Žozefas Anri-Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai

Apie autorių žr. >>>>>

Šis kūrinys vietomis atrodo gana naivus, tačiau jis leidžia geriau suprasti, kaip to laikmečio žmonės įsivaizdavo kitus pasaulius ir keliones į juos. Kita vertus, jis nėra naivesnis, nei kai kurie 20 a. 6-o dešimtm. kūriniai (žr. pvz., >>>>> ).
Atkreipiame dėmesį, kad jis nepakliuvo į apžvalgą apie ankstyvuosius fantastikos kūrinius apie Marsą (žr. >>>>> ar >>>>>), tad kartu užpildo ir šią spragą.

 

Kosmoso tyloje žvaigždės atrodo vienodais švytinčiais taškais. Uždaroje laivo erdvėje mes gyvenam tarsi kalėjime, nors, kai nėra jokių gedimų, galime tiesiog ilsėtis. Mūsų žvaigždėlėkyje viskas numatyta, iki pat atskridimo mechanizmai viską daro patys, mes užsiimam tik priežiūra ir koregavimu. Gyvenam, tarsi būtų susijungę su mašinomis. Poilsiui turime knygas, muzikos instrumentus,. Nuobodokas, puritaniškas gyvenimas. Tačiau mes nenusiviliame nepaisant ilgo laukimo, mus palaiko mūsų žygio avantiūrizmo jausmas, o ir netikėtų nuotykių viltis. Erdve skriejame dideliu greičiu, niekaip savęs neišsiduodami, net ir vibracija. Iš šono mes atrodome, matyt, skriejančiu meteoru, o visa mūsų technika, varikliai, transformatoriai, generatoriai veikia be garso. Net kulka, išauta tarpžvaigždinėje erdvėje, neišsiduotų jokiu garsu...

Balandžio 21-oji. Laikrodis rodo 7:33. Pusryčiai kosmose: skystas šokoladas, duona, cukrus. Visa chemiškai susintetinta ir sterilu.

Automatai padidino deguonies kiekį ore – apetito pagerinimui ir nuotaikos pakėlimui. Švelniai žvelgiu į abu savo draugus: šioje bekraštėje dykynėje, kur milijonus parsekų nėra nė vienos gyvos dvasios, jie tapo man artimesni už tikrus brolius.

Antuanas Lurgas. Į jį žiūrint ima atrodyti, kad net vaikystėje jis buvo toks susikaupęs kaip dabar, nors po griežta išvaizda slypi linksmas ir nepiktas būdas. Kartais, visiškai netikėtai, jam užeina nesuvaldomas linksmumas, jis juokiasi ir džiaugiasi, visa savo išvaizda primindamas dūkstantį eržiliuką. Nors Lurgas labai aukšto ūgio, jo eisena lengva, vos šokčiojanti. Juodi tarsi smala plaukai dengia kampuota pailgą galvą, įrėmindami skandinaviškų bruožų veidą. Akys panašios į du angliukus, o smakras primena patamsėjusią pypkę iš kelmo. Labai nederantys bruožai. Jo žodžiai labai tikslūs; ir jis niekada neprabyla jų neapgalvojęs.

Žanas Kavalis. Rusvaplaukis, kudlius, panašus į lapę. Net playkai primena lapės kailį. Tarsi žvaigždės spindi pilkai žalios akys. Veidas šviesus, panašus į kaimišką sūrį, padengtą rausva plėvele. Plati besišypsanti burna visai jo išvaizdai suteikia gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Geriausia būtybė, didelis mėgėjas užsidaryti su savo dažais ir teptukais, visa siela nepakenčia fizikos ir matematikos. Tačiau, nežiūrint į tai, puikiausiai susigaudo ir toje, ir kitoje, ir didžiausiuose, ir be galo mažuose dydžiuose; nepaisant to, kad nepatinka tiek integracinis, tiek diferencialinis skaičiavimai, žaibo greičiu mintyse atlieka sudėtingiausius skaičiavimus. Jis aiškina, kad skaičiai jam iškyla tarsi liepsnojančios runos.

O štai ir aš, Žakas Laverandas. Pats paprasčiausias žmogus, besidomintis viskuo iš eilės, Vienaragio kavalierius. Po pietiečio išvaizda kruopščiai slepiu šaltą temperamentą. Besivejančiomis sruogomis garbanos, mano akys ir barzda juodi tarsi antracitas, tarsi jūsų nuolankus tarnas būtų užaugęs kažkur Mauritanijoje. Įspūdinga užkietėjusio pirato nosis.

Mes visi kartu mokėmės mokykloje ir mums nuolat nedavė ramybės chuliganai, todėl, matyt, nuo tų laikų mus ir sieja ne tiek karšti jausmai, kiek atsidavimas vienas kitam. Ir tikriausiai jau šimtąjį kartą Antuanas pradeda ginčą:
- Tai neįrodoma, galbūt, tik Žemėje kilo gyvybė... Ir tada, žinoma...
- Žinoma, o tada Saulė, Mėnulis ir žvaigždės, visa sukurta išimtinai tik mums! – karščiuojasi Žanas. – Niekai! Gyvybė yra visur!
- Taip ir yra, - sutinku su Žanu ir pritariančiai mosteliu ranka.

Antuanas su kreiva pašaipa ištaria:
- Na aišku, aš tave suprantu, drauguži. Tu visada tvirtini apie visų Visatos elementų bendrumą, tačiau ar tai garantuoja gyvybės atsiradimą?
- Aš tikiu ja, kaip ir tuo, kad egzistuoju!
- O argi tai įrodymas, kad kosmose yra kitų protingų mąstančių būtybių rūšių?
- Ir mąstančių, ir nemąstančių... Žemėje yra visos gyvybės formos, todėl ten, kur atsirado gyvybė, bus viskas, nuo bakterijų iki žinduolių. Nors neatmetu galimybės sutikti ir tokias rūšis, prieš kurias mūsų mąstymas prilygs krabo mąstymui.
- Dėkoju Tau už krabą, - grakščiai nusilenkė Žanas. – Aš juos gerbiau ir mėgau vaikystėje.
- 50 skrydžių į Mėnulį ir jokių rezultatų, - nenurimo Antuanas.
- Gal blogai ieškojo, o gal ten gyvybė randasi kitomis nei mūsiškės formomis.
- O ji ir negali būti panaši! – sušuko Antuanas su priekaištu. – Mėnulyje yra visi tie patys elemetai kaip ir Žemėje. Greičiausiai, gyvybė vystėsi sparčiau nei pas mus, - tai, kas mažesni, auga, gyvena ir miršta anksčiau už stambesnius...
- Jei Mėnulyje būtų jūrų, ežerų ir upių, tada jį dengtų atmosfera.... Argi mes ne įsitikinome, kad viso to nėra?
- O jei tai buvo prieš milijardus metų? Per tokį laiką iš pasaulio, panašaus į mūsų, liekanos būtų dingę be pėdsakų.
- Taip, be abejonių, kaulai sunyko, nesusidarė sąlygų kaulų suakmenėjimui. Tačiau kokie nors pėdsakai privalėjo išlikti!
- Beprasmiška ginčytis ir apsižodžiuoti. Juk mes skrendam į Marsą! Ir kas dėl jo, tai jame vystymosi stereotipas turėtų būti labiau panašesnis į mūsų.
- O argi kas abejoja tuo? – paklausė Antuanas. – Ir būtent todėl aš vykstu ten.
- Melas! – atkirto Žanas. – Tu leidaisi į kelionę iš sportinio intereso ir siekdamas šlovės. Jums labai patiktų būti pirmaisiais žmonėmis, pabuvojusiais Marse! Na ir ką gi? Net gerai, kad mes avantiūristai, kaip tie pirmeiviai karavelėse!..

Tęsėsi dienos, viena ilgesnė už kitą, pradingdamos juodojoje Visatos bedugnėje, tarp to, kas amžina, nežinoma. Erdvė, ką ji dar slepia savyje? To mes nežinojome, kaip nežinojo ir tikėję gyvybės nebuvime joje, ir tie, kurie fantazavo apie 4, 5, 6 matavimų pasaulius, kaip nežinojo Zenonas ir Dekartas, Leibnicas ir mūsų Areno – tarpplanetinių erdvių užkariautojas.

Vieną rytą Antuanas šūktelėjo:
- Pažiūrėkite, draugai, Marsas jau nepanašus į žvaigždę!

Mūsų vienodame gyvenime ta smulkmena pasirodė svarbiu įvykiu. Nuo tos dienos mes kas rytą godžiomis akimis matavome Marso dydį. Kuo daugiau laiko praėjo, tuo aiškesnė buvo Raudonosios planetos forma. Žiūrint į Marsą plika akimi, jis atrodo panašus į nedidelį Mėnulį, pradžioje tokiu, kuris atrodė tašku lyginant su mūsiškiu, tačiau aiškiai rutulio formos. Po trijų-keturių dienų, taškas aiškiai padidėjo ir, pagaliau, Marso diametras pasiekė jau penktadalį mūsų Mėnulio diametro. Dabar tai buvo nedidelis rausvas mėnulis.

- Taip ir norisi palyginti, - tarė Žanas. – Marsas tarsi nedidelis moteriškas laikrodis, o mūsų mėnulis kaip stambus rimtas chronometras.

Su kiekviena nauja diena, nuolat didėdama apimtimi, raudonoji planeta dydžiu viršijo jau ir Mėnulį, ir Saulę. Per teleskopą žvalgėmės po Marso paviršių: kalnų masyvai, plačios lygumos, glotnios plokštumos, galbūt, vanduo ar ledas, kažkokie balti paviršiai, - visai galėtų būti sniegas.

Plika akimi matėsi užburiantis ryškiai raudonas diskas 20, 50, o galiausiai ir 100 kartų didesnis už Mėnulį.

Iš arčiau Marsas atrodė ne toks ryškus. Besiartinant jis tai blizgėjo, kaip nušveistas varinis indas, tai blyško, vėliau patamsėjo, o dabar atrodė, kad sudarytas iš metalo, sumaišyto su moliu, išliko tik rausvas tonas ir įvairiaspalvės dėmes. Aplink šoko du Marso palydovai.

Birželio 1-oji. Mūsų greitis didėja. Žvaigždžių jau nematome. Marsas mums dabar visas pasaulis, nors dar ir labai tolimas. Jis erzina neaiškiais kalnų kontūrais, lygumomis, plačiais slėniais, kurie artėja vis sparčiau.

Pavojingiausias visos kelionės momentas; pradedame nusileidimą. Mes pasiruošę. Prasideda žvaidždėlėkio stabdymas. Žanas stebi nusileidimą. Mes krentam, pristabdydami nuosava traukos jėga. Prietaisai rodo laiką ir atstumą. Turime pasiekti Marsu greičiu, lygiu nuliui. Jei nebus netikėtumų, tai visai paprasta. Labiausiai reiktų baimintis stuktelėjimo nutūpiant. Tačiau atsitrenkimo į paviršių pavojus mažas. Valdymą stebi Žanas.

Sklandžiai nusileidome. Stabdantis laukas išjungtas. Štai mes ir Marse!

Pirmieji įspūdžiai

Nusileidome netoli pusiaujo plačioje lygumoje, apsuptoje aukštų kalvų, kurias būtų tiksliau būtų pavadinti kalnais. Atrodo, kad vandens mes nerasime: per žiūronus nesimato jokių upės ar ežero pėdsakų, nesimato net pelkių ar upeliūkščių.

Priskrendant poliuose kažkas pablyksėdavo, tačiau buvom įsitikinę, pagal analogiją su Žeme, kad ten baisus speigas, todėl ir nusileidome prie pusiaujo. Nors, žinoma, tikriausiai, teks ištirti ir ašigalius, bet net tuokiu atveju pirmojo nusileidimo vieta neturi jokios reikšmės, nes vos per valandą mūsų laivas gali apskrieti planetą.

- Kaip lengvai jaučiuosi! – po kažkiek trukusios tylos pasakė Žanas.
- Aš irgi, - sutiko Antuanas.
- Ir aš, - prisijungė jūsų nuolankus tarnas. – Atrodo, kad nesunkiai peršokčiau dešimtmetrinę duobę.
- Tačiau negaliu pasakyti, kad tasai jausmas būtų malonus, - pratęsė Žanas. – Turime prisipratinti pamažu. O kol kas reikia padidinti traukos jėgą laivo viduje.

Joseph Henri Rosny Aine. Les Navigateurs de l'Infini Per apžvalginius iliuminatorius apžiūrėjome vietovę. Gruntas kėlė nemalonų įspūdį, sausas, porėtas rausvai rudos spalvos, atrodė tvirtu tarsi akmuo.

- Iš viršaus matėme, kad ši lyguma yra tarp aukštų ir vidutinių kalnų, ir kad į ją sueina kanalai, - pasakė Antuanas. – Be to, virtinis temperatūros režimas turi geriau išsaugoti drėgmę nei aukštumose.
- O kas buvo tikras, kad čia rasime vandens? Gerai būtų rasti bent garų pėdsakus! Bent jau, jei nerasime augmenijos šioje ir kitose vietose, teks padaryti neguodžiančią išvadą, kad Marsas viso labo milžiniška dykuma.
- Štai taip ir nueina pasaulinė šlovė! – ištarė Žanas.
- Štai taip ir baigiasi moksliniai ginčai, - patraukė per dantį Antuanas. – ŽIŪRĖKIT!

Pažvelgėme ir išvydome kažkokias keistas figūras. Dėl spalvos jos beveik susiliejo su aplinkiniu gruntu, raudonu ar rausvu, pastebėti jas tebuvo galima tik dėl neįprastos formos. Per kelias minutes mes išskyrėm keturias tų formų atmainas.

Pirma jų – panaši į linijos zigzagus. Kiekviename zigzago kampe kažkas panašaus į mazgą. Visa tai glaudžiai prisiglaudę prie žemės. Linijų plotis du ar tris kartus didesnis už jų aukštį, o aukštis neviršija 2-3 cm.

Antro tipo figūros buvo spiralės su netaisyklingai užsisukusiomis gijomis, didesniu tankiu į centrą. Jos irgi glotniai glaudėsi prie žemės ir buvo kiek stambesnės už pirmąsias.

Trečias tipas buvo sudėtingesnis už pirmus du: iš stambaus mazgo centre ėjo daugybė linijų zigzagais, kurios neturėjo sustorėjimų.

- Tarsi aštuonkojai, kurie įsitaisė ant dugno ir išskleidė savo baisius čiuptuvus, - krūptelėjo Žanas.
- O dar ir be akių, - pridūriau aš.
- Kas tai galėtų būti? – pasidomėjo Antuanas.
- Gal tai mineralai ar kokie augalai, o gal koralų kolonijos likučiai. Kažko nesimato, kad jie aktyviai judėtų.
- Visai nesimato, - sutiko Žanas, per žiūronus žiūrėdamas į nepaprastas figūras. - Prisiartinkim!

Iš arčiau pamatėme. Kad tų figūrų paviršius padengtas kažkokias pusiau permatomais burbuliukais bei įvairiaspalvėmis dėmėmis, tarp kurių, vienok, dominavo raudona spalva, palaikiusi jų giminystę su planeta. Labai panašu į maskuotę.

- Greičiausia, tai augalai, - nusprendė Antuanas.

Lurgo mintis netrukus pasitvirtino, nes mes dar matėme ir susivijusias spiralės formos figūras su ataugomis, mažiausios kurių, beje, siekė 5, 10 ir 20 m.

- Dar labiau priartėkime, gal ten rasime vandens!- pareikalavo Žanas.

Įjungėme variklius ir nedideliu greičiu, maždaug 15 km per valandą, dažnai sustodami, priartėjome dar tam tikru atstumu, tačiau veltui, vandens niekur nesimatė.

Arčiau kalnų padidinome greitį ir įveikėme nemažą atstumą, bet viskas veltui: tokie pat akmenys, tuščias vaizdas kaip Mėnulyje, tokie pat keisti augalai, beje kuo toliau, tuo jų buvo mažiau.

Grįžtant arba pasikeitė apšvietimas, arba ėmėme žvalgytis atidžiau, tad Žanas padarė įdomų atradimą: vietose, kur buvo gausu tų keistų augalų, jis mums parodė kažkokius kūnus, kurie judėjo. Jie irgi buvo plokšti, granatų spalvos su mėlynomis ar violetinėmis dėmėmis.

Įsižiūrėję pastebėjome pas juos ataugas, lytenas ar čiuptuvus, ant kurių būtybės labiau šliaužė nei ėjo. Tai, ką mes palaikėme kūnu, turėjo tokias netaisyklingus kontūrus, kad buvo sunku apibūdinti formą.

Kūnų paviršius priminė samanas, su daug įdubimų, išsikišimų, gūbrių. Nuskridę toliau. Netrukus pamatėme ir kitas būtybes, kurių išvaizda nedaug skyrėsi nuo pirmųjų.

Visos jos stebino netaisyklingais kontūrais ir plokščiais kūnais, kurių paviršius irgi priminė samanas arba jūrų kempines. Mes išskyrėme apie 12 atmainų. Dviejų jų ilgis siekė apie 100 pėdų.

Nebuvo įmanoma nustatyti, ar jos turi kokius jutimo organus ar bent jau galvą. Tačiau visos turėjo ataugas, primenančias letenas-čiuptuvus.

- Labai nesuvokiamos tos nariuotos letenos, - pareiškė Žanas. – Akivaizdu, kad galva turėtų būti kažkur priekyje, nors tai, kas ten yra, labiau primena kažkokių uogų kekę.
- Jei tai ir galva, tai ji susideda iš kelių dalių, sujungtų tarpusavyje. Tačiau aš nematau ten nieko, kas keltų mintį apie jutimų organus, nieko, kas nors kiek primintų akis, ausis, šnerves... Atrodo, kad ir burnos nėra, jei tik ji nepaslėota po tomis samanomis ar kempine. Atrodo, kad jie neėda tų augalų, kuriuos pastebėjome pirma.
- O vandens vis tiek nėra!
- Galbūt, ji čia tik po žeme, kad neišgaruotų, žinoma, jei toms būtybėms reikalinga drėgmė.
- Mes, atrodo, užsižaidėm stebėjimais, o laikas būtų ištirti oro sudėtį, slėgimą ir hidrometeorologinę padėtį, - kandžiai pastebėjo Žanas.

Ta darbą patikėjo man. Nuėjau į siaurą kamerą, kuri turėjo susisiekimą su išore. Į ją vedančios durys hermetiškai užsidarydavo ir kitas laivo patalpas izoliuodavo nuo kontakto su oru už borto. Iš ten buvo galima į išorę iškelti matavimo prietaisus.

Išsiaiškinau tai, ką reikėjo sužinoti pirmiausia – atidariau komutatorių ir nustačiau, kad slėgis siekia 90 mm, o temperatūra yra +5,5o. Labai svarbu buvo patikslinti hidrometeorologinę padėtį. Pagaliau, po matavimų paaiškėjo, kad vandens garų vis tik yra. Kai per vidinį ryšį apie tai pranešiau draugams, Antuanas netgi šūktelėjo:
- O tu tiesą sakai, kad temperatūra +5,5 laipsnio?
- 278,5 kelvinų.
- Tai neįmanoma! Tikėjausi, kad bus gerokai šalčiau. Tai pat mane stebina ir slėgis. O kas dėl vandens garų, tai jų tikėjausi.
- Surinki ar ne, įmanoma ar ne, tačiau viskas taip, kaip pasakiau!
- Tada tai kažkokia mįslė, netgi dvi!
- Gal ir dešimt, - vyptelėjo Žanas, - ir tų mįslių šaknys, matyt, Marso atmosferoje, kuri, be abejonių, labiau už mūsiškę saugo šilumą. Būtinai reikia ją ištirti.

Per kokį pusvalandį užbaigiau apytikslę oro analizę. Stebino deguonies kiekis, jis sudarė beveik 2/7 mėginio, azotas – 1/3, plius nežymus kiekis kažkokių mums nežinomų dujų, 1/10000 anglies dvideginio, be to nežymius kiekis įvairių priedų, kartais vos jų pėdsakai.

- Vadinasi, mes beveik namuose, - padarė išvadą Antuanas, pastebimai palinksmėjęs.
- Aš vis tik galvoju įminti mįslę. Galiu kirsti derybų, kad jos šaknys nežinomose dujose.
- Pažiūrėsime... O jei čia pakanka deguonies kvėpavimui, tai galim išeiti į lauką, apsirūpinę tik mūsų respiratoriais, ir kiek norim papildyti žvaigždėlėkio atsargas.
- Gal pirmą išėjimą padarom tiesiog dabar?
- Jau vakaras, - užprotestavo Antuanas. – Žinoma, mes lengvai apsieksime apšviestas vietas, tačiau linkęs pamatyti Marso naktį laivo viduje.

Išretėjusiame ore sutemos pralėkė dar sparčiau nei mūsų tropikuose.

Toli vakaruose leidosi ugninis Saulės diskas. Akimirkai jis pakibo tiksliai virš dviejų kalnų viršūnių ir greitai pradingo. Neįprastai giedrame danguje iškart sušvito žvaigždės.

Vaizdas buvo beveik toks pat, kaip tas, kurio prisižiūrėjome skrisdami į Marsą, tačiau jis padarė ypatingą įspūdį Žanui. Jis pradėjo deklamuoti eilėraščius, taškytis poetiniais epitetais, visa savo išvaizda reiškė jį perpildžiusį susižavėjimą. Mes jau norėjome viduje įjungti apšvietimą, kai ant mūsų tiesiogine prasme užkrito neįprastas reiškinys.

Iš visų pusių pasipylė fosforizuojantys persiliejimai, švytėję taip silpnai, kad pro juos matėsi žvaigždės. Neįprastai įvairūs buvo tos šviesos atspalviai.

Susipindamos, persiliejančios bangos sudarydavo švytinčias kolonas – horizontalias, vertikalias ir pasvirusias. Jos dažnai jungėsi ir buvo įvairių atspalvių: nuo citriniškai geltono iki tamsiai violetinio. Juose virpėjo šviesūs kintančių spalvų siūlai, drebantys ir susipainiojantys tarpusavyje.

Tos gijos buvo ryškesnės už pagrindinį švytėjimą, tačiau pro jas vis tiek matėsi žvaigždės, tačiau ne tokios ryškios.

- Švytėjimas beveik tokio pat intensyvumo kaip ir Paukščių takas, - tarė Antuanas.

Ir tikrai, Paukščių takas gerai matėsi pro švytinčias kolonas ir šiek tiek mažiau ryškiau – pro kelių švytinčių linijų raizginius. Kiek vėliau fosforizuojantys amalai ėmė gana laisvai judėti kolonų centre, kartais sparčiau, kartais lėčiau, sustodami ir grįždami atgal. Jie landžiojo po tas kolonas tarsi mažos kinvarpos, tuo pačiu pasiekdamos nemažą greitį. Matavimai rodė 12 m per sekundę. Violetiniai buvo dar vikresni.

- Gal tai gyva? – tyliu balsu paklausė Žanas.
- Vargu, - atsakė Antuanas, - nors beje...

Kartais švytintys dariniai ištrūkdavo iš kolonų ir aiškiai matėsi giedro dangaus fone. Tuo pačių jų judesiai tapdavo staigesni ir labiau netvarkingi.

- Kaip tai panašu į gyvų būtybių judėjimą, - svajingai pratarė Žanas. – Vargu ar patikėčiau, jei nebūčiau matęs savo akimis...
- Kam tau reikia tikėti. Galima apsiriboti tuo, kas iš tikro yra ir stebima ir, galbūt, yra kažkuo gyvu. Dar viena Marso mįslė.
- Gal kokia eterinė gyvybė, ar rūkas, ar kažkas panašaus į šiaurės pašvaistę Žemėje?
- Bet kuriuo atveju, tai Marso reiškinys, tuo labiau, kad nieko panašaus nematėme nei Žemėje, nei tarpplanetinėje erdvėje. Tikriausiai, čia svarbus ir eteris, ir rūko dariniai, ir garai.

Dabar žiūrėjome per žiūronus. Švytėjimas kolonose liko daugiau-mažiau pastovus, o judančių figūrų švytėjimas keitėsi taip harmoningai, kad atrodė tarsi kažkokia šviesos simfonija.

Ir dar vienas stebuklas nustebino mus: Kai kurios kolonos, susidurdamas su žvaigždėlėkiu, pradingdavo prisilietimo prie apvalkalo metu ir vėl pasirodydavo priešingoje pusėje. Išsiskyrusios dalys jungėsi plonais siūlais, apsupdamos mūsų laivą ir apsipindamos aplink jį įvairiaspalviu kokonu. Bendrai sakant, kolonos buvo tiesios, o jei pasitaikydavo truputį kreivos, tai visai nežymiai. Tikriausiai sutrūkusios dalys atsirado jau po to, kaip mes atskridome, o dabar vėl susijungė.

Kad tai patikrintumėm, paslinkome žvaidžėdėlėkį ir suplėšėme dar kelias kolonas. Tos, likę už mūsų, susijungė gana greitai, o toms, kurios pačios praėjo per žvaigždėlėkį, prireikė daugiau valandos. Kas dėl judančių figūrų, tai visur, kur susidarė įplyšimas, jos puolė šalin, į tamsą. Kai kurios pasiliko ten, o kitos vėl grįždavo į koloną arba suplėšytos kolonos dalį, atstatydamos ją.

- Tai bent stebuklas! – šūktelėjo Antuanas. – Jei tai ne gyvi organizmai, tai ar neprimena jie mūsų meteoritų?
- Ryžtingai pasisakau už tai, kad tai gyvi organizmai, - pakėlė balsą Žanas. – Gyvos būtybės Marse, akivaizdu, priklauso tokiam tipui, kad nėra ko ir galvoti apie protingą ryšį su jomis.
- Dėl to dar pažiūrėsim, - karštai paprieštaravau. – Gal čia yra ir kitos gyvybės formos, o toliau, ką tikro apie jas mes žinom? Kol kas tik stebime, galbūt, tarp jų ir mūsų atsiras kas nors bendra, - protinga. Jei tik tai gyvos būtybės...

Antuanas mane pertraukė:
- Bus matyt. O dabar norėčiau imtis atsargumo priemonių.
- Vienas kitam netrukdo, - nepasidaviau. – Aš, stebėdamas tuos keistus reiškinius, sau sakiau: o, galbūt, Marse gyvybė sudėtingesnė nei Žemėje? Gal čia jau pasibaigė didžioji evoliucija ar yra trečias, ketvirtas materialios gyvybės vystymosi kelias. O gal ir nematerialios. Man jau klostosi tam tikra sistema – kol kas apytikslė. Juk jūs pastebėjote, kad švytinčiuose amaluose yra blyškesnių dalelių, jos panašios į vakuoles masėje... Man pasirodė, kad tų būtybių judesiai spartesni, taisyklingesni, ir kad užtikrinčiau keičia kryptį tos, kuriose daugiau tokių vakuolių. Palyginkite tas, kurios turi 5-6 vakuoles su tomis, kurios turi 1-2, skirtumas didelis.

Taip ir buvo. Matavimai parodė,kad būtybės su daugiau vakuolių judėjo 300-700 km/val. greičiu, o su 1-2 – beveik 10 kartų lėčiau.

Tai vienur, tai kitur kai kurios jų sustodavo. Pastebėjome, kad tų sustojimų metu apatinės švytinčios linijos susijungdavo su tomis būtybėmis, kurios turėjo mažą vakuolių skaičių. Gijų ryškumas nebuvo pastovus – jos tai ryškėjo, tai bluko, tačiau tame taip ir neįstengėme įžvelgti bent kokio dėsningumo. Kai būtybės pradėdavo judėti, gijos iškart atitrūkdavo.

- O žinote, kas tai? – tarė Žanas. – Tas gijų judrumas ir spalvinis kitimas gali būti tarpusavio ryšio būdu. Tai labai panašu į pokalbį. Vos pastebimi šviesos svyravimai atitinka mūsų garsus.
- Tada gaunasi, - padarė išvadą Žanas, - kad tu jau visai įsitikinęs, kad tai gyvos būtybės, nors jos visiškai skiriasi net nuo drąsiausių mūsų mokslininkų bei fantastų spėjimų.

Mes dar kurį laiką stebėjome tą nuostabų reiškinį, tačiau nieko nauja nenustatėme. Įjungę apšvietimą skyriuje, pajutome, kad išalkome – esant šviesai nuostabaus reginio nesimatė – ir pradėjome vakarieniauti. Jei nerasim nieko nauja, tai mums, kaip šiandien, teks tik naktimis tirti tą stebuklingą švytintį pasaulį...

Žemesnieji gyvūnai ir gigantai

- Ką dabar veikti? – paklausė Žanas, kai pavakarieniavome.
- Jei klausi, ko aš norėčiau, tai žinoma, norėčiau pasiekti saulės apšviestas vietas.
- Tikiesi, kad ten bus organizmų, artimesnių mums savo sąmone.
- Taip... Net tie, kuriuos matėme dieną, artimesni mums, nei šie švytintys tvariniai.
- O gal pradžioje reiktų kruopščiau ištirti atmosferą? – pasiūlė Antuanas.

Kaip ir reikėjo tikėtis, ir šįkart gavome tuos pačius duomenis, kaip per pirmą analizę. Tik nepavyko išsiaiškinti, kas yra nežinoma išretėjusi medžiaga – akivaizdu, kad tai buvo kažkoks labai sudėtingas junginys

Kartu su anglimi ir azotu buvo ir izotopų. Tad, anglies atominis svoris siekė 12,4, o azoto svoris iki 13,7. Buvo nežymios argono, neono priemaišos. Kai sakiau, stebino aukštas anglies lygis.

- Čia yra azoto ir anglies dvideginio, todėl įmanoma sudėtingi organizmai, beveik tokie, kaip pas mus žemėje, - padarė išvadą Antuanas.
- Aišku. O ką pasakysi apie izotopinius junginius? – šūktelėjo Žanas. – Kas dėl azoto, tai tą daugiau-mažiau suprantu. O kas dėl angles, tai čia neįprasta, tai velniai žino kas! Anglies, palydimas helio, čia yra susijungęs su kitais atomais! Nesuprantu!
- Tačiau tokia realybė. Aš manau, kad tokia sudėtinga anglies forma čia gyvoms būtybėms turi kitokią reikšmę nei mūsų planetoje. Todėl nėra nieko nuostabaus, jei flora ir fauna skiriasi nuo sutinkamos Žemėje.
- O mums dar reikia nustatyti fizikines savybes: pačios planetos tankį, svorio jėgą, temperatūrą, paros ir metų trukmę...
- Ar ne perdaug pavargote? – paklausė Žanas. – Jei ne, gal vis dėlto vykstam į apšviestas vietas?
- Mano laikrodis rodo pirmą nakties, - atsakė Antuanas. Mums nėra kur skubėti. Štai dar kiek pastebėsime švytinčias būtybes, o tada, išsimiegoję, išeisim į lauką.

Žanas negalė protestuoti prieš tokią dienotvarkę, ir mes nusprendėme eiti miegoti. Dar pusvalandį mes dar žiūrėjom į švytinčius tvarinius atmosferoje, kas suteikė mums galimybę dar geriau sugrupuoti ir įsitikinti, kad tai tikrai gyvybės reiškiniai, kur kas subtilesnės, nei aukščiausiosios mūsiškės apraiškos.

Netrukus mes užmigome ir išmiegojome iki pat aušros.

Kai prabudau, Žanas ruošė rytinę kavą, tą pačią kavą, apie kurios kvapus taip buvo malona dukart per dieną galvoti, svajoti, prisiminti...

Duona jau buvo padėta karšta, putli ir tokia švieži, tarsi ką tik išimta iš krosnies. Vyriausias virėjas Žanas pavaišino mus neužmirštama kava bei skaniais užkandėliais..

- Kaip puiku! – pasakė Antuanas, kuris buvo didžiausias smaližius. – Mėgstu pavalgyti!
- Ir kas galėjo pagalvoti, kad mes, paprasti mirtingieji, virsime sau kavą tolimoje planetoje?
- O dar nuostabiau, kad mums teko skanauti jį tarpplanetinėje erdvėje, - pasakiau aš. – Čia mes bent jau aplinkoje, panašiomis į mūsų žemišką... - Pradžioje pažiūrėkim, ką pasakys paukščiai. [ Mes su savimi į reisą pasiėmėme 6 paukščius: pora žvirblių, kikilį ir tris alksninukus, kurie, kaip ir mes, jautėsi neblogai skrydžio metu. ]

Antuanas paėmė narvelį su kikiliu ir pastatė jį kameroje, kuri jungėsi su išore. Nedidele pompa į ją pripompavom išorės oro ir įsitikinome, kad kikilis narvelyje jaučiasi gerai.

- To ir reikėjo tikėtis, - pareiškė Žanas.
- Daugiau-mažiau... O aplamai, tai galėtų būti kenksmingos tos nežinomos dujos. Tačiau, man atrodo, jis paveikia ne iš karto, o vėliau; nežinia, kaip jis paveiks sugebėjimą įvertinti. Bet kuriuo atveju reikia būti atidžiais ir atsargiais.

Dar 10 min. ir, apsirūpinę įprastais respiratoriais, atitinkamomis priemonėmis ir instrumentais. Mes išlipome ant planetos paviršiaus ir pajutome tokį lengvumą, tarsi mūsų jėgos būtų patrigubėję. O kaip lengva kvėpuoti teturint respiratorius.

- Negaliu suvaldyti savo džiugesio! – skėstelėjęs rankomis šūktelėjo Žanas.

Tie žodžiai mums nuskambėjo tarsi muzika. Nes mes baiminomės, kad tokioje išretėjusioje atmosferoje bus sunku kalbėti ir girdėti vienas kitą. Tačiau dėl kažkokios nežinomos priežasties garsas gerai sklido oru.

Jis buvo nepaprastai grynas. Nariuotakojai organizmai tiesiog knibždėjo – kai kurie jų buvo nejudrūs kaip kad mūsų augalai, kiti – judėjo kaip ir Žemės gyvūnai. Greičiausieji šliaužė tarsi gyvatės, lėtesni – panašiai kaip mūsų šliužai ir sraigės. Jų sandara buvo nesimetrinė, tačiau jie nepanešėjo į žemiškas radioliarijas.

- Tik pažiūrėkite, kiek jie turi kojų? Juk tos ataugos tikrai kojos.
- Panašu, kad taip. Būtybės juda jų pagalba, tačiau, kaip čia pasakius, jie šliaužia...
- Viena, dvi, keturios... aštuonios. Taigi, aštuonios kojytės. - Taip tai taip, tačiau, galbūt, yra ir devintoji, kuri retkarčiais išlenda.

Nuostabus buvo tų ataugų judėjimas: jos tai įsitraukdavo, tai išsitiesdavo zigzagu, tai įgaudavo spiralės formą ir kaskart keitė savo kontūrus.

- Reiktų apversti kurį nors tvarinį, jei tai galima, - pasiūliau.
- Pažiūrėkim, - atsakė Žanas ir prisiartino prie vieno jų, dydžiu vos didesnio už mūsiškį graužiką.

Staigiu judesiu jis apvertė gyvūną ant nugaros – jis visas tapo apimtas stipraus švytėjimo, kuris po kelių sekundžių nuslopo. Tvarinys greitai maskatavo letenėlėmis, kad atgautų įprastą padėtį.

- Įdomu, kas čia per švytėjimas? – iškvėpė Antuanas.
- Net devynios letenos! – paskelbė Žanas.
- Tikrai, devynios.
- Atkreipkite dėmesį, šie priedėliai sujungti po tris ir kiekvienas trejetas susieina, sudarydama nedidelį gūbrį.
- Ir tikrai, kaip įdomu.
- Taip, labai įdomu, prie to dar ...

Antuanas nutilo, tarsi nerasdamas žodžių. O kol jis mąstė, mes, kaip ir jis, pastebėjome: trys letenėlių eilės viena nuo kitos atsiskirdavo dviem grioveliais, t.y., čia buvo trys atskiri skyriai.

- Man į galvą atėjo mintis, - tęsė Antuanas, - kad vietoje vidinės sandaros su spinduline ar veidrodine simetrija, šios būtybės sutrigubintos. Patikrinam!

Žanas apvertė dar du skirtingo dydžio ir pavidalo gyvūnus. Kaip ir pirmasis, juos iškart apėmė stipraus švytėjimo. Jie irgi turėjo tris priedėlius, grupėmis po tris atskirtomis dviem grioveliais.

- Visi sutrejinti. Matyt, vietoje dvipusių, kurie viešpatauja Žemėje, čia turime tripusių.
- O gal šiuos gyvūnus verta priskirti paprasčiausiems?

Mes vėl pradėjome stebėti vikriuosius. Jie, matyt, jautė mus ir, kai prieidavom arčiau, bandė nušliaužti ir pasislėpti. Pagaliau mes vieną nedidelį gyvūną užginėme į uolos plyšį, ir Žanas pradėjo jį iš ten traukti. Plykstelėjo violetinė liepsna, Žanas riktelėjo ir metė tvarinį.

- Oi! – mūsų draugas atšoko atgal.

O kai susijaudinę mes jo paklausėme, jis atsakė:
- Jis nesužeidė, o sukėlė ... kažkokį neįprastą pojūtį... Tarsi šaltis iki kaulų pasismelkė. Visiškai nepažįstamas jutimas. Bent kokiu atveju, šie žvėrys, jei juos taip galima pavadinti – moka apsiginti... Dar su tais, mažai judriems, aš pajutau kažką panašaus...
- Aš taip ir maniau, kad švytėjimas nėra nekaltas, - pridūrė Antuanas.

Priėję arčiau, mes pamatėme olą, kurioje pasislėpė žvėriukas.

- Galėjo būti ir blogiau, - perspėjau aš. – Didelių žvėrių blyksnis, tikriausiai, labiau jaučiamas... Taigi, vadinasi, čia labai nesaugu. Ir bendrai, ši planeta labai savita.
- O juk dar nieko nepamatėme. Mes nežinome, kaip sudarytos tos būtybės. Esant deguonies, vandenilio, anglies ir azoto Marso gyvenimas turėtų būti panaši į mūsiškę. Tačiau jei jie sudaryti iš kažko kita, tai praraja tarp mūsų gerokai didesnė nei gali atrodyti.
- Cheminę analizę padaryti bus gana lengva, o sužinoti, kokie jų organai – nepaprastai sunku.
- Pradėkim iš pradžių, - nusprendė Žanas ir pagavo mažą gyvūną. Visi nuėjom prie žvaigždėlėkio, iki kurio buvo ne daugiau 500 metrų.

Antuanas mąsliai pratarė, mums beeinant prie laivo:
- O jei čia yra tokių gyvų būtybių, kurie ims šturmuoti žvaigždėlėkį?
- Iš tų, kurias matėme – nė viena! – ryžtingai atitarė Žanas.
- O įsivaizduokite tokius milžinus, kaip mūsų diplodokai ar šiuolaikiniai banginiai. O jei jų galingas švytėjimas ištirpdys aparato apvalkalą arba spindulinė energija praeis pro jį ir nužudys mus?
- Mes turime kuo atsakyti jiems. Yra ir spinduliuotuvų, ir sprogstamųjų medžiagų.
- Visa tai taip... Tačiau gali būti visokių netikėtumų.

Vos tik jis pasakė tai, kaip Žanas staigiai pašoko, rodydamas rankas į vakarus: Antuano baiminimasis pasiteisino, ir dar kaip! 300 metrų atstumu pasirodė būtybė-milžinė. Ji buvo milžiniška, kaip Biblijos Leviatianas arba kašalotas. Būdamas plokščias, kaip ir anksčiau matytos šios planetos būtybės, ji buvo virš paviršiaus iškilusi tris pėdas.

- 40 metrų ilgio ir 15 pločio, - sušnabždėjau.
- Skubiai į laivą! – įsakė Antuanas.

Jo žvilgsnis buvo susijaudinęs. Dabar žvelgėme į gigantą iš žvaigždėlėkio.

- Gal geriau būtų truputį pakilti, - pasiūliau.
- Palauksim, - atsakė Antuanas.

Milžiniškas žvėris nejudėjo ir mes galėjome gerai apžiūrėti jo formą, tą „formą be formos“. Kaip pasakė Žanas. Be kelių detalių, žvėris buvo panašus į kitas būtybes, tik smarkiai skyrėsi dydžiu.

- Blogai, kad daugiau neišsiaiškinome apie tas būtybes.

Gyvūnas truputį pasislinko ir sustojo netoli žvaigždėlėkio. Mums atrodė, o gal tik atrodė, kad jis bijosi. Nežinia, ką jis pajuto, tik staiga pabaisa nepaprastai sparčiai puolė šalin.

- 100 km per valandą, - sušnabždėjo Žanas.
- O vis tik, nors jo letenos ir judėjo, tai ne bėgimas ir ne šliaužimas. Jei jis nesiliestų paviršiaus, sakyčiau, kad skrenda.
- Gal tai koks nors ypatingas judėjimas, kažkas tarp skridimo ir šliaužimo? Vėliau išsiaiškinsime. O dabar prie darbo! – pasakė Antuanas.

Kiekvienam teko sava užduotis. Man pavedė išsiaiškinti sandarą. Antuanas ir Žanas paėmė audinio mėginius cheminei, spektrinei ir radioskopinei analizėms. Organizmas buvo „sausas“. Jame visai nebuvo drėgmės, o tik dujos ir neįprasto stangrumo kietus audinius: esant dideliam spaudimui arba ištempimui, susispausdavo arba stipriai ištįsdavo, o vos baigdavosi poveikis, buvo vėl atgaunama ankstesnė forma. Labai plastiškos būtybės.

Ypač sunku buvo juos perplėšti ar perpjauti: jų stangrumas tiesiog stebino. Kūno viduryje, arčiau išorinio paviršiaus, buvo daug vakuolių ir, kartu su tuo, nieko tokio, kas primintų kokius nors organus.

Aš atkakliai ieškojau, tačiau veltui. Tuo tarpu mano draugai padarė svarbų atradimą: analizė parodė esant labai maža azoto, anglies ir vandenilio lygį. Patys audiniai buvo sudaryti iš junginių: oksidų, karbonatrių, boro oksidų su nežymiais kobalto, magnio kalio, silicio, kalcio, fosforo kiekiais. Buvo ir kitų medžiagų, žinomų ir nežinomų, pėdsakai

- Šie žvėriūkščiai priklauso visai kitam pasauliui, - tokia buvo Žano išvada.

Antuanas sutikdamas linktelėjo galva, o aš pasakiau:
- Labiausiai stebina, kad jie neturi drėgmės. Matyt, jie turi ne kraujo, o dujų apytaką.
- Galima spėti, kad ne dujų apyvartą, o kietų medžiagų cirkuliaciją, panašiai, kaip atomo viduje juda elementariosios dalelės.
- Kaip bebūtų, pirmoji anatominė analizė nieko nedavė.
- O kadangi esi histologijos žinovas, - autoritetingai pareiškė Antuanas, - tai reiškia, kad čia bus dar daug mįslių.
- Ką dabar darysime?
- Pirmiausia reikia pratęsti planetos tyrinėjimą. Skrendam kitur!
- Štai kita! – sušuko Žanas.
- Kas kita?
- Kita milžiniška būtybė... Tikriausiai didesnė už ankstesnę! – atsisukę pamatėme 50-ies metrų ilgio padarą. Jis judėjo tiesiai link žvaigždėlėkio.
- Kylam! – ištariau.

Padėjęs ranką man ant peties Antuanas nenuleido akių nuo žvėries, o Žanas tiesiog sustingo ir, atrodo, nė vienas manęs negirdėjo.

Būtybė sparčiai artinos prie mūsų skaidraus aparato ir, akivaizdu, jį matė, nes sustojo tiesiai prieš žvaigždėlėkį. Plykstelėjo akinantis švytėjimas ir aš pajutau nepakeliamą šaltį, prasismelkiantį iki kaulų. Antuanas sukruto, pamėlęs Žanas griebėsi sienos. Jų akyse tvyrojo siaubas...

Vėl plykstelėjo, šįkart silpniau, ir mus nuliejo šaltukas. Kai buvo kažkoks neapsakomas pojūtis, nepaprastai gniuždantis, į nieką nepanašus. Kažkas susispaudė krūtinėje ir atrodė, kad širdis sustojo.

Kiek laiko truko mūsų kančios, o tai tikrai buvo kankynė, - negaliu pasakyti. Gal 30 sek., o gal kelias minutes. Kai atsigavome, gyvūno jau nebuvo. Antuanas, kaip visada, susitvardė pirmas, ir jam grįžo visa ankstesnė energija bei proto skvarbumas.

- Mums grėsė mirtis! – ištarė jaudulio neatskleidžiančiu balsu. – Jei tai būtų nutikę ne žvaigždėlėkyje, kas būtų likę iš mūsų?!

Negalėjau susilaikyti ir tariau papriekaištaudamas:
- Jūs manęs neklausėte!
- Padarėme klaidą... Ypač aš, kai įsijaučiau. O beje, reikia viską išbandyti! Šiąnakt jau nerizikuosime savo gyvybėmis, kaip praeitą. Pakaktų dviejų ar trijų tokių tvarinių, jei jie veiktų sutartinai, kad nužudytų mums bemiegant. Nepadėtų ir žvaigždėlėkio sienos!
- Jei tik tie žvėrys turi galią naktį! – pridūrė Antuanas. Akivaizdu, kad tokiems smūgiams jiems tenka išeikvodi daug energijos.
- Įdomu, ar padaras taip pasielgė sąmoningai ar tiesiog paveiktas susierzinimo, susidūręs su jam nežinomu daiktu?
- Arba jam neįprastomis būtybėmis, - papildžiau aš. - Tai nieko nereiškia. Gal jų rega ir panaši į mūsų...
- Gerai kalbi, - sutiko Antuanas. - Bet kuriuo atveju reikia išsiaiškinti, ar jie turi jutimų organus ir ar gali priimti mums suvokiamas vibracijas.

Taip besikalbėdami, pakilome žvaigždėlėkiu ir sustojome 50 m aukštyje.

- Manau, kad čia spinduliuotė mums nepridarys bėdų... Ir jo spinduliai turi paklusti atstumo kvadrato dėsniui, - šyptelėjęs ištarė Žanas.

Tačiau Antuanas liko niūrus.
- Aš irgi taip manau, tačiau jei tie padarai gali sukoncentruoti savi spinduliavimus, tai mums nepadės ir kvadrato dėsnis. Nors tai mažai tikėtina.
- O gal jie užpuls mus judant paviršiumi? Reikia jo neprisileisti.
- Pasikliausime radijo spinduliuotuvais ir elektrosvaidžiais. Galbūt tinkamai parinktų spindulių pliūpsnio pakaks juos išlaikyti per atstumą.
- Vargu! Tačiau pabandyti verta, - sutiko Antuanas.

Auka pasirinkome vieną vidutinio dydžio gyvūną ir į jį nukreipėme įvairių dažnių spindulius, pamažu didindami jų galingumą. Žvėris beveik nejautė ilgųjų bangų, matomo spektro bangų bei trumpųjų ultravioletinių. Tačiau Ramo banga jau sukėlė jam kažkokį nerimą, o perėjus prie Biuso bangų, jis nedelsiai spruko.

Dar kelis kartus mes kreipėme bangas į antrą, trečią, ketvirtą gyvūną – visada su tokiom pat pasekmėm.

- Atrodo, kad dabar mūsų viršus, - padariau išvadą. – Tačiau nusiraminsiu tik tada, kai mums taip pasiseks ir su milžiniškais... Jei neklystu, štai vienas jų šliaužia...

Ir tikrai, iš už uolų iššliaužė milžinas. Jis buvo toli, todėl prisiartinom ir nuliejom jį Biuso spindulių pluoštu. Pradžioje gyvūnas tarsi suabejojo, o tada vis tiek judėjo į spinduliavimo centrą.

- Padidinti galingumą!

Rezultatas pasijuto iškart: gyvūnas sustojo, tada ėmė trauktis. Pamažu koncentruodami spindulius ir perkeldami žvaigždėlėkį, mes įsitikinome, kad negali būti klaidos...

- Štai ir gerai! – linksmai šūktelėjo Antuanas. – Mes laimėjome varžybas, be to, dar ir lengvai, su nedidelėmis energijos sąnaudomis. Turiu prisipažinti, kad baiminausi. Ne tai, kad netikėčiau mūsų ginkluotės galia, tačiau maniau, kad reiks daug energijos, o jei viskas taip paprastai, tai neblogai!
- Palauk, tikriausiai tai yra ne vienintelis pavojus!
- Palauk, palauk... nėra ko kranksėti! Nugalėsim visus! O dabar į kelią, į kitas vietas!

Mes lėtai judėjome, kad kruopščiai apžiūrėtume įdomias vietas, ir sukiojomės tai į vieną, tai į kitą pusę, plėsdami tyrinėjimo lauką.

Per valandą su ketvirčiu įveikėme ne daugiau nei 100 km lygiagrečiai pusiaujui ir 5-6 kartus buvome nukrypę nuo kurso.

Visiškai tuščias vietoves keisdavo pilnos gyvasties. Nekantrus Žanas, trokštantis naujų atradimų, pareikalavo padidinti greitį.

- O vėliau vėl bus galima rėplioti vėžlio žingsniu.
- Nori skristi tiesiai?
- Ne, padarysime kelis nulėkimus į šalį nuo pagrindinio kurso.

Žvaigždėlėkis nulėkė 100 km/val. greičiu. Kartu darėm stabtelėjimus, atidžiai ištirdami vietovę.

Daug laiko praėjo be jokių nutikimų, ir jau norėjome pereiti prie lėto skridimo, kai Žanas atkreipė mūsų dėmesį:
- Atrodo vanduo!
- Tikrai, bent jau kažkas skysta! – patvirtinau aš. Platus lygus šviesiai rudos spalvos paviršius vos blykščiojo, tarsi būtų padengtas kažkokia ne visai skaidria plėvele. Nežymus judėjimas ir mažos bangelės išdavė, kad tai skystis. Blizgantis paviršius buvo tokio pat dydžio kaip Onesio ežeras.

- Vanduo? Abejotina. Kažkokia keista spalva, - sumurmėjo Antuanas.
- Man teko matyti tokios spalvos pelkių.
- Gal ir tokios, tačiau labai retai. Tačiau tai vis dėlto skystis, ir čia jį matome pirmąkart. Reikia pažiūrėti iš arčiau.
- Žinoma, ir šįkart visi kartu nelipsime iš laivo!

Priartėję prie ežero, mes pamatėme, kad rudoka spalva buvo įprasta skysčio spalva.

Mus užplūdo malonus, o kartu ir gilus jaudulys. Juk šis pasaulis, nors ir nelabai svetingas, vis tik kažkuo panašus į mūsų. Augmenija bangomis dengė lygumą ir, be abejonių, priminė mūsų augalus. Kelias minutes žvelgėme labai susijaudinę, o Žano akyse netgi sužibo ašaros.

Nors nė vienas tų augalų nebuvo panašus į kokį mūsiškį, vis tik jie priminė ir Žemės žoles, gebenes ir krūmus, ir medžius, ir grybus, ir samanas, ir dumblius. Tik jų samanos buvo aukštesnės už mūsų karklus, grybai 7-10 m aukščio, o aukščiausi medžiai nesiekė mūsų krūmų aukščio, tačiau buvo gerokai platesni.

Kai kurie jų, nors ir žemi, išoriškai priminė baobabus. Jie atrodė kaip didelio medžio kelmai, žemai nupjauto ir pridygusio daugybe jaunų atžalų. Augalų fonas buvo nevienodas ir bendrai paėmus priminė mūsų miškų spalvų gamą rudenį, kai medžiai tampa panašūs į dideles spalvingas puokštes.

Malonus jausmas, kad esame planetoje, nors kiek panašioje į mūsiškę, mūsų nepaliko, o vėlesni atradimai dar labiau jį sustiprino: mes pamatėme gyvūnus.

Iš pirmo žvilgsnio negalėjo būti jokių abejonių: tos būtybės, neginčijamai, panašėjo į Žemės gyvūnus, nors ir turėjo kitokią sandarą, kuri buvo neįprasta mūsų akiai. Keturkojų visai nebuvo: visi tie gyvūnai, ir dideli, ir maži, turėjo po 5 kojas, kurių penktoji skyrėsi nuo kitų ir, akivaizdu, jos vaidmuo buvo sudėtingesnis. Kaip ir mūsiškiai, kai kurie žvėrys laipiojo po medžius, kiti plaukiojo vandenyje, treti – skraidė ore. Jie neturėjo plunksnų, tik kailį, žvynus ir niekuo nepadengtą odą. Ir visi, kaip vienas, buvo be uodegų.

Šių tvarinių akių sandara buvo sudėtinga, skirtingos rūšys turėjo skirtingą jų kiekį, tačiau ne mažiau 6-šių. Regos organų dydžiai, vis tik, buvo mažesni nei mūsų keturkojų ir išsiskyrė savitu blizgesiu. Visai nebuvo ausų ir šnervių, kurios būtų išsikišę laukan, tačiau visi šie gyvūnai turėjo nasrus su dantų eilėmis... Nė vieno jų dydis nebuvo didesnis už mūsiškį zebrą. Bendrai paėmus, sandara ir forma jie šiek tie priminė žemiškus. Kai kurių kaukolės buvo panašios į vilkų, kačių, lokių, paukščių. Kitų galvos buvo kubo ar piramidės formos. Visi skraiduoliai turėjo po 5 sparnus, padėjusių jiems vairuoti ir tarnavusių kaip letenos. Vandens gyvūnai turėjo po 5 plaukmenis: 4 šonuose ir vieną ant pilvo.

Aš pasakoju taip, tarsi mes būtume iškart pamatę visą tą nuostabybę, tačiau, iš tikro, tai užėmė nemažai laiko...

Pradžioje lėtai sklendėme virš vietovės ir sukėlėme nemažą sumaištį skraiduolių tarpe, tuo tarpu antžeminiai ir esantys vandenyje į mus nereagavo. Įsitikinę, kad apylinkėse nėra tų milžiniškų sutvėrimų, pradėjome sistemingai tyrinėti ežero pakrantę bei lygumą.

Pirmiausia buvo pažymėta, kad dauguma Marso gyvūnų – žolėdžiai. Jie ganėsi – graibštė žolę, skabė lapus. O vėliau pamatėme ir mėsėdžius – tai buvo mažesnių dydžių gyvūnai. Stebėjimai truko beveik dvi valandas, kai pavyko pamatyti skaidančių gyvūnų kovą. Nugalėtojas su auka pasislėpė uolos plyšyje. O po to pamatėme ir vos už vilką didesnį žvėrį, kuris įveikė ir sudraskė kitą gyvūną.

- Koks pat pragaras kaip Žemėje! – paniekinamai mestelėjo Žanas. Tačiau tokios scenos įvykdavo nedažnai. Žolėdžių buvo gerokai daugiau nei plėšrūnų.
- O gal išlipam? – paklausiau.
- Ir aš taip manau, - atsakė Žanas.

Metėme burtus, ir Antuanui iškrito likti žvaigždėlėkyje, laikantis tam tikru atstumu nuo mūsų, tačaiu ne per arti, kad neišbaidytų mūsų pasižvalgymo ir neišbaidytų gyvūnų.

Aš su Žanu išlipome iš laivo, su respiratoriais, apsiginklavę spinduliasvaidžiais, apsivilkę kostiumais su Žemės atmosferos slėgiu. Pradžioje pasėmėme šiek tiek vandens iš ežero: jis buvo gerokai sunkesnis nei Žemėje ir turėjo kažkokį neįprastą, nestiprų ir gana malonų kvapą.

- Jo tankis du su puse karto didesnis nei mūsų vandenynų vandens, - pasakė Žanas, - ir garuoti jis turėtų mažai. Tik ar tai vanduo? Manau, kad kažkas kita. Reikia įsitikinti.

Kiekvienas mūsų turėjo po nedidelį nešiojamą analizatorių, kurių pagalba buvo galima atlikti pirminius ištyrimus.

Mėginio skystis užvirė aukštesnėje temperatūroje nei mūsų vanduo, o jo tankis buvo 1,3.

Laikydami parengtus ginklus, pradėjome apžiūrinėti ežero krantą. Gyvūnai bėgo nuo mūsų, išskyrus mažiausius, kurie, matyt, mūsų nejuto.

- Paprasčiausiai jie mums kažkokie nesuprantami, - tarė Žanas. – Taigi, jų nepasitikėjimas grynai instinktyvus.

Kartais mažiau išsigandę gyvūnai sustodavo tolėliau ir mus apžiūrinėdavo, tačiau tereikdavo prieiti arčiau, ir iškart pabėgdavo.

- Tie, matyt, protingesni. Jie nori sužinoti, kas mes tokie... Kokia būtų laimė, jei galėtume sutikti protingas būtybes, panašias į žmones!
- O gal nelaimė! Gali būti, kad jos gali būti tokios pat protingos ir žiaurios kaip žmonės...
- Ką gi, žvaigždėlėkis netoli...
- O pavojus gali būti dar arčiau. Gerai įrengta pasala – ir visa...
- Pažiūrėkite!

Prieš mus pasirodė plėšrūnas, panašus į tą, kurį matėme medžiojant. Jis buvo žemas, vos didesnis iš Niūfaundlendo šunį. Jis pravėrė nasrus, panašius į penkiakampė prizmę, jo akys blizgėjo tarsi jonvabaliai. Kailis pablizgėdavo violetiniu atspalviu ir priminė purias samanas.

- Atrodo, kad nori paragauti nežinomos mėsos! – nusijuokė mano draugas.

Netikėtai pasirodė kitas gyvūnas, primenantis mūsiškę lapę, tik kreivu snukiu, o dydžiu sulig mūsų šernu. Jį vijosi žvėris, panašus į tą, kurį apžiūrinėjome. Užgintas tarp dviejų priešų gyvūnas norėjo mestis į šalį.

- Visai kaip pas mus Žemėje, - pasakė Žanas, kai vilkai apsupa elnią ar ožką.

Gyvūnas nespėjo ištrūkti – vienas plėšrūnų griebė už kaklo, o kitas kibo į šoną. Žanas norėjo įsikišti, tačiau buvo per vėlu: nugalėtojas perkando aukai kaklą, ir iš žaizdos ėmė tekėti geltonas skystis – Marso gyvūno kraujas.

- Vos be reikalo neiššvaisčiau užtaiso, - pratarė Žanas. – Ir nors. Kaip atrodo, šioje planetoje yra pakankamai energijos šaltinių, vis neverta jos švaistyti!
- Tuo labiau, kad čia atskridome ne tam, kad keistumėm nusistovėjusią tvarką. Neužmirškim, kad mes tik tyrinėtojai.

Susimąstę ėjome toliau. Gal dėl to, kad žmogus – adaptyvi būtybė, mes šioje aplinkoje jautėmės neblogai, tarp šios augmenijos, paslaptingų gyvūnų, jau nieko nebijodami. Dabar mums pradėjo patikti, kad galime sparčiai judėti sparčiai, tam neskirdami didelių pastangų. O kas dėl kvėpavimo – tai mūsų respiratoriai mums tiekė išvalytą orą, ir todėl jautėmės neblogai.

- Jei čia yra augalų ir gyvūnų, tinkamų maistui, tai čia galime likti kirk tik panorėsime, - kalbėjo Žanas. – Man atrodo, kad čia rasime visa, ko reiks maistui, o taip pat energijos atsargų, reikalingų sugrįžimui...
- O siaubas! Pažiūrėk, kas tai?! – tai, kas judėjo į mus, neatrodė labai patraukliai: 12 m ilgio apokaliptinis gyvis, vienu metu primenantis ir krokodilą, ir pitoną, ir raganosį. Ant žemų letenų, apvalaino kūno, milžinišku piramidės formos snukiu, besibaigiančiu ilgu ragų. Šis žvėris, šonuose boluodamas gryna oda, blyksėdamas žvynais ant nugaros, su snukį dengiančiu kailiu, prie mūsų artėjo tarsi šliauždamas, nors judėjo ir jo letenos.

- Šliaužia ar eina? – paklausiau.
- Ir šliaužia, ir eina, - atsakė draugas, - t.y. letenų judesiai, taip sakant, sinchroniški kūno vinguriavimui. Tokių sutvėrimų Žemėje nėra.

Pamatęs mus, žvėris sustojo ir įsispoksojo savo 12-a akių, kurios tarsi įsižiebdavo, tarsi gesdavo, lyg būtų lemputės. Dėl visa ko parengėme spinduliuotuvus.

- Geras! – apibendrino Žanas.
- Taip, lyg kokie 5-6 drambliai!

Mes pastebėjome, kad visi gyvūnai mūsų akiratyje kiek pajėgia lėkė šalin nuo šios pabaisos. Akivaizdu, kad tai buvo pavojingas žvėris. Po trumpo stabtelėjimo, jis vėl pajudėjo link mūsų.

- Neskubėk, mano džiaugsme! – šūktelėjo Žanas ir į jį pasiuntė Biuso spindulių užtaisą. Žvėries judesiai tapo vangesni, tačiau jis nesustojo, o ėmė artėti dar sparčiau. Tada į jį nukreipiau savo spinduliuotuvą. Tai suveikė: baidyklė sustojo, jo akys užgeso. Tada skubiai apsisuko ir lėtai, tarsi sužeistas, nušliaužė atgalios.

- Vis tik pramušė ir jį – tariau – Gal, pribaigiam?
- Neverta. Tikriausiai teks išeikvoti perdaug energijos>
- Pagal mane, mes jį sutramdėme. O štai ir Antuanas, - žvaigždėlėkis buvo virš mūsų. Mes apsikeitėme signalais su juo, ir jis, įsitikinęs, kad viskas gerai, pasitraukė tam tikru atstumu.
- O protingų nesimato.
- Kas žino, - spėjau, - gal jie jau pastebėjo mus, o dabar slepiasi, stebėdamos... Gal rengia pasalą...

Žanas gūžtelėjo pečiais ir nusijuokė. Mes užlipome ant kalvelės ir pamatėme mišką. Tai buvo labai panašu į milžiniškus baltus grybus su kažkokiais ūsiukais ir išaugomis.

Visur buvo grybienos audinys. Nieko, kas primintų lapus. Viršuje sklandė neįprastos būtybės su penkiais sparnais. Tarp jš buvo ir visai smulkučių, tarsi vabalų, ir didesnių, kaip mūsų balandžiai ar varnos. Tačiau nebuvo nė vieno su plunksnomis, uodega, o galvos buvo ovalinės ir plikos. Žanas tyliai ištarė:
- Šie sutvėrimai keik primena mūsiškius. Tik tie penki sparnai... Ir pažiūrėk, ore jie juos suka tarsi propelerius.
- O jie neblogai skraido tokiame išretėjusiame ore. Matyt, jų sparnai lai stiprūs.

Išėjome į laukymę, kurioje augo lianomis apraizgyti krūmai bei samanos. Visur kyšojo uolos. Aš sustojau, kad pažiūrėčiau, iš kokio mineralo jos sudarytos, o Žanas nuėjo toliau. Matyt jį irgi kažkas sudomino, ir jis nesusimąstydamas nusileido į gilią daubą tarp melsvų uolų.

Staiga prieš mane iškilo dvi būtybės, su trimis kojomis ir vertikaliu kūnu, visai nepanašios į tas, kurias matėme iki tol. Jose, be abejonių, buvo kažkas žmogiška. Jų išvaizda su švaria, beplauke oda, nors ir su šešiomis akimis ir visai be nosies, priminė protingą būtybę.

Kaip man aprašyti jų išorę? Kaip papasakoti apie jų pilną ritmo ir harmonijos formą, kurią galima palyginti tik su puikiausiomis graikų vazomis! Kaip nusakyti jų odos švelnius atspalvius, iškart sukeliančius mintis apie gėles, vakaro bangas, senovines egiptiečių emales! Jos visai neturėjo tokių netobulų išsikišimų kaip mūsų ausys, nosis ir lūpos.

Pritrenkiančiai atrodė šešios nepaprastos akys! Lyginti su jomis žaviausias akis Žemėje tas pat, kaip lyginti tyrą jūrą su pelkių dumblyne! Tose akyse švytėjo visos , ankstyvos saulės apšviestų pievų, padūmavusių tolių spalvos, visas besileidžiančios saulės spinduliuose žaidžiančių upių grožis, puikiausi ežerų ir jūrų, audrų ir bangų atšvaistai... Nuostabi buvo tų būtybių eisena: kiekviena koja judėjo paeiliui, o kai marsiečiai sustodavo, kojas sudėdavo trikoju. Buvo vos žemesnio ūgio už mus.

Kol juos apžiūrinėjau, sukrėstas ir nustebintas, jie truputį pasitraukė ir dingo už medžių, o tada vėl išėjo ir atsistojo kiek nuošaliau. Vienas jų į viršų pakėlė kažką panašaus į kelis kartus apie jį apvytos lianos galą. Mano kojos tarsi suakmenėjo. Tada pakėliau spinduliuotuvą ir į juos paleidau silpną užtaisą. Ai būtybės iškart susvyravo ir dingo už uolų.

Kojas atleido po kelių akimirkų, tačiau visa tai mane buvo labai įaudrinę. Visu balsu riktelėjau:
- Žanai! Žanai!

Iš už uolos išniro apie 12 tokių pat stačių būtybių, tačiau šįkart tos laikėsi nuošaliai ir po minutės pradingo: į laukymę leidosi žvaigždėlėkis. Kai jis pasiekė paviršių, laukymėje jau nieko nebuvo. Antuanas stovėjo prie liuko.

- Ar nematei Žano? – šūktelėjau.
- Žano? Ne, nemačiau, - atsakė Antuanas tokiu ramiu balsu, kuris nekito net sunkiausiomis akimirkomis, nors jo žvilgsnis buvo niūrokas. – Aš pats priartėjau prie laukymės, kai nuėjote prie melsvų uolų. Mačiau, kaip pasirodė tos būtybės... Pajutau pavojų... Ir štai aš čia...
- Žano nėra, o šios būtybės, akivaizdu, pavojingos. Kaip ir mes, jos moka paveikti per atstumą. Jų siunčiama energija paralyžuoja raumenis... Išsigelbėjau tik todėl, kad buvau tolokai.

Kol aš tai sakiau, mudu abu per žiūronus žvalgėmės po vietovę. Dvi ar trys būtybės šmėkštelėjo okuliare ir dingo.

- Tačiau mes negalim taip palikti Žano, - tarė Antuanas. – Ką gi daryti! Patiems ten eiti, tikriausiai labai pavojinga... Būtybės, mokančios pasiųsti energiją per atstumą, aiškiai yra protingos ir lengvai mus pagautų, nes jų daugiau nei mūsų.

Liūdnai pažvelgėme vienas į kitą.

- Ir likti čia nesaugu, - tęsė Antuanas. – Keista, kad esam gyvi iki šiol. Lipam į žvaigždėlėkį. Iš ten galima puikiai viską stebėti, galbūt, pamatysim jį.

Įsitaisęs laive, pakėliau jį. Mes skridome virš tai, ką labai norint galėtume pavadinti mišku. Tačiau stačių būtybių nebuvo nė pėdsakų.

- Matyt, bijo žvaigždėlėkio, - spėjo Antuanas. – Skrendam toliau.

Nuskriejome virš laukymės ir vėl nieko nepastebėjome. Tik už kelių kilometrų vėl pamatėme juos. Vieni ramiai traukė toliau, o kiti, akivaizdu, atliko kažkokius mums nesuprantamus darbus. Mes pastebėjome, kaip vienas jų prisitaikė į penkiakojį neįprastu ginklu, kokiu ir aš buvau paralyžuotas. Gyvūnas iškart sutrūkčiojo ir nugriuvo.

- Nėra abejonių, kad tos būtybės Marse – tokios pat, kaip žmonės Žemėje, - mestelėjo Antuanas.

Visiškai su juo sutikau. Be to, ir savo judesiais šios būtybės skyrėsi nuo kitų.

- Kad tik pasigailėtų Žano, - atsidusau
- Jei tik jį sučiupo gyvą.

Laikas nuo laiko grįždavome prie miško laukymės ir sukome aplink ją visomis kryptimis. Nieko. Tirpo paskutinės viltys. Dabar jau mūsų kelionė į Marsą atrodė kažkokia neapgalvota.

- Argi buvo galima skristi į čia tokia maža grupele, - pasakiau, kai nuo Žano dingimo praėjo 5 ar 6 valandos. – Ir mes, tokie protingi, pasielgėme taip kvailai.
- Tektų gailėtis, jei tai tikrai būtų kvaila. Tačiau visi žvalgai rizikuoja. Tai – dėsnis. Argi mažai žuvo plaukusių Kolumbo karavelėmis, Magelano ar Kuko laivais, tyrinėjusių pirmykščius miškus, gelmes bei dykumas... O kiek dingo skridusių į Mėnulį ir likusių ten amžinai? O juk tai buvo ne tokie drąsūs iššūkiai, kaip kad mūsiškis... Galbūt, žūsiu čia, tačiau gailėtis nesiruošiu, - išdidžiai baigė Antuanas.
- Reikėjo atskristi didesne grupe.
- O tam būtų tekę ilgam atidėti skrydį, kad būtų pastatyti keli žvaigždėlėkiai, surasta pinigų ir sutikusių skristi žmonių. O kartu, kas žino, kad būtų geriau, jei mūsų būtų atskridę daugiau? Jei Marse gausu tokių trikojų, kurie sučiupo Žaną, tai atskridusiai 20, 30 ar 50 žmonių grupei būtų didesnis pavojus nei 2-3. Reikia nusiraminti ir atlikti tai, dėl ko mus atsiuntė.

Praėjo diena, ir mums teko nakvoti virš miško. Mes vėl stebėjome švytinčias tvarinius ore, tačiau širdį spaudė taip smarkiai, kad nesinorėjo nei stebėti, nei tyrinėti. Dar kartą įsitikinome, kad šioje eterinėje gyvybėje yra savos ypatybės. Švytinčių gijų virpesiai priminė minios judėjimą dideliame mieste, tik be paliovos ir sudėtingas. Dažnai tas judėjimas, nežinia kodėl, vyko viena kryptimi. Plykstelėdavo ugnys, kito švytėjimo ritmas, tai stipėjo, tai silpnėjo, sudarydamos įspūdį apie savotišką pašnekesį. Kai kuriose grupėse buvo galima spėti esant vieną pradžią, o kitose to nebuvo. Grupes sudarė skirtingas gijų-sruogų kiekiai – nuo kelių iki kelių šimtų. Tąnakt matėme milžinišką tokių sruogų „minią“ – iš kelių tūkstančių. Jų ilgis siekė 7-8 m. jos kilo aukštyn beveik vertikalia kolona. Sruogų judesiai buvo nepaprastai greiti, tarsi jie siektų pasiekti pačias žvaigždes. Nors mums ir buvo nelinksma, mes vis tik pakilome paskui šią minią. Ji pakilo į beveik kelių šimtų kilometrų aukštį. Po kiek laiko kolona jau nespindėjo. Už jos neliko net kibirkščiuojančio pėdsako. Kai ji sustojo, tai tik silpnai žibėjo. Praėjo dar pusvalandis, ir visa kolona sugrįžo prie paviršiaus.

- Mes matėme, taip sakant, eterinio pasaulio forumą, - pasakė Antuanas, kai mes vėl pakibome virš miško. – Neabejotinai, ši gyvybės forma subtilesnė už mūsiškę.
- O argi tai, kad jos nepastebėjo mūsų, neliudija apie mūsų pranašumą?
- Ir mes savo pradinės evoliucijos metu nepastebėjome mikrobų, kurie taip pat naikino žmoniją. Gal imsi tvirtinti, kad jie, žudę negrus, egiptiečius, graikus, buvo aukščiau už žmones, kuriuose jie buvo įsikūrę, ir kurie apie juos visai nenutuokė?
- Kas žino?

Mes patylėjome, o tada į baltųjų grybų mišką nukreikėme stiprius prožektorius, neturėdami ypatingų vilčių rasti draugą.

Pradžioje budėjo Antuanas, o aš tuo metu neramiai numigau kelias valandas kaip žmogus, nuteistas mirčiai, sapnuodamas košmarus ir baisius vaizdus.

Dar tebebuvo naktis, kasi pradėjau budėti. Iki pat aušros sukinėjausi virš piktą lemiančio miško. Mane užplūdo mirtinas liūdesys. Net jei Žanas ir nebūtų buvęs geriausiu mano draugu, vis tik šioje svetimoje planetoje jo netektį būčiau jautęs kaip savo esybės dalies atplėšimą. Ši kelionė per žvaigždžių erdves ir buvimas tolimoje būtybėje mus tris padarė tarsi viena būtybe.

Pagaliau ėmė švisti ir, kaip ir Žemėje tokioje platumoje, iškart atėjo diena. Ir jau ir netekęs vilties, aš vis dar žvalgiausi į tarpus tarp milžiniškų grybų ir vijoklinių augalų... kaip suvirpo mano širdis, kai pamačiau Žaną.

Jis stovėjo laukymėje ten pat, kur ir pradingo, palei mėlynas uolas. Nukreipiau į jį „šaukinio“ spindulius, ir jis atsakė ritmingais mūsų kodo signalais. Jis pranešė:
- Gyvas ir sveikas. Esu tarp į mus panašių būtybių. Jau kažkiek suprantame vieni kitus. Jie labai geranoriški, geresni už žmones. Jis laikė mane įkalinę, suparaližuotą. Tačiau nejutau jokios prievartos. Jie baisiai nustebę ir nori sužinoti, kas mes ir iš kur atsiradome. Galiausiai, aš jiems tai išaiškinau.
- Tu ne alkanas, kaip su kvėpavimu?
- Kas dėl kvėpavimo, tai viskas gerai, jie man paliko respiratorių. Tačiau noriu valgyti, o ypač gerti. Vietos vandens gerti negalima, o jų maistą bandyti bijau. Jie tai suprato.
- Tu ten laisvas?
- Taip... Ir manau, kad jie mane paleis, kiek pajėgiu juos suprasti. Atneškite man vandens.
- Tuojau, drauguži! Reikia pažadinti Antuaną.

Antuanas miego taip pat neramiai kaip ir aš ir iškart pašoko, ai tik jį pašaukiau. Jis net sustingo pamatęs Žaną laukymėje. Paskubomis paaiškinau, kas nutiko, o Žanas papildė mane signalais.

Aš įsitikinau, kad jų spinduliai praeina tik pro gana plonus kūnus – ne storesnius nei 5-6 cm, o pranikdami netenka galios. Jie nėra mirtini, o tik paralyžuoja. 100 m atstumu jie vos vos juntami. Žinokite tai!
- Getai, - tarė Antuanas, - mes tau nuleisim maisto.

Mes greitai supakavome paketą ir nuleidome jį iš 200 m aukščio. Iškart iš po žemės iššoko pora dešimčių trinogių, labai susidomėjusių tuo įvykiu.

- Ačiū! – pasignalizavo mums Žanas, paėmęs paką. – Tikiuos, kad netrukus jums pateiksiu nuodugnesnius duomenis.

Mes matėme, kaip jis gėrė ir valgė; ir niekas jam netrukdė. O kai jis suvyniojo likučius, iškart išėjo 4 trikojai ir jį nusivedė.

- Ką tai reiškia? – susiraukė Antuanas. – Ar jie iš tikro jam dovanoja gyvybę, ar atideda mirties nuosprendį kitam kartui?
- Nemanau, kad jie nori jam pakenkti... Ypač, jei jie suprato, kad jiems niekas negresia. Jie smalsūs ir nori daug ką išsiaiškinti. Įsivaizduok, kaip mes jaustumės jų vietoje?
- Mes jaustumės kaip kultūringi žmonės, o jie, galbūt, yra laukiniai.
- Man atrodo, kad tai mirštanti civilizacija. Jie gyvena po žeme, vadinasi, jų planeta nuskurdo.
- Gal, bet jų ginklai, tie spinduliuočiai, apie kuriuos žinome, liudija apie aukštą kultūrą, gal dabar, o gal ir praeityje.
- Nuostabus dalykėlis!
- Nebūk antropocentristu! – šūktelėjo Antuanas. – Eteriniai tvariniai, o ir plokštieji kur kas nepaprastesni. O šie trikojai vis tik primena žemiškas būtybes.
- Tai taip, tačiau pasakyk sąžiningai, argi tu nesi susijaudinęs?
- Dar kaip! Išgyvenu kaip ir tu. Juk tarp jų Žanas, nors gyvas ir sveikas, tačiau nelaisvėje. O tai, kad jo nepaleidžia, mums blogiausias, tragiškiausias reikalas!
- Mes neabejotinai sugebėsim jį išlaisvinti!

Antuanas beviltiškai gūžtelėjo pečiais:
- Kaip? Net jei šie trikojai būtų bejėgiai kovoti su žvaigždėlėkiu, o mūsų spinduliai galėtų užtikrinti mums pergalę, vis tiek jie laiko sučiupę Žaną ir gali su juo padaryti, ką panorėję. Mums teks tikėtis laimingo atsitiktinumo arba jų gerumo.
- Aš tikiu jų gerumu.
- Aš irgi. Tik mūsų tikėjimas beveik niekuo nepagrįstas.
- Kodėl? Juk jie gerai elgiasi su Žanu...
- Gal tai dėl vaizdo. Prisimenu, kaip nužudė Kuką...

Truko dar labiau kankinantis, nei išgyvenome skraidydami virš miško, laukimas. Maždaug pusiaudienį Žanas vėl pasirodė laukymėje ir pranešė:
- Galiu tvirtai pasakyti, kad jų vidinė nuostata gerokai geresnė nei žmonių. Man nedaro nieko bloga. Pamažu imam vieni kitus suprasti ženklų pagalba... Man jau pavyko jiems išaiškinti, kad atskridome iš kito pasaulio. Kas dėl jų protinių sugebėjimų, tai jie, akivaizdu, nenusileidžia žmonėms. Tiesa, yra ypatybių, priklausančių nuo jų pasaulio sandaros. Nuo vakar dienos daug trikojų ateina pažiūrėti į mane ir laivą. Atvyksta, akivaizdu, iš toli.
- Kaip manai, jų kultūra vystosi ar merdi?
- Žinoma, merdi. Čia negali būti abejonių, Kaip ir žmonės, jie priklauso gyvoms būtybėms, kurios priklausomos nuo vandens. Jų vanduo, jų drėgmė nyksta ir, matyt, jau nėra tokia, kaip anksčiau.
- Ar yra vilties, kad tave paleis?
- Galiu kirsti lažybų, kad taip.

Vienas po kito į paviršių išeidavo trikojai. Jie įdėmiai stebėjo, kaip belaisvis keitėsi signalais su žvaigždėlėkio komanda.

- O jie ir iš tikro labai gražūs, - pasakė Antuanas.
- Gerokai gražesni už mus, - atsidusau.

Mes žiūrėjome, kaip jie vaikšto, mėgaudamiesi savo judesių plastiškumu ir harmonija. Aš jau sakiau, kad jie vaikšto paeiliui trimis kojomis, dėl ko atrodo, kad jų eisena trijų taktų. Rankų judesiai iš dalies panašūs į mūsų. Kiekviena viršutinė galūnė turėjo pirštus, tačiau tai nebuvo žmogaus ranka. Tai, kas atitiko mūsų pirštus, buvo iškilę iš ovalo formos įdubos,, ir kiekviena ranka turėjo po 10 tokių pirštų. Greitai įsitikinome, kad šie pirštai galėjolankstytis visomis kryptimis, ir kiekvienų jų judesiai nepriklaus nuo kitų.

Todėl buvo įmanomi įvairūs judesiai, ir jie galėjo imti kelis daiktus vienu metu iš skirtingų krypčių. Jų drabužiai buvo iš kažkokio augalinės medžiagos, panašios į samanas, ir glaudžiai aptempę kūną. Vienas trikojų, stovintis greta Žano, įdėmiai stebėjo mūsų judesius.

- Tai labai svarbus asmuo, - pasignalizavo Žanas. – Turi didelį autoritetą tarp jų. Su juo kalbuosi ir jam aiškinu mūsų komunikacijos ženklų sistemą. Reikia dar kelių dienų, kad galėtume palaikyti paprastą pokalbį.
- Kaip su produktais? Gal dar ko reikia?
- Užteks iki rytojaus.

Tuo metu stovintis greta trikojis kažką parodė ženklais.

- Spėju, - perdavė Žanas. – Jis nori jus nuraminti. O ir aš jau ne taip susrūpinęs dėl ateities, tik sunku be jūsų.

Trikojai

Kita savaitė atrodė lyg amžinybė. Kasdien kalbėjomės su Žanu. Ir kaskart mums norėjosi nusileisti į miško laukymę, tačaiu jis prašė palaukti dar truputį. Nebuvo būtinybės visąlaik būti netoliese jo, ir todėl mes atlikdavome tolimas ekspedicijas. Mes išaiškinome tris juostas, kuriose gyveno trikojai.

Martians of Joseph Henri Rosny Aine. Les Navigateurs de l'Infini Trys ežerų ir kanalų juostos apėmė plotą, panašų į mūsų Viduržemio jūrą. Ežerų nebuvo už Marso tropikų ribų, tik kai kuriuos juos matėme juos platumose, kuriose Žemėje būtų vidutinis klimatas. O toliau drėgmės nebuvo ir pėdsakų, ir tik poliarines sritis dengė plona sniego kepurė.

Visoje planetoje trikojų buvo ne daugiau nei 7 mln. Dauguma jų gyveno po žeme. O labai nedidelė dalis gyveno akmeniniuose statiniuose, kurių stilius priminė romaniškąjį. Tokie statiniai, o jie, akivaizdu, buvo ankstesnės kultūros pėdsakais, stovėjo nedidelėmis grupėmis. Tai buvo savotiški miestai, atrodytų sudaryti iš mažų ir didesnių romaniško stiliaus bažnyčių. Dauguma jų virto į griuvėsius – tai liudijo apie trikojų kultūros nuopuolį, prasidėjusią prieš daugelį amžių. 7 ar 8 miestai buvo taip pat apgyvendinti kaip Paryžius Liudviko XIV laikais ar Londonas Kromvelio laikmečiu, o dabar juose telikę tik keli šimtai gyventojų. Pramonė buvo sunaikinta beveik visiškai.

Jie gamino mašinas, kiek panašias į mūsų. Tai buvo mechanizmai, skirti žemės dirbimui ir transportui. Jų išliko nedaug, o važinėjo jie ne ratais, o, atrodo, šliaužiojo, ir gna greitai. Trikojai turėjo ir skraidymo aparatus. Jie turėjo ryšio priemones, primenančias mūsų telegrafą, bei nesuprantamos paskirties mašinas, veikusias mums nežinoma energijos rūšimi. Apie mus jau žinojo visur. Į mus žvalgėsi instrumentų, panašių į mūsų žiūronus, ir. Savaime aišku, pagamintus panašiai, pagalba. Kai mes praskrisdavome virš miestų, gatvėse susirinkdavo minios. Trikojai išlįsdavo ir iš po žemių. Buvo aišku, kad jie labai susidomėję.

Vėliau matėme kultūros, panašios į tą, kuri buvo Žemėje XIX amžiuje, likučius. Atrodo, kad sustojus fabrikams ir gamyklos, nuopuolį patyrė ir mokslas.

O kas dėl gyvūnų, tai tik nedaugelis dydžiu buvo didesni už mūsų jaučius. Trikojų apgyvendintas plotas užėmė visai nedidelę Marso paviršiaus dalį – vos daugiau nei 1/10 ir nenusitęsė toliau nei pusė atstumo nuo ekvatoriaus iki polių.

Plokščių tvarinių užimtas plotas buvo kur kas didesnis ir nusitęsdavo toliau į šiaurę ir pietus. Ateitis priklausė jiems. Ar tai trikojai traukėsi, nugalėti kitų rūšių, ar tai jie negalėjo gyventi kitose planetos srityse, ar tai nuopuolio rezultatas – nežinia. Mums buvo svarbu atsakyti į šį klausimą. Buvo visiškai aišku, kad žvėrių karalija buvo kur kas jaunesnė už trikojų pasaulį.

- Ateitis jiems, - pasakė Antuanas, mums skrendant virš kitų kraštų. – Jie užkariaus planetą! Jie ir be karo užėmė du trečdalius jos... Bet dar yra ir švytintys tvariniai...
- Taip, mano drauge, tačiau jie tokie nesuprantami, kad negaliu įsivaizduoti, kokia jų ateitis, tuo labiau, kad laikau, kad jų išsivystymas aukštesnis už mūsų.
- Nejaugi ir iš tikro aukštesnis? Galbūt, jie tik paprasčiausiai subtilesni, neturi žiaurumo savybių, tačiau iš tikro yra žemoje išsivystymo stadijoje?
- Gali būti, tačiau, žvelgiant į tų švytinčių tvarinių sandarą, manau, kad jų gyvybė – aukštesnio lygmens gyvenimas.
- Tu įsitikinęs? Beabejotina, kad laisvieji elektronai turi didesnį judesio diapazoną ir didesnius greičius nei ląstelių judesiai, tačiau būtent todėl laikau, kad ląstelė – aukštesnio lygmens!
- Ne visai vykęs įrodymas. Ir aplamai mūsų ginčas be pagrindo. Galime kliautis tik intuicija, tačiau jos, gaila, nepakanka.

Vienuoliktą valandą pamatėme Žaną laukymėje, o apslink nesimatė nė vieno trikojo. Žanas godžiai akimis ieškojo mūsų. Pamatęs, pranešė:
- Aš laisvas!

Mūsų širdys ėmė smarkiai plakti. Žanas tęsė:
- Kaip matote, jie laikosi atokiai. Be to, aš įsitikinau, kad jei jie turėtų priešiškų ketinimų, tai vis tiek nieko negalėtų padaryti mūsų laivui. Jų ginklai nepavojingi, o pabūklai nepramuš sienelių iš aliuminito, o galingų sprogstamųjų medžiagų jie neturi. Jie tai dažnai kartojo, ir dėl to nėra abejonių.

Kol Žanas signalizavo mums apie tai, žvaigždėlėkis leidosi į laukymę. Mes palietėme paviršių ir ... Žanas vėl buvo su mumis!

Pradingo slegianti paskutiniųjų savaičių įtampa. Iš džiaugsmo ir jaudulio kelias minutes mes negalėjome nieko ištarti, tarsi apgirtę nuo susitikimo. Galiausiai Antuanas paklausė:
- Kaip tu manai, jei iš tikro nėra baisūs?
- Jų esmė gerokai geresnė už žmonių. Jiems svarbiausia gerumas bei pasiaukojimas.
- O kodėl pasiaukojimas?
- Jie patys supranta, kad jų visuomenė merdi. Tai kažkoks jų įgimtas įsitikinimas, o kartu ir nuopuolio sukeltos nuotaikos, todėl mūsų vizitas juos labai domina ir kartu, jei teisingai supratau, jiems suteikia tam tikrą viltį.

Žvaigždėlėkis stovėjo laukymėje. Pamažu trikojai pradėjo išeidinėti ir stoviniuoti netoliese. Vienas jų priėjo arčiau ir pamojavo dešine ranka.

- Jis mus sveikina, - paaiškino Žanas ir atsakė trikojui tokiu pat ženklu.
- Ką dabar darysim? – paklausė Antuanas.
- Duokit man puoduką kavos, - pasakė mūsų draugas, linksmai besijuokdamas. – Buvo labai sunku be jos!

Aš skubiai užkaičiau vandenį, o Žanas tuo metu tęsė:
- Jei sutinkate, aš kasdien grįšiu pas juos dviem-trim valandom, kad sutvirtinčiau mūsų ryšius. O jūs tuo tarpu tirkite planetą. Kiek nuostabių dalykų jūs, tikriausiai, sužinojote be manęs!
- Taip, mes radome trikojų miestus. O pasakyk, kodėl kai kurie jų gyvena po žeme, o kiti paviršiuje?
- Manau, kad tai dvi skirtingos rasės. Jos nekariauja tarpusavyje, ir tarp jų nėra nesantaikos, o ir gyvena jos atskirai. Tačiau ir po žeme yra tikri miestai bei gyvenvietės. Antžeminiai miestai beveik visi sugriuvę. Tuose miestuose, kuriuose galėjo gyventi 300-400 tūkst. trikojų, dabar ne daugiau 10 tūkst. Požeminiai miestai nėra smarkiai apgyvendinti ir jie atsiradę vėliau. Tame mieste, kuriame buvau, ne daugiau 2 tūkst. gyventojų ir visas jis tilptų ant delno... Oi, greičiau kavą. O, dieviškas aromatas! – šūktelėjo Žanas, gurkštelėjęs kavos. – Niekas kitas nesukelia tokių malonių prisiminimų apie Žemę, kaip šis gėrimas!
- Kaip manai, kaip ilgai galim čia likti? – paklausiau.
- Kas dėl energijos atsargų, tai čia rasime viską. Nesunkiai galime pasipildyti deguonies atsargas. Lieka tik klausimas dėl maisto. Trikojų maistas mums netinka.
- O jų maiste yra azoto? Ar angliavandenių junginių?
- Yra maisto su azotu, - paaiškino Žanas, - tačiau su kažkokiomis priemaišomis. Jas pašalinus, galėtumėm pasidaryti kokį nors valgomą surogatą... O tokia forma jų maistas, kad ir ne nuodingas, tačiau nėra ir maistingas. O ir pripratimui prie jo prireiktų ne vienerių metų.

Vėl mus apėmė euforija, jau antrąkart po Žano sugrįžimo. Tarpžvaigždinėmis bedugnėmis, beribėm erdvėm skriejo mūsų mintys link gimtosios Žemės.

- Ir vis tik, - pabosijo Žanas, - man bus labai miela išvysti savo artimuosius.

Kiekvieną vakarą kreipėme akis į Žemę, spindinčią kaip maža žvaigždutė. Ar teks vėl išvysti ją mums, nepastebimiems jūreiviams Visatos vandenynais?

Mes dėl nieko nesigailėjome, ir Žemės ilgesys negalėjo nuslopinti troškimo tirti. Ateis laikas, kai ištisos flotilijos skraidys iš planetos į planetą!

Žmonės – tokie maži sutvėrimai... Tačiau kokie sutvėrimai!

Trikojų viltys

Kasdien Žanas 3-4 valandom grįždavo pas trikojus, o dalį dienos keliaudavo su mumis. Ir aš, ir Antuanas labai norėjo eiti su juo, tačiau reikėjo palaukti, kol trikojai įsisavins mūsų gestų sistemą. Žanas be paliovos mokė mus naujų sąvokų, kurias sužinodavo iš trikojų. Tame moksle, tame naujuose proto sandūriuose, sunkumai buvo labai dideli, tačiau viską supaprastino aukštesnis nei mūsų masiečių abstraktaus mąstymo lygius. Taip ir pas mus senosios tautos noriau užsiima abstrakčiu mąstymu nei jaunesniosios...

Kartą žanas, grįžęs iš trikojų, pranešė:
- Netrukus galėsime bendrauti beveik laisvai. Jau turime 200 ženklų bendravimui. Turint 600 arba 700, galima su jais pasikalbėti apie daug ką. Net klasikiniai autoriai ir pedagogai išsiversdavo 10-15 šimtų žodžių atsarga.

Tuo metu, ko Žanas ir jo draugai trikojai pildė ženklų atsargą, mes toliau stengėmės pažinti Marso dabartį bei praeitį. Mūsų spėlionės pasitvirtino. Požeminiai gyventojai prisimina apie savo buvusią galybę ir mokslo jėgą. Anksčiau jie turėjo labai išvystytą pramonę, užtikrinančią antžemines ir oro komunikacijas. Jie mokėjo naudotis įvairiomis energijos formomis, tačiau, kaip atrodo, ir dabar jei turi belaidį ryšį ir spinduliuočius, skirtus puolimui bei gynybai. Taip pat sužinojome, kad per tūkstančius metų trikojai neturėjo jokio karo, nors egzistavo kelios skirtingos rasės. Niekada nebuvo prieinama iki grubių susidūrimų, o tuo labiau žudynių.

- O beje, - pasakė Žanas, - jie naikina visokius gyvūnus. Aš supratau, kad jie dažnai kovoja su kažkokia kita karalija. O tiksliau išsiaiškinti, kaip ten yra, dar nesugebėjau.
- Nemanau, kad jie kautųsi su įvytinčiais eteriniais tvariniais.
- Žinoma, ne. Belieka tarti, kad jie kovoja su plokščiaisiais. Nauja rasė pamažu užima vis didesnes planetos sritis. Štai šios dvi gyvybės rūšys, plokštieji žvėrys ir trikojai, matyt, negali taikiai sugyventi.
- Dėsninga, pernelyg skirtingos rūšys pretenduoja į tą pačią erdvę.

Tas klausimas mus labai domino, todėl Žanas pažadėjo išsiaiškinti nuodugniau.

Praėjo trys dienos ir jis papasakojo reikalo esmę:
- Dabar jau viską žinau. Šios dvi rūšys – trikojai ir plokštieji negali gyventi toje pačioje vietovėje. Be to, kad vyksta karas su aukštesnio išsivystymo plokščiaisiais, kuri pareikalavo daug aukų iš abiejų pusių, pati žemė praranda gyvybingumą. Joje negali augti augalai ir dirva tampa nederlinga. Žūsta gyvūnai ir trikojams vis sunkiau išsimaitinti. Tad reikia sustabdyti dirvą žalojančių plokščiažvėrių plitimą. Neginčijamai požeminėse galerijose niekas negresia mūsų draugams, nes ten nesiekia žudanti sustingdanti plokščiažvėrių energija.

Trikojai gali kariauti, tačiau jų užpuolimai nesunaikina stambių plokščiažvėrių, o tik sulaiko juos. Gaila, trikojų labai nedaug ir jų skaičius pamažu vis mažėja, todėl tenka dirbtinai riboti karinių veiksmų sceną. Vis daugiau ir daugiau išeikvotų ir nepakankamai apgintų žemių. Kaip tik dabar vyksta žiaurus karas pietuose – tik negaliu pasakyti, kokiu atstumu nuo čia. Būriu slenka plokščiažvėriai, palaipsniui užima teritoriją. Man atrodo, kad trikojai tikisi mūsų pagalbos.

- Gaila, kad mes beveik nieko negalim padaryti dėl jų, - pratarė Antuanas. - Vėliau pažiūrėsime, o kol kas ištirkim gamtinius resursus.

Susitikimas

Neapsakomai maloniais buvo mūsų pirmieji įspūdžiai. Mes susitikome su penkiais trikojais keli metrai nuo žvaigždėlėkio po dideliu lietasargio formos augalu. Jie nuo mūsų nenuleido savo nepaprastų akių. Viskas juose buvo nepaprasta, jei nepriminė nė vienos žemiškos būtybės, tačiau juos pamatę mes pajutome protų giminystę ir mus apėmė simpatijos trikojams jausmas. Pirmiausia stebino jų akys, nuostabiai harmoningai derėję su išvaizda. Kiekviena akis turėjo savo atspalvį, kuris visąlaik kito. Ta spalvų įvairovė ir kaita liudijo apie jų mąstymo įvairovę. Jų grožis viršijo bet kokį žmogaus supratimą apie grožį. Gražiausios moters ar kūdikio akys atrodė neišraiškingomis lyginant su jų. Pirmasis ir labai stiprus įspūdis dar labiau sutvirtėjo. Net Žano akys neteko savo patrauklumo, nors anksčiau jas laikiau labai gražiomis.

Kadangi turėjome daug laiko, Žanas spėjo mus išmokyti įvairių bendravimo ženklų, užsifiksavusių mūsų galvose ir raumenyse,, ir dabar mes nesunkiai vieni kitus supratome. Trikojai greitai ir tiksliai viską suvokdavo, vaizdžiai papildydami tai, ko mes nesugebėdavome perteikti.

- Aš žinau, - perdavė mums atrodžiusiu svarbiu asmeniu, kokiu iš tikro ir buvo, - kad atskridote iš kitos planetos. Jūs gerokai labiau išsivystę nei mes ar mūsų protėviai.

Pasirodė, kad liūdna gaida šmėkštelėjo jo įvairiaspalvėse akyse.

- Kodėl taip manote? – paklausė Antuanas. – mes paprasčiausiai nepanašūs į jus.
- Ne, ne... Mūsų planeta tokia maža, ir mes negalim gyventi taip ilgai, o ir jėgos jau mus palieka. O apie jus žinome, kad jūs nugalėtojai. Jūs užvaldėte savo planeta.
- Taip, savo planetoje mes laikomi gamtos valdovais.
- O mes visą laiką traukiamės. Šiuo metu mums beliko tik dešimtadalis planetos. Mus išstumiantys yra niekas lyginant su mumis, tačiau jie gali gyventi be vandens.

Po tam tikro svyravimų paklausiau:
- O jūs mylite gyvenimą?

Šį klausimą man teko pakartoti, naudojantis įvairiais ženklais.

- Taip, mes labai jį mylime. Mes būtume laimingi, jei nebūtų priešų, nors jau senai mūsų tėvai ir protėviai žinojo, kad trikojų rasė gali išnykti ir be prievartos.

Po kelių bandymų jis patikslino savo mintį:
- Visam, kas gyva, ateina galas. Mirtis vienodai greitai ateina ir mums, ir gyvenusiems iki mūsų. Tačiau tai, kad mūsų skaičius mąžta, mūsų nejaudina. Vienintelis dalykas, kurio norime, tai, kad mums leistų ramiai pagyventi dar kurį laiką. Gal jūs mums padėsite?

Kokia nepaprasta jėga – įprotis! Aš jau visiškai pripratau prie jų glotnių veidų, kuriuose nebuvo negražių priedėlių, kuriais įkvepiame orą ir uodžiame, pripratau prie jų kūnų, taip nepanašių į mūsų, išvaizdos ir ilgų galūnių, kurios jiems tarnavo tarsi rankos. Ir pamažu ėmiau jausti, kad viskas tampa įprasta.

Labiau, eni jų sandara, mane stebino nuolatinis jų tylėjimas. Ne tik todėl, kad jų kalba buvo išimtinai vzualinė, bet ir todėl, kad jie neskleidė jokių garsų, kokius skleidžia Žemės būtybės.

- O gal jie nieko ir negirdi? – paklausė Antuanas.
- Dažnai jų klausiau, tačiau negavau suprantamo atsakymo, - atsakė Žanas.

Antuanas pats pabandė to paklausti, tačiau jo nesuprato. Jie neturėjo jokio supratimo apie kalbėjimą ir aplamai apie garso virpesius.

- Tačiau, - paaiškino Žanas, - jie gali lytėjimu suvokti tokius grunto virpesius, kokių mes visai nejuntame. Pvz., jie jaučia, kada naktį prie jų artinasi plokščiažvėriai, ir tai taip aiškiai, kad mes, žmonės, tegalime tik svajoti.
- Gal lietimo jutimai jiems padeda pajusti ir oro virpesius?
- Ir taip, ir ne... Jei tos bangos pakankamai stiprios, tai jie priima juos per grunto ir daiktų svyravimus.

Kol taip kalbėjomės, atėjo ir kiti trikojai.

- Su jais dvi moterys, - paskelbė Žanas. – Aš negaliu jų vadinti patelėmis.

Mes iškart jas atpažinome: jos buvo gerokai aukštesnės už vyrus ir dar labiau nei mūsų moterys skyrėsi nuo jų.

Beviltiška aprašinėti jų žavesį ir patrauklumą. Jei būčiau poetu, prisiminčiau ir apie žvaigždes, ir apie miškus, ir vasaros vakarus, ir pavasario rytus, ir sklindančios bangos grožį – ir vis tiek nieko nepasakyčiau. Jose nebuvo nieko, kas primintų žmogiškąjį ar gyvūnų grožį. Veltui ko nors panašaus ieškojau savo prisiminimuose, išgyvento gyvenimo vingiuose. Tai buvo nepriekaištingas grožis! Ir kiekvieną minutę tuo vis labiau įsitikinau.

Teko pripažinti, kad mūsų grožis – tai tik realios tikrovės pritaikymas žmogaus veiklai.

Aš visada laikiau, kad žmogaus išvaizda su minkštu priedėliu, kuris išskiria gleives – nosimi, dviem bjauriomis ausimis, burna, kuris kartais primena išžiotus nasrus – bjaurus vaizdas, jei atsižvelgsime į žemas nosies, burnos ir ausų funkcijas, tai žmogaus veidas nė kiek ne geresnis už laukinio šerno snukį, žalčio ar lydekos galvą! Ir juk visas patrauklumas priklauso nuo instinkto, to paties instinkto, kuris būdingas ir hipopotamui, varnai ar rupūžei...

Todėl aš įsitikinęs, kad estetinis suvokimas priklauso nuo mūsų nuotaikos, ir būtų visiškai kitoks, jei išvaizda būtų kitokia.

O jaunosios marsietės patvirtino mano teoriją: gražiausioji jų buvo puikiu įrodymu, kad gali egzistuoti grožis, prieinamas mūsų suvokimui ir kartu visiškai svetimas ir mūsų aplinkai, ir mūsų evoliucijai.

Pokalbis tęsėsi ir perėjom prie rimtų temų. Trikojai mūsų paklausė, ar padėsim jiems atmušti priešų antpuolį. Jie galėdavo nesunkiai nuvyti smulkius ir vidutinius plokščiažvėrius, tačiau didesnių nuginimui jiems tekdavo koncentruoti į vieną tašką daugelio spinduliuotuvų bangas ir laikytis kaip galima atokiau, kad nepatirtų didelių nuostolių. O ir trikojų energijos atsargos nebuvo didelės.

- Ar jūsų protėviai buvo geriau ginkluoti? – paklausiau.
- Mūsų tolimi protėviai – taip. Tačiau tada mūsų priešai buvo nedideli ir gyveno tik dykumose. Niekas negalėjo numatyti, kokiais jie išaugs vėliau. O kai kilo pavojus, jau buvo vėlu. Mes neturime priemonių sunaikinti mūsų priešus. Visa, ką mes galime padaryti – tai prilaikyti jų antpuolį.

Toks buvo trikojų atsakymas, kurį gavome po daugelio klausinėjimų.

- O ar jūsų priešai organizuoti? – paklausė Antuanas.
- Ne visai. Jie neturi vieningo ryšio tarpusavyje, kažko panašaus į mūsų pokalbį, tad mes negalime pasakyti, kad jų aukštas išsivystymo lygis. Tačiau juos valdo kažkoks mums nesuprantamas instinktas. Kai prasideda mūsų žemių antpuolis, priešai susirenka, tada pradeda veisti žemesniuosius organizmus, kuriais užtvindo užgrobtą teritoriją. Pasilikdami joje pakankamai ilgai, jie paprasčiausiai iš jos išėda visa, kas naudinga, ir dirva tampa mums negyva.
- Ar tie antpuoliai įvyksta sparčiai?
- Gana sparčiai, kai prasideda. Atrodo, kad prieš šimtą metų judėdavo labai lėtai ir vos pastebimai, apsiribojant planetos dykumomis. O tada prasidėjo mūsų nuopuolis. O dabar mes dažnai prarandam geras žemes. Neseniai prasidėjęs puolimas pietuose jų sėkmės atveju mums bus labai skaudus.
- Gerai, mes pasitarsime trise.

Kurį laiką mes tylomis žiūrėjome vienas į kitą, o tada Antuanas tarė:
- Mes žinom, kad reikia padėti, tačiau tam reiks išeikvoti daug energijos. O mūsų atsargos to neleidžia. Reikia išsiaiškinti, ar yra Marse energijos šaltinių. Saulės šilumos čia trūksta ir mūsų konverteriai nesugebės jos panaudoti. Reikia ieškoti kitų šaltinių.
- Manau, kad planeta duos tai, ko reikia, - pareiškė Žanas.
- Jei tik sugebėsim tai išsiaiškinti.

Trikojai atidžiai sekė mūsų jiems nesuprantamą pokalbį. Jie jau žinojo, kad mūsų garsai sklinda iš burnos ir įdėmiai sekė lūpų judesius. Žanas pasisuko į juos ir parodė ženklais:
- Mes kovosim su jūsų priešais, jei rasime reikalingų energijos šaltinių.

Teko pakartoti kelis kartus, kol trikojai suprato, kame reikalas. O kadangi jie savo mašinoms išgauna energiją, mums dar nežinomą, tad galiausiai išsiaiškino, ką norėjo pasakyti Žanas.

- Mes jums padėsim, - paaiškino pagrindinis jų. – jei esate tikri, kad mūsų bendradarbiavimas jums padės.
- Taip, mes tikri, nes jau buvo susidūrę su jūsų nedraugais, ir mes davėm jiems atkirtį.

Tai sužinoję trikojai labai apsidžiaugė ir jų akys sublizgo.

O viena moterų, toji, kuri buvo gražesnė, nepatikliai paklausė:
- O jūs susidūrėte su pačiais didžiausiais?
- Daugelį kartų.

Sunku pasakyti, kaip mes supratome, kad trikojai apsidžiaugė. Jų džiaugsmas pasireiškė ne taip, kaip pas žmones. Ypač džiaugsmą išreiškė jų akys, be paliovos keisdamos atspalvius, o jaunajai marsietei tai teikė ypatingą žavesį.

Gracija

Dėl įpročio jėgos mūsų ryšiai su trikojais sustiprėjo. Mes jau pripratome prie jų, su jų išvaizda, eisena ir papročiais, ir mums atrodė, kad mes jau ilgą laiką gyvename su jais.

Aš sakiau, kad trikojų būstai daugiausia yra po žeme. Dieną jie praleidžia Marso paviršiuje. Dabar jau žinojau, kad jie taip darė tam, kad nejustų smarkaus atšalimo naktį. Tam tikrame gylyje ten buvo gana šilta, nes iš apatinių planetos sluoksnių atsklisdavo vidinė šiluma. Kasti marsiečiams nereikėjo: planetoje buvo gausu koridoriais sujungtų olų – į jas vedė daugiau ar mažiau nuožulni praėjimai, dažnai siekiantys 2-3 tūkst. m gylį.

Laikui bėgant technikos pagalba trikojai pagerino savo gamtines buveines. Kartais tos požeminės olos natūraliu būdu išsiplėsdavo ir viduryje susidarydavo nedideli ežeriukai. Leidžiantis giliau, sienos pradėdavo švytėti. Mes įsitikinome, kad tai vyksta dėl radioaktyvaus skilimo, nors ten ir neradome medžiagų, panašių mūsų violiui ar radžiui.

- Be abejonių, - kartą pasakė Antuanas, - radioaktyviosios iškasenos išeikvotos paviršiuje, tačiau dideliame sluoksnyje turėtų būti gausių sluoksnių.

Tačiau mes, nerasdami radioaktyvių elementų, atradome tokias medžiagas, kurios besijungdamos išskirdavo labai aukštą temperatūrą ir aukšto dažnio spinduliavimą. Tos temperatūros pakako, kad veiktų mūsų aparatai. Tad dabar turėjome galimybę išgauti energiją ir reguliariai pasipildyti jos atsargas.

Be to, tų paieškų metu, radome būdą, kaip palaipsniu medžiagų išskyrimu planetos drėgmę paversti mūsų įprastu vandeniu ir sukūrėme tris metodus valgomų produktų pasigaminimui iš trikojų maisto. Tad galėjome čia likti kiek tik panorėsime.

Nuolatinis buvimas su mūsų šeimininkais suteikė galimybę pagerinti bendravimo su jais techniką, kai buvo kalbama apie įprastinius dalykus. Trikojų pramonę buvo galima palyginti su XIX a. Žemės pramone. Jie moka naudotis Saulės šilumos energija ir aukštų temperatūrų technologijomis.

Jų metalurgija labai panaši į mūsų, o tekstilės pramonės nėra visai. Drabužius jie gaminasi iš mineralinių samanų, išvalydami jas ir suteikdami nepaprastą tvirtumą bei lankstumą. Miega jie lovose iš plačių lanksčių plokščių, pritvirtintų prie rėmų keliais kabliais. Baldai tokie įvairūs, kad sunku juos aprašyti, nors, bendrai paėmus, jie primena mūsiškius įvairių epochų ir tautų baldus. O jų žemdirbystė primena grunto apdirbimą spinduliavimu: dirvą vos vos suaria, o tada prieš sėją ją paveikia bangomis bei srovėmis. Augalų šaknys lengvai auga taip apdorotame grunte. Jau nuo seno trikojų maistas išimtinai skystas ir jie ją vartoja naudodami vamzdelius, panašius į mūsų nendres.

Asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime jie turi daug ;laisvės. Galima sakyti, kad nusikalstamumo laikai pas juos praėjo, kaip praėjo ir įtarumo laikai. Jiems nereikia jokių pastangų savo laisvės išsaugojimui ar kitų laisvės suvaržymui. Jie nežino nei skurdo, nei turtų. Kiekvienas gali dirbti savo darbą su tokia būtinybe kaip skruzdė, tačiau visiškai išsaugodamas savo individualumą.

Beveik nėra trikojų, kurie ryžtųsi kokiam nors prievartos aktui: tokius čia laiko nenormaliais. Tai nereiškia, kad jie be emocijų. Jos yra, ir nepaprastai stiprios! Blogiau reikalai su meile. Ją, kaip ir mes, patiria, tačiau pavydo jau seniai neturi. Kaip ir pas mus, nemylimos moterys labai dėl to kenčia.

Ir vyrai, ir moterys neturi jokio supratimo apie laisvo pasirinkimo suvaržymą.

Dažnai myli kelis ir dėl to nekyla jokių dramų. Bet juk ir Žemėje tėvas ar motina myli kelis vaikus. Gal tai todėl, kad marsiečiai jaučia ir žino, kokia beviltiška jų padėtis su gyventojų prieaugliu. Jau kelis tūkstančius metų trokojai žino apie savo rasės nuopuolį ir lieka tam abejingi, tebegyvendami pilnavertį gyvenimą.

Kai kartą kalbėjausi su vienu iš draugų, kurie jau gerai mus suprato, jis man pasakė:
- Argi mininės žūtis gali būti sulyginama su atskiro asmens žūtimi? Juk ir kiekvienai gyvai būtybei su mirtimi baigiasi viskas, kas yra.
- Tai taip. Tačiau ar galima taip elgtis?

Tačiau, net jausdami savo egzistavimo lemtį, jie buvo žvalūs ir ramūs.

O kaip pas juos su meile? Praėjo daugelis mėnesių, kol susidariau to supratimą. Gal ir ne taip nuodugniai, tačiau mums, žmonėms, daugiau ar mažiau pakankamą.

Nors, daugelio ypatybių aš taip ir nesupratau, taip kaip trikojai taip ir nesuprato mūsų kalbos.

Fizinė jų meilės esmė – tai vis dar didesnė paslaptis nei gėlių meilė. Jų apsikabinimai, o kartais tai panašu į meilės aktą – tai kažkas nepaprastai tyra. Tuose apsikabinimuose dalyvauja visas kūnas kažkokiu nematerialiu būdu. O jei tame ir yra kažkas materialaus, tai, aišku, atskirų atomų, išretėjusio oro lygmenyje.

Kūdikio gimimas – tai ištisa poema!

Motinos kūnas ima fosforiškai švytėti, šviesa palaipsniui stiprėja ant jos krūtinės, kur tampa labai ryškia. Tada ji priekyje pariša minkštą prijuostę, panašią į didelį baltą žiedą, ir joje auga kūdikis. Naujagimių maitinimas vyksta nepastebimai iš motinos kūno sklindančiu spinduliavimu.

Man atrodė, kad gimime ir pirmomis tų kūdikių gyvenimo dienomis yra kažkas dieviška. Visame tame nebuvo nieko bjauraus, kaip ir meilės akte.

Kol mes vykdėme savo paieškas, o tai užėmė daugiau nei 3 mėn., galėjome artimiau susipažinti su mūsų draugais.

Jų rega gerokai sudėtingesnė už mūsų, nes jie gali matyti infraraudonuosius ir ultravioletinius spindulius. Kiekviena iš trijų akių porų priima savo spindulių spektrą. Esanti aukščiau priima spektro dalį nuo ryškiai geltonos iki tamsiai mėlynos. Vidurinė pora – nuo raudonos iki infraraudonos, o apatinė – nuo violetinės iki ultravioletinės. Labai išvystytas lietimas: jie suvokia labai nežymius žemės virpesius. Taip pat suvokia ir pokyčius atmosferoje. Tad klausos nebuvimas jiems kompensuojamas gerai... Visi jų menai vizualiniai, tačiau jie ne statiniai, kaip mūsų tapyba, mūsų piešiniai, mūsų skulptūra. Jų menas dinaminis ir ryškus, jų spalvos labiau tūrinės ir kintančios nei mūsiškės ir turi tą patį vaidmenį kaip mums garsai.

Kartais man atrodė, kad štai jau suprasiu visą jų meno subtilumą ir grožį, tačiau, gaila, tai tik atrodė. Bergždžios buvo visos mano pastangos. Čia turėjau ir pomėgį, neįprastą ir geriausią savo gyvenime.

Marse, kaip ir Žemėje, atsitiktinumai valdo įvykius. Man teko kelis kartus susitikti su ta gražia būtybe, apie kurią kalbėjau anksčiau. Domėdamasi mūsų Žeme, ji nuolat būdavo šalia. Ji greitai įsisavino mūsų optinį ryšį ir labai troško sužinoti apie Žemę, iš kurios atskridome, išsiaiškinti žemiško gyvenimo paslaptis.

Aš jai aiškinau gyvenimą mūsų planetoje, kuri, jos nuomone, buvo geresnė, nei trikojų, vien todėl, kad įstengėme perskristi kosminę bedugnę.

Ji be paliovos klausinėjo mane ir norėjo sužinoti visa, o jos akyse mainėsi spindesys ir jos buvo nuostabiausios akys iš visų jos draugių. Sunku apibūdinti tą jausmą, kuris mane traukė prie jos. Čia buvo ir sudievinimas, ir džiugesys, kad kasdien atskleidi aukščiausiąjį grožį, ir susižavėjimas tikrąja to žodžio prasme. Tačiau susižavėjimas, kuris apėmė mitinį Elianą, kai jis išvydo deives, ir švelnumas, nesulyginamas su jokiu kitu švelnumu – nei su meilės, kuri atrodė neįmanoma, švelnumu, nei artumo, kuriam reikia didesnio dvasinio giminingumo, švelnumas, nei švelnumas matant kūdikį – su niekuo nesulyginsi to jausmo. O ir nenoriu jo su niekuo lyginti!

Prisimenu, kaip vaikščiojame su juo po mišką, ežero pakrante, žaviomis laukymėmis. Gyvenau kažkokiame pasakų pasaulyje apimtas to pakylėto jausmo, kai dingsta laikas, ir tave apima mažo vaiko nerūpestingumas.

Kartą ilgai sėdėjome prie ežero. Atėjo vakaras, giedras Marso, kuriame žvaigždės gerokai ryškesnės nei mūsų kalnų viršūnėse, vakaras. Gracija, taip ją vadinau, buvo apimta mūsų Žemės stebuklų klausymu, ji juos priėmė kažkaip dieviškai. Staiga skaidriame danguje išvydome paslaptingą švytinčių oro tvarinių spindėjimą. Kurį laiką stebėjau jų nuostabius judesius, o tada pasignalizavau (nes abu dar matėme vienas kitą):
- Štai tau, Gracija, įrodymas, kad Marsas gerokai geriau už Žemę.

Ji atsakė, ir tas atsakymas mane nustebino:
- Taip nepasakyčiau.
- O kodėl?
- Nesu tikra, kad ši švytinti gyvybė aukštesnė už mūsiškę ar jūsiškę. Nėra tam jokio įrodymo... Jokio! Ir manau, kad Žemėje turėtų būti kažkas panašaus, tik jūs nepastebite, kaip mūsų tolimi protėviai nepastebėdavo šių švytinčių tvarinių.
- O gal tada jų paprasčiausiai nebuvo?
- Tokiu atveju, jiems teko labai sparti evoliucija, per sparti, kad būti aukštesniems.

Žvelgėme į naktį. Gracijos akys švytėjo tarsi Oriono žvaigždynas ir, atrodė, lengvu prisilietimu glamonėjo mano išvaizdą.

- Jei Žemėje nėra tokių tvarinių, ji juos pagimdys ateityje, ir dar didesnius bei gražesnius nei Marse. Jūsų planeta viskuo privalo būti geresnė už mūsų!

Tylomis ėjome per mišką, ir mano jausmas tą vakarą dar labiau sustiprėjo. Aš pamilau ją, ir toje meilėje susiformavo savi atspalviai. Kažkoks nepaprastas ryšis sustiprėjo tarp mūsų, ir tai visai nebuvo panašu į šiurkštų žemiškų būtybių jausmą. Atrodė, tarsi ji norėtų dažniau būti su manimi. Kartą jos paklausiau:
- Sakykite, Gracija, mes, žmonės, tikriausiai labai negražūs jūsų požiūriu?
- Pradžioje, taip, jūs atrodėte bjauriais, - atsakė ji, - tačiau nieko nemalonaus jumyse nepastebėjau. O dabar žinau, kad jūsų išvaizdoje glūdi savas grožis. Kas dėl tavęs, tai pati nesuprantu, tačiau visada nekantriai laukiu jūsų... mūsų susitikimuose yra kažkoks nežinomas pasitenkinimas, ir mane tai stebina.
- Gracija, jūs mane pakerėjote.

Ir atrodė, tarsi čia pasąmonėje gimė naujas pasaulis, o iš jo gelmių kilo naujos, nežinomos būtybės, ir paslaptingas spindėjimas atgaivino praeities legendas, ir viskas tapo įmanoma didžiosios gamtos kūriniuose: aš jaučiau, kaip stiprėja ryšiai tarp Gracijos pasaulio ir paslaptingo mano tolimų protėvių pasaulio. O argi įmanoma aprašyti tuos jausmus, aki žvaigždės suspindo mano mažoje žmogiškoje širdyje! Tie jausmai, kurie apėmė mane visą, tarsi kalnų srauto sraunios bangos tirpstant ledams ir po stiprių liūčių.

Karas su plokščiažvėriais

Mūsų pasirengimams prireikė daugiau laiko nei tikėjomės. Mes visiškai apsirūpinome energija, maisto produktais ir pranešėme savo draugams Marse, kad esame pasirengę kovai su plokščiažvėriais. Maždaug antroje vasaros dekadoje žvaigždėlėkis nutūpė 3 km atstumu nuo priešo užimtų teritorijų. Tai buvo lyguma su neaukštomis kalvomis. Trikojai norėjo ją išlaisvinti, nes čia buvo du ežerai ir keli kanalai.

Mes savo draugams pagaminome daug didelio galingumo spinduoliuotuvų. Be to, dar 5 spinduliuotuvai buvo laive. Kelis kartus apskridome teritoriją: plokščiažvėriai dar nepilnai ją užėmė, tačiau jau daug gyvūnų nužudė, o likusieji beveik visi pabėgo. Puldamos plokščiosios būtybės sustojo priešais plačią žemės juostą, kur kadaise tekėjo upė. Visa jų užimta teritorija prilygo beveik 3 tūkst. ha, tačiau plokščiažvėriai, o jie buvo įvairų dydžių, joje užtruko vos kelias dienas ir traukėsi, kad užleistų vietą naujiems. Nebuvo įmanoma pastebėti kokią nors tvarką tuose persitvarkymuose, kaip ir tų tvarinių judėjimuose užimtoje teritorijoje. Veltui ieškojome kokių nors užuominų apie organizaciją, visur tebuvo pastebimas tik chaotiška tėkmė.

- Aš buvau įsitikinęs, kad atskleisiu jų kokį nors vieningą siekį, - pasakė Antuanas. – Žinoma, ne tokį, koks yra avilyje ir skruzdėlyne, nors, bent jau, tokį, kaip migruojančių paukščių. Tačiau čia, matyt, tėra tik puolimo instinktas, pilnai pasireiškusiu judėjimu iki išdžiūvusios vagos, ekspansijos kvintesencija.

Beje, ji nebuvo kliūtimi jiems. Mes matėme, kaip jie įveikdavo ir didesnes kliūtis. Iš trikojų sužinojome, kad taip buvo visada, kiekviena plokščiažvėrių ataka visada baigdavosi ilgoka pauze. Niekada jie neslinko toliau tol, kol savo poreikiams išnaudodavo užimtą teritoriją. Tame buvo kažkoks paslaptingas dėsningumas, kurio niekada nepastebima tarp gyvūnų Žemėje.

- Pauzė mums nesutrukdys, - pareiškė Žanas.
- Taip, geriau pasirengsime atakai, ji bus sunki. Tikriausiai, jei mes pažeisim ir šimtą tų būtybių, tai tebus smiltelė ir to sėkme tebus tokio dydžio. Bijau, kad į jų vietą ateis kiti.
- Kas žino. Gal instinktas, kuris juos valdo puolant, taip pat praneš juos apie neišvengiamą žūtį... Bendrai imant, viską darysime iš eilės. Pradžioje išvalysime artimiausią rajoną, išeikvodami kuo mažiau energijos.

Mes pranešėme draugams apie mūsų ketinimus ir išstatėm aparatus, kuriuos trikojai jau išmoko valdyti. Tada Žanas kreipėsi į tą, kuris nebyliu susitarimu buvo trikojų vadu šio puolimo metu. Mes jį vadinome Nenugalimuoju vadu.

- Nieko nedarykite, kol neduosime signalo... Dabar išvalysime upės žiotis.

Žvaigždėlėkis pakilo į nedidelį aukštį. Buvo matyti, kad plokščiažvėriai-gigantai zujo visomis kryptimis užimta žeme tarp gausybės smulkių ir vidutinių, kas priminė skruzdėlyną. Upelio žiotys, buvusios šiaurės rytuose, į ilgį buvo 10 km, o į plotį – kilometras. Ten šliaužiojo kokia dešimtis gigantų. Mes iš ankstesnės patirties žinojome, kokių spindulių jie nemėgsta – ir pradžioje smogėme vienam milžinui: jis tarsi suakmenėjo, o tada ėmė trauktis atatupstas. Išviję jį, perėjome prie antro, trečiojo. Jau išvijome penkerius ir nusitaikėme į šeštąjį, kaip pamatėme du naujus, kurie sparčiai artinosi.

- Štai ko reikėjo baimintis, - pratarė Antuanas. O kas, jei toks puolimas bus palei visą liniją? Kaip tada gintis? Ir kiek energijos teks išnaudoti?
- Jei galingo spinduliavimo reikia tam, kad juos nuvytum, - pasiūlė Žanas, - tai ar negalima silpnu laikyti juos atokiai?
- Tu jau planuoji visą karą, o mes kol kas atliksim eksperimentą.

Milžinas artinosi prie žiočių. Mes jį paveikėme jį silpnu spinduliavimu. Pradžioje pasirodė, kad tai jo nesulaikė, ir jis toliau artėjo. Tačiau netrukus jo judėjimas sulėtėjo.

- Sustojo!

Ir iš tikro, jis sustojo ir stovėjo ilgą laiką. Galiausiai žvėris ėmė trauktis.

- O mes taip galime sutaupyti nemažai energijos! – džiugiai šūktelėjo Antuanas.

Tam, kad pakeltume kovinę mūsų draugų dvasią, mes nusprendėme kol kas netaupyti ir kuo greičiau išvyti gigantus iš žiočių. Kaskart, kai prisiartindavo naujas milžinas, mes lengvai jį nuvydavom mažomis energijos sąnaudomis.

Praėjo trys ketvirčiai valandos ir mes jau buvome įvykdę iškeltą uždavinį: žiotyse teliko tik maži žvėriūkščiai, kuriuos trikojai galėjo išvyti savo jėgomis. Mūsų sėkmė taip pakėlė trikojų dvasią, kad jie žvaigždžių klajūnų nurodymus vykdė tarsi dievų įsakymus.

- Bandymas pavyko, - pasakė Žanas. – Sužinojome daug naudingų dalykų. Spinduliuoti silpnomis dozėmis galima gerokai ilgiau. Aš manau, kad tame yra kažkas svarbiau nei energijos ekonomija: tų tvarinių išlaikymu per atstumą mums reiks nedidelės talpos akumuliatorių...

Trikojai nesunkiai išmoks gaminti tokius aparatus ir panaudoti, jie gaus energiją iš Saulės radiacijos ir be perstojo skleis bangas. Tad jų ginama zona bus neprieinama.

Kol Antuanas budėjo, saugodamas žiotis, mudu su Žanu nuėjom pas trikojus. Jie mus sutiko su neslepiamu džiaugsmu. Tūkstančiai akių blizgėjo, jų išvaizdai suteikdami fantastinį vaizdą. Ypač spindėjo moterų akys – tos gyvosios gėlės, spindinčios tarsi milžiniški jonvabaliai. Nežinodama, kaip išreikšti savo susižavėjimą, Gracija man pakartojo:
- Kas mes lyginant su jumis? Niekingos, bejėgės būtybės. Kaip nuostabu, tikriausiai, gyventi Žemėje, ir kaip gera ten moterims, kurias jūs ginate...
- Ne, mylima Gracija, mūsų planetoje nėra tokių žavių būtybių kaip jūs, ir nieko, kas jus primintų. Be abejo, jūs nežinote mūsų upių grožio, mūsų pievų, miškais nuklotų prieškalnių žavesio, nežinote vėjų ir mūsų vandenynų audrų, mūsų aušrų žavesio, žydinčių pievų, tačiau ta visur srūvantis grožis nesulyginamas su tavo spindinčiu grožiu!

- Upės... Vanduo, kuris ritasi bangomis... Bangos, kylančios aukštyn ir lūžtančios, - jūs man apie jas pasakojote. Kaip visa tai nuostabu! Ir aš jaučiu, kad kažkur mano esybės gilumoje iškyla prisiminimai, žinoma, ne mano prisiminimai – jie ateina iš amžių gelmių, iš tų laikų, kai ir marsiečiai žinojo, kas tai yra gyvasis vanduo.... – ir pakartojusi: - Gyvasis vanduo! – suvirpėjo visu kūnu.

Su trikojais sudarėme puolimo planą. Buvo nuspręsta pamažu plėsti atakos frontą, pradedant nuo jau apvalyto buvusių žiočių ruožo. Mes pasirinkome šią taktiką, o ne puolimą plačiu frontu, nes tai leido pripratinti trikojus elgtis su aparatais ir kartu taupiai naudoti energiją. Be to, taip veikiant, mes nepaliksime jokios praleistos vietos, iš kur galėjo kilti netikėtas pavojus mūsų draugams arba mums patiems.

Puolimas prasidėjo antrame dienos trečdalyje. Ekonomiškai naudojant kovinę energiją, per kelias valandas mes nuvijome plokščiažvėrius beveik 3 km, t.y. išvalėme apie 500 ha. Liko daug mažų tvarinių, tačiau jų išvijimui būtų tekę švaistyti laiką, todėl kol kas atsisakėme tų planų. Artėjo naktis. Mes pastatėme gynybinę spinduliuočių liniją, juos išdėstę vėduoklės pavidalu. Jie buvo mažo galingumo, tačiau vis tiek turėjo laikyti priešus per atstumą.

- Mums bus sunku pastatyti tokią užtvarą, kai išvalysime 5-6 kartus didesnį plotą, - padarė išvadą Žanas. – Mes turime per mažai aparatų.
- Todėl reikia skubiai gaminti mažos talpos akumuliatorius.

Tai buvo gana nesunkus darbas, nes jau turėjome pakankamai medžiagų ir patirties. Be to, šie aparatai buvo nedideli ir jų nereikėjo gaminti su tokiu tikslumu, kaip ankstesnius. Apie savo planus papasakojome Nenugalimajam ir jis suprato š io reikalo svarbą. Švytinčios trikojų minios susirinko aplink didelius laužus. Šis taboras mums priminė praėjusius laikus, kai kariai prieš mūšį susirinkdavo naktį, praėjusius amžius, kai žmonės puldavo vienas kitą, ginkluoti ietimis, lankais su strėlėmis – kol dar nebuvo galingų patrankų ir aeroplanų. Šmėkštelėjusi viltis, atrodo, gražino šiai miniai ankstesnį rasės įkarštį, kuris per amžius jau buvo beveik išblėsęs.

- Mūsų pasaulis tarsi atjaunėjo! – man pasakė Gracija. – Vėl sugrįžo viltys. Daugelis mūsų tikisi, kad Žemė Marsui suteiks naują gyvybę.
- O kaip tu galvoji, Gracija?
- Aš dar nežinau, tačiau jaučiuosi laiminga... Tarsi aš išaugau. Atrodo, poetas sakė:

Kai ir man tamsią naktį
Gilios gelmės sklaida,
Miriadų eilių srautu...
Tavo spindinčios akys...
Nesuskaičiuojamos akys...

Tasai vaizdas, be abejo, perdėtas ir labai blyškus lyginant su tikrove. Gracijos akys gerokai mielesnės, gerokai žavesnės nei Žemės būtybių akys. Jos buvo tarsi ryškių įvairiaspalvių žvaigždžių žvaigždynas.

Mes išėjome iš stovyklos ir vėsioje tamsoje žiūrėjome į paslaptingą oro tvarinių šokį. Kažkokiu mistiniu nušvitimu, tuo labiau, kad šalia buvo Gracija, siekiau suvokti tas stebuklingas būtybes.

- Ne, mes niekada nesuprasime jų, - pasakiau.
- Gal taip ir geriau, - atsakė ji. – Kartais blogai žinoti perdaug.

Kokį mielumą ji įdėjo į tuos žodžius. Aš suvirpėjau.

- Gracija, aš norėčiau sužinoti, kas tu?
- Aš paprasta būtybė, gerokai paprastesnė už tave. Aš vadovaujuosi savo jausmais ir neieškau jų slaptų priežasčių.
- Kodėl vėl atėjai pas mane?
- Man tiesiog gera su tavimi!

Ir prisiglaudė prie manęs. Aš pajutau, kaip per visą mano kūną perbėgo kažkas labiau nepajuntama nei aromato banga, nei melodijos garsai.Tarsi aš atgimiau kažkokiame kitame gyvenime, sklidiname nuostabaus grožio – ir jame buvo Gracija praeitybei bei ateityje.

Atvėso. Mes grįžom prie laužų ir atsistojome greta Nenugalimojo vado – Gracijos tėvo. Jis žvelgė į mus su kažkokiu susidomėjimu ir, matyt, stebėjosi neįprastais jausmais, kilusiais tarp jo dukters ir manęs. Atrodo, kad jam tai patiko.

Tame nebuvo įmanoma įtarti kokį nors kūnišką potraukį – pernelyg didelis buvo skirtumas tarp trikojų ir žmonių. Ir jei tai būtų įmanoma, tėvas, tikriausiai, irgi nesijaudintų. Neįprastoje spindulingoje marsiečių meilėje nebuvo nieko grubaus, bjauraus ir juokinga, kaip jau sakiau, nėra nei pavydo, nei neapykantos, nei nuoskaudos. Čia nei tėvas, nei motina nesijaudina dėl to, ką myli jų vaikai. Ir du mylintys gali parodyti nepaprastą ištikimybę vienas kitam, be jokių dirbtinų ceremonijų, be niekam nereikalingų kvailų garantijų. O kas dėl vaikų, tačiau čia dėl jų jau daugelį tūkstantmečių rūpinasi tuo suinteresuota visuomenė.

Čia nėra šeimos kaip kad mes suprantame, nors vaikus myli lygiai taip pat. Ir niekam nekyla abejonių, ar tikrai tai jo vaikas: trikojai turi neklystantį instinktą, leidžiantį jiems iškart pajusti, tai jo ar ne jo naujagimis. Ir jei mano potraukis Gracijai buvo malonus Nenugalimajam, tai tik todėl, kad ir jis labai pamilo ateivius iš Žemės. Jo proto galia, didesnė už kitų trikojų, priminė jo protėvius. Vėliau jis man pasakė, kad mums pasirodžius jam kilo ankstesnės svajonės apie ateitį, o gyvenimas vėl įgavo prasmę. Tą vakarą jis manęs paklausė:
- O jūsų dangus toks pat gražus, kaip mūsiškis?
- Naktį jūsiškis gerokai gražesnis, - atsakiau. Žemėje nėra nieko panašaus į švytinčius tvarinius, čia gyvenančius po žvaigždėmis, gražesnėmis ir ryškesnėmis nei pas mus. Ir Marso naktys būtų dar geresnės, jei būtų šiltos kaip pas mus vasarą, kad ir tose vietose, kur žiemą spigina šalčiai.
- Tos šiltos naktys nuostabios?
- Jose savitas grožis.
- O kokios pas jus dienos?
- Manau, kad jos geresnės už marsietiškas, tačiau jums, matyt, nepatiktų. Augalai Žemėje įvairesni ir spalvomis, ir kiekiu. Jie išskleidžia žiedus, iš kurių vėliau išauga nauji augalai. Žiedų grožį galima sulyginti su jūsų moterų grožiu. 3/4 Žemės paviršiaus dengia vanduo, kuriuo ritasi bangos. Rytai ir vakarai pas mus gerokai geresni nei Marse.
- Argi pas mus yra kas nors gera? – pasakė vadas, ir jo akyse šmėkštelėjo liūdesys. – Mūsų planetai liko gyventi gerokai mažiau nei jūsiškei. Praėjo klestėjimo laikai... Mūsų protėviai niekada nesiryžo skrydžiui per Bedugnės erdves... Mūsų planeta labai maža ir toli nuo Saulės, todėl jos vystymosi negalima lyginti su jūsiškiu. - Tačiau klestėjimo metu ir pas mus buvo vienas gyvybės tipas. Pas jus gyvybė kilo beveik taip pat kaip Marse. Aš manau, kad laikui bėgant ir Žemėje ji taps įvairesnė, kai prasidės jūsų nuopuolio epocha. Ir logiška spėti, kad pas jus jinai bus dar įvairesnė.

Šilta ir malonu buvo prie laužų. Iš vado aiškinimų aš dar kartą įsitikinau, kad protiniai marsiečių sugebėjimai buvo aukštesnio lygio nei mūsų.

- Nesuprantu, kodėl jūsų rasė, turėdama tokį svarbų protą, užmetė kūrybinę veiklą?
- Tai nutiko ne mūsų valia. Praėjo daug laiko, kol tai nutiko.
- Tačiau jūs taip lengvai pagaunate svetimos jums civilizacijos esmę.
- Taip, mes daug ką suprantame. Aš manau, kad mes galėtume išmokti visko, kas daroma Žemėje. Tačiau mes nemokai atrasti naujų dalykų, daryti išvadų ir netekom susidomėjimo tuo, nes mums tai atrodo beprasmiška. Gal tame ir yra mūsų tragedija, kad mes esam merdinti rasė, praradusi numatymo skvarbą, kuria pasižymi jaunos rasės. Mums atrodo, kad dabar gerokai geriau negalvoti apie ateitį, sustojus dabartyje. Nuo tada, kai jūs pasirodėte čia, kažkas nauja prabudo manyje, kažkoks nepaprastas siekimas viską pasukti naujais keliais, potraukis pilnam ir visapusiškam gyvenimui! – Nenugalimasis įmetė į laužą malkų ir susimąstė...

Katastrofa

Kitas keturias dienas pamažu plėtėsi išvalyta teritorija, sudaranti jau 1800 ha. Tačiau tada reikėjo sustoti ne todėl, kad sumažėjo energijos ištekliai, kuriuos buvo galima nesunkiai papildyti, o todėl, kad buvo sunku išlaikyti gynybos liniją.

Dėmesį sutelkėme į gynybinių akumuliatorių gamybą. Keturi tokie nedideli aparatai, išdėstyti viena linija, spinduliavo maždaug kilometro atstumu. O mums reikėjo išlaikyti kokių 5 km atstumą, kas labai trukdė tolimesniam pasistūmėjimui. Todėl nusprendėme padidinti įrenginių kiekį ir visą dekadą visa stovykla juos gamino.

Marsiečiai nesunkiai atliko pavestą užduotį, kai esmę sudarė paprastas kopijavimas, ir tai darė labai meistriškai. Tačiau vos tik reikėdavo sugalvoti ką nors nauja, jie atsidurdavo aklavietėje. Tačiau mums pateikus priimtiną sprendimą, jie vėl tęsė taip pat lengvai. Ir vis tik darbas vyko sparčiau nei būtų atliekamas Žemėje. Trikojai gamino aparatų pagal pavyzdžius partijas. Praėjo dar dvi savaitės ir visa linija buvo apsaugota. Akumuliatoriai eikvojo nedaug energijos ir lengvai pasikraudavo nuo Saulės spindulių.

Suorganizavę trikojų darbą, mes išsivadavome nuo rūpesčių, o tai leido mums artimiau pažinti plokščiažvėrius. Vėl jų užimtose vietose, kaip ir anksčiau apgyvendintose, nebuvo didelio skirtumo tarp augalų ir gyvūnų karalijų. Visi augalinio tipo plokščiažvėriai ima maistą iš dirvos, o to tipo gyvūnai mėsėdžiai. Maistą jie priima kūno paviršiumi, nes neturi nė vienos angos burnai. Medžiagas įsiurbia visa oda. Auka žūsta tik išimtinais atvejais: pradžioje ji tarsi suakmenėja ir jos gyvybinės funkcijos sustoja, o vėliau vėl tampa veiksni.

Mums buvo nesunku gaudyti mažus ir vidutinius plokščiažvėrius, - ir mes tyrėme jų anatomiją. Tačiau ir iki šiol mes neišsiaiškinome, kaip funkcionuoja jų organai, ir negalėjo jų atpažinti. Kaip jau sakiau, aukštesnieji plokščiažvėriai turi trigubą sandarą, o žemesniųjų rūšių kūno audiniai primena grybus ar dumblius. Ir aukštesniųjų, ir žemesniųjų rūšių kūnuose daug vakuolių, kurios yra apvalainos arba trikampės formos. Mes nusprendėme, kad vakuolės užtikrina „kraujotaką“ ir aprūpinimą maistu.

Kadangi jų kūnuose nėra skysčių, tai „kraujotaką“ sudaro smulkiausių dalelių judėjimas. Perpjovę kelias gyvas būtybes, ultramikroskopu matėme medžiagų judėjimą. Tai buvo panašu į syvų tekėjimą.

Pradžioje manėme, kad kai kurie jų prisitvirtina prie grunto, tačiau tai buvo klaida. Visi plokščiažvėriai juda, tačiau žemesniosios jų rūšys gali judėti tik ilgą laiką pabuvę nejudriomis. Ir tik tada, kai jos išeikvoja gruntą po savimi, jos keliasi toliau. Plokščia tų žvėriūkščių forma liudija, mano nuomone, kad jiems yra būtinas didesnis kūno paviršius – juo jos priglunda prie negyvų bei gyvų kūnų išsiurbdami maistines medžiagas.

Tai vienintelis teisingas gamtos sprendimas šiomis sąlygomis, nes jie labai mažai ko pasiima iš oro. Tvirtas gruntas yra, aišku, pagrindiniu jų kūnų augimo elementu, nes jie nesirausia į žemę. Tad nenuostabu, kad jiems būtina užimti kuo didesnius plotus.

Reikia pažymėti, kad plėšrūnų kūnas ne toks plokščias, nors ie jie naudojasi maistinėmis dirvos medžiagomis. Jau nekalbu apie tokį instinktą, panašų į skruzdėlių, termitų, bičių ar vapsvų. Neturi jie ir tokio paprasčiausio, kuris surenka paukščius į būrius migracijos metu, arba bizonus ir žirgus į tabūnus. Kiekviena esybė gyvena savarankišką gyvenimą. Dauginasi jie paviršiumi, palikuonys tarsi išlenda iš žemės. Nors vaikiščias labai mažas, vis tik jis turi visus savo rūšies bruožus ir yra visiškai nepriklausomas.

Ką galima pasakyti apie plokščiažvėrių protą? Lengva spėti, kad jų gyvenimas visiškai paremtas instinktais, kurie tuo įvairesni, kuo aukštesnio lygio būtybe. Mes ieškojome jų komandų perdavimo organų ir spėjome, kad tie organai siejasi su vakuolėmis ten, kur turėtų būti galva, kaip įprastinio Žemės ar Marso gyvūno.

Mes neaptikome jokių duomenų apie materialaus tokio organo sandarą, tačiau matėsi visa eilė vakuolių, kurioje ypač sklandžiai slenka materialios dalelės. Kas dėl vakuolių, išsidėsčiusių busami kanalėliuose, tai jos, akivaizdu, yra nervų ar raumenų aparatu. Nėra nieko labiau chimeriško nei šių plokščių bjaurių tvarinių judėjimas, kai atrodo, kad jie šliaužia be jokio tikslo netvarkingas zigzagais, kol jų nesustabdo koks nors grobis ar pavojus.

Jei įprastinės būtybės pamato mėsėdį, tai iškart sprunka ir tai gelbsti jas, tuo labiau, kad ir mažu atstumu jas sunku pastebėti. Be to, toks gelbėjimasis – įprastas dalykas, nes plėšrūnai maitinasi daugiausia dirva arba oru ir tik laikas nuo laiko tikslingai ieško gyvo grobio.

Skirtingai nuo plokščiažvėrių, Marso gyvūnų ir augalų gyvenimas kuo nors ypatingu neišsiskiria: augalai primena žemiškus,, o gyvūnai – taip pat. Kas dėl vandens gyvūnų, kurie turi po penkis plaukmenis, tai jie labiau primena mūsų rupūžes nei žuvis. Visų tų gyvūnų skysta kraujotaka – jų kūne teka kažkas primenantis kraują. Vienų – violetinės spalvos, kitų – mėlynos ar geltonos. Kraujas teka kraujo indais panašiais į mūsų venas ir arterijas, tačiau vietoje vienos širdies jie turi nuo dviejų iki penkių, priklausomai nuo rūšies. Visi jie turi burnos angą, jų sudėtingos akys – kaip akys, o virškinimo organai irgi panašūs į Žemės gyvūnų organus. Jei nebūtume niekada nematę paukščių, žuvų, vabzdžių, tai ir šie mums atrodytų tokiais pat nepaprastais kaip ir Marso gyvūnai. Tačiau jau ems tiek pripratome prie jų, kad nustojome stebėtis.

Kas liečia trikojus, tai, galiausiai, mes laikome juos beveik žmonėmis, nors kai kuriais aspektais jie labai skiriasi nuo mūsų, kaip ir dauguma Marso gyvūnų. Jų vertikali laikysena, protinė veikla, nepaprastai panaši į mūsų, jų jausmai, patrauklumas – visa tai didino simpatiją, kuri sparčiai peraugo į meilę ir giminingumo pojūtį.

Nakčiai mes paprastai grįždavome į žvaigždėlėkį, stovėjusį laukymėje. Pirmosiomis dienomis vienas mūsų budėjo naktimis, tačiau vėliau, pasijutę esantys saugūs, nutraukėme tuos budėjimus. Visą naktį išmiegodome tokiu ramiu miegu, tarsi būtume savo lovose Žemėje.

Trikojai paprastai prabusdavo anksčiau už mus. Keli šimtai jų, išrausę olas atkovotoje zonoje, apsigyveno jose, o kiti laisvai judėjo po teritoriją. Ir štai vieną rytą prabudome nuo stuksenimo į žvaigždėlėkio šoną.

Negalėdami išreikšti savo minčių kalba, trikojai rodė gestus. Pamatę, kad mes prabudome, jie ėmė energingai signalizuoti. Mes iškart supratome, kad plokščiažvėriai perėjo per užtvarą.

- Per visą liniją? – klausinėjo nustebęs Antuanas.
- Ne, - iškart atsakė keli trikojai. – ten, iš dešinės pusės, visa plokščiažvėrių grupė... Mūsų daugybė žuvo!
- Skrendam!

Žvaigždėlėkis pakilo ir netrukus mes buvom virš mūšio lauko.

Septyni milžiniški plokščiažvėriai – didžiausias jų buvo apie 100 m ilgio – nardė tarp trikojų lavonų. Dauguma jų gulėjo išdžiūvusiose upės žiotyse, o likę stovėjo didele minia kitoje vagos pusėje. Apimti siaubo, jie energingai gestikuliavo. Dešiniajame ką tik užgrobtos teritorijos flange nebuvo nė vieno trikojo, todėl iškart įjungėme spinduliuotuvus. Kadangi nebuvo galima pulti, pradėjo palaipsnį puolimą.

Iš eilės puolėme kiekvieną būtybę ryžtingiau, nei įprasta, panaudodami visas priemones ir netrukus privertėme juos trauktis. Liedami spinduliais, mes ginėm juos, kur norėjom. O kadangi dėl kažkokio instinktyvaus jutimo plokščiažvėriai nesuko atgal, tai net jei kurį laiką jų nelietėme, jie vis tiek traukėsi mums reikalinga kryptimi. Per koį ketvirtį valandos mes nuo jų išlaisvinom anksčiau išvalytą teritoriją. Žanas išėjo pažiūrėti į spinduliuotuvą dešinėje gynybos linijos pusėje.

- Visas aparatas pakilo keliais laipsniais, - paaiškino grįžęs. – Štai kodėl spinduliai sklido ne lygiagrečiai paviršiui, ir plokščiažvėriai pralindo po jais.
- Pataisei? – paklausiau.
- Žinoma.
- Reiškia, reikia tvirčiau juos įtaisyti, statant griežtai nustatytu kampu, - pasakė Antuanas. – Visa tai ne taip baisu. O dabar pasikalbam su sąjungininkais!

Kol mes kalbėjomės, priėjo Nenugalimasis. Jis atrodė smarkiai susijaudinęs: virpėjo visas kūnas, tarsi vėjo blaškoma snaigė:
- Labai dėkui jums, mes nesiryžome atsukti kitus aparatus prieš padarus, - pasakė jis, - nes bijojome atverti frontą kitose vietose.
- Kitaip ir negalėjo būti, - burbtelėjau, pagalvojęs apie jiems įprastą iniciatyvos nebuvimą.

Rodydamas į žuvusiųjų kūnus, Antuanas paklausė:
- Kaip manote, ar jie atgis?

Niūrus šešėlis pasirodė sąjungininko akyse:
- Manau, kad neatgis, tačiau daug spėjusių pasislėpti uolų plyšiuose.
- Nejaugi nieko negalima padaryti?
- Jau nieko. Jei kuris nemirė iškart, tai po kurio laiko paralyžius visiškai praeis, po kelių valandų ar dienų.

Staiga griebėsi už galvos ir parodė:
- Ten liko mano duktė!

Tai nuskambėjo tarsi griaustinio trenksmas – ir aš puoliau iš žvaigždėlėkio.

- Eisiu su tavimi, - prisijungė Antuanas. – gal sugebėsim suteikti pagalbą.

Jau nieko neklausinėjau vado ir tik baimingai apžiūrinėjau lavonus.

- Jos čia nėra, - pasignalizavo jis. – Ji suspėjo iš čia pabėgti.

Stiprus sukrėtimas, o kartu ir nuostaba apėmė mane. Toji būtybė, visiškai nepažįstama, čia, šioje mažoje planetoje, kuri spindi kaip rausva žvaigždė Žemės naktiniame danguje, toji būtybė, taip nepanaši į žmones, dabar užvaldė visas mano mintis ir jausmus. Liūdesys, kančia, nekantrumas apėmė mane kartu su viltimi ir siaubu – tai buvo ištisa meilės ir mirties drama.

Sekdami vadą, mes sustojome prie ilgo pylimo, kadaise buvusio upės krantu. Šen-ten gulėjo trikojų ir plokščiažvėrių kūnai, tarsi vandenyje paskendę skruzdės. Tarp jų blaškėsi keli trikojai, teikdami pagalbą nukentėjusiems.

Ir štai aš stoviu prie Gracijos, o ji nesukruta, nekvėpuoja – suakmenėjusi. Tą rytą prisiminiau, kaip minė mano sesuo Klotilda, kai Žemėje siautė karas.

Vadas palietė mane ir parodė:
- Ji nemirė!

Karštligiškai kažko tikėdamasis, įsižiūrėjau į man mielus bruožus. Kažkas blykstelėjo akyse, padengtose mirties migla. Tai ir pakėlė ūpą vadui, ir jis atsitraukė, teikdamas pagalbą kitiems, gražindamas juos į gyvenimą.

Kiek stovėjau prie Gracijos? Gal ne daugiau nei ketvirtį valandos, tačiau tas laikas, sklidinas išgyvenimų, man atrodė tarsi amžinybė. Tada priėjo trikojai ir pernešė ją į priedangą, kurią šildė radiatorius, panašus į mūsiškius.

Viskas klostėsi gerai – liūdesio audros mano sieloje aprimo. Aš tikėjau, kad Gracija atgis, o jos tėvas palaikė tą viltį, kai vėl priėjo prie manęs. Ir vis tik, kai ji pagaliau atsimerkė, kuriam laikui tarsi sustingau. Tarsi žvaigždynai išniro iš ežero pakrantės rūko rudens naktį, o vėliau pasipylė tarsi šviesos srautai, tarsi tekant rožinei saulei. Švelniai-švelniai ji žvelgė į mane, tarsi nesuprasdama, kas nutiko. Pagaliau paklausė:
- Priešai sunaikinti, jei jau tu šalia manęs?
- Taip, mes juos nuvijome!

Ir suspindo džiaugsmas, tarsi žydinčių krantų aromatas apgaubė mane. Gracijos išgyvenimai perėjo į gestų formą, nežymių, vos pastebimų gestų, betarpiškai jungiančių mus. Tada pauzė, mes pasakytume – tyla. Išskriejo kažkas neišsakyta, kažkokie pasąmonės paslaptingi sparnai. Tada gestai:
- Kokia laimė, kad matau tave šalia savęs! Jūs tarsi gražinote man gyvenimą! Aš tokia laiminga!

Ir kai mane pasiekė tų žodžių prasmė, apėmė kažkoks dar man nežinomas įkvėpimas.

- Aš irgi, - tariau, - aš irgi laimingas! Man taip gera, tarsi vaikystėje!

Prigludusi pečiu prie mano peties, Gracija ranka švelniai mane apkabino. Ir tada, atrodo, aš patyriau kažką neinoma iki tol ir niekaip nesulyginamą su žmogiškos meilės malonumais.

Tą akimirką priėjo Antuanas su vadu.

- Viskas gerai, - pasakė vadas. – šį vakarą ji jau bus sveika.

Mudu su Antuanu nesuprasdami žvelgėme į jį.

- Ji dabar dar nesveika, - paaiškino jis.

Vada buvo teisus. Tik kitą dieną Gracija pasijuto visai gerai. Aš pas ją ateidavau kasdien. Karas tęsėsi, tačiau šįkart jį baigėm greitai.

Atokvėpio valandėlėmis gaminome naujus aparatus. O žinodami trikojų iniciatyvos trūkumą, nuodugniai aiškinome visus nesklandumus, kurie gali nutikti, ir nurodėme, ką tada reikia daryti.

- Mes išmokysime ir kaimynus daryti tai, ko jūs mus išmokėte, - pasakė vadas tądien, kai jau buvo galima visai kariaunai grįžti į olas. – O jie išmokys kitus. Tad jūsų mokslas pamažu mums užtikrins gynybą nuo ploščiažvėrių užpuolimų. Žvaigždžių klajūnai iš Žemės išgelbėjo savo brolius!

Epilogas

Dienos keitė viena kitą. Mes susipažinome ir su kitomis trikojų grupėmis, o plačioje lygumoje pastatėme švytinčias figūras, tokias dideles ir ryškias, kad jos matosi iš Žemės.

Pačią pirmąją naktį mes pasiuntėme šviesos signalą ilgų ir trumpų atspindžių sistema, kurią sukūrė Morzė, praeito šimtmečio išradėjas. Sistema buvo tokia paprasta, kad buvo nesunku perduoti žodžius. Mūsų pranešimą iškart priėmė ir suprato. Netrukus gavome naujienas – dešimtis radijo stočių atsakė mums. Antuanas ir Žanas gavo „tarpplanetines radijo žinutes“ iš savo giminaičių, o aš – iš draugų, nes mano artimųjų jau nebuvo gyvųjų tarpe.

Mūsų kelionės rezultatai Žemėje sukėlė ištisą susižavėjimų audrą. Ją laikraščiai aprašinėjo kaip iškiliausią amžiaus įvykį, o kai kurie – ir kaip visoje žmonijos istorijoje...

Tuo tarpu aš jutau vis didesnį artumą Gracijai. Mes susitikdavome kasdien ir ištisas valandas praleisdavome kartu. Savo jausmuose aš pastebėjau tiek neįprastumo, kad net bijojau gilintis į jų esmę.

Kaip paaiškinti tas nepaprastas bangas, tuos visos esybės suvirpėjimus? Nieko panašaus nebuvau patyręs savo nelinksmame gyvenime. Aš ir minties neturėjau, kad tai galėtų būti meilė žmonių supratimu. Manyje visiškai užgeso mūsiškis begėdiškas jausmas. Nes jei jis ir prabustų, tai, manau, sukeltų Gracijai nuoskaudą, o man būtų gėda.

Kaskart mažiausio prisilietimo prie jos kūno metu jaučiau kažkokią palaimą, kažkokį neapsakomai malonų jausmą, tokį, kaip tądien, kai Gracija sugrįžo į gyvenimą.

Gal tokia ir yra tikroji meilė? Tačiau jei tai taip, tai ji tokia tolima nuo žemiškos kaip ir Gracija nuo mūsų moterų. Aš tylėjau, nes negalėjau savo mylimajai perteikti jausmų žodžiais, tačiau buvau laimingas! Kaip laimingi šešėliai mes klaidžiojome po miškus, nebylių ežerų pakrantėmis, požeminėmis tuštumomis...

Kartą atklydome į erdvią tuštumą, kurioje žalsvokas švytėjimas sklido iš gelmės ir vilnijo sienomis. Ten, ant akmenų, buvo surašyta legenda apie Marsą, apie tuos laikus, kai jame atsirado pirmosios gyvos būtybės.

Mes sėdėjome ant akmens, kuriam buvo ne mažiau nei milijonas metų, - kadaise tai buvo daugybės smulkių būtybių, moliuskų, kolonija.

Ir ten aiškiai, iki skausmo, supratau, kad Gracija man brangiau už viską pasaulyje ir kad negaliu susilaikyti ir privalau pasiaiškinti.

Marsietė suvirpėjo, tarsi lapelis ant medžio vėjui padvelkus, neįprastai suspindo jos akys, galva nusileido man ant peties ir tada... Kaip man tai aprašyti?

Tai buvo glamonės, tokios tyros, kaip motinos glamonės, kuriomis ji glamonėja savo vaiką. Viskas, kas buvo mano gyvenime, pasirodė man taip netobula! Tų laikų moteris, kai ją laikiau aukščiausia būtybe, o jos meilę laime – viskas pralėkė ir dingo tuštumoje, likdama anapus ribos... Viskas dingo tą stebuklo akimirką – užgimstant naujai gyvybei...

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
F. Braunas. Atsakymas
Daugiaveidis Marsas
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Civilizacijos kaina
H. Lampo. Dievo gimimas
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Anatolijus Šalinas. Futurija
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
H. A. Riuzas. Linksmasis Rodžeris
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis. Kataklizmas
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Pamela Zolina. Šiluminė Visatos mirtis
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
Terra Incognita ir Terra Fantastica
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Naujasis kolonizavimo protokolas
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Ralph Robert Moore. Erdvė
Lino Aldani. Onirofilmas
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Rausvų debesų šalis
Mėnulis: Pirmoji raketa
Mokslininkai fantastikai
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė