|
Pavelas Michnenko. Užsitęsęs areštas
Milžiniškas laivas paklusniai slinko ant iliuminatoriaus, pamažu užgoždamas visą vaizdą. Mėlyna juosta šone ir mirksintys švyturėliai išdavė jį esant policijos patruliniu kreiseriu. Sprendžiant iš gausių įdaubų, kurias ant jo kadaise žvilgančių šonų paliko smulkūs meteoritai, laivas grįžinėjo iš ilgo reido, vykusio už Saulės sistemos ribų. Viskas teisingai. Mano skraidymo lape taip ir nurodyta: sausio 23 d. 12:00 standartiniu laiku atvykti į sektorių Jupiteris-0508-M priimti nepresuotas nepaketuotas šiukšles iš bazinio patrulinio galaktinės policijos kreiserio Oazė. Na štai ji toji pati Oazė, malasi Jupiterio orbitoje. Dėžių dėžė! Nesuprasi, kur jos prisijungimo šliuzai, kur kapitono tiltelis... Ir šiaip nemėgstu turėti reikalų su policija. Ne! Problemų su įstatymu neturiu, tiesiog kažkaip nejauku būna, kai švartuojiesi prie tokio ledkalnio. Jausmas tarsi eitum į tigrų narvą. nors, greičiau, kreiseryje dabar tik du budraujantys tigrai pamaininis vadas ir budintysis, o visi kiti vis dar anabiozėje po kelis mėnesius trukusio skrydžio nuo Neptūno.
- Šiukšliavežy ŠV-13-666, atsiliepkite policijos kreiseriui Oazė! Na ir numeriukas tavo, broliuk...
Išorinio ryšio garsiakalbyje pasigirdo negarsus prunkštelėjimas. Tik pamanykite, numeris kaip numeris. Kiekvienas
jaučia pareigą pasišaipyti, ar, kas dar blogiau, užjausti. Paspaudžiau pokalbių panelės mygtuką: Išalkęs bendravimo su nauju žmogumi pamaininis vadas neužsičiaupė visą laiką, kol atmanevravau šiukšliavežį prie prisijungimo mazgo, susijungiau ir suvienodinau spaudimą. Kai visi pasiruošimai buvo baigti, pranešiau apie pasirengimą įjungti šiukšlių paėmimo sistemą. - Užlėk pas mus, sūneli paslapčiom tarstelėjo pamaininis vadas. Kas per niekai? Ką ten užmiršau? - Ačiū, kapitone, tačiau laikas, kaip sako... pradėjau mandagiai atsisakinėti/ Dėl visa ko apsirengiau forma, į kišenę susikišau dokumentus ir paspaudžiau pereinamojo šliuzo mygtuką... - Na, šaunuolis, tikras šaunuolis! žilabarzdis pagyvenęs vadas ilgai purtė mano ranką, tėviškai patapšnodamas per petį. Gerai dar, kad bučiuotis nelenda. - Pirmasis žemietis po 5 mėn. kelio! Šaunuolis. Erelis! Vadinasi, šiukšles vežioji? Pavargęs budintysis šypsodamasis linktelėjo man, nepakildamas nu savo pulto. - Tai gerai, kad vežioji. Reikalingas dalykas, - nenutilo vadas. tik štai netvarka tavo laive. Netvarka. Nustebęs kilstelėjau antakius ir pabandžiau delikačiai išsilaisvinti iš sulaukėjusio per ilgą skrydį vado. - Priekinis kairysis gabaritinis žibintas... iš laimės šypsodamasis man pamerkė akį. Numatydamas nemalonumus, maloniai gūžtelėjau pečiais ir pasiūliau: Mano kalbaus pašnekovo akyse nušvito nuostaba kartu su nusivylimu: Štai tau ir narvas su tigrais! Ir dviejų budraujančių šiame laive pakako, kad sudergtų visą darbo pamainą!
- Pone kapitone, kaip gi aš pataisysiu? - pradėjau šypsodamasis. Juk ir skafandro neturiu...
Svetinga vado veido išraiška akimirksniu tapo profesionaliai griežta: Galiausiai griežtasis įstatymo sargas nutraukę užsitęsusią tylą, turėjusią, aišku, auklėjamąjį vaidmenį, ir tarė: Pajutau nemalonų jausmą pilvo plote. - Mes jums išduosime vieną iš mūsų atsarginių skafandrų...
tęsė pamaininis vadas, - jūsų juk penktas numeris? Nebuvo liūdna! Mane tarsi nusikaltėlį nusivedę į techninį skyrių, kur lydimas įdėmaus ir vis dar smerkiančio žvilgsnio įlindau į skafandrą. Beje, tam man teko nusirengti iki apatinių (vėl ta velnio instrukcija, draudžianti dėtis skafandrą ant drabužių). Kaip bebūtų keista, policijos kreiseryje atsirado ir atsarginė lempa gabaritinėms šviesoms. Vadas drąsinamai patapšnojo mane per petį ir beveik įstūmė į pereinamąją kamerą. Nereikia sakyti, kad aš pirmąkart buvau atvirame kosmose. Žinomo, mus to mokė šiukšlininkų mokykloje, o ir vėliau teko pora kartų išeiti į kosmosą ir sunkiu plaktuku padaužyti amžinai užstringantį šiukšlių kameros pleištą. Tačiau visa tai vyko Žemės orbitoje, kur visai greta gimtoji planeta, o netoliese nerūpestingai sukasi milžiniški orbitinių stočių ratai. O čia visą vaizdą gožė mirtinai gelsvos spalvos Jupiteris, o už nugaros stūksojo griozdiškas policijos šaldytuvas. Mano senutėlio šiukšliavežio korpusas nežymiai virpčiojo, tarsi būtų gyvas. Matyt budintysis, veltui nešvaistydamas laiko, įjungė pneumatinį šiukšlių perkėlimą. Įdomu, o ar instrukcija leidžia pumpuoti šiukšles kai ant korpuso dirba žmonės? Reikės ją pavartyti. Prisitvirtinau prie kairiojo šono ir išsitraukiau instrumentus. Tuo metu laivas sutrūkčiojo stipriau nei įprasta: matyt pneumatinė sistema į šiukšlių kamerą įstūmė kažką sunkesnio. Ko gero atsikratė senos sofos, - kandžiai pagalvojau. Laimei, man gana greitai pavyko pakeisti perdegusią lempą ir jau po pusvalandžio aš be nuotykių grįžau į policijos kreiserį. Pamaininis vadas Daftas mane sutiko kaip didvyrį... ne, greičiau jau kaip sūnų palaidūną, kertėjimu išpirkusį savo kaltę ir grįžusį į gimtąjį lizdą. Man net pasirodė, kad jo akyse sublizgo pasididžiavimo ir pasigailėjimo ašaros... Neklausydamas nepertraukiamo senioko kalbėjimo, greitai persirengiau į savo forminį kombinezoną, pasigriebiau dovanotą skafandrą ir nėriau į pereinamosios kameros liuką. Kabinoje buvo tylu. Pagaliau! Šiukšlių konteinerio apkrovimo daviklis rodė 90%. Užklausiau budintįjį. - Viskas tvarkoj, misteri Akofai, pas mus nieko daugiau nėra. Laimingo kelio! atsakė mandagiai. Palinkėjęs visiems laimingai grįžti, atsikabinau nuo skaidančio policijos skyriaus, pamirksėjau gabaritinėmis šviesomis ir atsidusęs su palengvėjimu nukreipiau šiukšliavežį į artimiausią bazę... * * * Prabudau, kaip priklauso pagal dienotvarkę, po 6 val. Mečiau žvilgsnį į navigacijos skydą. Ištikimas autopilotas tvarkingai vedė laivą nurodytu kursu. Iki susitikimo su baze liko ne daugiau nei pora valandų. Išsitiesiau krėsle, išlyginau miego metu susiglamžiusią formą, ant kišenės pataisiau atsiklijavusią traukę. Kišenėje... joje buvo mano dokumentai. Dabar kišenė tuščia! Bandydamas nepasiduotu kylančiai nuoskaudai, atsegiau diržus, pasikėliau krėsle ir ramiau koks jau ten ramumas! vieną po kitos apčiupinėjau visas kišenės. Tada dukart giliai atsidusau ir pakartojau procedūrą, šįkart kruopščiai apčiupinėdamas kišenes iš vidaus. Dokumentų nebuvo. Identifikacijos kortelė-pasas, schema-pažymėjimas, skrydžio užduotis ir talonai nemokamiems pietums... Pasimetęs apsidairiau į šalis. Žvilgsnis atsirėmė į skafandrą, beforme iškamša sukištą už stiklinių spintos durų. Ir tada viską supratau: dokumentai iškrito iš kišenės, kai rengiausi, kad lįsčiau į tą velnio skafandrą arba, aki besistengdamas neklausyti plepio pamaininio vado, beatodairiškai sprukau iš policijos kreiserio. Aišku buvo viena: visi mano dokumentai dabar skriejo Žemės-motinėlės link kartu su džiugiais bundančių policininkų šūksniais. O aš neidentifikuota, o reiškia kaip ir neegzistuojanti būtybė, - skridau visai priešinga kryptimi. į seną, kiaurai šiukšlėmis pradvokusią perdirbimo bazę. O viskas būtų šiaip, jei ne dvi dešimtys apsunkusių nuo savo įsivaizduoto reikšmingumo ir atbukusių nuo nuobodaus darbo menedžerių, kurių kiekvienas palaikys garbe išspirti iš bazės neturintį dokumentų šiukšlininką kartu su jo policininkų šiukšlėm. Dėl šito abejoti nereikėjo. Jau buvau tokioje padėtyje, pamiršęs šiukšlininko lustą-pažymėjimą. Viskas vos nesibaigė kalėjimu... - Ir ką man dabar daryti?! šūktelėjau. Borto kompiuteris, nenusibosdamas laukdamas mano komandų balsu, atbubėjo atsakydamas: Gerai, kad kompiuteris nereaguoja į jam nežinomus žodžius. Kitaip tiesiog susviltų nuo beviltiškų pastangų iššifruoti tas aukštos meninės reikšmės idiomas, kurias visa gerkle rėkavau paskutiniąsias 20 min. Kiek aprimęs (audiogimnastika visada man padėdavo tokiose situacijose), su kojomis susirioglinau į piloto krėslą, o ir pabandžiau sveikai pagalvoti. Man tai sekėsi ne kaip, ypač tada, kai prisimindavau pamaininio vado Dafto priekaištingą žvilgsnį ir žilą barzdą. - Be dokumentų skristi į bazę nėra jokios prasmės, - samprotavau balsu. Geriausiu atveju pasiųs kur nors toliau, - blogiesniu gali ir suimti. Grįžti su šiukšlėm namo negalima. Tereikia man kirsti Marso orbitą, kaip krovinio švyturėlis prie mano šiukšliavežio sutrauks tokią patrulinių kreiserių govėdą, kad kosmose ankšta taps. Lieka viena... aš karčiai vyptelėjau iš savo minčių, - išmesti šiukšles kokiame nors iš asteroidų. Išmesti žvaigždes asteroide! Šiukšlininkui, kosminės ekologijos departamento darbuotojui, padaryti tai, - tai kaip vaikų darželio auklėtojui išmokyti vaikus rūkyti. - Niekada! išdidžiai tariau. Juk dar yra ir profesionali etika! Po tų žodžių man gerokai palengvėjo. Susikaupęs patryniau tarpuakį ir garsiai sukomandavau: * * * Asteroidas buvo gana stambus tam, kad mano šiukšliavežis galėtų patogiai įsitaisyti ant jo uolėto paviršiaus. Nusileidimas buvo sėkmingas. Atsargiai pažvelgiau pro iliuminatorių, tarsi baimindamasis būti pastebėtu kokio nors užklydusio patrulio. Apsidairiau. Asteroidas kaip asteroidas. O įvairiaspalvės žvaigždutės aštriais dygiais išmėtypos juodame danguje. Tik koks, tiesą sakant, čia dangus? - Argu ar šiam vienišam rieduliui, dreifuojančiam beribėse kosmose erdvėse, pakenks dešimtis kita tonų šiukšlių, - ištariau, nusistebėjęs nežinia iš kur kilusiam poetiniam polėkiui. Dėl konspiracijos išlaukęs porą minučių, sukomandavau: Laivo priekyje dzingtelėjo, laivas truputį suvirpėjo. Sukaukė perspėjimo sistema. Iškrovimas prasidėjo. Pariečiau kelius prie smakro (embriono poza nervinuosi!), apkabinau rankomis. 20 min., ne ilgiau. Greitai visiems laikams paliksiu šia mano prišiukšlintą vietą. O, tiesą sakant, ji ir apšiukšlinta nebus. Tereiks man įjungti starto variklį, kaip visos šios policininkų stalo nuograužos pakils į viršų ir pradės savo amžiną kelią kosmosu greta asteroido. Tačiau sieloje vis tiek buvo nejauku. Netgi baiminga. Beje, labiau, nei galėjau tikėtis. Kažkokia bloga nuojauta šalta lipnia mase brovėsi į sąmonę. Kas tai? Negi profesinė etika taip stipriai veikia sąžinę? Iškrovos pabaiga artėjo. Prisiartinau prie iliuminatoriaus. Įjungiau prožektorių. Portatyvus buldozeris-robotas taip ir šokčiojo dėl mažos gravitacijos, tačiau kruopščiai stūmė šiukšles tolyn nuo laivo, valydamas pakilimo aikštelę. Naujai apsireiškęs šiukšlių atolas niūriai blykčiojo laivo prožektoriaus spindulyje. Plastiko paketų kalnai, 20-litriniai vandens balionai. Atitarnavusi policininkų apranga. Ilgas, į karstą panašus konteineris skaidriu dangčiu. Vėl balionai... Konteineris?! Krūptelėjau ir prigludau prie iliuminatoriaus. Iš kur čia atsirado konteineris? Ir kas tai, po velnių... Man apšalo paširdžiai. Esu matęs tokius konteinerius. Žinojau, kam jis! - Kompiuteri! Išorinį prožektorių 10o į kairę! Baltas spindulys nuplaukė šiukšlių krūvomis. - Stok! surėkiau, veidu glusdamas prie iliuminatoriaus. Ten, po anglies juodumo dangumi, nesvetingame uolėtame asteroido paviršiuje baltame anabiozės konteineryje po kupolo formos dangčiu ... gulėjo žmogus. Atšlijau nuo iliuminatoriaus. Mašinaliai, kažkokiu genetiškai užprogramuotu judesiu, pasitryniau akis. Vaizdas nepasikeitė. Po plastiko dangčiu aiškiai matėsi žmogaus siluetas. Plati mėlyna juosta ant šono rodė, kad ta siaubinga dėžė miegui iš policijos kreiserio. O ir iš kur kitur ji galėjo atsirasti? Tad štai ką reiškė tas smūgis, kurį pajutau prisikabinęs prie savo šiukšliavežio korpuso, kai keičiau lempą! - Kompiuteri! Stabdyk iškrovimą! sukomandavau isterišku balsu. Atvėriau spintos duris ir drebančiomis rankomis ištraukiau sulamdytą policininkų skafandrą...
Na jau niekad nemaniau, kad kada nors geru žodžiu paminėsiu iki kaulų smegenų nusibodusį nesvarumą. Nors
mano slaptos prieglaudos paviršiuje gravitacija nebuvo nulinė. Vis tik tie 0,8g, laimei, nevaidino didelio vaidmens.
Žemėje tokio konteinerio nepajudinčiau iš vietos. Tačiau ir čia, asteroide, teko paprakaituoti kišant dvimetrinę dėžę pro
siaurą gyvenamojo modulio šliuzo angą. Už nugaros paslaugiai trynėsi robotas-buldozeris, tačiau iš jo naudos buvo mažai.
Galiausiai, visai išsimušęs iš jėgų, įtempiau konteinerį į piloto kabiną ir nuo savęs nusitraukiau skaidrų šalmą.
Konteinerį pritvirtinau saugos diržu prie grindų ir atidariau valdymo pultelio dangtelį. Mano įtarimai pasitvirtino.
Gyvybinės veiklos indikatorius švietė ties 7%. Septyni procentai! Rodiklis 6,5 yra su gyvybe nesuderinama būsena!
Žvilgtelėjau į taimerį 3 m4n. stacionaraus veikimo ir beveik 20 val. autonominiame režime! Konteineris-sarkofagas
pernelyg ilgai veikė autonomiškai. Jo išmanioji elektronika bandė kuo ilgiau išlaikyti jai patikėto žmogaus gyvybę, tačiau 20 val.!
Kaip tai galėjo nutikti?! Kaip konteineris pateko į policijos kreiserio šiukšlių skyrių?
- Kas čia per velnias? Gyvą žmogų!.. šūktelėjau.
Gyvą. Laimei, dar gyvą. Reikia kažką skubiai daryti. Griebiausi už galvos: nedelsiant atidaryti kameros dangtį,
reiškia staigiai nutraukti anabiozės režimą. Mirtis akimirksniu! Įjungti žadinimo režimą? Tai ne mažiau nei 20 min
parengiamųjų operacijų. Mergina mirs dėl deguonies stygiaus anksčiau, nei anabiozės sistema atvers dangtį. Uždaras ratas!
Tačiau svarstymams nebuvo laiko.
- Kompiuteri! Medicininį konteinerį! sukomandavau ir net laukdamas ištiesiau ranką.
Man pasirodė, kad mano elektroninio menedžerio balse suskambo nuostabos gaidos: Staigiai atsistūmiau nuo grindų ir, vos netrinktelėjęs galva į spintą, sugriebiau dėžę su medicininiais instrumentais.
Defibriliatorius! Štai kas buvo man reikalingas. Iš pirmos medicininės pagalbos kurso prisiminiau, kad tokiais atvejais
būtina priversti plakti širdį. Defibriliatoriumi ir ampulėmis su specialiu preparatu... Tik niekada to nedariau!
Ryžkis! rėkiau ant savęs. Laiko nėra!
- Darbui parengtas. Borto laikas 22 val.... savaip mano žodžius suprato kompiuteris, tačiau jo nesiklausiau.
Įjungęs defibriliatorių ir atidaręs švirkštą-ampulę, apmiriau virš konteinerio. Indikatorius rodė 6,7%. Metas!
Pasukau priverstinio atidarymo raktą. Blogai lemiančiai sušnypštė dujų tūtos. Laivu nusirito grėsmingas balsas:
Priverstinis atidarymas! Pavojinga objekto gyvybei! Priverstinis atidarymas! Pavojinga objekto gyvybei!
Truktelėjau dangtį, jis atitrūko nuo konteinerio ir nuskriejo į šoną. Merginos veidas buvo baltas tarsi sniegas.
- Marta! pašaukiau nesitikėdamas išgirsti atsakymo. Apčiuopiau pulsą vos juntamas. Užraitęs jos kombinezono rankovę dūriau injekciją. Dabar širdis!
Po penktos defibriliatoriaus iškrovos merginai suvirpo blakstienos. Ji atčiaupė lūpas. Puoliau prie portatyvaus deguonies baliono su kauke...
* * *
- Kur aš?
Ji gulėjo ant kušetės. Balsas silpnas, vos girdimas.
- Tau negalima kalbėti, - pasakiau. Dabar viskas bus gerai. Jos skruostai vos paraudo. Ji net pabandė kilstelėti, tačiau aš ją sulaikiau.
- Kaip aš čia atsidūriau? paklausė ji.
Gūžtelėjau pečiais: Stipri mergina, - pagalvojau. Stipri ir graži.
Dar po pusvalandžio ji jau sėdėjo remdamasi į pagalvėlę ir mažais gurkšniukais gėrė šiltą arbatą iš plastikinės tūbelės.
- O kur mes skrendame, Raselai? paklausė ji. Merginos žvilgsnyje šmėkštelėjo nuostaba.
- Kaip gi taip? Juk šiukšlių išvertimas asteroide uždraustas? Nieko nepainioji, Raselai?
Skėstelėjau rankomis. Jos mielu veidu prabėgo šešėlis. Siauri antakiai nežymiai susilietė. Ji kilstelėjo ant alkūnės ir pažvelgė pro iliuminatorių.
Tą akimirką buvau pasirengęs išgirsti bet ką, tik ne tai...
- Misteri Akofai, - ištarė Marta, kruopščiai į basą sudėdama visas likusias jėgas, - jūs suimtas už 537 straipsnio
Sėdėjau ant kušetės plastiko juosta surištomis rankomis.
- Visa tai nuostabu, leitenante, - bandydamas atrodyti nerūpestingu, sušukau, - tačiau kas skraidins laivą? Tą akimirką Marta su kažkokiu pasimetu pasisuko į mane. Jos veide pasirodė abejonė.
- Taip, beje, - nerišliai pradėjo ji. Pamiršau pasakyti... Raselai, ačiū jums, kad išgelbėjote man gyvybę...
* * *
Dabar, kai rašau šias eilutes, Marta virtuvėje kepa mano mėgiamus pyragėlius. Su kopūstais ir grybais. Jai tai
puikiai pavyksta. Tiesa, namuose ji būna retai vis skrydžiai bei patruliavimai.
Beje! Aš su ja jau ketvirti metai!..
Papildomi skaitiniai: | |
Pagal instrukciją ekipažas prabunda tik laivui kirtus Marso orbitą. Ką gi, tuo geriau...
Krištolinio karsto viduje gulėjo mergina. Ilgos blakstienos, juokinga trumpa šukuosena. Nežymios raukšlelės kietai
suspaustų lūpų kampučiuose sudarė įspūdį, kad ji gudriai šypsosi. Ji buvo apsivilkusi lengvą baltą kombinezoną, skirtą
ilgai anabiozei. Emblema ant krūtinės skelbė, kad jos vardas Marta... Leitenantė Marta Stivenson.