Pradžioje buvo klausimas:
- Koks tavo vardas?

Ir žmogus atsakė:
- Mano vardas Vėjus. Gali mane vadinti taip. Na o tavo?

Nepažįstamojo balsas skamba tyliai, tačiau aš matau, kaip kilsčioja jo krūtinė kiekvieno įkvėpimo metu. Šiek tiek besibaimindamas vis tik nusiimu šalmą:
- O aš Heilas. Ar senai tu čia?
- Ne tai, kad senai. Pora sezonų.

Žvelgiu į prieš mane stovintį vyriškį. Jis apsivyniojęs kažkokia šviesia drobe, iš po kurios išlindę kojos su sandalais. Veidas su barzda, plaukai krenta iki pečių. Įmitęs, sakyčiau netgi storokas. Bendrai imant, keistokas tipas.

- Ar tai viena iš užleistų planetų? - paklausiau. – Nesėkminga septynfazė?

Vėjus šyptelėjo:
- Užleista? Taip. Nesėkminga? Vargu.

Aš vertinančiu žvilgsniu aprėpiu viską aplink. Visiška tuštuma. Per tą laiką, kurį čia praleidau, neaptikau jokių protingos gyvybės požymių. Aš jau buvojau dykumose, tačiau ši atrodė labiau be gyvybės, nei visos likusios kartu sudėjus. Po užsitęsusios tylos, pagaliau išspaudžiu iš savęs:
- Argi taip būna?
- Dar kaip! – taria Vėjus vyptelėdamas. – Aš tau parodysiu.

Jei tikėti navigatoriui mano laive, nusileidau sektoriuje E3. Aš ne ypač sekiau rodmenis – kai laivas skyla į dalis, mintys būna visai ne apie tai. Atrodo, kad pulte mirksėjo ikonėlė su kažkokia planeta, tačiau nespėjau įsidėmėti. O dabar jau nepatikrinsi...

- O tu kaip čia atsidūrei?

Aš raukaus, prisimindamas, kas įvyko:
- Skridau su pavedimu. Įsirėžiau į kažką netoliese ir kažkaip nusileidau. Laivas sumaltas. Per stebuklą likau gyvas.

Vėjus tik linksi galva. Aš tęsiu:
- Pradžioje pamaniau, kad planeta tuščia. Nesusivokiau, kad galiu kvėpuoti be šalmo.

Vėjus tebetyli. Einame palei masyvią uolą, ir kai tik pasimato properša, jis mosteli rankomis ir atsisuka į mane:
- Pažvelk, - išdidžiai ištaria mano palydovas, - visa tai mano.

Tik po poros akimirkų pastebiu, kad už jo išsidėsčiusi nemaža gyvenvietė. Vėjas plačiai šypsosi, o už jo pečių, tarsi vabzdžiai, šmėžuoja šimtai žmonių. Jie bėgioja ten ir šen, kažką stato, apie kažką kalbasi; viskas vyksta tarsi greitame filmo persukime.

Pradžioje iš savęs negaliu išsunkti jokio žodžio. Vėjus, įsmeigęs žvilgsnį į mane, laukia reakcijos, tačiau aš tik klapsiu akimis:
- O kur likusieji Kūrėjai? O mokslinė grupė?

Vėjus akimirksniu surimtėjo:
- Aš čia šeimininkas, gyvybės Sukūrėjas... ir čia nėra jokių kitų Kūrėjų be manęs.

Pradedu suvokti. Iš to, ką žinau, septynfazes planetas (o ši, atrodo, būtent tokia), kaip taisyklė, tvarko visa mokslininkų ir tyrinėtojų armija. Per 7 etapus jie sukuria gyvybę anksčiau tuščioje planetoje, o tada, prižiūrėdami iš savo centro, leidžia naujam pasauliui vystytis savarankiškai. Taip buvo sukurta ne viena civilizacija (tame tarpe ir mano).

Tame nėra jokių paslapčių, gyvybė planetoje užgimsta pažingsniui. Kita vertius, tame nelabai gaudausi, tačiau principas man žinomas. Aišku, pradžioje parenkama tinkama planeta. „Apgyvendinimui“ turi tikti visos sąlygos. Paruošiamojoje, pirmoje fazėje oro erdvė išvaloma nuo dujų ir dulkių, kad saulės šviesa galėtų pasiekti paviršių. Be to, pakoreguojama planetos trajektorija užtikrinant tinkamiausią paros režimą. Na, o toliau prasideda visi „burtai“. Antroje fazėje planetą užlieja vandeniu, o visi iškilimai tampa sausuma. Trečioje fazėje sausumą ištaiso suteikiant reikiamą formą, suformuojant žemynus ir vandenynus; ir planetoje sukuriama atmosfera. Proceso pagreitinimui planetą apsodina augalais. Ketvirtoje fazėje atmosferoje susidaro sluoksnis, saugantis nuo pražūtingo saulės poveikio, o į orbitą iškeliamas apvalus palydovas. Penktoje fazėje pradeda rastis įvairūs gyvi organizmai; šeštoje – jie jau gerokai pažangesni (kaip tik šiame etape atsiranda ir protingos būtybės). Na, o septintoji fazė, iš esmės, t4ra adaptaciniu laikotarpiu ir gyvybės Kūrėjų įsikišimo jau nereikia...

Vėjus uždeda ranką man ant peties ir nežymiai palinksi galva:
- Matau, tau kilo daug klausimų. Prasieikim.

Aš tylomis sutinku; ir mes einame toliau.

- Tu tikriausiai girdėjai, kad ne visos planetos, į kurias planuojama užnešti gyvybę, galiausiai tampa apgyvendintomis, - pradėjo Vėjus. – Planas gali būti atšaukiamas dėl įvairių priežasčių: išaiškėjus nelauktam nepalankiam veiksniui, klaidai paskaičiavimuose, nutraukus finansavimą... Mano atveju buvo paskutinis variantas. Gyvybės užgimimą atšaukė jau paleidus procesą. Matyt neužteko lėšų gyvybės palaikymui šioje planetoje ir tolimesniems tyrinėjimams. Todėl ją tiesiog užmetė, palikę viską kaip yra. Komanda išskrido, o aš, per kvailą atsitiktinumą, nespėjau į laivą. Ryšis dar nebuvo suderintas, gelbėjimo kapsulių nebuvo likę, - ir likau čia visiškai vienas.

Vėjus nutilo, tarsi prisimindamas tuos laikus, o tada tęsė:
- Laikas bėgo, tačiau manęs pasiimti taip ir neatskrido. Užtat nauja civilizacija vystėsi neįtikėtinai sparčiai. Vietinių žmonių gyvenimas gerokai trumpesnis už mūsiškį, užtat vystymosi sparta gerokai didesnė. Jie jau turi savo, primityvią kalbą ir valstybingumo užuomazgas. Aš jau tapau jų išmintingu globėju visose jų užmačiose ir darbuose. Tiesa, dar neišsiaiškinau dėl jų kalbos, tad tenka bendrauti tik telepatiškai.

Klausiausi kaip užburtas. Istorija buvo tiesiog neįtikėtina. Panorau kažko paklausti, tačiau mano dėmesį patraukė figūra, praskridusi virš mūsų danguje:
- Kas tai? – mašinaliai paklausiau.
- Tu apie tą nepažįstamąjį, skraidantį mums virš galvos? – nusijuokė Vėjus. – Tai vienas mano pagalbininkų, „A“ klasės androidas. Belytis, be jokių rankų. Vienintelis pašnekovas, kurį man paliko komanda.

Trumpam įsivyravo tyla. Aš apmąsčiau, ką buvau išgirdęs. Vėjus vis dar kantriai laukė.
- Aš neturiu žodžių, - sąžiningai prisipažinau.
- Noriai tikiu.

Vėjus man papasakojo dar keletą detalių, o tada mostelėjo ranka link uolos viršūnės:
- Mano bazė ten. Aš manau, tau nepamaišys poilsis.

Kai mes pasiekėme tą vietą, prieš save išvydau aukštųjų technologijų laboratoriją, paslėptą po stambiomis akmens plokštėmis. Aš jau buvau matęs panašių, tačiau būtent dabar pajutau kažkokį nepaaiškinamą virpulį.

- Aš prieisiu po poros minučių. Persirengsiu normaliais drabužiais, - mestelėjo Vėjus, o išvydęs mano nustebusį žvilgsnį, pridūrė: – Šia aš bendrauju su vietiniais gyventojais. Viskas gerokai paprasčiau, kai atrodau taip kaip jie.

Kol Vėjaus nebuvo, aš dairiausi aplink, pavaikščiojau palei sienas ir akies krašteliu ant vieno iš stalų pastebėjau kažką, kas panašu į laivo žurnalą. Nesusimąstydamas apie pasekmes, paspaudžiau mygtuką. Charakteringas garsas palydėjo hologramos atsiradimą. Prieš save išvydau vidutinio amžiaus vyriškį. Jis žvelgė man tiesiai į akis ir kalbėjo:
- Gyvybės sukūrimas vyksta stabiliai. Mes artėjame prie baigiamosios fazės. Kas dėl bendradarbių, pirmiausia išskirčiau mūsų naujoką Jao, rodantį neįtikėtiną entuziazmą. Jei tai tęsis, manau iškelsiu klausimą dėl jo paaukštinimo. Beje, štai ir jis.

Vyriškio vaizdas pasisuko ir jo veide pasirodė siaubo grimasa:
- Jao, ką tai reiškia?

Įrašas nutrūko su kažkokiu dusliu garsu.

- Matau, radai Vyriausiojo Kūrėjo žurnalą, - už nugaros ištarė Vėjus ir aš krūptelėjau.

Staigiai atsisukęs jo rankoje pastebėjau kažkokį ginklą. Panašus į sklaidytuvą. Mane išmušė karštis. Automatiškai imu trauktis atatupstas.

- Tau čia ne vieta, - Vėjus apsivilkęs šviesų kombinezoną, kuriam ant krūtinės užrašyta „Jao Vėjus“.

Aš tebesitraukiu atatupstas. Vėjus panardina ranką į savo plaukus ir nervingai kvatoja:
- O aš juk laukiau, kad kas nors atskris. Laukiau visą šį laiką. Aišku, aš reguliariai siunčiau raštiškus pranešimus į centrą, tačiau vis tik galėjo kilti įtarimų. Tačiau tu... tu juk visai atsitiktinis žmogus. Likimas žiaurus, argi ne?

Juokas darėsi vis garsesnis:
- Nors iš akių matau, kad ir tu nori valdžios. Aš viską matau! Tas akių blizgesys, kai išvydai mano globotinius, - jis man pažįstamas.
- Betgi ne… - pabandžiau įsiterpti.
- Taip jau ir patikėjau. Visi to nori! Nėra nieko geriau už neribotą valdžią! Tie kvailiai apačioje daro viską, ko užsinoriu. Liepsiu jiems, žudykite – jie žudys. Liepsiu, mokėkite man duoklę – mokės. Kokia nesąmonė man bešautų į galvą, jie viską padarys net neklausinėdami! – Vėjus vėl pratrūksta kvatojimo priepuoliu. – Ir žinai kodėl? Žinai? Ogi todėl, kad jie manęs bijo. Jie bijo, kad jei padarys kažką ne taip, aš juos iškart nubausiu. O dar jiems reikia to, kuris sprendžia jų problemas. Juk taip nereikia galvoti pačiam. Tiesiog paprašai, - ir reikalas baigtas. Degeneratai, argi ne taip?

Bandau atsitraukti toliau, tačiau Vėjus nuo manęs nenuleido akių. Netikėtai labai surimtėjo.
- Tačiau aš juos myliu, - jis nutyla. O tada, apie kažką pagalvojęs, vėl tęsia: - Taip, myliu. Visi jie mano vaikai. Aš juos tiesiog auklėju. Jie privalo kentėti, kad išmoktų gyventi. Kitaip – niekaip. Tačiau man jų reikia tiek pat, kiek jiems manęs. Ką aš čia be jų daryčiau? Aš čia vienišas.

Vėjus žvelgia kažkur į šalį. Jo akyse pasirodo ašaros. Aš staiga suprantu, kad tiesiog dabar man reikia veikti. Nedelsdamas nė sekundės šuoliu įveikiu tos kelis mus skiriančius metrus. Vėjus kilsteli ranką, tačiau aš čia pat užgriūvu jį, išmušdamas iš rankos ginklą. Jis ima raitytis ir inkšti. Sukandęs dantis bandau nustumti varžovą. Tačiau jis mirtinai sugniaužęs laiko mano rankas. Jo akyse siaubas ir neįtikėtinas pyktis žmogaus, pasirengusio padaryti viską, kad tik neprarastų brangiausio dalyko, kurį turi. Mes mėtomės iš šono į šoną, - ir stipriai pastūmęs Vėjus mane išstumia iš patalpos. Mes grumiamės ant uolos, prie paties krašto, ir nespėju net apie nieką pagalvoti, kaip akmenys po mano kojomis ima slinkti – ir aš jau lekiu žemyn.

Paskutinis dalykas, kurį regiu – išprotėjusi Jao šypsena. O joje ir visos nelaimės, užgriuvę šia prakeiktą planetą.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skiltis
Julija Zonis. Megido
D. Ignatovas. Tesėjo laivas
S. Lemas. Albatroso nelaimė
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Sergejus Žemaitis. Artakserksas
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
Vladimiras Lomanas. Proto paieškos
A. Anisimovas. Mažas papildymas oficialiai istorijai
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
J. Nikitinas. Baisusis pasaulis
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Ralph Robert Moore. Erdvė
Džonas Antoni. Hipnoglifas
M. Jako. Protingumo testas
Andrejus Anisimovas. Uras
V. Maryševas. Ekskursija
Poezija; skaitiniai
Uras kitaip!
Vartiklis