Lino Aldani
Onirofilmas

Apie autorių žr.  >>>>>
Taip pat skaitykite apie Lino Aldani požiūrį į fantastiką

Palei kelią ėjo kombinezonai, mėlyni ir pilki. Mėlyna ir pilka, kitų spalvų nebuvo. Nebuvo nė parduotuvių, nė įstaigų, nė vieno baro, net vitrinos su žaisliukais ar parfumerija. Laikas nuo laiko aprūkusioje sienoje, apaugusia samanomis ir užversta šiukšlėmis, atsiverdavo besisukančios durys į krautuvėlę. Ten buvo "sapnai": onirofilmas –laimė už bet kokią kainą, prieinamą visiems; ten buvo nuoga Sophy Barlow kiekvienam, kas tik panoro ją pirkti.

Jie buvo septyniese ir artinosi prie jo iš visų pusių. Vienam neįtikėtina jėga trenkė į smakrą ir tasai nusirito žemyn žalsvo marmuro laiptais. Kitas, aukštas ir raumeningas, prišoko iš apačios mosuodamas vėzdu. Staiga pasilenkęs, išvengė smūgio, stipriai apkabino vergą ir trenkė jį į šventyklos koloną. Jis jau rengėsi sutvarkyti trečią, tačiau jam užspaudė kaklą. Jis bandė išsilaisvinti, tačiau trečiasis vergas įsikibo jam į koją, o dar vienas pakibo ant kairės rankos.

Jį vilko žeme. Iš milžiniškos olos gilumos sklido ritmiški citrų ir tablo garsai – įtempta įkyri muzika, pilna spiegiančių intarpų.

Išrengę belaisvį nuogai, vergai pririšo jį prie altoriaus. Tada jie išsibėgiojo po galerijas, kurie, tarsi kaukokių akiduobės, smego į olos sienas. Stipriai trenkė derva, muskusu ir mira; nuo fakelo, trikojo ir pakabinamų smilkytuvų sklido jaudinantis kvapas.

Pasirodžius šokančioms merginoms, muzika akimirkai nutilo, tačiau netrukus suskambo dar garsiau, o iš kažkur toli sklido moterų giesmės. Prasidėjo svaiginantis šokis. Viena po kitos pro jį praplaukdavo merginos, vos prisiliesdamos prie jo pilvo, veido, krūtinės lengvais apdarais ir ilgomis švelniomis galvos apdangalų plunksnomis. Diademos ir vėriniais blykčiojo prietemoje.

Tada nukrito apdangalai, lėtai, vienas po kito. Jis išvydo standžias krūtis ir beveik juto kūnų, besikraipančių prieš jį gundymo ratu, atsidavimą.

Staiga ilgas ir stingdantis kraują gongo garsas nutraukė šokį. Citros nutilo. Šokėjos, tarsi šmėklos, ištirpo olos gelmėje, ir tyloje pasirodė žaviausia žynė, apsigaubusi leopardo kailiu. Jos nuogos kojos buvo smulkutės ir rožinės, o ranka spaudė ilgą melsvą peilį. Juodos, gilios ir labai gyvos žynės akys, atrodo, skverbėsi į sielą.

Ar ilgai truko tas nepakeliamas laukimas? Peilis kankinančiai lėtai pjaustė pančius, didelės juodos akys, drėgnos ir aistringos, neatsitraukdamos apžiūrinėjo jį, o klausą malonino beprasmiai tylūs žodžiai.

Ji prisitraukė jį prie altoriaus pagrindo. Leopardo kailis nuslydo ant grindų; gašliai prasiskėtus, žynė švelniai ir valdingai prisitraukė jį.

Bredlis išjungė aparatą, nusiėmė plastmasinį šalmą ir išėjo iš kabinos. Kakta ir rankos buvo sudrėkę nuo prakaito, jis sunkiai alsavo, širdis pašėlusiai plakė. 20 technikų, režisierių ir asistentė pribėgo prie Vadovo ir jį apsupo. Bredlis apsižvalgė, ieškodamas krėslo.
- Duokite vandens, - paprašė.

Jis atsilošė į plačią pripučiamą krėslo nugarėlę, nusišluostė prakaitą ir gilaii atsiduso. Vienas technikų atnešė stiklinę, Bredlis vienu mauku išgėrė šaltą vandenį.

- Na kaip? Tau patiko? – susijaudinės paklausė režisierius.

Bredlis nekantriai mostelėjo ir papurtė galvą:
- Ne, tai ne tai, Gustavsonai.

Sophy Barlow nuleido akis. Bredlis paglostė jau ranką:
- Tu nekalta, Sophy. Bu buvai nuostabi. Aš … aš mėgavausi tavo aistra; tai suvaidinti galėjo tik puiki aktorė. Tačiau visumoje onirofilmas gavosi pritemptas, be tvarkos, neharmoningas.
- Ką mes praleidome? – paklausė režisierius.
- Gustavsonai! Aš gi sakiau, kad filmas neharmoningas; negi nesupranti?
- Supratau. Sakai, trūksta harmonijos. Sutinku. 4 a. senumo indėnų muzika, o apranga Vid. Azijos. Tačiau Vartotojas nekreipia dėmesio į tokias detales, jį domina kitkas.
- Gustavsonai! Vartotojas visada teisus, neužmiršk. Kalbame ne apie muziką ir aprangą. Trūkumas kitur: šis onirofilmas pažeis net jaučio nervų sistemą!

Gustavsonas suraukė antakius.
- Duok scenarijų, - paliepė Bredlis, - ir pakliesk estetikos specialistą.

Murmėdamas kažką po nosimi jis kelis kartus pervertė sąsiuvinį, tarsi susikaupdamas mintyse.

- Taigi, - pagaliau tarė, - filmas prasideda ilga kelione valtimi, pagrindinis veikėjas vienas svetimame ir paslaptinge pasaulyje, vėliau kova su krokodilais ir valtis nuskęsta. Vėliau džiunglės, labai pavojingos džiunglės, priglaudžiančios čiabuvių gyvenvietes. Pagrindinį veikėją uždaro lūšnelėje, tačiau naktį pas jį prasibrauna Aloa, vado duktė, išlaisvina jį ir paaiškina, kaip pasiekti šventyklą. Tada meilės scena su Aloa mėnesienoje. Beja, kur Moa Moagri?

Režisierius ir technikai prasiskyrė ir į priekį išėjo Moa Moagri, aukšta lanksti somalietė.

- Tu irgi nusotabiai suvaidinai, Moa, tačiau tą sceną teks iš naujo nufilmuoti.
- Iš naujo? – šūktelėjo Moa. – Galėčiau ją kartoti šimtą kartų, tačiau abejoju, ar būtų prasmė. Aš atidaviau visą save, Bredli, tai mano galimybių riba.
- Štai čia ir glūdi Gustavsono klaida. Šiame onirofilme pagrindinė scena pabaigoje, kai žynė gundo pagrindinį veikėją. Kitas sceras reikia dozuoti, jos privalo būti savotišku fonu, preliudija. Negalima kurti onirofilmą vien tik iš pagrindinių scenų.

Jis pasisuko į estetikos specialistą:
- Koks vidutinio žiūrovo pasitenkinimo koeficientas?
- Scenos su Aloa?
- Taip.
- 84,5.
- O paskutinio apsikabinimo scenoje?
- Beveik 97.

Bredlis pasikasė pakaušį.

- Teoriškai tai, vienok, leistina, tačiau praktiškai, žinoma, ne. Šiandien ryte aš iš eilės peržiūrėjau visas pirmos dalies scenas. Jos puikios. Tačiau filmas nesibaigia ant upės kranto, kai Aloa atsiduoda pagrindiniam herojui. Jame yra ir kitų gerokai išvarginantys epizodai, kuriuos ką tik peržiūrėjau, - yra dar viena kelionė per džiungles, susigrūmimas su vergais šventykloje. Kai Vartotojas pasiekia tą vietą filme, jis jau pavargęs, jo jausmingumas sumažėjęs iki minimumo. Merginų erotinis šokis problemą pataiso tik dalinai. Aš filmą žiūrėjau du kartus, todėl sugebėjau baigiamąjį Sophy apkabinimą pajausti nepriekaištingai stiliaus požiūriu. Tačiau nereikia painioti absoliutaus rodiklio su santykiniais. Svarbiausia – baigiamasis. Įsitikinęs, kad jei sumontuotume filmą pagal scenarijų, tai pabaigoje jausmingumo rodiklis nukristų žemiau 40, nepaisant viso Sophy meistriškumo.

- Bredli! – įsiterpė režisierius. – Tu perdedi.
- Nieko panašaus, - paprieštaravo Vadovas. – Kartoju, finalinė scena – šedevras, tačiau vartotojas ją pasieks jau pavargęs ir pasitenkinęs. Gustavsonai, negali iš Sophy reikalauti stebuklų, o nervų sistema turi ribas ir savus dėsnius.
- Tai ką daryti?
- Paklausyk Gustavsonai. 25 m. buvau režisieriumi ir jau 6 m. Vyr. Vadovu. Manau, turiu pakankamai patirties, kad patarinėčiau. Jei paliksi onirofilmą tokį, koks yra, aš neleisiu jo į prekybą. Negaliu. Nekalbant apie tai, kad nebus patenkinta publika, aš rizikuoju ir tokios aktorės, kaip Sophy Barlow, karjera. Nesiginčyk, sumažink įtampą visose scenose, išskyrus paskutinę, išmesk herojaus ir Aloa meilės siautulį, - tegul tai tebūna tik pasimatymas.

Moa Moagri nepatenkinta susiraukė. Bredlis paėmė ją už rankos, pasodino ant krėslo atkaltės:
- Paklausyk, Moa. Nemanyk, kad noriu neleisti tavo sėkmės. Tu talentinga ir tai pripažįstu. Scenoje ant upės kranto yra ir ugnis, ir temperamentas, ir nekalta pirmapradė aistra, - visa tai neabejotinai sužavėtų Vartotoją. Tu buvai nuostabi, Moa. Tačiau negaliu sužlugdyti filmo, kainuojančio milijonus, supranti? Pasiūlysiu Koordinacinei tarybai pora filmų, kuriuose tu vaidinsi pagrindinę rolę. Milijonai Vartotojų dievina filmus apie laukinius. Tavęs laukia svaiginanti sėkmė, patikėk. Tačiau dabar, dar ne laikas...

Bredlis atsistojo. Jis jautė didelį nuovargį. Kojos buvo kaip iš vatos:
- Mano patarimas, Gustavsonai. Sutrumpink ir susigrūmimo su vergais sceną. Perdaug judesių, perdaug prievartos. Didelis nervinės energijos išeikvojimas.

Apsuptas technikų, jis, nežymiai svyruodamas, pasuko link išėjimo.
- Kur Sophy? – paklausė jis pasiekęs salės galą.

Sophy Barlow jam nusišypsojo.
- Užeik, - tarė Bredlis. – Reikia pasikalbėti.

- Sutinku, kad neatrandu nieko nauja; tai seni nuvalkioti žodžiai, kuriuos šimtą kartų girdėjau mokykloje ir studijoje. Ir vis tik tau reikėtų susimąstyti dėl jų.

Susidėjęs rankas už nugaros, Bredlis lėtai vaikščiojo po kambarį. Sophy Barlow pusiaugula sėdėjo krėsle, laikas nuo laiko ištiesdama koją, kad pažvelgtų į batelio galą. Akimirkai Berklis atsidūrė šalia jos:
- Kas tau, Sophy? Nervinė krizė?
- Krizė? Man? – Sophy gūžtelėjo pečiais.
- Taip. Todėl ir pasikviečiau į kabinetą. Žinok, nemėgstu pamokslauti. Tiesiog norisi tau priminti mūsų sistemos pagrindinius principus. Aš jau ne jaunas, Sophy. Ir kai kuriuos dalykus – juos pagaunu iš karto, iš pirmo žvilgsnio. Sophy! Tu vaikaisi vaiduoklius!

Atrodė, kad Sophy nesureagavo į priekaištą. Ji tarė:
- Moa tikrai gerai vaidino?
- Žinoma! Moagri daug pasieks, tuo įsitikinęs, - Bredlis perbraukė ranka per pakaušį.
- Daugiau nei aš?
- Užduodi beprasmiškus klausimus! – prunkštelėjo Bredlis.
- Ir vis tik pasisakau gana aiškiai. Norėčiau žinoti, kuri tau labiau patiko. Aš ar Moa?
- O aš tau kartoju, kad tai grubus beprasmiškas klausimas; jis galutinai patvirtina įtarimus ir net įtikina, kad tau nervinė krizė. Tai praeis, Sophy. Anksčiau ar vėliau tai nutinka visoms aktorėms. Atrodo, kad tai vos ne būtinas etapas...
- Man viena neaišku, Bredli. Apie tai nekalbėjo mokykloje, apie tai niekas nekalbėjo. Anksčiau. Kas buvo anksčiau? Ar iš tikro visi buvo nelaimingi?

Bredlis vėl ėmė vaikštinėti aplink savo krėslą:
- Anksčiau buvo chaosas.
- Bredli! Aš noriu žinoti, ar jie buvo nelaimingi.

Bredlis pasimetęs skėstelėjo rankomis:
- Aš nežinau, Sophy. Tais laikais manęs nebuvo; dar nebuvau gimęs. Aišku viena: Jei sistema užstrigo, vadinasi buvo objektyvios priežastys. Norėčiau, kad suprastum paprasčiausią faktą: technika įgalino patenkinti visus mūsų norus, net slapčiausius. Technika, progresas, mūsų įrenginių kokybė ir tikslus mūsų smegenų, mūsų "aš", pažinimas… visa tai realu, tikra tikrovė. Vadinasi ir mūsų sapnai – tikri. Neužmiršk, Sophy, kad tik labai retai onirofilmą kuria Vartotojo poilsiui ir nuraminimui. Beveik visada tikslas jame pačiame, kaip, tarkim, ką tik, kai tave turėjau, mėgavausi tavo kūnu, tavo švelniomis kalbomis ir tavuoju aromatu egzotinių emocijų apsupty.
- Taip, tačiau tebuvo įprastinė imitacija.
- Sutintu, tačiau to nesuvokiu. O be to ir žodžių prasmė keičiasi su laiku. Jų žodžiui "imitacija" suteiki neigiamą atspalvį, kaip tai darė prieš 200 metų. O šiandien jau ne, dirbtinis produktas jau nėra surogatas, Sophy. Teisingai parinkta fluorescencinė lempa šviečia geriau nei saulė. Taip ir onirofilmas.

Sophy Barlow apžiūrinėjo savo nagus:
- Kada visa tai prasidėjo?
- Kas?
- Sistema.
- Maždaug prieš 85 m., turėtum žinoti.
- Žinau, tačiau kalbu apie sapnus. Kada žmonės ėmė juos labiau vertinti už tikrovę?

Bredlis patrynė tarpuakį, norėdamas susikaupti:
- Kinematografija pradėjo vystytis 20 a. pradžioje. Pradžioje buvo dvimačiai vaizdai judėję baltame ekrane. Vėliau atsirado garsas, panoraminis ekranas, spalvotas vaizdas. Šimtai Vartotojų susirinkdavo specialiose salėse; jie žiūrėjo ir klausė, tačiau nejautė; daugiausia, ką pavyko pasiekti – tai dalyvavimo filme vaizduotės pagalba. Akivaizdu, kad filmas buvo surogatu, tikriausia imitacija. Ir vis tik tada kinematografija buvo psichologinio poveikio priemone. To laikmečio moterys jautė poreikį mėgdžioti aktorių judesius, balsą, drabužius. Vyrai neatsiliko nuo jų. Gyvenimas tekėjo kinematografo vaga. Pirmiausia iš to laimėjo ekonomika: didelis poreikis drabužiams, automobiliams, patogiems būstams kilo ne tiek iš natūralaus poreikio, kiek dėl negailestingos reklamos, kurie nuolat gundė Vartotoją. Aš kalbu apie kino reklamą. Jau tada žmogus siekė svajonės, dieną ir naktį, tačiau realizacija buvo dar negreitai.

- Jie buvo nelaimingi, tiesa?
- Sakiau, kad nežinau. Apsiriboju pasakojimu apie vystymosi etapus. 20 a. viduryje jau egzistavo moteris – standartas, situacija – standartas. Buvo, tiesa, režisierių ir prodiuserių, kurie sėkmingai kūrė kultūrinius, ideologinius filmus – tam tikrų idėjų nešėjus. Tačiau tas reiškinys tęsėsi neilgai. 1956 m. mokslininkai smegenyse rado pasitenkinimo centrą: bandymais įsitikino, kad elektros impulsas, perduotas tam tikrai smegenų žievės sričiai, sukelia stiprią, visada tokią pačią organizmo reakciją. Prireikė 20 m., kol atradimo vaisiais galėjo naudotis publika. Pirmo trimačio filmo demonstracija su daliniu žiūrovo dalyvavimu reiškė mirtį intelektualiam kinui. Dabar publika jautė kvapus, emocijas, galėjo kažkiek susilieti su filmo vyksmu. Tačiau ekonomiką ištiko nepaprastas sukrėtimas. Žiūrovai, troškę malonumų, prabangos ir jėgos, reikalavo visų troškimų patenkinimo už visiškus grašius.

- O onirofilmai?
- Onirofilmai visu savo žavesiu atsirado po kelių metų. Nėra tikrovės, kuri pranoktų sapną, - tuo tvirtai įsitikino publika. Pilnai dalyvaujant žiūrovui bet koks varžymasis su prigimtimi juokingas, bet koks maištas beprasmis. Jei kūrinys geras, tai Vartotojas patenkintas, o visuomenė stabili. Tokia sistema, Sophy. Ir neabejotinai, jos negali pakeisti nei tavo laikinos abejonės, nei natūralistų, žmonių be sąžinės, kurie drumsčia vandenį ne dėl iš pat pradžių klaidingos idėjos, o dėl savo naudos, melodramatiški pašnekesiai. Nori pasijuokti? Praeitą savaitę Hermanas Volfridas, vienas Kovos prie sapnus lygos vadovų, atvyko į "Northfolk Company" biurą. Žinai, kodėl? Jam reikėjo asmeninio onirofilmo, penkių garsių aktorių, nufilmuotų orgijos, galinčios sukelti infarktą, metu. Kompanija priėmė užsakymą. Jei Volfridas paties kojas, tuo geriau.

Sophy Barlow staigiai atsistojo:
- Tu meluoji, Bredli! Begėdiškai meluoji.
- Turiu įrodymų, Sophy. Kovos prie sapnus lyga – tai spąstai kvailiams, nepagydomiems hipochondrikams ir senojo meno gerbėjams. Kažkur dugne, tikriausiai, dar yra religinio jausmo likučių, tačiau išorėje likusi tik aistra.

Aktorė buvo pasirengusi pravirkti. Bredli priėjo prie jos ir, tarsi norėdamas apginti, atsargiai apkabino pečius:
- Negalvok daugiau apie tai.

Jis nuvedė ją prie stalo ir išėmė iš stalčiaus mažą plokščią stačiakampę dėžutę:
- Laikyk, - tarė Bredli.
- Kas tai?
- Dovana.
- Man?
- Taip, tam ir pakviečiau į kabinetą. Tu filmavaisi dvidešimtyje mūsų Kompanijos filmų. Įsimintinas etapas. Ši dovana – tik mažas tavo nuopelnų pripažinimas.

Sophy pabandė atidaryti dėžutę.
- Palik, - patarė Bredli. – Atidarysi namie. O dabar eik, turiu daug darbo.

Prie išėjimo iš pastato stovėjo malūnsparnių-taksi virtinė. Sophy įlipo į pirmąjį, iš durelių įdėklo išsiėmė žurnalą, prisidegė cigaretę ir, patenkinta, ėmė apžiūrinėti savo nuotrauką viršelyje. Malūnsparnis minkštai pakilo ir nuskrido link miesto centro. Nuotraukoje burna buvo iššaukiančiai pravira, puikios spalvos, beveik nepastebimas apšviestos vietos perėjimas į šešėlį, dviprasmė šypsena… Viskas apmąstyta iki smulkiausių detalių.

Sophy apžiūrinėjo save nuotraukoje tarsi veidrodyje. Anksčiau bet kurios aktorės darbe buvo neigiamų pusių. Kai filmuodavo meilės sceną, "partneris" buvo tikras ir tekdavo jį apkabinti, jausti veide jo kvėpavimą ir bučinius. Filmavimo aparatas užfiksuodavo sceną, kurią žiūrovai matydavo ekrane. Dabar viskas kitaip. Mokslininkai sukūrė "Adomą" – prikimštą elektronikos manekeną, turintį dvi miniatiūrines kinokameras akiduobėse.

"Adomas" buvo jautrumo stebuklas: kai aktorė jį glamonėja, įtaisas užrašo glamonės pojūčius ir tuo pat metu fiksuoja vaizdą. Taip Vartotojas, žiūrintis filmą, tikroviškai pajunta tą glamonę. Jis jau ne pasyvus stebėtojus, o pagrindinis herojus.

Akivaizdu, kad onirofilmai buvo atskirai vyrams ir moterims. Jie nebuvo sukeičiami – ir jei ligotas smalsumas priversdavo Vartotoją į šalmą įstatyti juostą, skirtą Vartotojoms, tai jam sukeldavo stiprų galvos skausmą, ir, be to, jautrūs aparato kontaktai galėjo išsilydyti.

Sophy paprašė vairuotoją, kad sustotų. Mašina nuskrido ne daugiau dešimties kvartalų, tačiau Sophy panoro pasivaikščioti. Mėlyni ir pilki kombinezonai ėjo greta kelio. Mėlyna ir pilka, kitų spalvų nebuvo. Nebuvo nė parduotuvių, nė įstaigų, nė vieno baro, net vitrinos su žaisliukais ar parfumerija. Laikas nuo laiko aprūkusioje sienoje, apaugusia samanomis ir užversta šiukšlėmis, atsiverdavo besisukančios durys į krautuvėlę. Ten buvo "sapnai": onirofilmas –laimė už bet kokią kainą, prieinamą visiems; ten buvo nuoga Sophy Barlow kiekvienam, kas tik panoro ją pirkti.

Sophy Barlow ėjo tarp paskendusių mintyse žmonių, dirbusių po 3 val. per dieną teturėdami vienintelį norą – greičiau grįžti į savo varganas lūšnas, iškart užsidėti šalmą ir įjungti aparatą. Ir iškart imdavo be garso suktis juostos, onirofilmų juostos, milijonai stebuklingų sapnų apie meilę, galią, šlovę.

Aikštės viduryje, milžiniškoje estradoje, papuoštoje žaluma, susijaudinės storulis tiesė rankas:
- Piliečiai!

Balsas buvo stiprus ir aiškus, kaip onirofilme, kai visas pasaulis suklumpa prie žiūrovo kojų:
- Piliečiai! Senovės filosofas sakė, kad gėris – tai žmogaus drabužis. Aš čia ne tam, kad reikalaučiau iš jūsų, kas neįmanoma; būčiau beprotis, jei siekčiau jūsų skubaus ir visiško atsisakymo. Štai jau daug metų liekame nebyliais vergais, sapnų labirinto belaisviais, metų metus klaidžiojame tamsioje susvetimėjimo ir izoliacijos girioje. Piliečiai, kviečiu jus išsilaisvinti. Laisvė – tai gėris, o gėris – tai žmogaus drabužis. Mes pernelyg ilgai apgaudinėjome prigimtį, kol neatėjo visiška ir neišvengiama dvasios žūtis.

Kovos su sapnais lygos propaganda buvo įkyri ir visada suerzindavo Sophy. Tačiau dabar ji pajuto kažkokį vidinį nerimą. Kai oratoriai aikštėje kalbėjo apie nuodėmę ir žūtį bei kvietė Vartotojų minią atsisakyti sapnų, galbūt todėl, kad ji buvo aktorė, jai atrodė. Kad kaltina būtent ją. Ji jautė atsakomybę už visą sistemą. Galbūt, įsiaudrinusių oratorių žodžiuose buvo kažkokia tiesos dalis. Galbūt, mokykloje jai pasakė ne viską, o galbūt, Bredlis neteisus.

Įsiaudrinęs storulis estradoje daužė kumščiu į medinį bortelį; jis įraudo, į veidą plūstelėjo kraujas. Tačiau jo niekas neklausė.

Kai iš šoninių durų išėjo mergina su apdangalu, kai kurie praeiviai akimirkai stabtelėjo. Iš garsiakalbių pasklido senovinė rytų muzika. Mergina, šokdama, ėmė nusirenginėti. Ji buvo jauna ir graži. Jos judesiai buvo tikslūs, tačiau nepakankamai ritmiški. "Diletantė," – apie save pagalvojo Sophy, - "nenusisekusi aktorė".

Kai mergina estradoje visai apsinuogino, tie keli stabtelėję vyriškiai nuėjo tolyn. Vieni jų šaipėsi, kiti nusivylę purtė galvas.

Kovos su sapnais lygos merginos stabdė praeivius, prieidavo prie vyriškių, atkišdavo krūtines, kvailai ir gailiai siūlydamos save. Sophy pagreitino žingsnį, tačiau ją kažkas pagriebė už rankos. Tai buvo neaukštas tamsiaodis jaunuolis, kurio akys įdėmiai žvelgė į ją.

- Ko tau reikia?

Jaunuolis parodė į purpurinį ženkliuką, prisegtą prie kombinezono:
- Aš iš Kovos su sapnais lygos.
- Puiku. Ko gi tau iš manęs reikia?
- Noriu tau kai ką pasiūlyti.
- Sakyk.
- Praleiskim šią naktį dviese.

Sophy nusijuokė:
- Su tavimi? Kodėl? Ką tai man duos?

Jaunuolis nežymiai nusišypsojo – kantriai, tačiau nuolankiai:
- Nieko, - nesusigėdęs atsakė jis. – Tačiau mūsų pareiga…
- Atstok. Praleisim naktį vienas kitą įžeidinėdami, bandydami pasiekti natūralių santykių. Drauguži, tavo kolega ten, estradoje, prikalbėjo daugybę kvailysčių.
- Tai ne kvailystės. Gėris – žmogaus drabužis. Galėčiau….
- Ne, tu negali. Negali, nes nenori manęs, o nenori manęs todėl, kad aš, tikra, gyva, žmogiška, pasirodyčiau surogatu, surogatu kinojuostų, kurias gali nusipirkti už grašius. O tu? Ką tu man gali pasiūlyti? Kvailas įžūlus berniokas!
- Paklausyk, prašau…
- Sudie! – Sophy ėjo toliau.

Ko gero, ji per griežtai kalbėjo su tuo jaunuoliu. Beprasmė reakcija, galima buvo atmesti jo pasiūlymą taip, kaip darė kiti praeiviai, mandagiai arba, daugiausia, su pranašumą liudijančia šypsenėle. Galų gale, tas jaunuolis tiki savo žodžiais. Kokią teisę jį įžeisti ji turi? Jis gi tiki! P Lygos vadovai? Bredlis daug kartų ją įtikinėjo, kas Lygos vadovai – kiaulių susirinkimas. O jei Bredlis visąlaik melavo?

Abejonės ją užklupo prieš kelias savaites. Tos kalbos aikštėse, plakatai ant sienų, propagandinės brošiūros, vieši siūlymai patirti natūralius santykius su Lygos aktyvistais... Negi visa tai vien melas? O gal Lygos tvirtinimuose yra tiesos dalis: pasaulis pūna ir tik kai kurie žmonės sugeba pamatyti visą tą mūsų padėties siaubą.

Žmogus – sala. Štai į ką viskas sueina. Iš vienos pusės, Verslininkų klasė, valdančioji, kuriai priklausė ir ji pati, garsi aktorė; iš kitos – Vartotojų armija, vyrai ir moterys, trokštantys vienatvės ir prieblandos, šilkverpiai, susiviję savų sapnų kokonuose, baltos belytės lėlytės, apnuodytos dykaduoniavimu.

Sophy gimė kolboje. Kaip visi. Ji nepažino savo motinos. Milijonai moterų kartą į mėnesį vyksta į Gyvybės banką; milijonai vyrų sapnuose pasiekdavo orgazmą ir atiduodavo spermą Bankui, kuris ją atrinkdavo ir panaudodavo pagal griežtas genetikos taisykles. Santuoka tapo archaiška institucija. Sophy buvo nepažįstamo ir bevardžio tėvo sapno, kuriame sapne mylėjosi su aktore, dukra. Bet kuris virš 40 m. turintis vyras galėjo būti jos tėvu; bet kuri iki 80 m. turinti moteris – motina.

Kai ji buvo jaunesnė. Mintys apie tai kėlė jai nerimą, tačiau vėliau ji priprato. Tačiau paskutiniu metu abejonės ir giminystės nerimas vėl iškilo, kaip maitvanagiai, kurie kantriai suka ratais laukdami silpnumo akimirkos. Kas buvo tas jaunuolis, kuri ją sustabdė? Aukščiausio humanizmo atstovas ar žmogus, netekęs būtiniausių dalykų?

Aišku, jei jis būtų jai taręs: "Pažinau tave, Sophy. Pažinau, nepaisant kasdienės aprangos ir tamsių akinių". Jei jis būtų jai pasakęs: "Tu mano mylimiausia aktorė, mano gyvenimo palydovė…". Ir tada pridūręs: "Noriu pažinti tave tokią, kokia esi iš tikro…"

Tačiau vietoje to jis kalbėjo apie pareigą. Pasiūlė praleisti naktį tik tam, kad taip atiduotų duoklę naujai įsivaizduojamai moralei. Gėris – žmogaus drabužis. Įprotis normaliems santykiams. Mylėkite vienas kitą, vyrai ir moterys, pasiaukojančiai susijunkite. Kiekvienas meilės aktas tarnaus sistemos pralaimėjimui ir sugriuvimui. Ir tada mūsų vaikai pradės vystytis įsčių šilumoje, o ne šaltame kolbų stikle. Ar ne tai pranašavo storulis estradoje?

Ji įėjo į perpildytą parduotuvėlę ir patraukė prie ilgo prekystalio, kur buvo išdėliota šimtai onirofilmų dailiose plastikinėse dėžutėse. Jai patiko skaityti paaiškinimus, išspaustus viršeliuose, klausyti pastabų, kuriomis pirkėjai kartais keičiasi tarpusavyje, arba pardavėjų patarimų, kažką šnibždančių į ausį neryžtingiems Vartotojams. Ji perskaitė kelis pavadinimus.

"Singapūras": euroazijietė dainininkė (Milena Čung-lin) bėga su Vartotoju. Nuotykiai uoste; veiksmas vyksta 1950 m. Meilės naktis ant sampanos [Vert.: luotas Azijoje]. "Kova": herojaus-karininko asmenyje Vartotojas praninka į priešo stovyklą ir susprogdina degalų sandėlį. Žiaurus ir pergalingas lemiamas mūšis. "Ekstazė": persų princesės, kurią fantastiškai vaidina Sophy Barlow, reaktyvinis lėktuvas nusileidžia Didžiajame kanjone. Princesė ir lakūnas (Vartotojas) praleidžia naktį oloje.

Išsamesni aprašymai buvo dėžutėje. Nieko baisaus, jei Vartotojas žino turinį. Susijaudinimo rodiklis nuo to nemažėja. Projekciją lydi katatoniškas nuomaris, kai iš atminties dingsta visi atsitiktiniai ar antraeiliai dalykai. Dalyvaudamas pirmoje scenoje, Vartotojas negali nuspėti, kas vyks antroje ir kitose. Net išmokęs atmintinai paaiškinimus ir net žiūrėjus tą filmą 20 kartų. Sąmonė, kasdieniškasis "aš", dingsta, užgožtas juostos sujaudinimo srautu: žmogus liaujasi būti savimi, perimdamas filmo pateikiamą išvaizdą, judesius, balsą, poelgius.

Prie jos prišoko pardavėjas:
- Norite išsirinkti dovaną?

Sophy staiga pastebėjo, kad ji vienintelė moteris tarp pirkėjų. Tai buvo vyrų skyrius. Ji perėjo prie priešingos lentynos, susimaišiusi su įvairaus amžiaus moterimis, apžiūrinėjančių dideles madingiausių aktorių nuotraukas.

"Mūsų kosmosas": kosminio laivo vadas (Aleksas Morisonas) įsimyli gydytoją (Vartotoją), pasuka raketą į vieną iš Jupiterio palydovų, ten išlaipina kitus ekipažo narius ir išskrenda su pamiltąja. Kelionė kosmosu. "Tortuga": veiksmas 1650 m. Galantiškas piratas (Manuelis Alvarecas) pagrobia rūmų damą (Vartotoją). Pavydas ir dueliai. Meilė ir jūra po karštu pietų dangumi.

- Na kaip? – paklausė aukšta mergina, kurios žydintį kūną spaudė pernelyg siauras kombinezonas.
- Gerai, - atsakė draugė. – iškart nusipirkau 4 kopijas.

Tačiau žydinti mergina buvo nusiteikusi skeptiškai. Ji tiesė kaklą, stojosi ant pirštų, kad perskaitytų paaiškinimus ant gale stovinčių dėžučių. Tada kažką šnibžtelėjo draugei, o ta jai atsakė visai tyliai.

Sophy pasitraukė į šalį, pastovėjo kelias minutes, slapta žvilgčiodama į parduotuvės galą, kur būriavosi vyrai ir moterys, perkantys vadinamuosius "onirofilmus poilsiui".

Mokykloje kažkada jai aiškino, kad kadaise su lytimi susiję klausimai buvo laikomi nepriimtini. Ir labiausiai nepadoru buvo laikoma skaityti ar rašyti apie įvairias asmeninio gyvenimo puses; nė viena moteris niekada nepasakojo pašaliniams apie savo seksualinius troškimus ir svajones. Egzistavo pornografinės atvirutės ir žurnalai, kurių daugumą draudė įstatymas. Juos pirkdavo slapta, visada su kaltės ar nejaukumo pojūčiu, net ir tada, kai buvo aprobuoti cenzūros. Tačiau atsiradus "sistemai" visiškai išnyko primityvios gėdos tradicija. Padorumas, jei ir egzistavo, tai tik kai kuriose sapnų atmainose, penkiasdešimtmečių poilsio filmuose. Tačiau iš gyvenimo padorumas išnyko, bent jau oficialiai. Nesigėdydamas ir nesijausdamas nepatogiai bet kuris galėjo paprašyti erotinio filmo, kaip kokio nuotykių ar karinio.

Na, o tikra, natūrali gėda? Kas iš besibūriuojančių prie prekystalių, kad nusipirktų aistrą dėžutėje, išdrįstų viešai nusirengti? Kuriam nebūtų siaubas, jei tektų normaliai santykiauti? Tik Kovos su sapnais lygos aktyvistai visiškai laisvai siūlė save, tačiau kiek jie patyrę tame, ką laiko savo pareiga, neaišku. Mat apie 100 m. vyrai ir moterys prisilaiko beveik visiškos fizinės švaros. Vienatvė, švelni prieblanda tarp ankštų kambario sienų ir krėslas su pritvirtintu aparatu. Žmonija nieko kito netroško. Dėl padidinto sapnų patrauklumo buvo paaukotas pasididžiavimas komfortabilaus būsto, prabangių drabužių, asmeninio malūnsparnio ir kitų patogumų turėjimu. Kam varginti save dėl realių tikslų siekio, kai pigus onirofilmas suteikia galimybę karališkai pagyventi ištisą valandą, kai nuostabios moterys žavisi ir atsiduoda tau, patarnauja?

Milijardai žmogiškųjų būtybių lindėjo varganuose miestuose ir pasigailėtinuose būstuose, maistas jiems buvo vitaminizuoti koncentratai ir sojų miltai. Jie nejautė jokių tikrų poreikių. Finansinės grupės jau senai liovėsi domėtis vartojimo prekių gamyba investuodamos lėšas į onirofilmų statymą – vienintelį deficitą.

Sophy žvilgtelėjo į viršuje esantį šviečiantį tablo ir pasijuto šlykšti pati sau. Iškalbingoje pardavimų indeksų lentelėje skaičiai buvo įtikinamesni už bet kokius žodžius. Ji buvo madingiausia aktore! Didžiausią paklausą turėjo onirofilmai su ja. Sophy išėjo iš parduotuvės ir, nuleidusi galvą, lėtai ir neužtikrintai, patraukė namo. Ji nesuprato, kas tie vyriškiai, ėją priešais ją nepažindami – vergai ar šeimininkai?

Suskambo videotelefonas, tamsiame ekrane nušvito juosta, skambutis nuskardėjo tarsi iš varpinės, špiliais besiremiančios į švininę snaudulio aušrą. Sophy paspaudė aparato mygtuką. Ekrane šmėkštelėjo raudona gyvatytė, užsilaikė, sušvito ryškiau, tada išnyko, užleisdama vietą Bredlio atvaizdui.

- Kas nutiko? – paklausė Sophy užsimiegojusiu balsu. – Kelinta valanda?
- Vidurdienis. Kelkis, mergyte, turi skristi į San-Franciską. - Sophy, mes pasirašėme kontraktą bendram pastatymui su "Northfolk Company". Turėjai atvykti kitą pirmadienį, tačiau mus skubina. Tavęs labai reikia.
- Tačiau aš dar lovoje, blogai miegojau. Išskrisiu rytoj, Bredli.
- Renkis, - sausai pasakė Bredlis. – Reaktyvinis Kompanijos laineris laukia tavęs Vakarų aerouoste. Negaišk laiko.

Sophy purkštavo. Tas skubus darbas nebuvo jos planuose; ji buvo linkusi gerai pailsėti dienikę; sulipusiais vokais ji vis tik pašoko iš lovos ir paskubomis ir nerangiai vonioje ėmė nusirenginėti pižamą. Stovėdama po šaltu dušu, ji pašiurpo nuo šaltų vandens čiurkšlių. Tada nusišluostė, skubiai apsirengė ir vos ne bėgte išėjo iš namų. Ji žinojo "Northfolk Company" darbo sistemą. Tai priekabiautojai, blogesni už Bredlį, visada pasirengę rasti trūkumus net pačiose geriausiose scenose.

Malūnsparnis nuskraidino ją iki aerouosto vartų per 8 min. Dairydamasi į šalis, ji paraukė link tako, kuriame stovėjo asmeniniai lėktuvai. Iš tarnybinės patalpos išėjo lakūnas ir spyruokliuodamas išėjo pasitikti:
- Sophy Barlow?

Jis buvo aukštas, šviesiaplaukis ir toks įdegęs, kad veidas atrodė esąs iš terakotos:
- Aš Markas Gligoričius iš "Northfolk Company".

Sophy nieko neatsakė. Lakūnas neskyrė jai žvilgsnio, jis kalbėjo žvelgdamas į erdvę šaltomis priešiškomis tamsiai pilkomis akimis. Paėmė jos lagaminėlį ir sparčiai nužingsniavo prie vidurinio tako, kur Kompanijos lėktuvas jau buvo parengtas skrydžiui. Sophy sunkiai spėjo paskui jį.

- Ei! – tarė ji piktai, treptelėjusi koja. – Aš ne sprinteris! Negali kiek lėčiau.
- Mes vėluojam, - neatsisukdamas ramiai atsakė lakūnas ir toliau žingsniavo. – Po trijų valandų turime būti San-Franciske.

Kai jie pasiekė lėktuvą, Sophy buvo visai uždususi:
- Ar nieko, jei įlipsiu pirma?

Pilotas gūžtelėjo pečiais. Jis padėjo jai pasikelti, sėdo į savo vietą ir ėmė lauki dispečerio komandos. Sophy smalsiai dairėsi; valdymo skydo prietaisai ir svirtelės ją baugino. Kol pilotas nekantriai švilpavo, Sophy iš sėdynės kišenės išsiėmė pundą senų pageltusių žurnalų, tarp kurių buvo net pernykščių. Ji rado katalogą, kuriame buvo užlenktas puslapis su filmais, kuriuose ji vaidino pagrindinį vaidmenį.

- Tai tavo katalogas?

Pilotas nieko neatsakė. Jis įtemptai žvelgė į priekį. Pakilo sėkmingai, Sophy nieko nepastebėjo; ji žvilgtelėjo pro langelį ir vos susilaikė nešūktelėjusi: po jais stovėjo daugybė namų, o ten ties horizontu atsivėrė pilka laukų kriauklė.

- Tavo? – perklausė Sophy.

Pilotas truputį pasuko galvą. Nepastebimas judesys, skubus žvilgtelėjimas. Tada jis vėl įsitempė, prieš iškošdamas pro dantis:
- Taip.

Ji pabandė nuslėpti pasitenkinimą, kuris apimdavo ją kiekvienąkart, kai kas nors pripažindavo, kad ji neatremiama:
- Kaip tavo vardas?
- Gligoričius, - burbtelėjo pilotas. – Markas Gligoričius.
- Rusas?
- Jugoslavas.

Ji vėl pažvelgė į jį. Siauros suspaustos lūpos, aiškus tiesus profilis. Tylus ir raumeningas Markas, atrodė, buvo iškirstas iš uolos. Sophy neiškentė:
- Galiu paklausti?
- Na.
- Ten… aerouoste. Išėjai į priekį ir paklausei: "Sophy Barlow?" Kam? Argi manęs nepažįsti? Šie žurnalai ir katalogas. Einu lažybų, kad esi mano gerbėjas. Kam atsimetei, kad nepažinai?
- Aš neapsimečiau. Gyvenime tu visai kitokia. Galų gale, aš tave pažinau, todėl, kad jau turėjai pasirodyti prie įėjimo. Minioje kitaip. Aš tavęs net nepastebėčiau.

Sophy prisidegė cigaretę. Galbūt, pilotas teisus, kad minioje jos niekas nepažintų net ir be tų tamsių akinių. Ji truputį pyktelėjo ant savo piloto. Pabandė jį vėl pakalbinti, tačiau jis neprasidėjo. Jis pamirksėjo du ar tris kartus ir atstatė į priekį smakrą. Sophy sugriebė Marką už rankos.

- Paklausyk, drauguži! Įjunk autopilotą – galėsime kartu parūkyti.
- Linkęs pats valdyti lėktuvą.
- Kvailys!

Ji užsirūkė antrą cigaretę, o tada nuo šios prisidegė dar vieną; nervingai vartydama žurnalus įplėšė kelis lapus, tada ėmė dainuoti, patrepsėdama koja į guminę kabinos grindų dangą, piktai purkštelėjo ir galiausiai net apsimetė, kad ją pykina. Marko pasirausė kombinezono kišenėse ir ištraukė tabletes. Sophy pabalo iš įniršio.

- Idiotas! Man čia nusibodo, einu į saloną.

Nedidelis salonas už kabinos buvo labai patogus: kušetė su atlošu, staliukas ir baras. Sophy įsipylė sau į aukštą taurę brendžio ir išgėrė jį dviem gurkšniais. Iškart vėl įsipylė - ir iškart daiktų kontūrai suvirpėjo bloga lemiančioje melsvoje miglelėje; ji atsilošė ant kušetės galvodama apie Marką, tokį pat kvailą Vartotoją, kaip ir visi. Greičiau į San-Franciską, nusifilmuoti ir atgal į Niujorką.

Šįkart brendis gėrėsi sunkiai. Ir kai ji pastatė taurę ant stalo, tai trumpam prarado sąmonę. Remdamasi į sofos atkaltę, ji jautė viduje tuštumą, tarsi krintančiame lifte. Taurė nuslydo nuo staliuko ir nukrito ant grindų… Tada skausmas petyje, smūgis į kaktą ir … rūkas, raudoni ir mėlyni ratai, klaikus variklių riaumojimas.

- Markai! – sušuko ji kilstelėjusi.

Atrodė, kad durys į kabiną aklinai uždarytos. Iš paskutinių jėgų ji pagriebė nepaklusnią rankeną ir, svyruodama, stumtelėjo duris. Tuštuma pilvo apačioje, ratai prieš akis, keistas nesvarumo jausmas. Ji išvydo Marko pečius, jo rankas, tvirtai spaudžiančias šturvalą ir lekiančius iš priekio debesis.

Dabar Markas prakalbo. Jis kažką šaukė, tačiau Sophy jo negirdėjo. Ji prisispaudė prie krėslo atlošo ir, sukandusi dantis, laukė smūgio. Lėktuvas pateko į suktuką.

Kai ji atsimerkė, tai danguje išvydo baltą debesį. Žydrynėje ratus suko vanagas. Ji gulėjo ant nugaros ir jautė prakaitą ant kaktos. Sophy kilstelėjo ranką, perbraukė ja veidą, smilkinius ir, pasivertusi ant šono, iš kišenės išsitraukė nosinę. Marko stovėjo prie važiuoklės. Už jo, užstojančios dangų, kilo milžiniškos rausvos uolos.

- Kas atsitiko? – tyliai paklausė ji.
- Nežinau, - lakūnas skėstelėjo rankomis ir papurtė galvą, - pats negaliu suprasti. Lėktuvas netikėtai tapo nevaldomas ir ėmė kristi. Per stebuklą man pavyko jį išlyginti, tačiau jau buvo vėlu. Pažiūrėk, kokį padarėme nusileidimą prieš atsidurdami prie šios uolos!

Sophy kilstelėjo, patrindama skaudamą petį:
- O dabar? Bent žinai, kur mes?
- Tai, - Markas susimėtė, - Didysis kanjonas, mes šoninėje atšakoje, čia pati nuošaliausia vieta, tačiau Bright Angel Trail turėtų būti greta.
- Didysis kanjonas? – Sophy plačiai atsimerkė ir vėl pakartojo po sekundės garsiai nusijuokdama. – Didysis kanjonas! Tikrai puiku! Neįtikėtina!
- Kas neįtikėtina?
- Neapsimesk kvailiu, Markai. Išsijungė varikliai, priverstinis nusileidimas ir būtent čia, Didžiajame kanjone… Viskas kaip pernykščiame filme. "Ekstazė", tu, tikriausiai, prisimeni?

Akimirksniu šmėkštelėjo įtarimas:
- Sakyk, ką, ar tik ne specialiai taip padarei? Labai jau daug dalykų sutampa. Tu iš tikro pilotas, tačiau aš ne persų princesė, o Sophy Barlow. Norėjai būti su manimi, ar ne? Norėjai būti su manimi, kaip filme?

Sumišęs Markas išsitiesė. Jis paėmė ją už pečių, atstūmė, nuėjo prie lėktuvo ir, sunkiai atidaręs įlenktas dureles, įlindo į vidų. Ant žemės ėmė kristi daiktai: dvi antklodės, plastmasinė gertuvė su vandeniu, dėžutės su sintetiniais produktais, žibintuvėlis. Tada išlipo iš kabinos, vienoje rankoje laikydamas brendžio butelį, o kitoje sunkų aparatą.

- Einam. Paimk viską, ką gali panešti.
- Kur? – Sophy susižavėjusi žvelgė į jį.
- Nesinori supūti tarp šių uolų. Reikia pasiekti pagrindinį Kanjoną. Fenton Ranča turi būti maždaug už 50 mylių, o tada visada atsiras koks kvailas susižavėjęs turistas, kuris bus užsukęs į rytus, kad nufotografuotų peizažą.
- Bandei susisiekti su baze?
- Siųstuvas sudaužytas. Greičiau. Imk kas būtiniausia – ir einam iš čia.

Susiruošė greitai. Markas žygiavo dideliais spyruokliuojančiais žingsniais. Brendžio butelis šokčiojo prikimštoje kišenėje, o pats jis palinko po dideliu ryšuliu iš antklodžių, į kurias buvo įvyniota akumuliatoriai ir nemažo dydžio metalinė dėžutė. Paskui jį pastriksėdama sekė Sophy su produktais ir gertuve. Po pusvalandžio jie sustojo. Sophy buvo uždususi, jos žvilgsnis maldavo pasigailėti. Markas žvelgė tiesiai prieš save, tačiau Sophy suprato, kad jam tėra našta, kurios, deja, ne taip lengva atsikratyti.

- Eini per greitai, Markai.

Lakūnas žvilgtelėjo į debesuotą horizontą:
- Einam, po poros valandų visai sutems.

Kai jie pasiekė pagrindinį Kanjoną, jau temo. Markas parodė kažkokį taškelį rausvai rudojo uolos sienoje:
- Ola, - tarė jis tarsi kliedėdamas.>BR> - Ola, - atkartojo Sophy. – Visai kaip filme. Viskas kaip filme, Markai.

Lakūnas padėjo jau užsikeberioti šlaitu, o tada nusimetė savo nešulį ties įėjimu į olą. Sophy pamatė, kad jis pradėjo rinkti žoles ir šapus, kuriuos dideliais glėbiais dėjo prie įėjimo.

- Tuoj atvės. Reikia kurti laužą.

Jis įjungė žibintuvėlį ir apžiūrėjo olą – 15 m ilgio koridorius viduryje pasisuko beveik stačiu kampu. Sudėjęs pakurą olos viduryje, Markas, neslėpdamas džiaugsmo, užkūrė laužą. Jie tylėdami pavalgė; ant sienos šokčiojo didelis šešėlis nuo šikšnosparnio sparno.

- Kol rinkai pakurą, - pradėjo Sophy, - aš atrišau nešulį ir pamačiau, kad ten projektorius. Kam jį paėmei su savimi?
- Jis kainuoja 120 monetų, - atsakė Markas. – Aktorei tai smulkmena. O man, norint tiek uždirbti, reikia vilkti jungą tris mėnesius, supratai?

Jis paėmė metalinę dėžutę ir dėklą su juostomis.

- Na, o ką dabar ruošiesi daryti? – nustebusi paklausė Sophy.
- Eisiu į olos gilumą. Argi neturiu teisės vienatvei?
- Taip, tačiau prie ko čia aparatas? Ką darysi?

Markas sumišo. Kai Sophy pagriebė dėklą ir jį atidarė, jis nesipriešino. Netrukdydamas leido jai perskaityti paaiškinimus.

- Markai, juk tai mano filmai! Dieve, bet juk čia visi: "Žydrasis dangus", "Sugundymas", "Nuotykiai Ceilone". Netgi matrica! "Ekstazė" matricoje. Tai tavo mėgstamiausias onirofilmas, ar ne?

Markas, nuleidęs akis, tylėjo. Sophy uždarė dėklą. Aukščiausios rūšies matrica, kurią sau leisti galėjo tik nedaugelis. Įprastinį onirofilmą tekdavo išmesti po vieno pažiūrėjimo, nes aparatūroje jis išsimagnetindavo. Matrica praktiškai buvo amžina.

- Kada ją pirkai?

Nusivylęs Markas gūžtelėjo pečiais:
- Palik ramybėje, tu per smalsi. Ko tau iš manęs reikia? Tavo filmus parduoda milijonams Vartotojų. Aš tik vienas jų. Nusipirkau "Ekstazę" matricoje. Kas čia keista? Šis filmas man ypatingai patinka. Aš…
- Tęsk, - paprašė Sophy suspausdama jam ranką.
- Jį žiūriu kiekvieną dieną, - Lakūno balsas tapo duslus, nepatenkintas. – O dabar pasitrauk, pabandyk užmigti, rytoj iš pat ryto teks nueiti keletą mylių. Aš eisiu į olos gilumą.
- Su aparatu?
- Žinoma! O koks tavo reikalas? Noriu pasimėgauti filmu ramioje aplinkoje.

Sophy netikėtai pajuto netekties pojūtį, tarsi visas jos egzistavimas neteko prasmės. "Kas man? Ko noriu iš šio vyro? Jis tūkstantį kartų teisus, pagailėjęs man žvilgsnio". Ji jautė poreikį įžeisti, pliaukštelėti per žandą. Tačiau kilo ir visą ją mintis apie jo glamones.

- Tačiau juk aš čia pati, - netikėtai ištarė ji.
- Ką?! - Markas staigiai apsisuko. - Pasakiau, kad aš čia esu pati, Markai, šiandien tau nereikia juostos.
- Nereikia?
- Ne. gali praleisti su manimi naktį taip, kaip filme… geriau, nei filme…
- Tai ne tas pats… - Markas nusijuokė. – Ir aplamai, nejuokink manęs – tavo žodžiai prilygsta Lygos aktyvistės žodžiams. Matyt, tu juokauji?
- Kartoju, gali mane turėti.
- O aš kartoju, kad tai skirtingi dalykai.
- Markai! – meldė aktorė. – Aš reikalinga tau, tu kiekvieną dieną žiūri tą filmą ir teberegi sapne šitą olą, ugnį, tebesvajoji apie mano bučinius, mano kūną, kurį dabar tau siūlau. Viskas kaip filme, kvaileli. Ko lauki? Padarysiu viską, ko panorėsi, net...

Akimirkai Markas susvyravo. Tada palingavo galva ir patraukė į olos gilumą.

- Markai, - iš nevilties pašaukė Sophy. – Aš Sophy Barlow! Sophy Barlow, supranti?

Ji atsegė kombinezoną, apnuogino pečius, staigiai nusiplėšė palaidinukę ir sviedė ant žemės:
- Pažvelk į mane!

Plykstelėjo liepsna, aistringi raudoni ir žali ugnies liežuviai, stiprus senojo miško kvapas. Ji matė, kaip Markas sugniaužė kumščius, jo lūpos suvirpėjo, tarsi iš skausmo. Sekundę jis neryžtingai pastovėjo, tada numetė dėžutes su juostomis į ugnį ir puolė prie jos.

Pirma mėlyna, tada raudona spalva. Tada vėl mėlyna. Kai juosta baigėsi, aparatas sustojo. Sophy nusiėmė amplekso šalmą. Smilkiniai išprakaitavo, širdis daužėsi. Visas kūnas drebėjo. Ypač rankos. Niekada dar gyvenime nebuvo tokiame intensyviame sapne, nė vienas onirofilmas neleido jai taip išreikšti save. Reikia kuo greičiau padėkoti Bredliui. Ji paskambino jam. Tačiau, pamačiusi jį ekrane, pajuto, kad žodžiai užstrigo gerklėje. Labai jaudindamasi, ji sumurmėjo kelias frazes be ryšio ir apsiraudojo.

Bredlis kantriai laukė:
- Maža dovanėlė, Sophy. Toks niekutis. Kai aktorė pasiekia savo karjeros aukštumas, ji turi teisę ir ne tokiems pripažinimo ženklams. Ir jų bus, Sophy. Tu gausi viską, ko užsitarnausi. Juk sistema tobula. Negrįžtamai.
- Taip, Bredli. Aš…
- Tai praeis, Sophy. Anksčiau ar vėliau taip nutinka visoms aktorėms. Paskutinė kliūtis, kurią reikia įveikti, - tai visada šlovė; tu irgi manei, kad vyras gali pasirinkti tave, o ne filmą, ir pasidavei baisiausiai erezijai, tačiau mes viską pastebėjome ir paskubėjome padėti. Su dovana. Ši matrica padės tau įveikti nervinę krizę.
- Taip, Bredli. Padėkok technikams, operatoriams, režisieriui, padėkok visiems, kurie dalyvavo onirofilmo kūrime. Ypač aktoriui, vaidinusiam lakūną… - Tas naujokas – šaunuolis…
- Padėkokim jam. Išgyvenau nuostabiausias akimirkas. Ir svarbiausia – dėkui tau, Bredli. Įsivaizduoju, kiek laiko ir pinigų kainavo šis filmas. Jis fantastiškas. Saugosiu jį garbingoje savo onirotekos vietoje.
- Niekai, Sophy. Tu priklausai valdančiajai klasei. Gali sau leisti turėti asmeninį onirofilmą, pagal padėtį. Visi mes, Verslininkai, galime sau tai leisti. Juk mes visada vieni kitiems padėjome. Norėčiau, kad įsimintum tik viena.
- Ką, Bredli?
- Toji matrica daugiau, nei dovana, - tai perspėjimas.
- Sutinku, Bredli. Atrodo, aš supratau.
- Neužmiršt to. Nėra geresnio dalyko už sapnus. Ir tik sapnas gali tave įtikinti priešingu dalyku. Įsitikinęs, kad, peržiūrėjusi šią matricą 5-6 kartus, suprasi pamoką ir ją išmesi.

Ji klausė tai su ašaromis akyse.
- Pasimatysime rytoj, peržiūros salėje.
- Gerai. Labos nakties, Bredli.
- Labanakt, Sophy.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Kasijus
Lino Aldani. Korokas
Papildyta tikrovė
Janušas A. Zaidelis. Riba
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Vasilijus Lobovas. Įsimylėję
Laukinės gamtos šauksmas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Dmitrijus Kolodanas. Sistemos sutrikimas
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Robertas Aberneti. Atžala
Šiluminė Visatos mirtis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė