Chodžiakbaras Šaichovas. Protėvių atmintis
Iš rinkinio Ch. Šaikovas. Tą neįprastą dieną, 1983 (uzbekų kalba)

Praeitą ketvirtadienį mano kūnu trumpai tekėjo elektronų srautas. O kalbant paprasčiau, mane gerokai papurtė elektra.

Ir tikrai, menkas malonumas, kai nežinoma jėga netikėtai tave pametėja į orą, trenkia į grindis ir aptemdo sąmonę. Tačiau... aš vis tik dėkingas savajam neatsargumui. Jis padėjo man būti liudininku, o galbūt ir neįtikėtinų įvykių, kuriuos visada prisiminsiu, dalyviu.

Bet pradėkim iš eilės.

Taigi, ketvirtadienį...

Mūsų laboratorija užbaiginėjo sunkiai besilydančių ir atsparių karščiui medžiagų kombinato užsakymą. Paskutinį mėnesį mes beveik neturėjome poilsio. Aš, kaip grupės vadovas, ateidavo pirmas ir išeidavau paskutinis. Tačiau reikalai sukosi. 'Mažylis", įdiegęs naujausius elektronikos pasiekimus, bandymams buvo paruoštas laiku.

Ketvirtadienį ruošėmės bandomajam įjungimui. Tačiau koks buvo apmaudas, kai aptikome, kad kažkuris atgrubnagis pastatė maitinimo šaltinį su pramušta apvija. Ko neatsitinka skubant! Tačiau visi buvo pavargę ir tikriausiai todėl labai įpyko. Viduje vienas kitam išsakėme daug bereikalingų žodžių. Kartais taip nutinka. Važiuoti į bazę naujo šaltinio buvo jau per vėlu. Išleidau vaikinus namo su viltimi, kad per naktį jie aprims, o pats likau laboratorijoje. Neturėjau jokių ketinimų. Tiesiog norėjosi truputį pasėdėti krėsle, parūkyti, pažiūrėti į "Mažylį". Ach ir išsekino jis mus!

"Mažylio" pultas buvo nuimtas ir mačiau įrenginio vidų – visus tuos laidų raizginius, nesuskaičiuojamas varžas, mikroschemas, kondensatorius... Palengva mane apėmė nusiraminimas. Darbas padarytas, pagalvojau. Pusantrų metų dirbta neveltui. Rytoj atsivešime maitinimo šaltinį ir paleisime savo "Mažylį". Ką reiškia viena diena lyginant su paieškų mėnesiais, dešimtimis bemiegių naktų, atsitrenkimų į sieną, patekimą į aklavietes? Darbas padarytas – ir tai svarbiausia!

Pamenu, rūkiau "Koinotą". Paprastai cigaretės man užtenka 15 minučių. Jei man būtų leidę ramiai pasėdėti tą ketvirtį valandos, būčiau atsistojęs ir išėjęs namo. Tačiau buvo kitaip. Laboratorijos durys girgžtelėjo ir atsidarė. Tarpduryje stovėjo žemutis tvarkingas seniokas – mūsų sargas. Jis, kaip įprasta, pasisveikino:
- Su dievo pagalba, drauguži!
- Sveiki! – atsakiau.

Kartu pasisukau veidu į duris. Tiesiai į akį švietė ryški lempa, pakabinta virš įėjimo. Kas gi į laboratoriją atitempė tą prožektorių? Rėžia akis. Kiek kartų sakiau vaikinams, kad pakeistų tą lempą į silpnesnę. Nors mietą ant galvos tašyk!

- Dar darbuositės? – tuo tarpu paklausė sargas, apžiūrinėdamas "Mažylį".

Tas jo klausimas kažkodėl mane suerzino. Prisiminė nesėkmė su bandomuoju įrenginio paleidimu. Ir dar ta lempa... Ir aplamai, ko čia reikia tam žmogėnui, net neskiriančiam katodo nuo anodo.

- Taip, - atsakiau šaltai, - o kas yra?

Jis truktelėjo liesais pečiais: - Tiesiog taip... Pasišnekėti norėjosi su gyva dvasia, - jis kiek sumišęs peržvelgė laboratoriją ir paklausė: - Klausyk, drauguži, kokią ten blizgančią dėžę atvežė praeitą savaitę? Tada vos nenumetė nuo laiptų, Tikriausiai, sunki? – ir parodė į vakuuminį įrenginį.

- Tai, tėtuži, toks dalykėlis... - pradėjau pasakoti populiariai, tačiau tada man nušvito. Po velnių! Kaip galėjome tai pražiopsoti, šiaudų galvos! Juk vakuuminis įrenginys turi autonominį maitinimo šaltinį! Laido gabalas – ir "mažylį" galima jungti! Nesuvaldomas azarto jausmas privertė pašokti iš krėslo.

Aš ir nepastebėjau, kaip seniokas tyliai pasiplovė...

Išnaršiau visus stalus ir spintas. Kas per užkeikimas! Nėra tinkamo laido! Kaip sako sena patarlė, vargšą ir ant kupranugario šuo kandžioja. Galų gale į akis krito nestoro rausvo laido ritė. Ne visai tai, ko reikia, bet vis dėlto...

Po 15 min. vakuuminio įrenginio maitinimo šaltinis buvo prijungtas prie "Mažylio"... Matyt, nesuvokiau, ką darau. Nuo nervinės įtampos visas drebėjau... Ryžtingai paspaudžiau kvadratinį mygtuką "Start", tikėdamasis, kad pradės veikti "Mažylis".

Pasigirdo sausas trekštelėjimas. Laidas, perdegęs ties vienu kontaktų, nulėkė į mano pusę ir apsivijo aplink ranką...

Pasitraukti nespėjau... Paskutinis dalykus, kurį prisimenu, - tai ryški lempa virš įėjimo, kuri staiga ėmė sparčiai plėstis, virsdama akinančiu disku, Diskas plaukė link mano galvos, kaitino smegenis leisdamas ugninius ratus. Kritimo jau nepajutau.

* * *

Saulės nemačiau. Ji buvo ten, aukštai danguje, pasislėpusi už vientisos tankios lapijos ir susipynusių lianų. Tačiau kiekviena mano ląstelė juto saulės šviesą. Atrodė, kad spinduliai pradegino kiaurai odą ir pasiekė nervus. Jaučiau laukinį nesuvaldomą baimę – šviesulio baimę.

"Palauk!", - netikėtai nusvilino mintis. Kokia saulė? Kas per žaluma? Iš kur čia medžiai?! Kur aš?!" Bandžiau pakelti galvą, ranką, tačiau nepajėgiau pajudinti nė mažojo piršto. Kūnas neklausė manęs! Tada prisiminiau "Mažylį", vargus su maitinimo šaltiniu, sargą, lempą, elektros smūgį.

Galbūt, aš operacinėje narkozės būsenoje ir tas tropikų miškas vaidenasi man sapne?

Staiga mano kūnas – be mano valios pastangų – atsistojo... Nepasakosiu apie pasimetimą, nuostabą, neviltį, apėmusius mane tuo metu. Pamačiau savo kūną. Raumeningas, nuogas, padengtas tankiais rusvais plaukais. Pėdos buvo siauros, ir aš vos išlaikiau pusiausvyrą. Iš tikro, tai buvo ne kojos, o plokščios letenos lenktais nagais.

Stovėjau ant stataus kažkokio sraunaus upelio skardžio. Mane supo neįvaizduojamas augmenijos pasaulis: aukšti sultingi stiebai su ryškiai žaliais lapais, krūmai, panašūs į milžiniškus paparčius, skėčio dydžio raudoni ir geltoni žiedai. Dirvą dengė tanki ir šiurkšti žolė. Visur prabėgdavo kažkokie plaukuoti vabalai, lyginant su kuriais skorpionai ir tarantulai atrodytų kaip dievo karvutės. Ir visa tai buvo pavėsyje – nuo tankaus žalio kilimo viršuje pro kurį vis tiek prasiskverbdavo baisūs nematomi spinduliai...

Neskubėdamas nuėjau palei upę, kur šešėlis tarytum buvo didesnis.

... Ne, žodis "nuėjau" nevisai tikslus. Nuėjo beždžionė, o aš tebuvau jos ėjimo liudininkas. Staiga pajutau aštrų skausmą – į beždžionės koją įsmigo aštrus spyglys. Beždžionė atsisėdo ant žolės ir bandė ištraukti spyglį... vos nepasakiau pirštais. Ne! Ji prie spyglio ištiesė negrabią leteną su nagais, geltonais ir aštriais. Nagai skaudžiai braižė odą aplink spyglį, tačiau jai nepavyko jo sučiupti. Pagaliau beždžionė palenkė galvą ir, įsikibusi į spyglį gelsvais dantimis, išlupo jį kartu su kailio gabalėliu.

Kol beždžionė užsiiminėjo savo reikalais, aš karštligiškai kūriau hipotezes, kad nors kiek galėčiau visa tai paaiškinti. Haliucinacija, sapnas, kliedesiai – tai atmečiau iškart. Pernelyg tikroviškas, jaučiamas buvo tas prieš mane atsivėręs pasaulis. Pagaliau padariau išvada, kuria turėjau tenkintis.

Matyt, aš žuvau nuo aukštos įtampos, mano smegenis išėmė iš kūno ir padėjo į šaldytuvą, kur jie išgulėjo kelias dešimtis metų. Tada juos vėl aktyvino, o dabar aš dalyvauja kažkokiame moksliniame eksperimente, kurio tikslus sužinosiu vėliau...

Nelabai įtikinama prielaida, tačiau bent jau nusiraminau ir net pradėjau analizuoti savo būseną.

Taigi, mano protas yra beždžionės kūne, tokėtina – pirmykštės beždžionės. Ji gyvena savo gyvenimą. Tarp mano sąmonės ir jos dar snaudžiančių smegenų yra vienpusis ryšis – jaučiu tą patį, ką ir ji: skausmą, karštį, baimę, drėgmę, alkį. Aš juntu kiekvieną jos judesį, kiekvieną ketinimą. O ji ir nenutuokia apie mano buvimą.Kad ir kaip įtempčiau savo valią – nesugebėčiau priversti net pasikasyti. Buvau tik žiūrovas – kažkokio man nesuprantamo spektaklio.

Todėl, tikriausia, geriausia toliau pasakoti trečiojo asmens vardu. Ir tik kai prireiks ką nors paaiškinti, įsiterpsiu į pokalbį.

Taigi, beždžionė ėjo palei upę. Judesiai jos buvo neužtikrinti ir atsargūs. Ją kaustė baimė – patekti į apšviestą plotą.

Netoliese pasimatė krūmas, ant kurio lanksčių šakų kabojo geltoni vaisiai, panašūs į nedidelius melionus. Ant apatinių šakų vaisių jau nebuvo – matyt, juos čia jau nuvalgė. Pasiekti vaisius ant viršutinių šakų beždžionė negalėjo – pernelyg plonas ir lankstus buvo krūmo kamienas. Greta krūmo mėtėsi akmenų krūvelė, gulėjo kelios sausos šakos. Tačiau beždžione nesuprato, kaip tai galėtų panaudoti.

Ji ėmė šokinėti. Reikia pripažinti, jos šoklumas buvo puikus. Vaisių ji taip ir nepasiekė, tačiau, šokinėdama, priekinėmis letenomis graibė šakas ir purtė krūmą. Galų gale keli "melionai" nukrito į žolę. Beždžionė godžiai dantimis plėšė jų minkštimą, čepsėdama ir dairydamasi į šalis. Saldžiarūgštės sultys tekėjo jos plaukuotu smakru, lašėjo ant krūtinės.

Staiga ji įsitempusi sustingo, palenkusi į šoną siaurakaktę galvą. Krūmuose pasigirdo tylus šiugždėjimas. Prasiskyrė šakos ir pasirodė baisus žvėries snukis su trumpomis ausimis ir dviem ilgomis, vos ne iki žemės, iltimis, panašiomis į kaulinius kardus. Žvėries akys buvo raudonos, kailis tankus ir šiurkštus. Prisiplojęs prie žemės, žvėris išlindo iš pasalos – milžiniškas, galingomis dryžuotomis letenomis.

Beždžionė suspiegė ir, metusi vaisių, pasileido bėgti palei upę. Baimė ją ginė nežinoma kryptimi...

Ji bėgo neįtikėtinai greitai, tačiau žvėris (atrodo, tai buvo kardadantis tigras) neatsiliko. Ir atstumas tarp jų mažėjo. Ne, ne bėgdama galėjo išsigelbėti beždžionė – jai reikėjo pasiekti tankmę ir ten, kabinantis nuo šakos ant šakos, kabarotis medžiais. Tačiau aplink tebuvo tik sultingi silpni stiebai arba ploni ir ankstūs krūmai.

Prisipažinsiu, jei tik mano protas būtų galėjęs valdyti beždžionės veiksmus, aš vis tiek nebūčiau žinojęs, ką jai patarti, nes tai nutiko taip nutikėtai.

Baimė apėmė mane ne mažiau nei beždžionę. O jei tai ne eksperimentas?! Ir viskas yra tikra? Žūsiu – ir dar kur?! Pirmykščiame miške! Na gana! Ar tik neišprotėjau?

Aštrios iltys buvo tikros, tikra buvo baimė ir tas laukinis lėkimas po žalia lapų danga. Prašiau, maldavau, keikiau savo beždžionę: "Na, greičiau! Dar! Spausk!"

Staiga priekyje netoliese pasimatė keletas medžių, panašių į didelius riešutmedžius. Štai kur mūsų išsigelbėjimas! Norint juos pasiekti reikėjo perbėgti tik nedidelė skaisčiai žalią laukymę, apšviestą saulės.

Mano nuostabai, prie pat laukymės beždžionė sustojo tarsi įkasta. Jos sustabdė nauja baimė, baisesnė, nei papulti į plėšrūno nasrus. Ir tai buvo saulės baimė!

Aš ją perėmiau, tačiau nieko nesupratau. Saulė švietė ryškiai, buvo karšta, tačiau kenčiama. Būtų tokia dienelė mano gimtosiose vietose, nepraleisčiau progos pasideginti!

Sustojo ir plėšrūnas, draskomas tos pačios baimės. Jis liūdnai sustaugė, rausdamas nagais žemę. Dabar gerai į jį įsižiūrėjau. Tai buvo suaugęs žvėris dydžio kaip jaunas jautukas. Jo išvaizda buvo tokia bauginanti, kad mūsų dienų tigras šalia jo atrodytų tarsi kačiukas. Po dryžuotu kailiu bangavo raumenys. Ant kardadančio smakro matėsi dvi įgimtos raukšlės – jose plėšrūnas slėpdavo iltis, kad netrukdytų judant po tankią žolę.

Kardadantis neryžtingai pasislinko link beždžionės. Ta sucypė, nedrįsdama nei bėgti, nei gintis, Plėšrūnas priėjo dar arčiau ir išsižiojo, tarsi rodydamas, kad be ilčių-kardų, dar turi ir kitus ginklus.

Ir tada iš nevilties beždžionė, nesivaldydama, išbėgo į laukymę, gūždamasi nuo saulės. Dabar plėšrūną apėmė tikras siaubas. Apsisukęs, jis akimirksniu pasislėpė žolėje.

"Uf", - pagaliau galėjau atsidusti. Tik ne manoji beždžionė. Vos tik plėšrūnas išnyko, ji tarsi atsitokėjo ir spiegdama nėrė į saugų pavėsį prie upės. Vienoje vietoje krantas buvo nuožulnesnis ir raudoname molyje matėsi nedidelės griovos – olos. Nesiliaudama cypti, ji ėmė leistis prie vandens. Tačiau neišsilaikė ant drėgno molio ir, paslydusi, nučiuožė žemyn, vėl atsidūrusi saulėje.

Dabar jau ir aš jos bijojau. Spinduliai spigino į galvą tarsi sunkus kūjis, raudonas diskas degino tarsi įkaitinta keptuvė. Akyse aptemo.

* * *

Pamažu grįžo sąmonė. Maudė visą kūną. Tikriausiai, dejavau. Galva buvo tarsi pripilta švino, tačiau pamažu akys pradėjo matyti.

Gulėjau laboratorijoje ant grindų. Greta dešinės rankos voliojosi nutrūkęs laidas, susiraitęs tarsi spyruoklė. Sunkiai atsistojęs ketinau sutvarkyti laboratoriją. Išjungiau maitinimo šaltinį. Greičiau šalin tuos prakeiktus laidus! Žvilgtelėjęs į laikrodį, nustebau, kad be sąmonės prabuvau vos 15 min. Na žinoma, buvau netekęs sąmonės! Tačiau kaip paaiškinti vizijas ir pojūčius, kurie užplūdo mane per tą ketvirtį valandos? Net dabar, būdamas savo laboratorijoje, neabejojau ką tik patirto persekiojimo tikrumu. Tropikų miškas, beždžionė, kardadantis, nepaaiškinama saulės baimė – niekada nesu apie tokius dalykus galvojęs. Kodėl jie man iškilo vizijose? Neturėjau jokio, net absurdiško, paaiškinimo. Niekada nebuvau toks pasimetęs, nesusigaudantis, kaip tada.

Ir tada mano klaidžiojantis žvilgsnis pastebėjo "Mažylį". Išvydau keletą perdegusių ir pajuodavusių mazgų. Trumpas sujungimas? Dar to betrūko! Pirmas mano noras buvo pakeisti sugedusias detales. Deja! Visos mūsų atsarginės detalės ir instrumentai buvo metalinėje spintoje, kurios raktą turėjo tik laboratorijos vedėjas Abrora-aka. Vadinasi rytoj, kai vaikinai ateis į darbą... Ką aš jiems pasakysiu? Man užėmė kvapą.

Nuovargis, elektros šokas, nepaaiškinamas sapnas, "Mažylio" gedimas – viskas vienu metu užgriuvo mane. Suakmenėjęs stovėjau laboratorijos viduryje.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Atsidarė durys. Įėjo Abror-aka ir Albertas Jevdokimovičius, vyr. konstruktorius.

- Važiavom pro šalį, pamatėm šviesą languose. Vadinasi, paleidote "Mažylį"? – linksmai paklausė Abror-aka. Tačiau gyvumas iškart dingo veide. – Kas tau, Kamalai? – susirūpinęs paklausė/

Stovėjau nei gyvas, nei miręs.
- Ojė!, - švilptelėjo Albertas Jevdokimovičius, žvelgdamas į "Mažylį".

Tankūs Abror-aka antakiai pakilo:
- Kas čia buvo, Kamalai?

Man prieš akis vėl ėmė plaukti ugnies žiedai. Jutau, kaip garmu į pragaro gelmę, kurios dugne spigino akinantis diskas.

- Kas tau, Kamalai? Kamalai! Kamalai, kalbėk! – mane prisivijo žodžiai.

Tačiau bedugnė jau prarijo mane.

* * *

Negaliu perteikti viso siaubo, kai supratau, kad vėl atsibudau beždžionės kūne. Galima buvo daryti įvairias prielaidas apie pirmąjį epizodą, tačiau atsidurti priešistoriniame miške antrąkart... Ne!

Beviltiškai įtempiau atmintį. Prisiminiau vaikystę, namą, pažįstamus, giminaičius, neseną kelionę į Bulgariją, savo bendradarbius, darbą su "Mažyliu", matematines formules, įvairius linksmus nutikimus, net anekdotus. Iš visų jėgų bandžiau nuvyti nuo savęs tą viziją. Beviltiškai! Maža to, su kiekviena minute vis labiau jaučiau supančio pasaulio realumą.

Vėl buvau pirmykščiame miške. Tačiau miškas buvo jau kitas. Ne sultingi stiebai ir lankstūs krūmai buvo aplink. Galingų medžių kamienai kilo aukštai į dangų, ten išskėtę galingus vainikus. Minkštą pelkėtą paviršių dengė drėgnos samanos. Tarp ligotai žaliai atrodančios žalumos matėsi mažos geltonos gėlytės. Su kiekvienu žingsniu dirva žliugsėjo, tarsi sunkiai atsidusdama.

Miške buvo pilna gyvūnų. Mačiau gracingus antilopių siluetus, miglotus plėšrūnų kontūrus, žolėdžius. Tačiau keistas buvo jų elgesys. Tarytum nežinoma liga būtų juos užklupusi. Žvėrys judėjo vangiai, žemai palenkę galvas, stengėsi slėptis šešėlyje. Jie akivaizdžiai vengė šviesulio, tačiau tai darė daugiau iš įpročio, žvalgydamiesi į šalis blausiomis ir abejingomis akimis.

Taip, miškas buvo kitoks. Ir beždžionė, kurios kūne atsidūriau, buvo kita. Tai buvo stambus augalotas patinas, kurio kūną dengė trumpaplaukis kailis. Ilgos priekinės galūnės beveik siekė kelius. Ar letenos? Mačiau gerai išlavintą lanksčią plaštaką, judrius pirštus su plokščiais, nors ir aštriais nagais. Ne, tai jau ne letena. Tai ranka.

Kojų pėdos pasikeitė mažiau, nors irgi tapo platesnės. Kaip bebūtų, gyvūnui buvo lengviau laikyti pusiausvyrą, einant ant dviejų galūnių.

Pasakiau "gyvūnas" ir čia pat pagalvojau – ar neapsirikau? Būtybės smegenys buvo primityvios, ją valdė instinktai, tačiau jutau, kaip atkakliai jose kalasi minties daigas.

Kas tai per būtybė? Dar ne žmogus, tačiau jau ne gyvūnas.

Aplinkos ir mano būtybės stebėjimas leido man kuriam laikui atsikratyti neramių minčių. Tačiau palaipsniui vėl užplūdo neviltis. Tai ne sapnas ir ne kliedesiai, sakiau sau. Tačiau kas nutiko? Kokia banga mane nunešė iš 20 a. daug tūkstantmečių atgal? Ir nunešė tik mano protą, neaišku kur palikusi mano kūną. Karštligiškai perrinkinėjau pačias drąsiausias hipotezes ir net ... fantastinių romanų siužetus, tačiau atsakymo neradau.

Kaip ir anksčiau jutau visus būtybės, kurioje atsidūriau, ketinimus, tačiau niekaip negalėjau paveikti jos elgesio. Tuo tarpu beždžionžmogis ėjo palei sraunų upelį greta kalnų keteros. Pastebėjau, kad atidžiai aplenkia visas apšviestas vietas. Ir dar supratau, kad jis blogai jaučiasi. Jis nesirgo rimtai, tačiau jo organizmas, atkakliai besipriešinantis kažkokiam negalavimui, jau nusilpo.

Staiga beždžionžmogis sustojo, įdėmiai žvelgdamas į upelio tėkmę. Vandenyje prie pat kranto lėtai plaukmenis judino stambi žuvis. Būtybė pasitraukė kelis žingsnius ir ėmė žvalgytis į šalis. Aš supratau jo džiaugsmą, kai jis pamatė stora sausa, gale storėjanti šaka. Griebęs tą įsivaizduojamą vėzdą abiem rankomis, beždžionžmogis puolė prie upelio ir pradėjo juo plakti per vandenį. Nusistebėjau jo smūgių galia. Kurį laiko nebuvo galima nieko įžvelgti, tik toli į šonus skriejo purzlai. Pagaliau pilvu į viršų išplaukė žuvis.

Būtybė godžiai ją čiupo, numetęs jau nereikalingą vėzdą. Prisėdusi po medžiu, tiesiai ant jo žievėtos šaknies, beždžionžmogis dantimis ir nagais kibo į žuvį. Tačiau kieti žvynai nepasidavė. Tada jis iš žemės iškapstė akmenį, ir ne pirmą papuolusį, o aštriu šonu ir tuo akmeniu išskrodė žuvį. Ketvirtį valandos truko puota...

Pasisotinęs beždžionžmogis nuėjo toliau palei upelį. Alkio jausmą užgesino, tačiau negalavimas, atimantis jo jėgas, nedingo – tai gerai jaučiau. Netikėtai jam ėmė svaigti galva, jis sunkiai atsisėdo ant žemės, sunkiai kvėpuodamas ir be prasmės žvelgdamas į priekį.

Kitoje upelio pusėje uoloje matėsi plyšys, o tiksliau, siauras įėjimas į olą. Iš ten dvelkė vėsa. Daugybę kartų jis ėjo pro šią vietą, neatkreipdamas dėmesio į olą. Jis ir dabar būtų praėjęs pro šalį, jei netikėtai apėmęs silpnumas.

Jis beprasmiškai žvelgė į uolos šešėlį ir netikėtai jo smegenyse tarsi žybtelėjo. Tarsi žaibas, toje snaudžiančioje sąmonėje blykstelėjo mintis. Sunkiai atsikėlęs, beždžionžmogis perėjo per upelį ir nedrąsiai įlindo į olą. Ola nebuvo didelė, tačiau sausa ir gerai vėdinama. Mano recipientas, dusliai švokšdamas, išsitiesė ant žemės.

Nežinau, kiek praėjo laiko – gal 20 min., gal pusvalandis, tačiau staiga pajutau, kad jo savijauta pagerėjo. Dingo alinantis galvos skausmas, ligotas vangumas. Ėmiau suvokti, kad tai kažkaip susiję su tuo, kad ola patikimai saugojo nuo saulės spindulių poveikio. Negi tais laikais saulė buvo kažkuo pavojinga? Tačiau tai apmąstyti nesuspėjau.

Mano recipientas užknarkė. Kai bebūtų keista, kartu užmigau ir aš.

* * *

Vėl pajutau, kad sąmonė pradeda grįžti iš nebūties. Kur šįkart atsidursiu? Priešistoriniame miške? Tolimoje ateityje? Savajame XX amžiuje?

Atsimerkiau (jei tik šis išsireiškimas galimas) ir nusivylęs įsitikinau, kad vis dar tebesu svetimame kūne. Tačiau tai buvo jau kitas kūnas – Jaunojo medžiotojo iš Žmonijos aušros epochos.

"Ką gi, - tariau sau.- Reikia susikaupti ir laukti... Galų gale viskas paaiškės... O kol kas... tegu įvykiai teka sava vaga".

Jaunasis medžiotojas buvo raumeningas ir ištvermingas, šiurkščia rausvo atspalvio oda. Turėjo siaurą trikampę kaktą, didelius antakius ir sunkų švininį žvilgsnį, nors iš prigimties, atrodo, buvo geros širdies. Ant kvadratinių pečių jis užsimetė seną elnio odą, visą sutrūkinėjusią ir sulopytą.

Jaunasis medžiotojas stovėjo savo gentainių minioje Šventosios uolos papėdėje. Pirmykščiai žmonės – apie šimtą – susigrūdo į glaudų pusratį. Dauguma atrodė išsekę. Seniai ir senės vos laikėsi ant kojų, o juk jiems buvo vos per 30.

Keistas jausmas apėmė mane matant tas būtybes veidais, tarsi skubomis iškirstais iš akmens. Net beždžionė su savo gyvuliškais veiksmais darė man ne tokį slogų įspūdį, kaip šie karikatūriniai tvariniai, tarsi parodijuojantys žmonių giminę.

Tačiau jų vaikučiai buvo netgi mieli. Jų tamsiose akyse švytėjo smalsumas, jie galėjo be perstojo murdytis dulkėse. Mažyliai graužė kažkokius stiebus, iš žemės rausė baltas traškias šaknis ir kišo jas į burnas.

Graži buvo ir Greitakojė, į kurią laikas nuo laiko ir žvilgčiojo Jaunasis medžiotojas. Ta patelė beveik nesikūprino, o kailiukas dengė tik jos pečius ir kojas. Pro grubius jos veido bruožus, tokius pat grubius, kaip ir kitų patelių, skverbėsi kažkas šviesaus ir patrauklaus... Taip-taip, drįstu tvirtinti – žemėje radosi grožis... Ir tai supratus, manyje atsirado jei ne simpatija, tai bent užuojauta visai šiai giminei.

Tuo tarpu pirmykščiai žmonės, atrodo, aptarinėjo klausimą, kuriam teisę istorija pripažins tik jų tolimiems palikuonims, - "būti ar nebūti?".

Pusračio viduryje viens prieš kitą stovėjo Vadas ir Skelbėja – liesa aukšta senė šiurkščiais baltais plaukais, su kuriais buvo panaši į didelę pienę. Skelbėjo pratarė lojančiu girgždančiu balsu, siūbuodama į šalis ir pusiau užmerktomis akimis:
- Medžiotojai vėl nieko neparnešė. Jau daug dienų nevalgėme mėsos. Rytoj reikia eiti medžioti į Žemutinį mišką.
- Eiti į Žemutinį mišką, - paklusniai iš paskos jai pakartojo minia.

Reikia pasakyti, kad žmonių kalba buvo primityvi, netgi nerišli, joje beveik nebuvo veiksmažodžių. Ir čia aš formuoju gramatiškai taisyklingas frazes, kad galėčiau aiškiai ir teisingai perduoti žodžių prasmę.

- Tačiau Žemutiniame miške medžioja Rudaplaukiai, - paprieštaravo Vadas, stambus ir stiprus patinas plačia suplota nosimi ir didele burna, vos ne nasrais. Jautėsi, kad Vadas ir Skelbėja yra priešininkai.
- Reikia Rudaplaukius išvyti iš Žemutinio ir užimti jų olą, - senė užvertė į viršų bjaurų veidą, tačiau išlaikiusį išraiškingumą.
- Išvyti Rudaplaukius, - sujudo likusieji ir pirmykštė baimė pagyvino jų mažas akis.
- Negalime išvyti Rudaplaukių. Jie stipresni. Mes turim nedaug vyrų. Daugelis negrįžo iš medžioklės, - Vadas tvirtai laikėsi savo.
- Saulės dvasios padės sustiprėti! – staiga spiegiančiai sušuko Skelbėja. – Reikia prašyti dvasių, ir jos padės.
- O negalima paprašyti dvasių, kad padėtų medžioklėje?
- Neįžeidinėk dvasių, o tai nukentėsi, - grasindama iškošė Skelbėja. Tada pasisuko į Šventąją uolą ir, iškėlusi rankas į dangų, sušuko, - virskite dulkėmis Samo gentie! Prašykite dvasių pagalbos!

Visa gentis puolė ant žemės į dulkes. Vyrai, moterys, seniai, vaikai rangėsi visu kūnu, raičiojosi žeme, susidurdavo vienas su kitu ir staugė viena nata žemais grubiais balsais. Tai truko gana ilgai.

Staiga senė apsisuko, jos pasišiaušę žili plaukai atrodė kaip aureolė:
- Saulės dvasios išgirdo mus! – suriko ji. – Džiaukis, Samo gentie! Dvasios išgirdo mus!

Pasigirdo džiugūs šūksniai, kurie, Skelbėjai parodžius ženklai, virto visiška tyla. Senė peržvelgė minią išprotėjusiu žvilgsniu:
- Dvasios reikalauja aukos, - ji tarė. – Jos lauks iki rytojaus vakaro. Jei jų nepamaloninsim – laukia didelė nelaimė.
- Rytoj aš pats vesiu medžioklius! – suriko Vadas.

Taigi klausimas buvo išspręstas. Skelbėja liko prie uolos, kad tęstų pokalbį su dvasiomis, o žmonės paskui Vadą nuėjo prie savo olos. Kuo labiau tolo gentis nuo Uolos, tuo užtikrinčiau jautėsi Vadas. Čia, oloje, jo valdžia buvo neribota. Jai negalėjo sutrukdyti net dvasios.

Kiekvienam atsirado darbo.

Ugnies prižiūrėtojai išėjo pakurų ugniai, kuri dieną ir naktį – daug metų iš eilės – degė oloje. Maitintojos užsiėmė mažais vaikais, malėjos ėmė grūsti didelėse akmeninėse grūstuvėse dieną surinktus grūdus ir šakneles – vienintelį genties maistą šiomis dienomis. Seniai ir vaikai taisė kailius, tvarkė olą.

O jauni sveiki vyrai ėmė ruoštis rytdienos medžioklei. Į plokščius šiurkščius akmenis jie smailino ietis – paprastas, kartais net kreivas užaštrintas lazdas, tvarkė titnago peilius kailio lupimui.

Ola buvo pailga su įėjimu, kurį nuo laukinių žvėrių užpuolimo saugojo ietys ir akmenys. Kiekvienas Samo genties narys turėjo joje savo vietą, kurią pakeisti galėjo tik leidus Vadui. Vyrai-medžiotojai užėmė geriausią olos kampą, šiltą ir sausą.

Nelinksma šiandien buvo oloje. Samo genčiai atėjo sunkūs laikai. Uždumblėjo Artimasis upelis, todėl nuseko Šiltasis ežeras, prie kurio žvėrys ėjo atsigerti vandens. Sumažėjo žvėrių, sumažėjo žuvų. Sėkmingai medžioti galima buvo Žemutiniame miške, tačiau į ten Samo žmonių neleido Rudaplaukiai, riaumojo jiems pasirodžius, grasino ietimis. Artėjo žiema, o maisto atsargų nebuvo. O tuo tarpu keli medžiotojai nuskendo pelkėje. Štai kodėl tokie nepatenkinti buvo žmonės, štai kodėl godžiai klausė Skelbėjos...

Pagaliau buvo paruošta skurdi vakarienė. Vadas leido pradėti valgyti. Ant didelių žalių lapų pridėjo košės, primenančios . Pirmą porciją pasiėmė Vadas, antrą, kaip visada, viena merginų nunešė Skelbėjai į dvasių olą prie Šventosios uolos.

Medžiotojai valgė sočiai, kad atgautų jėgas. Paskutinius maitino senius...

Anksti rytą medžiotojai išėjo. Šįkart Vadas juos vedė palei kalnagūbrį pelkės link. Vietos ten buvo pavojingos, tačiau laimikis pasitaikydavo dažniau. Viso jų buvo 12. Vadas juos išskirstė į grupeles po 2-3 vyrus, ir jie išsiskirstė po mišką. Kiekvienas turėjo ietį, ant diržo kabojo aštrus titnaginis peilis – pusantro delno ilgio. Kiekviena grupelė turėjo po akmeninį kirvį.

Jaunasis medžiotojas su džiaugsmu ėjo greta Vado. Visąlaik, išeidamas į medžioklę, jį apimdavo jaudinantis kovos jausmas, noras parodyti savo jėgą ir narsą. Kaip jis troško šiandien susekti laimikį! Jis galvojo, kaip į jį pažvelgtų Greitakojė, jei grįžtų su laimikiu, tad pats tarsi žvėris naršė į šonus ieškodamas pėdsakų.

Tačiau miške buvo tuščia. Tada Jaunasis medžiotojas išdrįso pasakyti Vadui tai, kas jau senai nedavė jam ramybės:
- Galbūt, Mėlynuosiuose kalnuose medžioklė sektųsi geriau? – jis parodė į viršūnes, iškylančias virš miško.
- Mūsų tėvai ir seneliai niekada nemedžiojo Mėlynuosiuose kalnuose. Mes negalime pažeisti papročių, nes dvasios mus nubaus, - ramiai atsakė Vadas.

Nusiminęs jaunuolis nuleido galvą.

Netikėtai priekyje tarp kamienų šmėkštelėjo kažkas pilkas. Ir sustojo. Medžiotojai irgi sustojo, atpažinę leopardą. Jų kūnai įsitempė, gysloti pirštai tvirtai sugniaužė ietis. Plėšrūnas buvo stambus ir stiprus žvėris. Man pasirodė, kad jis stambesnis net už mūsų dienų tigrą. Jis suriaumojo, atverdamas ugnies spalvos raudonus nasrus. Tačiau žmonės, nors ir buvo atsargūs, paniškos baimės nejuto, nes gamtoje jau buvo įvykęs didysis persilaužimas – žmogus buvo tapęs stipresnis už žvėrį. Tą jėgą jam suteikė ne tik ietis, peilis ar akmeninis kirvis, bet ir bendrumo jausmas. Beždžionės, pamatė plėšrūną, klykdamos sprukdavo į visas puses, žvėris pavydavo vieną jų ir sudraskydavo. Žmogus gi, užpultas žvėries, šaukdavosi pagalbos, ir gentainiai bendromis pastangomis apgindavo jį, nors rizikavo ir savomis gyvybėmis. Kitaip nebuvo galima. Kitaip žmogus nebūtų tapęs miško šeimininku.

Tikriausiai leopardui jau buvo tekę susidurti su žmonėmis ir jis prisiminė, kad nuo tų keistų dvikojų reikia laikytis nuošaliau. Mostelėjęs snukiu, jis pritūpė ir dingo tankmėje.

Tas susitikimas medžiotojams pasirodė esąs geras ženklas. Jie įtikėjo, kad medžioklė šiandien bus sėkminga, kad sutiks ir kitus žvėris.

Staiga Vadas suėmė jaunąjį medžiotoją už rankos ir sustingo. Abu įsiklausė, uosdami orą plačiomis šnervėmis. Miške girdėjosi šurmuls, kvepėjo krauju. Slėpdamiesi už medžių kamienų, žmonės atsargiai slinko į priekį. Prie tamsios spalvos krūmų milžiniškas rudas lokys draskė lanos likučius. Nuošaliau neramiai trypčiojo dideli juodi paukščiai tikėdamiesi pasimėgauti puotos likučiais.

Dažnai mačiau lokius: zoologijos sode, cirke. Ir visada jie atrodė geručiai ir simpatiški. Net stebėjausi – na, kokie gi jie plėšrūnai, tie lepečkojai.

Tačiau laną ėdantis lokys buvo plėšrus ir baisus. Jautėsi jo negailestinga galia. Staigūs judesiai liudijo apie žaibišką reakciją. Nasrai buvo kaip ryklio – galingi žandikauliai, mirtinas sukandimas. Tačiau Vado ir Jaunojo medžiotojo nejaudino krauju ištepliotas plėšrūno snukis, jo ilgi nagai; jie kėsinosi į skanios mėsos gabalą, įvilktą į tą rudą kailį.

Žvėries likimas buvo nulemtas. Vadas davė ženklą Jaunajam medžiotojui, o pats be garso artinosi prie žvėries. Tas, užsiėmęs laimikio dorojimu, nieko nepastebėjo. Galų gale Vadas prisėlino pakankamai arti, kad galėtų pradėti medžioklę. Paruošęs mesti ietį, jis kurtinančiai suriko. Lokys iš netikėtumo paliko laimikį, ir, atsistojęs ant užpakalinių kojų, garsiai suriaumojo.

Ir tada Vadas sviedė ietį. Kaip patyręs medžiotojas, jis turėjo pataikyti į gerklę. Tai buvo geriausias būdas sėkmingai užbaigti medžioklę. Vadas buvo laikomas geriausiu genties medžiotoju. Būtent todėl jį ir išrinko Vadu.

Tačiau dabar jis nepataikė. Tikriausiai, sudrebėjo ranka. Ietis lengvai kliudė žvėrį, nepadariusi jam jokios žalos. Vadui panašios nesėkmės neatleidžiamos. Degdamas iš gėdos, Vadas išsitraukė titnaginį peilį ir puolė lokį. Kažkur netoliese girdėjosi kitų medžiotojų, skubančių į pagalbą, šūksniai. Į priekį puolė ir Jaunasis medžiotojas, tvirtai spausdamas savo ietį abejomis rankomis pasirengęs smeigti ją į siaurą baltą dryžį ant lokio pilvo.

Tikriausiai gyvūnas gerai pasisotino ir jam nebuvo gaila palikti laimikio. Akimirksniu pasisukęs, jis puolė į tankmę. Girdėjosi, kaip ten triukšmingai lūžinėja šakos ir šlama sujudinta lapija.

Kelias valandas medžiotojai persekiojo sprunkantį laimikį. Jo pėdsakai nuvedė juos į kalnus, kur tarp akmenų juos pametė.

Nuo to laiko sėkmė nuo jų nusisuko. Kelyje nepasitaikė net pelės. Lėtai, panarinę galvas, slinko jie į stovyklą, baimindamiesi, kad Saulės dvasios pareikalaus atsiskaityti. Vadas buvo niūrus. Jo ir taip susvyravusiai valdžiai ateina galas. Sumišęs ir pasimetęs buvo Jaunasis medžiotojas. Vadas nepataikė! Vadinasi, dvasios iš tikro nusisuko nuo jo?

Jų pasitikti išėjo visa gentis. Pasirodo, pirmoji grupė irgi nieko nesumedžiojo. Baimė įsisuko į žmonių širdis. Jaunasis medžiotojas išvydo liūdną Greitakojės veidą, ir jam kilo nenumaldomas noras ją paslėpti, apsaugoti, užstoti nuo artėjančios nelaimės.

Minia prasiskyrė. Nuo Šventosios uolos ėjo Skelbėja. Rankoje ji laikė ilgą lazdą aštriu galu. Ant jos paprastai užmaudavo geriausius mėsos gabalus, kuriuos nešdavo į uolos viršūnę iškaltais laipteliais.

Skelbėja tylėdama atkišo lazdą Vadui ir užvertė galvą.

Vadas davė neigiamą ženklą.

Senė nežmoniškai suriko:
- Tu apgavai dvasias! Jos neatleis! Vargas mums! Vargas mums, Samo genčiai!

Žmonės, kaip ir vakar, krito į dulkes, pasigirdo verksmas, raudos, prakeikimai...

Skelbėja spaudė Vadą:
- Turi atsakyti prieš dvasias! Jos pačios lems tavo likimą! – ir ji ranką parodė į Šventąją uolą.

Baisūs buvo tie Skelbėjos žodžiai. Net toks drąsus vyras kaip Vadas pabalo ir kažkaip susimuistė.

- Eik! Dvasios kalbėsis su tavimi! – vėl riktelėjo Skelbėja.

Vadas pakluso.

Šventoji uola buvo kaip į žemę įaugęs riedulys, išoriškai kiek panašus į garsiojo Petro Pirmojo paminklo postamentą, tik daug kartų didesnis. Nuožulnesniame šlaite buvo iškirsti laipteliai. Ant aštrių akmenų uolos papėdėje baltavo gyvūnų kaulai, džiūvo kailių likučiai. Matyt, čia reguliariai buvo aukojama. Aikštelėje prie Uolos neaugo jokia augmenija, ją dengę storas rusvų dulkių sluoksnis.

Vienu žodžiu, Šventoji uola buvo visai įprasta uola su lygia aikštele viršuje. Užlipimas į ją nesudarė jokių sunkumų. Tačiau supratau žmonių baimę, Vado jausmus, karštai tikėjusių dvasiomis. Tačiau jokios realios grėsmės nemačiau.

Vadas kilo vis aukštyn stačiais gruoblėtais laiptais. Jo plaukuoti keliai virpėjo, jis kažką tyliai šnabždėjo storomis lūpomis. Samo gentis jį stebėjo siaubo sklidinomis akimis. Dvasių apgaudinėti negalima. Ir jei nėra žadėtosios aukos, tai kas nutiks?

Pagaliau Vadas pasiekė viršūnę ir sustingo virš jos, įsitempęs, susigūžęs, tarsi laukdamas smūgio.

- Stok prie krašto ant balto akmens. Lauk dvasių atsakymo, - grasinamai paliepė senė.

Vadas pakluso. Žmonės apmirė, laukdami, kaip pasielgs galingosios Saulės dvasios, galinčios viską: dovanoti sėkmę medžioklėje, gausų šaknelių ir vaisių derlių, upėse ir ežeruose priveisti žuvų. Tačiau dvasios moka ir bausti: atneša mirtį, badą, šaltas žiemas, ligas.

Staiga Vadas suriko, kažkaip nenatūraliai palinko į skardžio pusę. Dar sekundė – ir jis be garso nusirito žemyn ant aštrių akmenų. Pasigirdo duslus taukštelėjimas, tarsi kas būtų perskėlęs didelį riešutą.

Siaubo riksmai įstrigo visų gerklėse. Gentis puolė ant kelių. Dvasios visagalės, dvasios galingos. Jos baudžia, jei neatneši dovanų. Žmonės raitėsi dulkėse, maldaudami dvasių pasigailėti ir jiems atleisti. Garsiau už visus rėkavo Skelbėja, raudama sau plaukus.

Prisipažinsiu, nusivyliau tokia įvykių eiga. Vėliau, kiek apmąstęs, padariau išvadą, kad tai kažkaip susiję su baltu akmeniu, ant kurio atsistojo Vadas prieš žūdamas.

Pirmykščiai žmonės su siaubu žvelgė į nudribusį kūną, kuris dar neseniai buvo jų vadu. Matyt, kiekvienas matė nedidelį apvalų dagį, įstrigusį į pasuktą kairės kojos pėdą. Niekas neteikė tam jokios reikšmės, nes panašūs dagiai kasdien duria žmonėms.

Man dagys sukėlė vieną mintį. Matyt, ant baltojo akmens buvo keletas įdubų, į kurias Skelbėja primetė šių dagių, prieš tai juos pamirkiusi kažkokiuose paralyžiuojančiuose nuoduose. Matyt ant balto akmens buvo galima atsistoti tik taip, kad vienas iš dagių būtinai įdurtų į koją.

Štai ir viskas, atsidusau. Vado ir Skelbėjos varžymasis dėl valdžios baigėsi antrosios naudai. Liūdnas mintis kėlė ta pergalė. Nors Vadas ir buvo tradicinio gyvenimo būdo šalininkas, jo sveikas protas ne vieną kartą gelbėjo gentį nuo bado mirties ir kitų pavojų. Dabar gi neribota valdžia atiteko išeinančiai iš proto senei, laikiusiai, kad vienintelis tikras kelias – tai kova su Rudaplaukiais, t.y., kaimynine gentimi, stipresne ir gausesne.

Tarp kitko, senė, nepaisant visų savų intrigų, pati karštai tikėjo Saulės dvasiomis. Ji buvo įsitikinusi, kad visi jos poelgiai iš anksto nulemti dvasių. Ir nors ji pati parengė Vado mirtį, tačiau save įtikino, kad jį nubaudė Saulės dvasios.

Pagaliau senė davė ženklą ir žmonės, išsekę ir nusilpę, atsistojo. Skelbėja liepė visiems eiti į olą ir ruoštis rytdienos Rudaplaukių puolimui. Moterys turėjo parengti sočią vakarienę iš paskutinių atsargų, vyrai – susitvarkyti ginklus. Pati senė užlipo š Šventąją uolą, kad pabendrautų su dvasiomis ir paprašytų jų pagalbos. Ir kai ji, stovėdama ten, iškėlė į dangų savo liesas apkandžiotais nagais rankas, 0 vėjas draikė jos ilgus žilus plaukus, atrodė, kad nematomos dvasios slapta kalbasi su ja.

 

Anksti rytą prieš tekant saulei prasidėjo tas beprasmis ir beviltiškas žygis. Prieš jo pradžią Skelbėja surėkę apkimusiu nuo vėjo balsu, kad dvasios pažadėjo būti palankios Samo vyrams. Tegu jie drąsiai eina prie Rudaplaukių olos, o ji, Skelbėja, vėl užkops į Šventąją uolą ir be perstojo maldaus dvasių pergalės.

Po tokio savito palinkėjimo vyrai, jų buvo apie 40, patraukė į žygį. Ėjo nedarniu būriu, laikas nuo laiko pašūkaudami karo šūksnius ir papurtydami ietis, tarsi taip padrąsindami save. Pamažu vyrai įsiaudrino, kaip plėšrūnas prieš lemiamą šuolį.

Iš paskos vyrams, maždaug už 300 m, tylėdamos ėjo dvi dešimtys jaunų moterų ir merginų? Kodėl? Kad įkvėptų savo gentainius? Gydytų sužeistus? Apraudotų ir palaidotų kritusius? To aš taip ir nesužinojau.

Tarp moterų buvo ir Greitakojė. Jaunasis medžiotojas troško. Kad ji padrąsinančiai pažvelgtų į jį, todėl šūkčiojo garsiau už kitus, įtempdamas ir taip galingus raumenis, grasindamas horizontui balsvoje migloje.

Vyrai šviesiai žalia žydinčia pieva, apaugusia tankia žole, pasiekė upelį, perėjo brasta ir užkopė į nedidelę akmeningą plynaukštę. Nuo jos atsivėrė nuostabus vaizdas. Matėsi platus slėnis, kurį supo dantytų kalnų žiedas. Artimesni kalnai buvo margi, kaip turkmėnų kilimas, tolimesni atrodė melsvi ir violetiniai, dar tolimesni – žydri, tarsi rūke. Slėnyje augo Žemutinis miškas. Žydrame danguje skrajojo neregėtų dydžių paukščiai. Gyvenimas virė visur – už kiekvieno medžio, po kiekvienu akmeniu. Spietėsi kažkokie vabalai, driežai, smulkmė. Miške girdėjosi žvėrių balsai.

Širdį apėmė skausmas ir pyktis. Galvojau apie milžiniškas teritorijas su nesuskaičiuojamais turtais, galinčias išmaitinti tūkstančius, dešimtis tūkstančių žmonių; ką ten tas dvi negausias gentis. Tačiau koks paradoksas! Vietoje to, kad susivienytų ir kartu pažintų tą begalinį pirmykščiui žmogui pasaulį, dvi gentys pasiruošusios pulti viena kitą su ietimis ir titnago peiliais.

Iš miško išėjo trys medžiotojai. Tai buvo Rudaplaukiai. Jei nekreipsime dėmesio į šviesų plaukų atspalvį, išoriškai jie mažai skyrėsi nuo Samo žmonių.

Pamatę priešininkus, puolantieji iš visų jėgų suriko ir puolė šlaitu žemyn. Rudaplaukiai kurį laiką nesuprasdami žvelgė į juos, o tada apsisuko ir pasislėpė tankmėje. Samo vyrai pasileido iš paskos. Ten miškas buvo tankesnis, turtingesnis. Standžios šakos braukė per šonus, aštrios žolės žeidė odą, tvankus oras plėšė plaučius, tačiau įsiaudrinę vyrai nejuto nei skausmo, nei nuovargio.

Staiga jaunuolynas pasibaigė. Prieš medžiotojų akis atsivėrė plati laukymė, besiremianti į neaukštą kalnų virtinę. Ant nuožulnaus šlaito stovėjo Rudaplaukiai, ginkluoti ietimis ir akmeniniais kirviais. Pamatę Samo vyrus, jie iššiepė dantis, tarsi laukiniai žvėrys, ir sustaugė.

Uždusę Samo vyrai sulėtino žingsnį ir sustojo, tarsi nesiryždami. Instinktas kuždėjo jiems, kad Rudaplaukiai gerokai stipresni, tačiau snaudžiantis protas nerado teisingo sprendimo.

Danguje spigino kaitri tropikų saulė. Ji akino Samo žmones, kurie merkėsi, žvalgėsi tarpusavyje beprasmiais žvilgsniais. Jiems atrodė, kad tai Saulės dvasios jiems siunčia kažkokį ženklą, tačiau kokį – be Skelbėjos negalėjo nustatyti.

Kurį laiką abi pirmykščių žmonių grupės pakaitomis rėkavo karingus šūksnius, grėsmingai papurtydamos ginklais. Atrodė, kad dvi šios gentys susirinko laukymėje vien tam, kad atsirėkautų iki valei ir pagąsdintų viena kitą, o vėliau taikiai išsiskirstytų į savo olas.

Karingas Samo įkarštis blėso. Visų pirma, jų buvo perpus mažiau, antra, pradėjo jaustis nuovargis, pernelyg daug jėgų buvo atiduota kelionei iki čia.

Tačiau vis didesnis įkarštis apėmė Rudaplaukius. Savo šūksniais jie kurtino patys save, o regėdami gerokai silpnesnį priešininką galų gale jie įsiuto. Mačiau krauju aptekusias jų akis, standžius raumenis, putas ant lūpų.

Ir tuo metu kažkuris Samo vyrų negrabiai ietimi kliudė gentainio petį. Pasirodęs kraujas apsvaigino Rudaplaukius. Reikalas buvo nuspręstas. Išsižioję (labiau nasrai, o ne burnos), baisūs, sužvėrėję, pasileido jie šlaitu žemyn. Galbūt, tai buvo vienas pirmųjų karinių veiksmų žemėje.

Samo vyrai neatlaikė spaudimo ir puolė bėgti. Iš paskos jiems lėkė ietys ir akmenys. Girdėjosi traškesiai, lūžimai, kažkas sustaugė tarsi žvėris.

Pasiekė mišką, Samo vyrai susidūrė su savo gentainius. Tie stovėjo susimetę į krūvą, pasimetę, nieko nesuprantantys. Jaunasis medžiotojas pamatė Greitakoję. Ji stovėjo prie medžio, uždengusi veidą nedidele žalia šakele, tarsi tikėdamasi ja apsiginti nuo pavojų. Už žalių lapelių blykčiojo jos juodos, iš baimės išsiplėtusios akys. Ir tada netikėtai Jaunasis medžiotojas pajuto nenugalimą norą ją pridengti savo krūtine. Ir tas noras džiaugsmu užpildė jo širdį. Ne ta pirmykščiu džiugesiu, kurį sukelia sočių pietų nuojauta, o džiaugsmas naujas, nesuprantamas, deginantis. Jo akivaizdoje dingo savisaugos instinktas. Jaunasis medžiotojas buvo pasiryžęs mirti dėl Greitakojės.

Tuo metu Rudaplaukiai pasiekė jų grupę. Kova užvirė mažame plotelyje tarp tankių medžių. Čia ietys ir kirviai buvo beveik nenaudingi, nes kliuvo už šakų ir lianų. Atėjo eilė titnago peiliams, kumščiams ir dantims. Tai ten, tai šen pasigirsdavo spiegimas, sunkus kvėpavimas arba pratisas šūksnis. Pusnuogiai, skarmaluoti, žvėrių kailiais apsigobę žmonės raičiojosi žeme, stengdamiesi įsikibti dantimis gerkles.

Jaunasis medžiotojas kovėsi tarsi olų liūtas. Jau du Rudaplaukiai gulėjo suskaldytais žandikauliais prie jo kojų. Jis manė, kad gina Greitakoję. Tačiau jos jau senai nebuvo už jo nugaros...

Galingas smūgis akmeniu į ranką privertė Jaunąjį medžiotoją susvyruoti. Antrasis smūgis į galvą jį patiesė. Tarsi sapne jį pasiekdavo rimstančios kovos garsai. Vėliau jis pajuto, kad jį raišioja lianomis ir kažkur velka. Baisiai skaudėjo galvą ir abi rankas. Ar verta priminti, kad, būdamas jo kūne, aš irgi visa tai patyriau...

Kiek praėjo laiko Jaunasis medžiotojas nežinojo, tačiau pamažu grįžo jėgos. Jis netgi sugebėjo atnarplioti lianas, kuriomis buvo surištos jo kojos. Jis gulėjo laukymėje, netoli mūšio vietos. Greta buvo dar šeši Samo vyrai. Jie negarsiai dejavo. Kiek nuošaliau ant žolės sėdėjo keletas jų gentainių moterų. Jaunajam medžiotojui aptemo akyse – tarp jų Greitakojės nebuvo.

Netoliese vaikštinėjo keli Rudaplaukiai, Jie piktai žvilgčiojo į belaisvius, laikas nuo laiko prie pečių pakeldami akmeninius kirvius. Miške pasigirdo kažkoks triukšmas, tarsi per tankmę būtų skverbusi didelė minia. Tai buvo atvedami visi Samo gentainiai – moterys, seniai, vaikai. Tarp jų buvo ir Skelbėja. Rudaplaukiai su ja elgėsi pagarbiai. Matyt, jie mane, kad su tais, kurie tarnauja dvasioms, geriau nesipykti, kad neprisišauktum bėdos. Greitakojės nebuvo ir toje minioje.

Tuo metu į laukymę suėjo visa Rudaplaukių gentis. Apsupę Samo gentį glaudžiu žiedu, nugalėtojai iš arti apžiūrinėjo nugalėtuosius. Vaikai šaipėsi, maivėsi ir vertėsi kūlversčiais žolėje ir nuo stiebų rinko vabalus, kuriuos, prie progos, kišo į burną.

Į priekį išėjo Rudaplaukių vadas – stambus, baisios išvaizdos ir neįtikėtinos jėgos vyras, į pečius įgaugusia galva panašus į vepria. Prasidėjo pirmykštis teismas. Visi nutilo. Rudaplaukiai užsičiaupė laukdami reto reginio ir smalsiai žvelgė į belaisvius. Net mažyliai, kuriam laikui užmiršę motinų krūtis, prisiglaudė prie moterų.

Pirmiausia vadas paklausė Skelbėjos, ar ji prašys dvasių, kad padėtų Rudaplaukiams. Už tai pažadėjo ją ir dvasias maitinti mėsa. Senė sutiko su viena sąlyga: Rudaplaukiai turi gerbti Saulės dvasias ir klausyti jų patarimų. Vadas buvo patenkintas ir liepė nuvesti Skelbėją į olą ir ją gerai pamaitinti.

Tada jis apžiūrėjo Samo merginas ir moteris, atrinkdamas iš jų jauniausias ir stipriausias. Likusius, daugiausia senius ir senes, liepė nuvesti į šalį ir ten palikti. Medžioti jie vis tiek negalės ir galų gale mirs iš bado arba taps plėšrūnų aukomis.

Liko nuspręsti belaisvių vyrų, septynių sveikų ir stiprių, likimą. Vadas stovėjo prie jų susimąstęs. Jo siaurą trikampę kaktą išvagojo gilios raukšlės. Juos reikia nužudyti, pagaliau tarė. Priėmus į gentį, jie keršys Rudaplaukiams, o jei paliksi miške, jie medžios Rudaplaukiams priklausančius žvėris. Vadas pakėlė ranką ir staigiai ją nuleido žemyn.

Į rato vidurį išėjo trys Rudaplaukiai su siaurais akmeniniais kirviais, artindamiesi prie belaisvių. Kirviai pakilo ir nusileido, žolė ir smėlis po ja paraudo. Agonijoje raitėsi ir antroji auka.

Ir tada savisaugos instinktas paėmė viršų. Jaunasis medžiotojas pašoko, nusimetė anksčiau atraišiotas lianas ir pasileido link tankmės. Viskas įvyko taip greitai, kad Rudaplaukiai apstulbo. O kai atsigavo, bėglys jau tolo. Nesižvalgydamas jis brovėsi per brūzgynus, lėkė per mišką, per aukštikalnę į savo olą, vienintelę vietą žemėje, kurią žinojo. Negalvojo apie persekiojimą, skausmą, ateitį. Iš viso apie nieką negalvojo. Tik vienas troškimas ginė jį pirmyn – kas bebūtų, pasiekti olą.

... Oloje buvo tamsu ir tuščia. Rudaplaukiai ne tik išsivedė žmones, bet ir užgesino židinį, kuriame ugnis degė be perstojo daug metų, išnešė kailius, maisto atsargas, peilius – visą skurdų genties turtą.

Jaunasis medžiotojas prisėdo ant plokščio akmens olos centre ir nulenkė galvą. Tikslą jis pasiekė, tačiau ką daryti vėliau? Ką daryti vienam, sužeistam, primityviam žmogui bekraščiame priešiškame pasaulyje?

Staiga tolimame olos kampe pasigirdo tylus šiugždesys. Medžiotojas pašoko, pasiruošęs blogiausiam atvejui. Jo akys jau buvo pripratę prie čia viešpataujančios prieblandos. Jis pamatė... kaip iš olos gilumos ateina Greitakojė. Ji ėjo atsargiai, nedrąsiai, tarsi bijodama susižeisti kojas. Atsistojo greta ir šiurkščiu rausvoku delnu paglostė jam petį.

- Tavęs neužmušė? – paklausė jis, nedrįsdamas pasijudinti.
- Aš pabėgau, - atsakė ji ir palietė jo ranką. – Labai skauda?
- Ne, visai neskauda, - jam tarsi iš tikro būtų pasidarę geriau.
- Aš tave išgydysiu, - pažadėjo ji. – senė man parodė žoles.

Ir Greitakojė staiga pravirko.
- Ko verki? – paklausė Medžiotojas, pirmąkart ją paliesdamas. Jame vėl pabudo tas jausmas, patirtas miške prieš mūšį su Rudaplaukiais.
- Kas mums bus? – pratrūko ji. – Rudaplaukiai ateis ir mus užmuš...
- Mes pasislėpsime.
- Neturime nei ugnies, nei maisto.
- Medžiosime. O ugnį sugebėsiu įkurti. Mes išeisime per kalnus ir ten rasime naują olą. - jis su kiekvienu žodžiu jautėsi vis tikresnis.
- Ar tam užteks jėgų?
- Užteks! – jis papurtė galvą. – Aš stiprus ir tu stipri. O tada mums gims sūnus, o vėliau bus daug sūnų ir dukrų. Mes turėsime naują gentį. – ir Medžiotojas atsargiai paspaudė jai ranką.

* * *

Tuo metu man ėmė svaigti galva. Sąmonė aptemo, tarsi atsiskyrė nuo Medžiotojo kūno. "Nuotykiai tęsiasi", - tespėjau pagalvoti smegdamas į nežinią.

* * *

Prabudau įprastoje metalinėje ligoninės lovoje. Tačiau net ši lova manęs niekuo neįtikino, kaip ir tvarkingai baltai išdažyta nedidelė palata, kurioje gulėjau. Argi galėjau būti tikras, kas už tų sienų neošia priešistorinis miškas, kuriame Saulės dvasias kviečia Skelbėja, laimikį seka Jaunasis medžiotojas, o oloje ugnį kursto Greitakojė?! O gal aš jau visai kitoje epochoje, kokio nors Viduramžių riterio kūne/

Pakėliau galvą ir nepaprastai apsidžiaugiau, kad esu savo kūne. Nors ir buvau užklotas šilta vilnone antklode, tačiau jaučiau – kiekvienas raumenėlis paklūsta smegenims, mano mintims. Tik subintuota ranka kėlė tam tikrą nerimą. Kur aš ją susižeidžiau? Ar tik ne susirėmime su Rudaplaukiais? Turiu prisipažinti, kad tuo metu pirmykštė epocha man atrodė realesnė, nei nutikimas laboratorijoje.

Palatoje buvo nedidelis langas, užtrauktas balta užuolaidėle, kurią užtraukė ne iki galo ir, įsižiūrėjęs, supratau, kad už lango miestas, didelis, triukšmingas, šiuolaikinis miestas. Sprendžiant pagal palatos apstatymą, randuosi savo laikmetyje, 20 a. pabaigoje. Tačiau, ... maža kas ...

Atsidarė durys ir į palatą įėjo neaukštas vyriškis baltu chalatu, tvarkinga garbanota barzdele ir sausu, šviesiu tyrinėtojo veidu. Ant stambios nosies buvo akiniai storais stiklais. Pamatęs mane atsigavusį, apsidžiaugė:
- Aha! – džiugiai šūktelėjo. – Matau, reikalai taisosi. Kaip jauties?
- Gana normaliai, - atsakiau ir pajutau, kaip suskaudo ranka, kurią susižeidžiau susiremdamas su Rudaplaukiais, pfu, tikriausiai, krisdamas laboratorijoje.
- Aš Echsonas Nizamovičius, - tarė vyriškis, - vyriausiasis gydytojas ir kartu ligoninės , į kurią teko jums nelaimė atsidurti, chirurgas.
- Taigi, mane gydėte jūs?
- Teisingiau, buvau vienas iš besirūpinančių jūsų sveikata, - atsakė jis nežymiai besišypsodamas. Atrodo, tasai vyr. gydytojas buvo šaunus vaikinas.
- Niekada nemaniau, kad medicina taip smarkiai pažengė į priekį, - norėjau jam pasakyti komplimentą. – turėjau daugybę įspūdžių.
- Kokių įspūdžių? – kiek sunerimo daktaras.
- Įvairiausių. Juk patekau į priešistorinę epochą. Pirmykštė bendruomeninė santvarka, medžioklė, susidūrimas su kaimynine gentimi, Saulės dvasių garbinimas – ar suprantate?
- Suprantu, - jis įdėmiai pažvelgė į mane, uždėjo delną ant kaktos ir sumurmėjo, - lygtai, normalu. – Ir tyliai pridūrė – Ne, apie pasveikimą kalbėti dar anksti. – ir vėl pažvelgė į mane tarsi kaip į truputį pakvaišusį.

- Daktare, aš visiškai sveikas! – sušukau, staiga supratęs, kad su mano nuotykiais beždžionės, o vėliau Jaunojo medžiotojo kūne, medicina bei Echsonas Nizamovičius nieko bendra neturi. Taigi, pasikartojo situacija, daug kartų matyta kino komedijose. Daktaras uždraudė man kalbėti, liepė užmigti ir pažadėjo po kelių dienų išklausyti mano paaiškinimus.

Jis išėjo, palikęs mane nesusivokiantį. Šiuo metu laiko mašinų dar nėra. Tai aišku. Ir vis dėl to... kaip aš patekau į tolimą epochą, buvau žmonijos aušros liudininku. Kaip tai pavyko? Kas paaiškins? Kas patikės?

Užmigti nepavyko. Netrukus į palatą atėjo seselė Nargiza, iš pirmo žvilgsnio labai rimta ir nesišypsanti mergina. Laimei, išvaizda apgavo, Nargizos būdas buvo gyvas ir ji linkusi bendrauti. Ji išpasakojo man visas naujienas.

Į ligoninę mane atvežė vakar vakare. Būsena buvo sunki, buvau be sąmonės, kurios priežastis liko neaiški. Atrodo, kad gavai stiprų elektros smūgį, aiškino man Nargiza, tačiau laboratorijos bendradarbiai tai kategoriškai neigia. Jie sako, kad stovėjau kambario viduryje, tada staiga susvyravau ir kritau, ranka kliudydamas aštrų metalinio stalo kampą ir į jį susižeidžiau ranką. Kaip ten bebuvo, teko su manimi gerokai pasiterlioti. Tai man iki smulkmenų papasakojo Nargiza. Iš jos sužinojau, kad guliu centrinėje miesto ligoninėje. Kelis kartus skambino iš laboratorijos, klausinėjo apie mano sveikatą. Ryte buvo atvažiavę Abror-aka ir Albertas Jevdokimovičius.

Atėjo trumpos žiemos sutemos. Snigo stambiais pūkuotais dribsniais. Mačiau, kaip už stiklo sukasi miriadai snaigių, o mano mintys pradėjo suktis kartu su jomis.

Taigi, buvau be sąmonės? Ir visa tai man prisisapnavo? Tačiau iš tas begalinis aiškumas, vyksmo tikrumo jutimas? Iš kur tas tikrumas, kad tikrai buvojau pirmykštėje epochoje? Vėl ir vėl prisiminiau visų gyvų būtybių Saulės baimę, mažos Samo genties likimą, mūšį tropikų miške, Greitakoję... Niekada iki tol apie tai neturėjau nė mažiausio supratimo. Negalima įsivaizduoti tai, apie ką niekada nesi galvojęs.

Išgulėjau beveik iki ryto nesumerkdamas akių, stengdamasis sukurti lakonišką ir aiškų pasakojimą Echsonui Nizamovičiui. Tikėjausi, kad galų gale jis susidomės mano įspūdžiais. Tačiau mūsų pokalbis su juo ryte prasidėjo visai ne taip, kaip tikėjausi. Apžiūrėjęs mane, jis su pasitenkinimu krenkštelėjo ir paglostė savo asirietišką barzdelę:
- Nepaprastai stiprus organizmas, nors pagal išvaizdą to nepasakysi, - ištarė. – Nesuprantu, kaip širdis atlaikė tokį smūgį.
- Tai dėka mano prosenelio Sabirdžano-tabibu.
- Gyvenusio priešistoriniame miške? – įtariai paklausė gydytojas.

Nusijuokiau:
- Ne, jis gyveno praeitame amžiuje Čorsu kaimelyje prie Taškento., tačiau buvo plačiau žinomas nuo Bucharos iki Andižano. Savo amžiuje jis buvo pažangus ir geras gydytojas.
- Nuostabu, tačiau prie ko tai?
- O štai prie ko. Jaunystėje jis mokėsi Indijoje, ilgai ten gyveno ir įsisavino jogos meną. Dalį žinių perdavė sūnui, tas savo, ir kažkokie trupiniai, be abejo, pasiekė ir mane. Vienu žodžiu, aš galiu valdyti širdies pulsą ir spėjau jį sulėtinti anksčiau, nei laidas palietė mano ranką.

Echsonas Nizamovičius tik atsikrenkštė:
- Hm... na! Su jumis nenuobodžiausi.

Iš jo primerktų skvarbių akių supratau, kad nuo dabar galiu tikėtis bent jau susidomėjimo savo persona. Tuo geriau! Ir tada pradėjau savo pasakojimą, kurį Echsonas Nizamovičius išklausė nepertraukinėdamas. Jaučiau – jį apima tyrinėtojo, pajutusio įdomią problemą, įkvėpimas.

Kai baigiau, jis nusiėmė akinius, nuvalė juos chalato kampeliu ir prakalbo, masažuodamas įspaudą ant nosies:
- Jums nutiko retas, tačiau aiškiai pasireiškęs genetinės atminties nubudimo atvejis. Tikriausiai girdėjote, kad žmogaus smegenys yra, iš esmės, sandėlis-dangoraižis, kurio aukštai užsipildo informacija vystantis individui. Apatinius aukštus jau užima informacija, kurią sukaupė ankstesnės kartos. Ta informacija mus pasiekia per genus. Ji užkoduota, ir jos iššifruoti žmogus dar nemoka.
- Vadinasi, kažkokiu būdu aš ją iššifravau?
- Būtent, kažkaip... Spėju, dėl daugelio veiksnių sutapimo: streso būsena, valios koncentravimas, nenumatyta situacija, jogo sugebėjimai... Kažkuriam laiku atsijungėte nuo supančio pasaulio, o vėliau jūsų sąmonė suklydo atidarydama duris ir patekote ne į tą aukštą. Ir ten perskaitėte tris epizodus, iš daugelio milijonų, prieš atsiduriant viršuje.
- Ar mokslas žino apie tokius nutikimus?
- Neturiu duomenų. Tačiau manau, kad daug yra patekę į panašias situacijas, tačiau tam neteikė jokio dėmesio. Palaikė nuskaitytą genetinę informaciją kliedesiu, haliucinacija, sapnu. Be to, atsitiktinis iššifravimas, kaip taisyklė, apima tik nuotrupas. Jums pasisekė labiau.
- Vadinasi, Jaunasis medžiotojas egzistavo iš tikrųjų?
- Taip, prieš daug tūkstančių metų. Greičiausiai jis ir Greitakoję – labai tolimi tavo protėviai, - Echsonas Nazimovičius šyptelėjo. – Įdomu, o kokiame miške medžiojo manieji?
- O kas vėliau jiems nutiko?
- Greičiausiai, pasitraukė į kalnus. Tuo metu išgyventi dviese vargu ar būtų sugebėję. Tikriausiai kalnuose rado kitą, draugiškesnę gentį, priėmusią juos į savo olą.
- Žinote, man net kažkiek gaila, kad jų daugiau niekada nepamatysiu – Jaunojo medžiotojo ir Greitakojės...
- Neskubėkite liūdėti. Anksčiau ar vėliau mokslas išmoks iššifruoti genetinį kodą, ir tada kiekvienas žmogus galės apsilankyti bet kurioje epochoje savo noru. Įsivaizduojate, kokios tai galimybės mokslui, žmonių emocijų vystymuisi?
- Kaip manote, daktare, - paklausiau atsargiai, - ar mano epopėja turi bent kokią mokslinę vertę?
- Milžinišką! – Echsonas Nizamovičius pašoko nuo kėdės ir pradėjo vaikščioti po palatą mažais žingsneliais. – Ypač įdomus jūsų pirmasis prisiminimas.
- Pirmas? Tačiau jame nebuvo nieko ypatinga... Beždžionė spruko nuo plėšrūno, persekiojimas... baimė... nepaaiškinama saulės baimė...
- Būtent! – Echsonas Nizamovičius staigiai pakėlė rodomąjį pirštą. – Saulės baimė! – Jis paglostė barzdelę ir, prismerkęs, paklausė – Kiek susipažinęs su Darvino teorija?
- Bendrai...
- Ką reiškia, bendrai?
- Žinau, kad žmogus kilo iš beždžionės.
- O ar susimąstei kada, kodėl tas procesas nutrūko?
- Kuria prasme?
- Kodėl mūsų laikais beždžionės gimdo beždžiones, o ne keičiasi į žmones?
- Na, daktare... - gūžtelėjau pečiais. – Matyt, taip nustatyta gamtos. Iš moralinės pusės, ar ką... Na įsivaizduokite, kad žemėje kartu su žmonėmis egzistuotų neandertaliečiai, australopitekai – ar teisingai juos ištariau?
- Teisingai.
- Iki šiol žemėje neišnaikintas rasizmas, fašizmas... Ir tai žmonių santykiuose. O jeigu mūsų kaimynai būtų ir tarpinės rūšys? Kiek papildomų problemų būtų tekę spręsti! Ne, gamta išmintinga! Ji teisingai pasielgė savo laiku, nubrėžusi aiškų brūkšnį tarp žmogaus ir likusio gyvūnijos pasaulio.
- Išmintinga, tai išmintinga, tačiau kažkaip tą išmintį ir paaiškinti reikia.
- Mokslas kol kas bejėgis.
- Nesakykite. Ar žinote, kas yra geomagnetinės Žemės inversijos?
- Šiaip tai aš dirbu elektronikos institute. Jei pradėtumėte kalbėti apie prietaisus, mokslinę įrangą, aš dar su jumis pasivaržyčiau. O dėl geomagnetinių inversijų... Kartais tai ne Žemės polių pasikeitimas?
- Kartais, pasikeitimas. Tam tikrais laiko intervalais – kas keli tūkstančiai metų – mūsų senutė Žemė sukeičia magnetinius polius, t.y. šiaurinis tampa pietiniu ir atvirkščiai. Įprastinėmis sąlygomis Žemė tarsi gaubiama magnetinio lauko. Būtent jis ir apsaugo planetą nuo kosmoso spinduliavimo. Tačiau tai normaliomis sąlygomis...
- Pradedu suvokti. Tam tikru inversijos momentu būna neutrali būsena. Žemė lieka be magnetinės priedangos, taip?
- Būtent. Ir spinduliavimas pasiekia Žemės paviršių, veikdamas gyvų organizmų genetinę sistemą. Mažiau prisitaikę rūšys žūva, o likusios patiria mutacijas.
- Tai šuoliškas evoliucijos procesas su rūšių kai kurių savybių pasikeitimu?

- Taip. Būtent taip prieš daugelį tūkstančių metų ir nutiko su beždžionėmis. Geomagnetinės inversijos skatino beždžionės virtimą žmogumi darbo dėka. Nors, gali būti, žmonių giminė patyrė keletą mutacijų, keičiantis kiekvieną kartą. Ir po kiekvienos tokios mutacijos atsirasdavo iš eilės - driopitekas, australopitekas, pitekantropas, neandertalietis ir, pagaliau, - homo sapiens, Žmogus! Kaip bebūtų, Žemės geomagnetinių inversijų periodai tiksliai sutampa su pagrindiniais Žmogaus tapsmo momentais. Tarp kitko, radiacinio apšvitinimo pagalba buvo dirbtinai sukurti mutantai, pavyzdžiui, augalai...
- Tad štai ji kokia, saulė!
- Žinoma, tai tik teorija, turinti, tiesa, daug šalininkų. O dabar jūs, patys to nežinodami, pateikėte svarių įrodymų jos pagrindimui. Ir tas jūsų beždžionžmogis... Būtybė, kuri pirmoji susiprato įsikurti oloje. Juk tai, jei norite, savo laikmečio Niutonas...
- Vadinasi, aš buvau inversijos liudininkas?
- Vienos iš inversijų, kurios pasekmės sukėlė instinktyvią baimę Saulei. Magnetiniai poliai užėmė savo vietas. O toji baimė, tapusi šviesulio kultu, išliko. Saulės bijojo. Ją garbino. Regėjote žiaurumus, prievartą, mirtį. Tačiau tada kalėsi ir nauji ūgliai - meilė, bendrumo jausmas, įprotis dirbti. Jie vystėsi, tie ūgliai, ir žmogus tapo vis stipresnis ir tobulesnis...

Į palatą žvilgtelėjo Nargiza.
- Echsonai Nizamovičiau, ten iš instituto atvažiavo pas Kamalą Sabirdžanovičių. Ar įleisti?
Echsonas Nizamovičius linktelėjo galva:
- Leisk. Dabar su mūsų pacientu bus ramu.

Papildomi skaitiniai:
Neandertalietis

Fantastikos skyrius
V. Lobovas. Įsimylėję
Pasidalijimas skausmu
H. Lampo. Dievo gimimas
Laukinės gamtos šauksmas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Andrejus Anisimovas. Arka
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Rustamas Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
V. Baalis. Eksperimentas
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Diana Butkienė. Dalia
Alegorija. Kutai
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė