Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje

Apie autorių

Vladimiras Vasiljevas (g. 1967) – rusų rašytojas-fantastas, vienas iš rusų kiberpanko pradininkų. Sukūrė apie 20 romanų, daugybę apysakų ir apsakymų. Jo garsusis ciklas – „Didžiojo Kijevo Viedmakas“. Daugelio literatūrinių premijų laureatas.

 

Stiklo ir betono SAAB-KAMAZ dangoraižis užstotų pusę dangaus, jei tasai jau nebūtų užstotas antros, trečios ir tolimesnių eilių dangoraižių. Tad artimiausias dangoraižis teužstodavo kitus, - ir tiek.

- Na ką? – paklausė susikaupęs Šamrajus. – Pasiruošęs, Paša?
- Pasiruošęs, Vitia, - jau tradiciškai atsiliepė Potiochinas. – Varom.

Ir jiedu nuvarė. Tiesiai prie pagrindinio įėjimo į SAAB-KAMAZ.

Standartinio bendrojo gyventojų identifikatoriaus rėmas dukart cyptelėjo. Na, čia gaišaties ir neturėjo būti – kitaip nei vienas, nei kitas nebūtų galėjęs palikti savo viengungiškų butukų Klino pakraštyje. O ir į metro niekas nebūtų jų įleidę. Nesumokėjote mokesčių? Pradelsei kreditą? Gavai baudą? Štai ir sėdėk namie ir lauk policijos. Vis tiek nežengsi gatvėje nė dviejų žingsnių, - jei pastebės ir ne parduotuvėje, tai požeminiame perėjime.

Antrasis detektorius buvo korporatyvinis, Kamaz‘o. Tačiau ir Šamrajus, ir Potiochinas dar vakar gavo oficialius kvietimus šiandienos rytui, 10:30. Tad ir čia nenusimatė sutrikimų.

Tačiau prie trečio, antiteroristinio, kaip ir tikėjosi, stabtelėjo – su savimi kompanionai nieko draudžiamo neturėjo, tik po personalinį komą, ir dar i-boardas pas Šamrajų (vis tik prezentacija). Tačiau nuo kažkurio laiko Potiochino kairėje rankoje buvo titaninis žąstikaulis. Na priedo dar ir bitumininė oda. Kol vienas apsaugininkas buvo nusitaikęs į juos, kita tikrino maskviečio kortelę medicinos serveryje. Protezas buvo teisėtas, todėl nė vienas jų nesijaudino.

- Tvarkoj, - burbtelėjo antrasis apsaugininkas. Pirmasis su neslepiamu palengvėjimu nuleido dusliai blizgantį „Moržą“, įsikišo jį į dėklą ant juosmens ir demonstratyviai nusisuko.

- Jums į 30 aukštą, - pranešė antrasis, matyt draugiškesnis. - „Alfa“ sektorius, štai, tie liftai.
- Dėkui, - linktelėjo Šamrajus ir nusišypsojo. Potiochinas paprasčiausiai tik linktelėjo.

Jie jai įėjo į termošliuzą, kai pirmasis apsaugininkas vis tik leido sau „pademonstruoti balsą“
- Tiesiai į valdybą, fu-ty nu-ty! Pfu! Technikai nepribaigti!

Potiochinas įsitempė.
- Nereikia, Paša, - tyliai paprašė Šamrajus. – 12 milijonų. Po 6 kiekvienam. Nereikia.

Potiochinas atsiduso ir rimdamas burbtelėjo:
- Eik, ko sustojai?

Šamrajaus įkalbinėti nereikėjo.

Pasirodo, kad į 30 aukštą kelia atskiras liftas. Vietinis ofiso planktonas jį pagarbiai vadino „ponišku“. Į Šamrajų ir Potiochiną visi pradžioje žiūrėjo tarsi į tuščią vietą, tačiau, kai jie perėjo vestibiulį su bendraisiais liftais ir pasuko prie poniško, nugaros net rūkti ėmė.

„Na dabar žinok mūsiškius!“ – mintyse linksmai ištarė Šamrajus.

Lifte budėjo gyvas liftininkas. Su livrėja. Ar kaip ten tie papūgos apdarai su galionais ir pozumentais vadinasi? Bendrai paėmus, ne kitaip, kaip „žmogus“ užpraeito amžiaus Maskvos kabako.

- Prašau, ponai! – tvirtu baritonu pakvietė liftininkas ir iškilmingai mostelėjo.
- U, šūdas! – tyliai ištarė Šamrajus ir papurtė galvą. Potiochinas tiesiog lengvu stuktelėjimu pasitaisė atvipusį žandikaulį.

Lifte buvo: odinė sofa trim asmenims, pora autentiškų krėslų, prabangus persiškas kilimas iš Kinijos, plokščias kondicionierius palubėje ir tikras akvariumas. Šamrajus pradžioje pamanė – holograma. Bet ne, iš tikro tikras. Pro melsvą vandenį matėsi groteskiškai išdidinto Havajų langusto galva.

- Prisėskite, ponai!

Kol kompanionai neatsisėdo, liftininkas nesiteikė net durų uždaryti. Šamrajus pasirinko krėslą, o Potiochinas – sofą.

Kilo vos 4 sekundes. Durų uždarymas ir atidarymas ir tai ilgiau truko.

- Su atvykimu, ponai! – iškilmingai liftininkas ir vėl mostelėjo ranka.
- Dėkoju, - karališkai jam nusilenkė Potiochinas. Jis mokėjo, kai reikia, karališkai.

Šamrajus tylėdamas žingtelėjo iš paskos, vos nulaikydamas juoką, kuris būtų buvęs ne vietoje. Matyt, čia buvo taip priimta. „Rostov Technics“, kaip prisimenu, kiekviename žingsnyje buvo prikaišiota įvairiausių automatų, o čionykštė vadovybė, atrodo, užkibo ant parodomojo rusiško šiko, tautoje jau seniai užmiršto.

Tačiau čia ne tauta, o centrinė SAAB-KAMAZ valdyba.

Paša susimylėjo dar vienam karališkam nusilenkimui.

- Ponas Šamrajus?
- Labas rytas! – nusišypsojo Viktoras, teisingai nusprendęs, kad geriausia apsauga nuo nepageidaujamo juoko priepuolio bus įprastinė šypsena. Na ir mandagumas kartu išlaikytas.

- Valdyba jau susirinko, laukia jūsų ir generalinio. Prašau paskui mane.

Trečią ėjimo minutę Potiochinas giliai atsiduso ir pagalvojo: „Turtingai jie čia...“

Ir tikrai, turtinga. Kiekvienoje salėje, pro kurias jie praėjo, buvo galima nesunkiai įrengti baseiną, įleisti ten begemotą, ir visa tai nekristų į akis.

Valdybą, kaip paaiškėjo, sudarė šešetas jaunų vyriškių brangiais kostiumais. Vyresnių už Šamrajų su Potiochinu tikrai nebuvo vyresnių, o juk Šamrajui ką tik suėjo 35-i. Potiochinui – 37-i. Bendrai imant, jie drąsiai galėjo susirinkusius vadinti gentonsnapiais, nes 12-12 m. skirtumas tai daryti leido.

Po minutės pasirodė generalinis. Šiam, ko gero, trisdešimt tuoj stuktels. O ir žvilgsnis protingesnis. Todėl, matyt, ir generalinis...

Sveikintis čia, atrodo, laikė bereikalingu dalyku.

- Penkių minučių jums užteks? – pasitikslino generalinis, krisdamas į ortokrėslą ir jame nugrimzdamas.

Šamrajus su Potiochinu susižvalgė.

- Nebent tik .... bendrais bruožais, - atsargiai ištarė Šamrajus. – Teorijos per penkias minutes neišdėstysi.

Valdyba nebyliai stebėjo generalinio galvą, kyšančią iš ortokrėslo.

- O jūs pasistenkite. Ir neužmirškite, beje, kad Kembridže ir Harvarde dėsto ir fiziką.

Šamrajus išraiškingai pažvelgė į Potiochiną ir ryžtingai pradėjo:
- Gerai. Kalbėsiu trumpai. Mūsų variklio veikimas pagrįstas kvantinių perėjimų sinchronizacija....

Tuo metu ant artimiausio staliuko Potiochinas įtaisė i-boardą ir į 3D kubą išvedė prezentacinį modelį.

Šamrajus kalbėjo la-a-a-bai trumpai ir sugebėjo sutilpti į nepilnas septynias su puse minutės. Kaip bebūtų keista, jo niekas nepertraukinėjo, o auksiniai berniukai klausė atidžiai. Jie, velniai griebtų, netgi kai ką suprato; Šamrajus tai juto buvusio dėstytojo nugaros smegenimis.

- Tokiu būdu laivai su mūsų varikliu galės skristi penkiskart didesniu už šviesą greičiu. Tai nereiškia, kad jie juda greičiau, nes šviesos greičio viršyti negalima. Mūsų variklių veikimas visai nesusijęs su judėjimu, kaip tokiu, jie veikia prisirišimu prie konkrečių erdvės koordinačių ir sugeba tą prisirišimą koreguoti.
- Ar teisingai suprantu, - pasidomėjo generalinis, kad Kentauro Alfą, iki kurios, kaip žinom, 4 šviesmečiai, laivas su jūsų varikliu pasieks...
- Maždaug po 9 mėnesių, - linktelėjo Šamrajus. – Visiškai teisingai.
- Ir kartu teigiate, kad neviršijote šviesos greičio?
- Tai priklauso nuo to, koks atskaitos taškas paimtas, - pabandė paaiškinti Šamrajus. – Reliatyvioji mechanika nenumaldoma, ponai. Ir stebėtojo Žemėje, ir skrendančių laive požiūriu šviesos greitis nebus viršytas. Laivas paprasčiausiai pakeis koordinates. Na ir ... įvyks keletas energetinių procesų formuojantis ir skylant elementariosioms dalelėms, subdalelių ir, kiek tai galime įsivaizduoti, su naujų nedidelės apimties erdvės sričių susidarymu ir suirimu. Kadangi laivo koordinatės, o tiksliau – darbinės laivo srities, kinta gana smarkiai, užfiksuoti ir apdoroti visus palydinčius procesus gana sudėtinga. Bent jau tam reikia laiko. Tačiau konceptualiai variklis darbinis, ką parodė neseniai įvykę bandymai netoli Cereros. Man ir mano kolegai pavyko rasti veikiantį grafiką, arba, jei norite, scenarijų, pagal kurį galima nuspėjamai sinchronizuoti kvantinius perėjimus ir tiesiogiai paveikti erdvines darbinio variklio srities koordinates. Tą scenarijų mes užpatentavome ir būtent jį siūlome jūsų koncernui.

Šamrajus atsikvėpė ir paslapčiom žvilgtelėjo į Potiochiną.
„Kirvis! – perskaitė kompaniono žvilgsnyje. – Galingai pavarei!“

Viktoro kalba iš esmės pakartojo ankstesnes, tačiau kai kuo, be abejo, ir skyrėsi. Šamrajus kalbėjo intuityviai ir įkvėptas, o kadangi artistinių sugebėjimų netrūko...

- O ar negalėtumėte pateikti kokią nors nesudėtingą analogiją, Kad jūsų variklio veikimas taptų labiau suprantamas? – paklausė vienas iš jauniklių. Gana rimtai paklausė. Susidomėjo.
- Galėčiau, - pasiruošęs linktelėjo Šamrajus. – Įsivaizduokite didelį plastiko lapą, ant kurio nupieštas koks nors žemėlapis. Nesvarbu, geografinė ar žvaigždėlapio projekcija į plokštumą. Jei šio žemėlapio viduryje padėsime papjė-mašė sunkoka, bet kartu ne per daug. O dabar įsivaizduokite, kad staigiai truktelėjau žemėlapį į save. Kas įvyks?

Šamrajus peržvelgė auditoriją – septynios akių poros smalsiai žvelgė tiesiai į jį. Tačiau niekas neskubėjo spėti, kas gi įvyks.

- Teisingai! – vis tiek patvirtino Šamrajus. – Papjė-mašė truputį pasislinks, tačiau, kadangi ji sunkoka ir yra inertiška, gerokai mažiau nei pats žemėlapis. Jos koordinatės žemėlapio atžvilgiu staigiai pasikeis.
- Bet juk žemėlapio koordinatės irgi pasikeis? – nedrąsiai pasiūlė tas pats jauniklis.
- Šio atveju tai nesvarbu, - Šamrajus pakandžiojo lūpas. – Įsivaizduokite, kad pradinė sritis, kur buvo papjė- mašė , - tai Saulės sistema. O toji, kurioje ji atsidūrė truktelėjus žemėlapį, - Kentauro Alfa. Koks skirtumas – ar sistemos „“ koordinatės pasikeitė likusios Visatos atžvilgiu? Svarbiausia, kad laivas iš Saulės sistemos pasislinko prie Kentauro Alfos. Taigi koordinačių pokytis, aišku, įvyksta ne tik laivui. Tačiau visų šių procesų poveikis realiems mus dominantiems įvykiams labai mažas. Kiekvieną sekundę ir aplink mus, ir visur Visatoje spontaniškai vyksta kvantiniai perėjimai, ko pasėkoje milijardai ir trilijonai atomų ir stambesnių materialių objektų keičia koordinates. Visa tai – natūrali erdvėlaikio kontinuumo būsena. Tai, jei norite, Visatos fizinės būties vėjas. O mūsų variklis – burės, leidžiančios tą vėją panaudoti tą vėją.

„Na aš ir duodu!“ – pats save pagyrė Šamrajus. Apie būties vėją ir bures jis paimprovizavo pirmąkart. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo neblogai.

- Na, ką gi, - iš krėslo atsklido generalinio balsas. – Pagal mane viskas pateikta gana suprantamai. Bent jau aš teorinių klausimų neturiu. O jūs, ponai?

Ponams klausimų tarytum irgi nekilo.

- Tada einam prie praktikos, - atsiduso generalinis. – 12 milijonų. Ar jums neatrodo, ponai fizikai, kad tai juokingai mažai? Kad variklis, kuris žmonijai padovanos žvaigždes, vertas gerokai daugiau? Mae nurodytas skaičius kiek neramina.
- Matote, ponas generalinis direktoriau, - aptakiai pradėjo Šamrajus, - aš jau minėjau, kad sukūrėme tik veikiantį modelį, kurį Ruskosmosas bandė paskutinius dvejus metus. O variklį dar užbaiginėti ir užbaiginėti. Bet net Ruskosmosas šiandien neturi reikiamų pajėgumų. Aišku, aš su kolega su malonumu paimtumėm gerokai didesnę sumą, tačiau dabar mūsų koncepcija verta maždaug tiek, kiek paprašėme. Be to, mes tikimės procentų, kai prasidės masinis variklių diegimas. Viskas švariai, net mokesčių inspekcija neprikibs.

Kelias į planetas Šiuo metu tarpplanetiniams skrydžiams perspektyviausi elektriniai ir branduoliniai varikliai. Elektriniai varikliai turi labai aukštą impulsą, tačiau jų trauka labai maža. Tuos trūkumus turėtų pašalinti branduoliniai varikliai. Dujiniuose branduoliniuose reaktoriuose branduolinis kuras plazmos pavidalu susimaišo su darbine medžiaga (vandeniliu), kurią įkaitina. Teoriškai tokie varikliai leidžia pasiekti labai aukštą temperatūrą (iki 10 tūkst. laipsnių) ir pasiekti dabartinių elektrinių variklių impulso dydį, tačiau su tūkstančius kartų didesne trauka. Egzotiniai branduoliniai varikliai – su centrinės jėgos sulaikomu branduoliniu kuru ir pseudosuskystintu kuro sluoksniu. Tokių variklių charakteristikos labai puikios, tačiau net jie negalės užtikrinti kelionių į kitas žvaigždes. Vienintelė viltis, kad kada nors mokslininkai sugebės sukurti „sliekanges“ – tunelius erdvėlaikyje, kurių buvimui bendroji reliatyvumo teorija neprieštarauja. Tokį tunelį pirmąkart savo romane „Kontaktas“ „panaudojo“ K. Saganas.

Mes nelaukėme, kol pirkėją ras Ruskosmosas – jų vadovaujantis personalas linkęs .... e-e-e... gerokai pervertinti savo nuopelnus kuriant Šamrajaus- Potiochino variklį. O kalbant paprasčiau, mūsų daliai vargu ar būtų tekę daugiau nei milijonas dviem. Bendrai sakant, nusprendėme surizikuoti ir rinktis ne žvirblį rankoje ir ne gervę danguje, o kažką tarp jų. Jei norite, varną kišenėje. Mažiau už gervę, tačiau čia, kišenėje, o ne danguje. Ir ne smulkus žvirblis – iš kitos pusės.

Generalinis mąstė maždaug minutę. Tada garsiai spragtelėjo pirštais.

Iškart kabinete pagyvėjo – pasirodė stiuardai su padėklais, referentai su aplankais, kažkokie griežti bulbonai išsprogusiomis akimis.... Kontrakto pasirašymo procedūra Šamrajui praėjo tarsi rūke – kaip visada. Gali būti, kad prasidėjo adrenalino pagirios po improvizuotos kalbos. Tačiau čia Viktoras visiškai pasitikėjo Potiochinu, nes laimei tasai turėjo dar ir teisininko diplomą. Potiochinas atrodė susikaupęs, tačiau visiškai nesinervino. Vadinasi, viskas eina.

Galiausiai išgėrė brangiausio viskio. Aišku, už kuo greitesnį revoliucinio variklio įdiegimą tarpžvaigždiniuose laivuose.

Už 50 km nuo stiklo ir betono SAAB-KAMAZ dangoraižio Šamrajus leido sau galutinai atsipalaiduoti.

- Fu... – atsiduso jis. – Atrodo, pavyko.
- Na pagaliau, - atsiliepė Potiochinas. – O tai užsisklendė ir tyli pusvalandį.
- Kontora taigi rimta, - Šamrajus papurtė galvą. – KO gero šie pajėgūs ir užbaigti, ir įdiegti.
- Na kai užbaigs ir įdiegs, tada ir nurimsim, - filosofiškai užbaigė Potiochinas ir nusižiovavo. – Valgyt nori?
- Noriu.
- Tada lipam.

Vienbėgis kaip tik atriedėjo prie Mytiščių platformos.

- Žinai, - mąsliai ant eskalatoriau nutęsė Šamrajus, - aš, atrodo, sugalvojau, ką rinktis kitu. Dešimtu. Vis tik, jubiliejus.
- Ką? – be ypatingo susidomėjimo paklausė Potiochinas. Jis garantuotai žinojo, kad artimiausius du mėnesius Šamrajus šarstys panašias idėjas kasdien, o pats Potiochinas jas kandžiai kritikuos. Beje, variantą su SAAB-KAMAZ‘u jis pradžioje irgi kritikavo. O pavyko juk! - Komacu-Katerpilar! – iškilmingai paskelbė Šamrajus. – Reklamą vagone matei? Jie krovininį susisiekimą su Titanu rengia. Vadinasi, spaudžia degalai. O jei spaudžia – vadinasi, atseikės. Tikrai tau sakau.
- Nu-nu, - sumurmėjo Potiochinas. – Nenusvilk, teoretike! Atvažiavom.
- Vis tik šaunuoliai, - pastebėjo Šamrajus jau prie iškabos :Jolki-palki“. – Devynias kontoras prigriebėm. Devynias! Nupirko ir necyptelėjo. Ir dar kelias prigriebsim, kad tik nesprogčiau!

Potiochinas tik šypsojosi. Pelningas tas reikalas – amžinai prekiauti amžinais varikliais.

Generalinis tylėjo gana ilgai – nelaimėliai fizikai matyt jau spėjo nusileisti ir palikti korporacijos pastatą.

Pavaduotojas vystymui diplomatiškai kostelėjo. Generalinis atsigavo ir lėtai peržvelgė šešetą pavaldinių. Tada vienu gurkšniu užbaigė likusį viskį.

- Projektą užkasam. Į stalčių! – pareiškė jis, nerūpestingai atsegiodamas safjanivinį aplanką su kontraktu ir blanį su laikmena. – Konradai, parengsi ataskaitas Ruskurui ir Jurolian Petrolium“.
- O nepatikrinsim? – atsargiai pasidomėjo pavaduotojas vystymui.
- Ne! – nukirto generalinis. – O tai, neduokdie, suveiks. Kam to reikia? Užkasam, į stalčių! Tegu palikuonys aiškinasi. Panorės – tegu skenda sau į žvaigždes. O mums ir motinėlėje Žemėje gerai. Pumpuoti iš jos kurą – neišpumpuosi. Mūsų amžiui pakaks. Beje, Konradai, kiek pas mus projektų stalčiuje? Kokie 30?
- 32. Ir dar 6 pareiškimai peržiūrai. Primečiau – du visai niekai, du gali būti perspektyvūs, o dar dėl dviejų ekspertai neturi vieningos nuomonės. Reikia ištirti.
- Reikės, ištirsime, - tvirtai tarė generalinis, skambai pliaukštelėjo per stalą ir pakilo iš ortokrėslo, tarsi dėdė Černomoras išniro iš jūros. – Na šiandien – viskas. Aš į „Tabula Rasą“. Ar bus kas į kompaniją?

Mintis apie tai, kad amžinų variklių supirkimas irgi gali būti pelningas, taip ir liko neišsakyta.

Šaja-Dū pagarbiai prisėdo ir išjungė atgaminimą. Linkas-vertėjas iškart liovėsi domėtis, kas vyksta, ir prisnūdo savo kampe. Kapitonas buvo liūdnas.

- Ką pasakysi? – kreipėsi jis į Sibaja-Dū, vyriausiąjį žvalgybinio kreiserio „Suda-Bū“ fiziką.

Sibaja-Dū kilstelėjo iš ložemente ir įsitaisė savo vietoje. Pagarba laivynui jis neblizgėjo, tačiau visai nepaisyti subordinacijos irgi negalėjo.

- Ką čia pasakysi, kapitone? Jie net atskridimo laiką teisingai paskaičiavo. Tai neabejotinai darbinė koncepcija, užbaigti jį net prie Žemės lygio nesunku. Svarbiausią dalį jie atliko – išmoko teisingai sinchronizuoti kvantinius perėjimus.
- Ir ką tu man siūlai? – nepatenkintas pasidomėjo kapitonas. – Pranešti Šviesiausiesiems, kad laukiniai su akmeniniais kirvukais išrado sinchrofazotroną?
- Ir kam? – atsargiai ištarė Sibaja. – Pirma, žemiečiai – ne laukiniai su akmeniniais kirvukais, o vietiniai su prieštvaniniais planetolėkiais ir paruošta tarpžvaigždinių skrydžių koncepcija. O ir pats variklis – toli gražu ne sinchrofazatronas. Sudėtingesnis jis.
- Nesuprantu, į kur tu čia lenki? – įsitempė kapitonas.
- Visai neseniai išgirdote puikų posakį, mano kapitone, - šaltai atsiliepė fizikas. – Užkasam, į stalčių! Jo-jo, vertėjo atskristi iš kitos galaktikos, kad tai išgirstum!

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Prekiautojai skausmu
Kosmoso musės ir musytės
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Žydrojo Mauricijaus žūtis
A. Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Bendroji reliatyvumo teorija
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
J. Veisas. Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Henrichas Altovas. Devynios minutės
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
S. Loginovas. Olandiškas sūris
A. Krasnobajevas. Bedugnė
Janušas A. Zaidelis. Riba
Polas Ešas. Kontaktas
Civilizacijos kaina
Volteras. Mikromegas
S. Lemas. Soliaris
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė