Sviatoslavas Loginovas. Olandiškas sūris

Apie autorių

Sviatoslavas Loginovas (g. 1951 m.) – garsus St. Peterburgo rašytojas fantastas. Rusų kultinių MF kūrinių („Šulinys“, „Šviesa langelyje“ ir kt.) autorius, daugkartinis prestižinių apdovanojimų laureatas.

 

Šįkart jis skrenda į Žemę...
Taip paprastai ir sausai pasakyti apie artėjančią pasaulio pabaigą...

Andrėjas bandė įsižiūrėti į bereikšmę Klimo fizionomiją, tikėdamasis ... ko? Su tokiais dalykais nejuokauja, ypač Klimas, kuris aplamai nelinkęs juokauti.

- Nepridengs ir Mėnulis? – kažkodėl paklausė Andrėjas, nors ir suprato, kad būtent ši viltis ką tik buvo atmesta.
- Ir Mėnulis...

Toliau abu tylėjo, tik eteris traškėjo. Žemėje taip apie save praneša tolimos audros, o čia šūkčioja, susidurdamos, kosmoso dulkės. Mikroskopiniai kataklizmai, kuriuos žmonės iš aukšto vadina įsielektrinimu.

- Mums kas nors liepta?
- Nieko. Budėjimo režimas. Kapšą nutempti suspėjame, o tada patenkame į štabo pavaldumą.
- Skydą jungsime?
- Nežinau. Ten ir be mūsų minios. Greičiausia, ilsėsimės rezerve.

Andrėjas sugriežė dantimis ir nutylėjo. Atrodytų, ko čia pykti: viskas žinoma iš anksto, vaidmenys paskirstyti... Tačiau vos senai laukta nelaimė visai priartėjo, norėjosi nieko nelaukiant rauti, kažką keisti, perdaryti.

Griežtai sakant, nelaimė prasidėjo daugiau nei 60 m., kai pasaulyje nebuvo ne tik Andrėjo ir Klimo, bet ir jų tėvų. Svetimas laivas pastebėtas pačiame Saulės sistemos pakraštyje. Tiriamasis gravitalėkis „Povandeninis“, aptikęs svečią, tapo pirmąja jo auka. Ekipažas pranešė, kad objektas neabejotinai dirbtinis, tada ryšis nutrūko, o po kelių valandų stebėtojai pastebėjo žybsnį ten, kur turėjo būti „Povandeninis“. Pirmoji auka kol kas dar nelabai ilgame aukų sąraše.

Prie įsibrovėlio nedelsiant nuskubėjo specialiai parengta ekspedicija. Šie elgėsi atsargiau, ir viskas pasibaigė be žuvusiųjų. Komandos sustojo toli nuo tos ribos, ties kuria nutrūko ryšis su „Povandeniniu“, o tada buvo paleisti nepilotuojami zondai. Gana greitai buvo nustatyta zona, kurioje dingsta ryšis, ir išsiaiškintas atstumas, kuriuo būna sunaikintas bet kuris prisiartinęs objektas. Po to jau technikos klausimas buvo paleisti tiriamuosius zondus taip, kad ryšis su jais dingtų, tačiau po kurio laiko jie, paklusdami paprasčiausiems dėsniams, išlėkdavo į laisvą erdvę, nevirsdami fotonų gniūžte.

Rezultatai buvo nelauktai nemalonūs. Aparatas, pabuvęs mirtinoje zonoje, ir grįždavo miręs. Visi maitinimo elementai būdavo iškrauti, organizmai, tarp jų ir paprasčiausi, grįždavo negyvi. Zondai, pabuvę mirties zonoje, praktiškai negražino jokios informacijos.

Pamažu tyrinėtojai įtikėjo, kad laivas tuščias ir dreifuoja savaime, niekieno nevaldomas. Tada įsibrovėlį pirmąkart pabandė sustabdyti. Trys galingi gravitalėkiai, laikydamiesi pagarbiu atstumu, jo kelyje ištiesė gravitacinį hamaką. Taip pavykdavo ir nutempti į norimą vietą vidutinio dydžio asteroidą. Tiesą sakant, buksyrai ir buvo sukurti tam tikslui, o prieš ateivį juos metė, tikintis sulaikyti laivą Saulės sistemoje, kurią, pagal paskaičiavimus, jis turėjo palikti po poros metų.

Buksyrai išsirikiavo trikampiu, pasirengę pristabdyti įsibrovėlį, kai jis pateks į gaudyklę. Net jei ateivis į gaudyklę ir pagavo, jis niekaip neparodė, kad tai pastebėjo. Buksyrų generatoriai veikė pilnu galingumu, tačiau jų sukurtas laukas keistai išsikraipė, atverdamas svetimam laivui platų praėjimą. Ir vėliau į visus bandymus paveikti per atstumą jis reaguodavo panašiai. Laukai išsikraipydavo, spinduliavimai jo neveikdavo.

Svetimasis netrukdomas skriejo erdve, nepastebėdamas nei žmonių, nei jų pastangų.

Mokslininkai rijo seiles, spėliodami, kiek atradimų jiems siūlytų artimesnė pažintis su mirties laivu. O šis tuo tarpu įrodė, kad jei jis ir miręs, tai dar ne visai.

Tolimųjų planetų orbitas „Skrajojantis olandas“ (toks pavadinimas per tą laiką prilipo svetimajam) įveikė sėkmingai; dujiniai milžinai buvo toli nuo jo kelio. O štai į Marso traukos zoną jis papuolė. Ir kažkas gravitaciniame planetos lauke jam nepatiko, todėl sureagavo nelauktai ir agresyviai. Žvaigždėlėkis turėjo praskristi gana toli nuo Marso, vos nežymiai pakeitęs savo trajektoriją, tačiau jis staigiai ir visiškai beprasmiškai pasuko link planetos ir, perėjęs į jo orbitą, iššovė.

Tai, kad „Olandas“ turi ir stambaus kalibro ginklą, o ne tik pabūklus, skirtus smulkių kosminių kūnų naikinimui, buvo nemalonia naujiena. Žinoma, antiprotonų pluoštas sunaikinti planetos negalėjo, tokios masės dalelės anihiliavosi dar atmosferoje, tačiau šūvio poveikis viršijo visus lūkesčius. Sprogimas buvo toks stiprus, kad akmenuotame planetos veide susidarė beveik pusantro šimto kilometrų ilgio ir maždaug pusantro kilometro pločio randas, Naujojo kanjono gylis, grubiai vertinant, irgi buvo arti pusantro kilometro.

Nors tiesiogiai smūgis nekliudė jokių žmonių, aukų kiekis išaugo kelis kartus. Dvi tyrimų stotys buvo nušluotos iškart, o kitose irgi buvo aukų. Kosmouostą, tradiciškai įrengtą Didžiajame sirte, paskubomis pavyko evakuoti.

Milijardai tonų grunto per akimirksnį virto plazma ir smulkiausiomis dulkelėmis, užteršė retą Marso atmosferą. Dulkių išmetimas į orbitą buvo toks didelis, kad planeta pasipuošė ryškiu, iš toli matomu žiedu. Nusileidimas į pasiutusią planetą tapo rimta problema, o Olando konjono tyrinėjimui teko panaudoti įrangą, skirtą Saturnui.

Tada atlikti paskaičiavimai, kas nutiktų, jei būtų iššauta į Žemę. Skaičiai skyrėsi puse eilės, tačiau išvada buvo viena – to po Žemėje gyventi būtų neįmanoma. Net jei smūgis tektų vandenynui, energijos išskyrimas būtų toks, kokio nepasiektų joks žemės drebėjimas. O jei anihiliacija įvyktų sausumoje, tai į dangų būtų pakelta tiek smulkiausių dulkelių, kad branduolinė žiema būtų garantuota be jokių atominių sprogimų.

Nespėjo žmonija su palengvėjimu atsikvėpti ir nusišluostyti išgąsčio prakaitą, kai „Skrajojantis olandas“ pateikė naują siurprizą. Apsukęs ratą apie sužeistą Marsą, jis skubiai persigrupavo ir, perėjęs į kometinę orbitą, ėmė melancholiškai tolti iš Saulės sistemos.

Aišku, daugiau jo nė akimirkai nepaleido iš akių. Laivai lydėjo jį lygiagrečiu kursu, bandydami atspėti nekviesto svečio prigimtį. „Skrajojantis olandas“ tolo, tingiai atsišaudydamas nuo zondų ir nekreipdamas dėmesio į pagarbaus atstumo besilaikančius objektus. O po kelių metų, kai žmonės jau kiek nurimo, atvykėlis vėl padarė viražą ir nuskubėjo Saulės link.

Dabar jau su juo nesicackino, kaip su nunešiota terba, o paprasčiausiai bandė sunaikinti. Branduoliniai užtaisai, patekę į tylos zoną, nesprogdavo, o susprogdinti šalia jos jam nekenkė. Lazeriai, jonų pluoštai, gravitaciniai smūgiai – visa tai tarsi neegzistavo „Olandui“. Jis pamažu judėjo, apsimesdamas kometa, tačiau jau nieko apgauti negalėjo.

Labai greitai paskaičiuota, kad šįkart „Olandas“ patenka į Jupiterio traukos zoną. Iš karto pasipylė pranešimai, kad antiprotonų anihiliacija gali sukelti termobranduolinę reakciją dujų milžine ir mūsų nesusiformavusi žvaigždė, kaip kartais vadina Jupiterį, įsižiebs kaip tikroji saulė, ir viską išdegins Saulės sistemoje

Laimei, nieko panašaus nenutiko. Atmosfera užvirė, tačiau visumoje milžinas ramiai pakėlė egzekuciją. O neliečiamas „Skrajojantis olandas“ apsisuko ir pasitraukė už Plutono orbitos. Ten jis po kelių metų vėl apsisuko ir šįkart patraukė link Žemės

Damoklo kardas, tiek dešimtmečių kabojęs virš žmonijos lopšio, pagaliau atsirišo..

Andrėjas ir Klimas dirbo gravitaciniuose buksyruose. Panašūs laivai prieš daugelį metų su gravitacine gaudykle bandė sustabdyti „Skrajojantį olandą“. Per tą laiką tralų pajėgumas gerokai išaugo, o tralas- gaudyklė profesionaliu žargonu imta vadinti ne hamaku, o kapšu. Kapšo valdymui reikėjo ne trijų, o dviejų buksyrų. Būtent tokią pora ir sudarė Andrėjas su Klimu.

Dar per praeitą „Olando“ vizitą prie Jupiterio, prieš jį pabandė įrengti skydą. Pradžioje bendromis kelių flotilių pastangomis prieš „Skrajojantį olandą“ buvo atvilktas vienas iš stambesnių asteroidų, kurio skersmuo viršijo šimtą kilometrų. Mokslininkai laikė, kad „Olandas“ apšaudys negyvą akmenį ir pasitrauks, suteikęs žmonės 30 m. atidėjimą. Įsibrovėlis aplenkė kliūtį ir nusprendęs nešvaistyti užtaisų, grįžo į ankstesnį kursą. Nepadėjo net asteroide įrengti gravitatoriai, imitavę visos planetos traukos jėgą. Asteroidas pasirodė neįdomiu „Olandui“

Tada žmonės, dar jautęsi saugūs („Olandas“ skrido link Jupiterio), pabandė įrengti kitą apsaugą. Visatos, kaip žinoma, neužtversi, tačiau būtent tai pabandė padaryti šiandieninių žemiečių tėvai, Milijonus kilometrų ištiestas tinklas iš ploniausių monomolekuliarinių gijų. Tūkstančiai autonominių vilkikų laikė ją, neleisdami susivynioti į ritinį. Šimtai stočių, pasirengusių užlopyti tinklą, ei jis bus pažeistas. Jėgų, priemonių, talento šuoras. Ir visa ta grožybė buvo sušaudyta iš tolo, beje į ugnies ruožą papuolė du laivai su ekipažais. Po to jau nieko neliko, o tik statyti galingą, kilometro storio skydą prie pačios Žemės.

Medžiagų su atsarga skydui parengė prieš daugelį metų, nors pats skydas nebuvo pradėtas. Tokio objekto statybą lydi stambių nuolaužų kritimai. Be to, išsipildė išmintingojo Diogeno įspėjimas: pastatytas skydas ne tik potencialiai gynė nuo „Olando“, bet ir užstojo Saulę. Todėl surinktos medžiagos saugotos gravitacinėse gaudyklėse, kad pasmerkta Žemė iki paskutinio momento galėtų gyventi žmoniškai. Skydą žadėjo surinkti per porą mėnesių, o tada per tiek laiko juos išmontuoti, kad velniška akmenų ir geležies krūva Žemės orbitoje netaptų dar didesne grėsme, nei nekviesto svečio šūvis.

Viskas paskaičiuota, viskas numatyta ir parengta, niekur nereikia skubėti. Nepakeliama padėtis, kai žūtis gręsia vos ne visai Žemei, o skubėti nėra kur.

Komentaras: Iki kosmoso šiukšlių tralų ir tarpplanetinių karų naudojant kosminį šlamštą, matyt, dar toli, tačiau kažkaip spręsti kosmoso užšiukšlinimo problemą žmonėms teks spręsti – pridergta ten jau pakankamai. Be įprastų sprogusių raketų pakopų nuolaužų, pasitaiko ir egzotiškesnio šlamšto: pvz., iš TKS išmestas skafandras „Orlanas“, su kuriuo kurį laiką radijo mėgėjai palaikė ryšį arba sustingę natrio-kalio šaldiklio lašai iš tarybinių radiolokacinių US-A palydovų branduolinių reaktorių. Net smulki kruopelytė, skriejanti pirmuoju kosminiu greičiu, susidūrusi su kosminiu aparatu, gali jį smarkiai pažeisti. Be to, susidurdamos kosminės šiukšlės skyla į dar smulkesnius fragmentus, nulekiančius savomis trajektorijomis. Pagal pesimistines prognozes šiukšlių kiekis pasieks kritinį kiekį ir prasidės tarsi grandininė reakcija – kai iš šiukšlių susidarys vis naujos nuolaužos vis labiau šiukšlindamos erdvę. Štai tada ir prireiks kažkokios stebuklingos priemonės (kosminio dulkių siurblio?) kovai su tomis šiukšlėmis – nes kitaip kosminei erai ateis galas. Apie tai plačiau skaitykite Kosmosui reikia geros šluotos

Ryšio seansų metu holografiniai pašnekovų vaizdai buvo transliuojami vienas kitam, tad atrodė, kad jie randasi vienoje kabinoje. Laivų ekranai, aišku, buvo suderinti tai erdvės sričiai, kur, dar toli už Jupiterio orbitos, skrido nekviestas kosmoso svečias. Kadaise jis pirmąkart buvo atrastas tokiu atstumu nuo Žemės, ir tai įvyko atsitiktinai. Tokiais atvejais priimta sakyti „laikingas atsitiktinumas“, nors jokios laimės tas susitikimas žmonėms neatnešė.

Šiandien bet kuris astronautas galėjo lengvai aptikti kiaušinio formos „Skrajojančio olando“ kūną, ir ne tik todėl, kad stebėjimo metodai pažengė gerokai toliau... Tiesiog visi žinojo, į kur žiūrėti.

„Olando“ dėmelė spindėjo beveik ekrano centre, o iš visų pusių ją tankiai supo tiriamųjų laivų ugnelės.Atrodo, kad jie yra visai arti, beveik greta, nors nė vienas laivelis nedrįso užsukti į draudžiamą zoną; į ten įskriedavo tik nepilotuojami aparatai, kurie atgal negrįždavo. Zonos pakraštys gana regimai kibirkščiavo, nors jokių rimtesnių kūnų pastebėti nepavyko.

- Ką jie čia daro? – paklausė Andrėjas.
- Šaudo...
- Kam?
- Taip tikrina šunsnukį. Paleidžia metalinių rutuliukų seriją padoriu greičiu, kad jei taukštels jam, tai skausmingai. O jis juos numušinėja. Anihiliuoja antiprotonų pluoštu, tiksliai nuima taškiniais impulsais. Anihiliacijos metu įvyksta ryškus žybsnis, kurį ir matome.
- O jei juosta paleista, tai ją irgi degins impulsais?
- Nežinau. Galima pasidomėti, ir jei kas, patarti.
- O iš įvairių pusių apšaudyti bandė?
- Tu ką, - nustebo Klimas, - visai neseki „Olando“ tyrinėjimų?
- Neseku, - sausai atitarė Andrėjas. – kai ateis pasaulio pabaiga, apie tai sužinosiu be jokių tyrinėjimų.
- Tu, brolau, galingas. Tikriausiai vienintelis žmogus, dalyvaujantis projekte, kuris nesidomi jo eiga.
- Sekčiau, jei galėčiau ką nors pakeisti.
- Šaudyti iš įvairių pusių bandė. Pasirodė, kad jis tyri tris antiprotonines patrankas, tad „Olandas“ atsispjaudo gana sėkmingai.
- tai dar mokykloje žinojau. Bet į ten tarytum rengėsi siųsti eskadrilę ir apšaudyti ne iš trijų pozicijų, o iš pusantro šimto.
- Nieko iš to neišėjo. „Olandas“ padidino apšaudymo spindulį ir numušė kelis laivus. Nuo tada apšaudoma tik iš nepilotuojamų aparatų.
- O rezultatai?
- Nežinau, matyt, kažką išsiaiškino.
- Supratau. Vadinasi, be rezultatų.

Įsivyravo tyla, kokia kyla tada, kai viskas išsakyta, o tuščias plepėjimas tiesiog ne vietoje. Tada sėdima tylumoje, kuri visiškai pakeičia pokalbį.

Viena žvaigždučių akimirkai suspindo ryškių žybsniu, o tada dingo be pėdsakų.

- Įgriso vaikinai „Olandui“, - mestelėjo Klimas. – Mostelėjo. Nesijaudint, tai greičiausia nepilotuojamas.
- Nesijaudinu, ... galvoju.
- Manai, kad jei jau nesekei tyrinėjimų, tai šviežia galva ką nors originalaus išrasi?
- O kodėl gi ne? Beje, aš, atrodo, kažką sumąsčiau. Imkim ir paskaičiuokime, o tada susieksim su vadovybe...

Statybų štabe Andrėjaus ir Klimo pasiūlymą sutiko be entuziazmo. Pernelyg jau daug darbuotojų užvertė savo pasiūlymais. Negali dabar žmogus ramiai sėdėti, guosdamasis, kad savo darbų dalį atliko. Ir nesvarbu, kad pasaulio pabaiga ateis tik po kelių metų; veikti norisi dabar.

- Buvo, - atsiliepė tyrimų centro specialistas. – Ne tiksliai taip, bet buvo.
- Svarbiausia, kad ne visai taip, - paprieštaravo Klimas, užsikrėtęs porininko idėja. – Pas mus – netikėtumo veiksnys.
- Koks veiksnys? Iš kur ištraukėte, kad jis jūsų nemato? Rutuliukus jis puikiai mato ir reaguoja į juos tiksliai.
- Rutuliukai skrieja įprastinėje erdvėje, o mes turėsime kapšą, na, gravitacinę gaudyklę.
- Gravitacinį lauką jis aptinka nė kiek ne prasčiau bei bet ką kita. Tai jau šimtus kartų tikrinta.
- Tad tegu ir aptinka. Tačiau kas pas mus kapše, jis negali žinoti, to iš šalies nesimato.
- Jau naudotos gravitacinės gaudyklės, o ir tokios, kad nepalyginsi su jūsų kapšu! Jau kada naudotos... Suplėšys jis jūsų kapšą tarsi žaisliuką.
- Štai tegu ir plėšo. Mums to ir reikia.
- Man atrodo, kad užsimanėte tiesiog nuskristi prie „Olando“. Palaukite, spėsite savo heroizmą parodyti, visi spėsime.
- Velniop mums į tą „Olandą“ spoksoti! Norite, siųskite kitus, tiesiog mes arčiau už kitus ir jau pasirengę eksperimentui…

Baigėsi tuo, kad eksperimentuoti leido, ir nerangi pora buksyruojanti gravitacinę gaudyklę patraukė prie neskubančio „Olando“.

Optinio matomumo atstumu „Olandas“ prie savęs neprisileido, o vaizdas ekrane mažai skyrėsi nuo to, kokiu galėjo mėgautis bet kuris Žemės moksleivis. Tik pavojaus pojūtis, nepastebimas nei plika akimi, nei prietaisų pagalba, tačiau tikrai juntamas, vertė būti atidiems. Tačiau kuo gali padėti tas atsargumas? Štai švystels ateivis antimaterija – ir liepsnok ryškia liepsna kartu su savo atsargumo jausmu.

Uždraustosios zonos riba, kur prasidėdavo energijos išsigimimas, buvo nustatyta vos ne metro tikslumu, ir, prisiartinę mažiausiu leistinu atstumu, laivai išsiskyrė, tarsi bandydami pagauti „Olandą“ gravitaciniu kokonu. Tik šįkart operatoriai kokoną laikė uždarytą, nors buksyravimas tokiu režimu surija labai daug energijos. Kai krovinį tempia buksyru, vilkikai turi skristi lygiagrečiais kursais. Iš Žemės stebėjo kiekvienu laivų judesiu, tačiau nesikišo, suprasdami, kad dabar gali tik sutrukdyti. Garsiausias garsas eteryje buvo operatorių kvėpavimas.

- Cypu, cypu, cypu!.. – pašaukė Andrėjas, pamažu didindamas atstumą tarp laivų.
- Prie ko čia cypa? – atsiliepė Klimas. – Pas mus ne lesyklėlė, o pelėkautai. Su nemokamu sūriu.
- Olandišku... – sutiko Andrėjas. – Pelyte, pelyte, pelyte... Klimuk, netolk tai sparčiai, įtampa beveik ribinė.
- Be reikalo nerizikuokite, - įsiterpė balsas iš valdymo centro, tačiau tą akimirką gravitacinė gaudyklė pasiekė uždraustąją įsibrovėlio zoną ir, kaip įspėjo tyrimų centro specialistas, „Olandas“ sudraskė gaudyklę į skutus.

Jam ir anksčiau tekdavo išdraskyti žmonių pastatytus spąstus, beje, gerokai galingesnius, nei šie, tačiau pelėkautai visada būdavo tušti ir parengti nekviesto svečio priėmimui. Šįkart kapšas buvo iki kraštų prikimštas kosminių šiukšlių, surinktų asteroidų juostoje. Dulkės, geležies ir chondritiniai meteoritai, ištisos uolos, kurias būtų galima pavadinti netgi asteroidais. Visas šis turtas rinktas, kad aplink Žemė būtų įrengta gynybinė juosta, tačiau buvo išverstas „Olandui“ tiesiai po nosimi.

Nesunkiai suprantamas štabo nenoras vilkti prieš „Olandą“ masyvius kūnus. Aplenks arba iššaudys, kaip tai darė anksčiau. Tačiau taip buvo, kai kliūtį buvo galima pamatyti iš tolo, o niekas negalėjo pasakyti: pamatys „Olandas“, kad kapšas netuščias, ar ne. Toks bandymas niekam neatėjo į galvą. Gaudyklės turėjo būti tuščios, tokia neginčijama tiesa. Net pelėkautai nebūna iki viršaus prikrauti sūrio.

„Olandas“ dovanos įžvelgti nesugebėjo, ir kapšo turinys išvirto erdvėje pavojingu jam atstumu. Išvengti susidūrimo „Olandas“ negalėjo. Liko neaišku, ar jis sugebės prasiveržti pro šiukšlių krūvą, išverstą ant jo nei iš šio, nei iš to.

Pasiduoti „Olandas“ neketino. Visi trys pabūklai iškart ėmė šaudyti, valydamas praėjimą pro akmenų ir geležies debesį. Anihiliacijos ugnys be jokių teleskopų matėsi net Žemėje. Nors įsibrovėlis pylė į pačias didžiausias nuolaužas, tankūs dulkių, kurių gaudyklėje buvo daugiausia, debesys priimdavo smūgį, tad nuolaužų krūva atkakliai artinosi prie liepsnomis besišvaistančio griozdo. Eteris braškėjo visuose diapazonuose, ryšis dingo, Klimas su Andrėju negirdėjo, ką jiems rėkia koordinatorius, tačiau abu ir taip žinojo, kad reikia kuo greičiau nešti kailį; anihiliacijos metu atsirandantis skvarbus gama spinduliavimas, galėjo prakošti ne tik smulkų laivelį, bet ir kosminio kreiserio šarvus bei Žemės atmosferą. Buksyrai spruko iš mūšio lauko, tačiau automatiniai zondai dešimtimis lėkė į mirtį, transliuodami mūšio vaizdą.

Pirmiausia „Olando“ kūną pasiekė metaliniai rutuliukai, kuriuos metodiškai tebeleido tyrimų stotys. Dabar kosmoso Leviatanui nerūpėjo tos smulkmenos, lekiančios jam pavymui; rutuliukai be kliūčių rėžėsi į matinį juodą paviršių. Jų greitis buvo pakankamai didelis, vienas po kito plykstelėdavo žybsniai, atnešantys informaciją, iš ko sudaryta iki tol nepasiekiami šarvai.

Tačiau jau po minutės zondai buvo iškart sunaikinti. Tai buvo ne kerštas, greičiau jau nevilties gestas; laivo mechanizmai suvokė, kad toliau deginti sparčiai artėjantį debesį negalima, jis buvo pernelyg arti, ir savi šūviai gali sudeginti patį laivą. Todėl ugnis buvo perkelta į ne tokius pavojingus tolimus taikinius.

Per triukšmus Andrėjų sekundei pasiekė Klimo balsas:
- Žiūrėk, žiūrėk!

Ar tai buvo perspėjimas apie pavojų ar siūlymas pasimėgauti „Skrajojančio olando“ žūtimi? Įskristi net nedideliu kosminiu mastu greičiu į dulkių debesį prilygsta įsirėžimui į akmenų sieną. Baisi anihiliacijos liepsna jau senai užgeso, tačiau keli išlikę zondai tebetransliavo „Olando“ žuvimą. Dar neseniai juodas paviršius rusvai švytėjo, badomas tūkstančių skausmingų dūrių. Kiekviena atskira dulkelė negalėjo padaryti apčiuopiamos žalos, tačiau jų buvo labai daug ir nepaliaujamas bombardavimas sparčiai rijo laivo apsaugą.

Komentaras: Iš visų kosmoso pavojų asteroidai yra pavojingiausi. Laimei, jie reti svečiai Žemės apylinkėse, tačiau nereikia neįvertinti tokios grėsmės, todėl daugelis šalių kuria įvairias „planetos apsaugos“ programas. Dabartiniu momentu, dauguma jų daugiausia dėmesio skiria priešo tyrinėjimui. Asteroidų ieško daugelis automatinių teleskopų įvairiose observatorijose. NASA 1992 m. „Spaceguard“ programos rėmuose iškėlė uždavinį +em4s apylinkėse surasti visus asteroidus, kurių skersmuo per 1 km. Kol kas kovoti su potencialiai pavojingais asteroidais (kad ir 250-300 m skersmens Apofisu, kuris gali 2036 m. kirsti Žemės orbitą) žmonija dar nesugeba. Nors rankas sudėjus laukti niekas nesiruošia – nagrinėjami įvairūs variantai, tarp kurių – kinetiniai perėmėjai, variklio asteroide įtaisymas, kad būtų pakoreguota jo orbita, nutempimas gravitacinio „vilkiko“ pagalba, branduolinių užtaisų panaudojimas ir kt.

Tada į matomumo zoną įlėkė visai padorus asteroidas, kampuotas geležies-nikelio gabalas, maždaug 40 m ilgio ir ne mažiau 10 m pločio. Kaip jis sugebėjo išlikti ankštoje gravitacinėje gaudyklėje, o vėliau nevirto geležies ūku, kai „Olandas“ dar atsišaudė, niekas negalėjo atsakyti. Gelžgalis įsirėžė į tvirtumą praradusį laivo bortą, atidaręs jį tarsi konservų dėžutę.

„Olandas“ jau nešaudė ir į tolimus taikinius. Įžambus smūgis, matyt, kažką pažeidė valdymo sistemoje, ir laivas paprasčiausiai dreifavo, net nebandydamas pasipriešinti naujiems smūgiams. Anihiliacijos traškesys nurimo, eterį užpildė įelektrinto akmens girgždesiai ir dispečerio balsas, rėkiantis abiem pilotams:
- Vilkikai, pirmyn! Jis išjungė apsaugą! Dar vienas toks smūgis, ir jį ištaškys į gabalus! Dinkite kuo greičiau!

Tikriausiai, žmonės, ilgai skraidę kartu, išsiugdo jei ne telepatiją, tai kažką panašaus. Bent jau eteryje nenuskambėjo joks atsakymo žodis, tačiau abu kateriai pradėjo staigų viražą, neįsivaizduojamą ankstesniems laivams, ir, išsiskirdami standartiniam užgriebimui, pasileido prie žūstančio „Olando“.

Dispečeris aiktelėjo ir visam kosmosui sugriežė dantimis, tačiau nepradėjo rėkti, keiktis ir drausti. Kokia stiprių žodelių prasmė? Piloto, pradėjusio viražą, nesustabdysi.

Gravitacinė gaudyklė nematoma pašaliniam žvilgsniui, per atstumą jos tiesiog neįmano aptikti, tad vienintelis dalykas, kurį pamatė stebėtojai - ir iš arti, ir iš tolo – kaip suvirpėjo vaizdas ekrane, o tada kosmosas ištuštėjo, tik šiukšlių krūva tebesivilko paskui du laivelius, nunešančius nugalėtą Leviataną.

- Kur dabar? – garsiakalbiuose pasigirdo Andrėjo balsas.
- Neturiu supratimo. Kur lieps, kad tik toliau nuo Žemės.
- Bijai, kad išsiverš?
- Atsarga gėdos nedaro. Niekada nereikia atidaryti pelėkautų namuose. Net jei juose nėra nieko, išskyrus sūrį.
- Olandišką...
- Aha. Tu, svarbiausia, gyviau traukis iš mūsų šiukšlių krūvos kelio. Na ir prišiukšlinom mes – per mėnesį neišvalysim.
- Išvalysim. Nutempsim „Olandą“ vivisekcijai ir išvalysim.

Tada, nesitardami ir nekreipdami dėmesio į atsipeikėjusios vadovybės raminimus, jie dviem balsais užtraukė visai ne kosminę, visai netinkančią akimirkos didingumui dainelę:

Venecijos donas, mūs tėtušis,
Labai mėgo sočiai užkąsti,
Ir riebų olandišką sūrį,
Maskvos degtine užsigerti!

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
F. Braunas. Atsakymas
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
Janušas A. Zaidelis. Riba
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Henrichas Altovas. Devynios minutės
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Andrejus Anisimovas. Arka
Žemė: pirmasis kraujas
Lino Aldani. Onirofilmas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
V. Baalis. Eksperimentas
Polas Ešas. Kontaktas
Prekiautojai skausmu
R. R. Moore. Erdvė
Baikonūro tremtyje
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė