|
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas
Apie autorius >>>>>
1. Kangas laukė, visu savo milžinišku kūnu įsirausęs į minkštą dumblą ir išorėje iškišęs tik akis apvalius juodus kankorėžius, panašius į nekaltas bazalto nuolaužas, gausiai išsibarsčiusias po visą povandeninę bedugnę. Aplink buvi nepermatoma prieblanda, amžina prieblanda penkių kilometrų gylyje, sutrikdoma tik silpnu dumblo švytėjimu bei retomis švytinčiųjų žuvų kibirkštėlėmis. Tačiau Kango akims nereikėjo daug šviesos jis puikiai matė viską, ką jam reikėjo matyti. Dabar jo dėmesio objektu buvo tamsus plyšys po priešais esančia uola, siauras horizontalus plyšys po pakibusiu akmeniniu luitu. Kangas laukė, jis buvo kantrus. Kvailos krevetės, besirausiančios čia pat dumble, ieškančios ir ryjančios miniatiūrinius vėžiagyvius, ropštėsi jam ant akių, judino ūsiukus ir, pamatę grobį, strimgalviais puldavo jį. Kangas kentėjo, tiksliau, nepastebėjo jų: jis laukė. Ir štai migloje po uola jis pastebėjo kažkokį banguojantį judesį. Kažkas ten judėjo, plonas ir ilgas. Iųšliaužė, besirangydamas, susitraukdavo ir išsitiesdavo, o paskui jį kitas toks pat, trečias, ketvirtas ilgi čiuptuvai, nusėti barzdotomis ataugomis. Čiuptuvai atkakliai naršė švytintį dumblą, štai vienas jų palietė neatsargią krevetę ir tarytum prilipo prie jos. Krevetė trūktelėjo, ėmė blaškykis, išlenkdama žieduotą pilvuką, tačiau čiuptuvas greitai pasitraukė į olą ir vėl išsirangė, godžiai, kaip ir anksčiau, ieškodamas. Visa tai gerai matė nejudančios aštrios Kango akys. Jis laukė. Jo priešas neskubėjo. Keturios krevetės ir krabas plonomis ilgomis kojomis buvo sugriebti stangrių čiuptuvų anksčiau, nei, užpildydamas visą plyšį, iš olos gilumos pasirodė nepadoriai išsipūtusi purvinai pilka pūslė, visa dėmėta ir su ataugomis, o jos viduryje pasimatė įdėmios iškilos akys. Kalmaras išlindo iš savo gūžtos ir lėtai pajudėjo aplink uolą, virš dugno pakėlęs maišo formos kūną. Daugiau laukti nebuvo prasmės. Kango raumenys įsitempė, jis nežymiai pasitraukė atgal ir šoko. Tą pačią akimirką kalmaras metėsi į šoną, tačiau buvo per vėlu. Baisūs nasrai sukando už jo akių, susmigo į minkštą išsipūtusio maišo, akimirksniu pakeitusį spalvą į šviesiai rožinę, audinį. Galvakojis mėšlungiškai sutrūkčiojo čiuptuvais, bandydamas įsitverti uolos, ir išsiveržti. Juoda muskusinė dėmė susimaišė su švytinčiu išjudinto dumblo purvu ir sunkiu debesiu pakibo virš susirėmusių gigantų. Neįtikėtinomis pastangomis kalmarui pavyko ištrūkti, Kanga nasruose palikus gerą savo kūno gabalą. Jis iškart čiuptuvais apglėbė priešininko galvą. Kangas negalėjo pražioti nasrų standūs slidūs žiedai neįtikėtina jėga spaudė jį, kalmaro snapas braižė kaulines pakaušio plokšteles. Tačiau Kangas puikiai žinojo, kad pabaisa bejėgė padaryti kokią nors rimtą žalą šarvo saugomam kūnui. Jis lėtai nusileido į dugną ir vėl pabandė pražioti nasrus, tačiau iškart pajuto, kad žiedai aplink juos susispaudžia vis stipriau. Lėtai sėdo dumblas, išsiskaidė muskusinis debesis. Susikibę gigantai liko nejudančiais, išoriškai niekas nerodė jų milžiniško jėgų įtempimo. Kas stipresnis mirtinas kalmaro glėbys ar galingi Kango nasrų raumenys? Stipresnis pasirodė esąs Kangas: colis po colio, praplėšdami į žvynus įsisiurbusius čiuptuvus, vėrėsi nasrai, nusėti ilgais aštriais dantimis. Ir staiga įtampa iškart susilpnėjo du žiedai, spaudę Kango galvą prie pat akių, neišlaikė ir plyšo. Stangrus jų audinys nuslydo, lipukai atsileido ir Kangas vienu nasrų judesiu, dešinėn kairėn, perkando likusius žiedus. Sužalotas galvakojis, išleidęs likusiųjų juodųjų gleivių debesį, bandė pasislėpti kur nors dugne, įsirausti į dumblą tarp akmenų. Tačiau povandeninės bedugnės prieblandoje ši paskutinė priemonė buvo beveik beprasmė Kangas vėl sučiupo kalmarą. Susirėmimas tarp įsiutusio nugalėtojo ir leisgyvio pralaimėtojo buvo trumpas. Dukart išsižiojo ir taukštelėjo Kango nasrai; ir minkštas moliusko kūnas pasidalijo į tris virpančius gabalus. Vėl nusėdo švytinčios dulkė, sujudo iš baimės po akmenimis sulindę krevetės ir vėžiukai, ėmė atsargiai rinktis aplink Kangą, jausdami sočią puotą. Milžinas lėtai draskė ir rijo vis dar besiraitančius čiuptuvų gabalus ir minkštą baltą mėsą. Netrukus ir pralaimėjusiojo liko tik skutai, sotus Kangas išplaukė iš dumblo, palikdamas jį supantiems mažiams savo puotos likučius. 2. Per Kango gyvenimą o jo gimimo diena buvo taip seniai, kad, jei būtų mokėjęs mąstyti, būtų save
laikęs amžinu kelis kartus buvo užėję periodai, kai jį apimdavo neaiškus nerimas, verčiantis palikti įprastą
vietą ir leistis į tolimas betiksles keliones. Tada jis dumdavo dideliu greičiu, besirangydamas visu savo kūnu,
aplenkdamas pakeliu sutiktas uolėtas viršūnes, leisdamasis į prarajas, susidurdamas su įvairiausiomis
kliūtimis ir pavojais. Jo tamsiose smegenyse laikas nuo laiko iškildavo migloti prisiminimai: plati akmenuota
lyguma, nusėta milžiniškų kaulų krūvomis, keistas beformis gyvūnas, rijantis iš tolo susidūrus su juo
Kangas vos liko gyvas; siauras vingiuotas tarpeklis, kuriame vanduo buvo beveik verdantis ir turėjo
nemalonų kvapą jame kvėpuoti buvo labai sunku, tačiau, praplaukęs jį, milžinas pasijuto neįprastai žvalus ir
stiprus; olose knibždančių krabų sankaupa; neaprėpiami aštuonkojų, besikraustančių iš vienos lygumos į
kitą, būriai... Daug matė, daugelyje vietų pabuvojo Kangas, kartais apsistodavo ilgam ir vėl leisdavosi į kelią
ir įveikdavo didelius atstumus, vejamas nesuprantamo jausmo.
Ir dabar, virškindamas kalmarą, jis pajuto savyje tą polėkį, tačiau šįkart jis jį stūmė ne horizontalia, o vertikalia kryptimi. Ir Kangas, kiek išsilenkęs, pradžioje lėtai, o vėliau vis greičiau ir greičiau ėmė kilti. Silpnas dugno švytėjimas pranyko. Aplinkui įsitvyrojo aklina tamsa. Beje, ne, ne aklina. Štai neskubėdama, spindėdama švelnia violetine šviesa praplaukė apvali būtybė platus pilvas, burna su dantimis, o viršuje nedidelė virpanti uodegėlė. Pradūmė būrelis raudonų ugnelių, kažkur blykstelėjo baltos šviesos debesėlis ir lėtai ištirpo patamsyje. Kangas kilo sparčiai, vienodai ir stipriai irdamasis pelekais bei uodega. Vanduo vėso, spalvotų ugnelių vis dažnėjo. Kartą Kangas gilumoje pastebėjo kelis neaiškius jį sekančius šešėlius, tada milžinas apsisuko galva žemyn ir nulėkė į juos, tie puolė į šalis ir dingo. Kangas jautėsi nekaip prasidėjo atrijimas, tarytum kažkas iš vidaus stūmė lauk turinį, galvoje stukseno, prieš akis plaukė kruvinos dėmės. Vėliau atsirado maudžiantis skausmas visame kūne, stiprėjo, darėsi nepakeliamas (Kangas kaip išprotėjęs suplakė uodega) ir staiga liovėsi, liko tik bukas erzinantis jutimas, kad tarytum raumenys ir kaulai iš vidaus tempia odą ir štai-štai išsikiš į išorę. Tačiau kaip ir anksčiau Kangas lengvai ir sparčiai kilo ir spalvotos ugnelės sukosi vandens sūkuriuose už jo kūno. Aplink jau nebuvo ankstesnės aklinos tamsos, silpni neįžvelgiami spinduliai skrodė ją suteikdami nežymų mėlyną atspalvį. Darėsi vis šviesiau. Būrys baltapilvių orkų apspito jį, matyt jį palaikę neįprasto dydžio ir formos banginiu. Kangas net nesulėtino judesio, tik akimirkai pasuko galvą, ir drąsiausia iš plėšrūnių, perplėšta pusiau, ėmė vartytis vandens sūkuryje. Likusios atsiliko ir apipuolė žuvusią draugužę. Vanduo sparčiai šiltėjo ir įgavo skaidriai žalsvą atspalvį. Ir štai įsibėgėjęs Kangas purslų ir putų stulpu išlėkė į paviršių ir su baisiu trenksmu dribo atgal, ėmė suptis ant bangų apglušintas, apakintas, nesusivokiantis. 3. Eskadrinio minininko Swift vadas iš hidroplano gavo pranešimą: Povandeninis laivas už dviejų mylių į pietryčius. Suskambo pavojaus aliarmas. Ilgas pilkai melsvas gražuolis pasuko ir visu greičiu nuplaukė į pietryčius. Per stereožiūronus buvo gerai matyti, kaip į bangas panyra plonas periskopo stiebelis povandeniniame laive, matyt, suprato, kad juos pastebėjo, ir jis suskubo užimti patogesnę poziciją mūšiui. Tą minutę atėjo dar vienas pranešimas: Dar vienas povandeninis laivas už mylios palei kursą. - Po velnių! ištrūko kapitonui. Jis užleido vietą kapitonui, ir tas palinko prie okuliarų. Akiratyje, kiek arčiau vietos, kur pasislėpė pirmasis povandeninis laivas, buvo matyti ilgas nelygus juodos spalvos gūbrys, tarsi iš gelmės būtų išnirusi povandeninės uolos viršūnė. - Taip, tai ne povandeninis laivas, - tarė kapitonas. Kapitonas patylėjo, paskaičiuodamas, kiek padalų užima keistas objektas skalėje: Ilgas dantytas gūbrys iš tikro ėmė verstis, pajudėjo įSwift pusę ir staiga dingo po vandeniu, į viršų pakėlęs baltų putų stulpą. - Parengti gilumines bombas, - sukomandavo kapitonas. Vėliau jis prisipažino, kad nematytos jūrų pabaisos medžioklė jį tą akimirką labiau domino nei priešo povandeninio laivo paskandinimas. Tuo metu iš hidroplano, matančio viską, kas vyksta gelmėje, ėjo nauji pranešimai. Pirmasis povandeninis laivas paniro į 20 m gylį ir, tikriausiai, ruošiasi torpedų atakai melsvokas siluetas, vos atskiriamas mėlynai žalsvame vandens fone. Staiga antras povandeninis laivas ne, ne povandeninis laivas, o velniai žino kas, - milžiniškas, juodas, irgi panėrė ir, rangydamasis, puolė į gelmę, po savęs palikdamas burbuliukų pėdsaką. Ach, koks nusivylimas, debesis užstojo saulę, nieko neįmanoma atskirti. Kapitonas nurovė ausines. Už užpakalinio borto iškilo trys vandens stulpai. Praėjo kelios minutės. - Aha, - šūktelėjo hidrofonistas. Jie iškyla! Padėjėjas tylėdamas linktelėjo galva. Tuo tarpu už 200 m nuo kairiojo borto suburbuliavo vanduo, pakilo putų fontanai tai išnėrė povandeninis
laivas. Visiems, buvusiems minininko denyje, išsiveržė nuostabos šūksnis. Povandeninio laivo priekis buvo
- Negi taip tiksliai į jį pataikėm? - sumurmėjo padėjėjas, keldamas binoklį Negali būti! Taip, kažkas nepaprasta įvyko ten, po švelniomis mėlynomis bangomis. - Netrukus viską sužinosime, - atsiliepė kapitonas. Iš sumaitoto povandeninio laivo išsiropštė įgula: apžiūrinėjo pažeidimus, kažką šūkavo, smarkiai gestikuliavo. Kapitonas įsakė pasiųsti į ten valtis. Ir tada įvyko kažkas siaubinga. Vos atplaukė pirmoji valtis su dešimtimi ginkluotų jūreivių, vanduo tarp minininko ir povandeninio laivo prasiskyrė ir baisi automobilio dydžio galva išniro virš paviršiaus. Visi sustingo iš siaubo. Ji buvo bjauri, toji galva, plokščia, pailga tarsi krokodilo, padengta žvynuotais ragais, šonuose styrančiomis teleskopinėmis akimis, įsiutusiomis, neapkenčiančiomis, paplūdusios krauju. Prasivėrė baisūs nasrai su didelių kūgiškų dantų virtine... Jūreiviai valtyje, tikriausiai, taip ir nespėjo susivokti, koks reikalas. Nasrai susičiaupė ir vėl prasižiojo, išspjaudamas lentų šipulius ir mėsos gabalus. Tada kapitonas puolė prie greitašaudės, nustūmė apstulbusį kanonierių ir supylė į siaubingus nasrus penkis sviedinius. Kangas lėtai grimzdo į gelmę, sužalotas, nutrauktu žandikauliu, plačia plėštine žaizda pilve, tačiau dar gyvas. Drumsto kraujo srovės kamuoliais plūduriavo virš jo. Dabar jsi laukė tik viena pasiekti gimtąjį minkštą dumblą, įsirausti į jį ir numirti.
Papildomi skaitiniai: | |
sumaitotas tarsi konservų dėžutę, ant kurios užmynė su auliniu batu, periskopo vamzdis susuktas mazgu,
turėklai nutraukti ir išvengti neįsivaizduojamos jėgos, priekinė patranka vos laikosi kabo ant kažkokių likučių.