Dž. Blišas. Menki juokai, 1946

Apie autorių

Džeimas Blišas (James Benjamin Blish, 1921-1975) – amerikiečių rašytojas fantastas, fantastikos kritikas (William Atheling, Jr. pseudonimu). Biologas pagal išsilavinimą. Publikuotis pradėjo 1940 m. Nuo 1968 m. gyveno Anglijoje.

Jis įvedė terminą „dujų milžinė“ apsakyme „Solar Plexus“ (1941 m., bet terminas pasirodė 1952 m. versijoje)

1967-75 m. parašė apsakymų seriją pagal „Star trek“ TV serialą, kurią sudarė 11 tomų (12-ą užbaigė žmona J. A. Lawrence). 1970 m. parašė Spock Must Die! („Spokas turi mirti!“), romaną, besiremiantį ta serija.
O žymiausiu Blišo darbu buvo „Okies“ serija žinoma „Besikaunantys miestai“ (1950-62) pavadinimu, paskelbta „Astounding Science Fiction“ žurnale.

Skimeris sklendžia vidurdienio dangumi, juodu tarsi ką tik pralietas rašalas. Traukos jėga Marse tokia nedidelė, jog beveik kiekvienas daiktas, gavės nors truputį papildomos energijos, gali skristi. Taip atsitiko ir Keirinai. Žemėje ji niekados nesijuto turinti sugebėjimų skraidyti, o čia, Marse, sveria tik 49 svarus ir, vos pasispyrusi kojomis, šaute šauna aukštyn.

Į dešinę nuo Keirinos, diržais prisisegęs prie kėdės, sėdi kariškis, pulkininkas. Ji pirmoji korespondentė, atsiųsta iš Žemės po pusantrų metų pertraukos, ir ją lydi pats Areso tvirtovės įgulos viršininkas.

- Mes skrendame virš dykumos, tikrų tikriausios Marso dykumos, - aiškina jis deguonies kaukės prislopintu balsu. – Oranžinis smėlis – tai hematitas, viena geležies rūdos atmainų. Kaip ir kiti oksidai, jis turi truputį vandens, kurį sugeba pasisavinti Marso kerpės. Bet kai tas smėlis viesulu susisuka – kyla tokia audra, jog geresnės nė nereikia.

Keirina neužsirašinėja. Visa tai ji žinojo dar prieš išskrisdama iš Kenedžio iškyšulio. Be to, jai labiau patinka Džo Kendriksas, civilis skimerio pilotas. Pulkininkas Mergolis lyg iš paveiksliuko nužengęs – jaunas, atletiškas, puikiai išauklėtas, kuklumu ir pasišventimu pareigai spindinčiu žvilgsniu. Toji išraiška, beje, buvo būdinga visiems Tarpplanetinio korpuso tarnautojams. Ir dar – kaip dauguma Areso įgulos karininkų, jis atrodo taip, tarsi visą tarnybos Marse laiką būtų praleidęs po stikliniu gaubtu. O Kendriksas priešingai – gerokai vėjų paglostytas.

Dabar jis labai susikaupęs vairavo skimerį ir stebėjo apačioje plytinčią dykumą. Džo taip pat korespondentas, atsiųstas į Marsą stambios radijo kompanijos. Bet jis čia nuo pat antrojo reiso ir jį ištiko įprastinė per ilgai užsibuvusio tolimame užkampyje korespondento dalia: prie jo taip visi priprato, kad liovėsi ir pastebėti. Matyt dėl to, o gal iš nuobodumo ar vienatvės, arba dėl daugelio kitų priežasčių, savo paskutiniuose straipsniuose apie narsiuosius Marso įsisavintojus rašė su cinizmo gaidele.

Gal tokiomis sąlygomis tai buvo natūralu, tačiau, kai Kendriksas liovėsi reguliariai siuntęs reportažus savaitinei laidai „Džokis Marse“, radijo kompanija truputį sunerimo. Neatidėliodama nei darbo, nei pyrago Blish. Welcome to Mars rytojui, ji pasiuntė į Marsą Keiriną, kuri, nukakusi 48 mln. mylių brangioje kelionėje per erdvę, turėjo tenai skubiai padaryti tvarką. Juk nei spauda, nei juoba Tarpplanetinis korpusas nenorėjo, kad mokesčių mokėtojai susidarytų nuomonę, kad, esą, Marse vyksta kažkokie nesuprantami dalykai.

Kendriksas staiga pakreipė skimerį šonu ir parodė į apačią.

- Katė, - pasakė tarsi pats sau.

Pulkininkas Mergolis pakėlė prie akių žiūronus. Keirina irgi juo pasekė. Su deguonies kauke sunku buvo žiūrėti pro žiūronus, o dar sunkiau juos nustatyti, kai rankos apmautos storomis pirštinėmis. Bet Keirina šiaip taip nusitaikė ir pamatė prieš save didelę kopų katę.

Ji buvo nepaprastai graži. Visose enciklopedijose rašoma, kad kopų katė – stambiausias Marso gyvūnas; jos vidutiniškas ilgis – 4 pėdos nuo nosies galiuko iki paskutinio stuburo slankstelio (uodegų Marso katės neturi). Siauros kaip plyšeliai akys su dvigubais vokais, dengiančiais nuo smėlio, ir buvo to gyvūno didžiausias panašumas su Žemės kate. Ir dar kailis – oranžinis su mėlynais dryžiais. Nors iš tikrųjų tai visiškai ne kailis, o didžiulė kolonija vienaląsčių augalų parazitų, kurie teikia gyvūno kraujui deguonį. Daugiau šis gyvūnas niekuo nepanašėjo į katę. Nebuvo galima jo priskirti ir sterblinių būriui, nors ant pilvo turėjo raukšlę kišenę, panašiai kaip kengūra ar oposumas.

Grakščiais šuoliais peršokdama rūdžių spalvos kopų viršūnes, katė lėkė beveik tiesia linija. Tikriausiai ji bėgo į artimiausią oazę.

- Jums pavyko, mis Čendler, - tarė pulkininkas Mergolis. – Mes čia, Marse, retai turime progos matyti tikras kautynes, o susitikimas su kate – galimybė pasigėrėti tokiu reginiu. Džoki, ar neturite atliekamos gertuvės?

Kendriksas linktelėjo ir, apgręžęs skimerį, pradėjo sukti ratus virš bėgančio gyvūno. Keirina tuo metu stengėsi atspėti, ką reiškia pulkininko žodžiai. Kokios kautynės? Ji puikiausiai atsiminė skaičiusi enciklopedijoje, kad Marso katė – „stipri ir judri, bet žmonėms nepavojinga ir jų vengia“.

Džo Kendriksas paėmė plokščią indą, truputį truktelėjo kamštį ir išmetė už borto. Keirina baisiai nustebo, - juk vanduo tikra to žodžio prasme čionai lygiavertis auksui. Esant mažai traukos jėgai gertuvė krito ilgai, kaip sulėtintame filme ar sapne ir, kai galiausiai prieš pat katės nosį palietė Marso paviršių, nuo smūgio kamštis išlėkė.

Tą pat akimirką smėlis aplink katę tartum atgijo. Kažkokie gyviai, vieni bėgte. Kiti šliaužte puolė prie greitai garuojančio vandens klanelio. Du iš jų, aiškiausiai matomi Keirinai, atrodė iš tiesų klaikiai. Apie 30 cm ilgio, kažkokie skorpiono ir šimtakojo hibridai. Tuo metu, kai visi kiti ropliai kiek įkabindami leidosi link drėgnos dėmės ant smėlio, tiedu, matyt, sumojo, kad pirmiausia reiktų sudoroti katę.

Katė grūmėsi tylomis, įtūžusi, viena letena talžydama smarkius smūgius, kitoje sugniaužusi kažkokį daiktelį, blykčiojantį blankioje tolimos saulės šviesoje. Pabaisos žnyplių ji visiškai nepaisė, bet aiškiai saugojosi jų geluonių. Keirinai toptelėjo, kad tie geluonys, turbūt, nuodingi.

Atrodė, kad grumtynės truko amžinybę, o iš tikrųjų nepraėjo nė minutė, - katė, sudorojusi abi pabaisas, vienu šuoliu prišoko prie numestos gertuvės. Užsivertusi ją susipylė į nasrus likusį „auksinį“ skystį.

Kitą akimirką, nė nežvilgtelėjusi aukštyn, ji vėl lėkė it viesulas netolimos horizonto linijos link. Tik dabar Keirina susigriebė, kad užsižiūrėjusi neregėto reginio, pamiršo jį nufilmuoti. Pulkininkas Mergolis, azarto pagautas, tvojo Džo Kendriksui per petį.

- Vytis! – įsiaudrinęs sušuko jis. – Nepaleiskite jos, Džoki! Spausk kiek gali!

Netgi pro deguonies kaukę matėsi, kaip paniuro Kendrikso veidas, tačiau skimeris klusniai nusklendė į tą pusę, kur už horizonto ką tik pranyko kopų katė. Ji greitai bėgo, tačiau, aišku, negalėjo lenktyniauti su besivejančiu skimeriu.

- Išlaipink mane per mylią priešais ją, - paliepė pulkininkas ir atsegė revolverio dėklą.
- Pulkininke, - sušuko Keirina, - nejaugi jūs ... nejaugi jūs ketinate ją nužudyti? Ir dar didvyriškai laimėjusią tokį mūšį
- Ne, kaip jūs galėjote taip pamanyti? – nuoširdžiai nustebo pulkininkas Mergolis. – Aš tiktai noriu gauti mums priklausantį nedidelį atlyginimą už vandenį, kuriuo ją pavaišinome.
- Juk žinote, kad tai draudžiama įstatymo, - netikėtai įsikišo Kendriksas.
- Tas įstatymas – gryna atgyvena, - ramiai atšovė pulkininkas. – Gyvenime senai jo nesilaikoma.
- Kaip norite, - atsakė Kendriksas. – Jūsų darbas žiūrėti, ar laikomasi įstatymų, ne mano. Šokite!

Tarpplanetinio korpuso karininkas nušoko nuo žemai nusileidusio, bet nenutūpusio skimerio ant rūdžių spalvos smėlio, ir Kendriksas, vėl pakilęs, pradėjo sukti apie jį ratus.

Kai katė užšoko ant kopos viršūnės ir pamatė priešais žmogų, ji sustojo tarsi įbesta, tačiau, žvilgtelėjusi aukštyn į skimerį, nė nebandė bėgti. Pulkininkas jau buvo išsitraukęs ginklą, tik laikė jį nuleidęs.

- Man iš tikrųjų labai įdomu, kas pagaliau čia dedasi? – paklausė Keirina.
- Patyliukais brakonieriaujame, - atsakė Kendriksas. – Katė kišenėje turi tam tikrą daikčiuką. O mūsų didvyris panūdęs jį atimti.
- Kas tai per daiktas? Kokia nors vertybė?
- Neįkainojama katei, bet svarbi ir pulkininkui. Ar esate mačiusi kvepiant Marso rutuliuką?

Keirina buvo mačiusi ne vieną, kartkartėmis net gaudavo dovanų. Tai pūkuoti. Maždaug vynuogės dydžio rutuliukai. Nešiojami ant grandinėlės kaip medalionas, sušilę nuo žmogus kūno, jie pradėdavo skleisti nesulyginamą aromatą. Keirina tik vieną kartą surizikavo panešioti tokį rutuliuką, mat tas kvapas turėjo ir silpną narkotinį poveikį.

- Tas rutuliukas – jos kūno dalis? O gal koks talismanas?
- Sunku pasakyti. Specialistai jį vadina „ištvermingumo liauka“. Jei katė netenka to rutuliuko, ji neišgyvena per žiemą. Jis nesujungtas su jos kūnu, tačiau, kaip rodo stebėjimai, koto tokio katė nesugeba nei gauti iš kur nors, nei užsiauginti. Sandoris Marse

Keirina sugniaužė kumščius:
- Džo... tučtuojau išlaipinkite mane.
- Nepatariau jums kištis. Tikėkite manimi, jūs nieko nelaimėsite. Aš jau tą patyriau.
- Džo Kendriksai, vienas šio įvykio aspektas jums žinomas ne blogiau nei man. Juk tai – medžiaga straipsniui; ir aš noriu ja pasinaudoti.
- Jums nepavyks tokį straipsnį išspausdinti už šios planetos ribų, - pasakė Kendriksas. – Antra vertus, tegul bus taip, kaip jūs norite. Leidžiamės.

Kai sunkiai klampodami per smėlį, jiedu pagaliau priėjo artyn, jiems pasirodė. Kad katė, atsistojusi ant užpakalinių kojų, duoda pulkininkui kažkokį daiktą. Katė buvo arčiau kopos viršūnės, todėl atrodė tokio pat didumo kaip ir pulkininkas. Staiga pulkininkas Mergolis užvertė galvą ir nusikvatojo.

- Ji laiko letenoje ne rutuliuką, - tyliai paaiškino Džo Kendriksas, užbėgdamas už akių Keirinos klausimui. – Stengiasi išpirkti savo gyvybę akmens nuolauža.
- Kokio akmens?
- Akmens su Kanalų statytojų rašmenimis.
- Bet, Džo! Tai tikriausiai neįkainojama vertybė?
- Suplyšusio puspadžio neverta, tokiomis nuolaužomis visa planeta nusėta. Statytojai rašydavo ant kiekvieno akmengalio, kurį tik paimdavo darbui. Labai gali būti, kad šią nuolaužą katė pakėlė čia pat, žingsnio į šalį nežengusi.

Katė juos pamatė. Truputį pasikreipusi, ji ištiesė akmenį Džo Kendriksui. Pulkininkas Mergolis krūptelėjo, pasigręžė per petį, ir jo žvilgsnyje šmėstelėjo nepasitenkinimas.

- Liaukis, kate, - piktai subarė jis. – Ne su juo deriesi, o su manimi. Na greičiau, kraustyk kišenę.

Situacija ir griežtas kaip tikro užkariautojo rankų judesys pasakė katei daugiau, negu žodžiai. Ji vėl truputį kryptelėjo, - ir įkypos tartum du safyrai tigro kailio plyšeliuose susidūrė su Keirinos akimis. Didžiausiomis pastangomis įtempdama balso stygas, nepritaikytas žmonių kalbos garsams, katė sušnypštė:
- Misss Šššemiete, imssi šššitą? – Ji ištiesė leteną su akmens nuolauža Keirinai
- Mielai, - atsakė Keirina ir žingtelėjo artyn. – Pulkininke Mergoli, melskitės viešpačiui dievui ir Tarpplanetiniam korpusui, jeigu sulaužysite šį mano sandėrį.

Pirštinėta ranka prisilietė oranžinės letenos. Marso gyvūnas dar minutėlę skvarbiai žiūrėjo į moters veidą. Paskui greitai dingo.

Grįžtant pulkininkas Mergolis neištarė nė žodžio, bet kai jie nusileido Areso tvirtovėje, nusprendė neatidėliodamas įkrėsti jiedviem proto. Suprantama, oficialiai, pasikvietęs į savo kabinetą.

- Po šiandieninio įvykio aš negaliu elgtis tarsi niekur nieko, - pradėjo jis perdėtai maloniai. – Tos katės pakankamai supratingos, netruks išnešioti žinią po visą planetą, ir praeis ne vienas mėnuo, kol mes vėl joms įkalsime į galvą, kad jūsų poelgis nieko nereiškia. Tačiau jeigu jūs man pažadėtumėte niekada neliesti šito klausimo, atkristų nemaloni būtinybė išsiųsti jus atgal į Žemę su pirmu pasitaikiusiu kosmoplanu.
- Kuris išskrenda lygiai po 5 mėnesių, - maloniai šypsodamasis pridūrė Džo Kendriksas.
- O aš noriu, kad tas mano poelgis nenueitų užmarštin, o taptų gera iniciatyva, - atsakė Keirina. – Jūs manote, kad moterys nešiotų tuos rutuliukus, jei žinotų, kas jie tokie ir kokia jų tikroji kaina? Žmonės turi sužinoti teisybę. Aš būtinai parašysiu apie tai.

Valandėlę visi tylėjo. Paskui Džo Kendriksas tarė:
- Viešam skandalui vieno straipsnio nepakaks>
- Net jei svarbiausias jo veikėjas – pats bazės įgulos viršininkas?

Pulkininkas šyptelėjo:
- Aš sutinku prisiimti piktadario vaidmenį, jeigu tai reikalinga kolonijai, - pasakė jis. – Tik pamatysime, ar daug žmonių Žemėje patikės jumis, o ne manim.
- Mano redaktoriai puikiai žino, kad nė karto savo straipsniuose nesu nieko apšmeižusi, - pareiškė Keirina. – Tačiau mes nukrypome nuo temos. Juk ne straipsnių kiekis svarbu. Gėdingo biznio demaskavimas – štai kas sukels skandalą!

Pulkininkas pasakė:
- Vadinasi, mano žodžiai nuėjo vėjais. Jūsų eilė, Džoki.
- Matote, mis Čendler. Korpusas neleis, kad jūs įsikištumėte ir sutrukdytumėte prekybą kvepiančiaisiais rutuliukais. Negi nesuprantate? Juk tarnavimas Korpuse nesuderinamas su nelegaliu pasipelnijimu, tegul ir pačiu menkiausiu. O iš prekybos tais rutuliukais – pelnas ne toks jau menkas. Jeigu įstatymas laužomas nuolatos, - dangus liudininkas, kad taip ir yra, - vadinasi, pusė Areso tvirtovės gyventojų dalyvauja, dalinantis pelną.
- Visa tai be galo nemalonu, - atsakė Keirina. – Bet nieko, Džo, mudu ir tai įveiksime. Jūs turėsite man padėti. Juk negali abiejų kartu išsiųsti.
- Jūs manote, aš nebandžiau šito fakto pranešti Žemei? – nebeištvėrė Kendriksas.- Juk Korpusas tikrina kiekvieną perduodamą eilutę. Nuo šios dienos štai šis pulkininkas pats skaitys mano reportažus...
- Galite tuo neabejoti, - įsiterpė pulkininkas Mergolis truputį piktdžiugiškai.
- Teisybė anksčiau ar vėliau išaiškėja, - įsitikinsi atsakė Keirina. – Jokia cenzūra mums nesukliudys, jūs praneškite man, kas čia dedasi. Aš moku skaityti tarp eilučių, o jūs mokate tarp jų rašyti.
- Jie gali mane nužudyti, - abejingu balsu pasakė Kendriksas. – O jei manys reikalinga, ir jus kartu. Sekantis kosmoplanas skris į Žemę tik už 5 mėnesių, o Marse nuolat kas nors žūsta.
- Džo, jūs paprasčiausiai išsigandote. Marse dabar iš viso tik du korespondentai, ir, manote, kad įgulos viršininkas ryšis abu likviduoti? O kaip bus priimtas jo raportas apie tokį dvigubą nelaimingą atsitikimą, net jeigu jis bus apgalvojęs viską iki menkiausios smulkmenos?

Pulkininkas Mergolis atsigręžė nuo lango ir su įtūžiu nužvelgė juos. Bet kai prašneko, jo balsas buvo stebėtinai ramus:
- Būkite protingi. Ar verta kelti tokį triukšmą dėl kažkokio menko įstatymų pažeidimo, kai Marse padaryta tiek naudinga ir reikalinga nežmogiškų pastangų dėka? Juk čia – vienas svarbiausių ir patikimiausių žmonijos sargybos postų. Kam mesti jam įtarimo šešėlį dėl kažkokios menkos sensacijos? Kodėl negalėtume to klausimo išrišti geruoju, pagal principą „Pats gyvenk ir kitam netrukdyk“?
- Nors ir todėl, kad jums tas principas – tik tušti žodžiai, - atsakė Keirina. – Nejaugi, eikvodami milijonus, mes skrendame į kitas planetas tiktai tam, kad pagal seną receptą nusikalstamai išnaikintume čiabuvius?
- Atsiprašau, mis Čendler! Juk katės – tiktai gyvūnai. Jūs perdedate.
- Nesutinku su jumis, - tyliai, bet tvirtai prabilo Džo Kendriksas. – Kopų katės – protingi padarai. Juos žudyti – nusikaltimas. Aš visada buvau tos nuomonės, ir be kita ko, ji tapo įstatymo pagrindu. Keirina, aš pasistengsiu, kad jūs sužinotumėte, kas čia dedasi, tačiau Korpusas turi daug savų žmonių, ir, jeigu jie mane prirems, aš nebegalėsiu jums padėti. Palaukit, yra dar viena išeitis – aš pats galėčiau parvažiuodamas parvežti likusią medžiagą. Bet iki mano sugrįžimo į Žemę dar ne vieneri metai. Ar jūsų nebaugina toks ilgas laiko tarpas?
- Nė kiek, - atsakė Keirina. – Čia juokai menki, Džo.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Lino Aldani. Korokas
Kosmoso musės ir musytės
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
M. Jako. Protingumo testas
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
Robertas Jangas. Žydra dirva
Pavelas Michnenko. Etiketas
Janušas A. Zaidelis. Riba
V. Baalis. Eksperimentas
Kasijus
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė