Rustamas Abidovas (Taškentas)
Chadžaras ul-asvadas

- Amžinai skrajoji padebesiais! – vakar man pasakė mokytojas.

Geras, sakyčiau! Pirmiausia, ne padebesiais, o kosmose. Antra... tai ne toks paprastas dalykas, kaip atrodo. Papasakosiu viską iš pradžių ir patys su tuo sutiksite.

Beje, jei patinka fantastika, tai nėra ko ypatingai įtikinėti. Tikriausiai ir jūs naktimis žvelgėte į nesuskaičiuojamas žvaigždes ir aptirpusia širdimi svajojote apie galimus kitus pasaulius. Ir, aišku, tomis akimirkomis negalvojote apie miegą.

O pranešimas apie naujo kosminio laivo skrydį? Ar nesukeldavo džiugesio, tačiau kartu ir lengvo liūdesio, tad tame laive ne jūs?

O dabar laikas pereiti prie svarbiausiojo dalyko. Turiu prisipažinti. Garsiausi kosmonautai skrido po kelis kartus. O aš ... išskrendu kiekvieną naktį ir grįžtu paryčiais.

... Vienąkart vaikštinėjau kažkokiame keistame laive. Jo šeimininkai – nežemiečiai, pasirodo, buvo panašūs į žemiečius, tik jų viršutinė kūno dalis priminė apverstą ridiką. Ridikus labai mėgstu, ypač su plovu. Galbūt todė ridikiniai ateiviai man patiko iš pirmo žvilgsnio.

O jie kažko ėmė kvatoti. Aš kantriai laukiu, tik jų linksmumui galo nematyti. Kas jiems? O gal mano, kad žemiečiai nemoka juoktis? Ėmiau ir nusikvatojau.
- Ha-ha-ha! Ho-ho-ho!

Ką ką, o pasijuokti ar ką prajuokinti iki spazmų pilve aš meistras. Mano visa klasė akimirksniu išgriūva iš juoko. Paprastai darau taip. Imu nesulaikomai kvatoti, tada staiga surimtėju ir po kelių sekundžių vėl kvatoju. Nuo to ne tik ateiviams, bet ir kiškiams burną ištįs iki ausų. Kartą prajuokinau net asilą!

Pagaliau mano ateiviai nurimo; aš irgi nurimau.
- Ko juokeisi? – paklausė vienas jų švaria uzbekų kalba. Dėl to visai nenustebau: ko sapne nebūna!
- O jūs ko? – paklausiau net nesusimąstydamas. Jie vėl pradėjo juoktis.
- Mes todėl, kad pasimetei mus pamatęs...
- Eee, ne, tai jūs pasimetėte mane pamatę, - vėl nugriaudėjo juoko protrūkis.
- Ruzėjus, - pagaliau tarė vienas, pirštu bakstelėjęs į krūtinę. Tada parodė draugą, - Keo. O kuo tu vardu?
- Fantazuotojas! – taip skubėjau, kad ištariau savo niką. Tačiau iškart pasitaisiau. – Fachri.
- Bachri? – perklausė Ruzėjus.

Na ir keistuoliai! Jie ką, berniuko nuo mergaitės neskiria?!
- Fach-ret-dinas, - skiemenimis pakartojau.
- Sunku ištarti, - kaltai šyptelėjo Keo. – Neprieštarausi, jei vadinsime savaip – Fuchre?
- Ne, - atsakiau ir sau pridūriau: "Kad ir šaitanu, kad tik ne Bachri".
- Klausyk atidžiai, Fuchre, - tarė Ruzėjus. – Aš laivo kapitonas. Tave mano įsakymu į čia atgabeno skaidrūs. Žinai, kas yra skaidrūs?
Papurčiau galvą.
- O apie robotus girdėjai?
- Žinoma!
- Tai štai! Mūsų skaidrūs – tarsi jūsų robotai. Pradėjome konstruoti juos neseniai. Skaidrūs – kaip žvalgai.
- Aha, - susipratau. – Ir jie jums perduoda informaciją iš Žemės?
- Teisingai, - Ruzėjas patvirtindamas mostelėjo ranka. – Supranti, Fuchre, mes gyvename kiek kitokio tankio terpėje nei jūs, žemiečiai. Todėl žemės atmosfera mums neįveikiama kliūtis. Nuo senų laikų bandome su jumis susisiekti. Tačiau mūsų laivai iškart susprogsta, tai tik įeina į atmosferą. Išbandėme tūkstančius būdų, kol galų gale vieną zondą nuleidome per atmosferą. Tačiau prie pat žemės ir jis sprogo. Kaip perdavė skaidrūs, jį palaikė dideliu meteoritu.

- Tunguskos meteoritas! – pašokau iš vietos. – kiek triukšmo jis sukėlė. Sakė "meteoritas", o nerado nė vienos skeveldros. Ir kai paaiškėjo, kad tasai kosminis kūnas sprogo ore, kai kurie tyrinėtojai pradėjo įtarti buvus ateivių laivo katastrofą. Tuo ir aš tikėjau! Apie to sprogimą sukurta jau per 100 hipotezių, tačiau nė viena negali visiškai paaiškinti jo paslapties!

- Vėliau, tikriausiai, jūs ėmėte gauti mūsų signalus, kuriuos siunčiame jau kelis tūkstančius metų. Tačiau, kaip pranešė skaidrūs, jūs nusprendėte, kad tuos signalus skleidžia gimstančios žvaigždės.

- Ne, ne! Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad juos, galbūt, skleidžia protingos būtybės, tačiau nemokame jų perskaityti. Ir tuo tikėjau! Juk tie signalai, pasikartojantys tiksliai tam tikru periodu, visiškai skiriasi nuo elektromagnetinių bangų, sklindančių nuo visų žvaigždžių Visatoje ne tik radijo, bet ir regimame, infraraudonajame, ultravioletiniame ir kituose diapazonuose. Tačiau dauguma, laikydami, kad juos skleidžia gimstančios žvaigždės, apsiribojo pavadindami tas žvaigždes pulsarais – pulsuojančiomis žvaigždėmis.

- Žinome. Tačiau tai kiti signalai; jūs dar neišmokote mūsiškių išskirti...
- Ką padarysi, ieškant gyvybės Visatoje ir taip neretai nutinka, - atsidusau.
- Tačiau skaidrūs praniko... Jų išorinio paviršiaus lūžimo koeficientas sutampa su žemės oro lūžimo koeficientu. Todėl jūs jų nematote. Mes juos įtaisėme daugelyje svarbių Žemės rutulio taškų, taipogi ir Taškente! Jų pagalba ištyrėme keletą kalbų, tarp jų ir uzbekų. Neseniai sukūrėme įtaisą, kurio dėka vienas skaidrių ir atgabeno tave. Norėjome, kai tik atsiras galimybė, pabendrauti su berniuku, kuris domisi Kosmosu. Visur vaikų siela yra tyra ir jie viską vertina be nusistatymo. O besidomintis gyvybe Kosmose, neabejotinai mums labai reikšmingas. Vadinasi, tu dažniau nei kiti žvalgaisi po žvaigždes?

- Ulugbeko palikuonis! – tariau išdidžiai.
- Žinome. Kad jis buvo didis mokslo apie kosmosą puoselėtojas, - Ruzėjas susimąstė. – Taigi, mes tave pasikvietėme, kad užduotume vieną klausimą. Seniai senai tasai Keo sukūrė vadinamą meteoritą-pasiuntinį. Ach, pamiršome prisistatyti. Mes iš žvaigždyno, kurį vadinate Ereliu, kuriame mūsų Saulė iš Žemės atrodo ryškiausia žvaigžde.
- Iš Altairo!
- Taip, jūs taip vadinate mūsų žvaigždę. Taigi, į to dirbtinio meteorito vidų buvo patalpintos kino juostos ir demonstravimo įrenginys, pasakojantys apie Altairo ir Saulės sistemas, apie mūsų pastangas susisiekti su jumis. Pasiuntėme tą meteoritą į Žemę. Mūsų paskaičiavimais, jam atsitrenkus į paviršių ir suskilus, branduolys turėjo išlikti. Taip ir atsitiko. Kaip sako skaidrūs, žemiečiai meteoritus tiria nuo senų laikų, ir mes tikėjomės, kad pasiseks. Tačiau kažkodėl tas meteoritai dingo kaip į vandenį.

- Gal palaikė įprastu meteoritu? – išdėsčiau pirmą į galvą šovusią mintį. - Ne! Tai neįmanoma! – Ruzėjus tarė užtikrintai. – paviršiuke yra aiškiai nurodytas ženklas, kad jį reikia sudaužyti... Turime tikslius duomenis: meteoritas nukrito į Žemę, tačiau Žemės mokslininkai iki šiol tebesiginčija, ar yra gyvybė Visatoje.
- Gal jo nesurado, - įsivaizdavau beribes ledines Antarktidos platybes arba neįžengiamas Pietų Amerikos džiungles. – O gal jis nukrito į jūrą?

Tuo metu ant kajutės sienos pasirodė Žemės žemėlapis.
- Meteoritas nukrito į sausumą, - užtikrintai kalbėjo Ruzėjus ir paspaudė kažkokį mygtuką. Rodyklė, pasirodžiusi žemėlapyje, rodė Arabijos pusiasalį.
- Štai čia.
- O maždaug kada?
- Seniai. Maždaug prieš 1300 m. pagal jūsų kalendorių. Aš su Keo dalyvavome jį paleidžiant ir ...

Aš nusijuokiau.
- Manote, kad žemiečiai tokie naivūs? Kiek gi jūs gyvenate?
- Iš tikro, - nusišypsojo Keo. – tu dar nieko apie mus nežinai. Mūsų planetoje gyvybė atsirado gerokai anksčiau nei Žemėje – ir mes gerokai jus aplenkėme. Mūsų gyvenimo trukmė labai ilga ir. lyginant su jūsų, galima sakyti kad gyvename amžinai. Ypač tie, kurie nuolat skraido tolimais atstumais, kaip aš su Keo.

"Reliatyvumo teorija, Einšteinas", - pagalvojau.
- Ir laikas teka kitaip, tęsė Keo. – Tarkim, tave ką tik atgabeno, o Taškente jau švinta... Kokia nauda iš to, kad domiesi kosmosu, jei nežinai, kas nutiko tam meteoritui! – Keo žvelgė su priekaištu.
- Gerai pamąstyk – ar nieko neįvyko tuo metu toje vietoje? – nusprendė padėti Ruzėjus.

Na ir keisti dedasi dalykai! Stengiausi prisiminti, nors galva ūžė iš jaudulio. Dabar 20 a. pabaiga; atėmus 1300 m., gausime 7 a. Kas įvyko Arabijoje 7 a.? Na, žinoma...

- Eurika! – sušukau. – Mahometas! Mekkaji Mukarama! Chadžar ul-asvadas!
- Ką, ką? Apie ką kalbi? – vienu metu paklausė Ruzėjus ir Keo.
- Maždaug 7 a. pradžioje ten atsirado nauja religija, vadinama islamu... - pradėjau ne iškart, sutrikęs dėl savo netikėto atradimo. Ir ėmiau pasakoti, stengdamasis geriau prisiminti, kas rašoma istorijos vadovėlyje. – Bendrai paėmus, Mekkaji Mukarama mieste, t.y. šventojoje Mekoje, yra švenčiausias visam islamo pasauliui akmuo, kurį atnešė, kaip pasakoja legenda, angelas Džabrailas iš septintojo dangaus – nuo pačio Dievo. Arabai jį vadina Chadžar ul-asvadu – Juoduoju akmeniu. Ir kiekvienas musulmonas, jei atvyksta į Meką ir pabučiuoja tą akmenį, tampa "hadžiu", "šventuoju". Esu tikras – tas Chadžar ul-asvadas ir yra jūsų meteoritas-pasiuntinys...

Kalbu ir aiškiai matau, kad ateiviai visiškai manęs nesupranta...
- Kodėl skaidrūs nepranešė? Kodėl taip kruopščiai saugo? Ar jį tiria? Tai kodėl nepaviešina mūsų duomenų?
- Ne, netiria... Akmuo saugomas kaip Dievo dovana, kaip religinė relikvija, kaip švenčiausias dalykas musulmonams... Religingi žmonės iki šiol, net 20 a. pabaigoje, kosminės eros pradžioje, vyksta į Meką, kad pabučiuotų tą akmenį...

- Na ir na?! – ateiviams iš nuostabos net burnos atvipo. – Kodėl jie jį bučiuoja? Atidaryti reikia jį, atidaryti! Juk tiria kiekvieną į Žemę nukritusį meteoritą?!

Nežinojau ką atsakyti.
- Argi jūsų civilizacija niekada neturėjo religijos ir dievų? – pagaliau paklausiau. Jie susižvalgė.
- Atrodo, kažkas kadaise buvo, - atsakė Ruzėjus. – Tačiau taip senai, kad beveik pamiršome...
- O mes tebeturime. Ir niekas pasaulyje, nebūdamas musulmonu, negali prieiti prie akmens. Dar visai nesenai mokslininkai net neturėjo jo nuotraukų, o mineralinė ir cheminė jo sudėtis iki šiol nenustatyta. Tai draudžiama.
- Protu nesuvokiama! – šūktelėjo Ruzėjus. – Tik pamanyk, Keo, ištisus 1300 metų jie bučiuoja tavo meteoritą! Vietoje to, kad iš jo ištrauktų neįkainojamus duomenis... Kokia nepagarba!

- Na čia su jumis nevisai sutinku, - negalėjau nepaprieštarauti, tačiau iškart išpylė šaltas prakaitas: kas, jei ateiviai susidomės mano vardo prasme? Juk "Fachretdinas" reiškia "tikėjimo pasididžiavimas"! Tarp kitko, religija ir tikėjimas nėra tas pat... Bet kuriuo atveju laikau, kad mokslinis ginčas pirmiausia turi būti objekyvus, argi ne?

- Ne visai teisūs. Argi nežinote istorinio vystymosi dialektikos? Rytų tautos, tie patys arabai, užkariavę pasaulį, tuo pačiu metu platino visame pasaulyje ir kultūrą bei mokslą! Sūpavo mokslo, didžiosios Atgimimo epochos, lopšį, jei norite! Tai jie ėmėsi versti senovės Babilono, Egipto, Graikijos, Indijos astronomijos knygas, skatino tyrinėjimams mūsų didįjį matematiką ir astronomą Chorezmį ir kitus. Būtent taip atrado, tarp kitko, ir jūsų žvaigždę! Jūsų saulės pavadinimas ne Altairas, o iš tikrųjų, arabiškai, - Al-Tachiras!

- Na gerai, gerai, nešurmuliuok, - Keo bandė mane apraminti. – Mums apmaudu tik tai, kad šventenybės likimas atiteko ne vienam iš daugybės meteoritų, o būtent mūsiškiam, dirbtiniam...

- Tai atsitiko visiškai atsitiktinai! – aš vis dar ragavau skaudžiai ir bandžiau pateisinti žemiečius. – Juk iš tikro, kiekvienas į Žemę nukritęs dangaus kūnas tiriamas labai rūpestingai. Tai tikra tiesa! Tačiau yra ir tokių, kurių likimas panašus į Chadžar ul-asvado. Pvz., vieną meteoritą, kažkada nukritusį Vokietijoje, tuometinė dvasininkija taipogi paskelbė dievo pasiuntiniu! Jį patalpino bažnyčioje ir net grandinėmis prikaustė prie sienos, kad neišskristų atgal į dangų.

Ateiviai vėl nusikvatojo. Tik aš, atskleidęs Chadžar ul-asvado paslaptį stovėjau, nežinodamas, ką daryti. Ach tie mano tolimi protėviai! Kaip gi ten jūs – atskleidėte tolimas žvaigždes ir tuo pačiu metu buvote tokie naivūs? Netgi pats didysis Ulugbekas, ištyręs per tūkstantį žvaigždžių, gyvenimo pabaigoje susiruošė, nors ir priverstinai, piligrimystei, kad pabučiuotų Chadžar ul-asvadą!..

Manau, dėl to kalti išankstiniai nusistatymai, prietarai. Nes Chrorezmis ir Beruni, Ibn Sina ir Chajamas, Ali Kušči, Ulugbekas buvo ne tik didieji laikmečio mokslininkai, tačiau ir savosios epochos sūnūs! Jie bučiavo Koraną, tačiau ne mažesniu, jei ne didesniu, užsidegimu atskleisdavo Visatos platybes, klibindami to paties Korano pamatus.

Tų ir daugelio kitų mokslininkų drama ir didingumas tame, kad, kai jų širdys virpėjo ir žeminosi prieš visagalį, protas išdidžiai ir tvirtai kruopščiai tikrino Visatos, jo buveinės, principus. Tokių mokslo istorijos reiškinių, tiek Europoje, tiek Rytuose, kiek nori..

Ką tik stovėjau prieš ateivius su gėdos ir nusiminimo ašaromis. O dabar giliai atsidusau ir pajutau palengvėjimą. Ne, ne, protėviai mano... Nežvelkite į mane iš miglotos amžių glūdumos smerkiančiai. Prašau atleisti nemandagiam proanūkiui, akimirkai susigėdusiam už jus prieš kito pasaulio gyventojus! Tik dabar, tą akimirką, visiškai supratau, kokie didingi buvote. Ateityje neleisiu niekam, - nei Žemėje, nei Visatoje – juoktis iš jūsų!..

- Argi juokas – mokslinis įrodymas? – griežtai paklausiau. Matyt, tai padariau gana įtikinamai, nes nežemiečiai nutilo ir pažvelgė į mane su susidomėjimu, tarsi laukdami paaiškinimų.

Ir tada aš jiems papasakojau apie religinius fanatikus ir pamišusius, apie mokslininkų ir mąstytojų persekiojimus. Papasakojau apie žmones, buvusius savo meto sūnumis, kurie garbino Juodąjį Mekos akmenį kaip šventą, tačiau tuo pačiu metu visą savo gyvenimą dirbo, tad panaikintų nemokšiškumą. Papasakojau apie Chorezmį, Chabaše-skaičiuotoją, Ulugbeką, Beruni, Ibn Siną, Chajamą, apie arabų mokslininkus-laisvamanius ir kitus šaunius Rytų sūnus...

Ateiviai dabar klausė su pagarba.
- Tačiau sakai, kad tai buvo senai? – pagaliau paklausė Keo. – Kodėl šiais laikais netiriate meteorito? - Mūsų planeta padalinta į valstybes, - paaiškinau. – Vienos jų skraidina kosminius laivus. Yra ir kitos šalys, kuriose dar labai stiprūs religiniai papročiai. Tačiau ir jose daugėja žmonių, manančių, kad religija ir mokslas gali būti suderinami.

Abu ateiviam ilgam susimąstė.
- Gražinkite mane namo, - paprašiau.
- Netrukus, - linktelėjo Ruzėjus.

O Keo man ištiesė kažkokį lapelį.
- Dėl visa ko.
- Kas tai?
- Juodojo meteorito atidarymo schema. Gal kada pravers...

Jie mane patalpino į kažkokį skaidrų aparatą.
- Ar ir tu jį pabučiuosi, kai prieisi prie jo? – su geranoriška šypsena paklausė Keo.
- Būtinai. Tačiau kaip ilgai lauktą svečią, kurio laiku nepastebėjome...

Pasigirdo lengvas gaudesys; ir staiga viskas išnyko. Nebuvo nei laivo, nei ateivių... Stovėjau savo kambario viduryje. Tik lapelis rankoje nebuvo dingęs.

Ir staiga ėmiau skubiai rengtis! Kur skubėjau, paklausite? Nejaugi nesusipratote?.. Jei turite laiko, ruoškitės, kartu pabučiuosime draugų al-tachircų prietaisą!

PRIEDAS: Kaaba

Kaaba (taip pat vadinamas al-Kabatu l-Mušarrafah, al-Baytu l-`Atiq (Pirmykščiu namu) arba al-Baytu l-Haram (Šventuoju namu)) yra didelis kubo formos pastatas mečetės al- Masdžid al-Haram Mekoje viduje. Ta mečetė buvo pastatyta aplink pirminį Kaaba.

Kaaba yra švenčiausia islamo vieta. Qibla, kryptis, kuria meldžiasi kiekvienas musulmonas, yra link Kaaba (kaip liepia Koranas, 2:143-144. Musulmonai iš pradžių meldėsi Jeruzalės kryptimi, tačiau Mahometui besimeldžiant Medinos al-Qiblatain mečetėje Alachas liepė pradėti melstis Kaabos kryptimi). Kai kurie musulmonai net nešiojasi kompasus, rodančius kryptį į Meką. Aplink Kaabą eina piligrimai atvykę hadža (arba umrahai, mažesniajai piligrimystei) į Meką.

Kaabos pavadinimas kilo iš arabų "muka`ab" - kubas (E. Glaser pasiūlė kildinti pavadinimą iš etiopų žodžio "mikrab", šventykla). Jis pastatytas ant 25 cm marmurinio pagrindo iš granito, atvežto iš kalvų greta Makka. Jo aukštis yra 19 m, o šonai 10,5 x 12 m. Kaaba kampai rodo keturias pasaulio šalis. Rytiniame kampe laikomas Rukn-al-Aswad (arba al-Hadžaru l-Aswad, Juodasis akmuo), kurį priimta laikyti meteorite. Kiti kampai vadinami: šiaurinis Rukn-al-Iraqi (Irako kampas), vakarinis Rukn-al-Šami (Levantino kampas) ir pietinis Rukn al-Yamani (Jemeno kampas).

Jis uždengtas juodo šilko užtiesalu su auksu siuvinėtais užrašais (kišva), kuris keičiamas kasmet. Medžiagoje pavaizduota šachada, apie 2/3 aukščio užima auksu išsiuvinėtas Korano tekstas.

Įėjimas į Kaaba yra šiaurės rytų pusėje 2 m aukštyje nuo žemės. Durys prieinamos mediniais laiptais ant ratų. Tie laiptai dažniausiai laikomi tarp arkos formos Banu Šaybah vartų ir Žamzamo šulinio. Kaaba grindys marmurinės, sienos iki pusės taip pat padengtos marmuru. Į marmurą įmūrytos lentelės su Korano tekstu. Viršutinė sienų dais uždengta žaliu audeklus su auksu išsiuvinėtais Korano sakiniais. Manoma, kad Kaaba vidus yra tuščias. Prižiūrėtojai kvėpina marmuro dangas kvapniu aliejumi, kaip ir Juodąjį akmenį išorėje.

Pastatas atidaromas dukart į metus "Kaabos valymo" apeigų metu. Ši procedūra įvyksta 15 d. prieš Ramadano mėnesį ir tiek pat dienų prieš piligrimystės pradžią. Kaabos raktus saugo Bani Šaybat gentis. Į ceremoniją pakviečiama nedaug svečių ir užsienio diplomatų. Kaaba išvaloma iššluojant paprastas šluotas.

Nors tiesiogiai ir nesusijusi su Kaaba, priešais šiaurės vakarų Kaabos sieną yra pusapvalė sienelė iš balto marmuro, hatim - 0,9 m aukščio ir 1,5 m ilgio. Vieta tarp hatim ir Kaabos kadaise priklausė Kaabai, todėl ėjimo aplink Kaabą metu į ją neįžengiama. Manoma, kad ten yra pranašo Išmaelio ir jo motinos Hagaros kapai.

Šiitai dar tvirtina, kad Kaaboje gimė Ali ibn Abi Talib, 4-asis kalifas ir Mahometo vaikaitis.

Kaabos istorija

Mažai žinoma apie Kaaba istoriją iki islamo. Manoma, kad ir tada tai buvo piligrimystės centras. Wensick tapatina Kaaba su Macoraba, minima Romos geografo Ptolemėjaus (2 a.). Tačiau ne visi sutinka su tokiu tapatinimu.

Pagal Koraną. Kaaba pastatė Ibrahimas (Abraomas) ir jo sūnus Išmaelis (Izmailas). Vėlesnės tardicijos jo statybą priskiria Adomui, pirmajam žmogui. O Ibrahimas ir Išmaelis tik perstatė Kaabą.

Mahometo kuraišitų gentis buvo atsakinga už Kaabos, tuo metu buvusios daugelio arabų dievų šventykla, priežiūrą. Mahometas užsitraukė savo genties pyktį, kai panoro, kad Kaaboje būtų šlovinamas tik Alachas. Jam teko 622 m. su pasekėjais pasitraukti į Mediną. 630 m. Mahometas grįžo ir užėmė Meką.

Ibn Ishaq "Sirat Rasul Allah" minimas Kaabas perstatymas, kai Mahometas dar buvo jaunas. Jis išspendė ginčą tarp genčių, nesutarusių, kuri turi padėti kertinį akmenį. Sakoma, kad statyboje buvo panaudota Raudonojoje jūroje sudužusio graikų laivo mediena.

Nuo Mahometo laikų Kaaba buvo daug kartų taisoma ir perstatoma:

• Tvirtinama, kad Abd-Allah ibn al-Zubayr, valdęs Meką po Ali ibn Abi Talib iki Ummayad'ų, perstatė Kaabą su hatim, remdamasis tradicija (užrašyta keliuose haditų rinkiniuose), kad hatim yra Abraomo pamatų likutis.
• Statinys buvo sugriautas 683 m. kariaujant al-Zubayr ir Ummayd'ams, kurių pajėgoms vadovavo al-Hadžadž bin Yousef. Tai laikoma juoda dėme Ummayid'ų kalifui Yazid I.
• Ummayid'ai, vadovaujami Abdul Malik bin Marwan, vėl suvienijo islamo pasaulį ir užbaigė civilinį karą. 683 m. jis nugriovė al-Zubayr statytos Kaabos liekanas ir atstatė Kaaba ant Kuraišo pamatų. Kaaba atgavo kubo formą, kurią turėjo Mahometo laikais. Nuo tada Kaabos forma ir struktūra nesikeitė.

Literatūra

1. A.J. Wensinck. Ka`ba.// Encyclopaedia of Islam
2. G.R. Hawting. Ka`ba// Encyclopaedia of Qur'an
3. P. Crone. Meccan Trade and the Rise of Islam, 2004
4. Hajj-e-Baytullah. The House of Allah

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Pranašas Mahometas
Šiitai, sufi ir kiti
Mano sielos liūdesiai
Arabų filosofija: Ibn Sina
Natalija Lebedeva. Sena ferma
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Henrichas Altovas. Devynios minutės

Stanislavas Ivanovas. Ramanas
H. Lampo. Dievo gimimas
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Aleksandras Smirnovas. Sena legenda
Andrejus Anisimovas. Arka
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
V. Baalis. Eksperimentas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Žemė: pirmasis kraujas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė