčiųjų neatsirado. Maslovą namo nusivedė žmona. Chmara buvo susirūpinęs dėl dukters, išvažiavusios "nakčiai" į miestą pas draugę. O Sizovas aplamai atrodė kažkoks suirzęs. Profesorius net paklausė jo, ar neatsitiko ko nors... "Kažko galva įsiskaudo, - atsakė Sizovas. – Kiek pasivaikščiosiu. Grįšiu, - gal užsuksiu..."

Žadėjo užeiti ir Chmara, "jei Lenutė jau namie". Valia, palydėjusi Maslovus, nuėjo į mezoniną ir atsigulė. Pas profesorių daugiau ji neužsuko, nors jo kambaryje degė šviesa ir girdėjosi kažkokie balsai.

O ryte Zabolotskį rado negyvą.

2. Giminaičiai ir svečiai

Iš pirmo žvilgsnio aišku buvo tik viena – nusikaltimo motyvas. Dingę pinigai – tai pakankamai įtikinama. Bet ar įtikinama? Žudyti dėl trijų tūkstančių?... Mickailovas pasakė:
- Pernelyg menka suma, kad dėl jos žudytų. Kutyrimas, tarp kitko, irgi abejojo... Galvok, majore, galvok...

Žemčiūžnas dar kartą perskaitė bylą. Štai Zabolotskio dukters, Marijos Lvovnos, vieno mokslinio tyrimo institutų darbuotojos, parodymai. Ji, nors ir gyveno atskirai, kartais atvažiuodavo pas jį į vasarnamį. Santykiai su ja jau senokai buvo įtempti. O paskutiniu metu ir visai suprastėjo.

Kelis kartus majoras išklauso apklausos įrašą.
"- Vadinasi, tėvas gyveno vienas?
- Vienas. Negalėjau valgyti kartu su jo antrąja žmona. O kai jie išsiskyrė, aš vis tiek nenorėjau atleisti tėvui – juk po motinos mirties jis man buvo pažadėjęs niekada nevesti...
- O ar senai jis išsiskyrė su antrąja žmona?
- Dar iki karo, evakuacijoje. Mes tada gyvenome Ašchabade.
- Kur ji dabar?
- Ten pat, kartu su savo pirmosios santuokos sūnumi. Dirba miesto teatro artiste. Sūnui, tikriausiai, jau virš 40.
- O kokie buvo jos santykiai su tėvu po skyrybų?
- Jokie. Išsiskyrė – ir viskas. Neilgai kartu gyveno. Mano manymu, net nesusirašinėjo. Tik Viktoras ir buvo aplankęs jį vieną kartą per paskutinius 10 metų...
- Susidraugavo?
- Priešingai, išsiskyrė kaip svetimi.
- O ką galite pasakyti apie Valią?
- Valia – tėvo trečios eilės sesers dukra, studentė. Mokosi teisės institute. Nqa, o su kuo susitikinėja – iš tiesų, nežinau..."

Žemčiūžnas vėl ir vėl junginėjo magnetofoną. "Nuo ko pradėti? – galvojo jis. – Nuo ko? Nuo svečių ar giminaičių? Pirmiausia reikia nustatyti visus, kurie galėjo žinoti apie seife saugomus pinigus. O žinoti apie juos galėjo ne tik dalyvavę vakarėlyje".

Ir vis tik teko pradėti nuo vakarienės dalyvių.

Žemčiūžnas paėmė švarų popieriaus lapą ir stambiomis raidėmis užrašė: "Čerenkova Valia, 22 m.". Įdomu, kaip ji elgėsi apklausų metu? Buvo atvira ar slapukavo? Kartais apie tai sunku nuspręsti iš protokolų – nėra potekstės, nėra gyvo žmogaus žodžio, kurio prasmė kartai priklauso nuo to, kaip ištariamas, pojūčio.

Jis susidomėjęs išklausė dar vieną įrašą: Paramonovas kalbėjosi su Valentina.

"- Kaip reagavo svečiai, kai profesorius pasakė apie pinigus? – klausė Paramonovas.
- Neprisimenu. Atrodo, juokėsi... Kažkas net pradėjo ploti, kažkodėl... O štai dar kas: Vera juokais paprašė profesorių uždaryti seifą, o tai gali susiviliota ta suma...
- Kas papriekaištavo profesoriui, kad nemoka saugoti pinigų> Neprisimenate?..
- Tiksliai neprisimenu. Atrodo, Chmara.
- O Sizovas?
- Jis irgi pajuokavo. Tik labai niūriai. Jis aplamai tą vakarą buvo blogos nuotaikos.
- Ką jis pasakė, vis dėlto?
- Pasakė, kad jame Raskolnikovas. Kažką panašiai. neprisimenu".

Žemčiūžnui patiko apklausos stilius. Tačiau kodėl Paramonovas sutelkė dėmesį Sizovui? Nejaugi dėl to kvailo pajuokavimo? O gal todėl, kad Sizovas žadėjo grįžti ir sužaisti šachmatais? Bet juk ir Chmara žadėjo sugrįžti pas profesorių. Ir kažkas tikrai buvo pas profesorių, kai, palydėjusi Maslovus, Valia grįžo namo.

"Laiptai į mezoniną eina iš prieangio, kuriame yra ir durys į profesoriaus kambarį, - skaitė Žemčiūžnas Valios Čerenkovos parodymus. – Stabtelėjau sekundei, valydama kojas: gatvėje buvo purvas, lijo. Iš dėdės kambario krito siaura šviesos juostelė ir girdėjosi balsai. Girdėjau, kaip dėdė kažko klausė: 'O kodėl tu su pirštinėmis?' Kitas kažką jam atsakė, tačiau ką tiksliai, nenugirdau. Vėliau jau būdama viršuje girdėjau, kaip barkštelėjo durų spyna – kažkas iš vidaus užrakino duris. Ilgai klausiausi, tačiau apačioje buvo tylu. Tada kažkas nukrito. Pamaniau, kad dėdė perstūmė stalą. Tačiau indų žvangėjimo negirdėjau. Minutėlę pastovėkau prie lango ir nuėjau miegoti... Tik štai, kai uždarinėjau langą – dėl uodų – išvydau sode šmėkštelėjusią cigaretės ugnelę".

Cigaretės ugnelę pastebėjo ir Sizovas, grįždamas iš pasivaikščiojimo. Jo žodžiais, buvo apie dvylika. Profesoriaus kambaryje degė šviesa, langas buvo atdaras. Sizovas pastovėjo prie vartelių, svarstydamas, užeiti ar ne. Tačiau laikas buvo vėlyvas, ir jis patraukė namo.

Taigi, Sizovas neužėjo pas profesorių po vakarienės. Maslovai irgi negrįžo. Neatėjo antrąkart ir Chmara. Pulkininko parodymus patvirtino nuomininkas, nuomavęs verandą: jo žodžiais, Chmara susitiko su grįžusia dukra ir liko namuose.

Dar vienas lapelis patraukė Žemčiūžno dėmesį. Ketvirtadalyje lapo smulkia Kutyrino rašysena buvo parašytos kelios neįskaitomos eilutės. Matėsi, kad papulkininkis ant greičio užsirašinėjo atėjusias mintis.

"Kas galėjo būti pas profesorių naktį? Pagalvoti, nebūtinai imant tik vakarėlio dalyvius.
Vienas ar du?
Kodėl tu su pirštinėmis? O gal, 'jūs'? Suklydimas.
Kas žaidė šachmatais?
Kieno ugnelė sode?"

Žemčiūžnas atidžiai peržiūrėjo visą segtuvą, kurį rado Kutyrino seife. Jis žinojo apie papulkininkio įprotį užsirašinėti ant skiaučių mintis ir pastabas. Tačiau tokių lapelių segtuve buvo nemažai ir juose nieko vertinga nebuvo. Tik tos greitomis užrašytos mintys turėjo vertę paieškai. Matyt, surinkti liudininkų parodymai dar neleido susiformuoti kažkokiai išbaigtai versijai.

"Aš jos irgi kol kas neturiu", - pagalvojo Žemčiūžnas.

3. Keista partija

Į duris pasibeldė. Švariai nusiskutęs, pasitempęs, tarsi parade, į kabinetą įėjo kapitonas Paramonovas.

- Išsiaiškinote, Leonidai Nikolajevičiau? – linktelėjo į segtuvo pusę.
- Čia, brangusis, aiškintis ir aiškintis! O aš ne Erkiulis Puaro.
- Kas nors sudomino?
- Kai kas. Radau keletą Kutyrino palaidų pastabų. Skaitei?
- Skaičiau. Tik nieko, be vakarieniavusiųjų, negaliu įtraukti į bylą.
- Kas be jų dar galėjo žinoti apie profesoriaus honorarą?
- Tarp vasarautojų, manau, niekas. Profesorius nemėgo girtis. Jis ir svečiams apie pinigus atsitiktinai prasitarė.
- Tačiau apie 3 tūkst. gavimą žinojo leidykloje. Redakcijoje, buhalterijoje – tikriausiai. Ir bet kas gali turėti vyrą, brolį, draugą. Reikia ten padirbėti. Tam reikalui skirsime vyr. leitenantą Ryžovą. Na, o mes užsiimsime svečiais. – Žemčiūžnas žvilgtelėjo į svečių sąrašą. – Tarp kitko, ar nežinai, kodėl Kutyrino sąraše pabrauktos Sizovo ir Chmaros pavardės?
- Tai profesoriaus šachmatų partneriai. Chmara žaidėjas silpnesnis, o Sizovas turi pirmą atskyrį.
- O kiti?
- Moka ir daktaras. Tik kas išdrįs susikauti su kandidatu į meistrus?
- Figūrų padėtis užrašyta? – staiga susidomėjo Žemčiūžnas.
- Štai! – Paramonovas vėduokle paskleidė ant stalo atsineštų nuotraukų šūsnį, kurių vienoje buvo nufotografuotas šachmatų staliukas su figūromis. Neabejotinai partija artėjo prie pabaigos. Kiekvienos pusės karalių rėmė bokštas, lengvoji figūra ir pėstininkas. Tačiau vienintelį juodųjų pėstininką gynė, papildomai, juodųjų valdovė, o jis pats jau pasiekė pirmąją liniją ir jau buvo ne pėstininkas, o antroji valdovė. Balbūjų pralaimėjimas buvo akivaizdus.
- Išsiaiškinote, Leonidai Nikolajevičiau? – paklausė Paramonovas.

Žemčiūžnas linktelėjo, tebesigilindamas į figūrų padėtį: jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl baltieji, netekę valdovės, vis dar priešinosi?

- Keista partija? – tarė Žemčiūžnas.
- Kodėl keista? – nedrąsiai paprieštaravo Paramonovas. – Juodieji laimi, ir viskas.
- O kokiais žaidė profesorius?
- Baltaisiais. Radome jo pirštų atspaudus ant visų figūrų. O čia matote... - Paramonovas stumtelėjo Žemčiūžkui kitą nuotrauką, kurioje matėsi dešimt simetriškai išdėstytų pirštų atspaudų. – Palikti Sizovo ant bokšto, žirgo ir valdovės, o taip pat kelių pėstininkų.

Žemčiūžnas, atrodė, tarsi jo nesiklauso, susimąstęs raukėsi ir tylėjo>BR> - Kvaila, viskas kvaila, - tarstelėjo daugiaprasmiškai. – Profesorius negalėjo žaisti baltaisiais.

Jų žvilgsniai susidūrė. Paramonovas aiškiai nesuprato, kur lenkia Žemčiūžnas. Majoras jam ištiesė lentos nuotrauką:
- Pažvelkite į baltuosius... Ar žaistumėte tokioje padėtyje? Ne. Ir aš nežaisčiau. Profesorius tuo labiau, net jei žioptelėjo dėl senatvės. Tačiau iki tokios padėties net pražiopsojęs nežaidžia, ypač, jei prieš jį lygus varžovas.
- Jis pasidavė: baltieji vis gi nepadar ėjimo.
- Iki tokios padėties protingas žaidėjas nežaidžia. Pasiduoda anksčiau.

Žemčiūžnas vis dar nepasitikėdamas žiūrėjo į lentą. Kažkas toje partijoje jį glumino. Tačiau Paramonovas užsispyrė.
- Jūs atidžiau pažvelkite, Leonidai Nikolajevičiau, - tebetvirtino, - ir bus aišku, kodėl jis tebežaidė. Tačiau ne tame esmė. Mums svarbu, prieš ką jis žaidė. Pažvelkite į Sizovo pirštų atspaudus. Jie ant juodųjų figūrų.
- Atspaudai gali likti ilgą laiką. Mes gi nežinome, kada jis žaidė. O ir Sizovo atspaudai labai ryškūs – mat riebi pirštai. O profesoriaus vos pastebimi: švarios sausos rankos.. Galbūt, žaidė kažkas trečias, su pirštinėmis? Juk Sizovas tvirtai neigia, kad žaidė su profesoriumi...
- Taip jis ir prisipažins, kad žaidė, - palingavo galvą Paramonovas. - Ar tuo remiatės, Leonidai Nikolajevičiau?
- Noriu, kad niekas nedarytų skubotų išvadų.

Paramovovas daugiau neprieštaravo, o tik stumtelėjo majorui kelias kitas nuotraukas. Ant stiklinės sidabriniame padėkle ant šachmatų staliuko matėsi ryškios papiliarinės linijos...

- Chmaros pirštai. Mes paprašėme visų svečių padėti tyrimui – niekas neatsisakė! – ir paėmėme pirštų atspaudus... Tarp kitko, Chmara ir neneigia, kad gėrė iš tos stiklinės. Tik prie bendro stalo, o ne prie šachmatų staliuko.
- Stiklinę galėjo pernešti.
- Kas?
- Žudikas. Jis galėjo ir žaisti partiją. Sakiau apie pirštines... Tik štai figūrų padėtis keista. Profesorius negalėjo žaisti iki tokios padėties: jis buvo puikus žaidėjas...
- Be reikalo atmetate Chmarą, Leonidai Nikolajevičiau, - pastebėjo Paramonovas. – Peleninė stovi ten pat, ant šachmatų staliuko. Joje – dvi "Bielomoro" nuorūkos, o Chmara tik juos ir rūko. Peleninėje ant bendro stalo – bent pusės pakelio nuorūkos, tačiau kaip jos prie šachmatininkų persikraustė?..
- Dar viena inscenizacija. Be to akivaizdi. Rūkantis dviem papirosais per partiją nepasitenkins. Be to, dar viena nuorūka, cigaretės, su lūpdažio pėdsakais – tai jau trečia inscenizacija. Kažkas, manau, labai skubėjo pateplioti aplink tą partiją.

Paramanovas tarsi pagavo naują mintį.
- O kodėl užmirštame Maslovus? – netikėtai paklausė.
- Yra įrodymų?
- Nors netiesioginių. Maslovai jau dvejus metus svajoja apie "Žigulius". Eilė, kaip išsiaiškinau, jau atėjo, o pinigų trūksta. Kalba, kad prašė pas profesorių – nedavė. Šykštus buvo seniokas. Atsikalbėjo galimybe nusipirkti retų ir vertingų knygų.

Tačiau Žemčiūžnas neklausė.
- Tarkim, tas trečiasis grįžo. Tačiau kur jis gavo durklą, taip meistriškai ištekintą iš dildės? Tokią tik specialiai užsisakęs gausi.

Į kabinetą užsuko Keršinas.
- Rytoj ar poryt bus galima aplankyti Kutyriną. Ją jau išvežė iš reanimacijos, - pasakė Žemčiūžnui. – Aplankyk jį būtinai. – Jis žvilgtelėjo į įsiaudrinusį Paramonovą ir pašiepdamas pabrėžė. – Štai kapitonas, atrodo, jau ir spendimą turi...
- Kol kas tik prielaidas, drauge pulkininke, - sumišo tasai
- Mes į tiriamųjų ratą įtraukiame ir leidyklos personalą, - tarė Žemčiūžnas. – Prokuratūros tardytojas informuotas. Aš ten siunčiu Ryžovą.
- Sutinku. – patvirtino Keršinas. – Kada važiuojate apžiūrėti vietos?
- Rytoj ryte.
- Pašniukštinėkite apie Čerenkovą. Ar viena grįžo į vasarnamį? Įdomi ir trečioji linija: kas iš pašalinių paskutiniu metu buvo atvažiavęs į gyvenvietę? Man atrodo, kad Kutyrinas tai praleido.

4. Pulkininkas Chmara

Kitą dieną Paramonovas ir Žemčiūžnas išvažiavo į Zabolotskio vasarnamį. Miško takelis nuo stoties atvedė juos į vasarvietę ant nedidelio tvenkinio kranto, gausiai pakraščiais apaugusio nendrėmis.

Nuo tvenkinio jie pasuko gyvenvietės gatve ir nuėjo palei neauštą tvorą, už kurios ėjo gyva akacijų gyvatvorė, slepianti nuo smalsių akių braškių lysves ir agrastų krūmus. Tą vasaros sekmadienio rytą gatvė buvo visai tuščia, tik ant suolelio priešais naujai nudažytą tvorą sėdėjo žmogus išblukusia palaidine. Jo skusta galva blizgėjo saulėje kaip poliruota. Sėdėjusysis, pažinęs Paramonovą, mandagiai pasisveikino ir sumišęs pažvelgė į Žemčiūžną.

- Tokioje saulutėje ir be kepurės, - tarė Paramonovas. – Negaila galvos.
- Įpratau. Tačiau širdelei, ko gero, kiek kenkia.
- O mūsų Kutyrinas kaip kartas infarktą pasigavo. Štai ką daro karštis bei nuovargis. O čia majoras Žemčiūžnas, - pristatė majorą Paramonovas. – Vadovaus tyrimui vietoje Kutyrino. Susipažinkite. Čia draugas Chmara.

Chmaros veidas net nutįso iš nusiminimo.
"Ko jis bijo? - pagalvojo majoras ir, nelaukdamas kvietimo, prisėdo ant plataus suoliuko. – O tipelis aiškus, vietinė buožė prekiaujantis braškėmis".
- Kuo čia jūs žaidžiate? – paklausė atsargos pulkininko.

Tas vartė kažkokius akmenukus.
- Štai keletą sagų prisirinkau, - pasakė, parodydamas jas Žemčiūžnui.
Tai buvo šviesiai pilkos, išsitepliojusios kažkokio švarko sagos.
- Kur jas radote? – susidomėjo Žemčiūžnas.
- Tame griovyje prie tako. Anksčiau ten bala buvo, kai lijo. O šiandien saulutė jas išdžiovino. Aš jas surinkau ir net nusistebėjau – kas tokias geras sagas į balą meta? Juk aiškiai nupjautos nuo to paties švarko.
- Parodykite, - tarė Paramonovas, paimdamas vieną sagą. – Tos dvi iš priekio, o šitos nuo rankovių.
- Viskas aišku, patikslino Žemčiūžnas. – Kapitone, rašykite paėmimo protokolą ir paimkite sagas.

Chmara visai paniuro, pateisindamas pavardę:
- Aš čia nieko dėtas. Aš tikrai jas tame griovyje radau.
- Mes jūsų niekuo ir nekaltiname. Jūs padėjote tyrimui. Ir jokių klausimų jums neturiu...Kapitone, aš į Zabolotskio vasarnamį. Užbaikite – ir į ten.

Paėjęs į šalį, Paramonovas šnipštelėjo majorui:
- Lygiai tokia pati rasta po stalu. Matyt, jis čia jas ir nupjovė. Bala, žolė, naktis... Štai ir pagalvojo – kas jų čia ieškos?
- Įdomu, kas jis> A, kapitone? – pasišaipė Žemčiūžnas. – Pagrindinis klausimas...

5. Telefono skambutis

Ant laiptelių, besileidžiančių iš verandos, sėdėjo dviese – vyras ir mergina. Išgirdęs sugirgždėjusius vartelius, mergina kilstelėjo ir, pažinusi Paramonovą, nubėgo priešais. Paramonovais jai pristatė Žemčiūžną.

- O kur Jurijus Konstantinovičius? – nustebo ji pasisukusi. – Jis ką tik čia sėdėjo.
- Kas tas Jurijus Konstantinovičius? – paklausė majoras.
- Jau apklausa? – replikavo Valia.
- Kol kas tik klausimas.
- Sizovas. Mūsų bendras draugas. Ir bendrai – labai geras žmogus. Taip, taip, - pabrėžė ji kreipdamasi į Paramonovą.

Ir pagal replikos toną, ir pagal Paramonovo pašaipą, Žemčiūžnas suprato, kad tai kažkokių jų ginčo tąsa.
- Leiskite apžiūrėti sodą, - paprašė jsi.
- Prašau..

Jis pasuko į eglynėlį prie tvoros, peržengė balutę, atkreipęs dėmesį į vietomis pamindytą aukštą ir tankią žolę.

- Valentina Vasiljevna! – pašaukė jsi. – Ar kas čia vaikščiojo?
- Už medžių? Tai aš grybus rinkau.
- Kada?
- Šiandien rytą.
- O štai ta pamindžiota vieta, tarsi takelis?
- Nežinau, - susimąstė Valia. - Čia paprastai niekas nevaikšto. Gal kas iš svečių...

Žemčiūžnas išėjo pro vartelius, lėtai paėjo palei tvorą, pasuko už kampo ir iškart sustojo: šiaip tankiai sukaltos dvi lentelės buvo nuplėštos, laikėsi tik ant vieno vinies. Pastumk – ir pralysi. Žemčiūžnas pritūpė. Ant skersinio buvo likę rudo molio gabaliukai. Jis juos palietė – dar minkšti, matyt, kažkas neseniai čia lindo, palietė padais...

- Valia, pasakykite, - Žemčiūžnas išsitiesė, - ar kas naudojasi šia landa?
- Na, ne, ko gero, - Valia truktelėjo pečiais. – Kiek žinau, niekas. Nebent berniūkščiai? Tačiau sode jie nieko ir neras...
- Tikrinate savo versiją apie pilką su pirštinėmis? – ne be pašaipos paklausė Paramonovas.
- Visko gali būti, - atkirto Žemčiūžnas. – Viena neabejotina: neseniai pro čia kažkas praėjo, štai – molis dar nesudžiūvo.
- Svetimas?
- Valia tvirtina, kad savi vaikšto pro vartelius.
- Tai ne įkaltis.
- Tačiau mintį sukelia.
- Kokią?
- Kaip kartas apie svetimą...

- Aš vis norėjau jūsų paklausti, Valyte, - Žemčiūžnas pavija nuo vartelių pasitraukusią Valią. – Sakykite, kodėl užsukote į mūsų skyrių?
- Man pasirodė, kad jūs Sizovą įtariate. Tačiau jis tikrai tą vakarą nežaidė šachmatais su profesoriumi. – Juo negalite netikėti. Jis labai teisingas ir sąžiningas žmogus. O Kolia jį kažkodėl ypač atkakliai klausinėjo.

Ji užsičiaupė ir nutilo. "Paramonovo ryžtą reiks kiek atvėsinti", - pagalvojo majoras ir balsu ištarė:
- Mes kol kas nieko neįtariame, Valyte, o tik klausinėjam visų, kas turi tiesioginį ar netiesioginį ryšį su profesoriumi. Keletą klausimų Sizovui turiu ir aš...
- Tarp kitko, jis pats norėjo su jumis pakalbėti... Gal išgeriam arbatos?
- Su malonumu. Štai ir pašaukite jį čia. Kartu ir pasikalbėsime.

Majoras visai nenorėjo arbatos, tačiau būtent tokio pokalbio jam reikėjo – neoficialaus, nepriverstinio. Sizovas pasirodė esąs negražus, kampuotas 35 m. amžiaus vyriškis protingomis ir pašaipiomis akimis.

- Apklausa prie arbatos puoduko? – paklausė, apžvelgdamas stalą ir indelius su uogienėmis, ką tik Valios atneštus.
- Jurijau Konstantinovičiau... - įsiterpė Valia. – Nereikia...
- Žinote, kas sunkiausia tiriant? – pabrėžiančiai pasakė Žemčiūžnas. – Sukurti pasitikėjimo atmosferą, įveikti vidinį pašnekovo pasipriešinimą. Štai jūs viduje priešinatės. O kodėl? Netikite, laukiate visokių provokacijų, painiojančių klausimų. O mano vienintelis noras – išklausyti jus! Galbūt, pasakysite kokią nors smulkmeną, kuri pakels mums užuolaidą...
- Kokios dar smulkmenos, - pertraukė jį Sizovas; vidinė įtampa dar nebuvo išblėsusi. – Viskas seniausiai išsakyta.
- O telefoninis pokalbis? – staiga prisiminė Valia.

Sizovas susimąstė:
- Na tikrai, tai visiška smulkmena. Aš net užmiršau apie jį.
- Apie kokį pokalbį užmiršote? – paklausė Žemčiūžnas.
- Šeštadienį atėjau pas profesorių pirmas, tai žinote. Kai ėjau pro atvirą jo langą, jis su kažkuo kalbėjo telefonu. Įsiminiau tik vieną frazę: "Negali būti! Kokiais vėjais?" Aš pastovėjau prie durų, kad netrukdyčiau pokalbiui, tada įėjau į kambarį. Ir dar įsiminė pabaiga: "Tikiuosi, senioko neužmiršai?"
- Ir profesorius nesakė, kas jam skambino?
- Norėjo pasakyti, - įsiterpė Valia. – Kai atnešiau vyną, dėmė tarė man: "Žinai, kas dabar man skambino?" Tačiau tuo metu ant slenksčio pasirodė Maslovai. Jie iškart ėmė kažką jam pasakoti. Aš taip ir nesužinojau, kas kalbėjo su dėde telefonu. – Valia susimąstė ir tada nevisai tvirtai tarė. – Tačiau, sprendžiant iš tono, kokiu jis manęs paklausė, turėjau pažinoti tą žmogų.
- Gal tai Marija Lvovna?
- Ne, kalba, matyt, apie kažką kitą. Kitaip, kam jis būtų pradėjęs taip daugiaprasmiškai?
- Gal jūs ir teisi, - pastebėjo Žemčiūžnas, baigdamas atvėsusią arbatą.

6. Naujas svečias

Tą akimirką sugirgždėjo varteliai. Nuo jų link verandos drąsiai ėjo 40 m. amžiaus vyriškis gėlėtais marškiniais, pliktelėjęs, žilstelėjusiais smilkiniais, be ūsų, tačiau plačia olandiška barzdele tvarkingai pakirpta palei smakrą. Rankoje nešė didelį minkštą lagaminą iš abiejų pusių apklijuotą užsienietiškomis etiketėmis. Pastatęs lagaminą prie laiptelių, paklausė:
- Ar neapsirikau, Zabolotskio vasarnamis čia?
- Neapsirikote, - atsakė Valia.
- O kur jis pats?

Vyriškis klausinėjo mandagiai, tačiau be jokio varžymosi ar sumišimo.
- Leiskit paklausti, kas jūs toks? – paklausė Valia. - Tam tikra prasme – giminaitis.
- O būtent?
- Stepsonas. Angliškai – posūnis. Mano pavardė Šustikovas. O jam pasakykite, kad atvažiavo Viktoras Petrovičius iš Ašchabado.

Valia sumišusi pažvelgė į Žemčiūžną, tačiau tasai tylėjo, apžiūrinėdamas etiketes ant lagamino.

- Gal aš ne laiku? – atsiprašė svečias. – Gal profesorius išvažiavęs į miestą. Tai aš palauksiu...

Valia vėl pasimetusi žvelgė į Žemčiūžną, nežinodama, ką atsakyti. Šįkart tasai iškart atėjo į pagalbą:
- Eikite į verandą. Draugas Šustikovai; imkite kėdę ir sėskitės.
- Su kuo turiu garbę? – paklausė svečias.
- Su jumis kalba vyresnysis kriminalinės paieškos inspektorius, milicijos majoras. O profesorius Zabolotskis, apie kurį klausiate, praeitą savaitę buvo nužudytas.

Svečias pasimetusiu žvilgsniu permetė sėdinčiuosius:
- Kaip nužudytas? Aš gi praeitą šeštadienį jam iš Ašchabado skambinau.
- Štai po to jis ir buvo nužudytas.
- Kieno?
- Ieškom.
- Yra įtarimų?
- Kol kas tik apklausos. Štai ir jus apklausime, gerai, kad laiku pasirodėte.
- Prašau. Tik mano geležinė alibi. Gyvenu ir gyvenau kitame mieste. Tik ką atskridau iš Ašchabado. Aviabilietas ir pasas jūsų paslaugoms.
- Kur dirbate?
- Ašchabado kino studijoje. Filmuojuosi epizoduose, tačiau reguliariai. Dabar atostogose. Turiu prašymą... Leiskite kiek pagyventi vasarnamyje...
- Ko gero, geriau viešbutyje.
- Nors dvi-tris dienas.
- Prašykite laikinos savininkės... Valia, ar neužleisite kelioms dienoms savo kambario mezonine?... O pati persikelsite žemyn.
- Na, prašau... - Valia gūžtelėjo pečiais.
- Labai dėkui, - tarė svečias. Mieste motinos pažįstama gyvena. Pas ją vėliau ir persikelsiu. Gaila, tikėjausi profesoriaus pagalbos. Vis tik giminaitis, nors ir ne artimas...
- Su Marija Lvovna susitarkite, - užbaigė Valia.

Žemčiūžnas išėjo kartu su Sizovu. Jį sudomino kai kurios bylos aplinkybės: aplinka vakarienės metu ir, atskirai, pokalbis prie šachmatų staliuko – iki ir atvykus svečiams. Apie keistą šachmatų partiją jis kol kas nekalbėjo, tikėdamasis išsiaiškinti su ja pats. Dviese jie užėjo ir pas Maslovu, pokalbis su kuriais, deja, nieko nauja nedavė. Maslovai pakartojo pasakojimą apie vakarienę, apie atdarą seifą, jame buvusius pinigus, apie juokelius prie stalo. Prie šachmatų staliuko jie nesėdėjo, o Vera Timofejevna nepaliko ten savo nuorūkos.

Grįžęs į miestą, Žemčiūžnas ant stalo rado raštelį: "Paskambinti Ryžovui". Iškart ir paskambino.

- Apie honoraro išmoką Zabolotskiui leidykloje niekas nekalba, - pranešė Ryžkovas. – Įprastas dalykas pas juos, o ir suma nedidelė. Žinoti apie ją, be abejo, galėjo kas tik nori. Tačiau tikrai žinojo leidyklos direktorius Telepinas, vyr. buhalterė Krotova Nina Petrovna. Na ir kasininkė, taipogi...

- Užsuk pas juos rytoj, pakalbėk – tik švelniau: gal jie kam pašaliniam prasitarė apie profesoriaus pinigus. Nors tas kelias gali atrodyti tolimu, bet gal kas jame netikėtai sužibs...

7. Versijos ryškėja

Pirmadienį vyr. leitenantas Ryžovas dar iki vidurdienio grįžo pas Žemčiūžną:
- Yra naujienų, drauge majore.
- Gerų?
- Gal ir neblogų, bus matyt... Kalbėjau ir su direktoriumi, ir su vyr. buhaltere, ir su kasininke. Visi sako, kad niekam apie profesoriaus honorarą nesakė. Net stebisi: pamanykite tik, koks įvykis. Zabolotskis pas juos ne vienas pinigus gavo... Čia tarytum tuščia. Tačiau yra kabliukas. Krotova naują daikčiuką įsigijo – sidabrinį pakabuką su širdutėmis, senovinis daiktas.
- Visų pirma, kur sužinojai? Antra, na ir kas?
- Atsakau klausimų eilės tvarka. Sužinojau iš dviejų merginų buhalterijoje. Kol laukiau Krotovos, jie tą pakabuką gyvai aptarinėjo. Galiu aprašymą padaryti. Pat jo nemačiau – Krotova pakabuko nepasikabino. Kai tik atėjo, merginos užsičiaupė – bijosi viršininkės... O kas dėl jūsų "na ir kas", tai pakabukas tai turkmėniškas. O prieš savaitę jo Krotova dar neturėjo.
- Pasikartosiu: na ir kas?
- Draugas majore, prisiminkite: Šustikovas taigi Ašchabade gyvena. Ir pakabukas iš ten.
- Tikrai... Nors panašu į sutapimą, tačiau pasižymėti verta, - sutiko Žemčiūžnas.

Suskambo telefonas. Tardytojas Michailovas pranešė, kad laukia apačioje – važiuosime į ligoninę pas Kutyriną.

Kutyrinas gulėjo atskiroje palatoje. Jos platus itališkas langas buvo į sodą. Žemčiūžnas papasakojo papulkininkiui viską, ką suspėjo sužinoti apie žmogžudystę. Kutyrino akys tarytum sakė: "Žinojau, kad atvažiuosi. Ne tokia byla, kad vienu mostu užbaigtum".

- Leidyklą patikrinai? – paklausė jis.

Žemčiūžnas perpasakojo, ką sužinojo iš Ryžovo.
- Nenumokite ant karštųjų, - tarė Kutyrinas. – Į Ašchabadą per savaitę galima sulakstyti tris kartus.
- Šios visai nelauktos versijos įrodymui, - patikslino Žemčiūžnas, - jis turi turėti dar ir pilką kostiumą su naujomis sagomis. Tarp kitko, jei tai jis, tai, sprukdamas iš vasarnamio, spėjo jas visas nupjauti ir pakeliui į stotį nusviesti į balą. Pulkininkas Chmara jas rado. Be vienos – nutrauktos anksčiau.
- Verta pagalvoti.
- O aš vis galvoju apie Sizovą, - prisipažino Paramonovas. – Ir jis turi pilką kostiumą; ir jis galėjo nupjauti visas sagas. Net patogiau pakeliui, kad netempti jų namo. O "keista" partija, kaip ją pavadino draugas majoras, man visai neatrodo keista. Profesorius, kiek išgėręs, tikrai galėjo pražiopsoti valdovę. Ir jaunesniems tai pasitaiko. O gynėsi iš užsispyrimo, tas užsispyrimas jo charakteryje. Na ir pasidavė galų gale, savojo ėjimo nepadarė.
- Zabolotskis savo partneriui sakė "tu", - pabrėžė Žemčiūžnas.
- Pirma, Čerenkovai galėjo apsirikti, o antra – pameluoti.
- Kam jai meluoti? – paprieštaravo Žemčiūžnas. – Kad panaikintų įtarimą savo bendrininkui? Kuriam būtent?
- Tarkim, Sizovo: ji su juo bendrauja. O ir aplinkybės galėjo susiklostyti taip, kad jis pasivaikščiojęs grįžo į vasarnamį ir pasislėpė sode. O vėliau, Čerenkovai padedant, pateko į namą. Chess Table by Ludwig Deutsch

Dabar jau ne tik Paramonovas, bet ir Kutyrinas smalsiai žvelgė į Žemčiūžną. Tačiau jis kalbėjo ne tiesiog įtikinimai – o įsitikinęs:
- Neabejotina viena: jeigu Sizovas nusikaltėlis, tai Čerenkovos parodymai jo neišgelbės. Jie aplamai nieko neišgelbės – nei jo, nei jos. Jei ji melavo, tai neaišku kodėl. O pagaliau, kas liudija prieš jį? Pirštų atspaudai ant dviejų-trijų figūrų? Ar tai, kad jam reikėjo pinigų? O kam jie nereikalingi? Tam, kad padėtų sergančiai žmonai, jis galėjo ryžtis vagystei ir žmogžudystei? Niekai! O kas dar? Kad žaidžia šachmatais, kad tą vakarą, be jo, vargu ar kas galėjo būti profesoriaus partneriu? Tam, aišku, yra tikimybė. Tačiau... nesitiki, ne. Tamsius reikalus gali daryti tik tamsios natūros. Pasakyti ne moksliškai, tačiau yra ne kitaip.

Kutyrinaas nusišypsojo ir užsimerkė.

- Kas žinoma apie jį? – tęsė Žemčiūžnas. – Visų pirma, kad profesorius jį pažinojo ir vertino kaip partnerį. Jis niekada negarsėjo kaip tekintojas, o durklas pagamintas būtent meistro. Į vasarnamį atėjo svečias su ginkluir iš anksto numatytu tikslu. Ar iš anksto apie pinigus žinojo Sizovas?

Žemčiūžnas patylėjo, tarsi kaupdamas mintis.
- Ir dar: kam jam naudotis skyle tvoroje, kai ramiai galėjo įeiti pro vartelius? Iš kur tada nat skersinio molio gabaliukai? Ir pagaliau: tarkim, kad jis meluoja, kad, grįžęs į vasarnamį, žaidė su profesoriumi. Tačiau tokia partija tarp tokių žaidėjų kaip Sizovas ir profesorius, tiesą sakant, mane labai glumina. Ji neprofesionali...

Kutyrinas pažvairavo į jį.
- Negalite suprasti, kodėl profesorius nepasidavė anksčiau, kai tik paaiškėjo, kad partiją pralaimėjo? – paklausė jis.
- Būtent. Neabejotinai turėjo pasiduoti anksčiau. Tokias partijas žaidžia ne užsispyrėliai, o netikšos.
- Naujasis svečias atvyko tik vakar? Patikrinote? – netikėtai paklausė Kutyrinas.
- Tikrai.
- Mano patarimas: patikrinkite Ašchabade ar neskrido jis prieš savaitę. Tai pirma. O antra – ar yra ryšis tarp Krotovos ir profesoriaus posūniu? Neveltui Ryžovas atkreipė dėmesį į pakabuką. Trečia – sužinokite, kas jis toks, tas Ašchabado vojadžeris. Trumpiau sakant, ten nuskristi verta. Kino studijoje paklausinėti, su motina susipažinti...

8. Juodųjų mįslė

Išsiuntęs Paramonovą į Ašchabadą, Žemčiūžnas vėl nuvažiavo į vasarnamį su savimi pasiėmęs Ryžovą. Valią sutiko netoliese stoties – ji dūmė dviračiu trikotažinėmis sportinėmis kelnėmis ir raudonais raudonais futbolo marškinėliais, panaši į berniūkštį, kuris įsivaizduoja esąs lenktynininku. Pažinusi Žemčiūžną, ji staigiai sustabdė, vos nenuvirsdama į griovį. Žemčiūžnui visai tiko tas susitikimas vasarnamių gyvenvietės pakraštyje. Pasitraukę į šoną, jie prisėdo ant pakelės žolės.

- Na kaip elgiasi mūsų brangusis giminaitis? – juokaudamas paklausė Žemčiūžnas.
- Išvažiavo į miestą, - abejingai atsakė Valia.
- Valyte, o pas jį pilko kostiumo nematėte? – Žemčiūžnas suprato, koks kvailas tas klausimas, tačiau nieko su savimi padaryti negalėjo: uždavė jį – na ir viskas.

Valia iškart atvėsino jį:
- Nemačiau. Jis tai su megztiniu, tai rudu kostiumu, velvetiniu. Dar striukę turi, džinsinę. Štai ir viskas, ko gero...

Ne tai ne. Žemčiūžnas pastebėjo nevalingą Ryžovo šypsenėlę, nusisuko, piktai paklausė:
- Jūs su juo nesipykstate?
- Tai mes ir bendraujam mažai. Bendrai, jis mandagus, neįkyrus. Tik... - ji pasimuistė, ieškodama žodžio, - kažkoks parfumerinis. Paprasto žodžio neištars.
- Na gerai, - Žemčiūžnas atsistojo. – Mes į namą. Galima?
- Žinoma, žinoma.

Vasarnamyje majoras iškart nuėjo prie šachmatų staliuko. - Atskyrio neturiu, stumdau truputį...

Sustatęs figūras, Žemčiūžnas paprašė, kad jo netrukdytų, užrakino duris ir pademonstravo Ryžovui paliktą lentoje poziciją.

Jis ilgai sėdėjo prie lentos, tada sužaidė vieną variantą, tada kitą, trečią. Padėties beprasmiškumas buvo akivaizdus. Už pėstininką, pavirtusią valdove, juodieji gauna mažiausiai bokštą, o tada sutriuškinimas neišvengiamas. Profesoriaus priešinimasis šiuo atveju atrodė kvailu. Kaip reikiant išsiaiškinęs su partija, Žemčiūžnas dar labiau sustiprino prielaidą, kad profesorius žaisti taip negalėjo.

Tačiau jis žaidė. Jo pirštų atspaudai, pypkė ir pelenai tai patvirtina.

- Paramonovas mano, kad profesorius pražiopsojo, - tarė Ryžovas. – Tokiame garbiame amžiuje tai įmanoma.

Žemčiūžnas truktelėjo pečiais:
- Tokie žaidėjai kaip Sizovas ir profesorius, pražiopsoję valdovę, iškart baigia žaidimą. Arba žaidžia variantą, arba naują partiją. Na, pažvelk atidžiau.
- Žiūriu.
- Nėra prasmės?
- Nėra.
- Dabar nuimk valdovę ir pėstininką. Juodus, aišku.
- Nuėmiau.
- Žiūrėk atidžiai.

Ryžovas ilgai žiūrėjo į lentą. Žemčiūžnas tylėjo.
- Dabar baltieji tarsi laimi. Arba lygios... - nieko nesuprasdamas ištarė Ryžovas.
- Būtinai laimi! – pasufleravo Žemčiūžnas. – Baltieji pradeda ir laimi.
- Pradeda ir laimi, - automatiškai pakartojo Ryžovas, nenuleisdamas akių nuo lentos. – Etiudas? – staiga atgijo jis.
- Paprastas vieno varianto etiudas. Aš jį jau išsprendžiau.
- O kam? – nustebo Ryžovas; jis vis dar negalėjo suprasti, ką daro jo viršininkas.
- Tam, kad šioje padėtyje vienintelis sprendimas, - Žemčiūžnas nuimtas figūras pastatė į vietą. – Anksčiau jos stovėjo šalia lentos tarp kitų, nereikalingų etiude. Nebuvo jokios partijos – profesorius sprendė etiudą. Štai kaip. Žiūrėk, kaip viskas buvo.

Majoras paliko etiudo padėtį nereikalingas figūras padėjęs šalia lentos.

- Kai atėjo naktinis svečias, Zabolotskis ne sėdo prie šachmatų staliuko, o stojosi. Tada įvyko pokalbis, kurio turinio mes dar nežinome. Profesorius paklausė, kodėl jis su pirštinėmis. Tas galėjo atsakyti, kad jam skauda pirštai ar ką nors panašaus. Šachmatais, aišku, niekas nežaidė, o pokalbio finalas yra žinomas. Žudikas, tikriausiai, pastūmė staliuką, netvirtai besilaikiusi saga nukrito ant grindų, paimti jos su savimi jis nespėjo arba iš karto ir nepastebėjo. Tada inscenizavo susibūrimą prie staliuko, nunešė ten peleninę su nuorūkomis, svetimą stiklinę ir dvi nukritusias figūras pastatė ant lentos negalvodamas apie poziciją. Jis tiesiog norėjo įteigti mums mintį apie žudiką-šachmatininką. Tada paėmė pinigus, kurių ir atvažiavo, užrakino duris iš vidaus, o pats išlipo pro atdarą langą ir išlindo pro skylę tvoroje. Pro vartelius eiti bijojo – dar sutiks svečius ar išlydinčiuosius. Pernakvojo pas pažįstamus arba stotyje, o rytą išskrido į Ašchabadą. Atvažiavimas savaitgalį, jau antras, galėjo būti maskuotei. Arba, pvz., patikrinti klausimą dėl palikimo... Tam šakalui juk irgi kažkas kliūtų... Tiesa, palikimo tektų dar pusmetį laukti – pagal įstatymą, tačiau jis panoro iš anksto apsireikšti.

- O iš kur ant figūrų Sizovo pirštų atspaudai? – paklausė Ryžovas.
- Sizovas sako, kad padėjo profesoriui dėlioti šachmatus, tačiau metė, nes iš namų gavo nemalonią žinią. O ir atspaudai buvo ant 5-6 figūrų iš 16... Uždavinys išspręstas, Ryžovai.

9. Šiltais pėdsakais

Apsistojęs viešbutyje "Ašchabadas", Paramonovas iškart nusekė pėdsakais. Pėdsakas vedė į miesto kriminalinės paieškos skyrių, kur Paramonovas jau turėjo draugų. Šustikovą vietiniame skyriuje pažinojo gerai: neetatinis aktorius, į užsienį nevažiavęs, o tik klijuojantis užsienio viešbučių etiketes ant lagamino, nešvarus žaidėjas, pora kartų sėdėjęs už vagystes ir praktiškai gyvenantis iš motinos lėšų.

Artistę Jelenskają irgi gerai pažinojo mieste; ir ne tiek kaip vietinę kino žvaigždę, kiek kaip nelaimingą moterį, išlaikančią veltėdį ir girtuoklį sūnų.

- Kuo galiu būti naudinga? – santūriai pasisveikino su inspektoriumi Paramonovu.
- Ar žinote savo buvusio vyro likimą? – paklausė tasai.
- Žinau. Laikraščiuose buvo pranešimas apie jo pirmalaikę mirtį. Kaip jis mirė?

Paramonovas papasakojo.
- Atvažiavau pasiaiškinti, ar negalėsite padėti tyrimui.
- Vargu. Su Zabolotskiu išsiskyriau seniai ir nebuvau susitikusi. Pas jį tik mano sūnus važiuodavo kaulyti pinigų.
- Jums?
- Ką jūs! Jis mane seniai iki paskutinės kapeikos išgręžė.
- Ir kentėjote?
- Ką bepadarysi? Sūnus.

Paramonovas išdrįso paklausti tiesiai:
- O ar nelaikote jo kaltu dėl jūsų vyro mirties?

Be jokio raudonio veide Jelenskaja ilgai tylėjo.
- Bendrai, jis gali bet ką. Tik nemanau, kad nusirito iki tokio lygio. Pinigų vyras turėjo?
- Tris tūkstančius. Jie dingo.

Jelenskaja sukando pamėlusias lūpas:
- Nieko negaliu jums pasakyti. Ar gali? Taip. Tirkite, teiskite, bauskite. Jei kaltas, ašarų nebus.

Paramonovas apie pokalbį pranešė tarpmiestiniu telefonu. Ragelį pakėlė Keršinas:
- Teks pasilikti, Paramonovai. Nebuvo jokios partijos – tai nustatyta. Profesorius žaidė vienas. Sprendė etiudą – taip jie ten tai vadina...
- Žudiką suėmė?
- Vakare imsim. Krotova pati pas mus atėjo. Ji – sena Šustikovo motinos draugė. Jis tada pas ją ir nakvojo; ir pakabuką padovanojo. Detales aiškinkitės su Jelenskaja – tegu ji papasakoja apie savo draugystę su Krotova, apie jos ryšius su Šustikovu. Ir dar – pinigai, greičiausiai, turėtų būti Ašchabade. Ieškok.

10. Baltieji pradeda ir laimi

Žemčiūžnas ir Ryžovas artinosi prie skaisčiai apšviestos verandos. Už stalo Valia ir Sizovas gėrė arbatą. Iš kambario išėjo Šustikovas su cigarete burnoje, užtraukė ir nuorūką nusviedė į sodą.

- Nėra pasaulyje istorijos liūdnesnės, kaip apie Džiuljetą ir Romeo, - sarkastiškai mestelėjo nuo slenksčio.

Žemčiūžnas ir Ryžovas sulėtino žingsnius įsiklausydami, kas bus toliau. Valia susiraukė, o Sizovas neatsisukdamas atsakė:
- Esi neprastaburnis, Šustikovai. Standartinis ir savimi patenkintas.

Šustikovas nusišaipė, iš tikro labai patenkintas tiek šiltu oru, tiek savimi.
- Įsižeidė, - iškošė pro dantis. – Bent arbatėle pavaišintumėt trokštantį.
- Arbata atšalus, - sausai tarstelėjo Valia.
- Galima ir pašildyti. Nors palydoms – paskutinė duoklė senamadiškam mandagumui, - su apsimestinai švystelėjo repliką Šustikovas.
- Mes irgi norime arbatos! – linksmu balsu šūktelėjo Žemčiūžnas, išeidamas į apšviestą takelio dalį. greta jo ėjo Ryžovas.

Žemčiūžnas iškart pastebėjo tris skirtingas reakcijas: aiškų Sizovo nepasitenkinimą, Valios džiugesį ir pašaipų Šustikovo smalsumą.

- Kaip malonu, Leonidai Nikolajevičiau! – šūktelėjo ji. Tuo bus arbatos.
- Na kaip, šerlokaiholmsai, radote mano tėtės žudiką? – su ironija paklausė Šustikovas.
- Žinoma, radome, - nesišypsodamas patvirtino Žemčiūžnas.

Sizovui nuo įtampos ant kaktos pasirodė du prakaito lašeliai, kurios nušluostė ranka. Valia mašinaliai įjungė elektrinį virdulį ir klausiamai pasižiūrėjo į Žemčiūžną.

- Suėmėte> - paklausė Šustikovas.
- Dar ne.
- Pagal kokius požymius suradote?

Sizovas sėdėjo pabalęs kaip rankšluostis, permestas per Valios petį.

- Daugiausia pagal sagą, rastą po šachmatų staliuku. Sagą nuo pilko švarko, sprendžiant pagal įviesiai pilkus siūlus.
- Tai ne įkaltis, - tarė Šustikovas. – Aš irgi turiu pilką kostiumą, tik jis su visomis sagomis.
- O, be to, mes radome visas nupjautas sagas griovyje pakeliui į stotį. Sekmadienį ten buvo bala.
- Galima prisiųti naujas sagas.
- Patyręs kriminalistas-ekspertas bet kokį prisiuvimą atpažins.

Šustikovo balse jau slystelėjo jaudulys. Tačiau jis susilaikė;
- O man ka? Praeitą šeštadienį buvau Ašchabade. Dar ir skambinau iš ten.
- Turbūt, tą skambutį girdėjau, - įsiterpė Sizovas. – profesorius stovėjo prie lango ir kalbėjo telefonu.
- Pafantazuokime, - pasakė Žemčiūžnas. – Į vasarnamį galima paskambinti iš kur nori. Skambinu gi į čia iš miesto.

Sizovas užsispyrė. Jis net pabrėžė tai savo kalboje:
- Man draugas Šustikovas nerūpi ir, jei norite, man nemalonus. Tačiau tiesiog reikalauju teisybės. Draugas Šustikovas skambino iš Ašchabado, nes būtent ten buvo. Jis čia atvažiavo ne praeitą, o šį sekmadienį.
- Per savaitę galima tris kartus sulakstyti į čia iš Ašchabado...
- Tačiau kam atskristi ir išskristi po kelis kartus? – nustebo Valia. – Bilietai juk brangūs... Ir be to, kaip įrodysite?...
- Įrodyti nesunku, užklausus Ašchabado ir Maskvos aerouostus, - tarė Žemčiūžnas.

Šustikovas suirzęs vaikščiojo pirmyn-atgal po verandą, jau neslėpdamas jaudulio.
- Kam fantazuoti? – girgždančiu balsu tarė, sustodamas prie turėklų. – Juk tiksliai žinoma, kad buvo nužudytas žaidžiantis šachmatais po vakarienės.
- Tikrai, - tarė Valia.
- Štai kas, Valia, - ramiai kalbėjo Žemčiūžnas. – Aš dabar papasakosiu, kaip viskas įvyko. Jūs nuėjote pas save išgirdę profesoriaus klausimą: "Kodėl tu su pirštinėmis?". Žudikas buvo su pirštinėmis, nes atėjo čia paimti pinigų, kuriuos gavo profesorius, apie kuriuos sužinojo iš leidyklos vyr. buhalterės Krotovos, senos jo motinos draugės, ir, jei teks – viską apmąstė! – tai nužudyti patėvį. Tam jis su savimi ir pasiėmė durklą... Tikriausiai, jis senuko paprašė paskolinti jam tuos pinigus, o tam atsisakius tik palaukė, kol tasai nusisuks. Tada smogė durklu į nugarą. Zabolotskis nugriuvo. Tą dunkstelėjimą – kūno nugriuvimą – tu, Valia, ir girdėjai viršuje. Tada žudikas pastatė nuverstas figūras, pridėjo dar dvi – pirmas papuolusias, kad inscenizuotų partiją, visai neįtardamas, kad profesorius neturėjo varžovo. Juk jis sprendė paprastą vieno varianto etiudą. Taip sakant, prieš miegą...

- Jūs jį išsprendėte? – šūktelėjo Sizovaas. – Išsprendėte net su papildomomis be prasmės pastatytomis figūromis?
- Galų gale išsprendžiau...

Tą akimirką Žemčiūžnas šoktelėjo į priekį. Jis buvo įsitempęs, kaip medžiotojas, stebintis auką. Vos užsilaikęs būtų pavėlavęs, nes Šustikovas spėjo užšokti ant verandos turėklų... beje, padėjo Sizovas – jis neperėmė Šustikovo, tačiau sugebėjo jį stumtelėti ir tas nugriuvo ant smėlio. Žemčiūžnas surakino antrankiais.

- Nesuprantu, - pasigirdo susijaudinęs Valios balsas, - ko jis dar sugrįžo?.. Nužudęs...
- Palikimo, Valia, - niūriai tarė Žemčiūžnas. – jis manė, kad viską apskaičiavo tiksliai, niekur nesuklydo ir ruošėsi dar pasipelnyti iš nužudyto žmogaus.

O Sizovas netikėtai giliamintiškai pridūrė:
- Vadinasi, baltieji pradeda ir laimi...

"Na, tai visai kvaila... – pagalvojo Žemčiūžnas. – Nors šachmatų byloje ir terminologija šachmatų".

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Christopher Anvil. Euristika
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Marija Galina. Kontrabandininkai
L. Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
V. Lobovas. Įsimylėję
Natalija Lebedeva. Sena ferma
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
O. Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
Pamela Adams. Senamadiška muzika
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
H. Lampo. Dievo gimimas
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
Diana Butkienė. Dalia
V. Baalis. Eksperimentas
Lukas Vangelis. 13 17 40
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė