Gyvenimas vietoje gyvenimo
Eugenijus ir Ilja Chaliai

2119-ieji

Medžiotojai sekė jos pėdsakais, o vienintelis kelias vedė pro akliną sieną. Maša sutelkė dėmesį; sienoje nuvinguriavo plyšys. Dar truputis, ir ji pralįs! Visai netoliese pasigirdo balsai, arba tai, ką Maša iš įpratimo vadino balsais. Plyšys sienoje tapo siauru praėjimu, ir moteris smuko į vidų, nepamiršdama už savęs užtraukti įėjimą į slėptuvę. Taip bus galima atsipūsti keletą minučių. Medžiotojai taip tankiai sustatė gynybą, kad visas jėgas išeikvojo saugios erdvėms paieškoms seanso metu. Maša susikūrė laikrodį ir pakabino jį ant sienos. Liko kelios minutės. Per tą laiką galima sukurti reikiamą foną. Ji nenorėjo priprasti prie pilkos virtualo tuštumos. Ėmėsi darbo ir sukūrė tikslią bendros su Jegoru svetainės kopiją. Dabar galima užsiimti ir savimi. Viduryje sienos iškilęs veidrodis atspindėjo įsitempusią lūšį. Šiuo pavidalu patogiausia sprukti nuo medžiotojų, tačiau dabar reikėjo sugrįžti prie savosios žmogiškosios išvaizdos. Ji pasivertė grakščia 28 m. amžiaus šatene ir žvilgtelėjo į laikrodį: liko 10 sekundžių.

Netikėtai galingas smūgis sudrebino svetainės sienas. Jos medžiotojai vis tik rado ją ir dabar bando pramušti apsaugą. Priekinė siena dingo, jos vietoje atsirado ekranas. O ekrane - Jegoro veidas:
- Na, labas, mano brangioji!
- Labas, Jegoruška! – su palengvėjimu atsiduso Maša....

... Jegoras sėdėjo tarsi ant adatų. Pakaitinis vis dar neišeidinėjo. Jis tąsėsi su savo sena laikraščių iškarpų kolekcija, atkabindamas jas nuo sienos, kad būtų vietos naujam straipsniui, kurį nusipirko už paskutinį atlyginimą. Jegoras niekada nesuprato šio keisto potraukio, apėmusio ne tik prižiūrėtojus, bet ir gerą žemės gyventojų dalį. Senos, pageltę, o kartais ir pusiau sudūlėję laikraščių iškarpos, kuriose buvo aprašomos ateities gyvenvietės Mėnulyje, kainavo beprotiškus pinigus. „Medaus mėnuo Mėnulyje“, - skelbė laikraščio, datuojamo 2010 m., straipsnio antraštė. „Na, toks jau ir medaus...“, - pagalvojo Jegoras ir, paspaudęs Future Moon Base komunikacijos pulto mygtuką, nuėmė sienų tankumą, sukurdamas skaidrumo efektą. Aplink driekėsi Mėnulio peizažas. Chemijos gamyklos kupolas ir kupolas branduolinių atliekų kapinyno, kur, pasirašius visus moratoriumus, jos buvo palaidotos. Mažesnieji kupolai: branduolinės fizikos laboratorija, didelis hadronų kolideris ir kriogeninė saugykla arba žmonių vadinama „šaldikliu“, dėl kurios Jegoras ir atvyko į čia. „Šaldiklis“ buvo didžiausiu statiniu Mėnulyje; tai buvo sandėlis, iki lubų prikrautas kriogeninių kamerų. Pakaitinis išėjo, ir Jegoras puolė prie kompiuterio. Iki seanso liko vos kelios sekundės. Iš kišenės išsitraukė atmintinę su programine įranga, už kurią juodojoje rinkoje paklojo beprotiškus pinigus. Programa pralauždavo kalėjimo apsaugą ir sukurdavo lokalų, visiškai apsaugotą tinklą susitikimams su įkalintaisiais, blokuodama pašalinius išėjimus ir įėjimus. Tiesa, vos 5-6 min, tačiau tai geriau, nei vienas įstatymo leistas pasimatymas per mėnesį. Jegoras sulaikė kvapą – monitoriuje pasirodė jo ir Mašos svetainė. Kambario viduryje stovėjo žalias pliušinis krėslas, o jame patogiai į kamuoliuką susirietusi Maša, apšviesta švelnia toršero šviesa. Netikėtai Mašos vaizdas kiek išskydo, spalvos išbluko.

- Kas nutiko? – išsigando Jegoras ir žvilgtelėjo į pašalinio įsibrovimo indikatorių – langelį, kuriame paprastai buvo parodoma, kad tinklą pažeidė kalėjimo apsauginės programos. Tačiau langelis nekeitė saugios žydros spalvos į raudoną pavojaus, vadinasi įsilaužimas įvyko iš Mašos pusės. Tačiau kas galėjo tai padaryti? Suimtieji neturi prieigos prie išorės programų! Maša nervingai apsidairė. Svetainės sienoje pasirodė siauras įtrūkimas, prie jo prigludo pikta, pašaipi Chenko, pagrindinio Medžiotojo, akis. Už jo nugaros nekantriai cypavo įvairaus plauko minia. Jie jau senai suvokė, ką sumanė ji, Maša, ir suprato, kad jai tai pavyks. Medžiotojai žinojo viską: kad jos vyras Jegoras pardavė namą, ištuštino banko sąskaitą, kurioje buvo laikomas kuklus tėvų palikimas ir vis dar lindo į skolas, kad pasidarytų naują biometrinį pasą svetimu vardu. Jam teko pasidaryti akių persodinimo operaciją, nes pase buvo pavaizduojamas unikalus tinklainės raštas, pakeisti pirštų ir delnų odą ir atlikti dar keletą plastinių operacijų, visiškai pasikeičiant veidą. Tada jis ilgai ėjo įvairius patikrinimus, kuriuos rengė kalėjimo saugumo tarnyba, baigė prižiūrėtojo kursus ir, pagaliau, atsidūrė Mėnulyje prižiūrėtojo pareigose. Šių darbas buvo nervingas ir varginantis. Nuteistieji nuolat bandydavo išsiveržti iš uždaro kalėjimo tinklo ir patekti į globalųjį tinklą. Nuteistųjų giminaičiai ir draugai samdydavo geriausius hakerius, kurie pralauždavo kalėjimo virtualą, surengdami neplanuotus pasimatymus. Tačiau prižiūrėtojų darbas buvo gerai apmokamas. Kalėjimų sistemos valdyba netaupė darbuotojų sąskaita. Jegoras padarė viską, kad parengtų Mašos pabėgimo planą. Tačiau jis nežinojo, kaip beje ir kiti, kas iš tikro dedasi virtualioje kalėjimo erdvėje. Žmonės saugojo nuteistųjų psichomatricas iš išorės, o nuteistieji slėpė savo paslaptis nuo žmonių. Nuteistieji jau senai virtuale susikūrė savo valstybę, kurioje tebuvo vienas įstatymas: kas stipresnis, tas teisus. Jėga buvo matuojama galimybe keisti virtualiąją tikrovę.

Chenkas, pagrindinis medžiotojas, buvo stipriausias, ir jis norėjo atsidurti Mašos vietoje.
„Jegoruška, susitikime rytoj, - sušnabždėjo Maša, - šiandien mes ne vieni“.
„ Ką reiškia ne vieni? Aš nieko nematau! – pašnibždomis ištarė Jegoras, - kas ten pas jus vyksta?“
- Viską papasakosiu vėliau, kai... – jos balsas suvirpėjo, - kai grįšiu pas tave!

Maša išjungė vaizdą. Ji puolė prie veidrodžio vidury sienos ir kiaurai pro jį praėjo. Medžiotojai pralaužė svetainės sieną ir puolė jai iš paskos. Tačiau kaip besistengė Chenkas įeiti į veidrodinį paviršių, jis nepasidavė.

2116-ieji

Teismo salė buvo perpildyta. Reporteriai ir fotografai, visų spalvų teisių gynėjai ir solidi advokatų grupė, pasamdyta teisiamojo tėvo. Geriausi advokatai iš Maskvos-1, aukštutinio ir elitinio miesto lygio. Ten buvo platūs šaligatviai, mikroklimatas, grynas oras, tiekiamas iš deguonies aparatų. Maskvos-1 policija kruopščiai tikrino visų žemesniųjų lygių gyventojų, čia pakylančių dirbti, dokumentus. Jei leidimo dirbti nebuvo, žemutinių lygių gyventojus mandagiai, tačiau atkakliai siųsdavo atgal. Jegoras nieko nematė, tik Igorį Mesežnikovą, sėdintį teisiamųjų suole. Mesežnikovo veide sustingo lengva nuostaba: nejaugi jis, miesto Future City policijos viršininko sūnus, sėdi čia, tarp šių murmančių driskių? Igoris nuo vaikystės žinojo, kad žmonės skirstomi į raitelius ir tuos, kurie atsiduria po kanopomis, Dar vakar jis buvo ant žirgo. Naujas flipmobilis „Jaguaras“ spindėjo rausvu auksu po neoniniais Maskva-1 žibintais. Igoris nekantriai stukseno į vairą. Draugai jo laukė prabangiame vakarėlyje: rinktinis Kolumbijos kokainas, žavios merginų... šnervės. Igorį traukė pasiutusios nakties nuojauta. Tačiau „jaguaras“ negyvai sustingo milžiniškame kamštyje. Patekęs į jo uodegą, Mesežnikovas greitai susiorientavo. Jis nepradėjo laukti, kol iš paskos susirinks kiti flipmobiliai, trukdydami jo manevrui, ir nuvažiavo atbuline eiga. Pasuko į pakilimo-nusileidimo šachtą, kertančią visus Maskvos lygius, leisdama vairuotojams persikelti iš lygio į lygį, ir nusileido į Maskvą-2. Mesežnikovas jau senai nebuvo šiame lygyje, ir tai, ką jis pamatė, jį nustebino, nors antrasis aukštas nebuvo laikomas landynėmis. Landynės buvo 4 lygyje, ir net policininkai be ypatingo reikalo ten neužsukdavo. Maskvoje-2 gyveno tie, kurių pajamos svyravo tarp vidutinio ir neaukšto lygių. Čia sklido aštrus ant pigaus aliejaus kepamo ir gausiai sintetiniais prieskoniais paskaninto maisto kvapas. Mesežnikovas paniekinamai susiraukė, jam darėsi bloga nuo kvapų, ausyse ūžė minios gaudesys ir kioskininkų šūkčiojimai giriant savo negudrią prekę. Kaip Igoris nekentė šitos minios, kuri godžiai ėdė, dauginosi, stumdėsi! Žemės gyventojų perteklius, ekologinės katastrofos, produktų stygius. Mesežnikovas fiziškai jautė, kaip jie asmeniškai iš jo atima orą ir erdvę. Mesežnikovo protėviai gyveno prabangiuose namuose, kuriuos supo miškas ir turėjo nuosavus ežerus. O jis niekada nematė miško, nes dalį jų jau senai iškirto, o dalis tiesiog žuvo. Griozdiškas flipvežis, važiuojanti prieš jį, staiga sustojo vidury trasos. Vairuotojas neskubėdamas ėmė krauti dėžes su produktais ir tempti jas į parduotuvę. Igoris iš apmaudo nusispjovė ir nusprendė aplenkti kliūtį. „Jaguaras“ išvažiavo ant šaligatvio, klaikiai signalizuodamas. Žmonės šokčiojo iš netikėtumo ir pirštu sukiojo palei smilkinius. Igoris ištiesė ranką prie stalčiuko su cigaretėmis. Pakelis išslydo iš rankos ir nukrito po keleivio sėdyne. Mesežnikovas nuo kelio atsitraukė tik akimirkai, pasilenkęs cigarečių, o kai išsitiesė, prieš „Jaguarą“ iš susižavėjimo prašmatniu flipmobiliu, prie krūtinės spausdamas plastmasinę mašinytę, apmirė kokių penkių metų berniukas. Mesežnikovas ėmė signalizuoti, tačiau berniukas nesitraukė iš vietos. Iki jo liko vos keli metrai, ir Igoris suprato, kad turi tik vieną išeitį: sukti į šoną trenkiantis flipmobiliu į sieną, nes iš kitos pusės pasirodė produktų sunkvežimis. „Jaguaras“ buvo suspaustas siaurame koridoriuje, stabdyti jau buvo per vėlu. Ir peršokti per berniuką jis negalėjo, nes virš šaligatvių buvo pakabintos aukščio ribojimo sijos, skirtos tramdyti smarkuoliams – mėgėjams šokinėti per praeivius.

„Jei rėšiuos į sieną, man nieko nenutiks, - karštligiškai pralėkė galvoje, - suveiks oro pagalvės, tačiau mašina bus nepataisomai sugadinta“. Igoriui teko rinktis tarp berniuko ir mašinos; ir jis pasirinko antrąją. „Jaguarą“ lengvai mestelėjo aukštyn, kai po juo atsidūrė berniukas. Mesežnikovas įkirto maksimalų greitį ir nurūko tolyn. Jis nesijaudino dėl videokamerų, sustatytų kas keli metrai. Igorio tėvui, miesto policijos viršininkui, nebus sunku išimti ir sunaikinti reikiamus įrašus...

... Mesežnikovas niekaip negalėjo suvokti, kad jis sėdi teismo salėje. Jo tėvui nepavyko išvengti skandalo. Minia pasirodė dar šlykštesnė, nei jis tikėjosi: berniuko tėvai, Jegoras ir Marija, į procesą įtraukė teisių gynėjus, nepriklausomus žurnalistus ir net Naujosios pasaulinės bažnyčios atstovus, kurie pirmenybę skyrė teismo salėms ginant nuskriaustuosius tikinčiuosius nei maldoms. Ir visi ji svajojo įkišti Mesežnikovą į virtualų kalėjimą iki jo gyvenimo galo. Prieš 30 m. gyventojų perteklius pasiekė kritinę ribą. Kalėjimams neliko vietos; ir daugelis šalių buvo priverstos atstatyti mirties bausmę. Visus išgelbėjo mokslininkai: jie išmoko padaryti tikslią asmenybės kopiją, psichomatricą, ir saugoti ją kompiuteriuose. Tuo tarpu kūnas buvo užšaldomas kriogeninėse kamerose ir vežamas į Mėnulį, kur buvo pastatytas daugiaaukštis kriogeninis sandėlis. Kai nuteistojo bausmės laikas baigdavosi, jo psichomatrica būdavo perkeliama į kūną. Mesežnikovo advokatai tesėjo savo žodį: jį pripažino psichiškai nepilnaverčiu, pabėgusiu iš priežiūros. Virtualų suėmimą pakeitė privalomuoju gydymu ir tolimesniu namų areštu.

Jegoras vos tvardėsi. Mesežnikovą apsupo žurnalistai. Vienas per kitą šūkavo savo klausimus, o jis, jausdamasis žvaigžde, neskubėdamas jiems atsakinėjo paeiliui ir kraipė lūpas, kai jo žvilgsnis susidurdavo su veriančiu Jegoro žvilgsniu. Todėl Jegoras ne iškart pajuto, kaip virpanti Mašos ranka, kurią jis spaudė proceso metu, atsargiai išslydo iš jo delno. Maša ramiai ir lėtai, tarsi sapne, priėjo prie žurnalistų būrio, atsargiai pastumdama stovėjusius gale. Jų dėmesys iškart nukrypo į ją, minioje susidarė plyšys. Dešimčių žmonių akivaizdoje ji priėjo prie Mesežnikovo ir keistai į jį pažvelgė: ne pasimetusi, ne piktai, o bandančiai. Taip žvelgia į keistą vabalą, atsitiktinai įskridusį pro langą. Teismo salėje įsivyravo mirtina tyla. Net teisėjai, susiruošę eiti pro duris, stabtelėjo, tarsi užburti žvelgdami į Mašą. O ji neskubėdama praskleidė laisvo kirpimo juodą švarką, išsitraukė miniatiūrinį pistoletą ir, nukreipusi į Igorio veidą, dukart paspaudė gaiduką. Mašą nuteisė 10-čiai metų kalėti virtualiame kalėjime. Mesežnikovas-vyresnysis siekė bausmės iki gyvenimo pabaigos, tačiau teisėjas sušvelnino nuosprendį.

2119-ieji

Po pamainos Jegoras sėdėjo valgykloje, susimąstęs knebinėdamas šakute lėkštėje.
- Maistas, aišku, mėšlas, tačiau kitokio vis tiek nėra, - prie Jegoro staliuko prisėdo Andriejus, kriogeninės saugyklos prižiūrėtojas.
- Pažiūrėk, kokia gražutė, - Andriejus bakstelėjo alkūne Jegorui, linktelėdamas į automatinio padavėjo pusę, prie kurio mąsliai meniu nagrinėjo aukšta blondinė.
- Įspūdinga, - sutiko Jegoras.
- Įsivaizduoji, kokia neišdidi? Ji sutiko su manimi šį vakarą pavakarieniauti, ir čia pat man paskiria naktinį budėjimą! Aš pas pakaitinį, sakau, gelbėk, drauguži, o jis snukį perkreipė tarsi plyta būtų gavęs ir sako, kad užimtas.

Jegoro širdis vos neišlėkė iš krūtinės. Ja nė karto neteko budėti „šaldiklyje“. Į ten skiria tik patikrintus darbuotojus su na mažesniu kaip 5 m. patirtimi.

- Padėčiau tau, pabudėčiau, - Jegoras rūpestingai suvaidino tingų abejingumą, - bet manęs, tikriausiai, į ten neįleis.
- Niekas nesužinos! – apsidžiaugė Andriejus ir patapšnojo Jegorui per petį, - man tik porai-trejetui valandikių išlėkti, o tada tave pakeisiu. Einam, pravesiu tave pro kontrolinį skenerį ir duosiu atmintinę su kompiuterių slaptažodžiais. Dėkui, drauguži, skolingas neliksiu!

... Jegoras pasijuko Orfėju mirusiųjų karalystėje. Kriogeninis sandėlis buvo milžiniškas. Jis užėmė atskirą kupolą ir jame buvo daugybę salių. Kiekvienos salės sienos buvo iki viršaus prikrautos kamerų su užšaldytais kūnais. Jegoras surado Mašą ir prigludo prie stiklo.

- Atėjau pas tave, Miegančioji gražuole, - sušnabždėjo jis, įjungdamas atšildymą. Kameros apačioje buvo kabelių lizdas. Jegoras išvyniojo kabelius, nutempė iki psichomatricos agregato, prijungto prie kompiuterio, įvedė prieigos kodą, surinko Mašos asmens kodą. Monitoriuje pasirodė sunerimęs žmonos veidas

- Kas nutiko? – paklausė Maša. – kodėl iškvietei be įspėjimo?.

Future City Staiga ji išvydo kriogenines kameras už Jegoro nugaros ir viską suprato:
- Tau pavyko?
- Taip, Mašenka! Įjungiau atšildymą, dar truputis ir būsi laisva.
- Aš... – ji nespėjo pasakyti. Už nugaros išniro pagrindinis medžiotojas Chenkas, Jis ją užpuolė juodu viesulu, galinga jo duobė įtraukė pilką gyvatę.
- Kas vyksta? – Jegoras iš nevilties blaškėsi prie monitoriaus, negalėdamas padėti žmonai.

Teoriškai nuteistieji virtuale privalėjo būti savo uždaroje atminties celėje, tarsi kameroje. Taip manė kūrę virtualius kalėjimus. Tačiau iš tikrųjų psichomatricos, susiliedamos su virtualu, tvėrė savą pasaulį, apie kurį nieko nežinojo gyvenantys tikrovėje. Zekai su malonumu palaikė kūrėjų virtualo versiją, paslapčia naudodamiesi neribota judėjimo viduje laisve, tuo metu, kai jų nestebėjo iš išorės, iš realaus pasaulio.

- Jis bando išeiti vietoje manęs, - Mašos balsas skambėjo dusliai, tarsi iš tolo.

Pilka gyvatė išsiveržė iš juodo viesulo, virto skaidriu kupolu, uždengusiu sūkurį, užrakindama jį viduje.

- Kuo galiu tau padėti?
- Niekuo! Reikia sulaukti, kol kūnas visiškai atšils, kitaip nesugebėsiu išeiti!

Jegoras pažvelgė į atšildymo relė: vos 20%. Liko 80%! Juodasis viesulas pralaužė kupolą, sudraskydamas jį į smulkias nuolaužas. Maša akimirksniu vėl įgavo gyvatės išvaizdą, o Chenkas virto ugnimi ir puolė ją. „Atšildymas 30%”, - švietė relė.

- Jegorai, tu gali man padėti, tik tai labai skausminga! – pilka gyvatė virto raudona salamandra ir metėsi į laužą. – Psichomatricos agregate yra kabeliai su davikliais ir virtualusis šalmas. Užsidėjus šalmą, prijungus vieną kabelio galą prie kriogeninės kameros, o kitą, su davikliu gale, priklijavus prie savo kūno, atšildymas vyks kelis kartus greičiau, nes tavo šiluma persiduos man. Tik tau bus labai šalta ir labai skaudės.
- Aš tuojau! – Jegoras puolė prie agregato, virpančiais iš nekantrumo pirštais išvyniojo kabelius, užsidėjo šalmą, ant kūno užsidėjo lipiklius.

Atšildymo relė įsižiebė raudonai: „Atšildymo pagreitinimas, Liko 30%, 20%, 10%...” Jegoro dantys taukšėjo iš šalčio, rankas ir kojas sutraukė mėšlungis. Tūkstančiai aštrų ledo adatų varstė kaulus, kraujagysles, galvą, smilkiniai tvinksėjo. Blizgantis vandens paviršius vuco paskutinis Jegoro matytas vaizdas...

... Maša atsipeikėjo ir paskubomis nusiėmė šalmą. Visų pirma ji vėl įjungė kriogeninę savo kūno šaldymo kamerą, atstatė kabelių vietas ir rūpestingai pašalino ženklus. Dabar galima mėgautis laisve!

Ištiesė ranką, pajudino pirštus. Ant stalo stovėjo puodelis su nebaigta gerti kava. Maša godžiai nugėrė kelis gurkšnius. Atvėsę tirpstančios pamazgos jai pasirodė dievišku nektaru. Jai buvo gaila Jegoro! Juk jis ja tiek pasitikėjo, kad iki paskutinės akimirkos nesuprato, kas vyksta. Kadaise ir ji pati buvo tokia: sąžininga, atsidavusiu, pasirengusia pasiaukojimui. Vyras padarė viską, kad ją ištrauktų į realybę anksčiau laiko, tačiau dviese jie nebūtų pasprukę. Pabėgti iš Mėnulio neįmanoma – juos būtų pagavę po poros valandų. Ir jis nežino to, ką žinojo Maša: siela, atskirta nuo kūno, keičiasi, tampa kitokia. Šaltas virtualas išstumia visa, kas trukdo mąstyti racionaliai. Žmonių dievai turi daug vardų. Mašinos dievas – tik vieną: tikslingumas. Ir tik du įstatymai. Pirmasis: „Mylėk tik save patį!“. Antrasis: „Nieko nereikalingo!” Pasaulis atrodo taip, kaip patinka tau. Pasaulis egzistuoja, jei egzistuoji tu. Visa kita nesvarbu.

„Kaip keista jaustis vyriškiu!” – Maša perbraukė trumpai kirptus plaukus ir ryžtingai pasuko prie sandėlio išėjimo.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
N. Blochinas. Replikos
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
S. Lemas. Mokomasis skrydis
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
A.V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
S. Loginovas. Olandiškas sūris
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
R. Jarovas. Genialumo komponentas
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
R. Jarovas. Vėjas nuo viršūnių
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas
R. Jangas. Rugsėjyje 30 dienų
Janušas A. Zaidelis. Riba
Mėnulio kronikos kine
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė