|
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
1.
Nusprendžiau aprašyti viską, kas man nutiko, nes mano nuobodžiame gyvenime nutiko vienas įvykis, smarkiai pakeitęs likimą. Mat sutikau žmogų, nenumojusį, kaip kiti, ranka į mano fantazijas ir sugebėjęs ne tik jomis patikėti, bet ir paaiškinti viską, ką mačiau ir jaučiau. Jei ne jis, nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, nes tuo metu jau sunkiai beišgyvenau išvarytojo padėtį. Jei būčiau įsigilinęs į tai kas vyksta, nuo pirmųjų gyvenimo minučių būčiau suvokęs savo išskirtinumą. Mat pasaulį išvydau tarytum kaip normalus kūdikis, bet kažkodėl su violetiniu odos atspalviu. Tačiau ne tik tai mane skyrė nuo kitų. Vėliau būtinai paliesiu savo keistas savybes, bet viskam savas laikas. Augau silpnas, liūdnas ir nesišypsantis; ir tai kėlė nerimą tėvams, tačiau gydytojas iš Zvartendamo patikino, kad dieta ir masažas su laiku iš manęs padarys žmogų, jei vis tik nuspręsiu pasilikti šiame pasaulyje. Aš gi laikui bėgant pamažu gesau ir tėvai susitaikė su mintimi, kad vieną gražią dieną paliksiu šį laikiną pasaulį. Kaip dabar suprantu, tėvui tai tiko labiausiai: jam, tvarkingam olandui, nebuvo padoru turėti nekokios išvaizdos palikuonį. Gi motina visa širdimi prikepė prie savo nesėkmingo vaiko ir tesvajojo, kaip jį pastatyti ant kojų. Ir tame jai padėjo nenumatytas nutikimas, kurio pasekmes dar ilgai aptarinėjo kaimynai, įdėmiai stebėję neįprastą vaiką. O nutiko štai kas. Mano motinos nusiminimui mūsų tarnaitė ištekėjo ir paliko namus. Ją pakeitė gimusi Frislandijoje, darbšti, sąžininga ir sveika mergina, tačiau, kaip paaiškėjo, stipraus tamsaus alaus mėgėja. Į jos pareigas įėjo be kita ko įėjo ir mano priežiūra. Aš, tylus ir silpnas, nelabai ją varginau darbu, ir ji prisirišo prie savo globotinio. Sujaudinta mano ligoto vaizdo, mergina nusprendė kas bebūtų mane išgydyti tam reikalui panaudodama panacėją nuo visų ligų savo mėgstamą alų. Panašus gydymas man patiko ir netrukus man iš tikro pagerėjo, nors nuo tų laikų ir įjunkau į stiprius gėrimus. Merginą nepaprastai linksmino tėvų ir gydytojo nesupratimas apie mano būklės permainas ir toji atlapaširdė būtybė nevalingai išdavė mūsų bendrą paslaptį, ant savo galvos iššaukusi neišvengiamą bausmę: frislandietei uždraudė net prisiartinti prie manęs. Mano sveikata vėl ėmė sparčiai blogėti ir motina, numojusi ranka į alkoholizmo pavojų, ėmė mane girdyti alaus mielėmis, manydama, kad sustiprėjęs sugebėsiu atsikratyti savo polinkio. Rezultatas pasimatė iškart: grįžo jėgos ir gyvenimo džiaugsmas. Tuo tarpu tėvą tokios permainos nedžiugino jis numatė, kad geranoriai kaimynai ims jam skalbti kaulus už tai, kad užaugino girtuoklį ir chuliganą. Gydytojas paliko mūsų namus pasimetęs: gydymas alkoholiu netilpo į jo sveikatos sampratą, kurią puoselėjo daugelį metų. Išrašęs man po šaukštą kagoro prieš valgį, jis, kaip sakoma, nusiplovė rankas, daugiau nesirūpindamas nenusisekusiu pacientu. Netrukus mano organizmas atskleidė dar vieną keistybę: akys, iki tl buvę visiškai normalios, ėmė trauktis plėvele, primenančia baltymą. Oftalmologas, kuriam mane iškart parodė, nusprendė, kad netrukus apaksiu, tačiau kartu turėjo drąsos prisipažinti dėl savo visiškos nekompetencijos šiuo klausimu: savo praktikoje su panašiu dalyku dar nebuvo susidūręs. Ir iš tikro gydytojas apsiriko. Nors ir atrodė, kad susirgau katarakta, rega nesusilpnėjo. Dar daugiau, akys įgavo naujų savybių: tarkim, galėjau tarsi erelis, viršūnių nugalėtojas, nemirksėdamas spoksoti į saulę. Praėjo trys metai. Tuo tarpu aplinkiniai susitaikė su mintimi, kad pas kaimynus auga išsigimėlis violetine oda ir baisiomis tuščiomis akimis. O prie to prisidėjo ir nesuprantama greitakalbė. Geranoriškesnis žvilgsnis manyje matytų įprastą vaiką kartais netgi vikrų ir judrų, gana supratingą, be fizinių trūkumų, tokių kaip kupra ar kreivos kojos. Tačiau, deja, mane mylėjo tik dviese motina ir vėl prie manęs prileista frislandietė. Kiti neturėdami kitų pasilinksminimų ateidavo į mane pažiūrėti kaip kokį neįprastą žvėrį, o tėvas ir visai vengė sūnaus, tarsi sergančio raupais. Matyt jis tikėjosi, kad su laiku mano skirtumai nuo kitų kažkaip sumažės, kad išgysiu, tačiau tai nenutiko: metams bėgant dariausi vis keistesnis. Nepaisant, kad mano racioną daugiausia tesudarė alus tik motinos prašymai priversdavo mane paragauti kokių nors vaisių ar daržovių, likau nepaprastai liesas. Greičiausiai bus, kad visa alaus energija buvo išeikvojama sparčiam augimui ir vis didėjančiam judrumui. Labai mėgau plaukioti ir motina dėl to nerimavo, kartą pamačiusi, kad vanduo mane išstumia į viršų tarsi kamštį. Visai negalėjau pakelti net mažiausio svorio, tačiau pasižymėjau neįprastu vikrumu. Bėgimu vargu ar nusileidau greitakojėm antilopėm. Kaip ir jos, galėjau lengvai peršokti griovius ir tvoras, pašokti į aukštį, tarkim, užšokdamas ant namo stogo ir, be to, greitai įsikeberioti į bet kokius medžius. Ir nors tie sugebėjimai, mane skyrę nuo daugelio bendraamžių, vertė mane laikyti keistu svetimkūniu, visiems išlikau žmogumi - kad ir gana nesimpatišku. Žinoma, manęs nebuvo galima pavadinti apsigimėliu, kaip tuos, kurie gimė su kiškio lūpa ar vilko nasrais, milžiniška galva arba trumpu liemeniu, apaugusius kailiu ar su uodega, sužalotomis rankomis ar kojomis, ar ir visai be jų. Mano odą galima buvo palaikyti įdegiu: mačiau atvaizdus negrų su lelijinio atspalvio oda. Nepažįstamą žmogų pirmiausia išgąsdindavo mano akys, tačiau kai jie įsitikindavo, kad nesu aklas, liaudavosi pastebėti ir šitą keistenybę. O mano potraukis alui tarp kaimiečių buvo laikomas ne trūkumu, o greičiau jų įsitikinimo šio gėrimo nauda patvirtinimu. Ir pagaliau, tasai potraukis galėjo būti paveldėtas labai tikėtina, kad mano giminėje buvo ir girtuoklių. Net nesuprantamą ir greitą kalbą galima buvo palaikyti vaikiškumu: retas 6 m amžiaus vaikas kalba taisyklingai nešvepluodamas ar teisingai ištardamas visas raides. Tačiau buvo kažkas, dėl ko buvau visai nepanašus į kitus. Net motina neįtarė, kaip stipriai mano regėjimas skiriasi nuo kitų. Ir tai visai nesusiję su plėvele uždengtais vyzdžiais... Pirmiausia tai susiję su spalvos suvokimu. Visiems įprasti spektrai raudonas, oranžinis, geltonas, žalias, mėlynas man atrodė esą tik pilkos spalvos atspalviais: nuo šviesiai pilko iki beveik juodo. Užtat mėlyna ir ypač violetinė buvo suvokiamos kaip turtingiausių spalvų persiliejimų paletė iki 20 tono atmainų. Paaiškinimui galiu pasakyti, kad gretimos spalvos skyrėsi viena nuo kitos maždaug taip, kaip įprastai akiai skiriasi geltona nuo žalios. Mano supratimu terminas skaidrus irgi nesutapo su kitų. Pavyzdžiui, stiklą suvokiu kaip kažką gausiai aptepliotą ir todėl beveik neskaidrų. Vanduo irgi turi spalvą, tačiau skystesnę, todėl galima skverbtis žvilgsniu į jo gelmę. Tai tinka ir skaidriems visuotinai tokiais laikomiems kristalams: kuo intensyvesnė šviesa, tuo blogiau pro juos matau. Tačiau daugelis kitų daiktų, neskaidrių žmogaus akiai, man tarsi neegzistavo: daugelius aš suvokiau kaip permatomus arba pusiau skaidrius. Jiems priskiriami įvairaus tipo medžiai, ar tai būtų rąstas ar gyvas krūmas, geležis arba plienas, žemė, akmenys, lapija, žolės ir gėlės. Ties, toji mano regos savybė dingsta, kai daikto storis viršija porą jardų. Nuostabu, kad man auksas, platina ar gyvsidabris juodi neperregimi monolitai; ledas ant ežerų, sniego danga ar porcelianas turi tamsiai pilką atspalvį; net oras turi spalvą. Nei audros debesys, nei šiaip debesys man negali užstoti saulės, mėnulio ir žvaigždžių. Ir kartu atskiriu net beveik neįžiūrimus debesėlius ar nežymias garų sroveles. Niekas nepastebėjo keisto berniuko neįprasto regėjimo, laikydami kai kuriuos neatitikimus spalvose nei tai vaikišku nesuvokimu, nei tai daltonizmo požymiais: ko tik nebūna turint tokias akis! Be to, aš atidžiai įsimindavau, ką apie spalvas sakydavo aplinkiniai ir gera atmintis amžiams susiedavo formulę ir žodį. Sunkumų kildavo tik matant nežinomus objektus bet tada aš stengiausi patylėti. Kaip ne keista, manęs nevargino toks spalvų suvokimas. Kei pamanėte, kad pasaulį regėjau tik pilkoje gamoje, tai klystate. Pilkumo efektą sukelia tik gryni spektro tonai, tačiau gamtoje nerasi gryno tono jie visada susimaišę. Tad ten, kur žmonės laikė, kad vienas daiktas tokios pat spalvos kaip kitas, aš mačiau esminius spalvinius skirtumus. Tačiau, aišku, mano suvokiama spalvinė gama visai neatitiko visuotinai priimtos. 2.
Bet ir tai toli gražu ne viskas! Juk mano sugebėjimas žiūrėti tiesiai į saulę, skrosti žvilgsniu namų sienas, gėrėtis žvaigždėmis net naktį siaučiant audrai, regėti pasaulį kitomis spalvomis visa tai, be abejo, keista, bet ir tiek. Tačiau tai, kad galėjau pamatyti kitą pasaulį, egzistuojantį lygiagrečiai ir nepriklausomai nuo mūsiškio, tai, neabejotinai, buvo stebuklas! Mūsų planetoje aptikau kažkokį gyvą pasaulį, apie kurį niekas iki tol ir neįtarė, nes kokios nors žinios būtų pasiekę viską įsimenančio smalsaus vaiko ausis. Savo taip nemaloniai atrodančiomis aklojo akimis išvydau iki tol nežinomą gyvybės formą, gyvą bendruomenę, kurios atstovai savo sandara, išoriniu pavidalu, gyvenimu ir atsiradimu pasaulyje nebuvo panašūs nė į vieną gyvą būtybę. Jau po pirmų tų būtybių stebėjimų aš supratau, kad jie irgi nieko nežino apie mus mes jiems visiškai skaidri substancija. Ir vis tik jų bendruomenė jaučia mūsų įtaką kaip ir mes jų. Viskas persipynę bendro gyvavimo voratinkliu ir nieko nežinodami vieni apie kitus mes savo amžinu vystymusi neatskiriami. Paslaptingi tvariniai gyvena visur vandeny, ore, miškuose ir laukuose. Jie sudaro planetos fauną ir, kaip ir regima žemės fauna, keičia gyvenamąją aplinką, veikdami ją kitaip, bet ne mažiau veiksmingai nei žmogus, įpratęs save laikyti sutvėrimo viršūne. Būtent man nuskilo pamatyti tą pasaulį vieninteliam iš Žemėje gyvenančių gyvų būtybių. Ir dar didesnė laimė buvo tame, kad štai jau penkis metus galiu netrikdomas tyrinėti kitiems nepasiekiamą gyvybę, po to, kai niekieno nepripažintas berniukas- išvarytasis vaikystėje prisilietė prie didžiosios gamtos paslapties. 3. Mano vaikystės prisiminimai stipriai susiję su tomis paslaptingomis būtybėmis. Jos man atrodė tokios pat įprastos, kaip ant pelkių kupstų ūkinėjančios varlės. Ir tik vėliau ėmiau suprasti, kad niekas, be manęs, jų nemato. Nepasakojau apie jas net merginai iš Frislandijos ir ne todėl, kad norėjau išsaugoti paslaptį: tiesiog rišliam pasakojimui man reikėjo įdėti nemažai pastangų. Šešerių metų aš jau mokėjau tas būtybes atskirti nuo žmonėms įprastos aplinkos, tačiau kartais jomis palaikydavau šviesos spindulius, balas, susidariusias po lietaus, ir plunksninius debesis. Tokias klaidas padarydavau todėl, kad negalėjau paliesti tų keistų žemės gyventojų ir nejaučiau jų prisilietimų. Jos pereidavo per mane matyt to net nepastebėdamos, kartas sustodamos prieš kliūtis, kurių aš nematydavau. Jos man atrodė esą kontūrais, laisvai nubraižytais ant popieriaus lapo tokios pat įvairios savo formomis ir tokios pat plokščios. Smulkiau jas aprašysiu vėliau, o kol kas dėstysiu nuoseklią įvykių eigą, kad sukurčiau kuo pilnesnį mano ankstesnių išgyvenimų vaizdą. Aštuonių metų aš jau tvirtai žinojau, kad tos būtybės nėra mano vaizduotės vaisius ar vaiduokliškas šešėlių žaismas, o egzistuoja realiai. Man labai norėjosi su kuo nors pasidalinti savo atradimu, tačiau niekas nebūtų manęs supratęs, jei negalėjau išaiškinti net motinai, kad matau pro sienas. Ir, ko gero, būtent tame amžiuje aš stipriai pajutau, kad tarp manęs ir kitų žmonių yra beveik neįveikiamas barjeras. Pirmieji man tai leido suprasti bendraamžiai. Vaikai nemoka slėpti savo jausmų ir jų stiprus manęs nemėgimas pasireiškė piktuose pokštuose, kuriuos jie man iškėsdavo. Išsilaikiau tame nelygiame vienišiaus susirėmime su minia tik greitų kojų dėka, kai jos mane greitai nunešdavo į saugų atstumą nuo įniršusių persekiotojų. Be to, nelikdavo skriaudikai be atlygio už patyčias, nes netikėtai prisėlindavau ir apiberdavau staigiais ir tiksliais smūgiais, po akimirkos atsidurdamas už keršto zonos ribų. Galiausiai kankintojai paliko mane ramybėje. Man prisegė nenormalaus etiketę tokio vietinio kvailelio, kurį patartina apeiti. Atsidūriau visiškoje izoliacijoje ir, baisiai nuo to kentėdamas, smukau dvasia ir tapau niūriu vilku-vienišiumi. Tik motinos meilė praskraidindavo niūrią žmonių nušalinto vaiko egzistenciją, tačiau užsiėmusi griūvančios fermos reikalais ji negalėjo sušildyti jo stingstančios širdies. 4. Laikas bėgo ir štai man jau dešimt metų. Nusprendžiau čia pateikti trumpą to meto aprašymą, kad parodyčiau susidariusią sampratą apie pasaulį. Diena fermoje prasidėjo anksti. Saulės nutviekstoje virtuvėje susirinko visa mūsų šeima bei tėvo pasamdyti darbininkai. Pusryčiai paprasti, tačiau sotūs. Tačiau aš jų neliečiau ir man padavė kietai virtą kiaušinį bei bokalą alaus. Motina atidžiai stebi, kad aš pavalgyčiau, o tėvas padarė kažkokią pastabą ir kažko paklausė. Neprisimenu, apie ką buvo kalbama, tačiau aiškiai pamenu, kaip stengiausi jam atsakyti suprantamai.
Matyt man kažkas nepavyko, nes tėvas gūžtelėjo pečiais ir nusiminęs pratarė: Tas incidentas prie stalo niekam nesukėlė nei užuojautos, nei smalsumo: visi jau priprato prie Underetų namuose gyvenančios mažos pabaisos. Prisimenu, mane tai nudžiugino, o dvimetės sesutės šypsena tą rytą padarė ir visai skaidriu. Kai tėvas su darbininkais išėjo į laukus, motina užsiėmė namų ūkiu, o auklė mažyle, aš patraukiau į pievą, kurioje ganėsi mūsų gyvuliai. Jie man kėlė susidomėjimą ir simpatiją šios šiltos ir lipšnios būtybės, tarp kurių kartais aš ieškojau paguodos nuo pasaulio neteisybės. Tačiau ir kitas pasaulis nepaprastai mane traukė. Kartu su kartėliu dėl to, kad manimi niekas nepatikėtų, net jei sugebėčiau apie jį papasakoti, mane apėmė ir pasididžiavimas: juk tik aš vienas turėjau kitiems neprieinamas žinias. Štai ir dabar aš iškart pastebėjau žolėje kelias ištįsusias figūras: plokšti migloti daugiakampiai, virpėdami, pamažu judėjo įvairiomis kryptimis. Dar vaikystėje aš juos pavadinau šliaužūnais matyt todėl, kad jie visada prisiplodavo prie žemės nykstamai plonu sluoksniu. Tuos, kurie gyveno ore, vadinau skraidūnais, - ir toliau pasakojime naudosiu šiuos vaikiškus nemokslinius pavadinimus. Šliaužūnų kūnai buvo šviesiai pilkos spalvos ir buvo aiškiai apibrėžtų kontūrų, kurie turėjo begales formų. Visas šias būtybes vienijo viena ypatybė jų kūnus buvo išraizgę spindinčios linijos, jiems, kaip supratau, buvusios gyvybiškai svarbiomis. Linijos sudarydavo painius rezginius, susiliedavo viename centre, o kartais ir dviejose, ir tęsėsi link pakraščių. Tame tarpe jos nuolat keičia spalvą ir ryškumą nuo akinančio susiliejimo vietoje iki vos matomo pakraštyje. Šios švytinčios juostos griežtai individualios kaip ir kūno forma bei judesiai. Be to, jei kontūras judant praktiškai nekinta, linijos niekad nebūna ramybės būsenoje: jos virpa. Mirksi, svyruoja, o centrai tai susitraukia, tai išsiplečia. Šliaužūnų dydžiai irgi skirtingi nuo mažulyčių, ne didesnių už uodą, iki milžinų, ne mažiau 30 jardų ilgio. Dar būdamas mažas kažkaip pamačiau būtybę, kurios skersmuo buvo apie 10 jardų: ji taip mane išgąsdino, kad net nesurizikavau pasekti, kur ji nukeliavo. O kartą sutikau tvarinį su plačiomis galingomis linijomis, susiliejančiomis į milžinišką - kaip erelio sparnas centrą. Tas milžinas savo kūnu uždengė visą mūsų kiemą ir aš, nors ir supratau, kad jam nesu kliūtis, vis tik užsiropščiau aukščiau ir pariečiau kojas. Gyva materija arba tai, kas ja kadaise buvo, šliaužūnams nėra kliūtis jie tiesiog pereina pro ją. Judėdami visai nepaiso vandens tebešliauždami juo tarsi po jais būtų tvirta dirva. Tuos daiktus, kuriuos šliaužūnai priima kaip kliūtis, įveikia aptekėdami jų paviršiumi, bet visai nekeisdami savo kontūrų. Antžeminiai šliaužūnai ne vienintelės neapčiuopiamos būtybės: aš jau minėjau vadinamuosius skraidūnus. Stebėdamas juos ore, gėrėjausi nepaprastu jų grožiu. Skirtingai nuo antžeminių savo brolių, plokšti skraidūnų kūnai tarytum spinduliuoja, o ploniausios daugiaspalvės linijos sukuria tokius nuostabius nėrinius, kad net gražiausios plaštakės ir paukščiai atrodo nerangaus amatininko kūriniais. Skraidūnai neturi žmogaus akiai įprastų sparnų - jie ore juda dažnais atsistūmimais, primenančiais jūrų medūzų judesius. Tą rytą nuėjau į nušienautą pievą, iš kurios neseniai išvežė išdžiūvusį šieną. Ten, lygiame paviršiuje, pastebėjau du besikaunančius šliaužūnus. Toks reginys, nors ir neretas tarp šių būtybių, visada mane užburdavo tarsi kokia gigantų kova. Dažniausiai jaučiantysis stipresniu užpuldavo silpnesnįjį, be to auka ne visada buvo smulkesnė už agresorių. Aš pasirodžiau tuo metu, kai silpnesnis puolė šalin, kitas iškart nusivijo iš paskos, o paskui jį ir aš. Šliaužūnai moka judėti labai greitai ir nuo paprasto žmogaus ta porelė būtų pasprukusi akies mirksniu, tačiau aš nesiruošiau atsilikti. Netrukus persekiotojas pavijo sprunkantįjį ir kautynės atsinaujino. Jie daužėsi, atšokdavo, vienas kitą talžė daugiakampių kampais; ir buvo smalsu stebėti, kaip prie užgautos vietos telkiasi švytinčios linijos, verčiančios pulsuojantį centrą į ten siųsti vis naujas virpesių porcijas. Kova buvo beveik lygi, tačiau besijaučiantis silpnesniu vėl pabandė pasislėpti. Akimirksniu priešininkas vos ne skriedamas pavijo jį ir prispaudė savimi: būtent tai, matyt, ir yra kautynių apoteozė. Per skaidrų nugalėtojo kūną pamačiau, kaip trūkčioja, pamažu silpdamos, nugalėtojo linijos ir jei visa tai dar būtų lydėjęs ir garsas, aš tikriausiai būčiau išgirdęs patenkintą urzgesį būtybės, siurbiančios gyvybines savo aukos jėgas. Po kiek laiko ryškiai švysčiodamas nugalėtojas paliko nelaimėlį priešininką ir tas lėtai nušliaužė į šalį, beveik netekęs linijų švytėjimo. Panašu, kad šliaužūnai tokiomis kautynėmis vienas iš kito atimdavo energiją, nenužudydami nugalėtojo. Kol žiūrėjau į kovą, atėjo laikas eiti į užsiėmimus. Nudūmiau namo, čiupau krepšį su knygomis ir netrukus atsidūriau tarp panašių į mane. Tas perėjimas nuo neįprasto prie rutinos dar kartą pabrėžė, kiek mažai žmonės žino apie planetą, kurioje gyvena. Daug žemės gyventojų kartų žmonių bei šliaužūnų amžius, tarsi šešėliai, praeidavo vieni pro kitus net nesusimąstydami apie tai. Iš to, ką jau papasakojau apie save, galima padaryti išvadą, kad mokiausiai gana prastai. Mano bjauri rašysena, nerišli kalba ir nepaprastas išsiblaškymas. O kaip susikoncentruosi pamokoje, kai prieš akimis vienas vaizdas patrauklesnis už kitą! - Baik skaičiuoti varnas, Karlai Underetai! - nuolat mane paakindavo mokytojas. Jis taip nebūtų manęs, jei žinotų, koks pasaulis slepiasi nuo jo žvitrių akių, gebančių pastebėti bet kokių mokiniams nustatytų taisyklių pažeidimus. Jis tikriausiai net didžiavosi savo besąlygišku nurodymų laikymusi, likdamas, iš esmės, nemokša ir akliu, kokiu laikė tą patį Karlą. 5. Netrukus mano gyvenimas tapo beveik nepakeliamas: su siaubu prisimenu laikotarpį nuo 12 iki 18 metų. Kai man sukako 12-ka, tėvai mane atidavė į pensioną, skirtą silpnapročiams. Ten specialių metodikų, skirtų nebyliams, kurtiems ir silpnapročiams, pagalba mane mokė valdyti savo kalbą, todėl galėjau gana suprantamai formuluoti pagrindines sąvokas. Tai iš mano pusės reikalavo neįtikėtinų pastangų, todėl ten, kur reikėjo labiau įtempto mąstymo, aš vėl pereidavau prie įprastos greitakalbės, kurios niekas nesuprasdavo. Su rašymu reikalai buvo dar prastesni. Mano rankos, vikrios nuo prigimimo, linkusios akimirksniu atlikti reikiamą darbą, tapdavo nerangiomis ir sunkiomis, kai tik tarp pirštų atsirasdavo pieštukas. Ypač mane išsunkdavo dailyraštis, kur reikėjo filigraniškai parašyti kiekvieną raidelę. Aš baisiai pavargdavau nuo nuolatinio tempo prilaikymo, bet jei jau jam atsiduodavau, to, kas parašyta, jau niekas perskaityti ir negalėdavo. Aš tvirtai įgavau debilo reputaciją. Mokytojai linguodavo galva, su užuojauta kalbėdami su mano tėvais, ir nuoširdžiai juos užjausdavo: o jų patikinimai taip gniuždomai juos veikė, kad jie nusprendė mane atsiimti iš pansiono. Kai aš vėl įsikūriau fermoje, tėvas netikėtai lipšniai man pasakė, pasimetusiai skėstelėdamas rankomis: - Man labai gaila, sūneli, kad taip viskas susiklostė. Stengiausi, kaip galėjau, parengti tave suaugusio gyvenimui, ir ne mano kaltė, kad tai nepavyko. Atleisk, jei gali. Jo žodžiai mane sujaudino iki ašarų. Kaip vaikystėje, aš prisiglaudžiau prie jo ir, apkabinęs rankomis, sušnibždėjau: Tačiau atsakydamas, nesupratęs nė žodžio, jis tik paglostė man galvą. Aš ir iš tikro nebuvau nemokša ir puikiai supratau, kad žinau gerokai daugiau, nei mano bendraamžiai, o ir ne tik jie. Aš labai daug skaičiau, rydamas knygą po knygos ir mūsų kaimo bibliotekos, ir mano gera atmintis akimirksniu įsisavindavo, aks perskaityta, duodama peno apmąstymams. Tačiau kuo daugiau sužinodavau apie aplinkinį pasaulį, tuo didesnė buvo bedugnė, mane skyrusi nuo likusios žmonijos. Trapiu tilteliu tarp dviejų jos pusių teliko tik tebemylinčios motinos širdis. Skirtingai nuo tėvo ji, matyt, jautė, kad nesu visai kvailesnis už bendraamžius, ir iš kaimynų paimdavo vis naujų knygų, stengdamasi užpildyti mano sparčiai besivystantį protą. Fermoje visada buvo daug darbo. Atsirado užsiėmimas ir dar dviem rankom tiksliau, kojom: mane paskyrė ganyti karves ir avis. Tas darbas kaip niekad įtiko man jis leido treniruoti kūną, vaikantis išsibėgiojusius gyvulius, ir leido treniruoti protą skaitymu ir apmąstymais. Ir, žinoma, dabar aš nevaržomas apmąsčiau kitą gyvenimą šliaužūnų ir skaidančių sutvėrimų gyvenimą. Taip truko iki 17-os. Visą tą laiką bandžiau susieti žinias, gautas iš knygų, su mano stebėjimais, bandydamas susidaryti tikrą Visatos vaizdą. Žinoma, mano apmąstymai ir atradimai tapo galimi ir aš tai puikiai supratau dėl mano organizmo nepakartojamumo. Ir tuo sunkiau buvo suvokti, kad tas žinias priverstas kaupti savo sieloje, o tuo tarpu jos tarsi kunkuliuojantis garo katile garas reikalavo būti išleistos. Palaipsniui atsidūriau prie lemtingos ribos. Nėra, matyt, nieko labiau bergždžia, kaip vienišos svajos. Nepaprastai išvargęs nuo izoliuotumo, galėjau valandų valandas sėdėti nejudėdamas, abejingas visai aplinkai. Dviejų lygiagrečių pasaulių paslaptis daugiau nesvaigino manęs, neužpildė sielos entuziazmu: kam man žinoti tai, kas su manimi mirs? Dabar aš daugiausia mąsčiau apie mano gyvenimo beprasmiškumą. Mintys apie mirtį štai kas dažniausiai ateidavo į galvą. Prieš kažkiek laiko aš norėjau popieriuj išdėstyti viską, ko liudininku netyčia tapau. Aišku, piemenavimas netobulino rašymo meno, tačiau būčiau įveikęs visus sunkumus, jei būčiau tikras, kad užrašus kas nors panors perskaityti. Net tarus, kad sugebėsiu viską užrašyti, o koks nors geranoris tai perskaitys, kur garantija, ad jis rimtai priims mano niekingus išmislus ir nepakrikštys bepročio kliedesiais? Kur tas išminčius, kuris sutiktų mane išklausyti be ironijos ir išankstinio nusistatymo? Negali būti, kad šitame plačiame pasaulyje neatsiras nė vieno žmogaus nekasdieninio ir įžvalgaus, gebančio suprasti mane, ištirti mano fenomeną, išgauti mano didžiąją paslaptį ir apie ją paskelbti žmonėms! Bet kur jis, tas žmogus? Ar galiu tikėtis kada nors jį sutikti? Juodas liūdesys apėmė mane. Tam kuo geriausiai tiko ir oras: užslinko rudens lietūs, trukdantys man
stebėti šliaužūnus bet jų daugiau ir nenorėjau matyti! Neviltis motinos akyse man sakė iki kokios būsenos
nusirito jos sūnus. Nepaprastai sulysau ir nepykau, kai mane išvydę kaimo vaikai šaukė: Ko dar galėjau iš jų tikėtis, jei net silpnas vėjelis mane siūbavo tarsi smiltelę kažką visai nesvaraus, nors, tiesa, dviejų metrų ūgio. Tačiau, matyt, ir neviltis kada nors baigiasi: ją, greičiausia, įveikė mano prigimtinis aktyvumas, nesutinkantis su proto prietema. Kaip bebūtų, vieną gražią dieną iš apatijos mane išvedė sveika mintis: ko kiūtoti neveikiant, jei galima pabandyti pačiam susirasti, kas galėtų mane suprasti? Negalėjau ilgiau likti čia, šalti šioje lokio irštvoje, ir sumaniau traukti į miestą. Su netikėtai atgimusiu sveiku protu ir net tam tikru gudrumu, nusprendžiau negluminti savo būsimų klausytojų lygiagretaus pasaulio aprašymu. Galų gale, mokslininkus gamtos mokslų ir filosofus juk galėjo sudominti ir mano įgimtos savybės: neįprastos akys, keista odos spalva, judesių veržlumas. Argi aš pats ne tyrinėjimų objektas? Kruopščiau apmąstęs veiksmų planą, pranešiau tėvams apie savo ketinimus. Iš mano nerišlių paaiškinimų jie suprato, kad ketinu pasirodyti sostinės gydytojams, ir leido vykti į Amsterdamą, tačiau su sąlyga, kad būtinai sugrįšiu, jei nesugebėsiu su jais susitarti. Taip ir nutiko, kad vieną ankstų rytą žengiau už tėvų namų slenksčio naujo gyvenimo link. 6. Atstumą nuo fermos iki Amsterdamo - maždaug 70 mylių tiesiąja įveikiau per pora valandų ir sostinėje buvau beveik devintą. Nustebę mano bėgimo liudininkai, gana reti praeiviai gyvenvietėse ir miesteliuose, matyt pamanė, kad naudojuosi kokia nors nauja transporto priemone taip sparčiai pro juos pralėkdavau. Kad nenuklysčiau į šalį, kelis kartus sustojau, paklausdavau kelio mažose krautuvėlėse, ir kiekvienąkart nudžiugdavau, kad įgimtas orientacijos jausmas ne karto manęs nepavedė. Manydamas, kad mano pasirodymas mieste sukels sensaciją, nerizikavau iškart keliauti į centrą. Tačiau mano nuogąstavimai nepasitvirtino: pora susidomėjusių žvilgsnių bei pakikenimas už nugaros štai ir visos smalsumo apraiškos. Matyt didelis miestas per savo amžius ir ne tai yra matęs. Traukiai palei puikius kanalus, gėrėdamasis didinga vandens tėkme, ir staiga tarp medžių eilių ant kranto pastebėjau man nežinomą šliaužūnų rūšį. Tų būtybių, kurios gyveno net stambiame mieste, apmąstymas galutinai mane pripratino prie tos
neįprastos aplinkos, ir aš ryžtingai žengiau į nedidelę užeigą ant Geeren Gracht krantinės. Stengdamasis
kalbėti kuo lėčiau, už baro stovinčio šeimininko paklausiau, kaip patekti į ligoninę. Jis įdėmiai peržvelgė mane
nuo galvos iki kojų ir, pypkę permetęs iš vienos burnos pusės į kitą, pratarė, delnu pliaukštelėjęs per stalviršį: Mane domino ne Borneo, o ligoninė, tad nekantriai tariau: Man teko tai pakartoti, nes dėl greitakalbe išpyškinto atsakymo jis nesuprato. Aš linktelėjau. Mūsų pokalbis jau sudomino smalsuolius: visiems knietėjo pažiūrėti į kanibalą iš Borneo.
Minia gausėjo, tad nusprendžiau išjudinti reikalą iš mirties taško. Minia užjaučiančiai sugaudė.
- Girdėjau, kad kaip zooparko darbininkas kalbėjo, kad mūsų klimatas kenkia ir atvežtoms iš ten
beždžionėms, - užtikrintai paskelbė kažkuris storulis. Vykdamas į Amsterdamą, aš baiminausi sensacijos ir štai, berods, gavau kas priklauso. Beje, mano
išvaizda visada sukeldavo nesveiką susidomėjimą, tačiau įsiaudrinusios minios centre atsidūriau pirmąkart. Tai man nepatiko!
O tuo tarpu žiūrovai spietėsi, rėmėsi į barą ir keitėsi pastebėjimai: Pasisakęs apie beždžiones nusprendė paimti mane į savo globą.
- Neimk į galvą, vaikine! geranoriškai tarė jis, pamatęs, kad sunerimau. Pats palydėsiu tave į ligoninę.
Garsiai paskelbęs apie savo ketinimą, jis mane tvirtai paėmė už rankos ir nutempė prie išėjimo. Minia
prasiskyrė, išleisdama mus į gryną orą. Visiems smalsuoliams buvo aiškinama: Ligoninėje, kurią pagaliau pasiekėme, mus sutiko visai nemielas o gal tiesiog minios išgąsdintas
studentas-praktikantas, jaunuolis su akiniais. Storulis džiaugsmingai, tarsi įteikdamas dovaną, jam pranešė: Priėjęs arčiau, jis kurį laiką apžiūrėjo neįprastą pacientą, o tada paklausė: Tikriausiai susijaudinęs per greitai tai ištariau ir studentas nesupratęs suraukė kaktą. Storulis iškart paaiškino: Aš pakartojau, stengdamasis kalbėti rišliau. Kad kuo greičiau atsikratyčiau beprasmio apžiūrinėjimo, kaip galima lėčiau pasakiau: Aš papurčiau galvą. Gūžtelėjęs pečiais pasakiau: Vėl linktelėjau. Studentas su įtarimu žvilgtelėjo į mane ur paklausė: Tas pokalbis visai mane išsunkė. Vietoje atsakymo, priėjau prie stalo ir, pirštu rodydamas tą ar kitą daiktą, garsiai jį vardijau. Jaunuolis
išsižiojęs klausėsi. Tada, matyt dėl savo įpročio, vėl sumurmėjo: Padėkojęs mano gelbėtojui, studentas jį palydėjo iki durų. Po kurio laiko jaunuolis grįžo ir liepė sekti iš
paskos. Atidaręs kažkurio kabineto duris, jis praleido mane į vidų ir tarė: Apsižvalgiau. Palei kabineto sienas stovėjo aukštos, iki lubų, lentynos, ant kurių buvo daugybė stiklainių
su spirite užkonservuotomis pabaisomis. Aš apžiūrinėjau baisius embrionus, į žvėris panašius vaikus,
milžiniškas amfibijas, keistus driežus su aiškiai matomais antropomorfiniais bruožais. Šyptelėjęs pagalvojau,
kad čia galėtų atsirasti vietelė ir man užspirituotam ir su etikete apačioje.
7.
Man pasirodė, kad aš pasimetusi sudužusio laivo auka audringame okeane pagaliau po kojomis
pajutau tvirtą žemę. Tas pojūtis sustiprėjo šimtąkart, kai kabinete pasirodė daktaras Van der Chevenas.
Pagyvenęs pliktelėjęs Žmogus aukšta kakta ir valinga burna, jis iškart mane pavergė skvarbiu psichologo
žvilgsniu, susidomėjusiu ir kartu drąsinančiu. Iki šiol mano išvaizda sukeldavo tik pašaipas ir nesveiką
smalsumą, o dabar vienatvės iškankinta atskirtojo siela iškart pajuto simpatiją įėjusiam.
Mano Taip! nuskambėjo skambiai, netgi karštai. Tai prajuokino Van der Cheveną ir jis, puikiai suprasdamas, kad pateikia rutininį klausimą, tarė: Mano atsakymas buvo netikėtas net man: Man teko tai pakartoti, nes frazė iššovė greičiau nei įprastai. Pirmą kartą mano gyvenime mane apėmė palaiminga ramybė. O daktaras po ilgokos tylos ištarė: Aš pasakiau pašnekovui, kad sostinę pasiekiau per 2 valandas. Raidžių rašymas privertė mane išprakaituoti ir vis tiek tebuvo galima perskaityti tik kelis pradinius
žodžius. Susidėjęs rankas už nugaros, jis ėmė vaikštinėti po kabinetą, o tada staiga džiugiai sušuko: Nuo laimės man ėmė suktis galva: pagaliau ėmė pildytis fantastiškos svajonės, pagimdytos vienatvės
kančių ir minčių apie mirtį. Prabėgusių metų siaubas išnyko, tarsi jo ir nebuvo, ir žodžiai iš naujo gimęs staiga įgavo apčiuopiamą prasmę.
8.
Stebuklai, prasidėję mano atvykimo į Amsterdamą dieną, tęsėsi ir vėliau. Nevaržomas lėšų stygiaus, Van
der Chevenas man pasamdė scenografijos mokytoją ir įsigijo naujausią diktofoną, o tada ėmėsi nuodugniai
tirti neįprasto paciento regėjimą, klausą, raumenų sandarą, judėjimo aparatą ir pigmentaciją. Tyrimų rezultatai
viršijo visas jo prielaidas: jis tiesiog nerado žodžių, kad juos apibūdintų/ Neįtikėtina, - girdėjau nuolat.
Stebėdamas mokslininko problemos tyrinėjimo metodą, supratau, kaip svarbu viską daryti metodiškai
nuo paprasto prie sudėtingesnio, nuo paaiškinamų nukrypimų prie paslaptingų reiškinių. Prisipažįstu, kad
pamokytas karčios gyvenimo patirties, stengiausi nenubaidyti tyrinėtojo ir todėl neskubėjau jam demonstruoti savo sugebėjimų.
Pirmiausia daktaras ėmėsi tirti mano organizmo reakcijų spartą. Jis išsiaiškino, į ką ir pats neatkreipiau
dėmesio: pasirodė, kad mano labai jautri klausa. Galėjau išgirsti vos girdimus šiugždesius arba atpažinti replikas nuolatiniame 10-15 balsų gausme.
Kas dėl regėjimo, tai be sugebėjimo įveikti kliūtis, jis buvo iš tikro skvarbus. Aš, pasirodo, galėjau
suskaidyti daiktų judėjimą į sudedamąsias dalis ir tai dariau gerokai sparčiau, nei profesionalus
fotoaparatas, skirtas momentiniam fotografavimui.
Šitą sugebėjimą ne kartą tikrino stebint žirgo šuoliavimą ir vabzdžių skraidymą. Be to, galėjau tiksliai
nustatyti, ką darė tas ar kitas žmogus minioje ar suskaičiuoti vienu metu aukštyn išmestus akmenis.
Tirtas ir mano bėgimas. Pasirodė, kad galiu duoti į priekį du trečdalius distancijos pačiai geriausiai
žirgo veislei, išvestai specialiai žirgų lenktynėms, ir nesunkiai aplenkiu netgi greičiausius paukščius. Ši mano
ypatybė ypač patiko mano vyresniojo draugo žmonai ir jo vaikams, kai užmiesčio pasivaikščiojimų metu aš
nesunkiai aplenkdavau jų ekipažą arba užšokdavo į stačius 20 jardų aukščio skardžius.
Daktaras, nepaprastai patenkintas tyrinėjimų rezultatais, taip nusakė mano vietą tarp žmonių: Žmogiškoji
būtybė, kuriai būdingi nepaprastas judesių greitis lyginant ne tik su kitais žmonėmis, bet ir visais žinomais
gyvūnais. Išsiskirdamas iš kitų būtybių reakcijų greičiu, jis vertas atskiro pavadinimo gyvojo pasaulio
sistemoje. Neįprasta akių sandara ir violetinis odos atspalvis yra pirminiais šios bendrijos požymiais.
Van der Chevenas savo tyrinėjimuose nepraleido, atrodo, nieko, tačiau daugiau sensacijų nebuvo.
Raumenų sandaros tyrimas nedavė jokio verto dėmesio, išskyrus nepaprastą liesumą, o klausos aparate ir
odos dangoje nustatytos nežymios ypatybės pripažintos nesančios esminėmis. Be to, daktaras nuodugniai
ištyrė mano juodus su violetiniu atspalviu palukus, plonus tarsi voratinkliai, ir su kartėliu pripažino: Mėgstamu linksmu priežodžiu tapo ką gi, skrodimas parodys. Jį naudojo, kai tyrinėjimai patekdavo į
aklavietę. Tačiau tai įvykdavo retai. Greitai įvaldžiau scenografiją, įvesdamas kelis savus pažymėjimus, o
Van der Chevenas sukūrė garso atgaminimo įtaisą diktofonui, tad dabar galėjome šnekėtis, nelaukdami
stenogramų iššifravimo ar magnetinių įrašų perklausymo. To įkvėptas daktaras į darbą įtraukė žinomą
radioaparatūros specialistą ir tas sukonstravo kišenėje telpantį portatyvų įrenginį: dabar galėjau bendrauti su bet kokiu žmogumi ir nebūdamas laboratorijoje.
Pirmosiomis savaitėmis Van der Chenenas niekaip negalėjo atsikratyti įtarimo, kad jį apgaudinėju, arba
kad mano sugebėjimai susiję su smegenų veiklos sutrikimu. Tačiau kai tik tie du spėjimai atkrito, įsivyravo visiškas abipusis pasitikėjimas.
Mano regėjimo tyrimo rezultate Van der Chevenas išvardijo medžiagas, suklasifikavęs jas kaip
skaidrias, pusiau skaidrias ir neskaidrias. Pirmai kategorijai jis priskyrė lapiją, medžius, debesis, antrajai
vandenį ir stiklą, o trečiai akmenis, metalus. Tačiau antroji ir trečioji kategorijos neturėjo griežtų ribų, nes
santykinis skaidrumas, kaip ir spalva, priklausė nuo to ar kito daikto storio. Labiausiai daktarui patiko mano
sugebėjimas matyti kiaurai debesis ir stebėti žvaigždes net darganotą naktį. Tai visa galva išdavė jį esant
romantiku, nors kitiems jis liko visiškas pragmatikas.
Kai regėjimo tyrimai, kaip atrodė, jau buvo arti pabaigos, aš prakalbau su Van der Chevenu apie tai, kad
bendrai imant turiu problemų su spalvų gama. Bandymai patvirtino, kad geriausiai atskiriu violetinės spalvos
atspalvius, kad daktarui buvo naujas atradimas.
- Toks spalvos suvokimas tik patvirtina neįprastą pagreitintą, jei taip galima sakyti mano organizmo
struktūrą! šūktelėjo jis.
Dar per mažai žinojau, kad suprasčiau, kaip vienetinio objekto, kaip aš, Karlas Underetas, tyrimas leidžia
gauti plačius apibendrinimus. Bet kuriuo atveju, ilgo ir kruopštaus tyrimo rezultatai leido Van der Chevenui
padaryti daugybę atradimų įvairiose žmogiškojo pažinimo srityse, davė jam raktą beįmintų magnetizmo
paslapčių, junginių cheminių reakcijų, dielektrinio pralaidumo supratimui ir padėjo sukurti naujas sąvokas
fiziologijoje. Nesunku įsivaizduoti, ką talentingam mokslininkui duoda suvokimas, kokius atspalvius įgauna
metalas veikiant slėgiui, elektros srovei ar temperatūrai, kaip skiriasi spalva net smulkiausi praktiškai
bespalvių dujų tūriai, kokią turtingiausią atspalvių gamą turi ultravioletinė spektro dalis, kuri žmonėms atrodo
juoda; pagaliau, kaip lapija, medžių žievė ir žmogaus odos danga kasdien, kas valandą, kas minutę keičia
savo atspalvį. Užsiėmimai su manimi daktarui suteikė nepalyginamą malonumą atskleisti kažką nauja moksle
ne sudėtingų samprotavimų keliu, o remiantis faktine medžiaga. Taip truko ištisus metus ir visą tą laiką aš nė
karto neprasitariau Van der Chevenui apie šliaužūnus, bijodamas nutraukti tą pasitikėjimo giją, kuri mus
jungė. Prieš tam ryždamasis turėjau tvirtai žinoti, kad ankstesni įtarimai neatsinaujins.
9.
Kartą rudenį mudu su van der Chevenu vaikštinėjome sode. Visą paskutinę savaitę oras buvo šiltas,
tačiau dangaus žydrynę nuolat dengė tankūs debesys. Daktaras, eilinį kartą niūriai pažvelgęs į pilką šydą, susimąstęs tarstelėjo: Sukaupęs jėgas, aš išpyliau: Jis apstulbo ir įsispoksojo į mane. Grįžome namo ir prisėdome prie nedidelio marmurinio stalo, kur geru oru mėgo gerti arbatą daktaro šeima.
- Dėstyk, Karlai, - griežtai tarė jis.
Giliai atsidusęs, prakalbau: Kaip tikėjausi, kad jsi pajus mano žodžių nuoširdumą! Tačiau diktofonas slopino emocinį kalbos atgarsį,
o plėvele uždengtos akys negalėjo perduoti jausmų. Daktaras išblyško iš susijaudinimo, nujausdamas kažką
neįprasta ir rimtai, net kiek iškilmingai, ištarė: Jis nežymiai šyptelėjo ir ištarė: Mano žodžiai privertė Van der Cheveną surimtėti. Toliau aš apsakiau apie šliaužūnus, slystančius palei paviršių, ir skraidūnus, žaibiškai skrodžiančius orą.
Nesusimąstydavau apie formuluotes: ruošdamasis mane perpildžiusių žinių perdavimą Van der Chevenui, jau
ne karką mintyse perpasakojau jam apie man atsivėrusį keistų būtybių pasaulį. Pabaigoje pabrėžiau jų
energetikos ypatybes, jų siekį užvaldyti kitų individų energetinį lauką, tačiau tų nenužudant. Van der
Chevenas klausė labai susidomėjęs ir iš tikro, atrodo, patikėjęs, kad tai ne mano ligotos vaizduotės vaisius. Tačiau kažkas jį vis tik kankino.
- Kaip ilgai stebite tas būtybes? netikėtai paklausė.
Aš supratau jis bijojo, kad tie reginiai galėjo būti gana neseno protinio sutrikimo pasekme. Aš pasistengiau kuo galima tiksliau apibūdinti arčiausia esančius šliaužūnus, vieną pievutėje, o kitą ant
gyvatvorėje, bei pora skraidūnų, šmėkštelėjusių pro šalį.
- Jų vienodai visur gausu? Apsidairiau ir prie tolimesnio medžio pastebėjau beveik kvadratinį 10-ties jardų šliaužūną. Lėti jo judesiai
leido man nuodugniai jį nužiūrėti ir, parodęs daktarui, kur jis randasi, ėmiau pasakoti: Kol pasakojau, stebėjimo objektas lėtai nuslinko už krūmų. Van der Chevenas įdėmiai, suraukęs antakius,
klausė. Kai nutikau, jis nosine nusišluostė prakaito lašus ant smilkinių, atsistojo ir, nė žodžio netaręs, nuėjo į
sodo gilumą. Likau prie stalo, suprasdamas, kad mano vyresniajam draugui dabar, kaip niekad, reikia pabūti
vienam. Kai jis sugrįžo, nuo nesenai buvusio neįžvelgiamo žvilgsnio nebuvo likę ir pėdsakų: jo akys spindėjo
kažkokia fanatiška ugnele. Vėl prisėdęs priešais mane ištarė: Van der Chevenas atsipalaidavęs atsilošė ant krėslo atlošo ir su svajinga šypsena prakalbo: Aš nusijuokiau: 10.
Ir ėmėmės darbo. Prie mūsų prisijungė vyriausias Van der Cheveno sūnus jaunas, tačiau jau teikiantis
vilčių mokslininkas, ir po kelių savaičių daktaras atsikratė paskutinių abejonių. Daugybė sudėtingų tyrimų
visiškai patvirtino mano pasakojimų teisingumą. Pavyko, tarkim, nustatyti šliaužūnų poveikį Žemės atmosferos reiškiniams.
Mokslininkų sugebėjimo priešpastatyti ir klasifikuoti dėka pavyko išsiaiškinti daug ką iš to, kas mano
supratime apie šliaužūnus buvo nesuprantama ar nelogiška. Atradimas vijo atradimą. Skvarbi mokslinė mintis
atnešė apčiuopiamus rezultatus, o juk dar prieš šimtmetį už panašų pareiškimą būtų paprasčiausiai pasiuntę ant laužo.
Nuo to laiko prabėgo penkeri metai. Mes atliekame bendrus tyrinėjimus ir vargu ar mūsų išvados gali
greitai tapti viešos publikacijos turiniu. Nusprendėme neskubėti su išvadomis, nes mūsų atradimai liečia
fundamentaliuosius mokslus. Šiuo atveju ypatingai svarbu kruopštus gautų įrodymų pagrindimas iki pat,
atrodytų, nereikšmingų detalių. Čia mums padeda pats konkurencijos nebuvimo faktas ir ta aplinkybė, kad
toli pasiliko ta riba, už kurios jau nėra vietos nei tuščiai garbei, nei pasipūtimui vien tik mėgavimasis kūryba.
Pabaigoje norėčiau pasidalinti dar vienu džiaugsmu. Nelauktai suradau sau gyvenimo palydovę! Mano
keista išvaizda, visada bauginusi aplinkinius, jos nevaržo: matyt, jai labiau nei kitiems yra būdingas dvasios regėjimas.
O įvyko tai šitaip. Kažkaip lankant vieną klinikos neurologinio skyriaus palatą ten buvau vien tik su Van
der Chevenu atkreipiau dėmesį į išsekusią merginą išblyškusiu veidu ir įdubusiais skruostais. Kaip man
pasakė, ji sirgo neišgydoma nervų sistemos liga, pasireiškiančia padidintu nervingumu. Kai jos klaidžiojantis
žvilgsnis atsitiktinai sustojo ties manimi, įvyko kažkas netikėta: jos žvilgsnis tapo prasmingas, o veide
pasirodė džiaugsmingos nuostabos išraiška. Truputį pasikalbėjau su ja ir Van der Chenenas pastebėjo, kad
po to pacientei atsirado tikėjimas, kad pasveiks. Aš panorau vl išvysti tą mielą merginą ir daktaras leido,
tikėdamas ištirti keistą poveikį. Netrukus jis jau galėjo nustatyti, kad mano elektromagnetinio lauko biosrovės
labai teigiamai veikia ligonės psichiką, o rankos prisilietimas sukelia raminantį, džiugų poveikį, tiesiogine
žodžio prasme gydydamas merginą. O man tiesiog buvo malonu būti greta jos. Jos veidas net ligos
paūmėjimų metu man atrodė žavus, o blyškumas labai subtiliu. Atrodė, kad mes idealiai vienas kitam
tikome, ir į mano rankos bei širdies pasiūlymą ji atsakė sutikimu.
Mūsų santuoka buvo laiminga. Mano žmonos daugiau gydyti nereikia, nors ji vis dar nepaprastai jautri ir
trapi. Džiaugiuosi, kad galiu padėti mylimai būtybei įveikti negalavimą anksčiau nė neįtariau apie tą
švelnumą, kuris glūdėjo pačioje mano sielos gelmėje! Gimus sūnui džiaugsmas tiesiog užplūdo mane. Dabar
aš niekuo nesiskyriau nuo kitų žmonių turėjau savo namą, mylimą žmoną i mažylį, nepaprastai panašų į
mane odos spalva, akių sandara, aštria klausa ir judesių staigumu.
Daktaras Van der Chevenas atidžiai stebi jo vystymąsi ir tikisi, kad klasifikacijos eilutėje, kurią teužimu tik
aš, atsiras naujų įrašų. Be to mudu užtikrinčiau žvelgiame į ateitį: mūsų vaikai tęs pradėtą lygiagretaus
pasaulio tyrinėjimą reikalą, reikalaujantį laiko ir begalinės kantrybės. Reikia tikėtis, kad jie suras talentingų
bendraminčių, kurie tyrinėjimus pakels į naują lygį. Kas žino. Galbūt kas nors iš anūkų papildys kontaktuotojų
su kita civilizacija gretas. O ir mudu su žmona dar jauni...
Didžiuojuosi tuo, kad buvau nepaprastų būtybių pasaulio atskleidėju ir sugebėjau imtis veiksmų, kad tos
žinios taptų visos žmonijos nuosavybe. Papildomi skaitiniai: | |
- Norėjote, kad jus apžiūrėtų specialistas, ar ne? paklausė jis.