Strugackiai. Šeši degtukai. Vartiklis

Apie autorius >>>>>
Tai ypač dažnai perspausdinamas su nestandartiniu temos posūkiu; autoriams prie širdies buvo fizikai, didvyriškai sutikdami mirtinas radiacijos dozes – kai dar nebuvo Černobylio patirties.

Inspektorius į atidėjo į šalį ir tarė:

Arkadijus S. su žmona Elena, 1966

- Sudėtingas reikalas, draugas Lemanai. Taip, keistas dalykas.
- Nepastebiu, - pasakė instituto direktorius.
- Nepastebite?
- Ne, nepastebiu. Anot manęs, viskas aišku.

Direktorius kalbėjo labai sausai, pro langą įdėmiai apžiūrinėdamas tuščią, užlietą asfaltu ir apšviestą saulės. Jam jau senai skaudėjo kaklą, o aikštėje nieko įdomaus nevyko. Tačiau jis atkakliai sėdėjo nusisukęs. Taip jis reiškė protestą.

Direktorius buvo jaunas ir garbėtroška. Jis puikiai suprato, ką manė inspektorius, tačiau nemanė, kad inspektorius turi teisę kištis. Ramus inspektoriaus atkaklumas jį erzino. „Knisasi, - galvojo piktas, - Viskas aišku kaip šokoladas, - bet vis tiek knisasi!“

- Atleiskite, draugas Rybnikovai, - Pasakė jis. – Man seminaras po 5 min. Jei aš jums nereikalingas...
- Prašau, draugas Lemanai. Tačiau norėčiau dar pakalbėti su šiuo ... „asmeniniu laborantu“. Atrodo, Gorčinskis?
- Gorčinskis. Jis dar nesugrįžo. Kai tik grįš, jį iškart pakvies pas jus.

Direktorius linktelėjo ir išėjo. Inspektorius, prisimerkęs, pažvelgė jam pavymui. „Slidokas, - pagalvojo jis. – Nieko, ateis eilė ir tau“.

Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti svarbiausią dalyką. Iš pirmo žvilgsnio tikrai buvo tarytum aišku. Darbo apsaugos valdybos inspektorius Rybnikovas jau dabar galėjo imtis „Ataskaitos dėl Andrejaus Andrejevičiaus Komlino, Centrinio smegenų veiklos tyrimo instituto laboratorijos vedėjo, bylos“. Andrejus Andrejevičius Komlinas su savimi atlikinėjo pavojingus bandymus ir jau ketvirtą parą guli ligoninės palatoje pusiau sapne-pusiau kliedesiuose, užvertęs trumpai kirptą apvalią galvą, nusėtą keistomis žiedo formos mėlynėmis. Kalbėti jis negali, gydytojai jam leidžia stiprinančiuosius, o konsiliumuose dažnai ir bloga lemiančiai skamba žodžiai: „Stiprus nervinis išsekimas. Atminties centrų pažeidimas. Kalbos ir klausos centrų pažeidimas...“

Komlino byloje inspektoriui buvo aišku viskas, kas galėjo sudominti Darbo valdybą. Aišku, kad aparatūros gedimas, nerūpestingumas, darbuotojų patirties stoka čia ne prie ko. Aišku, kad saugumo taisyklių pažeidimo - bent jau įprasta prasme – nebuvo. Aišku, pagaliau, kad Komlinas bandymus su savimi atlikinėjo slapta ir niekas, net Aleksandras Gorčinskis, „asmeninis“ Komlino laborantas, institute apie tai nežinojo, nors kai kurie laboratorijos bendradarbiai tuo atžvilgiu turi visai kitokią nuomonę.

Inspektorių domino kita. Inspektorius nebuvo vien inspektorius. Seno darbuotojo jusle jis juto, kad už fragmentiškų pranešimų apie Komlino darbą, už keistos Komlino nelaimės slepiasi kažkokio neįprasto atradimo istorija, ir atmintyje perrinkdamas laboratorijos darbuotojų parodymus, inspektoriaus įsitikinimas tuo vis labiau augo.

Prieš tris mėnesius iki nelaimės laboratorija gavo naują prietaisą. Tai buvo neutrinų generatorius. Su jo atsiradimu laboratorijoje ir prasidėjo vis grandinė įvykių, į kuriuos laiku dėmesio neatkreipė tie, kam tai priderėjo, ir kas galiausiai sukėlė didelę bėdą.

Būtent tuo metu Komlinas su pastebimu džiugesiu visą neužbaigtą darbą perdavė pavaduotojui, užsidarė kambaryje, kurioje buvo generatorius, ir užsiėmė, kaip jis paskelbė, išankstinių bandymų serija. Tai truko kelias dienas. Tada Komlinas netikėtai paliko savo celę, apėjo, taip sakant, laboratoriją, pasakė tris viešas kalbas, pasirašė dokumentus ir pasodino pavaduotoją rašyti pusmečio ataskaitą. Kitą dieną jis vėl užsidarė „neutrininke“, su savimi pasiėmęs ir laborantą Aleksandrą Gorčinskį.

Kuo jie ten užsiiminėjo, sužinota tik neseniai, dvi dienos iki nelaimingo nutikimo, kai Komlinas (kartu su Gorčinskiu) padarė puikų, „medicinos pagrindus sukrėtusį“ pranešimą apie neutrinų akupunktūrą. Tačiau per trijų mėnesių darbo su generatoriumi trukmę Komlinas triskart patraukė kolegų dėmesį.

Prasidėjo tuo, kad vieną puikią dieną Aleksejus Aleksejevičius plikai nusikirpo ir laboratorijoje pasirodė su juoda profesoriška kepuraite. Pats savaime tas faktas, galbūt, ir nebūtų įsiminęs, tačiau po valandos iš „neutrininko“ iššoko paklaikęs ir išbalęs Gorčinskis ir, kaip kažkas vaizdžiai išsireiškė, „vartydamas spintas“ puolę prie laboratorijos vaistinėlės. Iš jos pagriebęs kelis individualius paketus, tuo pačiu tempu grįžo į „neutrininką“, užtrenkdamas duris. Vienas bendradarbių spėjo pastebėti, kad Andrejus Andrejevičius stovėjo prie langelio, spindėdamas plika galva ir dešine ranka prilaikantis kairiąją. Ši buvo kažkuo, tarytum, krauju, ištepta. Vakare Komlinas ir Gorčinskis patylomis išėjo iš „neutrininko“ ir, į nieką nepažvelgę, patraukė tiesiai prie išėjimo. Abiejų išvaizda buvo gana liūdna, o kairioji Komlino ranka buvo apmūturiuota purvinu bintu.

Įsiminė ir kita. Praėjus mėnesiui po to nutikimo jaunesnysis mokslinis bendradarbis Vedejevas vakare sutiko Komliną nuošalioje Mėlynojo parko alėjoje. Laboratorijos vedėjas sėdėjo ant suoliuko su stora, aptrinta knyga ant kelių ir kažką pusbalsiu murmėjo, spoksodamas tiesiai prieš save. Vedejevas pasisveikino ir prisėdo greta. Komlinas iškart liovėsi murmėjęs ir pasisuko į jį, keistai ištempdamas kaklą. Jo akys buvo „kažkokios apmusijusios“, ir Vedejevas panoro nedelsiant pasišalinti. Tačiau iškatžr nueiti buvo nepatogu, todėl Vedejevas paklausė:
- Skaitote, Andrejau Andrejevičiau?
- Skaitau, - ištarė Komlinas. – Ši Naijanis, „Upės užutekiai“¹⁾. Labai įdomu. Štai, pavyzdžiui, ...

Vedejevas nuo jaunų dienų beveik nebuvo susipažinęs su kinų klasika ir pasijuto dar nepatogiau, tačiau Komlinas netikėtai užvertė knygą, įkišo ją Vedejevui ir paprašė atversti bet kurią vietą. Kiek sumišęs. Vedejevas pakluso. Komlinas žvilgtelėjo į puslapį („kartą, prabėgomis“), linktelėjo ir paliepė:
- Sekite tekstą.

Ir savo įprastu skambiu ir aiškiu balsu pradėjo pasakoti, kaip kažkoks Chujan-čžo, užsimojęs plieniniu tinklu, puolė kažkokius Che Čženą ir Se Bao, ir kaip kažkoks „trumpakojis tigras“ Van Inas ir jo žmona „Žalioji“... Tik tada Verejevas suvokė, kad Komlinas skaito puslapį iš atminties. Laboratorijos vedėjas nepraleido nė vienos eilutės, nesupainiojo nė vieno vardo, viską persakęs žodis į žodį, raidė į raidę. Baigęs paklausė:
- Buvo klaidų?

Priblokštas Vedejevas papurtė galvą. Komlinas nusikvatojo, paėmė iš jo knygą ir nuėjo. Vedejevas nežinojo, ką ir manyti. Jis apie tai papasakojo kai kuriems draugams ir tie jam patarė kreiptis į patį Komliną dėl paaiškinimų. Tačiau priminimą apie susitikimą nuošalioje alėjoje Komlinas priėmė su tokia nuoširdžia nuostaba, kad Vedejevas, susimėtęs, kalbą nukreipė kitur.

Tačiau keisčiausiais atrodė įvykiai, įvykę tiesiog kelios valandos iki nelaimės. Laboratory

Tą vakarą Komlinas – kaip visada, linksmas, šmaikštus – rodė triukus. Žiūrovais buvo ketvertas: Aleksandras Gorčinskis, nesiskutęs ir pamilęs vadovą lyg mergiotė, ir jaunutės laborantės – Lena, Dusia ir Katia. Merginos buvo likę, kad baigtų rinkti schemą, skirtą rytdienos darbams.

Pradžioje Komlinas pasisiūlė ką nors užhipnotizuoti, tačiau visi atsisakė, ir Andrejus Andrejevičius papasakojo anekdotą apie hipnotizuotoją ir chirurgą. Tada jis tarstelėjo:
- Lena, dabar atspėsiu, ką tu paslėpsi stalo stalčiuje.

Iš trijų paslėptų daiktų jis atspėjo du, ir Dusia pasakė, kad jis sukčiauja. Komlinas paprieštaravo, kad jis nesukčiauja, tačiau merginos ėmė jį erzinti, - ir kai jis pareiškė, kad moka žvilgsniu užgesinti ugnį, Dusia pagriebė dėžutę, nubėgo į kambario kampą, uždegė degtuką, kris, užsiliepsnojęs, iškart užgeso. Visi labai nustebo ir žvilgtelėjo į Komliną: jis, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir grėsmingai suraukęs antakius, stovėjo iliuzionisto-profesionalo poza.

- Čia tai bent plaučiai! – pagarbiai ištarė Dusia. Nuo jos iki Komlino buvo ne mažiau 10 žingsnių.

Tada Komlina pasiūlė, kad jam nosine užrištų burną. Tai padarius, Dusia vėl uždegė degtuką, kuris vėl užgeso.

Komlinas nusiplėšė nosinę, nusijuokė ir, apkabinęs Dusią, valso žingsniu perėjo per kambarį.

Tada jis pademonstravo dar du triukus: mesdavo degtuką, o jis krito ne žemyn, o kažkaip į šoną, kaskart žymiai nukrypdamas nuo vertikalės („Vėl pučiate“, - neužtikrintai tarstelėjo Dusia); ant stalo padėjęs volframo spiralės gabaliuką, kuris, keistai trūkčiodamas, slinkdavo stiklu ir krisdavo ant žemės. Visi, aišku, buvo labai nustebinti, o Gorčinskis pradėjo prie jo kibti, kad tasai paaiškintų, kaip tai daroma. Tačiau Komlinas staiga tapo labai rimtas ir pasiūlė mintyse sudauginti kelis didelius skaičius.

- 654 iš 231 ir dar iš 16, - nedrąsiai pakartojo Katia.
- Užsirašykite, - keistu, įtampos pilnu balsu liepė Komlinas ir ėmė diktuoti, - 4, 8, 1, … - čia jo balsas perėjo į šnabždesį ir jis baigė greitakalbe – 7-1-4-2… Iš dešinės į kairę.

Jis pasisuko (merginas sukrėtė, kad jis kažkaip sunyko, susikūprino, tarsi sumažėjo) ir, vilkdamas kojas, grįžo į „neutrininką“ ir ten užsidarė. Gorčinskis kurį laiką su nerimu žvelgė jam pavymui, o tada pareiškė, kad Andrejus Andrejevičius suskaičiavo teisingai: iš dešinės į kairę skaitant nurodytus skaitmenis gausime sandaugą – 2 417 184.

Merginos darbavosi iki dešimtos, o Gorčinskis padėjo joms, nors naudos iš jo buvo mažai. Komlinas vis dar nesirodė. Dešimtą jie išėjo namo, jam pro duris palinkėję ramios nakties. Ryte Komliną išvežė į ligoninę.

Taigi, „legaliu“ trijų mėnesių Komlino darbo rezultatu buvo „neutrinų akupunktūra“, kurios esmė buvo smegenų paveikimas neutrinų pluoštais. Naujasis metodas buvo įdomus pats savaime, tačiau kaip su ja siejosi sužeista Komlino ranka? O neįprasta Komlino atmintis? O triukai su degtukais, spirale ir daugyba mintyse.

- Slėpė, nuo visų slėpė, - sumurmėjo inspektorius. – Nebuvo užtikrintas ar bijojo pavesti draugus? Sudėtingas reikalas. Labai keistas dalykas!

Spragtelėjo videofonas. Ekrane pasirodė sekretorės veidas. Ji pasakė:
- Atleiskite, draugas Rybnikove. Gorčinskis čia ir laukia pakvietimo.
- Tegul ateina, - sutiko inspektorius.

Tarpdury pasirodė milžiniška figūra languotais marškiniais atraitytomis rankovėmis. Iš galingų pečių kyšojo stambus kaklas, užsibaigiantis galva su tankiais tamsiais plaukais, pro kuriuos, vis dėlto, prasimušė nedidelė plikė (ar net dvi, kaip pasirodė inspektoriui), - figūra į kabinetą slinko nugara. Nespėjus inspektoriui nustebti, languotų marškinių savininkas, vis dar tebeeidamas atatupstas tarė: „Prašau, Josifai Petrovičiau“, - ir į kabinetą praleido direktorių. Tada įėjusysis gerai uždarė duris, neskubėdamas atsisuko ir nusilenkė. Languotų marškinių ir keistų manierų turėtojo veidą puošė trumpi, tačiau labai tankūs ūsiukai, ir jis atrodė nuliūdęs. Tai ir buvo Aleksandras Gorčinskis, Komlino „asmeninis laborantas|. Direktorius atsisėdo į krėslą ir tylėdamas įdelbė žvilgsnį į langą. Gorčinskis atsistojo priešais inspektorių.

- O jūs... – pradėjo inspektorius.
- Ačiū, - sugaudė laborantas ir atsisėdo, įsirėmęs į kelius delnais ir žvelgdamas į inspektorių pilkomis, gero nežadančiomis akimis.
- Gorčinskis? – paklausė inspektorius.
- Gorčinskis, Aleksandras Aleksandrovičius.
- Labai malonu. Rybnikovas, DAV inspektorius.
- Laabai džiaugiuoos, - lėtai, nutęsdamas žodžius pratarė Gorčinskis. - Komlino „asmeninis laborantas“?
- Nežinau, kas tai. Centrinio smegenų veiklos tyrimo instituto fizikinės laboratorijos laborantas.

Inspektorius dėbtelėjo į direktorių. Jam pasirodė, kad jo akių kampučiuose susimetė piktdžiugiška šypsenėlė.

- Taip, - pasakė Rybnikovas. – Kokius uždavinius sprendėte paskutiniuosius tris mėnesius?
- Neutrininės akupunktūros klausimais.
- Prašau, jei galima, detaliau.
- Yra ataskaita, - svariai pareiškė Gorčinskis. – Ten viskas parašyta.
- O aš vis dėlto paprašyčiau paaiškinti smulkiau, - visai ramiai pasakė inspektorius.

Kelias sekundes jiedu žvelgė vienas į kitą – inspektorius rausdamas, o Gorčinskis judindamas ūsus. Tada laborantas nežymiai suraukė kaktą.

- Prašau, - sugaudė jis. – Galima ir smulkiau. Buvo tiriamas sufokusuotų neutrinų srautų poveikis pilkajai ir šviesiajai medžiagai, o taip pat ir visam bandomojo gyvūno organizmui.

Gorčinskis kalbėjo monotoniškai, be išraiškos ir net, kaip atrodė, nežymiai suposi krėsle...

- ... kartu su fiksacija patologinių ir kitokių organizmo pokyčių, diferencinio dekremento ir liabialumo įvairiuose audiniuose kreivių, o taip pat santykinių neuroglobino ir neurostrominų kiekių išmatavimai...

Inspektorius atsirėmė į krėslo atlošą ir piktai pamintijo: „Na, palauk, tu man!..“ Direktorius kaip ir anksčiau žvelgė į langą, pirštais tankiai stuksendamas į stalą.

- O pasakykite, draugas Gorčinski, kas nutiko jūsų rankoms? – netikėtai paklausė inspektorius. Jis nepakentė gynimosi. Jis mėgo spausti. Brain in Lab

Gorčinskis pažvelgė į rankas, padėtas ant krėslo atkalčių, apdraskytas, nuklotas melsvais randais, ir jas sujudino, tarytum norėtų susikišti į kišenes, tačiau tik lėtai suspaudė savo siaubingus kumščius.

- Beždžionė apdraskė, - iškošė pro dantis. – Vivariume.
- Ar darėte bandymus tik su gyvūnais?
- Taip, aš dariau bandymus tik su gyvūnais, - pasakė Gorčinskis, kiek pabrėždamas „aš“.
- Kas nutiko Komlinui prieš du mėnesius? – tebepuolė inspektorius.
- Neprisimenu, - gūžtelėjo pečiais Gorčinskis.
- Aš jums priminsiu. Komlinas įsipjovė ranką. Kaip tai nutiko?
- Įsipjovė – ir viskas! – grubiai nukirto Gorčinskis.
- Aleksandrai Aleksandrovičiau! – įspėjamai įsikišo direktorius.
- Klauskite jo paties.

- Jūs mane stebinate, Gorčinski, - lėtai prakalbo jis. – Jūs įsitikinęs, kad trokštu iš jūsų išvilioti kažką, kas galėtų pakenkti Komlinui ... arba jums, arba kitiems jūsų draugams. O juk viskas gerokai paprasčiau. Visa bėda tame, kad aš nesu centrinės nervų sistemos specialistas. Aš radijo optikos specialistas. Viso labo. Ir spręsti pagal savo įspūdžius negaliu. Ir priimtas šiam darbui ne tam, kad fantazuočiau, o tam, kad žinočiau.

Inspektorius niekinamai šyptelėjo ir numetė bloknotą ant stalo:
- Kalbėsite?

Įsivyravo tyla. Ir direktorius staiga suprato, kur to neskubančio atkaklaus žmogaus jėga. Matyt, kad tai suprato ir Gorčinskis, nes pagaliau ištarė, į nieką nežiūrėdamas:
- Ką norite sužinoti?
- Kas yra neutrinų akupunktūra? – paklausė inspektorius.
- Tai Andrejaus Andrejevičiaus idėja, - pavargusiu balsu pradėjo Gorčinskis. – Neutrinų pluoštai apšvitinamos kai kurios smegenų žievės sritys sukelia pasireiškimą ... tiksliau, smarkų organizmo pasipriešinimo įvairiems cheminiams ar biologiniams nuodams sustiprėjimą. Užkrėsti ir apnuodyti šunys pasveikdavo po dviejų-trijų neturininių dūrių. Tai kažkokia analogija su akupunktūra – gydymu adatomis. Iš čia ir kilęs metodo pavadinimas. Adatos vaidmenį perima neutrinų srautas. Jis fokusuojamas reikiamame pilkosios medžiagos sluoksnyje. Tai labai sudėtinga. Tačiau dar sudėtingiau buvo rasti sritis, žievės taškus, sukeliančius fagocitinę mobilizaciją norima kryptimi.
- Labai įdomu, - tikrai nuoširdžiai prisipažino inspektorius. Ir kokias ligas galima taip išgydyti?
- Daugelį... – kiek patylėjęs atsakė Gorčinskis. – Andrejus Andrejevičius mano, kad neutrinų akupunktūra mobilizuoja kažkokias mums nežinomas organizmo jėgas. Ne fagocitai, ne nervų stimuliacija, o kažkas dar, nepalygimai galingiau. Tačiau jis nespėjo... Jis sakė, kad neutrinų dūriais bus galima gydyti bet kokius susirgimus. Apsinuodijimus, širdies ligas, piktybinius auglius...
- Vėžį?
- Taip. Nudegimus.... Galima net atstatyti prarastus organus. Jis sakė, kad organizmo stabilizuojančios jėgos milžiniškos, o raktas joms – smegenų žievėje. Reikia tik joje rasti dūrių taškus.
- Neutrinų akupunktūra, - lėtai, tarsi bandydamas garsų skonį, ištarė inspektorius. Tada susigriebė: - Gerai, draugas Gorčinski, labai jums dėkingas. - (Gorčinskis kreivai šyptelėjo). – O dabar būkite geras ir papasakokite, kaip jūs radote Komliną. Juk jūs, atrodo, buvote pirmasis, kuris jį rado?
- Taip, pirmas. Ryte atėjau į darbą. Andrejus Andrejevičius sėdėjo ... gulėjo krėsle prie stalo...
- „Neutrininke“?
- Taip, neutrinų generatoriaus patalpoje. Ant galvos buvo gaubtas su lipukais. Generatorius buvo įjungtas. Man pasirodė, kad Andrejus Andrejevičius miręs. Iškviečiau gydytoją. Viskas...

Gorčinskio balsas sutrūkčiojo. Tai buvo taip netikėta, kad inspektorius uždelsė su nauju klausimu. „Taip-taip“, - stukseno direktorius, žvelgdamas į langą.

- O ar žinai, kokį bandymą atlikinėjo Komlinas?
- Nežinau, - dusliai atsakė laborantas. – Ant stalo priešais Andrejų Andrejevičių stovėjo svarstyklės, gulėjo dvi degtukų dėžutės. Iš vienos jų – degtukai buvo išberti...
- Palaukite, - inspektorius pažvelgė į direktorių ir vėl sužiuro į Gorčinskį. – Degtukai? Degtukai... Prie ko čia degtukai?
- Degtukai, - pakartojo Gorčinskis. – Jie gulėjo krūvoje. Kai kurie jų buvo suklijuoti po du, po tris. Vienoje svarstyklių lėkštelėje gulėjo šeši degtukai. Ir ten buvo popieriaus lapas su skaičiais. Andrejus Andrejevičius svėrė degtukus. Tikrai, pats patikrinau. Skaičiai sutapo.
- Degtukai, - sumurmėjo inspektorius. – Kam jam to reikėjo, norėčiau žinoti... Ar turite kokių minčių tuo klausimu?
- Ne, - atsakė Gorčinskis.
- Štai ir jūsų kolegos pasakojo... – susimąstęs inspektorius ranka patrynė smakrą. – Tie triukai... su ugnimi, su degtukais... Matyt, be neutrinų akupunktūros Komlinas tyrė ir kažkokius kitus klausimus. Tačiau kokius?

- Ir bandymus su savimi darė ne kartą. Jo galvos oda ištisai nuklota tų lipukų žymėmis.

- Ar niekada anksčiau nepastebėjote Komlino sugebėjimų greitai skaičiuoti mintyse? Ta prasme, iki jam parodant savo triukus?
- Ne, - atsakė Gorčinskis. – nepastebėjau. Nieko panašaus. Dabar žinote viską, ką aš žinau. Taip, Andrejus Andrejevičius atlikinėjo bandymus su savimi. Bandė neturininę adatą. Taip, brūkštelėjo skutimosi peiliuku sau per ranką... Norėjo patikrinti, kaip neturininė adata gydo žaizdas. Nepavyko ... tada. Ir jis lygiagrečiai vykdė kažkokius darbus slapta nuo visų. Ir nuo manęs. Kas tai, nežinau. Žinau tik tiek, kad jis irgi susijęs su neutrinų švitinimu. Viskas.
- Kas nors, be jūsų, ta žinojo? – paklausė inspektorius.
- Ne. Niekas nežinojo.
- Ir nežinai, kokius eksperimentus atliko Komlinas tau nedalyvaujant?
- Ne.
- Laisvas, - pasakė inspektorius. – Gali eiti.

Gorčinskis nepakeldamas akių atsistojo ir pasuko prie išėjimo. Inspektorius žvelgė į jo pakaušį. Ten matėsi dvi plikės – ne viena, o būtent dvi, kaip ir pasirodė jam pirmą kartą.

Direktorius žvelgė pro langą. Žemai virš aikštės pakibo nedidelis malūnsparnis. Blyksėdamas gyvsidabriniu fiuzelažo sidabru, nežymiai linguodamas, ėmė lėtai suktis aplink savo ašį. Nutūpė. Iš jo išlipo pilotas pilku kombinezonu, lengvai nušoko ant asfalto ir nuėjo prie instituto pastato, pakeliui užrūkydamas papirosą. Direktorius atpažino inspektoriaus malūnsparnį. „Buvo degalų užsipilti“, - išsiblaškęs pagalvojo.

Inspektorius paklausė:
- O neutrinų akupunktūra nesukelia psichikos sutrikimų?
- Ne, - atsakė direktorius. – Komlinas tvirtino, kad ne.

Inspektorius atsirėmė į krėslo atlošą ir ėmė apžiūrinėti matinės baltos spalvos lubas.

Direktorius negarsiai ištarė:
- Gorčinskis jau negalės šiandien dirbti. Be reikalo jūs šitaip...
- Ne, - paprieštaravo inspektorius. – Neveltui. Ir atleiskite, draugas Lemanai, jūs mane stebinate. Kiek normalus žmogus gali turėti plikių? Ir tie randai ant rankų... Nuo-lankus Komlino mokinys...
- Žmonės mėgsta savo darbą, - pasakė direktorius.

- Ne kaip jie jį myli, - jis pasakė. – Senoviškai, draugas Lemanai. Ir jūs juos, tuos žmones, nekaip mylite. Mes turtingi. Turtingiausia šalis pasaulyje. Mes jums duodame bet kokią įrangą, bandomuosius gyvūnus, bet kokį jų skaičių. Dirbkite, tyrinėkite, eksperimentuokite... Tai kam taip lengvai leidžiate rizikuoti žmonėmis? Kas jums davė teisę taip elgtis su žmogaus gyvenimais?
- Aš...
- Kada, pagaliau, baigsis ta betvarkė?
- Tai pirmas toks nutikimas mūsų institute, - piktai tarstelėjo direktorius.

Inspektorius papurtė galvą:
- Jūsų institute... O kituose? O įmonėse? Komlinas – tai aštuntas atvejis per pusmetį. Barbarystė! Lenda į automatinius paketus, autobatiskafus, reaktorius veikiančius kritiniu režimu... – sunkiai vyptelėjo. – Ieško trumpiausio kelio į tiesą, pergalės prieš gamtą. Ir neretai žūsta. Ir tas jūsų Komlinas – aštuntas. Ar tai leistina, draugas Lemanai?

Direktorius atkakliai laikėsi:
- Būna aplinkybių, kai tai neišvengiama. Prisiminkite gydytojus, save užkrėtusius cholera ir maru.
- Nerūpi man tos istorinės analogijos... Prisiminkite, kokiais laikais gyvename!

Jiedu patylėjo. Artinosi vakaras, tolimesniuose kabineto kampuose augo pilki šešėliai.

- Tarp kitko, - netikėtai ištarė direktorius, nežiūrėdamas į pašnekovą, - liepiau atidaryti Komlino seifą. Man atnešė jo darbinius užrašus. Manau, kad ir jums bus įdomu su jais susipažinti.
- Žinoma, - pasakė inspektorius.
- Tik, - direktorius nežymiai šyptelėjo, - juose pernelyg daug ... e-e-e... specifinio. Aš prabėgšmom peržvelgiau kai ką, bijau, jums bus sunku. Juos pasiimsiu šiam vakarui ir, jei norite, pabandysiu jums parengti santrauką...

- Tik nedėkite į mane didelių vilčių, - paskubomis perspėjo direktorius. – Tos neutrinų adatos... Visiems tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Niekas panašaus ir įsivaizduoti negalėjo. Komlinas tame pionierius, pirmasis pasaulyje. Tad tai gali būti ir ne mano jėgoms.

Galbūt, Komlino užrašai ir padės. Inspektorius labai norėjo, kad padėtų. Jis įsivaizdavo Komliną su gaubtu lipukų ant plikos galvos, sveriantį suklijuotus degtukus. Ne, tai ne akupunktūra. Tai kažkas visai nauja; ir Komlinas, matyt, pats netikėjo, jei, slėpdamasis nuo draugų, su savimi atlikinėjo tokius baisius bandymus.

Šlovingi laikai, puikūs laikai! Ketvirtoji komunistų karta – drąsūs, pasiaukojantys žmonės. Jis vis dar neišmoko saugoti save, priešingai, kiekvienais metais vis drąsiau lenda į ugnį; ir reikia milžiniškų pastangų, kad tas entuziazmas būtų panaudotas maksimaliai. Ne savo geriausių atstovų lavonais, o galingomis mašinomis ir tiksliausiais prietaisais turi sau kelią grįsti žmonija, siekianti pranašumo prieš gamtą. Ir ne tik todėl, kad gyvieji gali atlikti gerokai daugiau, nei padarė mirusieji, bet ir todėl, kas pasaulyje brangiausias – Žmogus.

Inspektorius sunkiai atsistojo ir patraukė prie durų. Ėjo neskubėdamas. Tai, pirmiausia, jam buvo kraujyje, o antra, atsiliepė amžius, o trečia – koja.

- Maudžia senas žaizdas, - bumbėjo po nosimi, smarkokai šlubčiodamas dešine koja per tuščią direktoriaus priimamąjį.

Ankstų kitos dienos rytą, kai gydytojai, taip ir neišsiaiškinę ligos priežasties, džiugiai pastebėjo, kad ligoniui Komlinui grįžta kalbos dovana, - būtent tą valandą Rybnikovas ir Lemanas vėl sėdėjo direktoriaus kabinete prie didelio tuščio stalo. Inspektorius ant kelių buvo pasidėjęs bloknotą, prieš direktorių pūpsojo krūvelė popierių: užrašai, diagramos, brėžiniai, piešiniai – darbiniai Andrejaus Andrejevičiaus Komlino užrašai.

Direktorius kalbėjo greitai, kartais nerišliai, paraudusiomis nuo bemiegės nakties akimis gręždamas kažkur kiaurai inspektorių, kartais stabtelėdamas, tarsi su nuostaba įsiklausytų į savo žodžius. Inspektorius klausė ir įvykių tėkmė bei sąryšis jam vis labiau aiškėjo. Štai ką jis sužinojo.

Smegenų švitinimu neutrinų pluoštas Komlinas užsiėmė neatsitiktinai. Pirma, tas klausimas buvo visiškai neaiškus. „Praktinio“ tankio neutrinų pluošto gavimo metodika buvo sukurta visai neseniai ir, gavęs neutrinų generatorių, Komlinas nusprendė nedelsiant jį išbandyti. Laboratory

Antra, Komlinas daug tikėjosi iš tų bandymų. Aukštų energijų (nuklonų, elektronų, gama) spinduliavimas suardo molekulinę ir branduolinę smegenų baltymų struktūrą. Jis pažeidžia smegenis. Jis negali organizme padaryti jokių kitų pokyčių, vien patologinius. Eksperimentai tai patvirtina. Visai kas kita nekutrinai, nežymios elementarios dalelės, neturinčios ramybės masės. Komlinas tikėjosi, kad neutrinų poveikis nesukels nei griaunamų procesų, nei molekulinių pasikeitimų, kad nekutrinai sužadins smegenų baltymus, sustiprins branduolinius laukus ir, galbūt, smegenyse sukels visiškai naujus, mokslui dar nežinomus jėgų laukus. Kaip pasirodė, visos Komlino prielaidos visiškai pasitvirtino.

- Komlino užrašuose supratau ne viską, - save pertraukė direktorius, - o kai kuo tiesiog negalėjau patikėti. Todėl papasakosiu tik tai, kas svarbiausia, kas gali praskleisti paslaptingą istoriją su triukais. Nors ir tai kiek neįtikėtina.
Pradėjęs bandymais su gyvūnais, Komlinui iškart kilo mintis apie neutrinų akupunktūrą. Bandomoji beždžionė susižeidė leteną. Žaizda užsitraukė ir užgijo neįtikėtinai greitai. Taip pat greitai jos plaučiuose dingo tamsios dėmės – tuberkuliozės, tokios įprastos beždžionėms, gyvenančioms vidutinio klimato juostoje, žymės.
Darbas su neutrinų akupunktūra vyko sėkmingai. Keli šunys buvo apnuodyti keliomis biologinių nuodų rūšimis. Neutrininė adata išgydė juos pakankamai greitai; be to chromotografija parodė, kad beveik visus nuodus gyvūnai išskyrė nejungiu pavidalu. Komlino adata per 3-5 dienas susitvarkydavo su plėštinėmis žaizdomis bei pūliniais, o tuberkuliozę beždžionėms gydė dešimtis kartų sparčiau ir sėkmingiau, nei stipriausi antibiotikai.
Tame etape, kai Komlinas dar nekūrė gydymo metodo, o tik įrodinėjo jo principinę galimybę, jokio tiesioginio poreikio bandymams su žmogumi nebuvo. Savo garsiojoje ataskaitoje Komlinas išsakė prielaidą apie žmogaus ir gyvūnų organizme glūdinčias jėgas, mokslui dar nežinomas, tačiau jau pasireiškusias neutrinų akupunktūros bandymuose. Smulkiai buvo išdėstyta perėjimo nuo bandymų su gyvūnais prie bandymų su žmonėmis programa – atsargi, atsižvelgiant į galimas klaidas, numatanti kelią nuo paprasčiausių ir aiškiai nepavojingų neturininių dūrių prie sudėtingesnių ir kombinuotų. Buvo numatyta į eksperimentus įtraukti plačius gydytojų, fiziologų ir psichologų kolektyvus. Tačiau...

Inspektorius neapsiriko. Komlinas dirbo ne tik su neutrinų akupunktūra. Gana greitai bandymai parodė, kad neįprastas gydomųjų organizmo savybių sustiprėjimas – svarbi, tačiau ne vienintelė smegenų švitinimo neutrinų pluoštais pasekmė. Bandomieji gyvūnai elgėsi labai keistai. Ne visi ir ne visada. Išgydyti trumpalaikių dūrių paprastai nerodė ypatingų savo elgesio nukrypimų, tačiau „pamiltieji“, su kuriais buvo atliekama daug ir įvairių bandymų, kėlė tyrinėtojams nuostabą. Ir ten, kur jaunasis laborantas Gorčinskis matė tik įdomius ar nevykusius gamtos pokštus, mokslininko nuojauta pakuždėjo Komlinui apie naują atradimą.

Šuo Genka (pinas vardas – Generatorius) netikėtai ėmė rodyti cirko sugebėjimus, kurių jo niekada nemokė: vaikščiojo ant užpakalinių kojų, „sveikinosi“, o kartą Gorčinskis aptiko jį keistai besielgiant. Šuo tupėjo ant taburetės, įsispitrinęs į vieną tašką, ir tiksliais laiko tarpais atsistodavo, amtelėdavo ir vėl pritūpdavo. Gorčinskio jis nepažino ir suurzgė.

Komliną nustebino atvejis su pavianu Kora. Koa iškart po švitinimo tupėjo narve su Komlinu ir taikiai su juo „šnekučiavosi“. Staiga jį tarsi elektra būtų trenkę. Beždžionė išvydo kažką kampe, grėsmingai ir gailiai suurzgė ir pradėjo atatupsta trauktis. Nei įkalbinėjimai, nei glostymai nepadėjo. Kora, nubėgusi į priešingą kampą, susigūžė į kamuoliuką ir taip išbuvo ištisą valandą, akimis sekdama kažką nematoma, o laikas nuo laiko skardžiai suklykdama – pavojaus signalas. Vėliau tai praėjo, tačiau nustebęs Komlinas pastebėjo, kad nuo to laiko Kora, įeidama į narvą, pirmiausia nužvelgia tą nelemtą kampą.

Kartą Gorčinskis atbėgo pas Komliną šaukdamas: „Greičiau! Greičiau!” – ir nutempė jį į beždžionyną. Viename narve buvo jaunas gamadrilas ir žiaumojo bananą. Nei gamadrile, nei banane nesimatė jokios grėsmės, tačiau ir sargas, ir Gorčinskis vienu balsu tikino, kad buvo kažkokio fantastinio nutikimo dalyviais. Jų žodžiais, jie aptiko gamadrilą tuo metu, kad jis aiškiai susidomėjęs stebėjo popieriaus lapelį, neskubiai, tačiau užtikrintai slenkantį grindimis link jo, gamadrilo. Gamadrilas ištiesė link lapelio leteną, o Gorčinskis puolė kviesti Komlino. Sargas tvirtino, kad beždžionė suėdė popierių, bent jau narve jo rasti nepavyko. Bandymas pakartoti nutikimą nebuvo sėkmingas.

- Štai ką Komlinas užrašė apie tai, - pasakė direktorius, ištiesdamas inspektoriui milimetrinio popieriaus lapą.

Inspektorius perskaitė: „Masinė haliucinacija? Ar kas kita? Masinė haliucinacija dalyvaujant gamadrilui – pats savaime įdomus dalykas. Tačiau tame dar kažkas yra. Iš tų žvėrių – beždžionių ir šunų – nieko neišpeši. Reikia pačiam.“

Komlinas pradėjo bandymus su savimi. Netrukus apie tai sužinojo Gorčinskis ir nedelsė pasekti viršininko pavyzdžiu. Atrodo, kad tuo klausimui jie net turėjo nedidelį skandalą. Galiausiai Gorčinskis prižadėjo daugiau neeksperimentuoti, o Komlinas prižadėjo bandyti tik paprasčiausius, trumpalaikius ir nepavojingus dūrius. Gorčinskis taip ir nesužinojo, kad Komlinas jau neužsiima neutrinų akupunktūra.

- Gaila, - tęsė direktorius, - kad Komlino užrašuose išliko labai mažai duomenų apie tikrai nepaprastus jo rezultatus. Užrašai darosi vis labiau fragmentiški ir sunkiai skaitomi, jaučiasi, kad kartais Komlinas neranda žodžių savo jutimų ir įspūdžių apibūdinimui, jo išvados darosi nerišlios ir nepilnos.

Kelis puslapius, išplėštus iš sąsiuvinio, Komlinas skyrė nepaprastam sugebėjimui įsiminti, atsiradusiam po vieno iš bandymų. Jis užrašė: „Man pakanka į daiktą pažvelgti vieną kartą ir jau matau visą jį su visomis detalėmis, tarsi tiesiogiai, - kai nusisuku ar užsimerkiu. Man užtenka trumpai perbėgti akimis puslapį, kad galėčiau vėliau skaityti iš jo ‚vaizdo‘, atsispaudusio mano atmintyje. Atrodo, kad visam gyvenimui įsiminiau ‚Upės užutekius‘ ir visą keturių ženklų logaritmų lentelę nuo pirmo iki paskutinio skaičiaus. Milžiniškos galimybės!“

Tarp užrašų sutinkami ir bendro pobūdžio samprotavimai. „Atmintis, daugelis refleksų ir įgūdžių, - užrašė Komlinas tvirta rašysena, tarsi mąstydamas, - turi tam tikrą, kol kas mums neaiškų materialų pagrindą. Tai abėcėlė. Neutrinų pluoštas prasiskverbia į tuos pagrindus ir sukuria naują atmintį, naujus refleksus, naujus įgūdžius. Arba nesukuria, o tik iššaukia tam tikrą apraišką. Taip buvo su Genka, Kora, su manimi (mnemogenezė – netikros atminties susikūrimas)“.

Įdomiausiam ir neįprasčiausiam Komlino atradimui buvo skirti paskutinieji keli puslapiai, sukabinti kanceliarine sąvaržėle. Direktorius paėmė tuos lapukus ir pakėlė juos virš galvos.

- Čia, - ištarė labai rimtai, - atsakymas į jūsų klausimus. Tai tarsi konspektai ar juodraštis būsimai ataskaitai. Skaityti? - Skaitykite, - patvirtino inspektorius.

„Valios pastangomis negalima prisiversti net mirktelėti. Būtini raumenys. Nervų sistema vaidina impulso daviklio rolę, ne daugiau. Niekingas krūvis – ir raumuo susitraukia, leisdamas pajudinti dešimtis kilogramų, atlikti darbą, milžinišką palyginus su impulso energija. Nervų sistema – tai sprogdiklis parako rūsyje, raumenys – parakas, raumenų susitraukimas – sprogimas“. Man-Pigmut

„Žinoma, kad mąstymo proceso suintensyvėjimas padidina elektromagnetinio lauką, susidarantį kažkur smegenų ląstelėse. Tai biosrovės. Pats faktas, kad sugebame tai aptikti, reiškia, kad mąstymo procesas veikia materiją. Tiesa, ne tiesiogiai. Skaičiuoju integralą, sustiprėja smegenų laukas, pasislenka prietaiso strėlytė, pagaunanti to laiko pokytį. Kuo ne psichovariklis? Kaukas – smegenų raumenys“.

„Atsiranda sugebėjimas nepaprastai greitai skaičiuoti. Kaip tai padarau – negaliu pasakyti. Skaičiuoju, ir viskas. 1919x237=454 803. Skaičiavau mintyse 4 sek. pagal sekundometrą. Tai nuostabu, tačiau visai ne tai. Elektromagnetinis laukas gerokai sustiprėja, o kiti laukai, jei jie egzistuoja? Raumenys išvystyti. Tačiau kaip juos valdyti?”

„Pavyksta. Volframo spiralė. Svoris – 4,732 g. Pakabinta vakuume ant nailono siūlo. Paprasčiausiai į ją žvelgiau; ir ji pasislinko nuo pradinės padėties 15 su trupučiu laipsnių. Tai jau kažkas. Generatoriaus režimas...“

- Kalbėjau su Gorčinskiu, - pasakė direktorius, baigęs skaityti skaičių seką. – Tąnakt jis matė vakuuminį gaubtą su pakabinta spirale. Vėliau prietaisas dingo: matyt, Komlinas jį išrinko.

„Psichodinaminis laukas – smegenų raumenys – veikia. Nežinau, kaip man tai pavyksta. Ir nieko nėra keista, kad nežinau. Ką reikia padaryti, kad sulenkčiau ranką? Niekas neatsakys į šį klausimą. Norėdamas sulenkti ranką, aš sulenkiu ranką. Štai ir viskas. O juk bicepsas – labai paklusnus muskulas. Raumenis reikia treniruoti. Smegenų raumenis reikia išmokyti susitraukinėti. Klausimas – kaip? Įdomu – negaliu pakelti jokio daikto. Tik stumdau. Ir ne kaip noriu. Degtukus ir popierių – visada į dešinę. Metalą – į save. Geriau sekasi su degtukais. Kodėl?“

„Psichodinaminis laukas veikia per gaubtą iš stiklo ir neveikia pro laikraštį. Norint paveikti daiktą, man reikia jį matyti. Oras (kiek suprantu) fokusavimo taške ima suktis turbulentiškai. Užgesinu žvakę. Atstumas ‚neutrininko‘ ribose, pagal mane, neturi įtakos“.

„Įsitikinęs, kad smegenų sugebėjimai beribiai. Būtina tik treniruotė ir tam tikras suaktyvinimas. Ateis laikas, ir žmogus galės mintinai skaičiuoti geriau už bet kokią skaičiavimo mašiną, galės per keletą minučių perskaityti ir suvokti ištisą biblioteką...“

„Tai siaubingai vargina. Plyšta galva. Kartais galiu dirbti tik nuolat švitinamas ir galiausiai visas apsipilu prakaitu. Kad tik nepersistengti. Šiandien eksperimentuoju su degtukais“.

Inspektorius sėdėjo susigūžęs ir mąstė apie tai, kad kada nors šios idėjos subrandins vaisius.

Tačiau visa tai dar tik bus, o kol kas Komlinas ligoninėje. Inspektorius atsimerkė ir jo žvilgsnis krito ant milimetrinio popieriaus. „...Iš tų žvėrių – beždžionių ir šunų – nieko neišpeši. Reikia pačiam“, - perskaitė. Galbūt, Komlinas ir teisus?

„Ne, Komlinas neteisus. Dukart neteisus. Jis neprivalėjo taip rizikuoti vienas. Net ten, kur negali padėti nei mašinos, nei gyvūnai (inspektorius vėl žvilgtelėjo į milimetrinį lapą), žmogus neturi teisės žaisti net su mirtimi. O tai, ką padarė Komlinas, buvo būtent toks žaidimas. P jūs, profesoriau Lemanai, nebūsite instituto direktoriumi, nes to nesuprantate ir, atrodo, pavydite Komlinui. Ne, draugai, sakau jums! Į ugnį jūsų neleisime. Mūsų laikais jūs, jūsų gyvybės brangesnės, nei grandioziniai atradimai“.

Balsu inspektorius ištarė:
- Manau, kad galima rašyti tyrimo aktą. Nelaimės priežastis aiški.
- Taip, nelaimės priežastis suprantama, - pratarė direktorius. – Komlinas persistengė bandydamas pakelti šešis degtukus.

Inspektorių palydėjo direktorius. Jiedu išėjo į aikštę ir neskubėdami patraukė prie malūnsparnio. Direktorius buvo išsiblaškęs, mąslus ir niekaip negalėjo prisiderinti prie neskubaus, šlubčiojančio inspektoriaus žingsnio. Prie paties malūnsparnio juos pasivijo Aleksandras Gorčinskis, susitaršęs ir nuliūdęs. Inspektorius, jau paspaudęs direktoriaus ranką, lipo į kabiną – tai jam nebuvo lengva padaryti.

- Andrejui Andrejevičiui gerokai geriau, - negarsiai prabilo Gorčinskis.
- Žinau, - pasakė inspektorius, pagaliau atsisėsdamas ir gerokai atsikrenkštęs.

- Ar rašysite raportą? – pasiteiravo Gorčinskis.
- Rašysiu, - patvirtino inspektorius.
- Tai...

Gorčinskis, krutindamas ūsiukus, pažiūrėjo inspektoriui į akis ir netikėtai paklausė skambiu tenoru:
- Sakykite, o jūs ne tas Rybnikovas, kuris 68-aisiais Kustanaje savavališkai, nelaukdamas atvykstant automatų, iškrovė kažkokius dalykėlius?
- Aleksandrai Borisovičiau! – griežtai pertraukė direktorius...
- Tada, be to, kažkas nutiko jūsų kojai...

Inspektorius nutylėjo. Jis stipriai trinktelėjo kabinos durimis ir atsilošė ant minštos sėdynės.

Direktorius ir Gorčinskis stovėjo aikštėje ir, užvertę galvas, žiūrėjo, kaip didelis sidabro spalvos vabalas silpnai dūgzdamas praplaukė virš 17-aukščio baltai rožinio instituto ir pradingo žydrame pavakario danguje.

¹⁾ Ši Najanis (1296-1372) – kinų rašytojas, parašęs „Upės užutekius“, esančiu vienu iš 4- ių klasikinių kinų romanų. Apie jo gyvenimą žinoma labai nedaug, ir kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai Luo Guanzhong, kurio redakcijoje mus ir pasiekė „Upės užutekiai“, pseudonimas.
„Upės užutekiai“ remiasi liaudies padavimais apie 108 „garbingų plėšikų“ iš Lianšanbo stovyklos, gyvenusių Sunų valdymo laikais, nuotykius. Tai pirmas „usia“ („wuxia“, - nuotykių, dažniausia kovos meistrų) žanro romanas.